0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
  Moteris pasijautė visiška bejėgė, ne taip, kaip tada, kai sugebėjo permesti per save šį vyruką. Rodės, kad net stipriai suimti pečiai buvo sulaužyti, nors anksčiau tokia jautri nebuvo. Netvirtai stovinti ant savų kojų, pakėlė baimės ir jau ašarų pripildytas akis į įsiutusį vyrą.
- Nesu girta, tik gurkšnelis,- sugebėjo pratarti tik tiek.
  Gerklėje užstrigęs gumulas pranašavo neblogą ašarų antplūdį, net nesugebėjo susiturėti, kai veidą jau graužė karštos ašaros, iki gerklės sukilo visas skrandžio turinys, kurį pašalino į artimiausią šiukšliadėžę. Viena ranka susiėmusi už pilvo, kita už burnos, sunkiai atsilenkė. Užverktos akys sunkiai ką įmatė, šalimais buvęs barmenas padavė moteriai stiklinę, pripildytą vandens, ir pasišalino iš dramos sūkurio. Drebančia ranka suėmė stiklinę, bekūkčiodama šiaip ne taip gurkštelėjo vandens. Vis dar baimės pripildytos akys atsisuko į Eliją.
- Ne, neatsikratysiu,- sumurmėjo. Negalėjo pasiduoti vyro puolimui, tad pajutusi savyje šiek tiek jėgų, vėl prašneko.- Tu neatėjai į kasmėnesinę peržiūrą,- tėkštelėjo.- Suknistai laukiau, o tu nepasirodei,- ašaros vis dar veržėsi pro akių kraštus.- O dabar ateini čia ir lyg niekur nieko ant manęs pyksti, siūlai tokius absurdiškus pasiūlymus,- pridėjo ir kitą ranką prie pilvo.
  Kojos nebelaikė, stersuojančiai personai visko buvo per daug šią sekundę. Ji ramiai prisėdo ant grindų, prisitraukė kelius ir juos apsigaubė. Taip, ji alkoholį savinosi į save neapgalvotai, tačiau tikrai nenorėdama nei sau, nei vaikeliui nieko blogo. Beviltiškai graudi moteris padėjo galvą ant kelių, eilinė rauda paliko jos lūpas. Norėjo įstumti Eliją į padėtį, kurioje jis jaustųsi kaltas, pasimetęs ir netikęs, tačiau visiškai neturėjo tam jėgų, pati jautėsi kalta, pasimetusi, netikusi ir dar išsekusi.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
Jis tiesiog stovėjo savo žaliuose kroksuose ir piktas žiūrėjo į vemiančią, ašarotą ir kūkčiojančią Melisą ant grindų už baro. Pamanytum, kad turėtų pajusti bent kruopelę kaltės, kad ją pravirkdė ir aprėkė, bet mes visi puikiai žinome, kad Elijas neturi jausmų nei širdies. Visas susinervinęs ir susierzinęs bruktelėjo delną per suveltus plaukus, patraukė šiuos nuo veido, iš akių. Mestelėtas kaltinimas, esą jis neatėjo, kai ji jo laukė, truktelėjo kažkokią nematomą stygą viduj, tačiau šiai nė nespėjus suskambėti, virpėjimą tuoj pat užgniaužė racionalus, tik gerokai įtūžęs jo protas.
- Neatsikratysi, bet nuodysi? - skardžiai iškošė pro dantis, susierziinęs ir įpykęs. Smarkiai pamosavo rankomis it koks keistas paukštis, bandydamas atkreipti savo vaiko motinos (Mano vaikas, pagalvojo Elijas ir kone sudrebėjo nuo minties) dėmesį. Pats nežinojo, kokio velnio jam reikalingas jos pasiaiškinimas, bet jautė, kad baisiai nori jį išgirsti. Įkvėpė, susiėmė delnais už veido ir iškvėpdamas kone beviltiškai tarė:
- Niekad nepagalvoji, ar ne? Apie nieką daugiau, tik save pačią, - pasistengė skambėti nusivylęs. Žinojo, kuo puikiausiai suvokė, kad tardamas tuos žodžius elgiasi kaip didžiausias asilas ir hipokritas. Juk pats buvo suknistas egoistas, vieninteliu gyvenimo rūpesčiu tebuvo jis pats. Labai drąsu iš jo pusės iš kito žmogaus tikėtis kažko, ko pats nei turi, nei nori turėti. Tačiau tą įtemptą akimirką jam tai nelabai rūpėjo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
  Moteris jau nebesugebėjo suregzti menkiausio sakinio, sukąsti dantys trukdė pralįsti menkiausiam žodeliui. Taip, ji buvo tik apie save galvojanti savanaudė. Vienas dūris širdin. Negalinti atsispirti pagundoms. Antras dūris. Graudi, beviltiška, niekam nereikalinga ir beveik (bet tik galbūt) niekieno nematoma. Trečiasis. Ji norėjo dar verkti, tačiau nebeturėjau atsargų. Atrodė, jog praėjo valanda, gal dvi, tačiau taip tik atrodė, kol garbanotoji lėtai atsigulė ant baro grindų. Nejusdama pasidėjo vieną ranką po galva, kitos delną priglaudė prie pilvo, lėtai paglostė. Stiklinės akys žiūrėjo į nieką, ignoravo viską aplink. Su savimi nebesusitvarkančiai moteriai reikėjo šilumos, motiniškosios šilumos. Jos reikėjo ir tada, kai buvo sumušta buvusio sugyventinio, kai pradėjo vartoti, kai išsiskyrė su sužadėtiniu, po velniais, jai reikėjo motinos dabar, kai ši kaip negyvėlė gulėjo ant grindų su kūdikiu įsčiose. Melisa nesąmoningai nebekreipė dėmesio į širstantį vyrą, ji to net nejuto. Visa drebėdama jautė tik šaltį, kylantį iš šiosios sielos gelmių, tik skaudančias kojas po ilgų valandų stovėjimo prie baro, tik tvinksintį smegenų vingį nuo pastovaus triukšmo bei šlykštų alkoholio kvapą nuo kurio jau pykino, tačiau negalėdama pasijudinti nieko nedarė. Niekada negalvoju. Tik apie save pačią. Pati sau prisipažino dar kartą. Galbūt norėjo išklykti tai, ką jautė, koks siaubingas, tikras nuovargis jau buvo užėmę viršūnę, norėjo aprėkti vyrą, kad jis kaltas dėl tokios jos būsenos, tačiau negalėjo, jai tik reikėjo mamos. Nors Melisa nebebuvo vaikas ir jos problemos nebebuvo vaikiškos, dabar ji tik visa širdimi troško vėl pamatyti savo gimdytoją, išsiverkti jai ant peties, pajusti jos švelnų apsikabinimą ir išgirsti protingus, paskatinančius žodžius, kurių tikrai niekada nesulauks iš Elijo.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
Duomenų analitikui bežvelgiant į Melisą, susiraičiusią ant numindytų grindų, tylinčią, nė žodžio nesakančią, rodos, išvis į jį nereaguojančią, tas baisų erzulį keliantis siūlas vidujai vyro vėl timptelėjo it patrauktas kažkokios per vandenį vaikščiot mokančios jėgos (Jėzaus). Elijo pirštai savo ruožtu timptelėjo jo plaukus. Jis beveik norėjo riaumoti iš susierzinimo ir frustracijos. Kai su kuo nors ginčijiesi, labai svarbu, kad su tavim ginčytusi atgal. Nejudri mergina ant grindų su juo atgal nesiginčijo, o paprasčiausiai, rodos, taip pat skaudžiai, kaip ir prieš mėnesį, prarijo Elijo jai į gerklę sukištą labai taikliai ir aštriai pagalastą peilį. Vaizdas pralėkė už Elijo akių rainelės, kaip ji išlekia pro duris, o joms nespėjus užsiverti pasigirsta raudojimas. Jis galėtų peržengti savo didybę ir pasibjaurėjimą, save peržengt galėtų, bet tai kažkaip labai... skausminga. Elijui nepatiko skausmas, ne tada, kai pats jį jautė. Ypač tas, kuris ne fizinių veiksnių sukeltas.
Andrius nusikeikė, tada nusikeikė dar, šiek tiek spalvingesniais žodžiais. Galiausiai piktai iškvėpė, žingtelėjo žingsnį ir pritūpė šalia balute virtusios merginos. Atsargiai palietė petį, vis dar dvejodamas, o tada tiesiog kyštelėjo delną po ja ir šiek tiek šiurkščiai pasodino. Jo žali kroksai girgžtelėjo perkeliant svorį ant kitos kojos. Jis galėjo ką nors pasakyti apie šaltų grindų pavojų. Tačiau vietoj to tik truktelėjo marškinių rankovę ir ja nubraukė drėgnumą nuo Melisos skruostų, kitu delnu dar tarsi prilaikydamas už peties. Tada kai ką pastebėjo.
- Ar čia mano marškiniai? - paklausė neįtikimu balsu.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
  Pajuto prisilietimą, šiurkštų pasodinimą. Melisa atrodė, kaip mažametė mergaitė, kuri verkė dėl to, kad tėvai nepadovanojo jai violetinio pliušinio pudelio su geltonu antkakliu gimtadienio proga ir visai norėjo, jog taip ir būtų. Užmerkė akis, kai šios susitiko su Elijo, o kai atsimerkė visos viltys dar kartą žlugo, dar kartą buvo įsitikinusi, jog jau nebėra maža mergaitė ir visas šis jovalas - realybė. Ir gana žiauri. Vėl pritraukė kelius prie savęs, viena ranka timptelėjo sijoną. Baltų marškinių medžiaga prigludo prie jos nuo ašarų permirkusio ir išburkusio skruosto. Smaragdo akys su tankiomis blakstienomis sumirksėjo kol tatuiruotoji susigraibė, ko jis klausė. Norėjo isteriškai kvatotis iš tokio klausimo, bet vėlgi pritrūko jėgų.
- Taip,- aks išsiplėtė išgirdus savo baisiai užkimusį balsą.- Tavo,- sumurmėjo tyliai ir su keista baime laukė kol rudaplaukis dar ir už tai šiurkščiai prie jos prisilies.- G-galiu atiduoti,- sumikčiojo.
  Krūtinę užspaudė keistas jausmas. Ne, ji negalėjo jų atiduoti ir tikrai ne dėl to, kad jie buvo vieninteliai marškiniai jos spintoje ir atitiko jos darbo aprangos reikalavimus. Galbūt turėdama juos, jautėsi ne tokia vieniša, velniai žino, tačiau širdis neleido jų atiduoti, o racionalaus mąstymo buvo likę nedaug, tad tik ir sugebėjo sumikčioti.
  Sunkiai atsirėmusi į grindinį pasikėlė, išniro iš už baro. Atrėmė šlapius ir šaltus delnus į baro paviršių. Skausmas nudiegė širdį, staiga susilenkė susiimdama už pilvo, drebančia ranka pasiekė stiklinę su dar vis šiek tiek vandens, tačiau neišlaikiusi jos rankose išmetė ant žemės. Viskas per tavo kvailą galvą, Melisa.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
Pasiūlymas atiduoti marškinius mažumėlę išmušė iš vėžių, tačiau Elijas greitai atgal į jas įšoko ir papurtė galvą. Jam nereikia tų marškinių, klausimas viso labo tebuvo nuostabos išraiška, o pats faktas, kad Melisa dėvi jo apdarą, keistai pakuteno širdį. Elijas nebuvo tikras, ar ji pastebėjo jo mažutytį galvos judesį, bet, galų gale, tai ir nebuvo labai svarbu. Bent jau ne tą akimirką, kai ji nusprendė atsistoti ir labai galingai, Andriaus akimis, susvyravo, susilenkė pusiau, o iš delno išslydus stiklinė per milimetrą prasprūdo pro vyro instinktyviai ištiestus pirštus ir tykštelėjo ant žemės vandenimi apliedama kroksus.
Elijas iškvėpė pro nosį ir atsistojo. Palto kišenėje sugraibė lazdelę, ir vos keliais mostelėjimais stiklinę, tuščią, be vandens, tačiau sveiką ir tarsi naują parskraidino ant baro. Susikišo magijos instrumentą (winky face) atgal į kišenęs gilumą. Rankos pačios nevalingai vėl tiesės paliesti iš kojų krentančią merginą, delnai pakibo virš plonyte medžiaga apvilktų jos pečių. Duomenų analitikas, kurį bendradarbiai už jo nugaros ir jam kuo puikiausiai girdint vadino psichopatu, vėl pajuto kažkokius keistus jausmus viduriuos, kurie nebuvo susiję su kūniškų malonumų patenkinimu. Ir šie jam buvo tokie svetimi, tokie nepažįstami, tokie bjaurūs, kad vien mintis apie tai tuos pačius vidurius vertė verstis kūliais, tačiau suvokė turįs susitaikyti. O galbūt neįprastai greitai pasidavė kažkam, ko buvo įsitikinęs negalįs nei turėti, nei dar ką. Ir vis dėl to, tas tempimas ir traukimas giliai šaltoj širdy paaiškintų, ko taip lėkė šiais velnio neštais ir pamestais paryčiais.
Delnas nusileido ant merginos peties, švelniai truktelėjo ir atsuko ją į save. Žingtelėjo mažutytį žingsnį į priekį ir apsivijo rankomis aplink pečius, prispaudė ją prie savęs. Veiksmas buvo toks nepaprastai svetimas visai Elijo natūrai, kad jis net sudrebėjo, baisingai įsitempė ir pasižadėjo sau daugiau niekad taip nedaryti. Pamanė, kad gal būtų logiška tokiu momentu ką nors prisipažinti, tačiau buvo pernelyg išsigandęs.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
  Kančiose skęstanti moteris suvirpėjo nuo šįkart keistai švelnaus vyro prisilietimo, o jo rankoms apsivijus šiosios pečius ir priglaudus prie savęs, galvoje iškilo iliuzija, jog jie laiminga šeima ir tai tebuvo mažytis ginčas dėl kūdikio vežimėlio spalvos, kaip juokinga. Drebančiomis rankomis ir labai nedrąsiai (kas jai anksčiau nebuvo būdinga) Melisa priglaudė savąsias rankas prie vyro nugaros. Gal būtų švelniai perbraukus, bet šiuo momentu susiturėjo. Pasijautė visai saugi, tačiau saugi prie to, kurio bijojo. Jos mažoje galvelėje jis vis tiek turėjo daugiau pliusų nei ji tėvystėje. Garbanė netgi buvo pasiruošusi pagimdyt ir atiduot jam kūdikį, jeigu šis netyčia to pareikalautų.
- Esu blogiausia, kas galėjo nutikti jam,- be tariant šiuos žodžius prisipildė ir išnaudotos ašarų atsargos.
  Nuo jų išgraužtuose akių kampučiuose vėl pradėjo prasiverinėti praraja. Kažkur viduje sukosi šilumos kamuoliukas, bet, kaip bebūtų gaila, jį vis tramdė tas šaltis, kylantis iš gelmių. Smegenų vingiais keliavo visi strazdanės dabartiniai norai. Kaip jos visa esybė išsiilgusi ramybės, nes jautėsi visiškai išsekusi, kaip norėjo, jog visa tai būtų tik košmaras, kurį galėtų užmiršti vos atsibudusi, kaip turėtų nesipriešinti savo nepadorioms užgaidoms pačioms dingti, o taip pat norėjo tiesiog leisti Elijui pridėti savo delną prie pilvo srities, galbūt susipažinti su besivystančia būtybe. Visi šie norai buvo tokie jai svetimi, tačiau tuo pačiu ir gana patrauklūs. Ji kelis kartus mirktelėjo nenorėdama vėl apsiverkti, gumulo gerklėje nebuvo, tikėjosi, jog ir audra šiosios viduje nurims netrukus. Ir kaip keista bei nepažįstama, jog tereikėjo rankų, apsivijusių Melisos pečius, kilusiam cunamiui nuraminti.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
Rodės, viskas truko vos kelias akimirkas. Taip ir buvo, o bet tačiau vien kelių akimirkų žmogiškojo kontakto užteko, kad trisdešimt dvejų duomenų analitikas iš prabangaus Londono rajono imtų ir pajustų visu kūnu per plonus marškinius sklindančią kito žmogaus šilumą, mažumėlę atsipalaiduotų ir prisimintų nemiegojęs visą suknistą naktį. Jis pajuto dar ir merginos rankas, ir šlapią veidą, prispaustą prie jo krūtinės, pajuto ir visą jį čia ant kojų atgabenusį pyktį pamažu išsiliejant pro siūles, kraštus, kojų pirštus, ištekant. Teliko baisingas nuovargis ir susierzinimo trupiniai. Visa tai truko vos kelias akimirkas, o nusileido ant Andriaus kaip cunamio banga.
Galiausiai Elijas atsitraukė, netoli, vos per pusę žingsnio, delnai paliko ant Melisos pečių. Akys nukrypo į užverktą, regimai išsekusį jos veidą. Prisiminė ir žodžius, kartu į atmintį iškilo jau dvi instancijos, kai jo atsakas į tokius pareiškimus iššaukė ašaras.Nusprendė nieko nesakyti. Turbūt ne ką geriau, bet Elijas nebuvo itin pažengęs žmonėse ir santykiuose su jais. O varge, jis beveik prisipažino sau turįs kažkoį santykį su Melisa. Vos du mėnesiai, o jau kiek dalykų apvirto aukštyn kojom. Mintis sukėlė norą į ką nors trenkti kumščiu arba ką nors mesti. Susivaldė, tik delnas nuslydo jos ranka, nusviro prie šono ir susigniaužė į kumštį. Vėl pajuto nubrozdintus krumplius.
- Kiek valandų dirbai? - galiausiai paklausė. Nebuvo tikras, kam jam reikalingas atsakymas, tačiau mintyse pamažėle rezgėsi planas. Kažkodėl jo naujai atrasta širdis užsigeitė neleisti jam leisti Melisai traukiniais ar dar kuo grįžti į tą purviną pavojingą rajoną Fleglyje. Gerai tik, kad širdis nespaudė atsiprašyti, ar dar ko nedovanotino padaryti už visą sukeltą skausmą. Elijas nebuvo tiek pačiuožęs, kad taip darytų.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
  Sudrebėjo vyrui atsitraukus, ranka nuslydo jo nugara iki savojo šono ir švelniai, tačiau su baime, jog bus atmesta, uždėjo savo šaltą delną ant jo nubrozdinto kumščio, nykščiu perbraukė per žaizdas. Neatsitraukė. Galima buvo sakyti, jog ši atrodė tik pavargusi ir kiek išsekusi. Taip būtų pasakęs mandagumo nestingantis žmogus. Melisos veidas buvo tiesiogine ta žodžio prasme išėjęs iš savo vietos. Atrodė, ims ir nudribs visa mėsa nuo kaukolės.
- Apie keturias, gal keturias su puse, gal visas penkias, nežinau kiek valandų yra šiuo metu,- papurtė galvą.- Mano pamaina prasidėjo nuo vidurnakčio,- žvilgtelėjo į kitą barmeną, kuris apsimetė šluostąs taures, nors buvo prikaustęs žvilgsnį prie vykusios melodramos.- Bet man reikia namo, jeigu jau jis šluosto taures, reiškiasi, niekas nebeateis ir mano darbas baigtas.
  Atitraukusi delną nuo Elijo sugniaužto kumščio, išsiėmė kelis segtukus iš to kuodo, išlaisvino plaukus iš gumytės ir įvėlusi pirštus papureno. Garbanos netvarkingai krito ant strazdanoto veido, moteris patraukė kitą ranką nuo vyro nugaros. Atsargiai patraukė jo delną nuo peties ir pralindusi pro jį, sunkiai nusigavo iki paltų kabyklos, nusikabino savąjį, tačiau užsidėti jėgų neturėjo. Su kažkokia neaiškia viltimi sugaudė rudaplaukio akis ir mintyse paprašė pagalbos. Jeigu jau jis nepadės, visada buvo antrasis barmenas, kartais pasirūpinantis, jog moteris grįžtų ramiai namo.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
Linktelėjo, penkios valandos neatrodė per daug. Bet tikriausiai reikėjo prisiminti ir tai, kad vis dėlto naktį, vis dėlto paryčiais, o bet parplaukęs ir užliejęs nuovargis atjungė ir paskutinius didžius mąstymo centrus. Gal pagalvos apie tai ryte.
Rodės, dalykai judėjo sulėtintai, kaip filme, kaip po vandeniu, kaip per medų. Jis daug nemąstė, rankos ir kojos judėjo savarankiškai, it atskirtos nuo kūno, it turinčios asmenines smegenis, įtaisytas kur nors alkūnėse, keliuose, asmenines širdis pirštų galuos, kulnuose. Nesudvejojo, nė akimirkai nesustojo vos sugavęs prašantį žvilgsnį. Grybštelėjo sunkios medžiagos, vos ši atsidūrė ant merginos pečių, suėmė šią už alkūnės ir gal vos vos per smarkiai suspaudęs išvairavo pro baro duris, nė nesiteikęs žvilgtelėti per petį kokiu tai atsiprašomu žvilgsniu. Stiklinės durys tik suvėdavo, sulingavo ir trinktelėjusios užsidarė už judviejų nugarų.
Elijas, tebesuėmęs Melisos alkūnės, ryžtingai pasisuko ir kroksais žengė link išėjimo į Londono centrą, nuo kur žinojo, tik kelios gatvės iki jo daugiabučio Merington Roudo gatvėje. Negalėjo būti jokio svarstymo, ar Melisa šiąnakt grįžta į Fleglį. Elijas per kelias sekundes ir be didesnių pasivaidymų su savimi sugebėjo nuspręsti, kad jeigu jau virsta pusiau normaliu žmogumi dėl šitos moters, tai kodėl gi nevirtus žmogumi iki galo. Nieko tokio, kad jis nemokėjo ir neturėjo noro mokytis megzti normalių santykių su kitais kalbančiais ir mąstančiais padarais. Niekas jam netrukdė ir toliau palaikyti negebančio jausti psichopato reputacijos.
Kroksai girgždėjo beeinant trinkelėmis, kurios nusėtos blausios šviesos ir išilgėjusių daugiakampių šešėlių. Jeigu Melisa priešinšis, jis labai negracingai persimes ją per petį ir nešte nusineš, nusprendė.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
Vakaras pasirodė siaubingai, visai žiemos pradžiai nebūdingai šaltas. Žiobarų mašinų langai jau neblogai apšerkšniję - žiema, tiesą sakant, kai kur net meistriškai pasidarbavo savo teptuku, - šaltukas kandžiojo ir taip jau gerokai sustirusias rankas, nosis ar dar ką, o juodame danguje, tarp pilkų ir baltų it žąsies pūkai debesų - silpno vėjo betempiamo snaigių bagažo, - žybsėjo melsvos ir vos vos gelsvos žvaigždės.
Nebuvo tai puikus vakaras ir naktis pasivaikščiojimams, tačiau iš dangaus krentant po lengvą trupinį krištolu spindinčią vėjo pamestą snaigę, Miona, dar žvilgtelėjusi į nejudintą, gruodžio pirmą dieną vis dar žymintį kalendorių - iš tiesų šiandien buvo penktadienio vakaras, atseit, išeiginės išvakarės, - greit pasitepliojusi kažkokių žiobariškų niekų sau ant veido, pagaliau nusimetusi darbinius drabužius ir užrakinusi duris išdrožė iš daugiabučio.
Jau nuo pat ryto jautėsi lyg gerokai apdaužyta bokso kriaušė. Prieš keletą mėnesiųų buvo prižadėjusi pasinerti į darbą kaip tik buvo įmanoma. O šit vakar gavusi progą bent šiek tiek anksčiau išeiti iš darbo, pati nesuvokdama kodėl, namo pasuko ne jai būdingu nešykliniu, oriniu ar tais šiaip mažiau žmonių sutikti galimybę turinčiu keliu. Apsilankė net ir kažkokioj kepyklėlėj, kur, Mionos nelaimei, susidūrė su jau ilgą laiką nematytu Atu. Josios, deja, o gal ir visai ne deja, jis nepažino. Nežinia, ar todėl, kad praktiškai penkerius metus jos akyse neregėjo, ar gal dėl to, kad mergina buvo persidažiusi plaukus. Kad ir kaip ten buvo, pečiu atsitrenkęs į ją tik linksmai, bet nuoširdžiai šūktelėjo atsiprašymą ir, vėl susiradęs netyčiom per trumpą susidūrimą pamestą kažkokio šviesiaplaukio ranką, nuėjo gatve tolyn, atgalion nė neatsisukęs. Miona ir nesistengė jo sustabdyti. Ir pati buvo sau net prisiekusi nebekelti jam skausmo, kurį būtų atnešusi vien jam pasirodydama.
Ilgą laiką stengėsi blokuoti bet kokias mintis apie tą ugnies pažymėtą naktį, tačiau vakar šie ir vėl prasimušo pro josios trapų skydą. Namo grįžo jau be bandelių ir, pamiršusi nebaigtą peržiūrėti bylą, tyliai pratūnojo lovoje, tvirtai susisupusi į apklotą. Net nepajuto, kad kambarys kažko keistai šaltas - matyt, reikėjo pagaliau tą seną radiatorių nuorint ar kokį galą su anuo padaryti.
Ir gal todėl šiandien norėjo kur nors prasiblaškyti. Gal susipažinti su kokiu vaikinu, kuris bent iš dalies būtų padėjęs savo šnekamom nesąmonėm užsimiršti, o gal užsisakyti kokio alkoholio ir praardyti minčių voratinklį taip, kaip kad kažkokias bakterijas ar kokį ten velnią gerklėj pradegina močiučių kaimuose gaminama rupkė.
Nepajuto, kaip nuėjo toli nuo namų, neatkreipė dėmesio, kokio baro duris pravėrė. Tik dvelktelėjusi šiluma ją vėl grąžino į realybę. Suprato, kad tokiai, kaip ji čia per prabangu. Vis tik, gerai pagalvojus, gal nereikėjo vėl į kojinę kišt tų lapkritį uždirbtų galeonų ir nors kartą paaukot bent dalelę jų kažkam, ko nebuvo būtina įsigyti.
Prisėdo ant taburetės. Nugara atsiremti nebūtų pavykę - atrama nebuvo pakankamai aukšta, kad būtų pavykę įsipatoginti, todėl tik šiek tiek dilbiais slystelėjo nulakuotu baro paviršiumi ir ore, neturėdama galimybės pasiekti lentynų, bestelėjo pirštu į kažkokį melsvo skysčio greit stokosiantį butelį, taip pateikdama ir savo užsakymą.
Penktadienio vakarą baras buvo pilnutėlis. Prie raudonmedžio stalviršio tuščių vietų beveik nebuvo, tik viena tamsių, baguotų plaukų savininkei iš dešinės. O šit iš kairės sėdėjo gal penkeriais metais vyresnis mėlynakis. Ilgai netruko, kol išgirdo jau gerai gurkštelėjusio nepažįstamojo pasisveikinimą, skirtą jai. 

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
Pamažu gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Nepaisant to, kad Dafydd tarsi ir pradėjo priprasti prie naujųjų namų ir benamiško gyvenimo Londone, pinigai tirpo greičiau negu būtų norėjęsi. Kur tik bandydavo gauti išmaldos, jį kaipmat išspirdavo vietiniai "kolegos". Prekyba nelemtomis lazdelėmis sekėsi itin prastai (negi Kaidenas sužinojo apie Dafydd likimą?!), tų kelių monetų, kurias buvo sutaupęs, jau seniai neturėjo.
Nenuostabu, kad šąlant orui šalo ir vaikino jausmai bet kam, kas vyko pasaulyje. Jis vis daugiau laiko praleisdavo kanalizacijoje ir netgi susitikdamas su kolega nebesivargino tinkamai nusiprausti. Artimiausiame viešajame tualete įrengė nuolatinę apsaugą, o darbuotoja itin nemėgo nekokį kvapelį skleidžiančio jaunuolio. Amžinai priekaištaudavo, kad jis ir vėl čia atsivilko, o juk Dafydd tenorėdavo šiek tiek apsiprausti...
Buvęs klastuolis jau beveik pamiršo, kad dar prieš savaitę ar kiek mokėsi Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Juk dar visai neseniai gaudavo tris kartus per dieną pavalgyti. Atrodo, dar ką tik išvadino profesorių Moore idiotu. Vis dėlto dabartinis gyvenimas tokius prisiminimus nublukino. Dabar teliko viena mintis - iš kur gauti pinigų maistui. Ko gero, vienintelis dalykas, kurio Dafydd niekada nedarys, buvo vogimas. Teko medžioti žiurkes kanalizacijoje, teko virinti tos pačios kanalizacijos vandenį (laimei, neprarado pas Olivanderį pirktos lazdelės!), tačiau velsietis nevogė. Ir tai buvo vienintelė viltis, kuri šiek tiek palaikė vaikiną. Ši mintis padėjo tikėti, kad kada nors pavyks išbristi iš viso šito mėšlo. Tereikėjo sugalvoti, kaip tą padaryti.
Atrodo, dar neseniai Dafydd turėjo gausybę priešų. Lyg tyčia visai neseniai susitiko su Kajumi, ką jau kalbėti apie Mayrą (prisiminęs šį žmogų vaikinas susiraukė). Vis dėlto dabar... Dabar priešai buvo visai kiti. Pavyzdžiui, "tas barzdotas, gyvenantis kanalizacijoje už posūkio." Prieš jį jau ne kartą teko griebtis kerų, Dafydd neabejojo, kad teks išmokti ir obliviate, nes vieną kartą anas susipras. Ak, gerai, kad prieš milijoną metų jis turėjo tas pamokas. Pamokas, kurias vedė... NE! kiekvieną kartą griežtai save pertraukdavo vaikinas.
Vieną bjauriai šaltą penktadienio vakarą Dafydd turėjo kuo džiaugtis. Pagaliau pavyko neblogai parduoti, velsietis netgi gavo pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų nueiti kur nors pavalgyti. Vis dėlto Tesco parduodamos bandelės nebuvo tokios skanios. Dabar velsietis jautėsi toks turtingas, kad, atrodė, galėtų papietauti su pačia Anglijos karaliene.
Tad apsivilkęs švaresnį rūbą, apšepęs jaunuoliška barzdele raudonplaukis patraukė ieškoti tinkamos vietos. Deja, penktadienio vakarą visur buvo prikimšta, tad ilgokai nesisekė nieko rasti. Dafydd nė nepastebėjo, kaip kojos atnešė į Kings Kroso stotį. Čia lankytis jis nemėgo - nekokie prisiminimai. Vis dėlto akis užkliuvo už kažkokio baro. Prisiartinęs vaikinas pamatė pakabintame meniu surašytas kainas. Akys iššoko ant kaktos, tačiau devyniolikametis buvo toks pavargęs, kad nutarė šiandien sau tai leisti. Išgers alaus ar dar kokio pigaus šlamšto ir trauks... Namo.
Įėjęs ir apsižvalgęs Dafydd jau ketino eiti atgal, nes atrodė, kad nėra nė vienos laisvos vietos. Vis dėlto akis netrukus užkliuvo už vietelės šalia kažkokios merginos. Velsietis stengėsi nekreipti dėmesio į nepatenkintus žvilgsnius (kažin ar kvapas dėl to kaltas?) ir patraukė ten link. Tamsiaplaukė mergina pasirodė nematyta. Dafydd tarstelėjo:
- Čia laisva?
Vis dėlto nė nelaukęs atsakymo atsisėdo ir užsisakė pigiausio alaus. Tiesa, tas pigiausias buvo toks, kad Dafydd puikiai suprato: antro bokalo nebus.
Belaukdamas, kol gaus užsakymą, vaikinas žvalgėsi. Akis užkliuvo už šalia sėdinčios merginos veido. Kurį laiką raudonplaukis nesuprato, ką matęs. Vis dėlto kai gavo savo alų, dar kartą nužvelgė ją. Pasikeitusi. Susimąsčiusi. Vis dėlto Dafydd buvo beveik tikras - tai ji. Nejučia pačiupinėjo apšepusį smakrą. Nori nenori susimąstė apie tai, koks kvapelis tikriausiai sklinda nuo jo. Ne, reikia kuo greičiau išgerti alų ir nešdintis. Kitą kartą sugalvos, kaip ją susirasti. Tik prieš tai bent kiek apsitvarkys.
Vis dėlto vos po kelių akimirkų balsas prieš šeimininko valią išsprūdo iš burnos:
- Miona?
Tai nebuvo pasakyta garsiai. Buvo galima tikėtis, kad ji neišgirs. Arba, dar geriau, paaiškės, kad Dafydd apsipažino...

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras "Alchemikas"
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
Miona kelias sekundes pamąstė, kad galgi neverta pradėti sukti kalbos - vargu, ar ilgai tvers alkoholio prigėrusio žmogaus kalbas, jei pati buvo blaiva. Tačiau galop tylai atsiduso ir tarstelėjo pavargusį „Labas“. Kaip tik su žodeliu gavo ir savo keistąjį gėrimą - pavadinimas nuskambėjo kažkaip prancūziškai, tad mergina nė nesivargino jo įsiminti.
Po to sekė dar pora banalių, pokalbio pradžiai būdingų pasakymų, po kurių mergina galiausiai nusprendė, kad gal ir nieko apie ką nors pašnekėti su žmogum, kurio vėliau vis tiek nebesutiks. Juk nei jis ją prisimins (ypač išsisklaidžius ir tam, ką tik mėlynakio užsisakyto stikliuko poveikiui), nei tamsiaplaukė, kuri nė nesistengė įsiminti jaunuolio bruožų.
Visai netrukus ir tą pati tuščią vietą šalimais jos užpildė kažkas su nemaloniu kvapeliu, tačiau Miona jau neatsisuko. Jautėsi per daug sustingusi pasijudinti, todėl tik automatiškai šiaudeliu maišė ledukais ir dangaus mėlynės spalvos skysčiu pripildytą taurę.
Tačiau po truputį beįsivažiuojančio jaunuolio monologo klausymą pertraukė kažkoks visai prie aplinkos garsų nederantis balsas. Kažkoks taip stipriai pažįstamas, kad Mionos ranka akimirką pakibo virš taurelės. Pasigirdo ar ne? Lyg kas į dešinę ausį būtų ataidėjęs.
Mergina nesusilaikė ir pasuko galvą į pusę, iš kurios atkeliavo nederantis garsas. Kelias sekundes net galvojo, kad jai vaidenasi, kad josios fantazija pakilo į kitą lygį ir tik kuriam laikui tebuvo aprimusi. Šalia jos sėdėjo kažkoks valkata, per daug panašus į Dafydd. Kažkaip pernelyg panašus, kad lengvai priverstum smegenis ignoruoti vaizdą, atsisakyti juo tikėti. Tas kelias įtemptas sekundes, kol jai iš kairės sėdintis jaunuolis ir toliau pezėjo apie tai, kaip jam sunku dirbti tokiam bosui kaip jo, Mionos smegenys įtemptai ieškojo priežasčių, kodėl pažinotasis klastuolis negalėjo šalia jos būti. Juk dabar mokslo metai, juk Dafydd niekada negėrė (ar bent Miona to nežinojo), juk raudonplaukis, velniai rautų, negalėjo šitaip atrodytų, jei mokėsi Hogvartse. Jeigu. Ir vis tik jo akis pažintų bet kur.
- O tu šventas... - po pernelyg ilgo laiko tarpo, kad vadintum tai akimirka, žiobtelėjo Miona, paskutinį žodį sušnibždėdama taip, kad jau net pati nebegirdėjo. - Dafydd? Ką tu čia veiki?
Vaikinas atrodė tragiškai. Iš šono pažiūrėjus galgi net kaip valkata. Į merginos širdį pamaže ėmė smelktis negera nuojauta.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
Dafydd svajonė, kad Miona (?) jo neišgirs, nereaguos ar kad ten paprasčiausiai bus ne ji, sudužo į šipulius. Mergina pasuko galvą ir, atrodo, taip ir sustingo. Turėdamas šiek tiek daugiau laiko pažiūrėti į ją, vaikinas įsitikino: taip, tai yra tas žmogus, kurį esant tokios būsenos sutikti norisi mažiausiai.
Tyla užsitęsė. Per ją velsietis spėjo apgalvoti visą judviejų istoriją. Atrodo, pamoka, kurioje jiedu turėjo keistis dovanomis, buvo prieš kokį tūkstantį metų. Net ir po to sekę susitikimai buvo tarsi iš kito gyvenimo. Deja, Dafydd puikiai prisiminė tik paskutinį - tą, kuris baigėsi jo ašaromis. Ko gero, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl vaikinas buvo tikras: Miona dabar vienu mauku išgers ką turinti ir nešdinsis. Ir tikriausiai nė nesivargins atsakyti. Tad kai mergina pradėjo kažką sakyti, Dafydd taip apstulbo, kad vos neišvertė bokalo. Jis net neišgirdo, ką pasakė buvusi grifė. Tai buvo pernelyg netikėta. Vaikinas sėdėjo ir galvojo, kur jam dėti akis. Viduje sukosi daugybė jausmų: džiaugsmas sutikus , apmaudas, kad atrodo būtent taip, baimė, nes nežinojo, kaip elgtis, pyktis ant viso pasaulio, nes jiems (tiksliau, jam) nieko neišėjo...
Tikriausiai Dafydd būtų neišgirdęs nieko, ką kalbėjo mergina, jeigu ji nebūtų paminėjusi vardo. Jo vardo. Tas žodis buvo tarsi smūgis į ausis, tad klausimą, sekusį po to, raudonplaukis išgirdo. Deja, visiškai nesinorėjo atsakyti. O ir ką ji tikėjosi išgirsti? Ką jis veikia čia, šitame prabangiame bare? Ką jis veikia Londone? Juk ji tikrai turėtų žinoti, kad Dafydd dar mokosi Hogvartse. Vaikinas pajuto kaustantį siaubą. Nepaisant to, kad tarp jų tarsi viskas buvo baigta (jeigu gali būti baigta tas, kas net neprasidėjo), velsietis nenorėjo, kad Miona sužinotų apie naujausius jo gyvenimo įvykius. Tad ką, po galais, jam daryti?
Po penkių šimtmečių Dafydd pakėlė į merginą akis. Labai nenorėjo suremti žvilgsnių, tačiau kalbėtis su grindimis irgi nesinorėjo. Vaikinas įkvėpė... Ir tada vėl prisiminė paskutinį judviejų pokalbį, kurio metu kalbėti buvo neką lengviau. Tada pasakyti išdrįso - pasekmės buvo labai nekokios. Tad kaip rasti ryžto kalbėti dabar? Blogiausia buvo tai, kad Moorepalaikis negalėjo pranešti "naujienos" tinkamesniu laiku. Trys savaitės žiemos atostogų dabar labai praverstų. Deja...
- Aš... - galiausiai pradėjo Dafydd. Nenorėjo pasirodyti nemandagus, nepaisant to, kad Miona tikriausiai būtent taip ir manė. - Na... Dabar gyvenu Londone, - galiausiai užbaigė. Puikiai suprato, kad toks atsakymas nepasako nieko. Bet negi sakysi šitam žmogui, kad gyveni ne šiaip Londone, o jo kanalizacijoje, nes tave išmetė iš mokyklos, o tu neturi pinigų?
Vaikinas nugėrė šiek tiek alaus ir trumpam vėl atsuko akis į Mioną.
- Kaip tau sekasi? Kur dirbi? - galiausiai paklausė jis. Teliko tikėtis, kad merginos istorija nėra tokia neįprasta kaip jo.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Baras „Alchemikas“
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
Miona norėjo nusukti akis, nebežiūrėti į raudonplaukį, tačiau tai, kaip dabar jis atrodė, neleido merginai to padaryti. Tamsiaplaukė tyrinėjo taip seniai matytą vaikino veidą, bandydama atrasti priežastį, kodėl paskui jį vilkosi, švelniai tariant, nemalonus kvapas, kodėl jo drabužiai, rodos, buvo neskalbti mažiausiai penkias dienas ir kodėl jis nesiruošė nusiskusti tos želti pradėjusios barzdos.
Nuo tada, kai paskutinįsyk jiedu kalbėjosi Didžiojo gluosnio pakrantėje, mergina vengė Dafydd. Stengdavosi nekreipti dėmesio į jo buvimą klasėje, nekreipti dėmesio į klastūnyno stalą valgant Didžiojoje salėje. Vengė bet ko, kas priverstų Mioną dar labiau gailėtis savo sprendimo nuo savęs atmušti ir jaunuolį. Kratėsi bet ko, kas būtų privertę ją vis tik pačiai sau pripažinti, kad iš tiesų tikėjo tiek savo, tiek rudaakio jausmų tikrumu. Kad visada norėjo, kad klastuolis pagaliau suprastų, ką ji jaučianti, ir pats tą pajustų jai.
Ir vis tik galiausiai, kai nusprendė daugiau nebesidomėti, ar jis gyvas ir sveikas, ar mūšis nepalitė jo, manė, jog galųgalėj užgniaužė ir tuos jausmus. Tačiau, kad ir kiek turėjo tokių pokalbių, kaip kad šįvakar su tuo mėlynakiu (kuris, beje, nepajutęs, jog jam pasirodžiusi paslaptinga mergina nebekreipia į jį dėmesio, ėmė kalbėtis su kažkokia barmene), nesąmoningai stegdavosi pernelyg tuo nesimėgauti, pernelyg nesižavėti, pernelyg negalvoti kaip apie svarbų, o galvoti kaip apie paskutinį. Pati to nesuprasdama paliko Dafydd vietą tuščią ir neįmanomą užimti. Ne todėl, kad lauktų, kad jis vėl grįš į ją, o todėl, kad ji netiko niekam kitam, kaip tik Dafydd. Ir dabar, kai buvo šalia jos, arčiau, nei per ištiestą ranką, kai pagaliau pakėlė akis, Miona pripažino, kad laukė ir lauks. Lauks, nors ir šansų maža, nors beveik visus juos pati ir nušlavė.
Tarsi savaime suprantamą dalyką priėmė faktą, jog klastuolis dabar gyvena Londone, ir linktelėjo. Tačiau po sekundės atsitokėjo ir švelniai purtydama galvą paprieštaravo:
- Ne, tu negali gyventi Londone. Tam draudžia Hogvartso taisyklės. Juk mokaisi Hogvartse, taip? Juk... O...
Nesulaikytas nusivylimo ir nuostabos kupinas „O“ paliko merginos lūpas. Nenorėjo, kad taip nuskambėtų, dievaži, ne. Juk tik pablogino viską. Bet, gerai pagalvojus, ar galėjo dar labiau tą „viską“ pabloginti?
- Bet kodėl? - negalėjo ar veikiau atsisakė pati suprasti buvusi grifė. Ne, ji dėl to nekalta, ne. Negalėjo. Juk buvo tai taip seniai! Kad ir kaip tada turėjo jam skaudėti, juk negalėjo jo kankinti taip ilgai!
Stebėjo, kaip jis gurkštelėjo alaus ir pati pajuto džiūstant gerklę. O dar kai jis atsisuko ir po visko pasiteiravo apie ją, Miona nebeišlaikė ir nusuko žvilgsnį nuo bendraamžio. Iš gėrimo ištraukė šiaudelį ir, nugerdama nemenkus du gurkšnius, padėjo platiko cilidriuką kažkur ant stalviršio.
- Kol kas sveika ir gyva, - šiaip ne taip, per daug nesileisdama į detales, išspaudė Miona, labiau kalbėdama apie fizinius dalykus, nei apie dvasinius. - O dirbu... Ministerijoj. Toj pačioj mėsmalėj, taip.