[Lisette la Claire]

    Kiek tolėliau nuo Londono centro ir viso to įkyraus šurmulio buvo įsikūręs nedidelis daugiaaukščių namų kvartalas. Pastatai ten stovėjo tikrai ne pirmą dešimtmetį, tačiau buvo ne taip ir seniai renovuoti, tad išorė buvo visai maloni akiai. Aplinka taip pat kėlė džiugesį: visur buvo prisodinta daug medžių, sutvarkytos gatvės, pakampiuose nesimetė nei šiukšlės, nei alkoholiu prasmirdę benamiai.
     Viename iš paskutiniųjų namų, tryliktame aukšte (turbūt reikėtų paminėti faktą kad namo liftas neveikė jau keliolika metų), keturiasdešimt devintame bute gyveno Natanielis ir Lisetė. Tai buvo paskutinis viso daugiaaukščio namo butas.
     Įžengus pro tvirtas ąžuolines duris, atsirasavai nedideliame koridoriuje su spinta paltams bei batų dėže ir veidrodžiu, kuriame net ir itin aukštas žmogus galėjo matyti save nuo galvos iki kojų. Tiesa, prieš atsikraustant buvusiems Klastūnyno globotiniams, čia buvo visai mažytis veidrodukas, netinkamas nė plaukams susišukuoti, bet juk porelė ne bereikalo baigė geriausią magijos mokyklą visame pasaulyje. Koridoriaus dešinėje tamsiai rudos durys, kontrastuojančios su visą butą dengiančiomis šviesiomis sienomis, vedė į vonios kambarį. Pastarasis buvo pakankamai didelis, kad jame tilptų kriauklė, spintelė, tualetas, dėžutė su kraiku bei vonia, kurioje vakarus dažnai mėgdavo leisti visa šeimynėlė: Natas, Lis ir Kepsniukas. Koridoriaus gale lygiai tokios pačios durys vedė į miegamąjį. Kambarys buvo šiek tiek didesnis už vonios kambarį. Pačiame viduryje prie sienos stovėjo lova su daugybe pagalvių, virš jos – didelis Hogvartso pilies paveikslas, kurį pora nusipirko kažkada Kiauliasodyje vykusiame sendaikčių išpardavime, taip pat dar viena spinta rūbams, o kampe už jos buvo padėtos dvi skraidymo šluotos. Priešingoje pusėje nuo durų į vonios kambarį buvo įėjimas į virtuvę, sujungtą kartu su svetaine. Virtuvėlė nedidelė, tačiau joje buvo viskas, ko galėjo prireikti: viryklė, keletas spintelių indams ir maistui, mikrobangų krosnelė, virdulys ir šaldytuvas, o šalia jo du Kepsniuko dubenėliai: vienas maistui, kitas – vandeniui. Pasisukus į kairę nuo virtuvės, stovėjo dvi nedidelės, tačiau itin minkštos kreminės spalvos sofos, viduryje staliukas su vaza ir geltonomis gerberomis joje. Prie sienos stovėjo didelė knygų lentyna, tačiau knygų ten daug nebuvo, mat nei Natas, nei Lizė nebuvo kažin kokie skaitytojai, tad ten laikė savo, draugų bei, žinoma, Kepsniuko nuotraukas. Ant galinės sienos puikavosi didelės langas su vaizdu į kitų namų stogus ir stiklinės durys, vedančios į balkoną, iš kurio visada dvelkė Natanielio gėlių ir kitų augalų kvapas.
 

[Natanielis Augustas Lizertas]

Šlapias nuo rusvos galvos iki pirštų galiukų, kiaurai sulytas vaikinukas mestelėjo raktus ant spintelės koridoriuj. Ir kodėl mes gyvenam tryliktam aukšte be lifto? - Kiek pridusęs nebyliai sudejavo žaliaakis, stebėdamasis savo kvailumu, jog įsigijo būtent tokį butą. Strazdaniaus palto kraštais varvėjo keli lietaus lašeliai, o raudonos kojinės tarsi kokios auksinės žuvelės skendo geltonuose guminių akvarimuose.
- Londonas, - sumosikavo rankomis jaunuolis, lyg pasiaiškindamas atitipenusiam kiauliukui, ir menkai šyptelėjo, - sumauto oro sostinė.
Vargais negalais įsiropštęs į karšto vandens vonią, prieš tai dalį rūbų sudėjęs į skalbyklę, o kitą dalį - išgręžęs ir padėjęs džiūti, Natanielis akimirką užmerkė samanines akis. Palaimos banga užliejo jaunuolio kūną, atpalaiduodama kiekvieną labiau įtemptą raumenį. Taip, ši diena nebuvo pati geriausia mūsų buvusiam klastuoliui. Nors kam apskritai pirmadienis yra fainas?
Strazdanosis giliai įkvėpė ir pilnai panardino veiduką po vandeniu. Malonumas grįžti į savo namus niūrią popietę ir atsipalaiduoti vonioje ar numigti porą valandėlių lovoje - štai dėl ko buvo verta keltis rytais. Nu jo... Metai prabėgo nepastebimai. Rodos, užvakar jis tik trynė Hogvartso suolus, vakar pats mokė senio Soreno viraliukų paslapčių, o šiandien atsikelia ir BAM Natas jau dvidešimt dvejus metus įpusėjęs jaunuolis, besistengiantis nepanikuoti, kuomet pakeliui į darbą sugenda automobilis, o lauke pilantis kaip iš kibiro lietus ir žiobarų snukiai zujantys aplinkui, neleidžia net susikaupti ir prisiminti tinkamą burtažodį visai netikėtai problemai išspręsti. Na taip, suaugusiojo gyvenimas visiška katastrofa, jau nekalbant apie komunalinius mokesčius. Kas gi galėjo pamanyti, jog burtininkams irgi reikia juos mokėti? Ne tik mokėti, bet ir žinoti kaip tai daroma, o vat čia tėvai ir pamiršo pramokyti, Hogvartsas irgi labai prie to neprisidėjo, ir kas dabar? Tenka viską daryti kaip pataria širdis, o ji sako: „Nu tai ruošk savo popo, greit kraustysies iš čia” . Lisette juk nesumokės už bernelį savo, tuo labiau ir vyriški Natanielio principai nenusileistų. Tad kažkaip reikia suktis. Po truputį, po truputį, keli mostai magiška lazdele nu ir kažkaip gyvena toliau. Būti atsakingam pačiam už save nieko gero, nors, žinoma, yra ir pliusų. Vienas jų - gyvenimas kartu su prancūzaite, na ir Kepsniuku, ehem nepamirškim to mažo rausvasprandžio knysliuko. Kone tikra šeima, tik kokio mažo leliuko trūksta, bet tai ne problema, oi tikrai ne Lizertų genams, heh. Tik vat įdomumas tame, kad Augustas buvo auklėjamas kiek džentelmeniškai ir, galima sakyti, senamadiškai, todėl jam seniai įkalta, jog bet koks vaikas pageidaujamas tik po vestuvių. O ką? Negi benkartą auginsi? Tai va, va. O kalbant apie vestuves, jau geri metai kaip anglas nėrėsi iš kailio mintydamas apie oficialumus, bet vis kažkaip nesiryžo. Tai laiko nėra, tai Lisette atrodo ne nuotaikoje, tai Kepsniukas vėl apgraužė gėlių lapelius ir visokių kitokių pasiteisinimų pilnos kišenės. Nors visai neseniai mūsų bernelis visgi buvo susigriebęs. Toks rimtas, solidus, neabejojantis savo ketinimais žengė į juvelyrinę parduotuvę ir nupirko patį gražiausią žiedą savo damai, nu kaip patį gražiausią, palyginus su kitais deimančiuku, tai visai neblogą tokį, o dar ir į kainas pažiūrėjus, tai ohoho kokį nerealų lobį už tokią menką sumą jis sugebėjo rausvajai surasti. Beje, net artimiausiai giminaitei spėjo paskambint, pasigirt, pasidžiaugt ir paprašyt atvežti relikvija tapusį, Lizertų šeimos moterų papuošalą: rubinais dabintą, dar jo propropropro... prosenelės per vestuvės segėtą sidabrinį vėrinį. Eh, nu, o ką dabar? Dabar Natanielis nukišęs tas brangenybes gilyn į spintą, po trim dėžutėm ir viena kojinių su avokadais pora paslėpęs, laukė tinkamos progos didžiajam šou. Tiek klausimų kamavo galvą dėl avietinių plaukų savininkės pametusį vaikinuką: kaip turėtų atrodyti aplinka? Romantiška ar ekstravagantiška? Tarp draugų ar ramiai namie? Brangiam restorane ar jų virtuvėje su sushi? Su Kepsniuku ar be jo? O jei su, tai reiktų jį papuošt ar ne, kad būtų netikėta? Apsirenkt gražiai ar įprastai? O jei įprastai, tai įprastai kaip į darbą, ar kaip su treningais? O gal lovoj naktį pašnibždėt? Nu nepaeis, tai bent jau apsimes, kad miega ir raudonuot nereiks vėliau. O kas jei, jei ji nesutiks? O kas jei sutiks? O KAS PO TO?
Tai va, draugai, baisus dalykas ta santuoka, žmogus taip ir iš proto gali išsikraustyt, nors gal ir nelabai. Mat kas ten žino, kai susituoks, gal žmona ir to jau neleis, jos gi ten įgauna staiga super jėgas ir tarsi liūtės nagais įsikabina į grobį. Eh... Sunki dilema.
  Staiga klastuolio plaučiuose ėmė trūkti oro ir Natanielis greitai kisltėjo galvą iš vandens.
- Visada būna pirmas kartas, ane? - Ramindamas save dėl minties apie vedybas burbtelėjo vis dar šalimais kabinos besitrinančiam paršeliui ir vis tik nusprendęs suiimt save į rankas, - vyras aš ar ne vyras, po velnių?, - bei žengti tokį svarbų žingsnį šį vakarą, išlipo iš vonios bei juosmenį apsiviniojęs rankšluosčiu, nulingavo į kambarį. Pradžiai dar reikėjo susitvarkyti, juk bet kada galėjo grįžti ir pati namų šeimininkė.

[Lisette la Claire]

   Kas galėjo pagalvoti, kad suaugusiųjų gyvenimas bus toks klaikus. Aišku, smagu, kai pats esi savo likimo kalvis, niekas negali tau aiškinti apie gyvenimą, tačiau tiek atsakomybės, kiek nedideli Lisetės petukai vargiai paneša. Visa laimė, kad šalia turėjo Natanielį, o tai visai jau būtų nuprotėjusi. Matyt, todėl, bandydama nors trumpam atitrūkti nuo varginančios suaugusiųjų rutinos, rožinių plaukų savininkė ištaikiusi tinkamą progą taip verždavosi atgal į Hogvartso pilį. Juk ten praleido geriausius savo gyvenimo metus, dykadiuonaudama, krėsdama išdaigas, gerdama karštą kakavą ar vyną su geriausia drauge Morgana, o ir to, nuoširdžiai tikėjosi, vienintelio turbūt nebūtų sutikusi, jei ne Hogvartsas.
   Baigusi dar vieną varginančią, tačiau savaip įdomią dieną žiobariškoje prancūziškų desertų kavinukėje, Lisetė, bala žino ką niūniuodama, lipo laiptais į tryliktą aukštą, kuriame gyveno kartu su dviem savo vyrukais: Natuku ir Kepsniuku. Tiesa, jei jau kalbant apie buvusios klastuolės darbą, tai šis, nors ir nebuvo itin gerai apmokamas, o visa dieną reikėdavo praleisti lakstant nuo vieno staliuko prie kito, tačiau tenkino dvidešimtmetę merginą. Žiobarai nebuvo tokie prasti, kaip ji visada įsivaizdavo, priešingai! Kartais jie papasakodavo tokių dalykų, apie kuriuos magijos ir burtų mokykloje išgirsti negalėdavai, o ir kiekvieno vaiko, nustebusio dėl rožinių plaukų, derančių su daugybe desertų, veidas priversdavo šyptelėti. Negana to, savo darbe Lisetė galėjo pilva prikimšti desertais, retkarčiais vieną, kitą pyragėlį parnešti namo, o dar ir visai ne reti lankytojai, kalbantys gimtąja prancūzaitės kalba, leido pastarosios nepamiršti.
   Šiaip ne taip pasiekusi patį paskutinį aukštą, Lisetė raktais, prie kurių, žinoma, buvo prikabinta gal dešimt spalvingų ir įdomių pakabukų, atrakino ąžuolines duris ir įžengė į vidų.
-Sveiki, mano vyrai!- nusiaudama batus sušuko kažkuriame iš kambarių buvusiems Natanieliui ir Kepsniukui.
   Įėjusi į svetainę, sujungtą kartu su virtuve, šviesiai mėlynų akių savininkė padėjo pirkinių krepšį su visais reikalingais produktais lazanijai ant spintelės, o tada, nukulniavusi į miegamąjį, pasisveikindama pakštelėjo Natukui į skruostą.
-Ot orelis šiandien, klausyk,- pažvelgė pro langą, už kurio pylė kaip iš kibiro. Visa laimė, kad viena iš bendradarbių noriai pasisiūlė parvežti Natuko damutę namo, o taip būtų kiauriai peršlapusi, mat eilinį kartą paliko skėtį kabėti kartu su paltais ir striukėmis.
-Kaip praėjo tavo diena?- paklausė rusvaplaukio ir į glėbį paėmusi taip per dieną išsiilgtą kriuksiuką mergina klestelėjo ant lovos.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Išgirdęs žingsnius koridoriuje, rusvaplaukis akimirksniu pašoko iš lovos ir vos ne kūliaversčiais ėmė darinėti ir kraustyti stalčius, bandydamas atgal sukišti tas dėžė į dėžę supakuotas dėžes (:DDD nu sunku paaiškint, gerai?), kuriose slėpė raktus į kitą jaunuolių gyvenimo etapą.
- Ką sakai?! Ai jo, siaubingas tiesiog ane, - vis dar bandydamas paslėpti „staigmeną” - kad jas velnias, nekenčiu, nu kas per sumauti daiktai, - šūktelėjo savo braškiniais kokteiliais kvepiančiai damutei jaunuolis, toliau raukydamas vis dar neišaugtas strazdanas ant nosikės.
- Palauk, aš čia nuogas! - Lisetei toliau sėkmingai žingsniuojant į kambarį, vėlei sušuko rusvaplaukis, tačiau jau buvo per vėlu. Apvaliaskruostį kiauliuką ant rankų pasiėmusi rausvoji čia pat įsitaisė lovoje, o, po juokingu, geltonais ančiukais išpaišytu rankšluosčiu savo ego slepiantis, jaunuolis tik spėjo stipriau trinktelėdamas uždaryti spintelės stalčių, galiausiai sukišęs visus tuos kartono gabalus.
- Eh, kiaurai permirkau lietuje, o Sibilė vėl pamiršo užsakyti naujų augalų sėklas. Neveltui jos vardas Sibilė debil.., -  žalsvaakis krenkštelėjo, - taigi, o kaip praėjo tavo diena? Ką mums atnešei šįkart? Mes su Kepsniuku nekantraujame išragauti naujus kepinius, - kiek pralinksmėjo, prasidėjus temai apie maistą ir jau beketino atsisėsti šalimais jaunuolės (ignoruojam faktą, kad jam vis dar reikia apsirengti), kai staiga smaragdinės vaikinuko akys tarsi iššoko ant kaktos. Mat ilgai slėptas ir brangintas, tiek nemigos naktų prarijęs sužadėtuvių žiedas dabar paprastų paprasčiausiai voliojosi ant jaunuolių lovos prie pat prancūzaitės kojų. Well, ar gali būti blogiau, - pamintijo, tikėdamasis, kad pastaroji nieko nepastebės ir jis, pasitaikius progai, greitai galės šį paslėpti.

[Lisette la Claire]

     Lisetė vos suraukusi antakius, įtariomis mėlynomis akutėmis žvelgė į Natuką. Pastarasis atrodė pasimetęs, šiek tiek išsiblaškęs, tarsi kažką slėptų. Juk negali būti tik dėl to, jog vienintelė priedanga buvo drėgnas rankšluostis, išpaišytas ančiukais. Tokių dalykų kartu jau ne pirmus metus gyvenanti porelė gėdytis neturėtų, kaip ir? Juk strazdanosis negalvojo, kad galbūt dar nuo mokyklos burkuojantiems klastuoliams reikėtų pasukti skirtingais keliais?
-Ak, ta kvailė Sibilė,- papurtė galvą, kartu nuvaikydama ir visas negatyvias ir kiek paranojiškas mintis, kurios puolė rausvaplaukę taip dažnai, kaip Londone švietė saulė.- Šiandien visai smagiai diena praėjo. Įsivaizduoji, atėjo tokia panelė. Žiobarė. Irgi rožiniais plaukais. Aišku, pasidžiaugė maniškiais ir paklausė, kokius dažus naudoju. Va taip va, ėmė ir paklausė,- išraiškingai mosikavo delniukais,- vos nesusimoviau, bet pasakiau, kad jų spalva yra mano kirpėjos rūpestis,- šyptelėjo, o tada stipriai apkabino Kepsniuką. Kam jau kam, bet kiauliukui meilės tikrai netrūko. Atrodo, jei tik galėtų, suspaustų jį taip stipriai, kad po to tikrai vakarienei būtų kiaulienos kepsniukai. Per žiauru? Tikrai taip.
-Parnešiau visko, kad galėtum iškepti lazaniją,- erzino Natuką. Aišku, jeigu šis nesiginčys, vargu, ar prancūzaitė pasakys, kad visgi vakarienę šį vakarą buvo pasiruošusi gaminti pati.- Ir prancūzišką pyragaitį su šokoladu ir riešutais. Viskas virtuvėj,- šyptelėjo ji ir padėjusi Kepsniuką ant lovos, pati atsistojo, kad rausvą suknutę pakeistų patogesniu ir namams labiau tinkamu apdaru.
    Vos Lisetei atsistojus, kažkas kojų gale taip pat paliko lovą. Atrodė, lyg nedidelis akmenukas būtų nukritęs ant medinių grindų. Žinoma, kad nuėjo pažiūrėti. Auginant gyvūnėlį, reikėjo rūpintis, kad niekur nebūtų neaiškių daiktų, telpančių kiauliukui į burną. Ką Lisetė ir Natukas darytų be Kepsniuko? Tiesa, šįkart ant parketo gulėjo visai ne neaiškus daiktas. Na, kaip ne neaiškus. Akivaizdu, kad ten papuošalų dėžutė. tačiau iš kur ir kodėl ji ten atsirado? Dvidešimtus metus skaičiuojanti prancūzė atsargiai pakėlė kažkokio tai papuošalo dėklą ir nieko nesakydama žvilgtelėjo į smaragdines strazdanosio akis laukdama kokio nors paaiškinimo.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanieliui labai patiko, kad rausvaplaukė pritarė jo mažyčiui, mažutėliui - Hsbdbhsgj, tvardausi netrenkęs tai kvailei kiekvieną sykį susitikus, - nepakantumui bendradarbei. Iš tiesų, Sibilės nuoširdžiai nekentė kone visi, kas tik ją pažinojo. Saldžiabalsė, nuolat savo „teisumu” erzinanti blondinė. Natukas buvo įsitikinęs, jog netgi šios tėvams ji gebėjo atsibosti. Nu rimtai, nu. Kodėl? KODĖL? Ji buvo tikrų tikriausia lipniaška. Vat grynai prisiklijuodavo prie popo kaip klevo lapas rudenį ir vsio, nei gražiai nuimsi, nei bjauriai nusiplėši. Ogi dar kažkada buvo garbingojo Grifų Gūžtos koledžo mokinukė, pff, vištų višta.
Besiklausant Lisetės išraiškingo pasakojimo apie plaukų spalvą ir kažkokią, jo mergytę copypaste'inančią žiobarę, Augustas vyptelėjo, tačiau šypsena, įsispraudusi tarp valiūkiškų vaikinuko skruostų, išbuvo tik kelias sekundes, mat šis dabar išgyvendamas savo gyvenime iki šiol didžiausią indišką melodramą, niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo to daikto, prie pat prancūzaitės. Staiga Lizerto išrinktoji pakilo nuo lovos, kartu netyčiom numesdama ir taip akylai mūsų herojaus stebimą dėžutę. Maldauju, nužudykit mane greitai. DABAR, - dar spėjo pamintyti strazdanosis prieš Lisetei pakeliant dėkliuką žiedui (reikėjo sinonimo, nes „dėžutė” jau panaudojau praeitam sakiny ehem) nuo, kilimo neturinčios šeimynėlės miegamojo, medinių grindų. Aišku, variantų, ką tokiu atveju galėtų burbtelėti, jaunuolio makaulėj buvo daugybė, tarkim:
- Jeigu pasakysiu, kad ten sėklos viduj, patikėsi?
- Lazanija skamba skaniai, einu padėsiu iškrauti produktus.
- Įseserė paliko.
- Čia Kepsniuko.
- Um, net nežinau kas čia.
- Radau gatvėj ant kelio, galvoju parduosiu lombarde.
- Davai susituokiam?
- Noriu vaiko, bet pirmiau žiedai.
- Aw, Lize, aš sutinku!
- Pažiūrėk vidun, jei patiks - tai aš peršuosi tau, jei ne - nu tai tavo problemos, nešiosi tokį, koks yra, mes ne milijonieriai.
- C'est la vie.
- You seen my nudes, please respond.
Tačiau Natanielis tik nejaukiai pasikasė pakaušį ir gurgtelėjęs seilių gniutulą, susidariusį gerklėj, susigėdęs, kiek nervingai prikando lūpą. Akimirką pradėjęs dairytis po kambarį, mąstydamas, ką pratarti, dvidešimt dviejų metų vaikino samaninių akučių žvilgsnis stabtelėjo ties vynmedžio burtų lazdele. Animacinė lemputė nelauktai žybtelėjo rusvaplaukiui virš galvos.
- Užsimerk penkioms minutėms, gerai? - Sumintijęs išeitį iš kiek nejaukios situacijos, entuziastingai kreipėsi į pyragėliais kvepiančią damutę, - Tiesiog užsimerk. Pasitikėk, jau blogiau nebus.

[Lisette la Claire]

     Ryškiai mėlynos, kaip giedras vasaros dangus, Lisetės akys vis dar žvelgė į Natuką, laukdamos kokio nors tai paaiškinimo. Prancūzaitei į rožinę galvą nė netoptelėjo mintis, kad galėtų atidaryti dėžutę ir pažiūrėti, kas joje slepiasi, tačiau, kita vertus, tai turbūt būtų nelabai jau ir mandagu, gal joje slypėjo didžiausia stradzdanosio paslaptis. Nors, aišku, jei jis taip nieko ir nepasakys, tikrai galės pamiršti apie miegojimą lovoje ir turės pasitenkinti sofa.
-Alio, Natanieli,- pilnu vardu dvidešimtmetė itin retai vadindavo savo bernužėlį ir tai tikrai nieko gero nežadėjo,- pasakysi ką nors ar ne?- kilstelėjo dešinįjį antakį.- Gerai, nenori, tai ir nesakyk,- dar sekundėlę nesulaukusi šeimos galvos atsakymo, Lisetė jau buvo besiruošianti padėti dėžutę atgal ant lovos ir eiti persirengti, kai pagaliau Natukas prabilo (visa laimė, o jau mergina buvo pradėjusi manyti, kad pastarasis bus kalbėjimo dovaną praradęs).
     Vos rusvaplaukiui liepus prancūzaitei užsimerkti, o šiai taip ir padarius, jos rožinėje galvoje toptelėjo koks milijonas, ne, milijardas minčių. Šią akimirką buvusi klastuolė turbūt suprato, kas čia vyksta, tačiau buvo sunku patikėti. Juk porelė dar niekada nekalbėjo, kad jau buvo laikas tuoktuvėms. Vajei, juk jai dar tik dvidešimt! Kitos jos amžiaus panelės dar tik laksto tarp įvairiausių bernužėlių ir ieško geriausio, o Lisetė juk bandė tik vieną. Na, kaip ir. Ne, ne, nepagalvokit, kad Natukas netenkino la Claire šeimos atžalos. Priešingai! Ji buvo įsitikinusi, kad galėtų su juo praleisti visą savo gyvenimą, tik galbūt netikėjo, kad pats strazdanosis to taip pat norėjo. Vaje, kaip keista. Bet gal jis nė nesiruošė pirštis? Kas, jei šiandien kokios nors sukaktuvės, o Lisetė bus pamiršusi?

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanielis mažumėlę nustebo rausvaplaukei taip lengvai jo paklausius ir užmerkus akvamarinines akutes.
- Gerai, svarbiausia neatsimerk ir nejudėk, - dar kartą pakartojo ir atsargiai apėjęs merginą, čiupo savo rūbus, iš vynmedžio išdrožtą burtų lazdelę bei šalia jos tvarkingai padėtą - kaip gerai, kad Lisetė mėgsta daiktus sudėlioti estetiška bei „viską galima rasti iš karto” tvarka, - pliušinio žaislinio briedžio formos nešyklę.
- Imk, tik nežiūrėk, - pagaliau apsirengęs, užsikišęs lazdelę už diržo, pats nepaleisdamas nešyklės, įkišo ją ilgakasei į vieną ranką ir paėmęs iš šios dėžutę su žiedu bei įsidėjęs į kelnių kišenę, sunėrė savo ir josios kitos rankos pirštus ir burbtelėjo burtažodį. Kambaryje žybtelėjo šviesos blyksnis (scena, kur priartinamas pasimetusio Kepsniuko snukutis), o tarsi ore išnykę jaunuoliai, netrukus stovėjo visiškai kitam pasaulio krašte.
- Jau gali atsimerkti, - tarstelėjo strazdanius, leisdamas dvidešimtmetei apsižvalgyti aplinkui. Tiesa, vaizdas tikrai buvo stulbinantis, juk jaunuoliai stypsojo viename tų it iš pasakos magiškai apsnigtų, jaukių Šveicarijos namukų balkone, žvelgdami į baltas Alpių viršūnes ir kiek žemiau esančius tokių pat rąstinių namukų stogus.
- Lisete, - po ilgesnės tylos grožėjimosi reginiu, prabilo strazdanius įdėmiai žvelgdamas į žydras, juodom blakstienom apvestas žemaūgės akis, - aš nemoku deklamuoti tų meilės ištroškusių romantikų apseilėtų sonetų, nemoku gražiai pakuoti dovanų, nes, iš tiesų, mane gąsdina žmonės viską tobulai suviniojantys į tą blizgantį popierių, jie net tave galėtų nužudyti ir supakuoti tarsi kalėdinę dovaną, o vėliau išsiųsti tavo priešui, khrm, atsiprašau, - krenkštelėjo kiek nusiplepėjęs jaunuolis, - taigi, aš nemoku gražiai rašyti eilių ir sveikinimų, iš dalies dėl to, kad esu kairiarankis, iš dalies, jog nemoku piešti kaip Picaso, todėl niekad nuo manęs ir negaudavai laiško Valentino dienos proga. Nepyk. Nemoku puikiai įsiminti datų, todėl neįsižeisk, jei kada pamiršiu kokią ypatingą šventę, tavo ar net savo gimtadienį, - kaltai vyptelėjo, pasikasydamas kaklą ir grįžtelėjęs į žadą atimančius kalnus, laikydamasis sugalvoto plano, vėlei tarstelėjo burtažodį. Nepaleisdamas nei merginos rankos, nei nežinia dėl kokių priežasčių pliušinio briedžiuko formą įgavusios nešyklės, Natanielis šįkart sėdėjo įsitaisęs siauroj valtelėj bei palengva plaukė nuostabiais Venecijos kanalais.
- Eyy! EYYYY!!! - Ėmė rėkti pasimetęs italas valties gale ir jau buvo kone beužsimojęs irklu, kai Natukas taktiškai ištiesė šiam kelias monetas ir pastarasis, keistai nužvelgęs porelę, rodos, kiek nurimo.
- Nemoku atskirti, kokio kremo tau reikia, tarp visų tų tavo indelių, ar padėti išpręsti Morganos santykių problemas, - atsigręžęs į greta esančią rausvaplaukę, po akimirkos ėmė tęsti anksčiau pradėtą monologą anglas, - nemoku kalbėti prancūziškai, deja, bet c'est la vie, todėl tikriausiai su tavo tėvais ar kita giminės dalimi nesutarsiu taip puikiai, kaip norėtųsi, - gūžtelėjo pečiais, - nemoku gaminti, ko nors daugiau nei šokoladinių ar imbierinių sausainių, blynų, kepto kiaušinio su sumuštiniu ir kakava ar arbata, tad tau tektų tenkintis tik tokiu meniu, nes, tiesa ta, kad ir su transformacijos kerais man niekada nesisekė, - akimirkai nuleido žvilgsnį, mažumėlę tyliau pridūręs paskutinius žodžius. Staiga vaikinuką pertraukė per garsiai įsidainavęs, jaunuolių porą plukdinęs italas ir, iš kelių sykių strazdanosiui nesėkmingai nepavykus jo nutildyti, jaunuolis, neturėdamas kito pasirinkimo, tik vėl kartu su kompanione pakeitė lokaciją. Dabar burtininkai mindžikavo bene didžiausio jūrų muziejaus koridoriais, o jiems virš galvų esančiuose milžiniškuose akvariumuose plaukiojo įvairiaspalvės žuvys bei kiti vandens ekosistemoje prisitaikę gyventi gyviai.
- Nemoku daugelio dalykų, Lis, bet tikrai žinau, kokias gėles ir spalvą tu dievini, - vėlei entuziastingai tęsė, neleisdamas panelei net įsiterpti į šią, rodos, niekad nesibaigiančią tiradą. Natanielis norėjo pasakyti tiek daug. Tarsi nekalbėjęs visą amžinybę (arba dėl to, kad žiauriai nervinosi), buvęs klastuolis dabar berte bėrė žodžius, - žinau, kokį gėrimą kasdien geri prieš išeidama į darbą. Iš tūkstančio kvapų galėčiau atskirti tavąjį. - Net sumosikavo rankomis, bandydamas labiau įtikinti patį save nei avietiniaplaukę ir netyčia nubaidė kone prisiartinusį, susidomėjusių, neoninių medūzų pulkelį.
- Žinau, ko tu bijai ir kas tave ramina, koks metų laikas ir kodėl tau patinka. Galų gale, net žinau, kur tu gyveni, - valiūkiškai porąkart kilstelėjo antakius. Na, taip, galbūt šioje vietoje jis persistengė, khrm.
- Neprižadu, kad išpildysiu visus tavo norus, nes, po velnių, Lis, reikia turėti saiką, - šyptelėjo palinksėdamas, - bet prižadu, kad stengsiuosi tai padaryti. Negaliu tau padovanoti viso pasaulio, - įsijautęs net kilstelėjo rankas aukštyn, - nes, pirma, jį jau kiti daug kam dovanojo ir jis bene prarado vertę, o antra, tu pati esi mano pasaulis.
Lizertas padarė pauzę. Bet kokia kita mergiotė jau seniai būtų neiškentusi šio „romantiško” šokinėjimo po šalis ir, pripažinkim, gana sekinančio jaunuolio teksto, tačiau rausvoji laikėsi pakankamai neblogai, ar bent jau Natukui taip atrodė.
Šiam vėlei mostelėjus burtų lazdele, šįsyk jaunuoliai atsidūrė Paryžiuje, pačiame Eifelio bokšte. Jau sutemęs naktinis dangus buvo giedras ir Lizerto laimei puikiai matėsi nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių.
- Tai, ką dabar darau, darau pirmą kartą gyvenime - ir tikiuosi paskutinį, - greitom pamintijo, - nenoriu ilgiau to atidėlioti, - PAGALIAU tamsiaplaukis priklaupė ant vieno kelio.
- Lisete, - kreipėsi į ilgakasę, - myliu tave nežinodamas kaip, kada ar iš kur. Myliu tave atvirai, be jokių painiavų ir jokios puikybės; myliu tave, nes nėra jokio kito žmogaus, su kuriuo jausčiausi taip: kai tu neegzistuoji, neegzistuoju ir aš. Galbūt man nepavyks padaryti tavęs laimingiausia mergina pasauly, bet tikrai žinau, kad tu padarysi mane laimingiausiu vaikinu, tad, - strazdanius išsitraukė iš kišenės ankstesniąją dėžutę, - Lisette la Claire, ar tekėsi už manęs? - juodas dangtelis kilstelėjo aukštyn, atidengdamas dailutį sužadėtuvių žiedą. Smaragdinėse Augusto akyse suspindėjo vilties žybūrėliai ir šis įsistebeilijo į, tikriausiai, maksimaliai pasimetusią prancūzę.

[Lisette la Claire]

     Vis dar laikydama dėžutę, sukėlusią, švelniai tariant, šiokią tokią sumaištį rožinėje Lisetės galvytėje, mergina užsimerkusi laukė, kol Natukas pagaliau baigs kuistis ir kažką pasakys ar tai padarys.
-Aha,-  vis dar užmerkusi žydras kaip giedras vasaros dangus akis linktelėjo. Žinoma, nejudėti ir dar būti užsimerkus Lisetei, nuo mažumės mėgusiai tyrinėti, domėtis ir lįsti ten, kur reikia ir kur nereikia, buvo nemenkas iššūkis, bet ji sąžiningai (jei ignoruosime faktą, kad buvo trumpam per pusę milimetro pramerkusi akį ir jos kampučiu gal sekundėlę matė strazdanosį, besivelkantį kelnes) įvykdė šią, jei galima sakyti, užduotį.
     Po minutės, kitos, iš dvidešimtmetės delniukų buvo paimta dėžutė, į vieną ranką įkištas pliušinis briedis, o kitos pirštai švelniai susinėrė su Natuko. Staiga, kažką pastarajam burbtelėjus, buvusios klastuolės galva ėmė suktis – teleportacija. Praėjo vos kelios akimirkos ir saldžioji porelė jau buvo nedidelėje tamsaus medžio trobelėje kažkur apsnigtuose kalnuose. Keletą kartų greitai suklapsėjusi juodomis blakstienomis, kad akutės priprastų prie šviesos, prancūzaitė apsidairė. Nežina, ar burtų dėka, ar todėl, kad vis dar nesuprato, kas čia, po galais, vyko, mergina visiškai nejautė šalčio, net, rodos, pamiršo visą neapykantą sniegui ir apskritai žiemai.
     Pagaliau baigusi grožėtis vaizdu, buvusi Klastūnyno globotinė atsigręžė į viso šito kaltininką. Norėjo paklausti, kas čia ir kodėl visa tai vyksta, tačiau vos jai prasižiojus, Natukas pradėjo kalbėti. Tą akimirką Lisetė suprato, kame čia šuo pakastas. Vajei, jūs net neįsivaizduojat, kaip rausvaplaukei jautruolei buvo sunku sulaikyti ašaras (laimės, žinoma), bet ji juk nenorėjo, ko gero, laimingiausią savo gyvenime dieną būti visa nusiverkusi ir su paburkusiu, kaip visada po verkimo būna, veidu.
     Rožinių plaukų savininkė meiliai žvelgė į Natuką, jo smaragdines akis, strazdanotą nosikę ir lūpas, iš kurių sklido patys gražiausi žodžiai. Staigiai nutrūkę žodžiai – klastuolių porelė dar kartą kėlėsi nešykle, šįkart, panašu, į Veneciją. Šilto vėjo gūsis tvokstelėjo į blyškų prancūzės veidą, į rausvus, visai kaip jos suknelė, plaukus. Skaisti ir taip be proto išsiilgtos saulės spinduliai žaidė ant Lisetės odos. Tobula,- tik tiek pamintijo ilgakasė, nepastebėjusi nei pikto irkluojančio italo, nei kaip Natui pavyko jį nuraminti. Ji tiesiog mėgavosi nuostabiu oru ir savo kompaniono širdelę glostančiais žodžiais. Dabar labiau už viską norėtų sustabdyti laiką, tik gaila, mat Hogvartse visai ne to mokė...
     Dar šiek tiek pasidžiaugę Venecija bei saule, Lisette ir Natanielis dar kartelį pakeitė savo buvimo vietą. Šį kartą – jūrų muziejus. Aplink porą plaukiojo daugybė įvairiaspalvių žuvyčių, medūzų, jūrų arkliukai ir kiti, didesni vandens padarai, kurių pavadinimų raganaitė nežinojo. Tiesa, atsimenat, kaip prieš tai dvidešimtmetė stengėsi neverkti? Viskas, basta. Kiek įraudusiais (nuo Venecijos saulės ar jaudulio – nežinia) skruostais tekėjo ašarų upeliai, net ne, visos upės!
-Čia akvariumas prakiuro,- trumpam įsiterpė, delnais braukdama ašaras nuo veido.
     Po turmputės rusvaplaukio pauzės, jiedu dar kartelį keitė lokaciją. Naktinis Paryžius ir vaizdas į jį nuo paties Eifelio bokšto. Lisetė niekada nė nebuvo buvusi Paryžiuje, o čia pati geriausia proga, kokia galėjo aplankyti šį meilės miestą. Tą akimirką atrodė, kad Natas ir rausvaplaukė visame pasaulyje buvo vieni, o nuo bokšto apačioje matomi žmonės atrodė it visiškai bereikšmės skruzdės. Tai vyksta,- susijaudino Lis ir delnais trumpam uždengė savo akis, kai Natanielis priklaupė ant kelio. Iš jo lūpų visą šį vakarą sklido patys gražiausi, mieliausi ir labiausiai glostantys širdį kada nors rožiniaplaukės girdėti žodžiai.
-Natuk,- ištarė žvelgdama tiesiai į smaragdines akutes, apšviestas Eifelio bokšto lempučių,- man nereikia viso pasaulio, kai šalia turiu tave. Aš išvis nežinau, ką tokio padariau, jog galiu kasdien užmiegu šalia tavęs, jog kasdien keliuosi taip pat šalia tavęs. Aš labiau už viską dievinu tavo šokoladinius sausainius ir kakavą, sumuštinius rytais ir arbatą lovoj. Ir nors aš galiu būti suirzusi, pikta, ne visada tokia, kokią galbūt mane pamilai, bet aš jau dabar esu pati laimingiausia, kokia kada nors buvau, tikrai,- iš mėlynų Lisetės akių ašaros tekėjo žaibo Makvyno greičiu, tačiau jos veiduką puošė plati šypsena.- Je t‘aime, je t‘adore, mon amour, ma vie. Oui! OUI!- nė nepastebėjo, kada anglų kalbą pakeitė gimtoji – prancūzų – kalba,- O dievai, Natuk, taip! Aš sutinku!

[Natanielis Augustas Lizertas]

Natanielis įdėmiai stebėjo kiekvieną Lisetės veido raumenėlį ir, tiesą sakant, akimirką tikrai sudvejojo ar ji verkia iš laimės ar dėl to, kad ją pykina nuo nuolatinių teleportacijų, o gal net todėl, kad jis apgailėtinai griovė jos svajonių ceremonijos vaizdą.
Merginai sutikus su, nu pripažinkim, labai viliojančiu pasiūlymu ir ėmus džiaugsmingai šūkauti prancūziškai, Natukas, kad ir nesuprasdamas tos paukščių kalbos, palaimingai išsiviepė it vaikas Kalėdų rytą ir iškart pakilęs nuo žemės, greitai apkabino avietinių plaukų savininkę bei stipriai prisispaudęs net kiek kilstelėjo šią žemaūgę burtininkę aukštyn.
- JI PASAKĖ TAIP! - Dabar po visą Paryžių laidė gerklę ir strazdanius, netvardydamas betrykštančių emocijų, o sugavęs la Claire žvilgsnį, pilvuke net ėmė jausti mažyčius paršelius, plazdenančius sparneliais.

*

- Keliaukim namo, - po kelių valandų praleistų grožintis Paryžiaus gatvėmis nuo didingojo Eifelio bokšto, galiausiai prabilo anglas ir apglėbęs savo SUŽADĖTINĘ bei pliušinį žaislą - nešyklę, nesulaukęs Lisetės atsakymo, netrukus vėlei pradingo ore.
Rodos, Natanielį taip ilgai kamavusi „dėžutės dėžutėj” problema išsisprendė pati.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Niekas tikriausiai neabejoja, jog šeima - tai brangiausias turtas kiekvieno žmogaus gyvenime. Jaukus ir tvirtas meilės bei supratingumo glėbys, visada padedantis bėdoje ir niekad nepaliekantis tavęs vieno. Žinot, tas gražias, reklamose prieš šventes rodomas šeimas? Visi laimingi, patenkinti, apsirengę teminiais, kartais net specialiai tarpusavy suderintais megztiniais, su šypsenom iki ausų? Dieve, kaip jų nekenčia Natas. Tiesiog pernešt negali džiaugsmingų jų marmuzių ir tų „leisk padėsiu. Oj ne, aš pats galiu. Ne, ne, leisk padėsiu. Heh, nu ačiū, širdele. Visada prašom, meile” pokalbių. O GAL TAU DAR EGLĘ Į UŽPAKALĮ SUKIŠT? OJ NE, BRANGUSIS, NEREIKIA, PATS SUSIKIŠIU. NE, NE, LEISK PADĖSIU, DAR ŽAISLIUKŲ ATNEŠIU. KAD JAS KUR VELNIAS NEKENČIU, - jaunuolį net siutas ėmė pagalvojus. O žinot, tas meksikiečių, italų ar rusų šeimas, kuomet prie stalo susirenka mažiausiai pusę giminės, suvažiuoja vos bekvėpuojančios, vietiniam rajone karstus prisiparkavusios močiutės, visi rėkia tarsi turguj, negalėdami normaliai susikalbėti kaip žmonės ir reikia pristumti dar porą stalų bei kėdžių, kad tilptų niekieno nemėgstamo, bet kažkodėl visur kviečiamo, hemarojumi besiskundžiančio dėdės ar antros eilės, kasmet dešimčia kilogramų papilnėjančios, vaikus rijančios tetos užpakalis. O taip, tokios šeimos pačios geriausios: paprastos, tikros, maksimaliai nervuojančios ir visgi kažkiek meile vienas su kitu besidalijančios. Būtent tokia buvo ir Lizertų šeima. Tad net nėra ko stebėtis, jog Lisetės mintis pakviesti ją į svečius, Natanielį privertė ne tik dvidešimt minučių juoktis iki ašarų, o kitas dešimt atkalbinėti merginą nuo tokios savižudiškos minties, bet ir stipriai sunerimti, prancūzei visgi neatsisakius savo idėjos.
„Lize, tu juk žinai, jog aš mirsiu nuo jų. Tu net nesulaukei vedybų, o jau ketini mane nužudyti. Ir dar tokiu žiauriu būdu. Lisete, pagalvok apie mūsų negimusius vaikus, kaip jie augs be tėvo? Gerai, jei tau jau nesvarbus aš, tu bent pagalvok apie Kepsniuką. JIE JĮ GYVĄ SURYS!” - Anąsyk zyzė buvęs klastuolis, tačiau, kaip matot, jaunosios poniutės tai neįtikino ir dabar vos likus kelioms minutėms iki raudonplaukių sąskrydžio, Natanielis nekantriai mindžikavo po butą iš vieno kampo į kitą, stebėdamas, rodos, visiškai atsipalaidavusią prancūzaitę. Ne tai, kad vaikinas abejojo ar jo išrinktoji patiks pastariesiems, atvirkščiai - jaunuolio krūtinėj tarsi kažkas mušė gongą vien nuo minties, jog Lizertai taip užkamuos melsvaakę, kad šioji net apsigalvos dėl sužadėtuvių ir tapimo rausvažandžių strazdanių šeimos dalimi.
- Gerai, viskas bus gerai, - burbėjo sau po nosim tarsi maldą rusvaplaukis, kai staiga per kambarius nuskambėjo čirškianti melodija ir pasigirdo nedrąsus beldimasis į medines namų duris.
- O gal neatidarykim? Apsimesim, kad sumaišė butus, juk pasitaiko, ane? - Viltingai pažvelgė į jaunuolę Augustas ir po kelių minučių nenustojančio įkyraus svečių skambinimo į duris, giliai atsiduso bei nušlepsėjo garso link.
- Sveiki, - net pats nusistebėjo kaip entuziastingai pasisveikino strazdanius, o netrukus ant šluotų įsiveržusiems dvyniams, persižegnojo pasimelsdamas, - Viešpatie suteik jėgų man, mano nervams, paršui ir tai beprotei, sukvietusiai visą mano šeimą. Amen.
- NATAI! - Sušuko trys mažos mergaitės ir subėgusios į ne itin erdvų prieškambarį, stipriai apkabino geru metru aukštesnį brolį, - kaip mes tavęs pasiilgom! O kur ji? Kur ta tavo žmona, apie kurią pasakojo mama?! - Sukrykštė vidurinioji, o kitos tarsi sąjungininkės ėmė kvailai kikenti.
- Sužadėtinė, ne žmona, - sausai pataisė mažylę ir suvėlęs visų trijų plaukus, pridūrė, - ji ten kambaryje.
- Mergaitės, negražu taip iškart užsipulti brolį, juk ką tik atvykom, - sudrausmino trynukes, tolėliau esanti moteris ir palaukusi, kol mažosios raganiukės pasitrauks, priėjo arčiau Nato, - koks tu gražus ir didelis užaugai! Na, kurgi ji? Aš irgi noriu pamatyti! - Suspiegė į penktą dešimtį įžengusi, kiek apkūni raudonplaukė moteriškė ir akimirką suspaudusi jaunuolį glėbyje, įbruko šiam į rankas kelis neaiškius maišus.
- Viskas, gerai, jos tik smalsios. Lisete! - Šūktėjo kažkur pradingusiai jaunuolei, - ateik, susipažink su mano sesutėmis: Amelija, - mostelėjo į kalbėjusiąją, - Abigaile ir Meibele, - bakstelėjo į esančias iš kairės ir dešinės. - Mergaitės, eikit apžiūrėkit paršelį, - kiek linktelėjo galvą, leisdamas suprasti prancūzei, kad geriau greičiau dingtų su pirmakursėmis raganiukėmis iš ponios Lizert akivaizdžio.
- Nu, mam, juk sakiau, nieko nevežt, kas čia? - Atsigręžęs atgalios į raudonplaukę anglę, suniurnėjo jaunuolis.
- Oj tik nereikia, maisto niekada nebus per mažai, - išsišiepė šioji ir nusirengė paltą, - beje, Eštonas negalėjo atvykti ir net neatsiprašo dėl to, - pavartė akis vos galva už Natanielį žemesnė moteris, - jaukus butukas, kiek mažokas, bet.. -
- Vėl reikalai ar ne? - Kiek nusiminęs, jog tėvo nebus, burbtelėjo vaikinukas ir tik dabar pastebėjo po kambarius skraidančius du paauglius. Prisimerkęs, dar kiek valdydamas beprasidedantį nervinį tiką, Augustas atsigręžė į motiną.
- Kas? - Išpūtė akis šioji tarsi devynių burtininkų susigrūdimas į mažą butuką Londono centre būtų visiškai įprastas dalykas, - pagalvojau, bus smagu visiems susirinkti kartu kaip senais gerais laikais.
- Labai, - burbtelėjo Natas ir žvilgtelėjęs į rusvaplaukius ant šluotų pridūrė sau mintyse: Senais gerais laikais tu negimdei benkartų nuo ko papuola.
- Ey, lipkit nuo šluotų, čia ne pilis! - Suraukęs antakius, riktelėjo įseserei ir įbroliui vaikinukas.
- Priversk, drieželi, - pasišaipė septyniolikmetė ir susidaužiusi delnais su dvyniu, tik dar labiau padidino greitį, o iš mergaičių atėmusi jau princesių suknele aprengtą kiauliuką - kas per? Kada jos spėjo? - kilstelėjo bei ėmė mėtytis juo ore tarsi kamuoliu.
- Tik dėl to, kad šypsaus, nereiškia, kad nenoriu trenkti jums į galvas, - išspaudė šypsnį Lizertas ir čiupęs burtų lazdelę, atsargiai nuleido Kepsniuką ant žemės, o tuos du sustingdė kerais. - Ne tokie kieti, kai negalit naudotis burtais už mokyklos ribų, heh?
- Natanieli!
- Nu, bet, maam! - Pradėjo skėsčioti rankomis burtininkas ir priverstas griežto pūstažandės, karolių ant kaklo prisikabinusios moters žvilgsnio, vėlei mostelėjo iš vynmedžio išdrožta burtų lazdele.
- Haha, mamyčiukas, - ėmė kikenti atstingę jaunuoliai.
- Velnias, Otilija, patrauk savo storą užpakalį nuo praėjimo, - staiga ėmė keiksnotis dar vienas, kiek prikimęs, moteriškas balselis su lazda bandantis prasibrauti pro prie savo vyro prisiglaudusią nėščią Natanielio tetą ir vidury koridoriaus su sūnumi taukšti nenustojančią garbanę.
- Suprantu, kad pasiėmėte kartu Skarlet su Mailsu, ji nėščia neprognozuojama ragana, o tas - popadinis vyrelis, bet kurių velnių pakvietėt ir močiutę? - Tyliau sužnibždėjo motinai į ausį jaunuolis ir netrukus jo pakaušį pasitiko stipresnis smūgis lazda, - Ei, skauda!
- Nors ir sena, aš vis dar puikiai girdžiu. Nagi ateik, pabučiuok savo Naną, - galiausiai prasiveržė pro stovinčiuosius žilagalvė moterytė vos vos aukštesnė nei metro ūgio. Sidabriniai, banguoti jos plaukai buvo gražiai sukelti į viršų, amžių išduodančios raukšlės juosė mažumėlę įdubusias, dideles, dar savotišką žavesį išlaikiusias akutes. Vos atlėpusios ausys buvo pravertos dideliais žiedais, o putloką jos kūną dengė bordo spalvos skraistė ir žemę siekiantis šilkinis sijonas. O taip, devyniasdešimtmetį neseniai atšventusi bobulė buvo atsidavusi vakarėlių siela. Tikrų tikriausia chebros zažyga.
- Eh, labas, Nana, malonu tave matyti, - atsiduso aukštaūgis, pakštelėdamas senolei į skruostą.
- Nemeluok, tu man irgi ne saldainiukas akims, - timptelėjo buvusiam klastuoliui už žando močiutė Lizert, - ne dėl tavo rūškanos marmuzės vilkausi iš savo šilto būsto į tavo lizdą. Na, kurgi ji? Kur mano naujoji anūkė? - Suplojusi delnais, smalsiai nutipseno savo mažomis kojytėmis į svetainę.
Mano angelas sargas tikriausiai dabar geria. Daug, - nebyliai pamintijo žaliaakis, o tetai ėmus šaukti ant savo vyro, jog šis nepadeda jai nusivilkti palto ir dėl to jos visiškai nemyli, suvedė lūpas į tiesią „už kokias nuodėmes, man šitas pragaras?” liniją.
- Savanaudis niekšas!
- Bet, Skarlet, aš -
- Nelįsk prie manęs, stuobry, ir tavo vaikų neketinu gimdyti! Natanieli, brangusis, kaip gera tave matyti, šeima nuostabus dalykas, pamatysi, vesi - nesigailėsi, - triskart pabučiavo sūnėną raudonkasė nėštukė, - beje gal turit ko nors valgyt?
- Mhm, - numykė herbalogas, - virtuvėj turėtų būti dar likę keli gabalėliai obuolių pyrago.
- Ooo, pyragas! - Sucypė iš laimės Otilijos jaunesnioji sesuo ir nuskubėjo pasivaišinti.
- Gera jus abu matyti, Mailsai, - paspaudė ranką svečiui.
- Dabar taip manai. Duok jai laiko, - pakabinęs savo ir žmonos rūbus, sunkiai atsiduso jaunuolio dėdė.
- Kelintas mėnuo?
- Aštuntas.
- Užjaučiu, praeik, - kiek pasitraukė į šoną, praleisdamas visiškai nusilpusį, hormonų kamuojamos moters užgaidas pildantį, emociškai ir fiziškai iškamuotą, vos dešimčia metų už patį Natanielį vyresnį juodaplaukį.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Buvo vėsi penktadienio popietė. Vėjas nebuvo itin stiprus ir šaltas, tačiau saulė labai nesiveržė rodytis iš po kiek pernelyg debesuoto dangaus. Lyti neturėjo, bent jau nepranešė. Rusvaplaukiui patiko toks oras. Gaivus, pilnas naujovių oras. Tik, matomai, ne šįsyk. Šiandien Natanielis tūnojo savo bute, visai neturėdamas jokio didesnio troškimo pasivaikščioti gryname ore. Jo rusvoje makaulėje kirbėjo tik viena mintis. Lizertas jaudinosi. Ne, vaikinukas  nežingsniavo iš kampo į kampą, grauždamas nagus ar liedamas šaltą prakaitą. Jaunuolis tiesiog, iš šono pažiūrėjus, visai ramiai sėdėjo ant lovos krašto ir apatiškai vėpsojo į tolėliau ant minkštos pagalvėlės padėtus auksinius žiedus. Vestuvės - štai, kas neleido jaunikiui lengviau atsikvėpti. Atsakomybės našta tartum senas skolininkas nemaloniai spaudė, dar širdyje likusio visišku vaikėzu, buvusio klastuolio pečius. Natanielis mylėjo Lizetę, tikrai mylėjo, o ir rausvaskruostis Kepsniukas buvo tarsi jų mini šeimynėlės kūdikis, tačiau visgi kažkas stabdė žalvarinių akių savininką.
  Rusvaplaukis, rodos, taip spoksodamas į vieną tašką, išsėdėjo ilgiau nei valandą ir tik išgirdęs beldimą į buto duris, tartum pabudo, staigiai pašoko iš vietos ir skuoste nuskuodė garso šaltinio link.
- Jau maniau niekada neateisi. Įeik, - menkai vyptelėjo, apkabino bičiulį ir mostelėjęs ranka į prieškambario vidų, sunkiau atsiduso.

[Frankas Stigleris]

  Velnias, kaip netikėtai, bet lauktai atėjo ši išties džiugi diena. Rodos, tik prieš savaitę jie abu, Natas ir Frankas, pirmąkart gyvenime susitiko per jo strazdanės sesers, palikusios gilią žymę garbaniaus sieloje, laidotuvėse, plius, galėjo prisiekti, kad dar vakar abu lakstė po skersgatvius, terliodami sienas ir ne savo noru, khem, būdavo pastūmėdami į muštynes su kur kas didesniais priešininkais, pavyzdžiui, ponu Rolu. O dabar? Kas čia vyksta? Vestuvės? Kad mane vietoj nukirstų... Ai, žinoma, vestuvės tai ne Franko su Natanieliu. Na jie geriausi draugai, bent garbanius tokiu laikė Lizertą, bet tik tiek. Matot, ši puiki diena priklausė Anabetės brolužiui ir jo rausvaplaukei, išties puikiai balandėlių porelei.
  Franko šiandien visa diena buvo paaukota draugui. Žinoma, galėjo atsisakyti, sau pats būtų ramiai pasiruošęs šventei - juk vyriausiasis pabrolys bus -, bet kur tau. Natas dar net nespėjo padoriai paprašyti, o tasai šmikis jau buvo sutikęs. Oi tas Stigleris. Tik duok progą pabūti geru draugu, tiesa? Tai ir dabar, belakstydamas pusnuogis po savo loftą, bandė užsimauti po ranka pasimaišiusias kelnes, rodos, džinsus. Nenorėjo dar rengtis visu kostiumu, mat būtų greitai suprakaitavęs, bandydamas pagelbėti Natui prieš vestuves, o visgi tyliai viduje troško atrodyti išvaizdžiai šventėje, plius, kai sužinojo, kad ir Salazaro išpera, kažkaip prilipo ta pravardė garbaniui mintyse, žodžiu dar nedrįsdavo ištarti, tai pastarasis net stryktelėjo vietoje. Tikrai bus kažkas užsimezgę tarp tų dviejų. Pažiūrėsim, kaip viskas toliau klostysis.
  Nepraėjo nė valanda, o Frankis rankose su visu kostiumu, kurį pagelbėjo išrinkti Eleizija, jau stovėjo prie Nato buto durų. Nelaukęs nieko, ir pasibeldė. Tikėjosi, kad teks palūkuriuoti minutę, dvi, mat jaunikis tikriausiai jau bus pradėjęs ruoštis: matote, vėlavo Frankas pusvalandžiu, bet nieko tokio. Gi laiko į valias yra, taip?
  - Labas, - šyptelėjo, išvydęs draugą. Broliškai apsikabino ir kilstelėjo antakį, išgirdęs priekaištą dėl vėlavimo. - Nieko tokio. Gi vestuvės su nuotaka nepabėgs, o ir jaunikis...
  Nespėjo užbaigti minties, mat akys užkliuvo už apgailėtinos Nato išvaizdos, beje, ir tas atsidūsimas gero nežadėjo. Kas vėl atsitiko? Priešlaikinė susižiedavimo baimė? O gal dingo jaunikio noras prarasti savo kaip meilužio titulą?
  - Gerai, - pasikabinęs rūbus, romiai numykė. - Matau, kad jaunikis gali dar pabėgti. Kas dabar yra? Dingo noras? Ar ir vėl viskas pasibaigs pas tą mamą Odę, huh? Žinok, netrykštu noru būti subaladotam kaip kriaušei per tavo vestuves.
  Krestelėjo šalimai draugo, kur, rodos, jis jau senokai sėdėjo. Pagal kvapą net prieš jam čia ateinant.
  - Na, aš laukiu.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Franko optimizmas vertė Natanielį šyptelėti porąkart. Rusvaplaukis net nežinojo, kaip paaiškinti savo apgailėtiną jaudulį taip linksmai nusiteikusiam draugui.
- Nežinau net, kažkaip sunku patikėti, jog visa tai vyksta, - krestelėjo ant nugaros į minkštapaklodę lovą ir patrynė delniukais strazdanotą veidą.
- Manai, gerai darau? Lizetė bus laiminga su manimi? - Kilstelėjo kiek apniukusias smaragdo žalsvumo akis į greta sėdintį juodaplaukį. Natanielio žvilgsnis vis kliuvo už, šalimais sužadėtinės prancūziškų kvepalų stovinčio, melsvo skysčio pripildyto buteliuko.
„Išgersi prieš vestuvių ceremoniją ir jaudintis nebereiks.” - Makaulėje suskambo tos kraupios senutės žodžiai. Tačiau Natas kažkaip vis dvejojo ar vertėtų pasikliauti ritualinėmis apeigomis apsiimančia, Vudu magiją praktikuojančia, magiško zoologijos klubo direktore dirbančia tetule.
- Ehh, - dar po kurio laiko tylos atsiduso, pažvelgęs į ant spintelės stovintį laikroduką su kiaulytės ausytėm. Kaip dabar pamena - jį gavo Kepsniukui dovanų iš mažųjų trynukių Abigailės, Meibelės ir Amelijos. Puiki klastuolių pamaina Hogvartse auga,- nejučiom pamintijo.
- Jau reikėtų eiti, ceremonija prasidės už valandos, - murmtelėjo ir pakilęs nuo lovos, kiek pasitaisė dailų juodą, šviesoje kiek žalsvą - klastuoliškai simbolišką - atspalvį įgaunantį kostiumą, - Negaliu pavėluoti į savo vestuves, o tuo labiau leisti vyriausiam pabroliui atrodyti lyg ką tik nulipusiam nuo šluotos, - nuotaikingiau išsiviepė.