[Morgana Buterfield]

Juoda bažnyčia, londoniečių meiliai vadinama Šėtono Katedra, stovėjo pačiame Londono pakraštyje. Anksčiau čia buvo miestelis, kurį vėliau prijungė, o jo gyventojai bijojo - ko, nežinia. Visi kartojo, kad tas, kas čia gimė, čia ir mirs. Kartojo, kol visi išmirė ir liko tik bažnytėlė. O sklido gandai, kad joje vykdavo visokios tamsios velniavos: nuo  pagoniškų aukojimų iki satanistinių orgijų. Tikima, kad ten net buvo iškviestas Demonų Valdovas. Katalikų Bažnyčia bandydama sugrąžinti šviesą ir tikėjimą į tą šaltą pastatą, vis dar prižiūrėjo bažnytėlę, nors seniai jau niekas nesilankė mišiose. Bet net ir kunigai nenutuokė, kad tikrasis blogis slypi bažnyčios rūsiuose, kuriais beklaidžiodamas galėjai atsidurti kitoje šalies pusėje. Tiesiai po bažnyčia buvo skliautuota salė, jos vidury stovėjo akmeninis altorius, o ant grindų buvo giliai įrėžti magiški simboliai ir užkalbėjimai. Gerai apšvietus salę būtų galima rasti grimuarų, kaulų bei kokį pūvantį lavoną.

***

  Jau seniai Morgana galvojo apie kelionę į įvairiomis ir baisiomis istorijomis apipintą vietą, šiauriau Londone, vadinama Šėtono Katedra. Ji buvo girdėjusi, kad ten vyksta baisūs ir antgamtiški dalykai, dėl kurių visą kaltę miestelėnai meta bažnyčiai, jei tik tokių bebuvo, esančiai miesto centre. Morganai, aišku, iš karto pasidarė velniškai įdomu, kas tai per vieta ir vien tik dėl smalsumo nusprendė nuvykti ten.
  Pasigavusi vietinę Londono taksi, ji nurodė vietą, į kurią nori nuvykti. Taksistas į ją keistai pasižiūrėjo.
- Mergyt, tu ne vietinė tiesa?- jis lyg ir paklausė lyg ir pateigė.- Ta vieta yra prakeikta, ten dedasi keisti dalykai, tau nereikėtų ten važiuoti vienai.
- Pone,- kaip keista, tačiau mandagiai kreipėsi garbanė ir padoraus amžiaus vyriškį,- Aš žinau, kas tai per vieta, tačiau netikiu tokiais dalykais. Man tiesiog įdomu. Vežkit, prašau.
  Žilstelėjęs taksistas kažką suburbėjo po nosimi, tačiau daugiau nieko taip ir nebesakė. Pati sau nusišypsojusi garbanė įsikišo į ausį ausinukus ir pasileido sunkujų metalą. Buvo pasiilgusi šios muzikos. Ypač, kai Hogvartse neveikė jokios elektroninės priemonės.
  Po valandos kelionės jie pasiekė savo tikslą, tiksliau, tai ženklą, nurodantį, kad šie atvyko į vietą, buvo kiek keista, kad čia dar stovėjo ženklas, kiek mergina girdėjo, tai apylinkė buvo prijungta prie Londono. Deja, nesimatė normalaus miesto pavadinimo, nes šis buvo apdegęs ir su grafiti dažais užpieštas padavinimas „Šėtono katedra“.
- Labai jūsų atsiprašau, panele, tačiau toliau nebevažiuosiu,- ištarė taksistas.- Nenoriu būti prakeiktas ar kokių nors problemų sulaukti.
  Ugniaplaukė kiek susiraukė, tačiau tik linktelėjo ir padavė vyriškiui krūvą šlamančių. Tarstelėjusi „grąžą pasilikit“, ji išlipo iš mašinos. Išgirdusi sucypiant padangas, Morgana pamatė, kaip greitai nurūko geltona taksi mašina. Atsidususi ji pasitvarkė kuprinę ant pečių ir susirišo vešlias garbanas. Iki miestelio nebuvo toli, bet vis tiek reikėjo paėjėti.
  Po penkiolikos minučių kelio Morgana jau buvo pasiekusi miestelio centrą. Jai buvo keista, kad šis buvo tuščias, jokios dvasios ar žmogystos. Atrodė, kad miestelis apleistas. Išplėtusi akis ji žvalgėsi, tačiau vis tiek nieko gero nepamatė, tik priešais save šviesią bažnyčią. Papūtusi lūpas mergina tik pasitvarkė kuprinę ir sparčiu žingsniu nulėkė bažnytėlės link. Ši buvo juoda, ant kai kurių vietų matėsi keli grafiti užrašai, velnio atvaizdas ir porą šlykščių žodelių. Garbanė tik gūžtelėjo pečiais ir pravėrė plačias metalines duris. Tik įžengus į vidų ją pasitiko šaltis. Kiekvienoje bažnyčioje buvo šalta, o šioji, nebuvo išimtis. Bandydama užmatyti nors kokią gyvą sielą, apart savęs, Morgana paėjo bažnyčios altoriaus link. Netrukus išlindo senstelėjęs kunigas. Rankose jis turėjo seną ir storą knygą su išraižytu kryžiumi ant jos. Šiam pastebėjus garbanę, vyriškis kilstelėjo antakius.
- Ką jūs čia veikiate?
  Garbanė krūptelėjusi įsikando į lūpą. Sodrus senojo kunigo balsas ją išgąsdino.
- Atėjau apsižvalgyti,- drąsiai atsakė ši.
- Neturėtum čia būti, ši vieta yra prakeikta,- ištarė,- Eik lauk, nenorėk susilaukti bėdų.
  Ugniaplaukė suraukė strazdanotą nosį ir apsisuko. Grįžusi prie durų ji pažiūrėjo atgal. Kunigo jau nebebuvo. Pati sau šyptelėjusi ji šiek tiek pasuko galvą į kairę ir pamatė laiptus vedančius žemyn. Dar kartą, už kolonos ji paslėpė kuprinę, kurioje buvo keli rūbai ir kiti ne taip reikalingi daiktai, apsižvalgiusi ar nėra to šlykštaus senio ji greitai pasuko tų laiptų link, tikėdamasi pamatyti kažką įdomaus.
 

[Mayra Llewellyn]

Mayra išlindus iš metro požemių net lengviau atsikvėpė. Tie metaliniai laužai buvo blogiau net už šluotas per audrą. Apsidariusi aplinkui, ji nenustebo nematydama nė vieno žmogaus. Ši Londono dalis buvo pusiau apleista, net traukiniai čia stodavo tik du kartus per dieną. Dar kartą žvilgtelėjus į žemėlapį telefone, Mayra padėkojo Šėtonui už naująsias technologijas ir nužingsniavo tolyn.
Po beveik dviejų valandų ėjimo klastuolės kojos degė ir ji tylomis keikė tuos kelis mėnesius iki septyniolikto gimtadienio, kurių dėka jos lazdelė turėjo būti saugiai paslėpta kuprinėje tik ekstra atvejui. Vos įžengus į rajoną, kuriame buvo jos ieškoma bažnyčia, Mayra užsuko į parduotuvėlę. Suirzusi, ji vos netyčiomis neišdaužė parduotuvėje lempučių (kas sakė, kad tik maži vaikai nekontroliuoja savo magiškų galių?), kai užsuko nusipirkti vandens. Galiausiai, vis dar suirzusi ir pavargusi klastuolė stovėjo priešais bažnyčią. Tamsa skverbėsi iš žemės ir maloniai kuteno Mayros pirštų galiukus. Užplūdus netikėtai ramybei, mergina šyptelėjo ir įžengė į tamsų pastatą.
Vos tik įėjus, jos nosį pasitiko pigių smilkalų ir senio kvapas. Pastebėjusi klausykloje miegantį kunigą, Mayra nusivaipė. Suknistas pedofilas. Ji vėl atsisuko į altorių, jausdama kylančią panieka, bet kai jos akys užkliuvo už laiptų vedančių į rūsį, ją pakeitė ryžtas.
Lipdama laiptais žemyn, Mayra vis dar keikė kvailus burtininkų įstatymus, dėl kurių ji dabar maklinėjo tamsoje, ir taip beburbėdama beveik nusirideno paskutiniais laiptais žemyn. Jos laukė labai ryža ir pikta staigmena - Morgana - kuri netyčiomis sukliudė Mayrai išsitėkšti ant grindų.

[Morgana Buterfield]

  Jeigu Morgana nebūtų tiek daug užsiėmusi mąstymų, ji tikrai būtų išgirdusi, kaip kažkas burbėdamas panosėje lipa laiptais paskui ją. Tik pasiekusi paskutinį laiptelį, dėl kurio ji taip atsargiai lipo laiptais kokį pusvalandį, kadangi rūsy buvo tamsu kaip šiknaskylėj, Morganą parvertė keista žmogystą. Tamsoje tas padaras atrodė kaip koks demonas, kad akimirką garbanė pamanė, jog ši vieta, tikrai prakeikta pačio Šėtono. Nustūmusi tą keistą padarą nuo savęs ugniaplaukė išsitraukė burtų lazdelę, tačiau ją sustabdė staigi mintis, kad jai tik šešiolika. Mintyse išpeikusi Magijos Ministerijos įstatymus, klastuolė susigraibė išmanųjį telefoną ir pašvietė. Tas mistiškas padaras, pasirodo, buvo klastuolė Mayra.
- Po paraliais, pamaniau, kad tu koks prakeiktas demonas,- garsiai ir negražiai nusikeikė mergina.- Jau žadėjau kerus ant tavęs paleisti,- dar užsipuolė, tačiau šiek tiek apsiraminusi ištiesė ranką merginai, kad padėtų atsistoti.- Ką tu čia veiki iš viso?- kiek susiraukusi ji paklausė tamsiaplaukės merginos.
  Šviesdama aplink mergina pradėjo žvalgytis po tamsiąją „blogio“ irštvą. Plytinės rūsio sienos buvo aptrupėjusios, drėgnos ir dvokė puvėsiu bei dvėselėna. Susiraukusi nuo kvapo mergina užgniaužė nosį, tačiau žvalgytis nenustojo. Ugniaplaukės nestebino tokia rūsio aplinka. Šia vieta niekas padoriai nesirūpino amžiais. Kažkur kampe išgirdo cyptelint kelias žiurkes, o po to sekė maži ir greiti jų žingsneliai.
  Paėjusi kelis metrus tuneliu link mergina vos vos išvengė visur kabančių kibių voratinklių. Tai šiek tiek priminė Uždraustąjį Mišką, tačiau ši vieta buvo baisesnė, negu ta pragaro skylė, kurioje Morgana praleido dalį savo vaikystės lakstydama nuo įvairiausių padarų. Nusipurčiusi dėl prisiminimų garbanė pasuko telefono žibintuvėlį atgal, pažiūrėdama ar ją užpuolės demonas-Mayra seka garbanę.
- Maniau, kad tik aš viena žinau šią vietą. Jau seniai tikėjausi ją aplankyti, tačiau taip niekada nepasiryžau viena eiti. Tikėjausi, kad bus kokia nors kompanija iš mano grupelės, deja, tie kvailiai per dideli bailiai, kad ryžtųsi čia eiti, taigi sumaniau viena atvykti,- galiausiai ji pratarė toliau eidama tuneliu.- O tu kokio velnio čia atsibastei? Jau išnaršiojai visą Uždraustąjį Mišką, paskerdei ten visus esančius gyvus ir švelnius padarus? Nusprendei čia kokį nors ritualą atlikt?- užpuolė klausimais keistąją klastuolę.
  Sustojusi vidury kelio garbanė atsisuko į Mayrą. Ugniaplaukė niekada normaliai nebendravo su šia klastuole. Ji visada atrodė lyg išskridusi į savo keistą pasaulį, ir kaip kada elgėsi kaip nesava. Tai buvo keista ir šiurpu, todėl Morgana nerodė didelės iniciatyvos bendravimui su Mayra, tačiau apie jos egzistenciją žinojo.

[Mayra Llewellyn]

Tas kažkas, į ką Mayra taip nedėkingai atsitrenkė, greitai ją nusipurtė ir, kai mergina skaudžiai tėškėsi savo kaulėtu pasturgaliu ant žemės, dar ir apakino telefono žibintuvėliu. Prisidengusi akis, klastuolė sušnypštė. Ryškiajai antrojo Kristaus atėjimo šviesai pasitraukus, priešais ją pasirodė Morgana, viena iš žymesnių klastuolių. Velnią mini, velnias čia. Paėmusi klastuolės ištiestą ranką, Mayra atsistojo ir nusivalė dulkes, kurios nemeiliai prikibo prie jos juodų džinsų.
-Aha, būtum paleidus ir tada bam - tu Magijos Ministerijos teismo suole. O aš lankausi man svarbioje vietoje,-Mayra parodė į salę, iš kurios sienų sunkėsi tamsa ir šaltis,-Negi nejauti? Tos tamsos, kuri apsiveja aplink rankas, kojas ir šnabžda kviesdama?
Kvapelis rietė nosį, bet mergina nieko daugiau nesitikėjo iš žiurkių graužiamų lavonų.
-Reiktų prašluot. Eh, būtų galima sutvarkyt lazdelės mostu, bet ne…-garsiai su savimi kalbėjosi juodaplaukė.
Garbanei, einančiai priešais ją, pradėjus klausinėti, Mayra prunkštelėjo.
-Uždraustasis miškas yra Uždraustasis miškas. Ten yra tamsos, bet čia… Kitokia koncentracija… Kaip nešvenčiausia vieta. O gyvybė tėra valiuta - nesvarbu ar tai žiurkė ar žmogus. Skiriasi kiekis. Ir ne, kiek mačiau, vienaragiai dar sau laimingai gyvena.
Klastuolei paminėjus ritualą, Mayros veide nušvito šypsena ir ji pažvelgė merginai į akis.
-Ritualui reikia aukos. Gyvybė, nekaltybė, siela… Deja, aš nė vieno iš savo trijų nežadu atiduoti šiandien. Nebent, aišku, tu savanoriauji arba mes tą pedofilą, kur viršuje, kaip nors ant altoriaus užtempsim. Nors be magijos… Tai sudėtinga.
Mayra iš kuprinės šoninio kišeniaus išsitraukė durklą ir pritūpus pagramdė linijas ant grindų.
-Čia jau viskas paruošta. Tereikia žvakių ir aukos. Tai ką manai apie Juodąsias Mišias?

[Morgana Buterfield]

  Morgana kiek susiraukusi pažiūrėjo į Mayrą. Ji tikrai buvo velniškai keistas žmogus. „Tos tamsios, kuri apsiveja aplink rankas, kojas ir šnabžda kviesdama? Apie ką ji šneka, po velnių?“ - Morgana pagalvojo, tačiau daugiau dėmesio į tai nekreipė daug.
  Tamsiaplaukei pradėjus atsakinėti į garbanės klausimus, klastuolė pasijautė nejaukiai. Jai nelabai patiko, kaip kalba mergina už jos. Morgana jau buvo pradėjusi gailėtis, kad atsidūrė šioje vietoje. Ypač, su tokiu žmogumi, kaip Mayra.
- Gerai, kad bent vienaragius palikai gyvus,- sumurmėjo mergina ir pašvietė kažkur į tolį.
  Jai pasirodė, kad matė kažką prabėgant. Po vienmetės klastuolės kalbų Morganai perėjo šiurpuliukai per nugarą.
  Išgirdusi Mayros pasiūlymą dėl Juodųjų Mišių, garbanė dar labiau suraukė strazdanotą veidelį. Pilnai atsisukusi į tamsiaplaukę mergina su žibintuvėliu pašvietė jai į veidą. Mergina pritūpusi gramdė kažkokias linijas ant grindų. Jos akys keistai žibėjo, o šypsena veide nieko gero nežadėjo. Vis dar jausdamasi nejaukiai garbanė susimąstė. Apsvarsčiusi visus minusus ir pliusus garbanė krūptelėjo, kai ant jos užlašėjo vandens lašelis. Nurijusi seiles ji pritūpė prie Mayros.
- Gerai,- pakratė garbanas sutikdama.- Įdomu, kaip tos Juodosios Mišios vyksta. Žvakių galima paimti iš bažnyčios, o dėl aukos nežinau. Žiurkę kokią?

[Mayra Llewellyn]

 Pravalius vieną iš senų įrėžtų linijų, Mayra atsistojo ir nusivalė rankas.
-Auką galime irgi iš bažnyčios. Kiek žinau, ten tupi labai riebi Dievo žiurkė,-su šypsena lūpose atsakė Morganai klastuolė, savo tamsiomis bejausmėmis akimis spoksodama į raudonplaukę,-Bet reiktų apsitvarkyti, gėda kviesti Valdovą į tokį... Hm... Šiukšlyną, švelniai tariant.
 Išsitraukusi telefoną, Mayra irgi įsijungė žibintuvėlį ir priėjo prie akmeninio altoriaus. Jį dengė pakankamai storas dulkių bei sudžiuvusio kraujo sluoksnis. Besigėrėdama priešais ją buvusių tikinčiųjų darbu, ji atsargiai pirštu apvedžiojo ten įkaltus simbolius, įsivaizduodama, kaip juos užpildo kraujas. Jaudulys sukirbėjo viduje ir, užsikišusi peilį už diržo, Mayra atsargiai pasidėjo kuprinę. Ant žemės, prie altoriaus, gulėjo greičiausiai kažkada krauju permirkęs skudurėlis. Klastuolė pakėlė jį ir padėjo ant altoriaus. Vėliau nuvalysiu. Buvo akivaizdu, kad čia kažkada rinkosi žmonės, kurie net šluotą (bent jau turėjo būti šluota), kuriai dabar trūko pusės ražų, palikę.
-Taigi, apsitvarkom, patrepsim, atbėga Filas senas pedofilas, tu, stipresnė, jam su akmeniu kaukšt ir turim auką. Tada ir žvakių ramiai pasiimsim. Na, o dabar altorių valysi ar voratinklius surinksi?-Mayra kreipėsi į Morganą ir mostelėjo ,,šluotos" pusėn.

[Morgana Buterfield]

   Pažvelgusi į pakilusią tamsiaplaukę, kuri tamsoje atrodė kaip demonas. Nustūmusi visas baimes ir įtarimus į šalį mergina irgi atsistojo.
- Tu nori žudyti kunigą?- nustebusi ji paklausė Mayros ir pasuko laiptų link, nuo kurių sklido menka šviesa.
  Tokiam faktui ugniaplaukė nebuvo pasiruošusi. Sustėrusi iš nuostabos ji vėl pažvelgė į Mayrą, tada jos mintys nuslydo iki senstelėjusio kunigo. Tai merginai tikrai pasimaišęs protas. Šalti šiurpuliukai vėl perėjo per ugniaplaukės garbanės nugarą tarsi sakydami, kad ji turėtų pasišalinti, kol dar nevėlu. Morgana pati sau papurtė galvą ir priėjo arčiau Mayros. Pačiupusi apšepusią šluotą, mergiotė pradėjo nurinkinėti voratinklius. Klastuolė tikrai nežadėjo lįsti prie to krauju permirkusio altoriaus. 

[Mayra Llewellyn]

 Morganos reakcija šiek tiek nustebino Mayrą. Ji manė, kad, jei klastuolė pati atsivilko tokį kelią iki čia, ji tikrai bus žymiai entuziastingesnė. Juk čia Morgana, ko tikėjausi. Bet klastuolės mintims sugrįžus prie altoriaus, ji pralinksmėjo ir atsakė Morganai, kuri nežinia kur kovojo su voratinkliais:
-Na, nebent pati siūlaisi būti auka, tai yra geriausia išeitis. Kunigas senas, o dar ir gerai prisidirbęs. Amžinybėn ankščiau ar vėliau nukeliaus pats, o mes tik ekspres paštu pristatom jo sielą Šėtonui. Ir dar už tai mums sumokės.
 Užpylusi vandens iš buteliuko ant altoriaus, Mayra atsiraitojo marškinių rankoves ir patenkinta ėmė valyti altorių, išsipurvindama rankas senu sukrešėjusiu krauju bei dulkėmis beveik iki alkūnių. Ypatingą dėmesį skyrusi raštams akmenyje, ji jautė, kaip pamažu ši vieta ir joje slypinti tamsa atbunda. Galiausiai atsiklaupus ant grindų, Mayra niūniuodama pravalė griovelius grindyse ir paklausė Morganos:
-Tai, apsisprendei dėl to kunigo ar man vienai teks viską daryt?

[Morgana Buterfield]

  Vis dar valydama altorius ji pastebėjo metalinę lazdą ant žemęs. Šią pakėlus, ugniaplaukė pastebėjo, kokia ji sunki. Klausydamasi, ką Mayra sako, klastuolė atsisuko į bendrakursę.
- Gerai,- galiausiai sutiko pavartydama lazdą rankose.- Tu suviliok tą seną kunigą, o aš jį padaušiu lazda. Tinka?- kiek sarkastiškai paklausė.
  Jai vis dar nepatiko idėja nužudyti niekuo nekaltą žmogų. Žiobariškajame pasaulyje tai būtų nusikaltimas, žmogžudystė. Nors ir nelabai nusimanė apie burtininkų pasaulio taisykles, tačiau, ji manė, kad žmogžudystė vis tiek nėra gerai. Morgana bet kurią akimirką galėjo laisvai pasišalinti iš šios vietos, kuri tiesiog persisunkusi blogiu ir tamsa buvo, tačiau tai ją tuo pačiu kažkuo ir traukė. Akimirką ar dvi ji pagalvojo, kad tai galėtų būti ta pranašystė, kurią jai pasakė jos mamos brolis. Papurčiusi galvą garbanė atsirėmė į drėgną sieną ir žvelgė į tamsiaplaukę merginą.
- Velniop, įvykdom tavo sumautą planą.

[Mayra Llewellyn]

 Morganai sutikus, Mayra šyptelėjo. Ji žinojo, kad daugumai žmonių sunku atsispirti draudžiamiems dalykams, kurie lyg paslėpti po paslapties ir baimės šydu. O ir pati žmogžudystė klastuolei seniai nebekėlė jokių neigiamų minčių. Kaip darbas - ėmei ir padarei. Panašiai kaip pasaulio bei visuomenės šiukšlių išnešimas. Pragaro ekspresas. Atsistojusi nuo grindų, Mayra nusivalė žemes nuo kelių.
-Aš riktelėsiu ir jis bematant atlėks, tad žiūrėk, kad nereiktų man ankščiau nei reikia kraujo praliet,-Mayra numetė purviną skudurą po altoriumi ir iš kuprinės išsitraukė durklą. Priėjusi prie laiptų, nuo kurių sklido truputis šviesos, Mayra labai persigandusiu balsu suriko. Ir iškart turėjo save tramdyt, kad nepradėtų juoktis iš klyksmo, dėl kurio atrodė, kad ją visa Pragaro kariauna vejasi. Sudundėjus viršutiniams laiptas, Mayra atsitraukė atgal, galva mostelėdama Morganai, kad prieitų ir pasiruoštų. Netrukus su žvake pasirodė persigandęs senis, kuris taip ramiai prieš tai snaudė klausykloje.

[Morgana Buterfield]

  Išplėtusi akis Morgana pažiūrėjo į neseniai sublizgėjusi durklą Mayros akyse. Ji susilaikė nuo išsižiojimo iš nuostabos. Papurčiusi galvą tik pametė šluotą kažkur į šalį ir nusekė tamsiaplaukę. Šiai taip tikroviškai suklykus Morgana pati išsigando. Žiūrėdama į Mayrą tyliai sušnabždėjo:
- Kaip tu taip padarei? Gal kokius aktorystės kursus lankei?
  Tačiau atsakymo ji nesulaukė. Po klausimo sekė garsus dundesys, kuris reiškė, jog nekaltas senasis kunigas leidosi laiptais žemyn, patikėjęs merginų apgaulę. Žingsniams garsėjant Morgana stipriau suspaudė metalinę lazdą ir iškėlė ją. Kai tik vyriškis pasirodė garbanė stipriai užsimojo ir užvožė. Pasigirdo tik sunkus vaitojimas ir tada slopus kritimo garsas. Garbanė nė pati nesuprato, kad buvo užsimerkusi. Šiai pravėrus žalias akis pamatė, kad ant lazdos buvo šiek tiek kraujo. Iš vyro nosies upeliais tekėjo raudona srovė. Matyt, bus sulaužiusi nosį.

[Mayra Llewellyn]

 Morgana vožtelėjo seniui į nosį ir šis vaitodamas nugriuvo. Mayra bakstelėjo kunigą koją ir įsitikinusi, kad šis nejuda, tarė:
-Nuridenam iki altoriaus, o tada tu imk už kojų, aš - už rankų.
Kunigo atsinešta žvakė nors buvo numesta ant grindų, bet vis dar degė. Mayra pakėlė ir pastatė ją atokiau, kad neužliptų, bet taip, kad liepsna apšviestų didžiąją dalį kambario. Įsikišusi durklą į jam skirtą dėklą dirže, klastuolė suplojo rankomis ir pagalvojo, kad supjausčius dalimis, kunigas taptų lengvesniu. Bet supratusi, kad lengvai ne visada yra gerai, pritūpė ir parideno kunigą link altoriaus, kurį kraupokai apšvietė žvakės liepsna. Dievo tarnas lyg koks rąstas pasirito, bet greitai sustojo. Taip susidarė beveik komiškas vaizdelis: kunigas po truputį kreivai ridenosi altoriaus link, o paskui jį keliais ropojo besikeikdama Mayra, purvinomis rankomis vis pastumdama senį. Galiausiai kunigui galva švelniai trinktelėjus į altoriaus pamatą, Mayrą atsistojo ir šnopuodama atsirėmė į altorių. Klastuolės širdis seniai buvo atpratus nuo bet kokio fizinio krūvio, tad dabar panikuodama blaškėsi. Tyliai kažką neaiškaus sumurmėjus, juodaplaukė kreipėsi į Morganą:
-Na, viens, du, trys ir keliam?

[Morgana Buterfield]

  Kiek susiraukusi Morgana pažiūrėjo, kaip Mayra paspyrė kunigą. Ranka perbraukusi per šiurkščius, garbanotus plaukus, mergina pagalvojo, kad jai reiktų geresnės plaukų priežiūros. Kažkur į šalį pametusi krauju aptaškytą lazdą, ji nusekė Mayrą, kuri klūpėdama, purve stūmė kunigą. Garbanė tyliai sukikeno, tačiau greitai susivaldė, suprasdama, kad taip pat pradėjo keistai elgtis. Kunigui prisiridenus prie altoriaus, Morgana greitai priėjo prie Mayros. Paėmusi jį už kojų, kurias vos ėjo apčiuopti. Giliai įkvėpusi ji įtempė visus raumenis. Mergina nebuvo puiki kilnotoja daiktų, jos rankos buvo kaip viščiukų sparneliai, tačiau ji puikiai sugebėjo bėgti ir puikiai valdė liežuvį.
- Vienas, du, trys,- garsiai pasakė Morgana ir pradėjo kelti senį.
  Šis buvo sunkus. Žiauuuriai sunkus. Mergina porą kartų vos jo nepaleido, tačiau kažkaip šiaip ne taip šnopuodama jį užkėlė ant altoriaus.
- Dabar kas? Perpjausim jam gerklę? Išnagrinėsim visus jo vidaus organus?- ironiškai paklausė mergina rankas sudėjusi ant liemens ir vis dar giliai kvėpuodama.- Po galais, tas senas pirdžius, velniškai sunkus.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra bandė kelti kunigą. Bandė. Bet vos užkėlusi norėjo prigult šalia ant to pačio altoriaus, bent jau kol praeis nugaros skausmas. Neleisdama sau tokios prabangos ji atsisuko į raudonplaukę ir nusijuokė iš jos kvailų klausimų.
-Ne dabar. Dar reik žvakių. Ir rankas nusiplaut,-Mayra iškėlusi rankas pajudino pirštus.-Gali eit paieškot žvakių.
Gūžtelėjusi pečiais Mayra užkopė atgal į bažnyčią. Smilkalai vis dar graužė klastuolei gerklę, todėl ji greitai šmurkštelėjo į kunigo kambarį. Pirmiausiai mergina apvertė ten kabojusį kryžių. Tada kruopščiai nusiplovė rankas su muilu ten stovėjusioje kriauklėje. Tada jos akys užkliuvo už didžiulės spintos. Atvėrusi jos duris, Mayra pamatė daugybę kruopščiai sukabintų liturginių rūbų. Atsargiai rankomis liesdama švelnią bei prabangią medžiagą, klastuolė prisiminė, kad nepasiėmė kitų rūbų persirengimui. Nukabinusi pirmą pasitaikiusį šviesų rūbą, mergina užsidėjo jį. Baltas audinys, kuris suaugusiam vyrui būtų iki kelių, beveik siekė Mayros kojas. Šypsodamasi juodaplaukė apsisuko kelis kartus, gėrėdamasi, kaip oru sklendžia rūbas. Kam kunigams tokių prabangių rūbų? Neturėtų jie būti lininiai ar medvilniniai? Apžiūrinėdama kitus spalvotus audinius. Mayra dar užsimetė sutaną bei pagriebė tokiu pat rūbus Morganai, nes žinojo, kad ji nebus pasiėmus atsarginių drabužių kaip ir ji. Gražiai persimetusi rūbus per ranką, Mayra paskutinį kartą žvilgtelėjo į save veidrodyje. Jai patiko, kad atrodė kaip kokia kunigo parodija.
 Nusileidusi laiptais, ji pamatė laukiančią Morganą ir suprato, kad bežaisdama su rūbais užtruko ilgiau nei planavo.
-Turi žvakes?-priėjusi Mayra padavė Morganai rūbus.-Apsirenk. Nebent patinka vaikščiot kruvinais drabužiais.

[Morgana Buterfield]

  Pavarčiusi akis Morgana nusekė tamsiaplaukę merginą. Jos užkopė atgal į bažnyčią, kuri dabar atrodė baugesnė ir tamsesnė. Šalti šiurpuliukai perėjo per Morganos kūną, tačiau ji į juos nebekreipė dėmesio. „Kas bus tas“,- pagalvojo mergina ir gūžtelėjo pečiais. Nusekusi Mayrą jos atsirado kunigo kambary. Šis buvo mažas, ant sienų iškabintos įvairūs paveikslai su Jėzu Kristumi ir kitokiais biblijiniais personažais. Nusiplovusi rankas Morgana paliko Mayrą kambary ir pati išėjo ieškoti žvakių. Priėjusi prie aukojimo dėžutės su mažomis žvakėmis mergina pavartė vieną kitą rankose, tačiau vėl padėjo jas į vietą. Jos buvo per mažos ir plonos, netiko. Papūtusi lūpas ji nuėjo prie altoriaus. Užvertusi galvą pažiūrėjo į kryžių ant kurio vaizdavo prikaltą žiobarų dievą. Keistai jam nusiviepė ir apsisuko. Šalia buvo altorius. Priėjusi prie jo mergina pavartė storą pamaldų knygą, tačiau greitai tai nusibodo. Jos akys užkliuvo už ganėtinai didelio vyno butelio padėto prie altoriaus. Pati sau šyptelėjusi mergina pagriebė taurę, kuri buvo ant altoriaus ir vyno butelį. Jeigu jos jau kvies patį Šėtoną, kodėl gi neišgėrus? Mergina jau žadėjo eiti atgal į rūsį, kai prisiminė, kad reikia ir žvakių, tad tuo pačiu pačiupusi kelias storesnes žvakes, kurios buvo prie altoriaus nuskubėjo į rūsį.
  Ugniaplaukė tikėjosi, kad ten jau bus Mayra, tačiau ne. Ji buvo viena prie kunigo pasliko kūno. Padėjusi žvakes ir taures šalia kito altoriaus mergina pirštu prilietė kunigo žandą. Šis buvo minkštas ir raukšlėtas. Pasibjaurėjusi mergina greitai atitraukė pirštą.
- Senatvė užknisa,- tyliai pati sau sumurmėjo.
  Po sekundės ji išgirdo keistą ir tylią aimaną. Kunigas, kurio, pasirodo, ji vis dėlto neužmušė buvo prasimerkęs ir susiraukęs. Akimirką ar dvi mergina nežinojo ką daryti.
- Ką tu man padarei?- vyriškis šiek tiek pasisuko į merginą ir paklausė skausmingu balsu.
  Pamatęs, kad jie yra rūsyje kunigo akys išsiplėtė, tačiau daugiau nebespėjo nieko pasakyti, nes ugniaplaukė klastuolė ir vėl jam užvožė per galvą, tik šį kartą su vyno buteliu. Tą pačią akimirką ji išgirdo žingsnius, kas reiškė, kad Mayra grįžta. Mergina rankose turėjo liturginius rūbus.
- Taip, turiu,- ranka pamojo į žvakes prie altoriaus.- Taip pat ir kai ko daugiau pačiupau,- iškėlė kiek krauju suteptą vyno butelį ir nusišypsojo.
  Juodaplaukei padavus rūbus garbanė greitai juos užsivilko ir atidarė vyno butelį. Atsigėrusi vyno tiesiai iš butelio ji nusivalė lūpas.
- Visai neblogas, bet maniau, kad kunigai negeria alkoholio.