[Miriam Llewellyn]

Iš pradžių išnyko Eliotas, po jo - ir mama su Oliveriu, David ir Hannah. Tai šiek tiek gąsdino. Ar ją pamiršęs išnyks ir tėtis su Ezra? Miriam sutrikusi spoksojo į sieną ir neatrodė nusiteikusi kažką daryti. Vis dėlto nenorėjo likti čia viena, tad prisivertė nueiti iki tos sienos, į kurią reikėjo atsitrenkti, ir pabandė tai padaryti. Iškart atsidūrė perone, kuriame buvo itin triukšminga. Čia jau buvo ir beveik visi šeimos nariai. Vadinasi, ji padarė tai, ką ir reikėjo padaryti. Ir toliau nieko nesakydama atsistojo netoli mamos ir vėl pradėjo laukti, kol kas nors pasakys ką daryti. Laimei, sulaukė - Hannah pakvietė ją lenktyniauti. Dirstelėjusi į mamą ir tėtį, tarsi laukdama patvirtinimo, kad galima, mergaitė pradėjo eiti mažosios sesutės link. Bet ji nubėgo tolyn. Miriam sutrikusi stebėjo tolstančią Hannah, bet taip ir nenubėgo iš paskos. Sustojo ir sustingusi vėl pradėjo kažko laukti. Ko, turbūt nebūtų pasakiusi ir pati.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visi atrodė tokie skirtingi. Eliotas, aišku, norėjo eiti pirmas, o štai Oliveris aiškiai sunerimęs. Mayros nuovargis švietė iš tolo, ir Dafydd labiausiai norėjo ją apkabinti ir pabūti kartu. Parodyti jai, kad liks šalia, kad nerimą dėl išvykstančių mažylių jie išgyvens kartu. Bet dabar dėmesio reikalavo tie mažyliai. Miriam ir vėl buvo labai tyli ir tarsi viskam abejinga. Ji tėvą gąsdino vis labiau, bet apie tai pagalvos vėliau. Kažkokiu būdu reikėjo išleisti vyriausius sūnus į mokyklą.
Eliotui dingus perone jaunesnieji, regis, tuo susidomėjo. Ezra tėvui ant rankų kiek sunerimo, bet priglaustas nusišypsojo. Dafydd neabejojo, kad ir jauniausias šeimos narys nori greičiau pereiti per sieną. Kai tą padarė Mayra ir dar trys mažyliai, atėjo ir jų eilė. Velsietis pamojo Miriam pereiti prieš juos ir galiausiai įžengė į peroną ir pats. Atsargiai nuleido Ezrą ant žemės ir susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į mylimąją. Jau žengė jos link, bet išgirdo ne itin sužavėjusį David pasiūlymą, kuris Hannah, aišku, baisiausiai patiko. Dafydd siaubui, ji išties pasileido peronu.
- Pažiūrėkit Ezrą, - turbūt Mayrai ir Oliveriui pasakė ir pasileido paskui mergytę. Nesunkiai ją pasivijo ir paėmė ant rankų. - Hannah, ne dabar. Juk turime išlydėti Oliverį ir Eliotą į Hogvartsą.
Vildamasis, kad ji neįsižeis ir nenusimins, pasuko atgal prie šeimos. Paėmė už rankos ir David - reikėjo, kad visi būtų kartu. Sustojęs šalia Mayros pastatė mergytę ant žemės ir kiek padvejojęs paleido abi rankutes. Apkabino Oliverį per pečius, bet, regis, matė tik žmoną. Norėjo jai pasakyti, kad beprotiškai pasiilgs mažylių, bet tiesiog negalėjo to daryti. Oliveriui ir taip nelengva. Vietoj to uždavė visai kitokį klausimą:
- O kur Eliotas?
Jo išties šalia nesimatė, tad širdį nusmelkė nerimas.

[Eliotas Llewellyn]

Vos tik atsidūręs reikiamame perone Eliotas, regis, pamiršo viską pasaulyje. Na, ar bent jau tai, kad iš paskos turi ateiti šeima, su kuria reikėtų atsisveikinti. Jis vyksta į Hogvartsą! Netoli perono praėjimo stoviniavo kažkoks berniukas. Jis buvo vienas, taigi puikiai tiko susipažinti. Būsimas pirmakursis drąsiai priėjo prie jo ir jau visai netrukus kažką plepėjo. Žinoma, išsitraukė parodyti, kokią šaunią lazdelę turi. To berniuko lazdelė irgi buvo visai graži, bet Eliotas labiau džiaugėsi savąja.
Deja, netrukus išgirdo pernelyg gerai pažįstamus spygavimus ir šūkčiojimus. Tai tiesiog privalėjo būti Hannah ir David. Taip ir buvo - apsidairęs pamatė, kad jau visi šeimos nariai pateko į peroną. Kiek apgailestaudamas gūžtelėjo pečiais ir neskubėdamas nukėblino prie šeimos. O tėtis jo spėjo netgi pasigesti.
- Aš čia, - pranešė vienuolikmetis. - Ar jau greitai išvyksime? Noriu lipti į traukinį!
Prisivertė įsidėti burtų lazdelę į kišenę. Neabejojo, kad Hannah, David ir Ezra ja per daug susidomėtų, o kaip paaiškino ponas Olivanderis, jie dar yra per maži.
- Eime, Oliveri, - ragino dvynį, bet jis neatrodė nusiteikęs paleisti mamą. Būtent todėl Eliotas žvilgtelėjo į ją ir paklausė: - Ar tu važiuosi su mumis?

[Mayra Llewellyn]

 Vos praėjusi per užtvarą, Mayra atsiduso. David, kur buvęs, kur nebuvęs, ištrūko iš moters gniaužtų ir pradėjo lakstyti aplink.
-Jokių lenktynių! Jei pasimesi, paliksim jus čia!-piktai šūktelėjo juodaplaukė, jos pervargusioms smegenims neatlaikius. Prisiglaudusi Oliverį, Mayra atsiduso vėl. Norėjosi važiuoti namo ir nusnausti, o ne vaikytis būrį vaikų po peroną.
 Paėmusi Ezrą iš Dafydd rankų, moteris prisiglaudė mažylį prie savęs, bandydama nepamesti vaikų iš akių. Aplink buvę žmonės šurmuliavo, skubėdami šen bei ten ir gausi šeimyna tarsi ištirpo visame šiame šurmulyje.
 Buvo sunku patikėti, kad jos vyresnieji berniukai jau buvo vienuolikos metų. Ir rengėsi išvykti į Hogvartsą. Ar viskas bus gerai? Ar Oliveris susiras draugų? Dėl Elioto moteris jaudinosi mažiau - berniukas visada buvo labiau socialus ir lengviau prisitaikantis nei jo dvynys brolis. O kaip mažieji į tai reaguos? Vis dėlto, dvyniai buvo pirmieji paliekantys saugų lizdą.
 Eliotui iš nežinia kur išdygus netoliese, Mayra pritūpė ir apsikabino Oliverį. Žinojo, kad turi paleisti berniukus ir žiūrėti, kaip jie iškeliauja traukiniu. Tačiau vis tiek buvo sunku.
-Myliu tave, Oliveri. Nepamiršk šito. Visada būsiu su tavimi, kad ir kur bebūtum. Dažnai rašysiu. Jeigu bus labai blogai - sakyk. Pažiūrėsim, ką galim padaryt, gerai?-su meile žvelgdama sūnui į akis kalbėjo Mayra, švelniai sušiaušdama berniuko plaukus.
-Eliotai, deja, važiuosit dviese. Aš jau Hogvartso ekspresu atsivažinėjau,-šypsodamasi atsakė sūnui moteris. Vėl susiskaičiavusi vaikus (nė vieno netrūko), traukiniui sušvilpus, Mayra mostelėjo berniukams.
-Susižiūrėkit lagaminus, pakeliui persirenkit į uniformas ir nepamirškit atrašyt, gerai? Myliu jus abu labai labai. O dabar eikit į traukinį, kol nelikot perone.
Nors moters veide švietė šypsena, pavargusiose akyse kaupėsi ašaros.

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris, atrodė, tuoj apsiverks, o štai jo brolis dvynys jau baigė prarasti kantrybę. Juk jie ne į kokį kalėjimą važiuoja. Ne, jie vyksta į Hogvartsą, kur laukia galybė nuotykių ir draugų. Ir Auris, žinoma. Nors berniukas taip tėčio ir nepaklausė, ar jo draugas tebedirba Hogvartse, nė už ką nepatikės, kad jo ten neras.
- Bus puiku! - visai šeimai pranešė nekantraujantis vienuolikmetis. Žinoma, gaila, kad mama nevyks kartu, bet jos reikia mažiesiems. Jie su Oliveriu jau dideli ir protingi, tad pabus ir dviese. Taip nusprendęs Eliotas timptelėjo brolį už rankos.
- Eime! - vėl paragino. - Mama, viskas bus gerai! Aš jau noriu greičiau važiuoti.
Pačiupęs savo lagaminą Eliotas nutempė jį prie traukinio. Vos nenuvirtus pelėdos narveliui nutarė pirmiausia į vagoną įkelti jį. Netrukus jau tempė lagaminą ir, laimei, viską pats padarė sėkmingai. Tai buvo tarsi įrodymas, kad jam Hogvartse nei mamos, nei tėčio, nei, tuo labiau, jaunesnių broliukų ir sesučių nereikės.
- Oliveri! - dar paragino Eliotas teikęsis atsisukti į šeimos narius. Atsisveikindamas pamojo ranka, bet pradėjo kiek nerimauti: ar dvynys nesugalvos pasilikti perone?..

[Oliveris Llewellyn]

Turbūt geriausias dalykas buvo tai, kad mama ir tėtis jį suprato. Visai nesišaipė iš to, kad jam neramu. Kita vertus, dėl to buvo dar sunkiau juos paleisti. Taip, smalsu, kaip atrodo tas Hogvartsas, bet gal jam geriau likti namie?
- Labai tavęs pasiilgsiu, - tyliai ištarė mamai berniukas įsikniaubęs į jos petį. Galėtų taip likti amžinai, bet Eliotas, deja, turėjo kitokią nuomonę. Jis, aišku, labai nekantravo, o tai vertė jaustis prastai. Brolis tikrai nusipelnė geresnio ir šaunesnio dvynio.
- Aš išgyvensiu, - dar pasakė mamai ir vėl ją apkabino. Eliotui nuėjus į traukinį skubiai apkabino ir tėtį. Vakarų su juo ir pieštuku rankose trūks visų labiausiai. Bet to berniukas taip ir nepasakė. Pradėjo vilkti lagaminą prie traukinio ir šiaip ne taip įkėlė jį vidun. Įlipo pats ir su ašaromis akyse atsisuko į šeimos narius. Aplinkui bruzdėjo vyresni mokiniai, bet Oliveris matė tik šešis žmones. Mamą, tėtį, sesutes ir broliukus. Mielai būtų iššokęs iš vagono ir puolęs prie jų, bet nespėjo - durys užsidarė, ir traukinys pajudėjo. Kad ir kaip norėjosi verkti, vienuolikmetis stengėsi išlikti tvirtas. Nenorėjo iš karto pridaryti dvyniui gėdos. Atsisuko į jį ir nebyliai paprašė susirasti kupė.

[David Llewellyn]

Kaip puiku, kad Hannah sutinka su jo idėjomis! David buvo baisiausiai patenkintas ir jau ruošėsi bėgti sesei iš paskos. Tik kad iš kažkur atsirado tėtis ir viską sugadino. O ir mama nebuvo patenkinta šia šaunia idėja. Berniukas susiraukė ir gerokai įsižeidęs bandė ištrūkti iš tėčio gniaužtų.
- Man nuobodu! - pareiškė parvestas prie šeimos narių. Dairėsi aplinkui ir jau ieškojo kokios smagesnės veiklos už keistą stypsojimą. Mama kažkodėl kalbėjosi tik su Oliveriu, tad trejų jo broliukas nutarė ir pats daugiau su ja nesišnekėsiantis. Jam labiau patiko Hannah, kuri mėgsta palenktyniauti.
Tiesa, netrukus mamos žodžiai privertė pakelti į ją akis. David kažką įtemptai galvojo ir galiausiai paklausė:
- O mane irgi myli?
Nusprendęs, kad geriau su mama kalbėtis, o ne ant jos pykti, priėjo arčiau ir apkabino kojas - aukščiau nepasiekė. Nors kartais mama neleisdavo veikti kažko įdomaus bei ne itin mėgo uogiene aptaškytas sienas, berniukas vis tiek labai ją mylėjo. Tą mielai būtų pasakęs, bet šiuo metu kalbėti nebuvo įdomu, taigi taip ir liko tylomis stovėti šalia.

[Hannah Llewellyn]

Ji pamiršusi viską pasaulyje bėgo. Tik kai tėtis pagavo pastebėjo, kad Miriam taip ir liko stovėti. Norėjo paklausti kodėl, bet kažkaip nespėjo.
- Gerai jau. - Zirzė bandydama išsivaduoti iš tėčio rankų, juk pati mokėjo puikiausiai eiti. Pagaliau tėvelis pastatė ant žemės ir Hannah su savo traukinuku rankose stovėjo ir žvelgė kaip Eliotas skuba į traukinį. Dar norėjo paprašyti, kad parodytų savo burtų lazdelę, bet nespėjo.
- Ate. - Atsisveikino su taip skubančiu broliu. Dabar vėl prisiminė, kad jie išvažiuoja ir pasidarė kažkaip keistai neramu.
- Iki Oliveri. - Atsisveikino ir su antruoju broliu bei trumpam jį apkabino. Tada stovėjo ir žiūrėjo į pamažu išjudantį traukinį.
Mergaitė įsikibo tėčiui į ranką. Prisiglaudė prie jo.
- Oliveris atrodo liūdnas. - Pasakė jam.
- Kodėl jis toks liūdnas?
JI pati norėtų važiuoti. Ji pati žinojo, kad visada galės grįžti namo. Todėl važiuoti visai nebijotų. Bent jau dabar taip manė.

[Miriam Llewellyn]

Mamai ir tėčiui lenktynių idėja nepatiko. Mama, regis, dar ir kiek supyko. Miriam šiek tiek nustebusi pažvelgė į ją, bet kaip ir visada nieko nesakė. Negalvojo, kad brolis ir sesė daro ką nors blogo, bet įprastai tyli mergaitė neketino šios taisyklės laužyti.
Oliveriui ir Eliotui jau reikėjo išvažiuoti. Miriam žinojo kitais metais ir pati lipsianti į tą traukinį. Ar to laukė? Nežinia. Stengėsi apie tai per daug negalvoti. Dabar daug labiau gąsdino tai, kad be dvynių žiobariškoje mokykloje bus žymiai sunkiau. Bet to niekada nesakė nei mamai, nei tėčiui. Tikrai neketino išplepėti ir dabar.
Oliveris aiškiai liūdėjo, ir Miriam norėjo jį apkabinti ir pabandyti paguosti. Bet nespėjo to padaryti - jis jau nuėjo į traukinį. Mergaitė stebėjo brolius ir tai, kad mažieji pasirinko mamą arba tėtį. Jai suaugusiojo tarsi neužteko, tad taip ir liko stovėti šiek tiek toliau nuo kitų. Ir toliau nieko nekalbėjo, tik liūdnu žvilgsniu stebėjo, kaip traukinys išsiveža mylimus dvynius.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eliotas jau spėjo susirasti su kuo paplepėti, o štai Oliveris niekaip nenorėjo paleisti mamos. Tai tik dar kartą įrodė, kokie šitie mažyliai skirtingi. Hogvartse jų laikas turbūt bus beveik priešingas. Dėl Oliverio darėsi vis neramiau, ir jo šiandieninis elgesys tą nerimą tik pagilino. Galvodamas tik apie tai Dafydd beveik nejuto, kaip Hannah bando ištrūkti, bet sėkmingai parnešė ją prie šeimos narių.
- Bet turime atsisveikinti su dvyniais, David, - kreipėsi į berniuką. - Ne viskas yra tik pramogos ir žaidimai.
Eliotas nė neatsisveikinęs pradėjo tempti lagaminą traukinio link. Tas vaizdas suspaudė širdį, bet pavyko nepripulti padėti sūnui. Laimei, bent Oliveris priėjo apkabinti. Priglaudęs mažylį bandė jam mintimis perduoti meilę ir žinojimą, kad visada galima parašyti, o netrukus ir susitikti.
Pajutęs priėjusią Hannah vėl paėmė ją ant rankų. Gal savarankiškai mergytei tai ir nepatinka, bet labai norėjo pajusti ją šalia. David buvo apkabinęs Mayrą (kiek pasiekė, žinoma), be to, jos rankose vis dar buvo Ezra. Taigi tėvas galėjo apkabinti šiandien gimtadienį švenčiančią mažylę. Apsidairęs žengė prie Miriam ir apkabino ją per pečius.
- Manau, jis tiesiog šiek tiek išsigandęs ir nelabai nori mus palikti. Bet Hogvartse smagu. Jis apsipras, ir viskas bus gerai, - kalbėjo atsakydamas į Hannah žodžius. Vėl priėjo prie Mayros ir pamatė, kad ji graudinasi. Labai norėjo priglausti mylimąją, bet juos apspitę mažyliai neleido to padaryti. Dabar pradėjo atrodyti, kad žinia apie tai, kad jis mažins valandas banke, gali ir nepradžiuginti. Taigi apie tai nieko nepasakė, tik sumurmėjo:
- Jiems viskas bus gerai, pamatysi. Eliotas neleis Oliveriui liūdėti.
Vylėsi, kad tai yra tiesa. O apie tai, kad namuose jie liks vos šeši, stengėsi negalvoti.

[Mayra Llewellyn]

 Viena ašara nuriedėjo moters skruostu, kai Hogvarsto ekspresas išleido beveik džiugų signalą ir pajudėjo. Jos berniukai, maži dvynukai... Negi ji su Dafydd tikrai jau vienuolika metų kartu? Tas nuotykis po tiltu atrodė įvykęs taip seniai, bet negi tikrai prieš vienuolika metų?
 Mayra pasijuto sena. Gal todėl, kad jau teko išleisti vyriausiuosius į mokyklą, o gal dėl to... Kad ji jautėsi pavargus. Nežinia.
 Prisiglaudusi David arčiau, juodaplaukė nusišypsojo ir tarė sūnui:
-Žinoma. Aš jus visus labai labai myliu. Jūs mano maži saulės trupiniukai.
Perbraukusi ranka per raudonus mažylio plaukus, moteris žvilgtelėjo į Dafydd. Juto jo liūdesį kaip savą. Žinojo, kad vyrui bus sunku susitaikyti su tuo, kad sūnūs išvažiuoja į Hogvartsą. Jai irgi sunku. Moteris nusprendė, kad apie tai reikės pasikalbėti grįžus namo. Dabar nenorėjo judinti visų siaučiančių emocijų.
 Mayra tikėjosi, kad dvynių metai Hovgvartse bus geresni nei jos. Mokykla jai nekėlė jokių brangių ir šildančių prisiminimų. Išties, moteris net neprisiminė pirmųjų keturių metų. Na, ką prisiminė gerai, tai Klastūnyno kambario nusiaubimą, kuriame dalyvavo... Tas pats Dafydd. Turbūt Likimas kvatojosi matydamas juos besipešančius, žinodamas, kokia ateitis laukia šios keistos poros.
-Miriam! Ateik čia! Einam iš perono, kol žmonės nesusigrūdo, nes kitaip iš Londono iki nakties neišvažiuosim,-šūktelėjo Mayra, traukdama magiškojo išėjimo link. Nenorėjo, kad šeima matytų tas kelias iš akių ištrūkusias ašaras.

[Hannah Llewellyn]

Tėtis vėl pakėlė ją nuo žemės, bet šį sykį mergaitė nesipriešino, nors norėjo pati eiti ar stovėti ant savų kojų.
- Tikiuosi Oliveriui patiks mokykloje. Man tai patiktų. - Pasakė. Kad Eliotui ten patiks kažkaip neabejojo.
- Neverk mamyte. Viskas bus gerai. - Pabandė ištarti raminamai. Hannah irgi buvo liūdna, kad broliai išvažiavo tuo dideliu raudonu traukiniu į mokyklą. Bet matydama liūdnus tėvus kažkaip nenorėjo pati pradėti ašaroti ar kaip kitaip rodyti liūdesio. Ji juos kaip nors pradžiugins. Nusprendė ir nuo to pasijuto kažkaip geriau.
O dar išmoks rašyti ir galės rašyti ilgus laiškus broliams. David ir Ezra dar maži, bet jeigu jie norės Hannah parašys ir nuo jų ką nors.
O kai Eliotas ir Oliveris grįš, juk jie tikrai grįš, tuo mergaitė neabejojo. Išklausinės visko apie tą mokyklą ir daug žinos, kai pati ten vyks. Juk vyks. Būtinai ten nukeliaus.

[David Llewellyn]

Visi buvo kažkokie liūdni, o tai atrodė siaubingai nuobodu. David norėjo grįžti namo ir ką nors pažaisti. Dar nežinojo, ką, bet čia jam nusibodo. Norėjo tai ir pranešti, bet tada mama pasakė, kad jį myli. Ar myli ir kitus, jam nebuvo labai svarbu, bet išgirdęs svarbiausius žodžius be galo apsidžiaugė.
- Aš irgi tave myliu! - patenkintas sušuko ir labai išdidžiai pridūrė: - O tu esi mano mėnulis!
Kadangi tėtis laikė ant rankų Hannah, o mama - Ezrą, ir David norėjo būti pakeltas. Žinoma, būti nešamam jam greitai pabosdavo, bet dabar norėjo būtent to. Todėl paleidęs mamą pradėjo tampyti jos rankovę vildamasis, kad ji susipras jį pakelti.
- Važiuojam namo? - paklausė jis ir pradėjo juoktis. Taip, namai yra pats geriausias dalykas. Jeigu pasiseks, ten ras šokolado arba ledų. O gal netgi ir to, ir to. Taigi berniukas jautėsi laimingas ir nustojo kartis ant mamos. Ne, jam smagiau lakstyti aplinkui šeimos narius, ką dabar su didžiausiu malonumu ir pradėjo daryti.

[Miriam Llewellyn]

Broliai išvažiavo. Tai reiškė, kad mokykloje jos niekas neapgins. Tai jai gali tekti ginti Hannah, jeigu jai kažkas atsitiks. Tai gerokai gąsdino, bet Miriam niekaip neišsidavė. Pakėlė akis į apkabinusį tėtį, bet ir toliau tylėjo. Nežinojo, kaip jaučiasi. Tikrai nebūtų galėjusi to paaiškinti. Bet jeigu jie dabar važiuos namo, gal bus geriau. Čia buvo kažkaip liūdna. Ir, žinoma, baisu pagalvoti, kad kitais metais ir pati lips į tą traukinį. O gal ji nė negaus laiško iš Hogvartso? Tai gerokai gąsdino, bet ir apie šią baimę niekada nekalbėjo nei su mama, nei su tėčiu.
Išgirdusi savo vardą žvilgtelėjo į mamą ir klusniai priėjo prie jos. Apkabino taip, kad nesužeistų Ezros, ir pasijuto šiek tiek geriau. Nors to niekada neparodė, labai mylėjo savo šeimą, norėjo būti jos dalimi. Būdama su mama ji jautėsi pasiruošusi vykti namo ir palikti brolius kelionėje į Hogvartsą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad traukinys išsivežė ne tik du berniukus, bet ir gerą gabalą jų tėvo širdies. Krūtinėje pradėjo plisti skausmas, kuriam nepasiduoti reikės labai daug jėgų ir tvirtybės. Tik ar Dafydd jų turi? Ar sugebės dėl namuose liekančių šeimos narių išlikti stiprus?
- Aš irgi labai tikiuosi. Mūsų užduotis bus jam padėti, - kalbėjo su Hannah. Be galo džiaugėsi jos rūpestingumu ir gera širdele. David bandė užlipti Mayrai ant rankų, bet, laimei, nepersistengė. Dafydd matė, kokia jo žmona pavargusi ir, žinoma, nusiminusi. Jai reikėjo ramybės ir poilsio. Nuvažiavęs traukinys jiems abiems sukėlė daugybę emocijų. Tad ar tikrai dabar laikas kalbėti apie svarbius dalykus? Nutarė pasakysiantis naujieną vėliau, bet eidamas link pertvaros suprato: jeigu vairuos galvodamas apie tai, kad Mayra gali neapsidžiaugti, būtinai kur nors įsirėš. Privalo pasakyti dabar. Jau geriau tegul ji pyksta ir visą kelią nieko nesako, bet jis bent jau žinos.
- Mayra, - tyliai ištarė Dafydd ir atsargiai pastatęs Hannah ant žemės paėmė žmoną už rankos. Pažvelgė jai į akis ir negalėjo nepastebėti ašarų. Ne, dabar tikrai ne laikas apie tai kalbėti... - Noriu pasakyti prieš įlipant į mašiną, - galiausiai pradėjo mintyse dėliodamas sakinius, kurie turėtų eiti po to. - Aš... Bandysiu keisti darbo profilį. Daugiau būsiu namie. Banke kol kas dirbsiu mažiau valandų, bet tikiuosi, kad po kiek laiko galėsiu išeiti visai. Bet nesirūpink - išmaitinsiu tiek tave, tiek mažylius. Bandysiu uždirbti iš dailės.
Atrodė, kad prišnekėjo kažkokių nesąmonių. Ir, regis, visai pamiršo, kad šalia buvo ne tik mylima žmona, bet ir keturi vaikai. Žodžiai buvo skirti tik mylimajai.
- Gal man daugiau būnant namuose sumažės streso ir... Gal pagaliau pasiseks... - dar pridūrė. Kalbėjo, žinoma, apie dar vieną mažylį, bet dabar pasijuto taip, tarsi būtų kažkuo prasikaltęs. Tarsi teisindamasis tęsė: - Viskas bus gerai. Aš uždirbsiu. Neleisiu jums gyventi nepritekliuje.
Spustelėjo laikomą ranką ir žvelgė Mayrai į akis. Laukė bent kažkokios reakcijos, kuri leistų suprasti, ar mylimoji labiau dėl jo džiaugiasi, ar pyksta. Visai negalvojo, kad reikėtų palikti stotį ir keliauti namo.