[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šioks toks Breto atvirumas nustebino. Jis turėjo praeitį, kuri aiškiai nebuvo rožėmis klota. Kartais tikrai norėjosi sužinoti daugiau, bet Dafydd neketino šiandien tuo užsiimti. Žinoma, pasisakymas apie darbą nieko ypatingo neatskleidė, bet atrodė, kad paklausinėjus giliau būtų galima sužinoti gerokai daugiau. Bet ne šį kartą. Jeigu šis vyrukas tikisi išsilieti, jam teks nusivilti. Dafydd taip nieko ir nepasakė, nors apie keliavimą oru taip pat ne itin norėjo kalbėti. Tiesą sakant, bendrauti iš viso nenorėjo ir mintyse keikė Bretą, kad jis priėjo.
Netrukus keiksmai vos nepasileido stipria srove - šis žmogus ir vėl pasisakė apie Mayrą. Vis dėlto Dafydd vos spėjo liūdnai pagalvoti, kad norėtų apie tai papasakoti Auriui, Bretas apstulbino. Atsiprašė. Dafydd pakėlė akis į šį keistuolį ir vylėsi, kad žvilgsnis nerodo emocijų. Šią akimirką nesuprato jų ir pats.
- Nepaliko, - ramiai atsakė ir kiek pasvarstęs pridūrė: - Ir nepaliks, tad gali nustoti klausinėti.
Keistas tai buvo susitikimas. Atrodė, kad abu vyrai tik ir stengiasi kitą įžeisti ar įskaudinti. Kokia prasmė tada iš viso kažką kalbėti? Tiesa, šį kartą Bretas dar kartą nustebino - reagavo visiškai ramiai ir netgi pasakė suprantantis. Antakis kiek pakilo, bet Dafydd nutylėjo - toks pasisakymas tikrai įžeistų.
- Jausmą sunku apibūdinti, - pradėjo atsakymą Dafydd svarstydamas, kokia šito klausimo prasmė. Negi Bretas tiesiog domisi? - Pirmas kartas būna labai nemalonus, atrodo, kad gali apsivemti. Nesu kėlęsis su kitu žmogumi, - bent jau būdamas sąmoningas. Ačiū, Mayra… - Kiek žinau, daugelis po pirmo karto neatlaiko ir apsivemia. Tai greitas, bet nemalonus keliavimo būdas.
Turbūt atsakė ne itin tiksliai, bet tikrai nežinojo, kaip tai paaiškinti. Kiek padvejojęs tęsė pokalbį - suprato, kad tai šiek tiek padeda užsimiršti.
- Tikrai paprašyk Brendano. Perkelti kitą žmogų nėra sunku, o jis, kiek suprantu, turi daugiau patirties nei aš. Tikrai neturėtų prieštarauti. O gal esi keliavęs židiniais?

[Brett OConnor]

Galbūt pagaliau viskas nusistovės. Bent jau šiam kartui, nes susitikę dar kartą vėl sukels žiežirbas. Bet dabar Dafydd visai ramiai reagavo į pastabą apie ypatingąją žmonelę. Bretas daugiau nieko apie ją nesakė. Vis dar buvo smalsu, ar ją pažįsta, bet akivaizdu, kad šį klausimą ir vėl teks atidėti. Žavus jaunikaitis atsiduso, bet džiaugėsi bent tuo, kad pokalbis pasisuko įdomesnėmis temomis.
- Keista, kad Brendanas niekada nesakė nieko panašaus, - tarsi sau, tarsi Dafydd ištarė Bretas ir susimąstė. Po kiek laiko vėl nežinia kam pridūrė: - Kita vertus, jis toks tinginys, kad greitis atperka bet kokius nepatogumus.
Buvo keista, kad Dafydd kalba apie jo brolį taip, tarsi pažinotų. Vis tik taip ir buvo - prieš keletą metų visi dalyvavo tame kvailame vakarėlyje. Buvo įdomu, ar šventeiva Dafydd tebebendrauja su tuo kvailiu Auriu. Bet neklausė - nenorėjo griauti šios beveik draugiškos atmosferos.
- Deja, dabar retai matomės, - atsiliepė į pasiūlymą, nors “deja” buvo tik iš dalies nuoširdus. Su vyriausiu broliu sutarė neblogai, bet jo gebėjimas kerėti ir švaistymas tuo gebėjimu gerokai erzino.
- Židiniais? - dabar jau visai nuoširdžiai susidomėjo Bretas. Apie tai nebuvo girdėjęs. Žvelgė į Dafydd ir pabandė įsivaizduoti, kaip lipa į ugnį. - Nesąmonė. Kaip taip veikia? Kaip nesudegti?
Neatrodė, kad Dafydd jį kvailintų, bet šis klausimas buvo labai absurdiškas. Taigi dabar Bretas spoksojo į daug mažiau patrauklų vyruką ir laukė išsamaus paaiškinimo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayros tema lyg ir buvo baigta, bet tai toli gražu nereiškė, kad ta nuostabi mergaitė dingo iš Dafydd minčių. Kol Bretas tylėjo, jis pats paskendo mintyse. Primins mylimajai, kokia ji ypatinga, ne tik jai grįžus, bet ir prieš išvykstant. Ir pakartos, kaip beprotiškai jos trūks.
Deja, dabar galvoti tik apie laimę suteikusią moterį galimybės nebuvo. Bretas reagavo į žodžius, ir tai privertė susiraukti. Negi šis žmogus galvoja jį meluojant? Dar betrūko, kad staiga įsižeistų ar supyktų. Įsijungė apsaugos mechanizmas, ir ranka pati nuslydo į kišenę. Pirštai užčiuopė lazdelę, bet tada tas vyrukas pratęsė mintį ir nuramino. Jo brolio Dafydd gerai nepažinojo, tad negalėjo nieko pakomentuoti. Tiesiog pratarė:
- Tikrai yra tokių, kurie tai mėgsta. Aš neturiu daug patirties, per laiką blogumas gal nesijaučia.
Ko gero, reikėtų dažniau taip keliauti, bet vis pasitaikydavo trukdžių. Vaikai, net ir dvynukai, dar per maži. Oru paprastai keliaudavo nebent į darbą ar iš Londono namo. Tik ne šiandien, žinoma.
- O norėtum artimiau bendrauti? - draugiškai paklausė Dafydd nejučia susimąstydamas apie savo brolį. Jo nematė gal trylika metų. Geriau ir nesusitikti.
Akivaizdu, kad dar vienas keliavimo būdas Bretą sudomino. Dafydd mintyse nusišypsojo - kažkodėl buvo smagu žinoti kažką, ko nežino šis žmogus. Gal tai sumažins jo pasipūtimą?
- Yra tokie specialūs milteliai, vadinami Kelionmilčiais, - pradėjo aiškinti. - Reikia jų įmesti į ugnį ir aiškiai pasakyti, kur nori keliauti. Įlipi į ugnį ir persikeli. Karščio visai nesijaučia. Bet šis būdas turi minusą - gali keltis tik ten, kur yra prie tinklo prijungtas židinys. Be to, ir tavo židinys turi būti prijungtas. Kiek žinau, taip dažnai keliauja šeimos su vaikais, kai keliauja apsipirkti Hogvartsui. Tai daug mažiau pavojinga nei keltis oru.
Nejučia pagalvojo apie tai, kad Mayra prieš milijoną metų dirbo su židiniais. Tai privertė nusišypsoti, bet prisiminęs, kad jį stebi keistuolis Bretas, skubiai surimtėjo.
- Taip keliavau tik porą kartų, - dar pridūrė Dafydd žvilgtelėdamas į pašnekovą. Jo nuostabai, šis pokalbis iš tiesų pradėjo kiek prasiblaškyti.

[Brett OConnor]

Atrodė, kad Dafydd kažkur išskrido. Ar jis, Bretas, toks nuobodus, kad šitas nesugeba susitelkti į pokalbį? Tai siaubingai nemandagu, bet bent jau pasigirdo atsakymas. Jis buvo nekonkretus, bet tai Bretui patiko: šventeiva Dafydd bent jau neapsimetė pažįstantis Brendaną.
- Deja, kažin ar galėsiu šį teiginį patvirtinti ar paneigti, - tarstelėjo, o netrukus atskriejęs klausimas privertė susimąstyti. Ar jis norėtų daugiau bendrauti su vyriausiuoju broliu? Galbūt, bet… - Mus pernelyg atskyrė magija, - neslėpė Bretas. - Jam tai patinka, net galvoja profesoriauti Hogvartse. Šis klausimas mane vis dar skaudina, - ir siutina. - Tad tarsi norėčiau, bet…
Sakinio taip ir neužbaigė. Niūriai mąstė apie tai, ką prarado. Niekaip nesisekė nustumti minčių, bet, laimei, Dafydd prakalbo. Pasirodo, paprastomis temomis jis moka šnekėti.
- Oho, - nuoširdžiai pratarė žavusis vyrukas. Nustebo, kad nei Brendanas, nei kiti magijos paslapčių besimokantys broliai ir seserys apie tai nepasakojo. - Norėčiau pabandyti. O Hogvartse tai įmanoma?
Žinoma, neketino brautis į tą jam uždraustą vietą. Ne, buvo tiesiog įdomu. Be to, norėjosi dar kiek pasišnekėti ir galvoti, kad turi draugą. Nelabai pažįstamas, bet įdomus jausmas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Turbūt buvo verta pradėti kalbą apie magiją. Tau be tik padėjo pačiam užsimiršti, bet ir privertė Bretą kiek paatvirauti. Vadinasi, galima gilintis į jo asmenybę. Nors nebuvo draugai, šis vyrukas buvo kažkuo įdomus. Taigi dabar Dafydd visai neprieštaravo kiek pasišnekėti.
Tiesą sakant, buvo kiek keista, kad Bretas kalbėjo apie magiją ir netgi tarsi pasišaipė iš savęs. Velsietis žiūrėjo į rudaplaukį ir svarstė, ką pasakyti. Vis dar grėsė pavojus jį supykdyti. Kita vertus, kada tas pavojus praeina? Turbūt niekada, nes Bretas yra labai jau neprognozuojamas žmogus.
- O jis žiniomis nepasidalina? - atsargiai paklausė. Atrodė, kad pats būdamas Brendano vietoje padėtų šeimai. Žinoma, jeigu ta šeima nebūtų tokia, kokią pačiam teko kentėti vaikystėje. - Man atrodo, vyresnis brolis turėtų padėti kitiems.
Stengėsi nespoksoti į Bretą - gali būti, kad tai jį irgi sunervintų. Kaip ir patarimas, ką galėtų daryti kitaip. Dėl to nepasakė, kad reikėtų bandyti bendrauti Kita vertus, argi to patarimo negalėtų pritaikyti sau? Nors ne - Brendanas žymiai normalesnis už Culwch. Breto brolį matė vos kartą, bet didesnio kvailio nei Dafydd brolis šiame pasaulyje nėra.
- Man atrodo, galima, bet nesu tikras, - atsakė su tam tikru klausimu sakinyje. Negi Bretas jau planuoja kelionę? Tai turbūt nenustebintų - iš šito žmogaus galima tikėtis visko.
- Paprastai namuose į tinklą įtraukiami tik vasarai, - pridėjo Dafydd, nors dėl to nebuvo visiškai tikras. Vis dėlto nebenorėjo taip greitai pabaigti pokalbio. - Būtent dėl to, kad taip dažnai keliauja vaikai. Gali kada pabandyti, tik reikia Kelionmilčių ir žinoti, kur keliauti. Toks židinys yra Skersiniame skersgatvyje.
Labai sau neįprastai plepėjo bet ką. Ar jį taip pakeitė nerimas dėl Mayros ir Elioto? Negi tiesiog nori pabendrauti? Ne, taip negali būti. Ir turbūt dėl to dabar neberado ką pasakyti. Taigi tiesiog stovėjo ir tylėjo. Žvilgtelėjo į laikrodį - dar gali šiek tiek čia pabūti. Bet į traukinį nė neketino pavėluoti.

[Brett OConnor]

Ir kaip kalba pasisuko apie jį, kai planas buvo sužinoti kažką daugiau apie Dafydd? Bet kalbėti apie Brendaną nebuvo taip jau blogai. Vis geriau nei apie Atheną ar tėvus.
- Bandė mokyti, kai buvome vaikai, - pradėjo atsakymą Bretas. - Bet kai užaugome, jis išsikraustė ir ryšys susilpnėjo. Jis nėra blogas žmogus, tiesiog nutolome. Ir kažkodėl vertesnis magijos nei aš.
Žavusis vyrukas gūžtelėjo pečiais. Ir vėl kiek paatviravo, bet to nebepaisė. Kartais to reikėjo ir jam. Tuo labiau, kad kalbai pasisukus apie Dafydd anas paslaptingai nutildavo.
- Vaikystėje visi buvome artimi, - nė neklaustas pridūrė. - Bet gal tai normalu? Gal visi broliai ir seserys užaugę atitolsta? Nežinau…
Nors Dafydd paaiškino, kaip veikia kelionės židiniais, tai vis dar atrodė kaip tikra egzotika. Tuo labiau, kad galima nuvykti į Hogvartsą.
- Mes važiavome traukiniu, - prisiminė vyrukas. - Pabandyti norėčiau, bet nežinau, kur rasti antrą tokį židinį. Ir iš kur gauti Kelionmilčių.
Žvilgtelėjo į Dafydd tarsi klausdamas, ar jis paskolintų tų miltelių, bet to klausimo taip ir neuždavė. Svarstė, ar reikėtų tęsti pokalbį, ar vis dėlto jau eiti sau. Galiausiai tiesiog ištarė:
- Turbūt važiuoji į Sautendą? Kada traukinys?
Dėl visa ko pasitikrino kišenę. Pinigai tebebuvo vietoje, tik Bretas nebuvo tikras, kad kelionės metu nori bendrauti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo įdomu daugiau sužinoti apie tą žmogų, kurį teko kartą sutikti. Tada daug pabendrauti neteko, tad buvo dar įdomiau, ką apie jį papasakos brolis. Ar kalbės su tokia pačia neapykanta, kokią atvirai demonstravo Athenai.
- Išties apmaudu, kad neturėjai galimybės mokytis Hogvartse, - pratarė Dafydd. - Na, ilgiau mokytis. Gal norėtum kada pasimokyti su manimi?
Tik uždavęs klausimą suprato, kokią nesąmonę pasakė. Deja, jau buvo per vėlu, o Bretas pateikė dar vieną atvirumo porciją. Kiek pasvarstęs nutarė atsakyti tuo pačiu:
- Niekada nebuvau artimas su savo broliu, tad patvirtinti ar paneigti negaliu. Vis dėlto tikiuosi, kad taip yra ne visada - norėčiau, kad mano vaikai užaugę liktų artimi.
Keista jausti tokį supratimą su Bretu. Situacija skirtinga, bet jiems abiems trūko brolio. Tik gali būti, kad Breto vaikystė buvo laimingesnė. Būtent dėl šio supratimo Dafydd neklausė, ką Bretas galvoja apie savo vaikus, kurių gali turėti daug. Ne, geriau visko negadinti.
- Kelionmilčių galima gauti Skersiniame skersgatvyje, - atsakė į netiesioginį klausimą. Su židiniais buvo sunkiau. Į savo namus tikrai nekvies - nors dabar sekėsi neblogai, šis žmogus visada bus neprognozuojamas ir dėl to pavojingas. - O židinius turi daugelis burtininkų. Gali paklausti brolio.
Jis tarsi pasakė nekviečiąs Breto į svečius. Tai galėjo įžeisti, bet gal šiandien pavyks to išvengti? Atsargiai žvelgė į Bretą ir netrukus sulaukė dar vieno klausimo. Pažvelgęs į laikrodį atsakė:
- Aha, į Sautendą. Dar penkiolika minučių.
Atrodė, kad tarp jų pakibo klausimas, ar traukinyje sėdės šalia ir bendraus. Dafydd nebuvo tikras, ar to nori, tad nieko nesakė. Vylėsi, kad Bretas kokiu nors būdu parodys savo pageidavimą. Jis pats kaip nors prisitaikys.

[Brett OConnor]

Visas šis susitikimas buvo keistas. Kaip, tiesą sakant, visi susitikimai su Dafydd. Ir vis dėlto netrukus atskriejęs pasiūlymas vis tiek pritrenkė. Bretas netikėdamas savo ausimis įsispoksojo į raudonplaukį.
- Tu rimtai? - pagaliau ištarė. Negalėjo patikėti, kad Dafydd tuo užsiimtų. Bet argi jis tyčiotųsi dabar, kai jiems taip neblogai sekasi bendrauti? - Norėčiau. Jeigu tikrai užsiimtum, neatsisakyčiau.
Jau pradėjo svajoti apie tas pamokas. Žinoma, tikrai stipriu burtininku netaps niekada, bet visada norėjo mokėti šiek tiek daugiau. O jeigu Dafydd staiga išsityčios, jo ypatingoji žmonelė galės gydyti išdailintą snukelį.
Užsigalvojęs apie magiją Bretas ne iš karto suprato, kad Dafydd taip pat pateikė faktą apie save. Skubiai susitelkė ties jo žodžiais.
- Kadangi jūs visi artimi, manau, jie turės priežastį tokie ir likti. Nebent, aišku, kažkuris negautų kvietimo į Hogvartsą. Žinoma, to nelinkiu. O apie brolį gal nori papasakoti daugiau? Išklausysiu.
Ką gi, židinių temą turbūt geriau baigti. Kol kas vis tiek nepavyks išbandyti. Taigi dailus jaunikaitis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko nesakė/
- A, tai jau greitai, - nudžiugo Bretas, bet staiga suprato, kad pokalbio jam užtenka. Kitu atveju tiesiog nueitų, bet vis dėlto šį kartą pokalbis buvo vertas užbaigti gražiai.
- Neįsižeisk, bet traukinyje norėčiau pabūti vienas. Einu nusipirkti bilieto. Iki pasimatymo.
Ištiesęs ranką linktelėjo ir galiausiai nuėjo sau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma. Be reikalo leptelėjo tą pasiūlymą, bet dabar jau buvo per vėlu. Atsisakytų negalėtų ne vien dėl to, kad kalba eina apie Bretą, kuris gali būti pavojingas. Taip apgauti bet kurį žmogų Dafydd tiesiog negalėtų. Tik ne tas Dafydd, kuris išaugo iš kadaise pikto paauglio.
- Rimtai, - linktelėjo. Turėjo šį tą paaiškinti, tad pridūrė: - Kelias savaites niekaip negalėsiu. Kai turėsiu laiko, parašysiu. Pelėda tikrai tave ras. Pažadu. Neapgausiu.
Nejučia prisiminė, kaip Hogvartse jį mokė Miona. Vyriškas išdidumas neleido to pripažinti, bet tie užsiėmimai buvo išties naudingi. Netgi gali būti, kad tų pamokų metu įgyta praktika ir žinios padėjo gauti Auroro darbą.
- Labai to tikiuosi, - į netikėtai malonius žodžius apie šeimą atsakė Dafydd. Kurį laiką galvojo apie savo mažylius ir tai, kaip jie auga. Bet Breto žodžiai pažadino iš minčių. Dafydd pažvelgė į jį. Apie brolį kalbėti nemėgo. Tiesą žinojo tik Mayra. Mažą dalį jos, kad ir kaip būtų keista, ir Matthew Turner. Bet Auriui apie “tą aną” šeimą nepasakojo. Tai buvo praeitis. Ji nebuvo itin gėdinga, ką galima pasakyti apie nemažą dalį vėlesnių įvykių, bet labai nemaloni.
- Niekada vienas kito nemylėjome, - galiausiai ištarė. - Netgi galiu pasakyti, kad nekentėme. Bet daug kalbėti nenori. Tai yra mano gyvenimo dalis, kurią nustūmiau ir užkasiau. Nenoriu visko vėl kelti į paviršių. Nepriimk to asmeniškai.
Norėjosi tikėti, kad Bretas nesupyks, bet kol kas įtikinti savęs, kad saugotis nereikia, nesugebėjo. Ir turbūt ilgai to nepadarys. Taigi Dafydd atidžiai stebėjo, kas vyksta, bet Bretas buvo ramus. Ir, laimei, pasakė norintis būti vienas. Nors susitikimas padėjo šiek tiek prasiblaškyti, Dafydd tikrai neprieštaravo.
- Žinoma, viskas gerai, - atsakė ir paspaudė ištiestą ranką. Jeigu mokėti bendrauti, galbūt jau galėtų beveik vadinti Bretą draugu. Bet toks žmogus ir toliau yra tik vienas. Jei Auris tebėra jo draugas, žinoma.
- Aš tau parašysiu, - pavymui ištarė Dafydd. Kartą pabandys, o po to žiūrės. Dabar visai patenkintas nuėjo į savo traukinį ir netrukus paskendo mintyse.

[Deklanas W. Senkleris]

Kad ir kaip limuzinas yra prabangu, tai vis dėlto yra žiobariškas daiktas. Kodėl jie negalėjo į stotį atvykti židiniais? Tuo labiau, kad nei tėvas, nei motina į Londoną nevažiavo. Deklaną atvežė vairuotojas, kelionės metu prataręs kokius tris žodžius. Tiesa, tai berniukui visai tiko. Nelabai mėgo tą žmogų. Atrodė, kad jis per gerai galvoja apie save. Šiaip ar taip, už turimą gerą darbą turėjo būti dėkingas Senkleriams, o ne savo ypatingiems sugebėjimams.
Vairuotojas automobilį pastatė prie pat įėjimo į stotį ir teikėsi palydėti berniuką iki devinto su trim ketvirčiais perono. Tiesa, net kelis kartus pakartojo garsiai šio perono neminėti. Išgirs žiobarai, matote! Tarsi Deklanui rūpėjo, ką galvoja burti nesugebantys nevykėliai.
Priėjęs pertvarą vairuotojas sustojo ir nieko nepasakęs parodė į sieną. Berniukas dėbtelėjo į jį tarsi abejodamas sveiku protu, bet nesiskųsdamas patogiau suėmė vežimėlį rankomis ir netrukus jau buvo perone. Nuotaika iš karto pasitaisė - ten viskas atrodė žymiai magiškiau, o kai kurie vyresni mokiniai drąsiai naudojo burtus. Šyptelėjęs berniukas priėjo prie traukinio. Apsidairė ieškodamas tarno, kuris įkeltų jo lagaminą. Deja, nerado. Apstulbęs stebėjo, kaip kiti tai padaro patys. Tai atrodė pernelyg absurdiška, bet nuaidėjus švilpukui tapo aišku: niekas čia už jį nieko nedarys. Šiaip ne taip įtempė lagaminą ir nudribo ant jo pats. Visai netrukus traukinys pajudėjo, ir Deklanas su tam tikru smalsumu laukė artėjančių nuotykių.