5

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovė
  • *
  • 180
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Baras "Alchemikas"
« Prieš 2 mėnesius »
Baras "Alchemikas" Kings Krose – viena gražiausių vietelių, kur pavargęs keleivis ar artimuosius bei draugus pasitikęs gali tikėtis pasimėgauti stikline tikro škotiško viskio ar, jei priklausai magijos pasauliui, ugnine su ledukais (nors vargu, ar kas nors ją taip geria). Baras atrodo tarsi iš praėjusio šimtmečio, dvelkia prabanga ir rafinuotais pokalbiais. Jis atsidaro vakarais, nuo septynių, ir dirba per naktį iki pat ankstaus ryto. Barmenai ir barmenės čia mandagūs ir malonūs – jiems gerai moka. Tarp personalo pasitaiko ir vienas kitas burtininkas, kuriam patikimi klientai iš magijos pasaulio.
Patalpa erdvi, šviesos pritemdytos, vienam ar kitam kampe puikuojasi jaukiai šviečiantys art deco (arba art nouveau, jei esi prancūziško auklėjimo) stiliaus šviestuvai. Baras tamsaus raudonmedžio, prabangus ir nulakuotas, jo blizgiame paviršiuje atsispindi šimtas švieselių palubėje. Už baro – aukštos lentynos, pilnos koktelių sudedamųjų dalių, tviskančių lempų šviesoje. Taburetės patogios ir minkštos, su neaukštomis atramomis, o palei įstiklintus, aukštus langus, už kurių stotis, išsirikiavę keletas apvalių stalelių blizgiais paviršiais ir apstatytų patogiais krėslais. Grindys – meistriškai nušlifuotų medinių lentelių, sukaltų eglutės raštu. Patalpos sienos apkaltos tamsaus medžio paneliais, kurie prideda jaukumo ir paslaptingumo.



Gabrielė Devertes žingsniavo per platformą į vieną gražiausių jai žinomų barų Londone. Iki jos traukinio buvo likusios kelios valandos, jau temo. Iš baro laukan sklido maloni šviesa, o kaskart prasivėrus durims - prislopęs klegėjimas ir tylūs instrumentinės muzikos aidai, nors burtininkei dar buvo likęs geras galas iki jo. Rankoje moteris laikė senovinio fasono kartoninį lagaminą su sidabriškai nušveistomis sagtimis. Niekam nebuvo būtina žinoti, kad kartonas sustiprintas kerais, o jo vidus magiškai praplėstas, kad talpintų visus reikiamus rakandus. Lagaminas buvo sunkus, bet žiobariškoje stoties pusėje jo skraidinti kerais nedrįso, o vežimėlis bagažui atrodė esąs tik papildomas vargas. Moteris šįkart nusižengė savo stiliaus principams ir dėvėjo tamsiai pilką kelioninį apsiaustą, nudėvėtą visai kaip ir jos įprastiniai mėlynieji. Nešvarūs plaukai surišti į su niekuo nesupainiojamą mazgą ant pakaušio.
Gabrielė žingsniavo lėtai, savo kreivu žingsniu nelygiai kaukšėdama į platoformos plyteles. Ranką, kurioje laikė lagaminą, mažumėlę maudė. Kitam, pirštinėtam delne, spaudė ką tik įsigytų pigių cigarečių pakelį. Šiaip jau nerūkė, tačiau prieš keliones jai visada kažin kas užeidavo, skatinęs elgtis neįprastai. Iki baro buvo likę vos dešimtis žingsnių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Gabrielle Salliete Dévertes »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1589
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #1 Prieš 2 mėnesius »
   Ir kur gi jis praleido visą šitą laiką po to, kai išėjo iš Hogvartso?
   Tas kartus beprasmybės ir kaltės skonis. Kaltė, kaltė, kaltė, visur kaltė. Galbūt vėl teks grįžti į Rusiją, galbūt galiausiai reikės išvykti į kokią nors Naująją Zelandiją ar dar kur nors. Užsibuvo čia per ilgai, akivaizdu. Ir net per tą ilgą laiką nespėjo pasidaryti to, ką pasidaryti reikėjo.
   „Kada gi bus laikas, Gorenko?“ Caro - jau nekalbant apie Borisą Godunovą - Rusijoj nelikę daugiau kaip šimtą metų. Kiek dar reikės laukti?
   „Pirkti bilietą ar visgi dar ne?“ - mintyse pasvarstė Sorenas. Teišgirdo prieštaraujantį mieguistą murmėjimą. Ką gi, užteks elementaraus pasivaikščiojimo Kings Krose. Juk tyčia tam, kad galėtų išeiti į viešumą, nusipirko šitą normaliai atrodantį juodą žieminį apsiaustą ir pilką šaliką.
   Šįsyk niekur nevažiuos. Gal.
   Tuomet nostalgiškas mintis pravaikė kažkas pažįstamo. Senąjį von Sjuardą lyg šaltis nukrėtė, išblaivė, išvydus lyg pažįstamą, lyg nelabai veidą. Moteris su lagaminėliu pražygiavo pro jį lyg pro stulpą - na, nieko keista, juk visi maždaug taip praeiname pro nepažįstamus (arba tuos, kurių tuo momentu nenorim pažinti). Juodabarzdis pakreipė galvą, kiek pamąstė, o tuomet greitu žingsniu pradėjo vytis.
   - Ei? Gabrielle? - šūktelėjo jis iš už nugaros, galimai buvusiai bendrakursei ir kolegei jau sukant į stoties barelį.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovė
  • *
  • 180
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #2 Prieš 2 mėnesius »
Jau visai prie pat baro, įstiklinti, aukšti langai blizgėjo auksinėje iš vidaus sklindančioje šviesoje. Gabrielė smalsiu, tačiau gana pavargusiu žvilgsniu nužvelgė viduj esančius žmones, besimėgaujančius gėrimais ir nereikšmingais pokalbiais, kurie juos galimai išlydės į tolesnes gyvenimo keliones. Pavyzdžiui, į Edinburgą, ar kur nors. Keista, tačiau moteris pati šiek tiek nekantravo patekti į vidų ir išlydėti save į kelias valandas truksiantį dardėjimą puikiais Jungtinės Karalystės traukiniais.
Jau buvo bežengianti pro stiklines duris, kai staiga išgirdo savo vardą. O, kaip seniai į ją kas nors kreipėsi vardu. Vis būdavo ponia Devertes ar ponia departamento vadovė, o dažnai ir viršininkė. Savo vardą pastaruoju metu girdėdavo tik iš savo pačios lūpų, o tai irgi nutikdavo gana retai.
Gabrielė atsisuko. Neatpažino. Perliejo nuo galvos iki kojų tiriančiu žvilgsniu, įsižiūrėjo į veidą. Dėmesį patraukė akys, tik du žmones pažinojo tokiomis akimis, ir vienas iš jų buvo jos bosas. Tad šis vyras negalėjo būti niekas kitas, tik..
- Sorenai! - šūktelėjo ji, veidas nušvito, o lagaminas sunkiai dunkstelėjo ant žemės. Visai nedamiškai ir nepriderančiai jokiai link keturiasdešimties artėjančiai moteriai, Gabrielė apsivijo rankomis Soreno kaklą. Po akimirkos paleido, atsitraukė kelis žingsnius. Susirinko save į vieną vietą. Dar kartą nužvelgė seniai matytą bičiulį.
- Dvidešimt metų? - paklausė. Išsitraukė cigaretę iš pakelio ir nebesirūpindama tvarkingu neatsiskleidimu, prisidegė lazdelės galiuku. Išpūtė dūmą. - Kur trauki?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1589
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #3 Prieš 2 mėnesius »
   Pasivijo praeivę greitai. Viską palengvino tai, kad ji išgirdo jį ir atsisuko, nepamaniusi, kad šaukiamas koksai bendravardis - na, o geriausias faktas buvo toks, kad jis neapsipažino. Nesuklydo dėl jos. Atmintis veikia pakankamai neblogai.
   - Labas, - nusišypsojo Sorenas, stabtelėdamas priešais ją. Sutriko, kai buvo netikėtai apkabintas, trumpai atsakė tuo pačiu.
   Prasti prisiminimai, štai kas, matyt, iššaukė tą nejaukumą.
   - Panašu, kad taip, - trumpai aukštyn, Gabriellei virš galvos, pažvelgė Sorenas, apytiksliai skaičiuodamas metus nuo jųdviejų paskutinio susitikimo. Visgi praėję buvo gal kiek mažiau. Na, nesvarbu.
   - Tikrinau traukinių tvarkaraščius ir bilietų kainas, - pusiau teisybę pasakė juodaplaukis vyras. Gal ir visai teisybę, mat iš tikrųjų faktiškai nieko čia kito nepadarė. Na, tik dar skandinosi prisiminimuose.
   - O į kur tu? - išsyk pasiteiravo von Sjuardas. Jau išsyk buvo pastebėjęs jos rankose lagaminą - nesunku buvo nuspėti, jog pašnekovė kažkur ketino važiuoti.
   Užuodęs cigarečių dūmus vampyras vėlgi buvo kiek nustebintas - kiek tik atsiminė, buvusi astronomijos profesorė nuodydavosi tik alkoholiu, o į cigaretes spjaudavo. Na, bet galgi atmintis ką nors buvo išgarinusi... Galų gale, visai ne jo reikalas.
   - Neturėtum čia naudotis lazdele, - švelniai papriekaištavo jis, nors juos supantys žiobarai, ko gero, lazdelę būtų palaikę dar vienu keisto ar netgi nevykusio dizaino daiktu. Juolab, kad į telefonus įnikę žiobarai dabar mažai ką ir bepastebi.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovė
  • *
  • 180
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #4 Prieš 2 mėnesius »
Gabrielė atmestinai pamosikavo delnu, atseit, niekam nerūpi josios lazdelė. Ir išties, nematė nei vieno mediniu pagaliuku jos rankoje susidomėjusio žmogaus. Visi buvo užsiėmę savais reikalais. Sukišo pirštinėtą delną kartu su visa lazdele į apsiausto kišenę. Cigaretės buvo pigios, tad ir skonio tikrai ne pačio nuostabiausio. Mažumėlę susiraukė.
- Tikrai jau? Šitaip be jokios aiškios destinacijos? Bene ketini vykti kur akys veda? - išbėrė klausimus. Keista buvo, kad visad toks savo veiksmais užtikrintas Sorenas von Sjuardas galėtų slampinėti po milžinišką stotį nelabai turėdamas nuotuokio, kur pats nori eiti ir ką daryti. Kažkas ryškiai buvo nutikę, kas burtininką patrankė į visus šonus ir sumėtė kaip skudurėlį. Gabrielė, deja, buvo pernelyg atitrūkusi nuo likusio pasaulio, tad nieko tikro nežinojo.
- Į Edinburgą. Atostogų. Už tuos kelis galeonus, kurie dar liko kišenėj, - pasidalino savais ketinimais. Ir o taip, skundus dėl finansinės padėties ji prisijaukino kaip kokį gatvėj rastą katiną. Užsitraukė ir išpūtė dar vieną negražų, pilką dūmą. Šyptelėjo. Galiausiai pasiteiravo, ar Sorenas nenorėtų užeiti į barą ko nors pagerti. Ne išgerti, o pagerti. Kelionė traukiniu kai esi blaivas praranda visą smagumą, kuris išnyra, kai sistemoje teliuskuoja koks butelis gero vyno.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1589
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #5 Prieš 2 mėnesius »
   Į Gabriellės gestą Sorenui beliko linktelėti galva. Nebesigilins, ką gi. Gal ji moka deramai užmaršinti, jei tik iškiltų toks reikalas.
   - Kas sakė, kad be aiškios destinacijos? - šyptelėjęs paklausė Sorenas. - Dėliojausi maršrutą ir laiką. Reikia karts nuo karto gimines aplankyti.
   Giminės. Žodis, po kurio žmonės paprastai supratingai palinksi galva ir pakeičia pokalbio temą. Ir iš tiesų - Rusijoje buvo sočiai giminų, kurių jau seniai jis nebuvo sutikęs. Ir netgi gyvų buvo likę. Tik viena smulkmena.
   Prie pat Soreno ir Gabrielės, ant purvino stoties grindinio, netikėtai susipešė balandžiai. Vienas toksai stambus, mėlynas, su pilka linija per nugara, kitas... Na, į kitą vampyras nebeįsižiūrėjo. Turbūt baltas, su dėmelėmis aplink akis. Tarytum neišsimiegojęs studentas, naktį praleidęs prie kompiuterinių žaidimų.
   - Aišku, - linktelėjo galva Sorenas.
   Kas tas pinigų trūkumas, kai visą gyvenimą darbuojiesi ir užsikalinėji, o jei namų, nei maisto neperki? Juodaplaukis sąmonės kampe net susigėdo - gal reikėtų pasiūlyti kolegai piniginę paramą, na, bet nemanė, jog toks gestas būtų kultūringas.
   Gavęs pasiūlymą von Sjuardas bemaž nesuabejojęs sutiko, žengtelėjęs link baro palaikė duris atviras, kad praleistų damą. Sekdamas iš paskos buvęs durmštrangietis dar pagalvojo, kad kaip čia atsitikę, jog rafinuotų manierų prancūzaitė vietoj restorano rinktųsi barą. A, teisybė - piniginė spaudžia.
   Sugalvoti, kur atsisėsti, buvo nesunku - likęs buvo vienintelis stalelis, nors buvo galima pasiieškoti vietos ir prie baro. Juodabarzdis klausiamai pažvelgė į Gabriellę - lai renkasi, kurią vietą nori užimti.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovė
  • *
  • 180
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #6 Prieš 1 mėnesius »
Gabrielė paskutinį kartą įtraukė nuodą į plaučius, numetė cigaretę ant žemės ir kulnu užmynsi užgesino. Pamosavo lazdele ir nuorūka išgaravo. Tada burtininkė įsirovė į barą, suburbėjo kažką panašaus į "kaip džentelmeniška" Sorenui palaikius duris, akimirką permetė akimis susirinkusią galantišką publiką ir pasuko tiesiai prie vienintelio laisvo stalelio. Nebuvo pakankamai susireikšminusi, kad mėgintų užsikabaroti ant aukštos kėdės prie paties baro.
Turėjo sau pripažinti, kad matyti paskutinį kartą prieš dvidešimt metų regėtą asmenį buvo mažumėlę keista ir nejauku. Nežinojo, ką pasakyti. Nebuvo tikra, ar apskritai norėjo ką nors sakyti. Jergutėliau, jos gyvenimas per tuos metus drastiškai pasikeitė, apskritai abejojo, ar Sorenas, sužinojęs jos dabartinio gyvenimo detales, vis dar norės su ja asocijuotis. Nors negalėjo pasakyti, kad ji pati to labai pasigestų.
Akimirką pasigailėjo, kad atsikratė cigaretės. Nekreipdama dėmesio į šiandieninio pasaulio taisykles, kurios neleido rūkyti patalpose, išsitraukė naują ir vėl užsirūkė. Užsisakė vyno, balto ir sauso. Prisiminė, kad kadaise, kai jie abu dar profesoriavo, abu gėrė keistą vyną, kuris, rodos, keitė spalvą ir rūšį ir skonį ir gal net konsistenciją pagal savo norus, tarytum pats būtų buvęs gyva būtybė. Prisiminimas iššaukė mažutytę šypsenėlę.
Vis dar tvyrojo tyla. Kad ją kas užmuštų, nesugalvojo nieko, apie ką galėtų juodu kalbėtis.
- Tebeturi savo vorą? - paklausė, ne itin susidomėjusi atsakymu, nors tikėjosi, kad nesimato. Sekundę patylėjo. - Klausyk, aš net nežinau, kas čia vyksta. Mano traukinys už kelių valandų. Neįsivaizduoju, ką pasakyti tau. Netikėta ir panašiai, bet vis dėlto praėjo labai daug laiko, - išsakė visą tiesą. Tiesa kartais padeda. Nežinojo, ar padės dabar. Cigaretė smilko tarp pirštų, keli lankytojai kreivai į ją žvilgčiojo, bet Gabrielė nekreipė dėmesio. Vynas buvo neskanus. Iš tokios vietos tikėjosi kažko geresnio.
- Dirbu Magijos Ministerijoje, tai jeigu esi už įstatymo ribų, tau šakės ir grėbliai, - pajuokavo. Visai nejuokinga. - Jei knieti sužinoti kokią nelabai viešą paslaptį, kuri pakeistų pasaulio žmonių likimą ir sugriautų Britanijos ekonomiką, kreipkis, - pridūrė. Kad jau sėdi čia, kodėl gi nepadarius Soreno potencialiu klientu? Buvo tikra, kad žino arba gali sužinoti ką nors, kas šiam gyvenimo suėstam vyrui praverstų.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1589
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #7 Prieš mėnesį »
   Nežinojo, kodėl šį vakarą papuolė praleisti būtent šitaip. Neatsiminė, kada paskutinįsyk buvo šiaip sau ir atsitiktinai ką nors susitikęs - paprastai tai būdavo kur nors pakviečiamas, tai įsukamas pusiau prieš savo valią, pusiau pagal ją. Galgi likimas nusprendė, jog verta, kad pro barzdotą snukį šmėstelėtų nostalgiški šlovingų eliksyrininko ir magizoologo laikai, kuomet jis tiesiai po smagaus gyvenimo posūkio - grįžimo į mokyklą - tapo profesoriumi. Kai Hogvartsą teko ginti nuo juodųjų burtininkų, kai mokiniams grėsė realus pavojus...
   Tie laikai buvo geresni, negu laikai po to.
   Sorenas trumpam sudvejojo, ko pačiam užsisakyti. Neatsiminė, kada gėrė alkoholio. Galgi būtent tais senais laikais tai paskutinįsyk ir tedarė.
   Užsisakė viskio. Tik jis kažkodėl ir turėjo įdomesnį, stipresnį skonį.
   - Taip, tebėra, - eliksyrininkas blausiai šyptelėjo. Tyla jo kaip ir netrikdė, bet buvusios bendrakursės ir kolegos prisipažinimas pasirodė kiek nesmagus.
   - Manau, aš čia stabtelėsiu tik trumpam, padėsiu prastumti kiek laiko, - gūžtelėjo pečiais jis. Nežinojo, kaip Gabrielei, tačiau jam patikdavo valandikę kitą pasėdėti ir vienam, susikaupti prieš kelionę. Kita vertus, dabar jis praktiškai visuomet būdavo vienas. Ir kaupdavosi, ir mąstydavo, ir tylėdavo.
   Į kreivą pokštą Sorenas vėlgi šyptelėjo. Trumpam pažvelgė į viskį, padavėjos kaip tik pastatytą ant stalo, gurkštelėjo.
   - Pardavinėji žinias, gautas ministerijoje? - vyptelėjo jis, aišku, tuo nelabai tikėdamas ir nelabai gilindamasis. Gabrielė visada buvo padorus žmogus, padori kolegė ir mokytoja, tiesa, humoro jausmą turėjo ne geresnį už jo, bet...
   Kam gi rūpi.
   - Man įdomu nebent kokie nors nauji magizoologijos rezervatai, kuriuose galima būtų dirbti, - gūžtelėjo pečiais jis. - Hogvartse nebedirbu, galvoju sugrįžti prie šios sferos.
   Tiesą sakant, tai nebuvo vienintelis jo būsimos veiklos variantas, bet kiti variantai buvo galgi kiek per drąsūs ir pernelyg nukrypstantys į kitas sritis, nei jis iki šiol dirbo, - kaži, ar pavyktų tat įgyvendinti.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Gabrielle Salliete Dévertes

  • Magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovė
  • *
  • 180
  • Lytis: Moteris
  • Tą vakarą buvo gražus tavo veidas, ir..
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #8 Prieš 1 savaitę »
Negalima sakyti, kad Gabrielė vyną gurkšnojo. Buvo priešingai, nieko panašaus į subtilų siurbčiojimą ir teliūskavima taurėje. Ne, ši moteris, praradusi bet kokias viltis turėti padorų gyvenimą, sutraumuota karų ir nelaimingos baigties turnyro, kuriame dalyvavo gilioje jaunystėje, vyną gėrė dideliais gurkšniais, beveik nekantraudama alkoholio pripildyti savo sistemą ir pamiršti apie bet kokią slegiančią realybę. Faktas, kad jai priklausė didžiausias Anglijoje, tačiau pastaruoju metu nelabai veiklus mafijos kartelis, kurio kai kurie nariai įsisuko ir į magiškų narkotikų stumdymo į Airijos respubliką ir Prancūziją verslu, nė kiek neguodė ir nepagražino sudėtingos ir tamsios tikrovės.
- O taip, tik tai ir tedarau. Eina neblogi pinigai, tačiau kartais sunku rasti potencialių klientų, - papasakojo išsiurbusi paskutinį vyno lašą iš taurės. - Rodytųsi, kad ši įtempta taika, kuri tvyro, visiems pernelyg smarkiai patinka, kad kiltų noras sudrumsti vandens paviršių, - jai nebuvo labai svarbu, ar Sorenas priims informaciją rimtai, ar kaip nevykusį pajuokavimą. Šyptelėjo.
- Ak, pažįstu keletą neprastos reputacijos magizoologų, mielai pasidalinčiau kontaktais, - atitarė į Soreno norą rasti darbo magiškuose rezervatuose. Dar akimirką patylėjusi, sprigtelėjo nagu į trapaus stiklo taurę, ši tyliai zvangtelėjo.
- O ką veiki dabar, nebedirbdamas Hogvartse? - pasiteiravo.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1589
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #9 Prieš 4 dienas »
   Žvelgdamas į šimtą metų neregėtą pašnekovę Sorenas visgi mažumėlę stebėjosi, kurgi dingo jos prancūziškas... Mandagumu to nepavadinsi, etiketu ne, stiliumi ne... Prancūziškas subtilumas - štai taip būtų galima pavadinti tą aureolę, gaubusią buvusią Biobetonso atstovę praktiškai visuomet, kai jie susitikdavo. Subtilūs judesiai, subtilus balso tonas ir atidžiai parenkami žodžiai... O gal tas tebuvo Prancūzijos stereotipų prizmė, trukdanti į jos piliečius žvelgti paprasčiau. Prancūzai juk - filosofų tauta, o šitą apibūdinimą išgirdęs kaži, ar išmuši kada jį sau iš galvos.
   Dabar maniera buvo rusiška.
   Rusiški gurkšniai. Visai ne tokie, kokių reikalauja vynas.
   Galima sakyti, net nepagarbūs.
   Labai neprancūziška.
   Sulaužyta.
   - Klientų? - pakreipė galvą Sorenas į priekį, tarsi žiūrėdamas per įsivaizduojamų mokytojiškų akinių viršų. Mažumėlę patylėjo. Juokelis nebuvo jaukus, jei tai buvo juokelis. - Ką gi, kiekviena profesija susiduria su tam tikrais sunkumais, - vyptelėjo ir jis, sužaisdamas pagal Gabriellės taisykles.
   Sarkazmas - meluojančiai pasakyta teisybė, štai kas von Sjuardui nepatiko. Visgi, regis, geriausias būdas išsivynioti iš nemalonių situacijų yra ne itin gili gyvenimiškos filosofijos mintis.
   - Dėkui už pasiūlymą, - linktelėjo Sorenas, prisimindamas seną ketinimą nukeliauti į vieną JAV valstiją. - Jei nepavyks susisiekti su senu pažįstamu, susisieksiu dėl to su tavimi.
   Tiesa, kassyk prisiminus šį ketinimą bloga nuojauta apie jį vis sustiprėdavo. Galbūt, kai Fasiras atbėgo pas jį tą dieną...
   Mintį nutraukė tylus cvangtelėjimas. Sorenas neskubiai nugurkė ką tik atnešto viskio, neįžvelgiamai šyptelėjo.
   - Mokausi, - atsakė patylėjęs.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2020