[Brett OConnor]

Ko jis tikėjosi? Na, įsivaizduoti, kad duktė puls į glėbį ir džiaugsis jį matydama, ko gero, būtų pernelyg naivu. Bet... Na, padėkos turbūt norėjosi. Padėkos už daiktus, žinoma. Gal netgi pasisveikinimo ar bent vieno kito malonaus žodžio. Vis dėlto jis bandė situaciją išspręsti ir netgi atsiprašė!
Sulaukė visai ne tai, ko norėjo ir tikėjosi. Tokia reakcija net ir šitai prakeiktai mergiotei buvo pernelyg... Kaediška. Į veidą atlekiantis krepšys buvo taip netikėta, kad Bretas beveik nieko nespėjo padaryti. Pabandė išsilenkti, tačiau daiktas vis tiek kaukštelėjo į skruostą. Bjauriai suskaudo, o daiktų savininkas pradėjo klykti. Nušveitęs krepšį toliau nuo savęs geidžiamiausias Britanijos bomžas žengė arčiau dukters.
- Aš tavęs ieškojau visą vasarą. Išnaršiau visą Londoną. Skersiniame skersgatvyje buvau gal dešimt kartų. Klausiau, ar niekas tavęs nematė. O tu šitaip? Tada pasiimk savo šlamštą ir dink man iš akių, - tyliai ir grėsmingai kalbėjo Bretas piktai spoksodamas į mergaitę. Šią akimirką juodai jos nekentė ir mielai būtų padaręs bet ką, kad pamirštų apie jos egzistavimą.
- Vos prieš metus netikėjai, kad magija egzistuoja. Manei, kad šaipausi. O dabar visai patenkinta, kad ten grįžti, ar ne? - dar pridūrė. Pastebėjo, kad ji basa, bet nieko dėl to nedarė. Gal krepšyje ir atsirastų kokie nučiurę batai, bet kai sulaukia tokio "dėkingumo", vyrukas tikrai neketino persistengti.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Mergaitei stigo kvapo. Ak, jis šitaip. Privertęs išgyventi Kaedę didžiausius košmarus, dabar ateina lyg niekur nieko! O išgirdęs turbūt visai ne tai, ko tikėjosi (niekšas turbūt tikėjusi, kad O'Connor puls jam į glėbį, džiaugsis jį pamačiusi ir dėkos už daiktus, lyg kokį pasakų didvyrį pamačius), jau pradeda skųstis!
     - Negaliu patikėti, Bretai! Manai būsiu visą mėnesį Skersiniame Skersgatvyje?! Manai, čia tu kentėjai?! Bretai, palieki savo paties dukrą likimo valiai, paverti ją bename valkata, priverti išgyventi blogiausius prisiminimus, didžiausias kančias netekus visko, ko turėjo! Bretai, nejau nesupranti - tu man vienintelis, kuris liko! Aš be tavęs daugiau nieko neturiu! Nei namų, nei draugų, nei motinos, nei Liusindos, nei daiktų, nei darbužių, nieko! Tu neįsivaizduoji ką man, dešimtmetei mergaitei, teko išgyventi kuomet motina mirė priešais mano akis, o tuomet ištisus metus bastytis gatvėmis su didžiausiais pasaulio košmarais! O dabar tu vėl mane lyg niekur nieko numetei į tokią pačią padėtį! Bretai, elgeisi apgailėtinai! NEĮSIVAIZDUOJI ką aš išgyvenau, nė velnio. Taip, kartais slapčia, susigūžusi tamsiausiame dvokiančiame gatvės kampelyje, palindusi po kažkokio konteinerio stogu, pilant lietui ir griaudėjant ir griaužiant alkiui, tikėjausi, kad ateisi. Bet dabar, kai man tavęs nebereikia, kai atėjo mano svajonių diena, kuomet vienu ar kitu atveju (iš tavo namų ar iš gatvės), pakliūsiu į Hogvartsą, kai visos mano kančios baigėsi, tu atėjai! Lyg niekur nieko! Kur buvai kai man tavęs reikėjo?
     Tik nutilusi Kaedė suvokė, kad visas peronas jos klausosi ir užraudo iki ausų galiukų. Apsigręžė ir norėjo skradžiai žemę prasmegti. Pasiruošė nerti į traukinio gilumas ir niekam nebesirodyti iki kol traukinys nesustos Kiauliasodžio stoty.

[Brett OConnor]

Na, šito tai jau per daug. Jis atsiprašė ir iš tiesų jos ieškojo. Visai nesvarbu, kad toli gražu tiek pastangų, kiek čia stengėsi graudžiai pavaizduoti, nedėjo. Vis tiek stengėsi ir kokį kartą netgi buvo atkakęs į Skersinį skersgatvį. Kaip jam surasti vieną mažvaikę tokiame mieste kaip Londonas?! O ji dar nepatenkinta!
- Žinojau, kad tau reikia mokyklinių daiktų, ir Skersinis skersgatvis buvo vienintelė vieta, kur galėjau bent už kažko užsikabinti, - išrėžė nepatenkintas vyrukas. Aišku, visi vaikeliai su tėveliais jau spoksojo į juos, o kelios įsibailinusios motinos vedė savo mažius toliau nuo dviejų O'Connor šeimos atstovų. Keista, bet šį kartą tai neįžeidė. Ko gero, pernelyg rūpėjo išsiaiškinti su savąja atžala.
- Ne mano kaltė, kad tavo motina mirė. Kaip ir ne mano kaltė, kad iki mane suradai nežinojau apie tavo egzistavimą. Jeigu ji man būtų pranešusi anksčiau, viskas būtų kitaip. Galbūt abu turėtume geresnį gyvenimą.
Žinoma, viskas būtų kitaip. Jeigu Bretas būdamas dar vaikigalis būtų sužinojęs, kad turi vaiką, tikriausiai būtų pribaigęs abi - tiek Kaedę, tiek ir prakeiktą jos motiną. Bet šito mergiotei žinoti visai nebūtina.
- Žinojau, kad tave čia rasiu, dėl to ir atvykau, - gerokai ramiau tęsė žavusis vyrukas, nors viduje emocijos tiesiog liejosi per kraštus. - Pati matei, kaip mes gyvename, tačiau bandžiau suteikti tau namus. Galėjau ramia širdimi tavęs tiesiog nepriimti. Jeigu esi tokia nedėkinga, daugiau niekada nesirodyk man akyse.
Galiausiai atėjo laikas atsikratyti to maišo su daiktais, taigi paleido jį tiesiai į mergiotę. Nusisuko ir norėjo eiti sau, tačiau kojos neklausė. Vis dėlto Bretas tikėjosi, kad Kaedė padarys kažką, kas leis patikėti, kad situaciją dar galima išspręsti.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kaedė nežiūrėjo tėčiui į akis, iš vis į jį nežiūrėjo - tik spoksojo į traukinio juodumoje paskendusį vagoną ir aiškiai girdėjo užnugary tariamus tėčio žodžius, kurie rėžė lyg aštriausi peiliai. Ne, ne tavo kaltė Bretai. Ne tavo! NE tavo! Tai ko iš vis kišiesi?! O'Connor vos sulaikė ašaras, kad šios nepasrūtų upeliais. Kaedė visas ašaras išverkė kai mirė jos motina, ji nebegalėjo daugiau verkti, nes kiekviena ašara buvo lyg peilio smygis į širdį, toks tikras, kad net sukeliantis fizinius skausmus. Visos pralietos ašaros buvo vaiko, netukusio motinos.
     Mergaitės nenustebino staiga aprimęs Breto balas - jo nuotaikų kaita jau nebestebino, nebent tik pykdė, bet ne šią akimirką. Šią akimirką ji ir širdo, ir plėšėsi, ir neapkentė už nugaros stovinčio žmogaus, bet tuo pačiu ir skendo sielvarte, jautėsi visiškai sugniužusi, tuščia ir apgailėtina. Ji troško aprėkti Bretą, bet tuo pačiu ir susmukti jo glėbyje ir pravirkti. Skaudžia ir aiškia rauda.
     Ji išklausė tėtį iki galo ir tuomet pajutusi prie kojų dunkstelėjant maišą, pilną daiktų, atsigręžė į Bretą ašarų pilnom akim, vos įžiūrėdama tėčio veidą ir purtydama galvą sumurmėjo:
     - Ak, Bretai... - Kaedė puolė į traukinio gilumą, susiėmė veidą delnais ir prapliupo ašarom. Antrą kartą savo gyvenime, nors buvo prisiekusi, kad tokio nebebus.

[Brett OConnor]

Aišku, šita isteriška rėksnė staiga nebeturėjo ką pasakyti. Ko gero, tai neturėjo stebinti - gerokai tylesnis Kaedės tėtušis puikiai žinojo, kad kartais tiesiog nėra prasmės ir priežasties šnekėti. Priežastis šiuo atveju buvo, bet prasmė?.. Ką gi, jų santykiai niekada nebus normalūs.
Maišas į galvą nepataikė. Svarstydamas, ar tai gerai, ar ne, žavusis jaunikaitis su nuostaba suprato, kad Kaedė atsisuko į jį. Ir netgi verkė. Jau norėjo žengti artyn ir ją apkabinti, bet purtoma galva suerzino. Ir vėl jai kažkas nepatinka! Galėjo visą šlamštą pirkti pati. Jis švaistė pinigus, bet nesulaukė nė menkiausios dėkingumo apraiškos. Tai siaubingai erzino.
- Na ir eik po velnių, - išgirdęs mergiotės žodžius tyliai ištarė jos tėvas. Jai dingus traukinyje priėjo prie daiktų maišo ir jį pakėlęs įmetė iš paskos. Kas bus toliau, jau ne jo reikalas.
Aplinkui kelios mamos priekaištingai stebėjo geidžiamiausią Britanijos bomžą, bet jis to visiškai nepaisė. Nusisuko nuo traukinio. Suprato, kad Kaedė jau kažkur giliai ir nebegrįš atsisveikinti. Vadinasi, jam nėra čia ką veikti. Taigi Bretas lėtai pradėjo tolti nuo traukinio ir netrukus paliko magiškąjį peroną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rankos taip drebėjo, kad, rodės, automobilis tikrai rėšis į kurį nors kitą. O gal pakelės stulpą ar pernelyg arti plento augantį medį. Gal reikėjo vykti traukiniu ar į Kiaurą katilą patekti pasinaudojus Kelionmilčiais? Vis dėlto ne. Šį kartą į sostinę vyko visa šeima, tad vienintelis logiškas sprendimas buvo važiuoti automobiliu. Tik ar tai tikrai logiška, kai vairuotojo rankos dreba tarsi kratomos elektra, kakta tiesiog blizga nuo prakaito, o mintys sukasi tik apie tai, kaip nesinori išleisti vyriausių vaikų į Hogvartsą?
Galiausiai aštuoni Llewellyn šeimos nariai atsidūrė Londone. Pavyko netgi rasti vietą prie pat Kings Kroso stoties, tad paeiti reikėjo visai nedaug. Pasiekęs reikiamą arką šeimos tėvas paėmė jauniausią mažylį ant rankų. Neabejojo, kad taip besijaudinamas spurdančios Hannah neišlaikytų, o David mieliau ėjo laikydamas mamą už rankos.
- Negali būti... - sumurmėjo Dafydd spoksodamas į arką. Būtent čia buvo devintas su trim ketvirčiais peronas. Čia jiems reikia įžengti, kad išleistų Oliverį ir Eliotą į mokyklą. Tik kad labai jau nesinorėjo to daryti. Tuo labiau, kad septintojo mažylio ir toliau nebuvo. Kai dvyniai išvažiuos, jie namuose liks vos šešiese. Ir jauniausiam iš jų visai netrukus jau treji. Kur išnyko tas laikas?
- Mums čia, - parodė Dafydd dvyniams. - Svarbiausia nebijoti. Į sieną neatsitrenksite, tik reikia palaukti, kol nematys žiobarai. Kas eis pirmas?
Laimei, iki traukinio dar buvo nemažai laiko. Skubėti nereikėjo. Galbūt netgi pavyks nusiraminti. Šituo Dafydd, tiesa, labai abejojo. Atrodė, kad grįžęs namo spoksos į vieną tašką ir bandys suprasti, kur dingo Eliotas ir Oliveris.
- Galime eiti, - dar iškvėpė, kai aplinkui būriavęsi žiobarai sulipo į kažkokį traukinį. Pasinaudojęs proga į devintą su trimis ketvirčiais peroną užtikrintai nužygiavo kažkoks paauglys. Oliverio ir Elioto bendramokslis su siaubu pagalvojo Dafydd ir atsisuko į šeimos narius. Nusišypsojęs bandė padrąsinti, tačiau žinojo: šito labiausiai reikia jam pačiam.

[Eliotas Llewellyn]

Šitos dienos jau kokius penkiolika metų laukęs Eliotas buvo baisiausiai patenkintas. Žinoma, tėtis važiavo per lėtai, o Londonas kažkokiu būdu atsidūrė bent trigubai toliau nuo namų nei paprastai. Bet jie vis tiek vyko į sostinę tam, kad jis ir Oliveris pagaliau galėtų važiuoti į Hogvartsą. Ten laukė galybė nuotykių ir draugų. Žinoma, yra ir senieji draugai, su kuriais galima žaisti futbolą, bet Eliotas neabejojo: su burtininkais bus smagiau. Vylėsi, kad Oliveris nepamiršo šluotos - jau rytoj keliaus žaisti kvidičo. To ir susitikimo su Auriu vienuolikametis laukė labiausiai.
Po kokių dvylikos valandų nuo tada, kai išvyko iš namų, jie pagaliau atvažiavo į Londoną ir sustojo prie kažkokios stoties. Eliotas neabejojo, kad kelionė į magijos mokyklą bus įspūdingesnė už paprastą važiavimą traukiniu, bet šią tiesą teko įsidėmėti. Nepaisant to, nusivylimo nejautė - šiaip ar taip, vyksta ne į kokį miestą, kur tėtis kartais nusiveždavo, o į Hogvartsą. Gal ir pasiilgs šeimos narių, bet nuotykiai ir kiti geri dalykai viską atpirks.
Dabar išdidus berniukas stūmė savo vežimėlį su daiktais ir spėliojo, kuris gi traukinys yra tas, kurio jiems ir reikia. Sustojęs prie sienos šiek tiek nustebo ir pakėlė akis į tėtį.
- Čia? - pasitikslino ir skubiai pridūrė: - Aš eisiu pirmas!
Teko sulaukti, kol žiobarai (šis žodis kažkodėl buvo labai juokingas) nematys. Vos tik gavęs tėčio leidimą Eliotas pasileido sienos link ir jau po poros akimirkų atsidūrė reikiamame perone. Čia jam iš karto patiko, tad su nekantrumu pradėjo laukti Oliverio. Pagaliau jie išties vyksta į Hogvartsą!

[Oliveris Llewellyn]

Ši diena buvo ypatingai svarbi. Jis ir Eliotas keliaus į Hogvartsą. Vis dėlto Oliveris nepamiršo ir to, kad šiandien yra Hannah gimtadienis. Jau seniau buvo paprašęs tėčio, kad nupirktų dovaną. Taigi prieš išvykstant į Londoną pasveikino sesutę ir įteikė magišką traukinį, kuris buvo visai mažiukas, bet paspaudus mygtuką pasidarydavo itin didelis. Į kambarį tilps, tačiau netyčia pats spustelėjęs tą mygtuką išsiaiškino, kad traukinys padidėja iki lovos dydžio. Hannah tikrai bus laiminga.
Pakeliui į Londoną Oliveris stengėsi negalvoti apie tai, kaip jam ten seksis be mamos ir tėčio. O kaip Miriam seksis žiobariškoje mokykloje be jų? Ar kiti vaikai iš jos nesišaipys? Sesutei gali reikėti brolių palaikymo, ir tai gerokai gąsdino. Vis dėlto nei mamai, nei tėčiui nieko apie tai nesakė, tad ir dabar neketino išpliurpti. Iš viso kelionės metu nepratarė nė žodžio.
Londoną jau šiek tiek žinojo, bet šį kartą jie vyko ne ten, kur paprastai. Sustojo prie kažkokios stoties, ir jau netrukus teko stumti vežimėlį. Eliotui aiškiai patiko, o štai Oliveris jautėsi labiau išsigandęs ir sutrikęs. Giliai širdyje vis dar tikėjosi, kad mama arba tėtis (o geriausia - abu) vyks kartu su jais. Žinojo, kad taip negalima, bet labai nuoširdžiai bijojo likti vienas. Eliotas jau šiandien turės krūvą naujų draugų, o štai jis bus paliktas.
Brolis, žinoma, skubiai pareiškė eisiantis pirmas. Oliveris nė neketino pretenduoti į tą vietą. Ne, jis priėjo prie mamos ir įsikibo jai į ranką. Reikėjo palaikymo.
- Aš noriu su mama, - pratarė, kai Eliotas dingo sienoje. Tai atrodė baisiai, tad vienas Oliveris nuoširdžiai nesiryžo to padaryti.

[Hannah Llewellyn]

Mergaitė visą kelią dairėsi pro langą, kumščiojo David, nenustygo vietoje. Buvo liūdna. Nes broliai išvyksta. Bus keista, kai dvynių neliks. Visą kelią automobiliu nedavė David ramybės, bet tada, kai jau jie išlipo ir ėmė eiti Hannah kėblino lėtai ir be nuotaikos. Net didelė stotis nedomino, o šiaip juk būtų sunku ją sužiūrėti. Bet ne dabar.
Ji nešėsi su savimi nedidelį traukinuką, kurį padovanojo Oliveris. Tas žaislas labai džiugino. Ir kėlė prisiminimus apie tą kartą, kai jie iškylavo miške ir ji panorėjo turėti savo traukinį. Dabar turėjo. Mintis, kad kambaryje galės ant jo užsilipti ir pasivažinėti, nes žaislas pasidarydavo didelis sukėlė džiaugsmą. Žinojo ką veiks, kai jie grįš namo. Jie su David žais, kad važiuoja į Hogvartsą. Tik gal prieš tai reikės jo atsiprašyti, mat mašinoje erzino broliuką.
Gal ir Ezrą priims. Jis dar visai mažytis, bet juk turbūt irgi norės pažaisti. Ir Hannah galės jį pavėžinti traukiniu. Brolis užlips, o ji pastūmės traukinuką per kambarį. Puiki mintis.
- Aš irgi noriu pereiti kiaurai sieną. - Pasakė, kai Eliotas dingo. Tai paliko labai didelį įspūdį. Kaip vaiduoklis brolis ėmė ir pranyko.

[David Llewellyn]

Kažkodėl visą kelią iki to didelio miesto, kurio pavadinimo David neprisiminė, Hannah jį mušė. Bet tai trejų berniukui patiko, ir jis patenkintas juokėsi. Vis dėlto galiausiai pabodo, ir David supyko. Taigi einant nuo mašinos iki ten, kur jie visi ir ėjo, berniukas išdidžiai nesišnekėjo su Hannah. Jis ėjo šalia mamos ir laikė jos ranką. Nelabai suprato, kur jie visi eina. Oliveris ir Eliotas lyg ir kažkur turėjo išvažiuoti, bet kodėl, David nežinojo. Kaip nežinojo ir to, kodėl pats negali važiuoti. Bet nelabai ir norėjo - jam geriau likti namie ir suvalgyti visą ten esantį šokoladą.
Kai visi sustojo, tėtis kažką kalbėjo, bet David buvo įdomiau stebėti paukščiuką, lakiojantį po šaligatvį. Jis visai nieko negirdėjo, o kai atsisuko, Eliotas buvo dingęs. Sutrikęs berniukas klausiamai pažvelgė į mamą, bet tada Oliveris sugalvojo ją atimti. David susiraukė - jam toks brolio elgesys visai nepatiko.
- Mama mano! - pareiškė vis dar nepaleisdamas jos rankos. Žengė arčiau brolio ir laisvąja pabandė stumtelėti jį šiek tiek toliau. Tikrai neketino dalintis.

[Miriam Llewellyn]

Oliveris ir Eliotas šiandien ją paliks. Bus liūdna, o mokykloje ir baisu. Žinodama, kad per pertraukas galės pasikalbėti su broliais, Miriam jausdavosi ramesnė. Šiemet to nebebus. Žinoma, kartu į mokyklą pradės eiti Hannah, bet ji maža. Jeigu kas nors tyčiosis, neapgins.
Visą kelią iki Londono mergaitė sėdėjo automobilyje tylomis. Žvelgė pro langą ir, regis, buvo kažkur toli. Kitais metais ir jai teks važiuoti į Hogvartsą. Ar to laukė? Ir pati nežinojo. Bet jeigu galėtų rinktis, turbūt vis dėlto ten nevyktų. Norėtų, kad ir broliai liktų namie.
Eliotas aiškiai nekantravo greičiau išvažiuoti. Bet jis visada buvo toks nekantrus. Miriam stebėjo vieną iš dvynių, nors pati ėjo šiek tiek atsilikusi nuo kitų. Jai patiko leisti laiką vienai, be to, tėtis ant rankų nešė Ezrą, o David nepaleido mamos. Miriam nežinojo, ar labai nori čia eiti, bet atrodė susitaikiusi su likimu ir tiesiog sekė paskui šeimą. Sustojo, kai tą padarė ir kiti, bet, regis, laukė, kol kas nors ją prisimins ir pasakys, kur tiksliai reikia eiti.

[Mayra Llewellyn]

 Mayros pavargusios akys sekė kelią. Miegojo moteris mažai - pusę nakties dėliojo viską į lagaminus (žinojo, kad dvyniai, neprižiūrėti, pamirštų net kojinių pasiimti), o po to, iš pačio ankstaus ryto, darė visai savo gausiai šeimynai stiprius pusryčius. Kelias iki Londono nebuvo trumpas ir juodaplaukė pradėjo gailėtis, kad pati neišsilaikė vairavimo egzamino - bežiūrint į perbalusį ir įsitempusį Dafydd, jai pagailo savo mylimojo.
 Tačiau, laimei, jie visi gyvi ir sveiki pasiekė Londoną. Tyliai keikdama sostinę, jos eismą, gatves ir iš niekur atsirandančius pėsčiuosius, Mayra bandė tuo pačiu ir sutramdyti automobilyje siaučiančius vaikus. Žinoma, suprato - jiems smagu. Prieš akis laukia nuotykiai, o vaizduotė dvyniams jau piešė mistišką Hogvartso pilį.
 Nejučiomis, ji prisiminė savo pirmąją kelionę į Hogvartsą. Motina, šalta it mūras ir mažas lagaminėlis. Mayra buvo tiesiog įstumta į peroną ir palikta. Niekam nelabai rūpėjo, ar mergaitė pasieks pilį.
 Todėl moteriai norėjosi, kad jos vaikams visa kelionė būtų... magiška. Šiltas prisiminimas, prie kurio jie galės sugrįžti bet kada.
 Stovėdama Kings Krose, laikydama David už rankos, Mayra mieguistomis akimis dairėsi. Skubantys žiobarai, nupenėti balandžiai, besipešantys dėl numesto trupinio. Ši vieta, regis, niekada nesikeitė. Net ir balsas, pranešantis apie atvykimus ir išvykimus buvo toks pat monotoniškai nuobodus.
 Prabudino besistumdantis David.
-Nesipeškit. Manęs užteks visiems,-mieguistu balsu prabilo juodaplaukė, tvirtai suspausdama abiejų berniukų rankas.-Oliveri, nesijaudink, viskas bus gerai. Jeigu ką, nebūsi vienas - Eliotas visada bus šalia. O ir mes dažnai rašysim.
 Nenorėdama stoty likti viena, Mayra su berniukais patraukė platformos pertvaros link. Dėl mieguistumo pamiršo net vaikus įspėti, kad visai normalu vaikščioti į sienas. Nors turbūt stebėdami savo namiškius šie jau tai spėjo suprasti. Ar bent jau taip tikėjosi moteris.
 Kad ir kaip norėjosi pasidžiaugti būtent šiuo momentu - jos vyriausieji sūnus iškeliauja į Hogvartsą! - moters mintys jau sukosi ateityje. Hannah gimtadienis, reikėjo ir su Dafydd pakalbėti. Ir nusnausti. Gal pakeliui namo? Namie tikrai nebus tam laiko. Visas stoties šurmulys nepadėjo, tad atsidūrusi devintajame su trim ketvirčiais perone, Mayra pradėjo skubiai dairytis, ieškodama Dafydd.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas, aišku, labai entuziastingai perėjo tą sieną. Hannah irgi norėjo tai padaryti. O štai Oliveriui buvo nejauku. Nors ir buvo smalsu, kaip jam seksis tame paslaptingame Hogvartse, mieliau būtų likęs namie. Dabar tą tikrai suprato, tik, žinoma, niekam negalėjo pasakyti.
- Mama nėra tik tavo, - priekaištingai atsiliepė jį stumtelėjusiam broliukui. Nė už ką nepaleido rankos ir prisiglaudė prie mamos. Ji bandė raminti, bet to turbūt negali padaryti niekas. Taigi berniukas liūdnai sumurmėjo jai: - Bet aš be tėčio nemokėsiu piešti. Man labai jūsų trūks...
Norėjo apkabinti mamą ir niekada niekada nepaleisti, bet ji jau pradėjo eiti sienos link. Tai vis dar buvo baisu. Oliveris atsisuko į Hannah ir pamojo jai eiti kartu.
- Ateik, Hannah. Gali eiti su mumis, - pratarė ištiesęs ranką sesutei. Netrukus jie jau buvo kitoje pusėje, ir būsimas Hogvartso pirmakursis smalsiai apsidairė. Čia buvo nemažai mokinių ir jų tėvų. Ar bent vienas jaudinasi? O gal visi džiūgauja pagaliau išvykdami į mokyklą? Nerasdamas atsakymų į šiuos rūpimus klausimus Oliveris galiausiai apkabino mamą ir bandė bent šiek tiek nusiraminti.

[David Llewellyn]

Mama kažką pasakė, bet tuo metu David jau buvo pabodę laikyti jos ranką. Norėjo paleisti ir sprukti sau, bet mama jį sulaikė. Berniukas susiraukęs pažvelgė į ją, bet teko kažkur eiti. Tik ko kažkodėl niekas nepaklausė, ko jis norėtų.
- Aš nenoriu! - nelabai patenkintas sušuko berniukas. O ir Oliveris reikalavo mamos dėmesio. Tai ketverių nesulaukusiam mažyliui visai nepatiko, ir jis dar labiau įsižeidė. O vyresnis brolis dar kartu pakvietė ir bjaurią besimušančią sesę. Atrodo, eiti į sieną turėjo būti labai įdomu, bet energingo berniuko nuotaika buvo sugadinta, ir jis kitoje pusėje atsidūrė visai be ūpo. Laimei, bent ten pavyko ištrūkti iš mamos gniaužtų, ir netrukus David smagiai spygaudamas jau strykčiojo ir lakstė aplink šeimos narius. Ten buvo ir daugiau žmonių, bet su jais berniukas visai nenorėjo bendrauti. Priėjo prie Hannah ir negalvodamas apie tai, kad su ja nesišneka, pasiūlė:
- Eime palenktyniauti?
Žinoma, čia buvo labai daug gyvų kliūčių, bet kaip tik jos mažylį labiausiai ir žavėjo.

[Hannah Llewellyn]

Hannah trumpam pamiršusi savo liūdnumą virė noru patekti į kitą pusę, kaip tą padarė Eliotas. Mergaitė visai nesuprato ko David taip ožiuojasi. Nejau jam neįdomu padaryti taip, kaip ką tik Eliotas padarė? Ji mielai įsikibo Oliveriui į ranką ir labai išdidi ir patenkinta perėjo kiaurai sieną.
- Aš dabar šmėkla. - Pareiškė visiems. Ji paleido Oliverį ir neatsiliko nuo David. Reikėjo viską apnaršyti ir apžiūrėti. O jo pasiūlymas buvo puikus.
- Gerai. Bėgam. Miriam! bėk ir tu. - Šūktelėjo vyresnei sesutei. Ir laiminga pasileido peronu tolyn. Dūmė lengva, greita kaip šmėkla. Bėgioti visada mėgo. Galvoje krebždėjo balselis sakantis, kad reiktų dabar ramiai pabūti. Bet lenktynės taip viliojo. Tik truputį pažais, o tada jau elgsis gražiai. Susitarė su savimi.