0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Dafydd buvo be galo sunku žiūrėti merginai į akis. Galbūt ir nereikia stebėtis - juk ji buvo kaltininkė to, kaip bjauriai pastarąjį pusmetį jautėsi vaikinas. Labai norint ją, ko gero, galima apkaltinti ir tuo, kad jis dabar yra čia. Juk jeigu nebūtų buvęs šitaip sugniuždytas, galbūt nebūtų peržengęs ribos.
Žinoma, raudonplaukis nė už ką nebūtų to prisipažinęs Mionai. Taip imti ir pasakyti: "tu mane sugniuždei taip, kad man niekas nerūpi ir aš išlėkiau iš mokyklos?" Na jau ne, to velsietis tikrai nedarys. Jau geriau ramiai (ramiai?!) išgerti alų ir greičiau iš čia nešdintis. Dafydd supyko ant savęs: kam jis iš viso čia ėjo? Ne tik išleido krūvą pinigų, bet štai dar ir...
Nespėjus nieko daugiau pasakyti ar pagalvoti, Miona jį apmėtė tikra žodžių kruša. Panašu, kad ji viską suprato. Žinoma, kad Hogvartso taisyklės neleidžia jam šiuo metu trintis Londone! Ar kada jis paisė tų taisyklių? Atsakymas buvo aiškus, tačiau pažeisti jas šitaip... Reikėtų turėti ir drąsos, ir įžūlumo. Mionos nusivylimo kupinas "o" parodė, kad mergina netikėjo vaikiną turint minėtų savybių. Ji akivaizdžiai suprato, kur čia šuo pakastas. Ir tai žeidė labiau nei bet kas kitas. Jau geriau dar kartą išklausytų žeminančių žodžių apie tai, kad jausmai nėra tikri, kad jis negali to jausti. Jau geriau ji išvadintų jį šlykštyne, kuriam tikrai negali patikti joks žmogus! Geriau jau kalbėtų pačiais bjauriausiais žodžiais, žemintų, tyčiotųsi... Ne, ji tik paklausė labai paprasto klausimo. Kodėl? Žinoma, būtų galima apsimesti, kad Moorepalaikis pasistengė. Kad jis nieko tokio nepadarė, kad Klastūnyno vadovas tiesiog nenorėjo jo daugiau matyti pilyje. Vis dėlto buvęs klastuolis neturėjo nei jėgų, nei noro meluoti. Nepaisant to, kad Miona jį atstūmė, ji vis dar buvo vienintelę, kuris yra su juo kalbėjęs kaip su žmogumi, o ne pasaulio atmata.
- O koks jau dabar skirtumas? - sumurmėjo Dafydd. Vėlgi suprato, kad nelabai ką tepasako. Sušmėžavo mintis, kad jis gali atrodyti kaip pats metęs mokyklą. Nesinorėjo, kad mergina pagalvotų būtent taip - juk nebuvo tiesa, - tačiau plačiau neaiškino. - Koks skirtumas - Hogvartsas, Londonas, Paryžius, Niujorkas ar kapinės? Juk vis tiek niekam nėra įdomu, kur aš gyvenu, egzistuoju, mirštu ar dar ką nors darau.
Tik pasakęs žodžius Dafydd suprato, kad jie buvo kupini apmaudo. Jeigu ji dėl to apkaltins save... Ką gi, tiesos tame yra pasakė sau vaikinas. Garsiai, žinoma, tokių dalykų nesakys, bet juk galima tikėtis, kad buvusi grifė neskaito minčių?..
- Džiugu girdėti, - kuo abejingiau atsiliepė į Mionos atsakymą, kad jai viskas gerai. Tiesa, Dafydd pasirodė, kad taip gal ir nėra, bet kas jis vis dėlto toks, kad mergina leistųsi į smulkmenas? Juk jis tik niekas. Net ne niekas - jis tik Londono valkata! - Ministerijoje? - kiek nustebęs perklausė. Nežinodamas, ką dar pasakyti, tarstelėjo: - Sveikinu.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
Reikėjo jai susilaikyti ir nesureaguoti šitaip jautriai. Tai, kad dažnai nesugebėdavo iškentėti ir nutylėti ką nors netinkamo, visada kišo koją jų keistuose, sunkiai paaiškinti, kokiuose konkrečiai, santykiuose.
Tąsyk, po jų pokalbio pakrantėje, Miona iš tiesų bandė suprasti, kodėl Dafydd galėjo jai kažką jausti. Nuo to trečio kurso stengėsi priartėti prie klastuolio, nors ir jausdavosi tik dar viena raudonplaukį erzinanti persona tarp kitų Hogvartse esančių ir klastuolio nekenčiamų žmonių. Tiek sykių buvo atstumta, bet tiek sykių bandė jį pasiekti. Vis iš naujo, vis atkakliau. Kad ir kaip absurdiškai tai beatrodytų, kad ir kie sykių jis jai sakė nenorįs jos girdėti ir regėti.
O dabar viskas turėjo būti baigta. Vaikino žodžiuose nuskambėjo kartus apmaudas, regis, net nusivylimas pačiu savimi, gal net savo paties sprendimu, bet mergina negalėjo - ne todėl, kad nenorėjo, - paprieštarauti. Jai juk neturėjo rūpėti. Juk pati tada pakrantėj tarp eilučių išsakė, kad jis jai nerūpi labiau nei kiti, kad tarp jų nėra nieko ypatingo, išskirtinio. Ir dabar ji irgi, nori nenori, turėjo to laikytis. Privalėjo. Nesvarbu, ar būtent dėl to jis taip žemai puolė, ar dėl to atrodė visai savimi nebesirūpinąs, net ir menkiausią savivertę praradęs valkata. Turėjo laikytis tų žodžių labiau, nei prieš tai. Ypač dabar, kai dirbo ten, kur neabejotinai kas nors nutiks, kur anksčiau ar vėliau teks nukentėti Mionai ir jos artimiems. Būtent todėl, kad ir kaip iš tiesų norėjo, negalėjo Dafydd prisileisti arti, net jeigu jis to po viso šito to dar norėtų. Taip būtų buvę saugiau tiek buvusiam klastuoliui, tiek buvusiai grifei. Dafydd klausimu Miona nuo šiol privalėjo kliautis tik protu.
Gūžtelėjo pečiais, suspaudusi lūpas ir įsmeigusi akis į gėrimo paviršiuje plūduriuojantį, ištirpti bebaigiantį ledo gabalėlį. Pačios rankos pamažu vis labiau vėso, nors to ir nejautė. Po kūną sklido ta apgaulinga šiluma, sukelto melsvojo gėralo.
Mintis pasiliko sau.
- Ačiū, - tarstelėjo.
Norėjo nusijuokti. Su kuo ją sveikino? Su milžiniška atsakomybe? Su tuo, kad turėjo palikti abu jai brangius žmones ir dar jį, kurį nežinojo, kur priskirti? Su tuo, kad aną savaitę vienas vilkolakis jai vos sprando vidury baltos dienos nenusuko už tai, kad jo bendras buvo pagaliau sugautas ir gavo, ko nusipelnė?
- Kuo užsiimi Londone? - po minutės tylos, per kurią mergina įtemptai mastė apie tai, kad visi pastarieji josios žingsniai galgi buvo visai beverčiai ir tik stūmė ją į egzistencinę bedygnę, vis tik mestelėjo Miona.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
Dafydd labai laukė, kad ji ką nors pasakys. Juk jis kaip ir išsitarė, kad jam nesvarbu, ar jis gyvas, ar miręs! Tai tikrai turėtų kelti susirūpinimą - bet kokiu atveju. Vis dėlto Miona, atrodo, nieko neketino apie tai sakyti. Tai automatiškai iškėlė klausimą: ar ji nebėra ta, kuri rūpinasi visais iš eilės? Juk jeigu taip, tada... Turėjo būti priežastis, kodėl ji taip rūpinosi juo! O gal Dafydd kaip tik dabar yra tas, kuriuo buvusi grifė nesirūpina? Galbūt jeigu čia sėdėtų bet koks kitas Londono valkata, Miona susirūpintų? Bandytų padėti, klaustų, kas yra... Tokios mintys kėlė daug daugiau klausimų negu kad pateikė atsakymų. Deja, tie klausimai buvo pakankamai skaudūs, kad Dafydd pajustų keistą šaltį, sumišusį su pykčiu. Vaikinas nežinojo, ką jam daryti. Paimti ir išeiti? Kažkuria prasme kaip tik tai ir norėjosi padaryti. Vis dėlto galbūt tai yra šansas jiems pasikalbėti? Velsietis puikiai žinojo: jeigu Miona pasakytų ką nors priešingo tam, ką pasakė prie nelemto ežero, jis su džiaugsmu tai priimtų. To tikėtis tikriausiai buvo naivu, tačiau raudonplaukis negalėjo to pakeisti.
Net jeigu ir neišgirs nieko to, ką norisi išgirsti, galbūt jie gali pasikalbėti kaip žmonės, vienas kitam nejaučiantys neapykantos? Dafydd neprisiminė, kada paskutinį kartą būtent taip su kuo nors šnekėjosi.
Trumpas merginos atsakas į pasveikinimą iškėlė dar daugiau klausimų. Ar Dafydd padarė klaidą? Galbūt reikėjo ne sveikinti, o... Užjausti? Ne, tai būtų pernelyg kvaila. Raudonplaukis kažką girdėjo apie neramumus ministerijoje, tačiau negalėjo susieti jų su Miona. Tikėjosi, kad ji galėjo, gali ir galės ramiai dirbti. Nepaisant visko, velsietis jai linkėjo tik visko, kas geriausia. Nuoširdžiai.
Mionos klausimas Dafydd dar labiau išmušė iš vėžių. O ką aš galiu čia veikti? pirmiausiai mintyse paklausė savęs. Tai nuskambėjo itin piktai, tad vaikinas pasistengė tokių žodžių garsiai nepasakyti. Prisipažinti apie lazdelių verslą? Gal ir galėtų tai padaryti, jeigu Miona nebūtų įsidarbinusi ne kur kitur, o Magijos ministerijoje!
- Gyvenu, - galiausiai sumurmėjo Dafydd. Tam tikra prasme tai buvo tiesa. Juk jis išties nieko daugiau neveikė. Miegojo, kartais nusiprausdavo, jeigu turėdavo, ką, pavalgydavo. Toks tas ir gyvenimas...
- Kuo užsiimi po darbo? - paklausė raudonplaukis, nors nejuto labai didelio smalsumo. Svarbiau buvo išsiaiškinti, ar jiedu gali tiesiog tęsti pokalbį.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Nors fone ir griežė smuikas, po Dafydd apmaudžių žodžių tyla Mionos ausyse spengte spengė. Prie tokios tylos, vyraujančios tarp klastuolio ir jos nebuvo pratusi. Juto virš galvos kybantį žodžių debesiuką, savanaudiškai laikantį visą raidžių lietų. O gal ne savanaudiškai. Gal labiau net geranoriškai. Gal jis vilkosi paskui Mioną, gėrė į save viską, kas tamsesnio atspalvio sukosi rudakės galvoje, taip apsaugodamas kitus? Kalbant apie lietų, dažnai jis užklumpa visai ne laiku ir labai labai ne vietoj. Mergina dėjo visas pastangas, kad debesėlis dar truputį palauktų. Ras kada progą jam vėl praskaidrėti. Tik tegu dar pakenčia. Tiek josios, tiek kitų labui.
Netrukus ir vėl stojo tyla. Burbtelėjusi tą „Ačiū“ beveik pribaigė savo gėrimą. Liko tik per du pirštus. Pabaigs ir pūs lauk iš čia. Mergina abejojo, ar kada vėliau čia dar sugrįš. Ne kiek dėl kainų už gėrimus ar maistą. Dėl šito tamsių, neseniai patamsintų plaukų savininkė kažkodėl beveik negalvojo.
Matė, kaip kažkokia poniutė keistai pašnairavo pirma į Dafydd, po to į Mioną. Devyniolikmetė niauriai dėbtelėjo ir kilstelėjo antakį. Žinojo, kad raudonplaukis traukė akį ir uoslę tikrai ne dėl šaunios šukuosenos ar gaivių kvepalų. Jai net dingtelėjo, kodėl barmenė vis dar jo neišprašė. Buvo sunku įsivaizduoti, kad tokios vietos priima visus lankytojus.
- Gyveni... - nejučiom numykė Miona atsidusdama. Gyvena ir?.. Negi jis neturėjo darbo? Ir kur gyveno? Nebuvo panašu, kad turėtų padorų bustą, juolab pastovaus pinigų šaltinio. Negana to, jis dar atrodė kiek sulysęs. Magijos ministerijos antro lygio vadovė susilaikė nepasiteiravusi, kada jis paskutinįsyk normaliai ko nors valgė. - Kur nors dirbi? - vis tik paklausė. Juk tai gana formalus klausimas, užduodamas bet kokio pažįstamo bet kokiam pažįstamui, taip?
Pokalbis merginai ėmė panašėti į minų lauką. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi įsitempusi. Norėjo dingti, nebetęsti pokalbio. Net lapsniukai jos kraujyje negelbėjo.
Kėlė stiklinę prie lūpų - kaip pati sau žadėjo - išgers, susimokės ir išeis, - bet klastuolis tęsė pokalbį. Kodėl jis dar nori tęsti? Kiekgi jai dar reikės mūryti sienas, kad jis nustotų belsti?
- Aš... - Užsikirto. Ne, reikėjo baigti dabar. Velniop gėrimą. Velniop klausimą. Patalpa darėsi per tvanki. Iš kišenės ištraukė banknotą, padėjo ant baro. „Grąžą pasilikit,“ - žvilgsniu bandė perduot mintį, o jaunesnė mergina supratusi linktelėjo. - Atleisk, turiu eiti, - nežiūrėdama į Dafydd nuo kėdės traukdama apsiaustą sumurmėjo. - Atleisk, - beprasmiškai pakartojo ir, vis dar nepažvelgdama į vaikiną, drožė lauk iš baro. Plaučiai šaukė gryno oro.
Lauke snaigės krito jau tankiau, greičiau, tik vėjo nebuvo stipraus. Pajutusi, kaip šaltis smelkiasi pro megztinio audeklą, paskubom apsivilko apsiaustą. Gatvė nebuvo tuščia, kad galėtų dabar pat teleportuotis. Bet galgi ir nieko būtų leisti žvarbiam orui prasklaidyti mintis, nugrūsti jas giliau į smegenų kertę.
Sukišusi vėsias rankas į tamsaus palto kišenes pasuko dešinėn - savo buto link ir kuo toliau nuo šios vietos, nuo vaikino, kažkada galėjusio, bet dabar jau niekada nebebūsiančio josios.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1967
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
Pro Dafydd akis nepraslydo tai, kad Miona jau tuoj tuoj baigs savo gėrimą. Dabar tereikėjo kažkaip sužinoti, ar ji ketina iš karto nešti muilą, ar dar pasiliks. Žinoma, pastarasis variantas neatrodė labai realus. Vaikinas labai norėjo, kad buvusi grifė dar pasiliktų, labai norėjo pasišnekėti. Tebūnie kaip draugai, jeigu jau...
Kodėl ji turėtų su manim šnekėtis kaip su draugu? paklausė savęs raudonplaukis ir sunkiai nurijo atodūsį. Žinojo padaręs daug blogo, taip pat ir Mionai, tačiau nesitikėjo, kad viskas pakryps taip. Jiedu niekada normaliai taip ir nepasikalbėjo. Panašu, kad to nebus ir dabar, nors priežastis buvo kita. Dafydd labai norėjo, kad jų paskutinis pokalbis nebūtų įvykęs. Jau geriau būtų tas neaiškumas, kurį jiedu turėjo iki tol...
- Na, gyvenu, - galiausiai pakartojo jis. Ak, ir kodėl jai reikia šitaip gilintis? O ir tas klausimas, sekęs po šiokios tokios pauzelės... Turint omenyje, kad Miona dirbo Magijos ministerijoje, pliurpti apie nelegalų verslą nebuvo noro. O ir šiaip... Ką ji pagalvotų, išgirdusi, kad jis užsiima tokiais dalykėliais? Situacija atrodė višiksi be išeities. - Ne visai, - galiausiai pratarė jis. Jeigu pasiseks, Miona nustos gilintis. Tiesa, verta pastebėti, kad sekėsi jam itin retai.
Užduotas klausimas turėjo tarsi tęsti pokalbį. Užlaikyti ją dar bent kelioms akimirkoms, o kol kas Dafydd daugiau nieko ir nenorėjo. Tiesiog troško pasikalbėti su kuo nors, kas nelaikė jo visišku šiukšle. Nepaisant to, kad Miona jį labai įskaudino, vaikinas buvo tikras: jeigu yra žmonių, kurie laiko jį vertu užimti vietą šioje Žemėje, ji tikrai yra viena iš tokių.
- Palauk, - tyliai tarstelėjo Dafydd, pamatęs, kad Miona traukia pinigą. Nesitikėjo, kad ji taip staigiai dings, tad kurį laiką sėdėjo nejudėdamas. Galiausiai galvoje tarsi kažkas trakštelėjo ir vaikinas pašoko. - Palauk! - garsiau sušuko jis skubėdamas iš paskos. Išpuolęs į gatvę tolumoje pamatė merginos siluetą. Pasileido paskui ją. Pribėgęs visai arti sutriko, nes nežinojo, ką pasakyti. Vis dėlto taip paimti ir paleisti merginos negalėjo.
- Gal galime pasišnekėti? - galiausiai paklausė ji, tarsi jiedu nebūtų ką tik labai sunkiai šnekėjęsi.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Noras išsinešdinti užgožė merginos mintis. Dafydd atsakymo nebegirdėjo - juk jai ir nebeturėjo rūpėti. Negirdėjo ji ir to, kad raudonplaukis ją dar bandė sustabdyti. O tai būtų nustebusi. Juk dažniausiai tai ji stengdavosi jį sulaikyti, neleisti išeiti. Regis, jiedu iš tiesų buvo apsimainę rolėmis.
Nuo pat senų senovės - nors dar tebuvo devyniolikos, kaip toli dabar atrodė tie metai! - pamiršdavo pirštines. Kažkaip nepatikdavo. Trukdydavo. Tas keistas noras viską justi. Tarsi taip galėtų lengviau susilieti, lengviau pranykti. Arba priešingai. Lengviau pažinti ir suprasti kitą. Tik su Dafydd taip nepavykdavo. Viskas tapdavo painiau, daug kebliau.
Nejučiom giliau įkvėpė ledinio oro, gerklėje išsikerojusio it spygliais besibadanti eglutė. Retai jos galvoje būdavo painu kaip tąsyk Burtų trikovės turnyro puotoje. Tikriausiai taip buvo ir Dafydd. Et, kiek daug daro lengvas prisilietimas.
Atsimerkė išgirdusi žingsnius. Mintys akimirksiu pranyko, pirštai, net pačiai merginai nesuvokus, jau spaudė kedro lazdelę. Atsisuko kaip tik tada, kai iki link jos lekiančio žmogaus buvo likę pora metrų. Žingtelėjo atgal - kad neužgriūtų ant jos.
Iškvėpė orą. Baltas, kas sekundę nykstantis debesėlis pakilo į nakties dangų - debesų buvo jau daugiau.
Iškvėpė gal kiek iš palengvėjimo, gal kiek iš nustebimo pažinus, kaip Miona jau nusprendė, iš Hogvartso pažalintą asmenį.  Kad ir kaip ten buvo, užtruko, kol rudaakis prabilo.
Kažkaip norėjosi mestelti „Apie ką?“, bet liežuvis neklausė. Nežiūrėo jam į akis - nebūtų galėjusi. Spoksojo kažkur pro kairį jaunuolio petį į dabar jau tuščią gatvę. Po sekundėlės žvilgtelėjo per petį. Tuščia. Namai stovėjo tamsūs, žiėjo vos viena kita lempelė.
- Trafalgaro aikštė netoli mano namų, - ištiesė ranką, kviesdama įsikibti. Nežinojo, ar buvęs klastuolis moka keliauti oru. Bet tuo ir abejojo. - Galim teleportuotis.
Visai netrukus gatvė tapo tuščia.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 221
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
  Baras dirbo įprastai, jokių didelių čia pakitimų neįvyko. Nebent galbūt kur nors kampe atsirado perukų fermeris, bet čia jau atskira istorija. Juk nebūtina žinoti visų detalių. Tačiau viena jų buvo visai įdomi, kaip antai, tos visiems gerai, o gal ir blogai pažįstamos dažytos garbanos už baro. Vyriški marškiniai ir juodas sijonas. Prieš metus ar kiek ten jau matytas vaizdelis. Tik šįkart be pilvo.
  Melisa vėl stovėjo su medvilniniu rankšluostuku ir taure rankose. Atrodė, hm, atrodė nepriekaištingai. Nuostabiai ir kaip tikra amazonė. Tik jau vieniša amazonė. Jos buvęs iššokusiais skruostikauliais veidas jau atgavęs įprastą formą, ne, ne putlus, toks, koks ir turėjo būti. Tik šiek tiek pablukusios akys, šiek tiek išdvėsę smaragdai. Gal net ne šiek tiek, o maksimaliai.
  O per tiek laiko įvyko visai nedaug. Keyes butas paragavo remonto, šįkart tabletės iš maišelių buvo subertos į mielus stiklainiukus ir padėtos į lentynas, kur laisva ranka pasiektum. Moteris vėl bėgiojo, vėl prakaitavo kaip kiaulė ir dėl to nesijaudino, nes juk gyveno viena, bėgiojo viena, viską darė viena. O galėjo neverkti po ligoninės sienų, galėjo sakyti, kad taip, einam namo. Juokinga, bet buvo gana rami dramų karalienė. Kaip visada. Nesveika, be net trupinėlio sveikų smegenų boba.
  O ir, šiaip, kas čia per mada grįžti į barus, kur kažkada su savo meilėm seilėm lankeisi? Absurdas, alio. Dealinti plaukus juodajam perukų fermeriui galėjo ir fleglyje naktimis. Ten po šliužo Bobo jau nieko nelikę, tik visokių silpnų eliksyrininkų luomas. Siaubeli, nieko gero nebeliko.
  Nagais šaižiai perbraukė per stiklą, ausis pasiekė kūdikio verksmas. Tik šiame bare vaiko nebuvo nė kvapo. Kilstelėjo akis į antrąjį barmeną lyg su durnių motina aka viltimi norėdama išvysti Merington Roudo psichopatą. Neišvydo. Ir gerai, tikriausiai, kam tie praeities šešėliai.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Elijas Andrius į Alchemiką nebuvo nuėjęs maždaug metus, gal ir ilgiau. Pirmus mėnesius, ieškodamas savo moters, tos vietos vengė ir pats nelabai žinojo kodėl. Galbūt nenorėjo nusvilti jos neradęs. Vėliau, kai savo moters nebeieškojo, baro vengė, nes bijojo ją rasiąs. Kaip poetiška, kaip žavinga. Bet viskis ir kiti gėrimai vis dėl niekur nebuvo tokie geri, o visi kiti barai savo interjeru nė kiek nepriminė sofistikuotumo, kurio Elijas Andrius slapčia siekė.
Tačiau tą nelaimingą vakarą kažkas pasikeitė - gal tai, kad jis buvo įmestas į upę, kuri iš galvos išplovė visus argumentus prieš lankymąsi Alchemike. Šiaip ar taip, nakčiai jau įsibėgėjus, stiklinės durys prasivėrė ir už nugaros palikęs naktinės stoties šurmulį, Andrius peržengė slenkstį. Jo plaukai vis dar buvo šiek tiek drėgni, tačiau šlapius rūbus pakeitė sausi, o pakeliui namo spėjo susižvejoti ir brangų, naują paltą, kuris vis dar dvelkė parduotuve. Plaučiai vis dar jautėsi sunkūs, krūtinę maudė, o gerklė buvo it nutrinta švitriniu popieriumi, tačiau iš išorės vyras neatrodė kaip nors neįprastai. Gal tik labai nusikalęs, mėlynai žalių akių žvilgsnis nebebuvo toks skvarbus.
Andrius neapžvelgė susirinkusios publikos, kaip įprastai. Netgi neprisistatė prie baro tarytum būtų vienintelis svarbiausias klientas. Tik nubraukė plaukus nuo kaktos ir pasuko prie stalelio kažkur į kampą. Todėl žvilgsnis ir neužkliuvo už amazonės rudais plaukais ir prigesusiom žaliom akim, atrodančios veikiai taip pat, kai tą vieną naktį atėjo jos aprėkti, o paskui išsinešė namo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 221
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
  Menka vėsa plūstelėjo vidun, pranešanti apie naują lankytoją. Tačiau Melisai nespėjus net nužvelgti, kas per sutvėrimas čia pasirodė, jis tuoj pat ir prisėdo prie vieno iš apvaliųjų staliukų. Moteris tiesiog nebekreipė dėmesio, kokie čia lankėsi žmonės ar kokie kitokie padarai, paprasčiausiai dirbo. Ir nesigilino į svetimas istorijas, svetimas kišenes ar tas pačias sąsagas. Čia pasirodydavo daugiau mažiau normalūs gyvieji, o to jai ir užteko, kad jaustųsi rami. Visai saugi.
  Ranka nubraukė krentančias garbanas ant smaragdo, ta pačia sugavo ir šluostę, mestą antrojo barmeno. Išblizgintą stiklinę, kurios niekaip negalėjo palyginti su savuoju gyvenimu, nes pastarasis tik mėtėsi purvais ir visai neblizgėjo, pripildė škotišku viskiu. Ir ne, pasirodęs klientas to neprašė, tačiau mūsų amazonei buvo įprasta nunešti bent šlakelį to viskio kiekvienam. Taip lyg parodydavo, kad ne, nesu akla ir pastebėjau tave. Melisai praeinant pro šalį visai be garso stiklas susilietė su blizgiu paviršiumi, o po šiosios kojomis nesugirgždėjo nei viena medinė lentelė. Per tiek laiko išmoko meistriškai tyliai vaikščioti, pristatyti užsakymus ir raganėti kokteiliukus. Dar žingsnis ir būtų beveik užkabinusi vyrą, tačiau susiturėjusi virstelėjo ant kito staliuko, kurį švelniai nuglostė šluoste. Nors jis ir buvo švarus, žinot, dulkės ar kaip ten. Arba beviltiškas perfekcionizmas, perimtas iš dar vis nepamiršto duomenų analitiko (taip, juk Melisai nežinomas faktas, jog dabar šis psichopatas darbavosi Magijos Ministerijoje). Ir apsisuko. Norėjo žingsniuoti baro link, toliau tęsti taurių ir stiklinių blizginimą, kai širdis nusirito iki kulnų. Ne dėl to, ką pamatė, o dėl to, ką užuodė net to pati nesuvokdama. Bet tiesiog jautė. Kaip gyvūnas jautė jo kvapą. Jis taip piktdžiugiškai plevėsavo jai panosėje, visai kaip ir vyras, vos prieš akimirką gavęs viskį. Bet Melisa tik prisėdo nieko nesuprasdama. Lyg apdujus. Prisėdo prie staliuko, kurį buvo užėmęs vienintelis vyras, turėjęs svarbią vietą josios minčių karalystėje. Ir vis tiek nematė, nes užsimerkė, matyt. 
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
Stalelio paviršius buvo blizgus, toks blizgus, kad būtų galėjęs pretenduoti į blizgiausio stalelio rinkimus ir varžytis su anuo blizgiu staliuku Kiaurame katile. Elijas Andrius beveik matė savo iškreiptą ir nelabai dailų atvaizdą blizgiame blizgiojo stalelio paviršiuje. Svarstė, ar labiau nori paprasto, gero škotiško viskio, ar labiau ugninės. Ugninę retai gerdavo, tik norėdamas ką nors graudžiai prisiminti arba ką nors šiurkščiai užmiršti. Reti atvejai, pasitaikantys kartą per dešimt metų, o turint omeny, kad pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų jam teoriškai turėjo būti visai nepažįstamas ugninės skonis, toks kartas pasitaikė greičiausiai tik anąkart, kai nuo kirvio krito tas čiuvelis, kurio vardo nebeprisiminė.
Nesvarbu. Andrius norėjo viskio, ir viskis prieš jį atsidaro, tyliai, veikiai negirdimai ant blizgaus stalelio dunkstelėjo stiklinė, o prieš akis sušmėžavo rudi plaukai, medaus spalvos odos delnas ir.. ji, visa savo esencija. Viskis prarado visą svarbą, o Andriaus veidas sustingo it akmeninė kaukė.
Jis matė ją, matė, kaip ji sudvejojo, kaip sulėtėjo jos žingsniai. Regėjo kaip ji atsisuko ir atsidūrė tiesiai priešais. Laikas sustojo, o vargšas Elijas Andrius suprato, kad tuščiai vylėsi jos čia nesutiksiąs. Nematė jos akių; ji buvo užsimerkusi. Už jo paties akių prabėgo visi tie kartai, kai trankėsi po Karalystę ieškodamas ir nerasdamas, ir tas kartas, kai galiausiai pajuto, kad nė nebenori. Už akių sukosi ir suvokimas, kad dabar tarsi viskas iš naujo.
Andriui skaudėjo krūtinę, ir nebūtinai nuo smūgio, gauto anksčiau tą dieną. Kažkas vidujai sušnypštė kaip gazuotas vanduo ir jis buvo besižiojąs tarti vardą, atsiminė, kokį efektą toks įvardijimas turėjo. Neišleido nė garso, susmuko kėdėj ir nuo blizgaus paviršiaus pačiupęs stiklinę, nugėrė gurkšnį. Vardą nurijo kartu su viskiu. Stiklinė dusliai dunkstelėjo ir Andrius atsiduso. Skaudėjo krūtinę, o jis žvelgė į medaus spalvos, nuostabiai gražų veidą. Gražesnį, nei tada, kai matė paskutinį kartą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elias Andrew Ravengrave »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 221
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
  Keista toji buvo akimirka, nes moteris taip ir neprasimerkė, taip ir nepažvelgė į gražiausią pasaulyje vyrą. Vis dar apdujusi, vis dar kankinama kvapo, kuris žadino visus įmanomu vidurius. Tačiau atsistojo, kažkaip nemąstydama paėmė tą stiklinę, kuri, matyt, dar nebuvo ištuštinta, ir nusvirduliavo link baro. Taip pat tyliai, kaip ir mokėjo. Vos delną paliko viskio pilna stiklinė, ši atsitokėjo. Ką tik nučigonino viskį iš, hm, negalėjo pati pasakyti ko, dar vis traukė save nuo to nejuntamo kvapo šaltinio. Nusipurtė lyg nutrenkta elektros, lyg būtų pati didžiausia pasaulio kvaiša, kišusi šakutę į elektros lizdą. Pasirėmė alkūnėmis į barą, smulkius pirštus įvėlė į tamsias garbanas, delnai nuslydo veidu iki pat kaklo. Ir vėl negalvodama paėmė tą viskio stiklinę ir pajudėjo link vyro, kuris prieš akimirką liko be savo gėrimo.
- Atsiprašau,- prieš jo akis sušmėžavo auksine spalva lakuoti ilgi nagai, kurie šaižiai perbraukė per stiklą.
  Nuleidusi žvilgsnį į jį, jautėsi vėl skylė. Skylė, negalinti prisipildyti, nes viskas kiaurai jos pereidavo į kažkam ten nežinomą dimensiją. Stipriai sumerkė akis, savuosius smaragdus vėl užslėpė, garsiai, per daug garsiai nurijo seiles, išduodama kažin kokią baimę ar skausmą. jau buvo bekelianti ranką ir bebraukianti per jo vešlius plaukus, beveik prisilietė prie namų. Namai. Tačiau tik beveik. Ten visos tos simfonijos tiek galvoje, tiek vidujais per crescendo iškilo į pati garsiausią fortississimo, tačiau taip pat greitai pasiekė ir piano. Visišką tylą. Ir Melisa, beveik besijaučianti vėl jo amazone, prisėdo prieš jį. Eliją. Arba nuostabų psichopatą. Dužusiu, išblukusiu smaragdu pažvelgė į jo skirtingąsias akis. Visai kaip tada, kai paskutinį kartą žvelgė į jį ligoninėje, su tuo pačiu išblukusiu, tuščiu. Tik jei jų nosys būtų besilietusios, tikrai pamatytų po truputį žystančias, ryškėjančias spalvas. Nes Melisa vėl matė namus.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Jis nelabai ir suprato, kas ten tiksliai nutiko, sėdėjo susmukęs savo kėdėje, apsiblaususiomis akimis ir stingstančiu kūnu, drėgnais plaukais ir šiek tiek tirtančiais delnais. Ir vieną akimirką jo gyvenimo meilė ir jo visų įsivaizdavimų subjektas buvo prieš jį ir jis žvelgė į jos tobulą veidą ir tobulai užmerktas akis, o kitą akimirką jos jau nebebuvo, nebebuvo ir viskio ant nepaprastai blizgaus stalo paviršiaus.
Elijas vienu momentu beviltiškai ir desperatiškai pagalvojo apie tą kartą girdėtą baimę mirksėti, nes vos mirktelsi, ir pasirodys, kad visa tai, ką regėjai, tebuvo sapnas, miražas, keista piksių šūdukų miltelių sukelta haliucinacija. Tuo vienu momentu Elijas beviltiškai ir desperatiškai pažadėjo sau daugiau nemirksėsiąs, jeigu tik Melisa bus jo akiraty. Įsimylėjęs idiotas.
Ir tada atėjo kita akimirka, o galbūt dar kita, Elijas Andrius niekada nebuvo didus akimirkų skaičiuotojas, ir štai ji vėl priešais jį. Sąmanose plaukti turbūt nelabai galima, bet ak, duomenų analitikas ir ataskaitas rašantis Magijos ministerijos vergas greičiausiai prigėrė kažko keisto, nes ant liežuvio galo kabėjo prašymas idant Melisa nusivestų jį išsimaudyt jos žaliose akyse. Dvokiančiame Koukvorto kanale. Braitone, akmenuotam paplūdimy. Duše. O taip, jis užtvindys Merington Roudą ir prileis į jį auksinių žuvelių. Ir auksinę Melisą.
Elijas daugiau nebesvarstė ir nebelaukė nieko, atsistojo žengė tą vieną žingsnį link savo moters ir suėmęs jos veidą delnais pasilenkė ir intensyviai pabučiavo. Nėra čia ko kuklintis, kai nematei savo meilės metus ir jau buvai beveik praradęs viltį ją dar kažkada išvysti.
Kai ėmė trūkti oro, o pirštai nuo skruostų nuslydo į plaukus, į jos dieviškas garbanas, priglaudė lūpas prie ausies ir pagautas kažkokio keisto kvaitulio ir vis dar lyg ko priėdęs, sukuždėjo:
- Alohomora, velniai rautų.
Jis nemosavo lazdele ir neketino nieko tikro atrankinti. Na, nebent..
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 221
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
  Ir būtų ji sau melavusi ir visam svietui, jeigu sakytų, jog nesilydė matydama tą sušiktai graikų dievo pamestą vyrą priešais. Jeigu kas būtų matę, tai prisiektų - net josios dieviškai dieviškos garbanos akimirksniu sudrėko. Veidas įgavo vos matomo raudonio, dievaži, jautėsi kaip kokia penkiolikmetė pasimatyme su pirmu normaliu biču, nes, pripažinkim, iki tokio amžiaus panosėj trinasi tik idiotiškos šiknos. Šiosios pirštai įsivėlė į drėgnus Elijo plaukus, išsiilgtus plaukus. Lūpos ten kažkur bėgiojo palei jo, o oda neklausiusi pašiurpo. Melisa puikiai žinojo, kokį efektą jai vidujais sukelia prisilietimas ties ausimi, tokio net piksių šūdukų milteliai negeba sukelti. Ir, tikriausiai, žinojo pats Elijas, nes, velniai rautų, tik jis ir priversdavo ją jaustis tokia ypatinga. Dužusia, bet gyva. Pats aukščiausias težino, kokias jis ten alohamoras jai šnabždėjo, bet to užteko. Beveik.
- Elijau,- lyg koks dieviškai gražus keiksmažodis išslydo pro jos nubučiuotas lūpas.- Pasiimk mane,- dar kartą, visai kaip per paskutinįjį jų susitikimą, paprašė.
  Galbūt kokia nors pykčio ir kaltinimų banga žadėjo užgriūti vėliau, kai įsijungs kritinis mąstymas, o ne jausmų mėsmalė gamins jausmų faršą. Tik ne dabar, dabar amazonė pasistiebė, rankomis apsivijo to vienintelio gražaus šikniaus kaklą, nosį paslėpė jo kaklo linkyje. Ir jausdama visą skausmą ir ilgesį nesusiturėjo, paprasčiausiai paleido sūrią jūrą iš savų smaragdų, beviltiškai leido savo ašaroms braukti vyrui per kaklą. Pati savo gražioje galvoje galbūt pridėtų ir ‘savo’, nes šis graikų dievas su savo užknisančiais sprendimais sugebėjo priversti taip beprotiškai lydytis, pavirsti balute (bulbul) tik ją. Merington Roudo amazonę.
  Baras nebuvo perpildytas, tačiau ten, kažkur kampe, visą sceną stebėjo perukų fermeris. Specialus shoutout’as jam čia buvo, atsiprašome.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Elijui Andriui buvo trisdešimt septyneri. Tinkamiausias laikas turėti penkiolikmetį sūnų, su kuriuo savaitgaliais eitų žvejoti, tinkamiausias laikas ruoštis vidurio amžiaus krizei ir skaityti žiobariškus mokslinės fantastikos veikalus. Taip daro normalūs vyrai.
Elijui Andriui buvo trisdešimt septyneri ir jis tamsaus ir prabangaus baro tolimame kampe glaudė prie savęs veikiai dešimčia metų jaunesnę moterį, vienintelę, kurią kažkada mylėjo ir vienintelę, kuri buvo beišnešiojanti jo vaiką, su kuriuo Elijas Andrius nebūtų norėjęs savaitgaliais eiti žvejoti. Melisa Keyes (jis nebuvo tikras, iš kur žino pavardę) jo rankose laikėsi it.. na, net nežinia, kas. Ji ten tiko, gludo prie kūno it nuo jo seniausiai atskirta dalis.
Na, ir vardas. Jis jau buvo beveik pamiršęs, kaip ji taria jo vardą. O su tokiais prašymais kažkur gilumoj, jo kūno pažemėse užsidegė tokia nepaprasta (arba labai paprasta, gal net šiek tiek gyvuliška) ugnis, jis būtų ėmęs ir čia pat ją ant to itin blizgaus staliuko surijęs. Literaliai ir figuratyviai. Nesidrovėdamas. Vyras, kuris metus ieškojo savo moters, vargiai ar norėtų elgtis kitaip.
Tačiau Elijas Andrius, kuriam buvo trisdešimt septyneri, turėjo svarbią poziciją Magijos ministerijoje, taigi ir reputaciją, kurią reikėjo palaikyti. Nors ir norėjo tą reputaciją sukišti ten, kur saulė nešviečia. Blizgus stalelio paviršius liko neliestas, liestas ir švelniai pažymėtas liko Melisos kaklas tiesiai po ausimi, ten, kur dengia plaukai, pirštais ten, kur per plonus marškinius spinduliavo jos kūno šiluma.
Kai Melisa pravirko ant jo vargšo peties, Elijas iškvėpė. Palengvėjimu. Jis vis dar jokiu būdu nemokėjo tavrkytis su verkiančiais individais, be to, jam atrodė, kad jo moteris pernelyg jautriai reaguoja. Vyrai, am I right. Tačiau nepaisant to, kad nemokėjo, pabandė. Paglostė jai nugarą, sunšypštė "ššš", pasakė esąs ten, šalia jos, o tada, praėjus minutei ar net kelioms, švelniai suėmęs už pečių atitraukė ją nuo savęs. Suėmęs už smakro pažvelgė į akis. Šyptelėjo savo bjauria burna (jk jo burna labai graži) ir braukdamas pirštu per jos tobulą antakį virš žalios akies, paklausė:
- Kas yra?
Perukų fermeris savo kampe palinko į priekį ir stipriau suspaudė savo gėrimo stiklą.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 221
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
  Jos amžinai šalto rankos, delnai laikėsi vyro kaklo, kaip vienintelio to šiaudo gyvenime. Laikėsi net ne kaklo, o vyro. Kam būtų reikalingas kaklas? Na, žinoma, visokiems kaklų fetišistams. Metai laiko, o taip išsiilgusi. Visiškai logiškai išsiilgusi. Melisa buvo graži, visada. Ir nereikėjo tuo net drįsti suabejoti. Jos garbanos, vos veikiai siekiančios pečius, nerealiai žaviai atrodė ir nešukuotos, o atgijęs smaragdas akyse suteikė spindesio visam medaus spalvos veidui. Su menkomis strazdanomis. O tomis gyvatės akimis ji tik žvelgė į pirmąjį vyrą, kuriam būtų drįsusi net sielą parduoti. Kabinosi ir nenorėjo kristi. Negalėjo pripažinti, jog mokėjo mylėti, labiau, nemokėjo ir jausmų kitam išreikšti tinkamai. Bet galų gale, ar egzistavo koks nors jausmų reiškimo pradžiamokslis?
  Moteris, beveik siekianti tris dešimtis, paklaikusiai žvelgė į tą nevidoną. Vienintelį vyrą, vienintelį Eliją jos gyvenime, kuris net netilpo į sąrašą tų, kurie jos psichinę būklę pablogino dešimčia kartų. Būtų drįsusi teigti, jog net pagerino.
- Tu. Tu pagaliau esi,- prikimusiu, bet itin visus vidujus žadinančiu balsu atsakė į trumpą jo klausimą.
  Juodojo perukų fermerio rankose laikomas stiklas dužo. O Melisa nė nekrūptelėjo, nė neatkreipė dėmesio. Kažkur tik sušmėžavo kitas barista, tačiau ir vėl, moteriai tai buvo nė motais. Nes ji ir vėl matė savo meiliškai seilišką meilę. Atodūsis paliko jos lūpas. Būtų leidusi čia pat Elijui braukti per visus josios kūno linkius, ne tik per tą tobulą antakį. Nuleido rankas nuo vyro kaklo, viena suėmė jo delną. Išstūmė abu laukan, o ten jie ir pranyko.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.