[Fasiras von Sjuardas]

   Įspūdingos arkos, šviesių plytų sienos, stikliniai stogai, virš kurių, būdamas burtininku, matysi anaiptol ne vien varnas ir balandžius – na, ganėtinai įprasti Londono Kings Kroso stoties vaizdai, tik čia viską dar papildo magiška atmosfera. Devintasis su trim ketvirčiais peronas – tai vieta, iš kurios rugsėjo pirmą dieną, 11 valandą išvyksta įžymusis Hogvartso Ekspresas. Šis traukinys taip pat atvyksta į stotį  prieš ir po didžiųjų švenčių bei parveža mokinius į Londoną vasaros atostogoms. Burtininkams jau jokia paslaptis, kur galima rasti šį peroną, bet nuo žiobarų šią žinią vis dar slepia galinga peroną sauganti magija. Tiesa, žiobarai, kurių šeimoje gimsta burtininkas ar raganaitė, apie šią stotį sužino ir patekti į ją gali. Niekas iš jų neatima abejotino malonumo pamojuoti išvykstančiam traukiniui, jo languose beieškant ašaroto savo atžalos veido.
   „Bėk į sieną, jeigu bijai į ją žengti lėtai“ – tai patarimas, nuolat skambantis Kings Kroso stotyje, ir, beje, tai yra vienas iš kvailiausių įmanomų patarimų Žemėje. Kam gali būti drąsiau bėgti į sieną, jei jau lėtai žengti yra baisoka?

[Avery Michel Streiker]

Iš pirmo žvilgsnio devintas su trim ketvirčiais peronas buvo tuščias. Šalimais stūksojantys suoleliai buvo tušti, prie kruvinai raudonojo ekspreso nesistumdė mokiniai, šiltą pavasario saulės šviesą keitė šalta ir vieniša sidabrinė mėmesienos šviesa. Peronas atrodė tuštut tuštutėlis...Iki tol kol už vienos kolonos nesujudėjo žmogysta.
Jauna mergina nežymiai kryptelėjo galvą, tamsiai rudos akys įsispitrino į sujudėjusią personą, tarsi bijodama įkvėpti, sustingo.
Iš visų pusių, iš tamsos skraistės, išlindo vyrai ir moterys. Apsirengę tamsiais, tarsi pati naktis drabužiais, paslėpę veidus po kaukėmis - mergina pajuto, kaip viršum visų galvų susitvėrė širdį virpinanti įtampa.
-Kur Ianas?- klausimas pasigirdo palyginant garsiai šiame perone.
Žmogystos neatsakė. Mergina įsikando į apatinę lūpą. Ši tyla nieko gero nereiškė.
Pirmasis sujudėjęs, žengtelėjo prie jos - per tamsią figūrų minią, mergina pastarojo žingsnio net nepastebėjo.
-Jis šiąnakt negalėjo pasirodyti. Siunčia giliausius atsiprašymus ir jis mane čia pasiuntė vietoj savęs pačio.
Mergina sutriko, išgirdusi moters balsą. Pastarosios veido nematė, tačiau juto jos sielą gręžiantį žvilgsnį.
-Ah,- rudaakė susiraukė,- Bet...Aš tavęs nepažįstu. Mes buvome anksčiau susitikusios...?
-Ne. Bet ar tai svarbu? - moteris žengtelėjo artyn prie merginos, - Tai ką gi atsiuntei? -moteris sustojo prie pat jaunesniosios. Pastaroji galėjo pamatyti kaip pasislėpusios po kauke ranka nuslydo prie kišenės.
Rudaakė nerimastingai žengtelėjo atgalios. Čia kažkas yra netaip.
-A-aš...
-Nieko svarbaus?- sučiulbėjo moteris, mergina čiupo saviškę lazdelę, bet su siaubu suvokė, jog pastarosios pas save kišenėje neturėjo. Riebiai nusikeikė,- Manei, jog galėsi šiap sau pasikviesti Ianą?
Rudaakė desperatiškai traukėsi, moteriai vis žengiant artyn ir artyn ir artyn, jos rankos landžiojo per savas kišenes, bet lazdelės taip ir nesurado. Prisiekiu Dievu, aš ją turėjau!
Staiga, į kažką atsitrenkė, stiprios rankos sugniaužė jos riešus.
-Palauk! -sukliko mergina, pajutusi, kaip kažkieno lazdelė įsirėmė į jos kaklą. Moteris sustojo. Jos rankoje buvo rudaakės burtų lazdelė.
-Aš-aš...Aš turiu informacijos! Aš neketinau trukdyti Iano, aš- aš tik...!
-Pamiršai ką turėjai pargabenti? - pašaipiai drėbtelėjo moteris, rudaakė galėjo prisiekti, jog po tamsia kauke moteris pakėlė antakius.
-Mergyt, žinai informatorių taisykles. Nėra pargabentos informacijos per susitikimą - keliauji žinai kur,- moteris palinko prie rudaakės. Juodos sruogos, išsprūdusios iš surišto kuodo, švelniai palietė rudaakės skruostus.
Mergina nurijo seiles.
-Kuo tu vardu? - antra lazdelė įsirėmė į jos kaklą.
-Eva.
Moteris nuleido Evos lazdelę.
-Gražus vardas...Mhm...ir gražūs veido bruožai,- pasislėpusioji po kauke tvirtai sugriebė filipinietiškos išvaizdos Evos skruostikaulius.
Akimirką Eva jautė geležinį moters žvilgsnį. Moteris svarstė. Tada atsitiesė, linktelėjo, turbūt tam, kas ją laikė.
-Nukirpk jai plaukus.
Eva susiraukė.
-K-k-ką-ą?
Po penkių minučių ant perono sienų nušvito žalia spalva. Moteris atsitraukė nuo bedvasio filipinietės informatorės kūno, šios juodus plaukus tvarkingai aprišo juoda gumyte ir įgrūdo į kišenę.
Žmogystos pradėjo skirstytis, kažkas nutįsė ir paslėpė rudaakės kūną.
Moteris vyptelėjo.
-Eva...- su pasigardžiavimu ištarė.
Ir dingo iš perono.

[Harold Namber]

Pirmieji mokslo metai Hogvartse. Į Hogvartso mokyklą patekti gali važiuodamas su Hogvartso Ekspresu ,kad važiuoti šiuo traukiniu pirmiausia reikia patekti į Devintą su trim ketvirčiais peroną patekti gali tik eidamas pro sieną kuri skiria devintą ir dešimtą peronus.Praėjus sieną atsiveria vaizdas į stoti su kraujo raudonumo traukiniu į Hogvartsą traukinys išvyksta lygiai vienuoliktą valandą ryte.

Haroldas su tėvais atvyko į Kings Kroso stotį.Haroldo tėvai jau žinojo kur eiti ,nes jie taip pat mokėsi Hogvartse.Haroldas per sieną ėjo pirmas po jo ėjo mama ir tėtis.Haroldas jaudinosi prieš pirmają kelionę ir Haroldo tėtis tai puikiai matė ir nuramino sūnų sakydamas:
-Nebijok viskas bus gerai.
Bet Haroldas jaudinosi ne dėl to.
-Tėti ,o kas jei aš pakliūsiu į Klastūnyną?
Haroldo tėtis pasakė:
-Aš pažinojau burtininką kuris mokėsi Klastūnyne ir jis nenuėjo blogu keliu ,o gelbėjo žmones mes su mama žinoma nenorime ,kad pakliūtum į Klastūnyną ,bet bus kaip bus ,o dabar lipam į traukinį ,nes tuoj išvyks.
Haroldas ir jo tėvai išvyko į Hogvartsą.

[Džonas Lukas Viljamsas Greywindas]

   Džonas apsidairė, pakėlė vieną antakį, po to kitą, galiausiai visai susiraukė ir tada nusikeikė.
   - Velnias, ne ten patekau.
   Ir išties - jis velniškai, pasikartosiu, velniškai seniai lankėsi devintam perone su trim ketvirčiais, tuo labiau Jungtinėje Karalystėje. Kai Džeimsas nusprendė išnykti, geriausiam jo draugui neliko nieko kito, kaip ieškoti vietos po saule kažkur kitur. Taip sakant, prasiblaivyti, pagalvoti apie gyvenimo prasmę.
   Jeigu atvirai, tai Džonas Lukas Viljamsas bėgo nuo vienatvės. Taip, būtent nuo jos: dešinėje vyrai ginčijosi dėl antikvarinių šluotų kainų, kairėje pelėda tėškėsi į žemę, priekyje stovėjo pavargęs Hogvartso ekspresas, o iš nugaros kvėpavo ta pati suknista vienatvė. Džonas pasitaisė kepurę, suspaudė lūpas ir vėl nusikeikė, tik šįsyk jau mintyse.
   Jis neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Tiesiog siaubingai užlūžo vaizduotė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Rugsėjo pirmoji. Visai netrukus Deoiridh paskutinį kartą įlips į traukinį, vežantį ją į Hogvartsą. Tai suvokti vis dar buvo labai sudėtinga. Kaip ir tai, kad šiame traukinyje, kaip ir mokykloje, ji nesutiks Sigurdo. Tiesa, paskutinį kartą jiedu susitikti progą turės. Būtent dėl tos priežasties grifė numetė daiktus kažkur traukinyje ir iššoko atgal į stotį. Jos žvilgsnis buvo nekantrus ir pamažu pradedantis rodyti nerimą. Traukinys amžinai nelauks. O kas, jeigu islandas nespės? Tai būtų visų blogiausias scenarijus. Deoiridh puikiai žinojo: jeigu Sigurdas nepasirodys, ji bandys save įtikinti, kad jį kas užlaikė, bet galiausiai patikės, kad nepasirodė sąmoningai…
Bet ne. Jis būtinai atvyks atsisveikinti. Jam tai nė kiek ne mažiau svarbu nei jai pačiai. Bent jau labai norėjosi tuo tikėti. Deja, perone buvo labai daug žmonių, tad mergina neabejojo bijosianti atsisveikinant apsikabinti. Kad ir kaip buvo smagu leisti laiką dviese, atsidūrusi prie kitų žmonių grifė vėl pajusdavo bjaurią įtampą, kuri neleisdavo atsipalaiduoti nė sekundėlei. Viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Deoiridh vaikščiojo palei traukinį bijodama nuo jo atitolti, tarsi tai reikštų, kad ji pavėlavo. Net neišgirdo, kaip su ja pasisveikino kelios grifiukės, kas jas tikriausiai įtikino, kad Deoiridh išties yra pasikėlusi. Kažkur sušmėžavo raudoni plaukai, kurie bjauriai priminė raudongaurę kvėšą, bet škotė nieko nedarė. Pernelyg rūpėjo, ar tas, kurio ji taip laukia, pasirodys. Nebūtų žadėjęs, ar ne? bandė raminti save škotė, žinanti, kad Sigurdas yra geras žmogus, kuris jos šitaip neišdurtų. Kiek paslankiojusi palei traukinį rudaplaukė ryžosi pasitraukti nuo jo šiek tiek toliau. Laiko dar buvo nemažai, tad geriau būti ten, kur ne taip prikimšta žmonių. Nesinorėjo, kad Sigurdui atėjus reikėtų švaistyti laiką vienam kito beieškant. Nebent jis jau dabar manęs ieško kiek sunerimo grifiukė ir atidžiai apsižvalgė. Aukšto šviesiaplaukio islando niekur nesimatė, tad jis tikriausiai dar nepasirodė. Galiausiai Deoiridh ryžosi ateiti iki sienos, žyminčios įėjimą į peroną. Jeigu Sigurdas atkeliaus, jis atsidurs būtent čia. Vadinasi, reikėjo tiesiog ramiai palaukti ir kažkokiu būdu nerodyti nekantrumo. Nepaisant to, kad vaikinas jau turėjo suprasti, jog ji nori susitikti - ir Deoiridh pati norėjo, kad jis suprastų - to džiaugsmo demonstruoti nebuvo galima. Bent jau ne iki to laiko, kol paaiškės, kaip jaučiasi Sigurdas. Jeigu jam susitikimai yra tiek pat svarbūs, tada bus galima parodyti ir savo būseną. Vis dėlto nebuvo galima leisti vaikinui suprasti, kad jai šie susitikimai yra svarbesni nei jam. Tiesa, kol kas buvo galima pasidžiaugti tuo, kad Sigurdui susitikimo reikia. Kiek jam tai svarbu, anksčiau ar vėliau paaiškės.
O kol kas buvo galima atsiremti į sieną ir apsimestinai ramiai laukti, kada buvęs mokslo ir tebesamas tiesiog draugas pagaliau pasirodys Kings Kroso stotyje.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Rugsėjo pirmoji. Laimei, tai buvo sekmadienis, kadangi kitą dieną laukė naujosios studijos. Jų Sigurdas beprotiškai laukė - kaip ir to, kad po kelių minučių susitiks Deoiridh. Buvo pasiilgęs draugės, nematęs jos ištisą vasarą. Norėjosi pasišnekėti (nors neaišku, ar tai išvis būtų išėję), bet vien dėl jo kaltės nepavyks to padaryti. Islandas vėlavo - visiems pasitaiko pramiegoti žadintuvą, tad į likusį laiką spės sutilpti tik patys svarbiausi sakiniai. Keikė save paskutiniais žodžiais, mat Hogvartse juk nesusitiks, susėdę kiemelyje ar bibliotekoje nepasikalbės. Teks apsiriboti laiškais, nors jis pelėdos neturėjo.
-Ech... - piktai atsiduso vaikinas, ignoruodamas keistai gurguliuojantį pilvą. Regis, vėl į mėsainius visokių nuodų pridėjo. Daugiau ten nevalgysiu. Ir taip ten brangoka. Besiblaškančias mintis staiga nutraukė priekyje sušmėžavusi arka tarp 9 ir 10 peronų.
Širdis suspurdėjo lyg narve uždarytas paukštis ir Sigurdas turėjo pasistengti, jog kvailai neišsišieptų. Be abejonės, kad jaudinosi. Žingsnis jau savaime paspartėjo, jis todėl tik paskutinę sekundę dar žvilgtelėjo per petį - ar koks žiobaras nespokso.
Išnirus kitoje pusėje akys iš karto užkliuvo už Deoiridh, neabejotinai laukiančios vieno konkretaus žmogaus. Kažkas nelauktai atsileido, nebespaudė krūtinės - negi baiminosi, kad jos čia nepamatys? O gal tai tiesiog buvo džiaugsmo antplūdis? Kas ten supaisys viduje lyg uraganas ūžiančias emocijas, jeigu pats islandas kartą pabandęs daugiau nemėgino jų išsiaiškinti. Tačiau vienas dalykas buvo akivaizdus: tai darė teigiamą poveikį tiek savijautai, tiek veido raumenims. Šie bent dabar dirbo, bandydami sulaikyti besiplečiančią šypseną.
Porą akimirkų stovėjęs kaip stulpas vaikinas pagaliau pajudėjo ir greitai įveikęs juos skyrusį atstumą čiupo škotę į glėbį. Nesvarbu, kas stebėjo, ar kiti mokiniai, ar... Matthew, bet apsikabinimas buvo kaip tik toks, kai susitinka du ilgai nesimatę žmonės. O ir Sigurdas negalėjo susilaikyti. Jis taip pat neabejojo, kad tvirtai apkabinta Deoiridh jautėsi panašiai.
-Labas. - veikiau sukuždėjo nei tarė, vis dar nepaleisdamas jos. Tik po pusės amžinybės šiaurietis susiprato atsitraukti, lydimas žiburiuojančių akių ir lengvai nuraudusių skruostų. - A... Atsiprašau, kad vėluoju.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Laikrodžio rodyklė tiesiog nepadoriu greičiu judėjo vienuoliktos valandos link. Deoiridh stengėsi ignoruoti laiką rodantį prietaisą, bet akys tiesiog pačios krypo jo link. Mergina spėjo įsitikinti, kad Sigurdas nepasirodys. Širdį užplūdo siaubingas nusivylimas. Kad ir ką darė, kad ir kaip ieškojo pateisinimų, nuotaika nepasitaisė. Islandas žadėjo, bet žodžio neištesėjo…
Rudaplaukė užsimerkė ir jau norėjo eiti sau. Kokia prasmė dar čia stypsoti ir kaip kvaišai kažko laukti? Kažko, kas jau nepasirodys ir pavertė ją pajuokų objektu… Ar jis to ir siekė? spėjo savęs paklausti Deoiridh, kai pajuto atsidūrusi kažkieno glėbyje. Instinktai tą pačią akimirką liepė bėgti nuo šio pavojaus. Mergina buvo bepradedanti muistytis, bet labai laiku ištartas ar iškvėptas pasisveikinimas privertė ją sustingti. Jis čia atėjęs supratimas padėjo šiek tiek atsipalaiduoti, nors galvoje kirbėjo klausimai, kodėl islandas pasirodė taip vėlai. Laiko iki traukinio liko ne tiek jau daug.
Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad jis pasirodė, tad atsiprašymas buvo palydėtas nedrąsia šypsena.
- Viskas gerai, - pratarė Deoiridh nė nepagalvojusi, kad pati taip ir nepasisveikino. Kaip ir neapkabino Sigurdo. Trumpai žvilgtelėjusi vaikinui į akis grifė žengė žingsnį jo link ir pati apsivijo jį rankomis. - Džiaugiuosi, kad atėjai.
Rudaplaukė labai tikėjosi, kad tonas neišdavė, kaip ji jaudinosi ir nerimavo, kai nutarė, jog islandas nepasirodys. Antrasis sakinys pasakė pakankamai daug, tad daugiau Sigurdui tikrai nereikėjo žinoti.
Pagaliau paleidusi vaikiną Deoiridh nužvelgė prikimštą stotį. Daugelis mokinių plepėjo su draugais, glebėsčiavosi su tėvais ar jaunesniais broliais ir seserimis. Širdį suspaudė kažkoks nepaaiškinamas liūdesys. Dori, ko gero, buvo vienintelė merginos draugė mokykloje. Kol kas jos nematė, tad visai neturėjo su kuo bendrauti. Kaip jai seksis šiais mokslo metais, kai mokykloje nebus dieną praskaidrinančio Sigurdo? Žinoma, retkarčiais bus galima tikėtis gauti jo laišką, tačiau ką reikės veikti per dienas?
- Koks jausmas žinoti, kad tau nereikia lipti į šitą traukinį? - paklausė Deoiridu vėl pažvelgdama Sigurdui į akis. Dabar suprato suklydusi. Reikėjo susitikti šiek tiek anksčiau ir nueiti į kokią kavinę, kur būtų galima ramiai pasėdėti ir pašnekėti. Be galo norėjosi pasakyti ką nors, kas būtų skirta tik šio žmogaus ausims, tačiau aplinkui esantis šurmulys ir zujantys mažvaikiai tam gerokai trukdė.
- Parašysi laišką, ar ne? - negarsiai paklausė grifė. Norėdamas Sigurdas galėjo to neišgirsti, tačiau Deoiridh tikėjosi į šį klausimą atsakymo sulaukti. Tai jai buvo labai svarbu. Niekada nenorėjo turėti pelėdos, nes tai tik pabrėžtų faktą, kad ji neturi kam parašyti. Tačiau šiais metais… Galbūt netgi verta tokį augintinį įsigyti?
Škotė pakėlė žibančias akis į Sigurdą ir ilgą laiką jų nenusuko. Atrodė, kad laukia kažko, kas leistų patikėti, kad mokslo metai be islando nebus tokie sudėtingi ir nuobodūs. Kartu reikėjo ir to, kad vaikinas žinotų: ji nekantriai lauks kito susitikimo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Viskas iš tiesų buvo gerai. Deoiridh nepyko dėl vėlavimo arba tai labai gerai slėpė. Vis dėlto šypsena tikrai atrodė nuoširdi - ji neleido daugiau abejoti. Tai paliudijo dar vienas, šįkart škotės inicijuotas, apkabinimas. Sigurdas jo nesitikėjo, kaip ir trumpo, bet aiškaus žvilgsnio prieš tai. Jau ketino pastarąjį iššifruoti, bet ausis pasiekė nauji žodžiai, tokie netikėtai malonūs. Islandas pasistengė užmiršti visus smegenis engusius dalykus bei pasilikti tik šį  prisiminimą. Keista, kad tai pavyko gana greitai, o rankos pačios apsivijo merginą, sieloje plintant kažkokiai ligai auksu žėrinčiais pakraščiais.
-Aš taip pat džiaugiuosi. - dusliai prabilo,  tarp jų jaukiai bangomis vilnijant tylai. Tiesa, ji kiek sutriko, kai Deoiridh atsitraukė. Giliai giliai glūdėjo noras dar kiek pratęsti tas akimirkas, bet jau buvo per vėlu.
Pasekęs jos žvilgsnį vaikinas pirmą kartą per šias kelias minutes išvydo peroną. Visa ta aplinka: zujantys mokiniai, lagaminai, kvapai ir atsisveikinimai... Įsiklausęs į save pajuto savotišką liūdesį - juk jam jau nebeteks važiuoti tuo skaisčiai raudonu traukiniu, krėsti išdaigas ar ieškoti škotės per pamokas. Šios patirtys dabar atrodė tokios tolimos, lyg jas būtų patyręs kitas žmogus. Laikas Hogvartse prabėgo kaip smėlis pro pirštus - net menkiausia kruopelė neužsiliko. Nors Deoiridh buvo net ne smiltelė, o gal netgi kai kas daugiau.
Stebuklas, kaip užsispoksojęs Sigurdas sugebėjo susivokti, kad škotė kreipėsi į jį. Norėdamas būtų apsimetęs, jog neišgirdo, bet šįkart troško pasidalinti savo mintimis:
-Ne koks. Viskas taip greitai praėjo... Norėčiau dar bent paskutiniuosius metus pabūti Hogvartse. - pajutęs draugės žvilgsnį nukreipė akis ten, tikėdamasis išvysti jos reakciją. Greičiausiai nesitikėjo supratimo, tačiau ištarta nuomonė buvo grynių gryniausia tiesa. Aišku, tokiam pokalbiui trukdė nesiliaujantis šurmulys, bet dėl to nieko negalėjo padaryti. - Įsimintinai juos praleisk.
Tik tiek sugebėjo patarti vaikinas, paskutinėms minutėms slenkant link vienuoliktos valandos. Jau ketino vėl save išplūsti, kad pavėlavo - dabar net ramaus kampučio nebūtų spėję susirasti - kai tylus balsas privertė suklusti. Ir vėl žvilgsnis nuslydo žemyn, šįkart kiek nustebęs. Juk kaip tik apie tai galvojo skubėdamas čia! Ne pirmas kartas, kai Deoiridh tiesiog atspėja bei įgarsina mintis. O toks dalykas neabejotinai turėjo kažką reikšti...
-Parašysiu. - trumpai, tačiau užtikrintai patikino.
Sigurdas pasijautė gana kvailokai tiesiog stovėdamas ir spoksodamas į tas spindinčias tamsiai mėlynas akis. Ką ji pamanys? Tą akimirką galvoje iš įvairiausių nuotrupų ūmai susiformavo idėja, palydėta gana plataus šypsnio.
-O tu kovą lauk staigmenos. - Per Kalėdas jai patiko netikėta dovana, tad gal šis kartas bus dar geresnis? Sumišusios paslaptingumo ir žaismingumo natos balse nušvietė islando veidą tikrosiomis spalvomis. Pats to nejuto, o ir pagaliau tai nebuvo svarbu, juk škotė čia, šalia. Viskas, ką jis galėjo jausti, buvo džiaugsmas, ramybė ir bala žino kodėl kaistantys skruotai... Po galais! Būtent tai privertė trumpam nusisukti. Nenutuokdamas, kur dėti akis, vaikinas netyčiomis pažvelgė į stoties laikrodį. Šypsena bematant priblėso.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Sigurdas ne tik atėjo atsisveikinti prieš jai išvykstant į Hogvartsą, bet ir džiaugėsi šia galimybe susitikti. Dėl šito Deoiridh buvo visiškai tikra. Tai buvo be galo šiltas jausmas, kurį norėjosi visam laikui pasidėti širdyje. Turbūt tai ir buvo priežastis, kodėl Deoiridh ryžosi inicijuoti dar vieną apsikabinimą. Kažkurią akimirką netgi pasirodė, kad ji nori pasirodyti visiems aplinkui. Turi žmogų, kuris atvyko jos išlydėti! Žmogų, kurį yra nebaisu apsikabinti ir kuris neprieštarauja atsakyti tuo pačiu.
Islandui patvirtinus savo džiaugsmą balsu širdis prisipildė iki šiol dar nepatirto jausmo. Galbūt jis buvo patirtas, tačiau pirmą kartą škotė suprato to jausmo nebijanti. Jai tikrai patiko leisti laiką su Sigurdu. Mokslo metai bus liūdni ir nuobodūs. Toje vietoje, kurią jos gyvenime užėmė islandas, artimiausius devynis mėnesius žiojės skylė. Deoiridh kartojo sau tai mintyse, bet baimės nejuto. Buvo apmaudu, taip, tačiau mergina drąsiai sau pripažino: vaikinas jai yra svarbus ir ji būtinai pasistengs išsaugoti bendravimą. Tik vieneri mokslo metai, ar ne? viltingai paklausė savęs grifiukė.
- Būtų smagu, jeigu dar vienerius metus pabūtum Hogvartse, - pritarė Deoiridh. Įgarsinti šią mintį buvo nejauku, tačiau kada, jei ne dabar, reikėtų tai padaryti? Gudriai žvilgtelėjusi į islandą, tarsi jis išties galėtų paimti ir įlipti į traukinį, škotė jau norėjo eiti jo link. Bet kitas dalykas buvo svarbesnis - patikėti, kad vaikinas tikrai norės palaikyti ryšį. Užtikrintu balsu pateiktas patvirtinimas tarsi nuritino kokį akmenį nuo širdies. Deoiridh nedrąsiai nusišypsojo. Viduje tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo, bet parodyti per daug emocijų negalėjo - net ir dabar. Vis dėlto jeigu Sigurdas nebuvo kvailas - o tokiu jo tikrai nepavadinsi, - tikrai turėjo suprasti merginos jausmus. Ar buvo galima tikėtis, kad ir pats džiaugiasi? Ko gero, taip, ir netikėtas sakinys tą tik patvirtino.
- Kovą? - kiek sutriko Deoiridh nė nepagalvojusi apie gimtadienį. Pasidarė be galo smalsu, kas tai bus, bet klausti nesiryžo. Ką gi, teks nekantriai laukti kovo mėnesio.
- Eime! - apsimestinai nerūpestingu balsu pratarė grifė ir timptelėjusi Sigurdą už rankovės (paimti jo už rankos vis dėlto nesiryžo) patraukė traukinio link. Akys spėjo užfiksuoti raustelėjusius vaikino skruostus, tad dabar į jį žvelgti nesinorėjo, tačiau reikėjo patikrinti, ar islandas seka iš paskos. - Juk gali dar vieną kartą įlipti į tą traukinį, ar ne? Kad ir trumpam…
Nesunkiai radusi vagoną, kuriame pasidėjo daiktus, vikriai įšoko į jį ir atsisuko į Sigurdą. Neryžtingai nusišypsojo ir žvilgsniu pakvietė jį įlipti iš paskos.
- Keistas jausmas baigti mokyklą, ar ne? - paklausė Deoiridh tarsi tik dabar supratusi, kad jai pačiai tai yra paskutinis kartas, kada keliauja į Hogvartsą.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Paslaptingas balsas ir nuslėpta staigmena kiek sutrikdė škotę, o tai privertė Sigurdą šiek tiek susijaudinti - negi jos gimtadienis ne kovą? Kas tada? Bet jis buvo pakankamai tvirtai įsitikinęs, kad atmintis neapgavo. Neketino atsisakyti savo minties, o jei kas, tai bus išankstinė dovana. Ar pavėluotas siurprizas. Vis geriau nei nieko. Taip kalbėjo sau, nors nesąmoningai troško, kad viskas išeitų kuo tobuliau.
Dirstelėjus į laikrodį beveik visas linksmumas akimirksniu pradingo - ne tiek jau ir daug minučių liko iki tada, kai traukinys pajudės Hogvartso link. Paskutinė Deoiridh kelionė ir... ateinantys metai be jos. Dar smilktelėjo mintyse, kai ji netikėtai išblaškė vaikiną. Šiam prireikė akimirkos susivokti, kad vėl begėdiškai užsisvajojo, ir pasekti paskui. Įlipti? Ką ji nori tuo pasakyti? Kažkoks atspalvis balse nutildė visus iškilusius klausimus, greičiausiai sugadinsiančius visą atmosferą. Tai buvo lyg  savotiškas liūdesys, kuris visai neseniai skambėjo ir vaikino žodžiuose. Žinoma, jis buvo kiek kitoks, kadangi škotei dar buvo likę metai, dar likusi kelionė traukiniu, o jam - nieko, tik prisiminimai. Na, ir dar nekantriai lauksiami laiškai, kurių gaus iš Deoiridh.
Taip mąstydamas Sigurdas sustojo prie pat laiptelių. Vis dar nebuvo nusiteikęs lipti - atgaivinti tuos prisiminimus būtent tada, kai yra taip arti jų. Iki skausmo pažįstami vagonai, mokiniai su lagaminais ir kažkur ten, traukinyje, laukiantis užkandžių vežimėlis. Negana to, būdamas šalia draugės pasidarydavo pastebimai jautresnis. Jei kas nors dabar būtų mestelėjęs kokį įžeidimą, neabejotinai tai būtų padarę didesnę žaizdą nei tada, kai islandas būtų išgirdęs jį vienas. Taigi, nesiryžo žengti vidun. Geriau grįžęs tyloje pasiners į praeitį, iš tolo, tarsi nematoma siena atsivėręs peržvelgs viską. Nesusižeis, bus mažiau skausmo, nei dabar.
Šiaurietis pažvelgė į šypsančią Deoiridh. Mėlynose akyse sumirgėjęs kvietimas truputį numalšino nenorą, tad jis neryžtingai  palypėjo, bet nepatraukė gilumon. Mat pasigirdęs traukinio tūtavimas kaip tik jiems priminė, kad laiko buvo likę mažiau negu mažai.
-Aha, keista... - pritarė jis, trypčiodamas ant laiptų. Galvojo paskutinę akimirką iššokti, nors pagunda keliauti kartu, žinoma, buvo didelė. Pernelyg didelė. Gal todėl daugiau ir neėjo į vidų. - Tiesą sakant, kurį laiką jautiesi it ant kranto išmesta žuvis. - pabandė pajuokauti Sigurdas. Vylėsi, jog vykęs palyginimas šiek tiek atitolins paskutines sekundes su Deoiridh, tarsi lygiai vienuoliktą valandą išvažiuojantis traukinys galėtų užtrukti dėl... Dėl ko? Draugystės? Ar... Deja, nejaukūs klausimai privalėjo būti nustumti į šalį, nes ta skaisčiai raudonai žvilganti transporto priemonė iš lėto pajudėjo. Negi... atėjo laikas veiksmams?
Sulig pirmuoju vagono trūktelėjimu vaikinas vėl dirstelėjo į škotę. Akyse suliepsnojo kažkokios ypatingos ugnelės, o kūnu perbėgo šiurpuliukai. Vis dėlto joks atsisveikinimo žodis neišstrūko iš jo lūpų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nedrąsi šypsena puošė veidą, tačiau netruko pranykti, kai Sigurdas neįlipo vidun. Keistas trypčiojimas ant laiptelių trikdė merginą. Ji žvelgė į islandą, bet nesiryžo klausti, kodėl jis nelipa vidun. Bijo išvažiuoti? Bijo, kad traukiniui pajudėjus nenorės išlipti? Ar bijo būti pastebėtas su ja? Ne, šis variantas atrodė sunkiai tikėtinas: visi galėjo kuo puikiausiai matyti, kaip jiedu artėja prie traukinio. Tad kokia gali būti tokio elgesio priežastis?
Nespėjus surasti atsakymo į šitą klausimą pasigirdo Sigurdo žodžiai, atsakantys į tą, kurį uždavė ji pati. Susimąsčiusi apie kiek netikėtą draugo elgesį beveik pamiršo kažko klaususi. Tiesa, buvusio koledžo draugo atsakymas visiškai nenuramino. Kaip tik - gerokai išgąsdino. Kas bus po metų? Kas bus su Sigurdu dabar? Norėjosi to paklausti, tačiau Deoiridh pernelyg bijojo išgirsti, kad vaikinas planuoja grįžti į Islandiją. Nepaisant to, kad dažnai susitikti nepavyks, ji giliai širdyje vylėsi, kad šiaurietis liks Britanijoje. Paprasčiausiai reikės trumpiau laukti atsakymo į laišką.
- Gąsdini, - pasistengė šyptelėti Deoiridh, nors tai daryti norėjosi mažiausiai. Ji išties bijojo. Vos prieš keletą mėnesių apie tai, kad Hogvartso baigimas pamažu artėja, ji nė nesusimąstė. Atrodo, išties tą suprato tik tada, kai įlipo į traukinį, į kurį vienintelis draugas lipti, atrodo, nesiruošia.
Traukiniui pajudėjus Deoiridh pajuto, kad nori pripulti prie islando, jį apkabinti ir neišleisti. Garsiai tą pasakyti buvo nejauku, bet mokslo metai be šio žmogaus išties bus niekam tikę. Dori turbūt leidžia laiką su draugais, o ar ji pati gali Ryan ar Zoey pavadinti savaisiais? Galbūt būtų verta jų paieškoti? Bet kol kas Sigurdas vis dar buvo čia ir netgi pažvelgė į Deoiridh. Pastaroji atsakė į žvilgsnį ir tarėsi pamačiusi draugo akyse kažką nematyto. Sukaupusi drąsą žengė vaikino link ir atsistojo visai šalia. Žinojo, kad jeigu Sigurdas neketina lydėti jos iki pat Hogvartso, jam jau reikėtų nušokti atgal į peroną, bet kartu taip nesinorėjo, kad jis tai padarytų…
- Važiuosi kartu? - stengėsi nutaisyti nerūpestingą balsą grifė tikėdamasi, kad islandas nesupras tai esant didžiausią jos norą. Negalima taip prisirišti prie žmogaus, bet buvo per vėlu, Sigurdas užėmė išties svarbią vietą jos gyvenime. Dar kartą pakėlusi akis į šiaurietį neužtikrintai nusišypsojo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kiek nevykęs pajuokavimas sulaukė ir kiek nevykusios šypsenos. O gal ji buvo tik sukaustyta baimės? Kad ir kaip ten buvo, Sigurdas nebuvo pajėgus jos išsklaidyti. Koks iš jo draugas, jei nemoka net nuraminti? Išties ne pats geriausias. Ir dar nuolat vėluojantis. Pripažino vaikinas, pajusdamas po kojomis suvirpančius laiptus. Jis kol kas nebuvo išlipęs, bet skaudančia širdimi ketino tai padaryti. Tačiau dabar atėjo laikas atsisveikinti, o tam pasiruošęs nebuvo - neištarė nė vieno žodžio. Tik kūnu nukeliauvo virpulys, kažką įžiebęs ne tik akyse, bet ir sieloje. Keistas liūdesio bei džiugesio eliksyras burbuliavo galvoje, žvelgiant, kaip Deoiridh atsistojo visai šalia.
Kaip netikėtai islandas pajuto, kad turi žmogų, su kuriuo visiškai netrokšta išsiskirti. Kurio egzistencija net ir už šimtų kilometrų teikė tam tikrų jėgų, jis tuo neabejojo. Tiesa, šios mintys telkėsi tik pasąmonėje,  jokiu būdu nebūtų išsakęs žodžiu, nors... Rudaplaukės klausimas privertė atverti kažkurią širdies dalį ir skaudžiu atodūsiu patikinti:
-Juk žinai, kad negaliu. O norėčiau... - Sigurdas susilaikė nepradėjęs aiškinti toliau - mergina pati turėjo suvokti, jog prašo neįmanomo. Jei jis neišliptų, galiausiai pusiaukelėje būtų išlaipintas. Net jei pasiektų galutinę stotelę, į Hogvartsą tiesiog neįleistų - nebe mokinys, nei profesorius, nei koks nors ūkvedys. Deja, toks aiškus ir suprantamas dalykas Deoiridh buvo skaudus, tad bėgant paskutinėms sekundėms vaikinas nusprendė bent stipriu apkabinimu kompensuoti laukiančius vienišus mėnesius.
-Susitiksim..  - sukuždėjo tarsi pažadą jis, glausdamas prie savęs škotę, bandydamas sustabdyti šią akimirką. Deja. Traukinys pamažu judėjo iš stoties, lyg ragindamas daugiau nieko nelaukti. Tartum to paskatintas, islandas ūmai pakštelėjo į skruostą ir, paleidęs Deoiridh, kaip tik laiku nušoko į peroną.
Oi. Rodos, tik dabar susivokė, ką padaręs, bet kažkodėl šviesiaplaukis nesijautė siaubingai. Net priešingai. Atsisukęs sujaudintomis akimis nulydėjo išvažiuojantį traukinį. Tačiau kai pasisuko grįžti atgal, jos pastebimai surimtėjo, tarsi užsklęsdamos viduje tai, kas buvo lengvai pažeidžiama.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Vasara atėjo į pabaigą, o Kaedė pasidarė visiškai nenormalus vaikas, nes dėl to džiūgavo. Baigėsi blogiausia jos vasara. Ir prasideda naujas sezonas, kuris nusimato kelis kartus kelis šimtus kartų geresnis nei pastarasis mėnuo (gal daugiau, o gal mažiau - šiuo laikotarpiu mergaitė neturėjo net prabangos skaičiuoti laiką). Iš valkatos ir benamės šis traukinys, stovintis priešais Kaedę, ją tuoj pavers gyvenančia geriausioj pily su visais patogumais. Stoviniuodama priešais šį stebukladarį traukinį, O'Connor negalėjo negalvoti apie du dalykus. Pirmas - prisiminimai iš pirmojo karto prie šio traukinio. Aną kartą buvo nemažai baimės. O šį - ... am, nekantrumo? Bet tuo pačiu ir liūdesio, kurį sukėlė prisiminimuose šmėžuojantis Bretas. Šį kartą jo šalia nebuvo...
     Antras dalykas, apie kurį mergaitė nesugebėjo nustoti galvojusi buvo jos manta. Aplinkui besitrinantys vaikėzai keliavo su didžiausiais išsipūtusiais lagaminais, gyvūnėliais, puošniais drabužiais... O Kaedė neturėjo net uniformos! Savąją paliko Breto namuose, nes kam jos galėtų reikėti Skersiniame Skersgatvy? O po jo O'Connor į Bretui priklausančią vietą nebeturėjo galimybės grįžti. Vienintelis dalykas, kurį turėjo ši apsmurgusi persona, buvo rankose laikoma lazdelė. Ji net knygų ir vadovėlių neturėjo! Jie taip ir nebenuėjo į reikiamą parduotuvę... O'Connor pakėlė viltingas akis nuo savo basų kojų (vieną batą pametė kažkur kely iš Sautendo į Londoną, o iš kito nebebuvo prasmės) į gelbstintį traukinį ir tikėjosi, kad jis priims ją tokią ir vėl padarys stebuklą.

[Brett OConnor]

Sunkus tai buvo laikas. Bene labiausiai suerzinęs dalykas buvo penkiolika kartų per dieną užduodamas klausimas "Tai kur dingo Kaedė?" Vieną gražų ketvirtadienį net sugurino motinai nosį ir dingo iš namų. Neketino ten daugiau grįžti, tačiau artėjant rugsėjui suprato: turi paimti dukters daiktus ir nugabenti juos į stotį. Atslinko naktį: neketino į stotį važiuoti su prakeikta Athena. Tegul ja užsiima kažkas kitas.
Namo spyna buvo visiškai surūdijusi, tad niekas jos nebenaudojo. Tai reiškė, kad patekti į namą buvo paprasčiau nei paprasta. Visai nenuostabu, kad žaviausias O'Connor šeimos atstovas visai nesunkiai įsigavo į nekenčiamą namą ir jau visai netrukus stovėjo gatvėje su Kaedės daiktais. Bet jai reikėjo ir naujų daiktų. Bent jau vadovėlių. Taigi teko naktį tranzuoti į Londoną, kad spėtų nuvykti į Skersinį skersgatvį, ten nupirkti pavogti knygas ir nusigauti iki Kings Kroso.
Galų gale Bretas buvo ten, kur ir taikėsi. Praėjusiais metais pavyko patekti į reikiamą peroną. Tai jį džiugino - reiškė, kad yra daugiau burtininkas nei galvoja jo tėvai. Be to, turėtų pavykti ir šį kartą. Sunkiau bus rasti Kaedę. Bet bandyti reikėjo, ir visai netrukus geidžiamiausias Britanijos bomžas jau buvo burtininkų pilname perone. Ilgokai ieškojo, kur galėtų būti Kaedė - šiaip ar taip, ji tiesiog privalo būti čia. Po kurio laiko jau norėjo pasiduoti, bet pagaliau ją pamatė. Sustojo ir nebežinojo, ką daryti toliau. Gal ji nė nenori jo matyti? Bet gal sutiks bent jau pasiimti daiktus? Taigi žengė arčiau ir stengdamasis kalbėti garsiau nei aplinkui vyraujantis šurmulys ištarė:
- Kaede?

[Kaede Siobhán OConnor]

     Staiga traukinio durys prasivėrė ir po mažu į jį ėmė gūžėti visi perone susigrūdę vaikai. Vieni šūkavo mamos meilius atsisveikinimo žodžius, mojo rankytėmis, kiti bjaurėdamiesi bandė kuo greičiau ištrūkti iš mamų glėbių ir bučinių. Turbūt tik vienintelė Kaedė stoviniavo čia kaip našlaitė ir pavydžiu žvilgsniu žvelgė į abi vaikų grupes. Ak, kad jos mama būtų gyva...
     Mergaitė iš lėto ėmė slinkti su visa minia prie artimiausio vagono durų. Kažkuriuo metu skaudžiai basa koja užmynė ant kažko aštraus, bet tik susiraukė ir nuėjo toliau. Pastaruoju metu prie tokio skausmo buvo pripratusi. Taip pat ir prieš nuolat šąlančių pėdų.
     Netikėtai O'Connor išgirdo kažką šaukiant ją vardu. Iš pradžių pagalvojo, kad jai tik pasigirdo - ji nieko neturi, kas galėtų ją šaukti. Šeimos narių nėra, jokių draugų mokykloj neturėjo... Tačiau po kurio laiko vis dėlto atsigręžė pažiūrėti ir... pamatė Bretą? Ne ne, jai tik pasivaideno. Kaedė suklapsėjo akim kaip kokiam filme, tačiau žalios akys ir gerai pažįstamas veidas niekur nedingo. Kas per velnias? O'Connor sustingo prie pat traukinio durų ir aplinkiniai ėmė nemaloniai burbėti. Bet jai buvo nė motais - Bretas artėjo prie jos. Ir tempėsi visus daiktus, kurių jai trūko! Gerietis mat atsirado!
     - Tu! Prakeiktas asile! Išverstaki! Šūdžiau tu! Piktas, senas, surūgęs raganiau! - žmonės aplink išpūtę akis spoksojo į netikėtą Kaedės pykčio ir nevalingų žodžių pliūpsnį, bet jai buvo nė motais. Ji įsiuto. Nežiūrėdama griebė iš kažkokio šalia stovinčio vaiko krepšį, sveriantį kelis kilogramus mažiausiai ir paleido tiesiai Bretui į veidą. - Niekše! Konteinerių žiurke, tu! Išdavikiškas seni! Kaip DRĮSTI? KAIP? Po visko! Ateini kaip niekur nieko su visais daiktais vaidindamas didvyrį? KAIP? - Kaedė pristigo kvapo. Ji žiopčiodama įkvėpė ir sviedė kažkokį ant žemės gulintį laikraščio popiergalį į Bretą, bet šis, nuskriejęs kelis centimetrus švleniai nusileido ant žemės ir O'Connor vos nepersiplėšė per pusę iš nevilties. - Asile tu! Net neįsivaizduoji ką man teko išgyventi, o dabar lyg niekur nieko ateini paskutinę dieną ir ką? Tipo lyg niekur nieko susitaikom?! Verčiau palysčiau po traukinio ratais, bjaurybe tu.