[Juan Martin de la Cruz]

  Juanas jautė vieną dieną prakeiksiąs Angliją. Dar vakare jam sesuo Izabelė (ar koks ten jos vardas bebūtų) atnešė jam dailų voką. Adresuotą tiksliai jam. Ne Meridos katedrai. Meksikiečiui tiesiai iš Šėtono katedros. Ir kaip jam reikėjo reaguoti? Vos neįmetė to laiško į šventiną vandenį. Bet tik vos. Prisivertė ir atidarė tą nelemtą bei jo gyvenimą jau gadinantį voką. gavo žinių iš kažkokio Petro, pavadinkime siuntėją taip, nes iš tikro meksikiečiui nė motais kaip jo gimdytoją jį praminė. Kad ir pačiu šėtonu. Raštas neskoningai, kreivai, šleivai mirgėjo popieriaus lape. Akivaizdu, jog tasai kunigas iš kito pasaulio galo dėjo į kelnes vien rašydamas apie tuos siaubus. Tokie ir siaubai, karštasis mūsų kunigas nebijojo būt pasmeigtas ant altoriaus vien dėl savo išvaizdos. Per daug gaila tokį grožį būtų prarasti.
  O kitos dienos pavakarę jau vilkosi į Londoną. Jo pakraštį. O dievai, galėtų bent kartą užmiršti jo egzistavimą šios niūrios žemės paviršiuje. Laiko zonų kaitaliojimas per mėnesį keturis kartus nebuvo širdžiai (kaip organui, ne jausmas ar kažkam kitam, sveikata, svarbiausia sveikata) miela, tuoj infarktą būtų gavęs nuo tokių zbitkų. O jam dar tik dvidešimt šešeri. Tuoj ir septyneri. Pagalvodavo, reiktų mesti kunigystę, užteko būti geruoju samariečiu.
  Su tokiom mintim priėjo ir tą nelemtą pastatą. Meridos gražesnė katedra. Įėjo vidun ir buvo iškart sutiktas Itin Jam Jau Nepatinkančio Kunigo. Žodžiu, IJJNK  arba Petras. Tasai persižegnojo lyg sutikęs Jėzų, Juanas tik perkreiptu veidu linktelėjo. Kuo greičiau baigsis šitas jovalas, tuo geriau. Į Adeles vestuves dar gyvas norėjo pasirodyti. Niekam kitam nebūtų leidęs tuokti jos.
- Sveikas, Juanai, ar viską skaitei, ką rašiau?- Piotras prabilo.
- Aha, viską,- nutylėjo, jog nesidomėjo šio vardu, tad sau mintyse pasižymėjo tą IJJNK plius Petras. Siaubelis. Išpažintis jo laukė vos tik įvirs pro Meridos katedros duris.
- Še, čia šventinas vanduo, šviežiai ir smilkalai ir visokie raštai,- Juanui nespėjus net žioptelėti šis jau buvo apkrautas įvairių daiktų.- O aš turiu bėgti,- Piotras, pasipustęs padus išnyko iš katedros.
  Dar vis menkame šoke mulatas apsidairė kiek leido matymo laukas, daiktai rėmėsi į jo nosį, o kažin koks bidonas su vandeniu jau slydo. Tačiau neišslydo ant grindų. Kažką prisiminęs apie rūsį, ramiai sau patraukė ten. Nubildėjo žemyn, padėjo daiktus ant žemės. Ko jau ko, bet čia jų net nereikėjo, jo manymu, čia tik išvėdint visą patalpą nuo lavonų dvoko reikėjo. Bet visada kažkodėl aš. Pašlakstė aplink to šventino vandens, tiesa, kvapas nepranašavo, jog šviežias, verčiau jau kelių savaičių buvimo nejudintas. Smilkalų neėmė, galvojo, padus čia nuo jų dar. Vietoj to pradėjo apžiūrinėti simbolius ant grindinio, lėtai prisiartino prie altoriaus.
- Aš čia atsivilkau tik paveizėt į simboliūkščius?- susikišęs ranką į juodas kelnes apčiuopė lazdelę, kita atsilaisvino marškinių sagą. Atrodė kaip pats velnias, ha, dar vienas Dievo siųstas ženklas, jog jam nereikėjo būti kunigu.

[Mayra Llewellyn]

 Ryšys tarp merginos ir padarų, glūdinčių Tamsoje, nenorėjo nutrūkti. Kasnakt išpilta prakaito Mayra prabusdavo po košmaro, kur ją vejasi ne kas kitas, o Tamsos Valdovas. Tas pats miškas, ta pati kalva, tik vietoj sutarčių knygos - laužas jai. Demono įtūžis buvo justi net ir juodaplaukės sapnuose. Ji niekada nepriklausys sau. Pasmerkta amžiams degti Pragare.
 Galbūt todėl Mayrą traukė ten, kur ankščiau buvo jautusi Tamsą. Tarsi ji šnabždėtų merginai, kviesdama vėl panirti. Dabar jau buvusi klastuolė pasirinko tokį patį kelią kaip ir pirmąjį kartą. Sustojo toje pačioje parduotuvėje nusipirkti vandens, tik šįkart iš pykčio lempų neišdaužė. Ir, lėtai gurkšnodama tą nuostabiai vėsų divandenilio oksidą, juodaplaukė atsidūrė priešais tą nušiurusią bažnytėlę. Po to kai jį Morganą sudegino, šį pastatą valdžia atstatė Bažnyčios prašymu. Matyt dar niekas neišsiaiškino, kad demonas, ankščiau įkalintas po altoriumi, dabar piktas tupi jūros dugne.
 Pravėrus bažnyčios duris, merginos nosį pakuteno taip pažįstamas smilkalų kvapas. Buvo keista stovėti visiškai identiškoje salėje, kai pati dar savo akimis matė, kaip viską surijo liepsnos. Per daug nesigilindama pokyčius ar jų trūkumą čia, Mayra patraukė į rūsį.
 Laiptais lipo lėtai ir atsargiai, mat buvo tamsu kaip subinėj, o lazdelės nenorėjo traukt - dar sutiks kokį žiobarą, o tada tik ir lauk bėdos. Netrukus juodaplaukės ausis pasiekė nepažįstamas vyriškas balsas. Kiek ji buvo skaičiusi, į praeito kunigo vietą perkėlė dar vieną senį, o visai neatrodė, kad balso savininkas žiūrėtų į Rojaus vartus. Akimirką sudvejojusi, Mayra lipo toliau.
 Su kiekvienu žingsnius Tamsa vis labiau glaudėsi prie merginos, kaip ją maitinančio šaltinio. Nulipusi nuo paskutinio laipto, Mayra papurtė galvą, bandydama bent šiek tiek atsikratyti tos šaltos, lipnios, nematomos glitynės, aplipusios ją. Susidomėjusiu žvilgsnius stebėjo kunigą. Mergina išsitraukė lazdelę ir sunėrė rankas už nugaros.
-Keista sutikti burtininką, pasirinkusį tokį kelią,-tarė juodaplaukė. Dabar jau suprato, kodėl Tamsos likučiai taip lipo prie jos - ant grindų matėsi pašlakstyto šventinto vandens. Be demono, kuris maitintų, šiam reiškiniui reikėjo naujo šeimininko.

[Juan Martin de la Cruz]

  Susiraukė išgirdęs moterišką balsą. Apsisuko. Pavartė akis, Piotras bijodamas pasipustė padus, o ši mergina jau pakilo Juano akyse aukščiau už nemėgstamą kunigą.
- Man irgi keista gaunu vis ženklus, kad nešdinčiausi iš kunigystės laukų. Matyt, per karštas šiam reikalui,- meksikietis tikrai nebuvo geros nuotaikos.- Ką čia veiki?
  Lazdelė, kažkaip intymiai besivoliojanti tarp pirštų, išvydo dienos (nors labiau tiesiog rūsio) šviesą, tačiau liko nepanaudota. Pradės čia dar svaidytis kerais, tai kaip beprotis sadistas pasirodys ir iškart bus atimta kunigystė. Nors iš kitos pusės. Gal būtų visai neblogai. O ką, pagaliau galėtų Meksikoje po mišių pasigaudyti merginų. Ir tikrai ne išpažinties tikslams. Siaube, Juanui taip baisiai netiko kunigystė. O, rodos, svajonė nuo pats virkštelės nukirpimo.
  Tamsios, geltonomis dėmelėmis papuoštos akys perbėgo per patalpą dar kartą. Tas šventintas vanduo dabar pasirodė visai ne į temą, tad mostelėjęs erškėčio lazdele panaikino visas tas balutes. Nepatiko jam nei ši aplinka, nei šiaip Londonas. Šūdinas miestas, jo akimis. Išvis kam reikalingas Londonas su savais pričiūdais, kai viskas, ko reikia buvo Meiksikoje? Na, gerai, nelabai viskas. Tačiau Juanui viskas. Ir dėl kokių itin svarbių priežasčių jis nesudegino to laiško iš Piotro? (Dar vis nesiteikė susižinoti tikrojo vardo) Galėtų sau po kaitria saulute degintis.
- Jau dingsiu iš čia, Meksikoj geriau,- pavartęs akis prasibrovė pro merginą.- Beje, negerk to vandens, senas kaip ir tas kunigas, kuris mane čia prisikvietė.

[Mayra Llewellyn]

 Kunigui atsisukus, Mayros veidą papuošė šypsena. Taip atrodantis Dievo tarnas turbūt buvo tikras išbandymas į mišias susirinkusioms moterytėms. Ir jis pats tai suprato. Štai koks tas kunigėlis.
-Lankausi bažnyčioje, argi neaišku? O kokiais reikalais jūs, tėve, čia atvykote? Nesate vietinis,-įdėmiai savo tamsiomis akimis stebėdama kunigą, kalbėjo Mayra. Ji nesiruošė paleisti šio vyro taip lengvai. Kad ir buvo susižadėjusi, tas žiedas ant piršto tikrai netrukdė sugadinti dar vieną Dievo žaisliuką. Juodaplaukė trumpam susiraukė. Jai nepatiko Tamsos poveikis jos mintims. Nenorėjo būti kokia tai pasileidėle ir išdavinėti Luką su suknistu kunigu.
 Kad ir Dievo tarnas panaikino balutes ant žemės, švęsto vandens žymė jau buvo palikta ir visi tie šešėliai toliau glaudėsi prie demonų vergės. Vyrui taip nemaloniai prasibrovus pro ją, Mayra beveik negalvodama čiupo jam už rankos. Nesitikėtum tokios jėgos iš smulkios merginos, bet šį kartą jai padėjo aplink susikaupusi Tamsa. Truktelėjusi kunigą link savęs, dar stumtelėjo jį altoriaus akmens link, kol galiausiai pasiguldė lyg kokią auką ant jo. Beveik negalvodama, juodaplaukė atsisėdo ant vyro. Mayra jautėsi patenkinta savimi ir jos veide švietė pergalinga šypsena.
-Niekur neisi... Koks tavo vardas? Ak, kaip gaila,-kaire ranka švelniai braukdama per vyro veidą juodaplaukė kuo ramiausiai kalbėjo,-Tu toks jaunas, apdovanotas nežemišku grožiu, o jau save dusini su ta sutana. Nenorėtum jos nusiimti?-timptelėjusi už apykaklės, žaismingai šyptelėjo mergina, rankoje tvirčiau suspausdama lazdelę. Nežinia, kada jos gali prireikti.

[Juan Martin de la Cruz]

  Laikėsi nesikvatojęs, išties, nors ir buvo kunigas ir visos bobulytės jį vadindavo tėvu, iš jaunesniųjų merginų taip dar niekas nesikreipė. Ir visai neturėjo būti keista. Bet buvo.
- Piotras iškvietė, o pats pridėjęs į kelnes dingo,- meksikietis paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais.
  Jau norėjo brautis viršun, kai iš pirmo žvilgsnio silpna mergina sučiupo Juanui už rankos. Na, pasirodo nebuvo tokia jau ir silpna mergiotė. Ir vietoj to, kad kaip normalus kunigas, neprieštaraujantis Bažnyčios įstatymams, būtų nustūmęs juodaplaukę nuo savęs, tik įdėmiai stebėjo, ką ši krės toliau. Siaube, gyvenimas su Adele jį sugadino. Pats jai smegenis kratė, jog negultų su kuo papuola, o dabar, žiūrėk, vartos ant altoriaus su gal dešimčia metų jaunesne panele. Nekeliaus jis į rojų, užstrigs skaistykloje geriausiu atveju, o, šiaip, pragaras laukia.
  Ir negalėjo sakyti, jog tokia būsena jo nejaudino, kad jis ir buvo tas Dievo tarnas, tačiau turėjo ir savų norų bei gamta sutvėrė taip, jog jeigu moteris virš arba po, arba tiesiog šalia (ypač visai patraukli ir žavinti), tai viskas, kas tik nori bunda. Kvėptelėjo nepažįstamosios pirštams slenkant jo tamsesne veido oda. Geltonosios dėmelės akyse šiek tiek išsiplėtė, sužibėjo kažkaip nežemiškai.
- Juanas. Tavasis?- iškvėpė orą. Kad jau pažindinasi, tai iki galo.- Jeigu tokią būčiau apsivilkęs, tai gal ir nusimesčiau,- nejučiomis atkabino dar vieną viršutinę marškinių sagą.
  Kovojo su ta minti, jog jis - kunigas. Suknistas kunigas iš Meksikos. Meridos katedros. Nekenčiu Londono. Vos vos juntamai priglaudė delnus prie merginos juosmens, o tuomet, stipriau suspausdamas, pakėlė ją nuo savęs. Pastatė abu ant kojų ir apsuko. Dabar šioji buvo įkalinta jo rankų, o Martinas keistai tuo mėgavosi. Dievaži, po viso šito, tai jau tikrai mes kunigystę.
- Ar nemanai, jog elgiesi šiek tiek nepadoriai?- akcentas, persipynęs žodžiuose, suteikė balsui nepaaiškinamos aistros.
  Akimirką, kitą dar tyrinėjo blyškų jos veidą, o tuomet atsitraukė. Nėr čia ko senam kunigui aistruotis su jauna mergina. Visai nejuaniška.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra mėgavosi visomis kunigo valingomis ir nevalingomis reakcijomis. Galiausiai nusprendusi, kad iki peštynių čia dar toli, grąžino lazdelę į jos vietą kišenėje.
-Juanas,-kunigo vardas kaip švelnus atodūsis paliko merginos lūpas. Pasilenkusi, juodaplaukė, ištęsdama balses, sušnabždėjo Dievo tarnui:
-Mayra.
Žinoma, visa ši situacija vertė ir merginą instinktyviai reaguoti, bet protas vis dar buvo valdžios pozicijoje. Mayra net nesiruošė permiegot su Juanu. Užtekdavo akimis užkabinti sužadėtuvių žiedą ir tokios mintys pasitraukdavo, nors Tamsa saldžiai šnabždėjo, žadėdama nepakartojamas malonumo akimirkas. Kunigo delnams atsidūrus ant jos juosmens, Mayra aiktelėjo. Nesitikėjo tokio prisilietimo. Nesitikėjo ir atsidurti taip arti Juano. Mayra prikando lūpą ir nukreipė žvilgsnį kažkur kitur. Išties, kuo labiau bandai nustumti savo primityvią prigimtį, siekiančią kūniškų malonumų, tuo stipriau ji bando prasiveržti. Ir kunigai buvo puikus to pavyzdys. Nuo Juano balso merginos kūnu perbėgo šiurpuliukai. Ak, kaip sunku valdytis.
 Vyrui atsitraukus, vėsaus oro tarpas, atsiradęs tarp jų, pakuteno merginos įšilusią odą. Ji žinojo, kad jei pridėtų ranką prie veido, galėtų pajusti nuo žandų sklindantį karštį.
-Ar padoru kunigui geisti svetimo moters, Juanai? Ir kas nusprendžia, kas padoru, o kas ne? Juanai, niekas apie tai nesužinos. Viskas liks tarp manęs, tavęs ir šių sienų,-žiūrėdama Juanui į akis, kalbėjo Mayra. Lėtais žingsniais priėjusi prie kunigo, atrėmė rankas jam į krūtinę. Jų veidai buvo itin arti vienas kito. Apsilaižiusi lūpas, Mayra sušnabždėjo:
-Dievas tau čia nepadės, Juanai. Jis seniai mus apleido.

[Juan Martin de la Cruz]

  Tas išsiplėtęs paauksuotas geltonis akyse dar nežadėjo susitraukti. Rodė, išvis niekada nebenorėjo palikti Juano be kūniškų įnorių patenkinimo. Štai tau ir kunigas. Visada būdamas doras priėjo liepto galą, susitikimą su paprastais žemiškaisiais, kurie nestovėdavo prieš kito žmones ir neskleisdavo Bažnyčios mokymų. Gal jo motina buvo teisi, sakydama, jog Martinas nesutvertas kunigystei. Jo akys visad kryps į uždraustuosius vaisius, rankos virpės, kai šias bandys suvaldyti. Žinoma, jog Emmanuela buvo teisi, visuomet. Nė karto nesuklydo. Žinojo savo artimuosius kaip nuluptus, permatydavo kiaurai ir sūnus, žinoma, nebuvo išimtis. Ypač sūnus.
  Tas menkas aiktelėjimas, liežuviu suvilgytos lūpos, delnai, liečiantys krūtinę nemotiniškai privertė jaunuolio širdį sutrūkčioti. Spaudžiantys džinsai ir marškinių sagos norėjo atitrūkti nuo kūno. Dieve, atleisk man. Meksikietis jautėsi susitikęs su pačiu velniu, tuo, kuriuo nevalia pasitikėti. Kurio, ypač jam, nevalia priimti į savo asmeninę erdvę. Niekas nemato. Nė velnio, mulatas žinojo, jog matomas bus visur, kur tik besidės po čia įvykusių akimirkų. Ir galiausiai pasidavė. Nebyliai kilstelėjo merginos smakrą, laisva ranka lyg kokios virvės ar gyvatės apsivijo jos liemenį, kilstelėjo ir šie atsidūrė vėl prie altoriaus. Delnas nuslydo kaklu, vos užkabindamas jos drabužių medžiagą, žemyn, ties juosmeniu. Dar vienas kilstelėjimas ir juodaplaukė jau puikavosi prieš Juano tamsias, aistros ir dėmelių pripildytas akis. Ir galbūt tuo metu nusispjovė ant visų mokymų, visų draudimų ir tik paprasčiausiai pasidavė žmogiškiesiems norams. Nejusdamas viduje kaltės jausmo susigundė josios lūpomis, kurios netrukus liko nebevienišos. O su karštuoju meksikiečiu.

[Mayra Llewellyn]

 Tai buvo išbandymas jiems abiems. Nuodėmingas malonumas, pasiekiamas ranka. Ištikimybės patikrinimas. Ir Mayra, eilinį kartą vaikštanti ta plona riba tarp laisvės ir vergovės.
 Ji negali pasiduoti Tamsos įtakai.
 Pergalinga šypsena švietė merginos veide, kai kunigas ranka apsivijo jos liemenį. Pralaimėjai. Mayra būtų pati sau melavusi, jei būtų pasakiusi, kad jai nebuvo sunku atsispirti tam norui spjauti į viską ir daryti tai, ko nori kūnas. Bet proto šviesa išvedė žmoniją iš urvų, o ne jų fiziniai potraukiai ir įgeidžiai. Prisiminus Liuciferį, juodaplaukė suprato, kas negerai. Tamsa kabinosi prie jos ne tik dėl šaltinio nebuvimo, bet ir dėl to, kad neturėjo jokios paskirties. Niekieno Tamsa, iš eilės viską naikinanti. O Mayrai jos nereikėjo, priešingai, juodaplaukė vis stengėsi nuo šio reiškinio pabėgti. Demonų vergė čia jau viena neišsivers, o ir iš tokio kunigo naudos jokios.
 Ir štai, sėdėdama ant daugybės žmonių krauju aptaškyto akmens, mergina akimirką įsižiūrėjo į puolusio kunigo akis. Jų lūpoms susilietus, Mayra drąsiai atsakė bučinį ir apsivijo rankomis Juano kaklą, beveik užsiversdama jį ant savęs. Švelniai krimstelėjusi lūpą, truputėlį atsitraukė. Visą tą susikaupusią Tamsą jau galėjai matyti kaip tirštą rūsio prieblandą ir neįtikėtinai ryškius šešėlius. Gal ir pati Mayra nebeatrodė taip žmoniškai su savo tamsiomis akimis. Liuciferi, kelrode žvaigžde, žmonijos globėjau...
-Juanai. Tau negėda? Nejauti kaltės giliai viduje?-mergina lėtai, neatitraukdama savo akių nuo Juano, atsisegė savo juodus marškinius.-Ar dabar žinai, ką iki šiol iš savęs atimdavai?
Mayra atsigulė ant altoriaus. Aplink jos blyškų veidą kaip aureolė pasklido juodi plaukai. Šypsodamasi, mergina ištiesė kunigui ranką.
-Juanai, ar būsi mano auka?
Už kiekvieną paslaugą reikia sumokėti, o tokios bažnyčios Mayra palikti nenorėjo. Tai ji nepabaigė tą dieną darbo ir šiandien laikas bet kokia kaina viską užbaigti.

[Juan Martin de la Cruz]

  Tai buvo tik akimirka, kuri sunaikino visus Juano dorumo kelius. Ir kiek nedaug reikia, jog visas tas gėris greitai būtų užgožtas tamsybių gelmės. O kalbant apie gelmes, kažkur meksikiečio sielos gelmės iro po siūlą, centimetras po centimetro. Rodės, jau tuoj te nebebus likę nieko. Tuštuma su griaužiančiu kaltės jausmu.
- Visada žinojau,- lyg apspangęs stebėjo jaunesniąją merginą, traukiančią jį į vulgarumo požemius.
  Žieduoti pirštai slydo per josios apnuogintą odą, blyškią, visiškai atvirkščią Juanui. Šaltas metalas kabinosi už kiekvieno jos išsikišusio šonkaulio. Niekada, niekada negalvojo, jog drįs tai paliesti moterišką būtybę, nesvarbu, kad ir vyrišką. Negalvojo, jog išvis liesis prie bet kokios kitos būtybės per daug intymiai. Neatitraukė akių nuo jos smegduobės gilumo ir nakties tamsumo akiduobėse. Net neatrodė, jog ten egzistuotų akys, lyg tik beprotiškas troškimas nusitempti vyruką į pragaro ratus. Mayra buvo patraukli, žavi. Ir meksikietis nesistebėjo, jog nebegalėjo atsispirti pagundoms. Kryžiaus tatuiruotę šiek tiek degino, lyg kas būtų žinojęs, jog kažkada bandys nusidėti. Lyg menkas kankinimas. Tačiau nekreipė dėmesio. Visas dėmesys buvo skirtas jai.
- Visi mes aukos, Mayra, vienos vertingesnės, kitos išvis bevertės,- pasilenkęs sušnabždėjo prie pat ausies, o tuomet kiek šiurkštokai paliko žymę kažkur ties žandikauliu ir ausies, žodžiu, ant kaklo, ras gal kada nors.
  Lūpų prisilietimais nukeliavo kaklu žemyn, prie raktikaulio. Ir sustingo lyg įžemintas. Nugaroje buvusi tatuiruotė pradėjo nežmoniškai deginti, kryžius, rodė, ruošėsi pratrūkti su kraujais. Žymė. Velnio žymė.  Puolęs kunigas lyg rakete numuštas atšoko. Akies kampučius užgraužė ašaros. Skausmas nugaroje vertė trūkčioti visą kūną, drebančios rankos įsivėlė į garbanas. Nusidėjau. Dieve, aš taip nusidėjau. Pasidaviau velnio vergei. Suklupo, nutirpus kojoms, pro akis veržėsi nevaldomi, karšti ašarų takai. Deginanti linija nugaroje, kryžius tarp nykščio ir smiliaus pranašavo jo baigtį kaip krikščioniui. Tikrai, kad Londonas buvo prakeiktas miestas Juanui.

[Mayra Llewellyn]

 Turbūt taip ir atsirado istorijos apie raganas, viliojančias ir pražudančias vyrus. Mayra mėgavosi jai skiriamu dėmesiu bei Juano prisilietimais. Ta akimirka, kai žmogus supranta, kad neturi paklūsti kažkokioms taisyklėms ir pasirodo taip ilgai spausta ir užslėpta, dalis būna intensyviausia. Šitiek metų kovoti su savimi... Kvaila.
 Juano šnabždesys švelniai pakuteno Mayros odą ir mergina prisitraukė kunigą arčiau savęs. Seniai ji nejautė tokio geismo. Turėjo pripažinti, kad dabar spjautų į viską ir nusitemptų šį žavų kunigą su savimi į Pragarą. Juano lūpos ant kaklo privertė merginą kelis kartus atsidusti iš malonumo ir prikąsti lūpą, kad neišleistų nė garso. Nenorėjo parodyti, kaip ją visa tai veikia.
 Kai jau atrodė, kad Mayra pasieks savo, atmosfera per kelias sekundes pasikeitė. Negi jis tik dabar suprato, kam priklausau? Juanui atsitraukus, šaltas rūsio oras nemaloniai erzino nuogą merginos odą, kol ši, šiek tiek priblokšta, bandė kažkaip reaguoti. Galiausiai iš jos gelmių pasigirdo kikenimas, virtęs juoku. Vyras, pasišventęs ganyti kitų sielas, puola nuo vienintelio demonų vergės prisilietimo. Atsisėdusi, Mayra žiūrėjo į verkiantį Juaną. Jai buvo gaila kunigo. Pati neseniai išgyveno tą sukrėtimą, kai viskas, kuo ankščiau tikėjai, sugriūna, nes atsisakai kažkam paklusti. Bet dabar visas tas jausmų mišinys, svaiginantis juodaplaukę, priminė jai, ko atsisako. Ką ji galėtų turėti ir pasiekti.
 Apėjusi Juaną, Mayra atsiklaupė priešais vyrą ir apsivijo jį rankomis. Padėjusi galvą ant peties, patenkinta klausėsi, švelniai nagais vis perbraukdama per nugarą. Galiausiai suėmė delnai veidą.
-Juanai, per vėlu. Tavo Dievas paliko tave dėl vienos klaidos. Ateik pas mane,-švelniai prilietusi lūpas prie vyriškio žando, Mayra nusilaižė ant jų likusias sūrias skausmo ašaras.

[Juan Martin de la Cruz]

  Meksikiečio smegenys vargiai veikė, net ir smogtas suvokimas nebuvo toks stiprus. Jautė jos rankas, glostančias nugarą. Norėjo atitraukti, dar vis skaudėjo juodąją rašalo liniją. Jos lūpų prisilietimas buvo net malonesnis už vasaros gaivų vėjelį, už drungną vandenį ryte. Už viską. Nustūmė, atkabino svetimas rankas nuo savosios nugaros. Nieko nesakydamas suėmė delnais įkaitusį Mayros veidą. Žvelgė be jokios meilės, be jokių tų mielų jausmų, tik su žmogiška, visiems suprantama aistra. O tuomet tik prisilietė prie tų žymių, po raktikauliu, jas vilgydamas liežuviu.
- Tikrai vilioji,- lyg dusdamas prabilo.- Todėl atsiprašau,- pirštais perbėgo per liemenį, nugarą, galbūt užkabino ir virš šonkaulių.
  Atsiprašė ne už tai, jog planavo išsivolioti šitam lavonyno rūsyje su ja, o dėl to, kad paprasčiausiai atsišliejo. Svyruodamas atsistojo ir nieko nepasakęs apleido patalpą. Tatuiruočių vietose dar vis jautė deginimą, tačiau ignoravo. Jau taip žemai pulti nesitikėjo. Vis dar sutrikęs, su mintimis, spaudžiančiomis galvą, sustojo. Gal nebuvo nužudytas, kaip kiti kunigai, tačiau akivaizdžiai tapo auka. Iki išprotėjimo.

[Mayra Llewellyn]

 Juano akyse matėsi tik aistra. Mayra mielai būtų į jas panirus, bent jau šį vieną kartą, be jokios kaltės ar gailesčio. Ji dar spėjo pasimėgauti paskutiniais kunigo prisilietimais, kai vyras atsišliejo ir išėjo. Jo žingsniams nutilus, mergina vis dar klūpėjo ant purvinų rūsio grindų. Nesuprato to atsiprašymo. Norėjo kunigą pasivyti ir susigrąžinti, bet taip žemai dar nenusileido. Tiesiog atsistojo, nusivalė kelnes ir, atsisėdusi ant altoriaus, vieną koją užmetė ant kitos.
-Patenkintas?-lyg niekur nieko tarė kurį laiką juos stebėjusiam šešėliui. Be Juano kūno šilumos, Mayrai darėsi šalta, tad ji turėjo užsisagstyti marškinius. Kai baigė tvarkytis savo išvaizdą, išgirdo atsakymą. Žinojau, kad sugrįši. Regis, jos demonas-vedlys liko patenkintas žmogiškųjų emocijų spektakliu. Be kunigo ir Tamsos dingo ir geismas. Šešėliai taip pat prasisklaidė. Mayra vėl liko viena. Ne, ji neišdavė Luko, kaip ir aktorius neišduoda mylimojo pabučiavęs kitą per spektaklį. Nejautė kaltės ir gėdos dėl savo veiksmų. Kurį laiką mergina sėdėjo, nagrinėdama raštus ant žemės. Išsitraukusi lazdelę, nuvalė grindis. Tikėjosi, kad dar nereikės čia sugrįžti. Nujautė, kas sekantį kartą auka būtų ji.
 Išlindus į dienos šviesos pilną bažnyčią, Mayra jau nebesutiko Juano. O ir nenorėjo. Kunigas liko tik kaip dar viena auka jos sąraše. Net ir jo išvaizda nebeturėtų tokio efekto jai.
 Su kasdieninėmis mintimis ir rūpesčiais, juodaplaukė paliko bažnyčią ir dar vieną paslaptį, kuri glūdėjo giliai rūsyje.

[Luna Gardner]

   Ilgą laiką jiedu su Elijah'u klaidžiojo ilgomis ir plačiomis Londono gatvėmis. Oras spėjo atvėsti, saulė pasiekti horizontą, žmonės - išskubėti į namus, palikti gatves tuščias. Turbūt būtų į namus traukę ir jie. Sugrįžę į Ūdrų Žabangus, patogiai susirangę ant sofos ir ramiai praleidę vakarą. Ir tik toptelėjusi mintis, visai atsitiktinai ir netikėtinai, privertė patraukti į Londono pakraštį ir aplankyti daugelio pamirštą ir privengiamą lankyti Šėtono katedrą.
   Šiurpą keliančiais gandais ir pasakojimais apipinta katedra atrodė geriausia vakaro dalis. Bebaimė ir smalsumui pasitarnaujant Luna stabtelėjo prie juodo pastato. Lėtai šį nužvelgė. Kiekvieną smulkmeną, kiekvieną architektūrinį bruožą ištyrinėjo savo antgamtiškomis akimis. Katedrai palikus nemenką įspūdį, nors šiaip pastatais nesidomint, kryptelėjo galvą į šalia stovintį vaikiną. Šyptelėjo kilstelėdama antakius į viršų, tarsi mesdama iššūkį.
   Giliai įkvėpė. Mirties tvaikas trenkė stipriau nei tikėjosi. Tiksliau - visai nesitikėjo tokio pastato bruožo. Apleista ir seniai nenaudojama ji turėtų būti išsivadėjusi, o galbūt... Mirtis niekada niekur nedingsta.
   -Manai, kuris nors gandas tikras?-gana garsiai ir aiškiai ištarė žengdama į vidų. Čia tas "pasakiškas" aromatas tik sustiprėjo. Teko suraukti antakius ir trumpam sulaikyti kvėpavimą. Keistas, neįprastas tvaikas troškino ir keistai pykino. Galėjo prisiekti, kad užuodė seniai pamirštą lavoną, mažiausių vabalų susėstą iš vidaus. Ir seniai supuvusį.
   Kūnu perbėgo šiurpuliukai, tik ne dėl baimės, o neapsakomai keisto susidomėjimo, smalsumo. Kojas statė atsargiai, kaskart žiūrėdama ar ten stotis pakankamai saugu. Nuojauta kuždėjo, kad jie čia ne vieni. Gal ne veltui ši katedra turi pragaro valdovo vardą? Įdomu, ar čia ir buvo garbinamas jis? Aukojamos aukos, paplūdusios krauju.
   Lėtai žingsniuodama patraukė rūsio link. Ten, iš kur buvo stipriausias mirties tvaikas. Rūsys, derėjo prisipažinti, nustebino. Nieko nelaukdama priėjo prie altoriaus, stabtelėjo. Safyrinės akys įsmigo į šį. Lūpos kietai susičiaupė.

[Elijah Chris Dawson]

  Saulei leidžiantis vis žemiau, oras ėmė bjurti: atšiaurus vėjas darkė, kedeno plaukus, o lietaus debesys vis labiau gožė padangę, tipiška rudens pradžia, kuri viliodavo visus susirangyti šiltai namuose prie židinio ar televizoriaus, tačiau ne Elijah. Žinoma, jis pastaruoju metu - pasikeitęs, tą paneigti būtų sunku, tačiau ta kibirkštis tūnanti kažkur giliai krūtinėje, neleido jam pamiršti to kas svarbiausia, to kas dar Hogvartso laikais sujungė dvi jaunas sielas - nuotykiai. Net pasiūlydamas šią mini ekskursiją po Londoną, jis tikėjosi, kad jie ras kažką, kas patenkins jo lūkesčius. Ir štai.
  Pačio velnio nešta ir pamesta katedra. Iš dalies tai tiesa, juk šiame legendų ir gandų apipintame pastato pavadinime egzistuoja žodis - Šėtonas. Kiek jis realus? Žino, tik išrinktieji, bet patys londoniečiai jos privengia. Kas juos atgraso? Galbūt baimė ir šiurpi aplinka? O gal praeitis ir baisi šios vietos istorija? Na, arba koks kitas faktorius nulemia ta keistą jų baikštumą, tačiau antgamtikas, vargu ar būtų galėjęs atsilaikyti ten neįžengęs.
- Rimtai? - Sarkastiškai šyptelėjo. Negalėjo patikėti, kad pati Gardner išdrįso mesti jam tokį intriguojantį žvilgsnį, kuris reiškė tik viena - iššūkis. - Eime, - švelniai ranką padėjo jai ant juosmens ir drąsiai žengtelėjo arčiau to apkręšusio pastato, nors jo architektūra iš ties, žavėjo vampyrą, tačiau geležies kvapo dvelksmas - nepatiko. Jis nujautė ten tūnantį blogį, o sužadėtinei stabtelėjus ir pateikus klausimą, Chris' as gūžtelėjo pečiais.
- Vargu, bet ką ten gali žinoti.. kol nieko nematei, - kilstelėjo lupų kampučius nusekdamas merginą į vidų. Ir kas tiesa tas ne melas. Galbūt suabejoti tomis visomis legendomis - nebuvo geriausia mintis. Mat čia įžengus, mirties dvelksmas, tik dar labiau sustiprėjo, nors grynakraujis buvo prie to pratęs, tačiau pasakyti, kad tai jo visiškai nebaugino - sudėtinga. Juk kas nebijo to Dievo pamesto - velniuko, dar kitaip žinomo kaip Liuciferis?
  Rudaplaukis žengė šalimais mylimosios, kuri, rodosi traukė rūsio link. Drąsu! - Pamintijo šis. Lunos  atsargumas privertė ir jį kas nuo karto pažvelgti po kojomis, kad ko nors nesumindžioti, pavyzdžiui negyvėlio.
- Nieko nesakyk.. - Užsimerkė, tikėdamasis, kad matomas vaizdas išnyks. Po kelių sekundžiu atvėrė akių vokus, bet niekas nepakito. Žvelgti į altorių vampyrui, nebuvo itin jauku. Gal net galima teigti - saugu? Ten kraujo buvo daugiau, nei turi vienas asmuo visame organizme. - Nors verčiau, kalbėk, - pažvelgė į stabtelėjusią juodaplaukę, - turi kokių nors, tai paaiškinančių teorijų?

[Luna Gardner]

   -Tu pasikeitei, taigi... Domiuosi, ar ir čia atėjęs drebėsi, kaip triušis,-gūžtelėjo pečiais pašiepdama savo sužadėtinį.
   Viduje ošianti jausmų jūra neleido susivokti, ką iš tiesų jaučia po visko, kas įvyko. Kartais atrodydavo, kad Elijah'us visai kitas žmogus ir juodaplaukė jo nepažįsta. Drąsumas, vėjavaikiškumas ir nerūpestingumas kažkur dingo. Net melsvai žalios akys atrodė kitaip. Galbūt jis iš tiesų suaugo? Tik ar ne dailioji lytis suauga greičiau, anot mokslininkų? Jei taip - ji velniškai atsilieka.
   Pastebėjusi ryžtą ir drąsą, suspindusią vaikino akyse, vos matomai linktelėjo. Bent jau noras stačia galva nerti į pavojų niekur nedingo. Nors ramybės vis dar nedavė pokalbis su Joseph'u ir keistas rudaplaukio elgesys. Vylėsi, kad tai tik aplinkybių paveiktos emocijos. Nieko daugiau. Antraip... Negi Elijah'us tapo skystablauzdis?
   Linktelėjo. Gandais netikėjo ir tikrai nemanė, kad šioje katedroje vaidenasi ar vyksta, kas nors panašaus. Turbūt paprasčiausiai norėjo pabūti ten, kur galės pamiršti apie tą nelemtą susitikimą. Įdomu, ar Jospeh'as galvojo apie savo sūnų, kai šis pareiškė atsisakantis sugrįžti?
   -Bijai šito altoriaus ar to, prie kurio teks eiti...-nuo tokios minties nusipurtė džiaugdamasi, kad apie tai dar nekalbėjo,-kada nors,-užbaigusi mintį atsargiai žengė altoriaus link. Kilstelėjo ranką. Sudvejojo. Klausiamai žvilgtelėjo į už nugaros stovintį rudaplaukį. Galiausiai pirštų galiukais perbraukė per šio paviršių vengdama tų vietų, kuriose puikavosi sudžiuvę kraujo lašeliai.
   Aukojimas?
   -Ne, bet mąstau apie vampyro paaukojimą šėtonui,-kilstelėjo antakius šelmiškai išsiviepdama ir atsistodama už altoriaus. Nuo aukštesnės platformos nužvelgė priešais stovintį rudaplaukį. Vyptelėjo apsižvalgydama. Safyrinės akys nuslydo skliautu.