0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Apsauga
« Prieš 4 metus »
   Ministerijos aštuntojo lygio vestibiulyje yra Apsaugos stalas, kuriame paprastai budi vienas apsauginis. Čia nustatomi kiekvieno lankytojo burtų lazdelės svoris ir savybės. Visi lankytojai privalo prisistatyti ir pateikti savo lazdeles prieš praeidami pro auksinius vartus ir patekdami į tolimesnes ministerijos patalpas.

   Kairėje prieš auksinius vartus paprastai sėdi ryškiai mėlyną uniformą dėvintis apsauginis. Kai nebūna lankytojų, jis paprastai skaito „Magijos žinias“ ar plepa su Magiškojo ūkio skyriaus darbuotojais, o ką nors pamatęs ateinant sunkiai atsidūsta ir stengiasi kuo maloniau bendrauti su tikrinamais lankytojais. Kaipgi nesistengs - už pernelyg grubų elgesį jau gavo pastabą ar kelias, dar sykis ir lėks iš darbo, o šito tai nesinori. Kur tu rasi geresnę vietą už šiltą ministerijos kamputį netoli bufeto, kuriame dirbanti padavėja kartais ir dykai pavaišina kava?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Avery Michel Streiker

Ats: Apsauga
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Gatvės buvo tuščios prie Magijos Ministerijos, tačiau daliai burtininkų ir raganoms karantinas nebuvo galvoje. Buvo vėlus pavasario vakaras, vėjas košė apylinkę, gynė pilkšvus debesis tamsėjančiu dangumi. Buvo ramu, tylu.
Ianas tyčia pasirinko šį vakarą - šiandien pakils pilnatis, jiems bus lengviau nuversti esamą Magijos Ministerijos valdžią.
Visa apylinkė buvo slapčiai apkerėta nuo žiobarų akių, jog koks kvailelis neatsidurtų kovos lauke.
Tarp paprastų riaušininkų, įpykusių dėl neteisingų įstatymų antgamtikams, buvo ir įsimaišę ir Iano šalininkai. Iš pradžių viskas vyko kaip ramiai: paprastas sambūris, kartais orą perrėždavo viena ar kita griežtesnė gaida, palydima palaikymo šūksnių. Ji irgi ten stovėjo. Jos tamsiai rudos akys sekė kiekvieną vado judesį, kažkur šalia jo turėjo būti Artemidė. Stengdamasi per daug negriežti danties ant jaunosios vilkolakės ir "Krikštamotės" narės (visgi, viskas greitai baigsis), nususko akis į užmaskuotą kerais Magijos Ministerijos pastatą. Ji žinojo, jog prieš užpuolimą, kiekvienas šalininkas turėjo ištyrinėti Magijos Ministerinos planą, nuvogtą jos.
Viskas greitai baigsis. Jaudulys sugniaužė jos gerklę, tiek metų planuotas įvykis...
Riaušininkų skanduotės vis garsėjo ir garsėjo, rodos, niekas iš Magijos Ministerijos nepasirodė ir nebandė sušvelninti situacijos. Su kiekvienu pykščio ir nevilties perkreiptu šūksniu, oras įsieletrino, Vi žinojo - tuoj, tuoj, tuoj tai įvyks.
Netikėtai kažkas priekinėse eilėse puolė prie raudonos telefono būdelės, orą sudrebino sprogimo garsas, viena grupė nubėgo link kitų vietų, kurios irgi slėpė įėjimą į Magijos Ministeriją. Vi iš akių pametė Ianą, kuris laikėsi tylos - niekam iš Magijos Ministerijos darbuotojų nereikėjo žinoti, jog tarp eilinių riaušininkų yra įsimaišę ir jis ir jo šalininkai. Vi susilaikė nepavarčiusi akis - eilinis bandymas būti neįrašytam į istorijos vadovėlius, jog tu pirmas įsibrovei į Magijos Ministeriją.
Kažkas ją pastūmė, nelyginant minia kaip vienas kūnas plūstelėjo į išsprogindą būdelę, kuri atvėrė laisvą kelią į vidų.
Vi nė nespėjusi susigaudyti atsidūrė prie apsaugos, jai pavyko ištrūkti iš minios stumimo, užlendant už apsauginininko stalo.
Ausų būgnelius suvirpino skardūs kerų pavadinimai, kažkas dužo, rėkė - įsivyravo maišalynė. Vi tyliai nusijuokė, nemanė, jog pradės savo įgyvendinti tikslą po stalu, kol kiti vienas kitą skerdžia.
Sugriebė lazdelę. Užteks tūnoti ir išlindo už priedangos ir pasileido liftų link, su noru suieškoti Ianą. Jie kartu turi nužudyti Fasirą von Sjuardą.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Apsauga
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Nors Lukas iš dalies ir žinojo kas čia vyksta ir ką reikės daryti, bet jam vis dar kilo klausimų, o kadangi jis dabar buvo vienišas vilkas (nors tikrųjų vienišų vilkų čia tikriausiai irgi netrūko), nes nei vienas iš burtininkų ar raganų stovinčių nebuvo vienas (na bent tokių jo akiratyje nepasitaikė),
tad nenorėdamas jiems sutrukdyti pokalbio nesiartino artyn jų. Net to keturiolikmečio ar kiek jam ten buvo metų niekur nesimatė Matyt numirė varškelis. Dairydamasis ir tikėdamasis pamatyti pažįstamų veidų, snukių ar dar ko kiek tolėliau pastebėjo kažką panašaus į Mayrą (?), bet greitai tas mintis nuvijo šalin, nes čia buvo pilna panašiai apsirengusių burtininkų ir raganų.Juk negali būti, kad ji irgi čia, ar gali? Galbūt reikėjo eiti į susirinkimus jeigu tokie iš viso buvo, tada bent žinočiau, kad jos čia tikrai nėra, bet svarbiausia, kad ji bent dabar yra saugi ir sveika. Nuo praeito karto kai buvo grąsinama ja jam, nieko panašaus nebuvo nutikę, tad iš to ir galėjo daryti prielaidą, kad ji sveika, gyva ir dar paeina. Na bent paskutinį kartą kai ją matė ji vis dar paėjo, nors teko nunešti ją iki pat lovos (kas buvo nelengvas iššūkis) ir išsisukti tiktais pažadinant kelias klastuoles, bei be jokių nereikalingų susitikimų su kažkuo kam to nereikėjo matyti.
Jo prisiminimų virtinę nutraukė sprogimas kuris buvo ženklas, kad prasidėjo tai, ko tikriausiai baiminosi visa arba didžioji dalis Magijos ministerijos. Kadangi minia ėmė plūsti kažkur kas leidosi žemyn buvusiam klastuoliui neliko nieko kito kaip tik sekti jos pavyzdžiu nenorint būti sutryptam.
Visas šis žmonių sambrūzdis jį vertė jaustis nejaukiai, čia buvo tiesiog per daug žmonių vienoje vietoje, tad prasibrovęs kiek labiau į šoną pasilypėjo ant židinių angų ir stebėjo kas vyksta priekinėse eilėse, o ten vyko tikrų tikriausias mūšis. Ir kaip man dabar žinoti kurie saviškiai, o kurie ne? Teks pasitelkti akis ir žiūrėti į kurią pusę jie juda. Nors tai ir nėra pats geriausias būdas juos atskirti, bet kol neradau kito būdo turėtų sueiti. Eidamas palei užvertus židinius išsitraukė lazdelę kuri saugiai gulėjo jo kišenėje reikėjo padaryti žymiai anksčiau dar prieš atsiduriant čia. Kai norėjo pasižiūrėti ar lazdelė laikoma taip kaip reikia, nes labai abejojo savo rankomis, o tuo labiau jų teikiama informacija, pamatė, kad žiedo deimančiukas šviečia violetine spalva kas reiškė, kad ji yra kažkur čia, šitoje visoje mėsmalėje. O dar labiau jį nervino tas dalykas, kad nesugalvojo pasižiūrėti anksčiau.Velnias, velnias, velnias. Kas ją čia atnešė, ar tik nebus tas pats velnias. Ir kodėl ji man nesakė, o tuo labiau kodėl aš jai to nesakiau. Kadangi jis žinojo, kad ji yra čia, jam neliko nieko kito kaip tik ją susirasti. Tad pasilypėjęs aukščiau ir tapęs lengvesniu taikiniu gynėjams, ėmė ieškoti merginos, tikėdamasis, kad ji vis dar gyva ir svarbiausia sveika.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 920
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Apsauga
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
 Pilki, greitai tamsėjantys debesys ritosi vakariniu dangumi. Įtampa ore buvo tokia didelė, kad ištiesęs ranką, regis, galėjai ją paliesti. Žmonės jau kelias valandas būriavosi prie Ministerijos pastato. Visi jautė, kad kažkas tuoj tuoj įvyks.
 Mayra laikėsi atokiau. Jai nepatiko žmonių minios ir joms būdingi pavojai. Pastums, sutryps, gabalais išnešios... Ne, geriau viską stebėti iš toliau.
 Tamsios merginos akys lakstė minios veidais, bandydamos atspėti sąjungininkus. Pirštai nejučiomis vėl pradėjo sukioti sužadėtuvių žiedą - mergina žinojo, kad Lukas kažkur minioje. Bet ar jis žino apie mane? Pakankamai ji atsiklausė kvailų anekdotų apie jos buvimą jo dama mirtiname pavojuje, o vyras dar dar nieko nežino. Kaltė sukirbėjo klastuolės viduje.
 Ak, kokia kvaila diena, koks kvailas tikslas ir dar kvailesnė priežastis čia būti. Per visą tą laiką, kol viskas tyliai virė, Mayra pasikeitė beveik neatpažįstamai. Nusprendė nutraukti savo ryšius su demonais, kažkaip atgauti iš jų savo sielą, sutiko Luką, susitaikė su savo kitomis asmenybėmis ir taip toliau. Psichologė didžiuotųsi. Mergina nejučiomis paėmė lazdelę į ranką ir tvirtai ją suspaudė.
Žinai, kad kelio atgal nebus?
Kelio atgal seniai nėra.

Mayra šyptelėjo. Keista būsena, kai sąmonę užima net dvi asmenybės. Tokia šiek tiek eksperimentinė.
 Sprogimas. Minia, kaip vienas organizmas, paplūdo į Ministeriją. Ak, tas saldus saldus primityvus chaosas, užgimęs tą akimirką. Didžiajai daliai žmonių dingus pastato viduje, Mayra irgi patraukė į vidų.
 Vestibiulyje jau aidėjo burtažodžiai, keiksmai ir aimanos. Kelis kartus atsimušusi nuo paklydėlių kerų su Protego, Mayra dairėsi, ieškodama laiptinės. Aurorams į glėbį tikrai nepuls, dar ne ant tiek suicidali. Mintyse kratydama Ministerijos planą, mergina pastebėjo asilą savo sužadėtinį ant apsaugos stalo. Pribėgusi, čiupo jį už rankos ir nutempė žemyn.
-Durnius! Beprotis! Šūdsmegenis! Ką čia veiki?!-įsiutusi, Mayra rėkė, bet jos tas rėkimas kuo puikiausiai pritapo ir taip visur vyravusiame triukšme. Kita Mayra susivaldė vos neužvožusi Lukui - jis šitiek nerimo sukėlė, bet, eh, dramos ir taip pakanka. Vėliau.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Apsauga
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Lukas ieškojo Mayros, bet čia buvo žymiai per daug žmonių, kad būtų galima surasti panašiai kaip ir visi kiti apsirengusį žmogų. Bent tikiuos ji mane šičia stovintį mato. Nors jis ir buvo tapęs lengvu, bet į jį kerai skriedavo vos kelis kartus per kokias dvi minutes, kas buvo palyginus gerai. Vien dėl to, nes turėjo iki keturiasdešimties sekundžių laisvo laiko per kurį galėjo tęsti savo paieškas. Vienintelis dalykas kurio jis tikėjosi, kad mergina žino, kad jis yra čia, na, o jei ne anksčiau ar vėliau vistiek tai sužinos.
Kiek žemiau negu jis stovėjo vyko įnirtinga kova tarp geriečių ir blogiečių, bet dėl to kurie yra kurie buvo galima ir pasiginčyti. Visi prijaučiantys Magijos Ministerija būtų sakę, kad Ianas ir jo šutvė yra blogiečiai, o tie kurie dabar įnirtingai bandė apginti Ministeriją geriečiai, o visi tie kurie prijaučia Ianui būtų sakę, kad viskas yra atvirkščiai. Dėl šito dalyko veikiausiai kilo nemažai muštynių ir tikrai bent vienas iš tų tarp kurių kilo buvo sužalotas, o kai kurie veikiausiai ir mirė. Kadangi norėjo, kad visą tai baigtųsi kaip galima greičiau, nesvarbu kieno pergale buvusysis klastuolis laidė Bombarda ir kitus kerus į tolimąsias gynėjų gretas kur veikiausiai dar nebuvo prasiveržę puolėjai, tad tai daryti buvo saugiau jeigu nenorėjai sužeisti kažko iš savo gretų.
Taip pat stovint ant stalo atsivėrė vaizdas į visą tą kraupumą kurį dabar kėlė kai kuriose vietose kraujais nudažytos grindys, prie kurių nuostabią kompoziciją sudarė žmonių lavonai arba vos vos gyvi žmonės. Apsisukęs atgal pažiūrėti į vis dar nepraradusius vilties (nors dabar ir nelabai buvo priežastis ją prarasti) puolėjus Lukui pasirodė, kad pamatė Mayra, tad ėmė sekti kažką kas buvo į ją panašus. Nors to ir negalėjo daryti labai gerai, bet kiek mažiau nei minutę jis tai vykdė kol į jį vėl nebuvo paleisti kerai kurie jį išblaškė, tad prarado iš akių tai ką sekė, bet tai davė ir gerų padarinių. Vaikino galvoje šmėstelėjo popieriai kuriuos jam įteikė tasai, berods keturiolikmetis. Sunaikinti, taip man reikia sunaikinti ir tuomet bus viskas. Eh... reikėjo apie tai pagalvoti kiek anksčiau, dabar teks tikriausiai bent jau šiek tiek improvizuoti. Kai užduotis grįžo į smegenų platybes vaikinas ruošėsi imtis josios, bet buvo nutemptas žemyn. Kadangi tai nutiko per daug netikėtai klastuolis vos nenusivožė veidu ant grindų, bet šiaip ne taip išlaikęs stovimąją padėti nukreipė lazdelę žmogystai į kaklą palikdamas centimetras nuo jo. Kiek atsitokėjęs pamatė, kad šičia stovi Mayra, tad patraukęs lazdelę nuo kaklo priglaudė ją prie šono, kad jeigu reiktų gintis galėtų tai padaryti pakankamai greitai. Vos ne iš karto po to kai atsidūrė ant žemės jam teko išklausyti keletą įžeidžių žodžių kurie jį puikiai apibūdindavo kai kuriose situacijose.
 -Aš tavęs galėčiau paklausti to paties, ką po velnių tu čia darai?! -balsas kuris dažniausiai buvo naudojamas kalbant su mergina dingo lyg raudonosios telefono būdelės aplink Magijos ministeriją. -Jeigu kalbant apie stovėjimą ant stalo, tai ieškojau tavęs. O jei apie buvimą čia, tai man buvo grasinta tavimi ir nors tie žodžiai buvo ištarti keturiolikmečio aš negalėjau rizikuoti, tad man neliko kitos išeities kaip pasirodyti čia. O dabar jeigu leisi turiu užduotį kurią reikia padaryti.
Buvęs klastuolis dabar nenorėjo matyti klastuolės akyse, na bent iki tol kol baigsis visas šis reikalas. Bet taipogi ir nesinorėjo jos šičia palikti, tad nors ir turėjo užduotį vis dar stovėjo priešais ją.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apsauga
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Tamsus dangus, atidžiai pasirinkta mėnulio fazė ir puikiai apgalvotas puolimo planas - pieno baltumo plaukų ir odos savininkei visada buvo geriausias medžioklės derinys.
Artemidė įdėmiai stebėjo aplinkui besirenkančius siluetus, švytinčios, skirtingaspalvės akys skenavo aplinkos detales, vertindamos kiekvieną: gyvą ir negyvą. Jaunuolės gyslomis po visą organizmą cirkuliavo besaikis kovos ir kraujo troškimas. Vis dar švysčiojanti sumušimo žymė po kairiuoju akies voku erzino būtybę. Tai nesėkmės ženklas, - buvo įsitikinusi ji. Laventi akimirkai užsimerkė ir pirštų galiukais perbėgo per žaizdą.

Smūgis. Dar vienas ir dar. Artemidės krauju pasruvusi galva buvo nuleista žemyn ir, rodės, vos laikėsi prie kaklo.
- Tfu, сабака, atsikalbinėja dar, - išspjovė vyriškis ir timptelėjo merginą už balsvų plaukų kupetos aukštyn, atlošdamas šios galvą.
Net būdama tokioje padėtyje, Midė galėjo užuosti šleikštų svogūnų ir negyvos mėsos tvaiką sklindantį nuo Hidros žymę nešiojančio padaro burnos.
- Kas. man. iš. to? - Kosėdama kraujo ir seilių gniutalais iššvokštė mergiotė. Pasiūlymas akivaizdžiai nedarė jokios įtakos Artemidei. Blogai. Raudonplaukis susiraukė, tūžmingas žvilgsnis perliejo sukaustytą antgamtikę. Ne tokio atsakymo vyras tikėjosi. Ščerbakovas jau seniai turėjo gauti jos galvą.
- Gyvą paliksiu, - sukriokė iššiepdamas dantis prie pat išblyškusio graikės - vokietės veido ir merginą akimirką supykino. Staiga Artemidės skardus juokas užpildė visą sandėlį.
- Šikau aš ant tokio gyvenimo, - išspjovė dar kelis susikaupusius kruvinus skreplius prie pat galvažudžio kojų ir netrukus merginos skruostą pasitiko skaudesnis antausis. Skirtingaspalvių akių savininkės veidas inertiškai pasisuko į šoną.
- Сука!


Staiga įvykęs sprogimas, privertė antgamtikę atsimerkti. Žmonės lipo vienas per kitą, bandydami prasiveržti į kitus ministerijos skyrius.
Medžioklės deivės garbei praminta mergiotė pakreipė galvą į šoną, žvelgdama į tolėliau stypsantį Ianą. Nors giliai širdy jaunuolė troško būti šalia vado, visgi žinojo - tai rizikinga ir per daug pavojinga. Tik kvailys galvotų, jog buvimas arčiau vado padidins šansus išnešti sveiką kailį, - tvirtino pati sau, ramindama įsišėlusių jausmų bangas. Klaidinga būtų manyti, jog Artemidė jautė šiltus jausmus Ianui. Viskas buvo kiek paprasčiau. Dar vaikystės laikais išsivystęs „noriu, kad mane pripažintų” sindromas sekė jaunuolę iš paskos kaskart šiai suradus naują lyderį, tad nenuostabu, jog tokią pat dėmesio stoką, graikė jautė ir būdama „Krikštamotės” nare.
Pastebėjusi kaip vadas su dar keliais parankiniais pasišalina, Artemidė nusprendė irgi ilgai negaišti. Baltaplaukė spragtelėjo pirštais ir netrukus taip pat greitai išnyko ore.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 920
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Apsauga
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
 O Šėtone, apsaugok šį kvailį nuo jo lauksiančios nelaimės. Pajutusi Luko lazdelę sau prie kaklo, Mayra nė nekrustelėjo - tiesiog pykčio kupinomis akimis degino vyriškio kaktoje skylę. Jis dar už tai atsigriebs. Mergina nesuprato, kodėl tas kvailys atsivilko čia, kodėl jis jai nieko per visus tuos mėnesius nepasakė ir kodėl jis ką tik stovėjo ant stalo, kaip koks raudonas taikinys abiems pusėms! Gavosi neaiškų atsakymą, Mayra galėjo tik nusijuokė. Užduotis, tarsi jie čia nebūtų pasiųsti kaip pėstininkai, savo lavonais nuklosiantys kelią ,,vadui" iki tikslo.
 Tegul Ianas ir jo planai keliauja Pragran.
 Mayra jautėsi įskaudinta. Kažkokia suknista užduotis svarbesnė už ją. Nurijusi lauk lipusias ašaras, mergina leidosi užvaldoma pykčio. Šįvakar tai jai padės. Laisva ranka pačiupusi Luko plaukus, prisitraukė jį prie savęs ir į ausį išrėžė:
-Eik pabučiuok Ianui sėdynę, Dubajau.
Pastūmusi sužadėtinį nuo savęs, Mayra nėrė į minią. Jai gana. Gana būti kitų pastumdėle, visuomet paskutine ir niekam nereikšminga ir nereikalinga. Ne, ji pagaliau susitvarkys gyvenimą. Tai yra jos likimas ir tegul visi susidegina Pragaro liepsnose, bet ji nepasitenkins pakeičiamos pėstininkės pozicija. Sukandusi dantis, mostelėjo lazdele, nuversdama žmogų, intensyviai kovojusį su kažkada kažkur matyta sąjungininke, ant grindų. Šis trenkėsi į sieną ir sudribo kaip maišas. Gyvas, negyvas - nebesvarbu. Reikia dingti į kitą lygį, kuo toliau nuo šios mėsmalės.
 Pasinaudojusi tuo, kad ji smulki ir visiškai nereikšmingai atrodanti, Mayra prasmuko pro skerdynių lauku virtusį vestibiulį ir, kažkaip vis dar gyva ir sveika, dingo Ūkio skyriaus avarinėje laiptinėje.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Apsauga
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Lukas žiūrėjo į Mayros akis. Atrodė, kad jo širdis dabar buvo perpjauta pusiau, bet kelios dalys nubyrėjo ir ji nebegalėjo susijungti. Kaltė jį graužė visą iš vidaus, o prie viso to dar prisidėjo ir kažkoks kitas jausmas kurio nei vienas iš mūsų nelabai galėjo apibūdinti. Tai buvo lyg meilės ir neapykantos mišinys, bet jame buvo dar kažkas, jausmas kurio jis negalėjo apibūdinti ir dar niekada nebuvo patyręs. Jis labai nenorėjo išsiskirti su ja susipykęs. Vienintelis dalykas kurį jis galėjo pripažinti, kad visą tai yra jų abiejų kaltė, nes nei vienas per tiek laiko žinojimo nepasakė kitam, kad planuoja atsidurti čia, visoje šioje mėsmalėje. Vienintelis pliusas, kad jie nebuvo skirtingose pusėse ir veikiausiai nebandys vienas kito už tai nužudyti, nors ką ten gali žinoti. Viso to galėjo tik tikėtis. Rudaplaukis labai nenorėjo pyktis su mergina, bet nelabai žinojo kaip visą tai paaiškinti, o ir šioji liepusi jam pabučiuoti Iano sėdimąją pastūmė jį tolyn nuo savęs ir prasmego minioje neleisdama jam pasiaiškinti.
 -Mayra, palau... -dar bandė sušukti rudaplaukis, bet suprato, kad šiame triukšme ji jo nebeišgirs. -Velnias.
Buvęs klastuolis buvo labai nusivylęs savimi, nes vien dėlto, kad nesugebėjo pasakyti, kad jis irgi čia dalyvaus galėjo prarasti vienintelį jam svarbų žmogų, dėl kurio pereitų ugnį, vandenį ir dar ką reikėtų. Svarbiausia jam norėjosi jos nepaleisti iš savojo gyvenimo. Jis suprato, kad šio dalyko gailėsis visą gyvenimą. Kodėl aš negalėjau jai bent bandyti pasakyti viso to, kaip nors užuolankomis ar kaip, bet pasakyti. Taip pat kas čia per smarvė. Ar tokie kvapai pasklinda nuo kiekvieno kitam žmogui nepasakiusio kažko. Tikriausia ne, bet vistiek, kas čia per smirdalai ir kvapai.
Kiek apsidairęs pamatė nuo vidurio vestibiulio sklindančius neaiškios kilmės dūmus, kurie sparčiai plito per visą plotą. Kelias iki laiptinės kuria jam reikėjo patekti į kitą skyrių nebuvo užkirstas šiais dūmais, tad tai kiek palengvino visą tą reikalą, bet dujokaukės ar kokio kito daikto su kuriuo galėtų užsidengti veidą jam vistiek reikėjo. Apsauginis dūmų skydas būtų padėjęs tik trumpą laiką kol lazdelės neprireikė kitam dalykui, bet šis dalykas buvo vienintelis kelias nenusinuodyti taisiais dūmais. Suspaudęs lazdelę rankoje pasilypėjo ant stalo ir šoko į žmonių sambrūzdį. Stumdydamas tiek saviškius, tiek priešininkus (nei vienos grupės neskyrė normaliai) į šonus brovėsi iki laiptinės. Pakeliui parvertęs keletą žmonių bei perlipdamas keletą numirusių atsidūrė prie laiptinės kuri šiuo metu tikriausiai buvo viena iš labiau pavojingų vietų Magijos ministerijoje.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Avery Michel Streiker

Ats: Apsauga
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
[LAUKE PRIE MAGIJOS MINISTERIJOS]
Hogvartse lankėsi mergaitės pavidalu vien tam, kad galėtų įsitikinti kokia supuvusi visuomenė yra: pasipūtę profesoriai, išlepę mokiniai...Kas galėjo pamanyti, jog būsimoji Iano žudikė slapstysis mokinio pavidalu? Na...niekas. Ak, kaip jos "krikštamotė" nustebus, sužinojusi, jog jos "krikštadukrė" ne ką jaunesnė už ją pačią.
Visuomenės kvailumas pasireiškė ir tuo metu, niekam nesupratus jos vardo kvailybės, kurią tyčią sukūrė, norėdama įsitikinti kiek pastabių žmogystų gyvena šiame pasaulyje. Pasirodo, tokių - nė lašo.
A už Avery, V už Vi, E už Evą, R už Rayna, Y už Ying...Cha, ir niekas to nepastebėjo. Pala, dar to nepabaiga. Pasirodo, tinginių tarp profesorių irgi yra - niekas nepasikuitė keliolikos metų senumo Hogvartso mokinių sąrašuose ir nepastebėjo, jog Hogvartse jau kartą mokėsi tokia Mišelė Streikers (Michel tariasi kaip Mišelė)? Moteris pavartė akis. Ką padarysi, toks jau gyvenimas. Žioplių visados buvo. Ir bus.
Mišelė Streikers, buvusi Hogvartso mokinė, palikusį šią mokymosi įstaigą trečiame kurse, drąsiais žingsniais įžengė į lauką, pasinaudodama vienu atsarginiu išėjimu. Niekas netroško susidurti aštuntame lygyje su eliksyrais apsikausčiusiai gynėjais.
Vienas iš šalininkų linktekėjo, taip nebyliai pasakydamas - lauke nieko nėra. Saugu.
Buvo šilta naktis, dar pilnatis slapstėsi po debesimis. Mišelė paskaičiavo mintyse, jog pilnatis gali nepasirodyti dar porą valandų.
Tylą drusmtė tik duslūs puolėjų žingsniai. Gatvės buvo tuščios, žiobarai laikėsi karantino. Nors buvo rami, Mišelė nepamiršo išlikti atidžiai. Negalėjai žinoti, kas gali išlįsti iš šios tirštėjančios tamsos. Tačiau greitai atidumas garuote garavo.
Ji didžiavosi savimi. Jai pavyko suvilioti Lorijanus į puolėjų pusę. Susitarti, palenkti į savo pusę Medžiotojus ir Senatą buvo lengva, o papuvusi iš vidaus Magijos Ministerijos sistema leido Igorį be niekeno iš Magijos Ministerijos darbuotojų žinios šį įkalinti į Azkabaną. Taadaa! Įsiutę dėl Magijos Ministro aklumo, švilpiški nuo pat šaknų giminė - jos pusėje. Tai garantavo kivirčą tarp dabartinių ir buvusių švilpių. Pati kaip buvusi švilpė, suprato Švilpynės modelį - visi kaip šeima, o jei kažkas stoja prie jų angeliškuosius įsitikinimus - lauk išdaviko ar niekšo ar atstumtojo etiketės. Šyptelėjo. Ne, neketino apsiraminti su dramos po šio mūšio. Tokie vidiniai kivirčai tik dar labiau palauš ir taip susiskaldžiusią visuomenę, o tai leis dar lengviau ją valdyti.
Netikėtai kažkas suriko it skerdžiamas, vienas šalininkas čiupo Mišelę už rankos, jau ketino žaibiškai keliauti oru, bet staiga buvo pargriautas ant gatvės grindinio. Kažkas nuplėšė mėsos gabalą nuo jos kojos, krauju paplūdo gatvė. Apdujusi, nė nespėjusi suvokti kas ką tik nutiko, Mišelė čiuposi burtų lazdelę.
Kerų pliūpsniai šovė į tamsą. Padaras atšoko, bjauriai sušnypšdamas. Kitą akimirką Mišelė nakties tamsoje įžiūrėjo gyvūno bruožus ir sustingo iš siaubo. Atpažino. Sniegas!

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Apsauga
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
[LAUKE PRIE MAGIJOS MINISTERIJOS]
Melijandra spyriu praklupdė kažkokį gynėją, visą šį kelią ją vijusią ir rėkusį dėl Magijos Žinių straipsnio: "Žinojau, kad tu esi vilkolakė!". Aptemusios sąmonės vyras aukštielnikas gulėjo ant grindų. Lorijan sunkiai atsiduso, atžariai ranka nusivalė praskeltą lūpą ir išdundėjo iš kažkokio kabineto. Buvo tamsu. Magijos Ministerija visiškai kitaip atrodė nei prisiminė ją, dar dirbdama šeštajame lygyje.
Igoris buvo nulėkęs į antrąjį lygį, kiek nutuokė Kajus su Wrena tūnojo. Galbūt jau nebegyvi. Ne, negalvok apie tai.
Nė nenutuokė kodėl patraukė į lauką. Gal trūko oro, gal sukaustė baimė, jog pilnatis artėja ir jos pažįstami sužinos jos slepiamą rasę.
Jauna moteris atsišliejo į sieną ir užvertė galvą. Turėjo lėkti į buvusią darbotvarkę ir nutraukti visą keliavimo stebėjimą, susisiekimą, tačiau kažkas ją sulaikė.
-Mela.
Tai nebuvo nei klausimas, nei šūksnis. Tik teiginys. Lorijan žvilgtelėjo balso pusėn. Sniegas stypsojo šalia pat jos. Geltonos jo akys varstė ją įdėmiu giliu žvilgsniu.
Mela papurtė galvą.
-Ką tu čia veiki...? Ar tu neturėtum būti su Kajum ir Wrena...?
Sniegas pasimuistė.
-Turėčiau, bet ne dabar....-vampus katinas nuleido žvilgsnį į grindinį,- Sek paskui mane....prašau...Turiu tau kai ką parodyti- pakėlė akis, tardamas lėtai ir tvirtai.
Dvivardė lobių atkeikėja jau norėjo žiotis kodėl, bet prisiminė - Sniegas legilimantas. Linktelėjo sutikdama ir nusekė paskui Sniegą.
Su vampus katino prašymu, buvusią drumštramgietę ir katiną apgaubė praskiedimo kerai. Netrukus dvi tylios figūros nusekė grupelę. Melijandra neatpažino vidurje grupės einančios moters, iki tol kol jos galvoje neišgirdo vis labiau nerimstančio Sniego balso: -Aš juos sekiau nuo pat pirmojo lygio. Tai - ji... Ji viskam dirigavo.
Melijandra susiraukė.
-Tada kur Ianas? - sutriko ši.
Sniegas neatsakė, staiga šis sustojo kaip stabo ištiktas.
-Kas nutiko? Sniege? Tarp jų yra legilimantų kaip tu? Kas yra? Kalbėk!
-Ji mumis visais manipuliavo! Per Igorį!
-Ką?
Melijandra sutriko, susiraukė ir dėbtelėjo į Sniegą, paleisdama iš akių grupelę, tolstančią tolyn. Ji nesuprato ką turėjo omeny Kajaus augintis.
-Apie ką tu čia kalbi!? - sustaugi ši mintyse.
-Mela, ji suorganizavo Igorio pagrobimą!
Širdis nusirito į kulnus, o Sniego žabtai vos ne pasiekė grindinį - pasirodo jis ne viską išnaršė kažkokios moters mintyse.
Viskas įvyko greitai - suvokimas, žinios, Sniego perspėjimas užplūdo Melos mintis, tada Sniegas šoko ant grupės, šalia katino peties perskriejo Melos kerai, vėliau įsirėžę į žmogystą - tuo pasinaudojęs Sniegas suleido iltis į savo antrąją auką iš puolėjų.
Viskas pasikeitė.
Jie bus išduoti.
Melijandra šoko artyn prie Sniego, bebaigiantis susidorot su gulinčiuoju. Jauna moteris nė nedvėjojo, nors ir praskiedimo kerų poveikis pradėjo nykti. Iš lazdelės galo išlėkė antra bežodžių kerų lavina. Paralyžiavimo kerai lėlė link Avery, kurią pažinojo Mela, Igoris. Link tos, kuri juos išdavė, pasinaudojo, įskaudino.
-IŠDAVIKĖ!- suklykė Lorijan. Įprastus puolimo kerus keitė daug tamsesni, juodesni kerai,- KAIP DRĮSAI PALIESTI MANO BROLĮ!? MANO ŠEIMĄ!?
Pora juodosios magijos užkeikimai išsprūdo iš vilkolakės lūpų.

*

Avery Michel Streiker

Ats: Apsauga
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
[LAUKE PRIE MAGIJOS MINISTERIJOS]

Sniegas nieko nelaukė, o paskui jį pasirodė Mišelei pažįstama moteris. To užteko, jog Iano žudikė kelioms minutėms sustingtų iš šoko. Ją ginti šoko ir užstojo nuo kerų lavinos dar pora gyvų šalininkų. Vienas sėkmingai atmušė buvusios dramštrungietės juodąją magiją, tačiau vienam ne taip pasisekė - jo keliai išsisuko į priešingą pusę nei turėtų būti - į nugaros pusę. Naktį perskrodė kraują sustingdantis klyskmas. Tai atbudino Streikers.
Mišelė skubiai pasitraukė atgal, ugningai sumosikavo burtų lazdele. Protego nubloškė dar keletą kerų plūpsnių.
Kraujas užkaito Mišelės gyslose. Ji taip lengvai nepasiduos!
Užteko proto suvokti, jog Sniegas nugirdo visas jos mintis, turbūt ir visą jos monologą su Ianu. Jos tikrasis ketinimas pagaliau pasieks visus. Dėl to daugiau niekad negalės ramiai pasislėpti! Velniai jį griebtų! Mąstyti - nesaugu. Ji turi sugalvoti būdą kaip iš čia išsinešdinti - šaltos, skaidrios mėlynos akys staigiai nukrypo į šoną, ieškodamos vietos, kur galėtų bėgti Su Sniegu - Melijandra neįveikiama.
Mišelė iš pykčio sušnypštė. Kad tik mokėtų keliauti oru!
-ACH, TIK DABAR MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ ATSIBUDO! - drėbė atgalios buvusiai "draugei", paleisdama Sectumsempra į Sniegą, Relasio nukreipė į Melą.
Šalininkas pagaliau ištaikęs momentą, sugriebė Mišelę už riešo, ir visus garsus nuslopino garsus, aižus pokštelėjimas. Mišelė iškeliavo oru.
Atsidūrė kažkur. Nesuprato kur. Tankus kvėpavimas ir ausų būgnelius mušantis širdies plakimas draskė Mišelę iš vidaus. Riebiai nusikeikė. Dėl išgaravusio atidumo, prakniso tris šalininkus, leido informacijai nutekėti, nė nepasirūpinusi oklumatu!
Šoko ant kojų, vos supratusi, jog klūpo, čiupo už atlapų šalininką, tik dabar atsigaunantį nuo netikėto užpuolimo.
-SIŲSK GYNĖJĄ IR TUČTUOJAU ATSIŲSK PASTIPRINIMĄ! ŽUDYKIT KAS JUDA, NEPALIKIT GYVŲ! NIEKAS GYVAS IŠ MAGIJOS MINISTERIJOS NETURI IŠEITI!
Vargšelis tik stovėjo išbalęs, linguojantis kaip lapelis vėjyje. Šis tik silpnai linktelėjo, paleistas susvirduliavo, sidabrinis gynėjas iššoko iš šalininko lazdelės ir galvotrūkščiais nurūko su žinia.
-Aa,- jau žiojosi kažką sakyt vyrukas, tačiau buvo nutildytas Mišelės užstaugimo.
-Tylėk, kvaily! Dar niekur nekeliaujam! Ta kvailės ir katinpalaikio užpuolimas manęs nesustabdys susitikti su ja! Tylėk ir lauk pastiprinimo. Mela mūsų nesivys.
Netrukus pasigirdo tylūs, slopūs pokštelėjimai. Mišelę, tikrąją puolėjų vadę, apsupo pasitiprinimas - gryni vilkolakiai. Keliolika pasiliko su ja, kiti nukūrė į Magijos Ministeriją.
Streikers giliai įkvėpė ir atsiduso.
Dar vienas darbas ir galės dingti iš čia.
Jai nerūpėjo kas po šio mūšio įsivyraus - ar tik anarchija ar aranarchija ir tik po to diktatūra - kas svarbiausia, tai - tai, kad suprato galinti pakeisti kitų likimus, suprato jog tai primasis žingsnis tolyn - tolyn tapti geresnia, tobulesne Raskolnikovo versija. Nah, nesvarbu, jog jos pirmajame bandyme jai nerūpėjo vilkolakių teisės.
Gynėja lapė iššoko iš jos burtų lazdelės ir nulėkė pas vieną moterį. Gabrielle Salliete Dévertes. "Tu liepei man surasti informacijos apie von Sjuardus. Nesismulkinau ir tau atiduodu visą Magijos Ministeriją į "Krikštamotės" rankas. Gerai ja pasirūpink. Tavo krikštadukra Avery-Mišelė Streikers" - tokią žiną su savimi nunešė sidabrinė lapė.
Kitą akimirką pati Mišelė su keliais savo sargybiniais iškeliavo oru.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Apsauga
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
[LAUKE PRIE MAGIJOS MINISTERIJOS]
Mela iš karto suprato, jog Avery ar kaip Sniegas anksčiau jos mintyse užsiminė - Mišelė - nesitikėjo tokio užpuolimo. Širdis suvirpėjo iš džiaugsmo ir jaudulio. Pagaliau. Pagaliau, galėsiu atkeršyti už visa tai!
Iš pradžių viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Kritus trečiajam puolėjui, naujoji gynėja ruošėsi pulti ir paskutinį - ketvirtąjį - Mišelės šalininką, kai netikėtai jos ausis perrėžė Sniego skausmo perkreiptas niauktelėjimas. Baimė, siaubas vožė jai per galvą, išvysdama klumpantį, besiraitantį iš skausmo vampus katiną. Tai buvo neįtikinėtina. Kaip Mišelė sugebėjo taip taikliai paleisti kerus į Sniegą vieną iš greičiausių, galingiausių magiškų kačių? Mela sustingo, sustojo. Ir tai jai kainavo kerų smūgiu į jos krūtinę. Vožėsi nugara. Vienos smegenų ląstelės pagalba kažkaip nepaleido burtų lazdelės iš delno. Bet leido Mišelei ir jos pagalbininkui pasprukti. Pasprukti nežinia kur nors kitur.
Akyse viskas liejosi, mainėsi, grindinys tapo kaip besiraitančios gyvatės - judėjo, bangavo. Pakilusi Mela svirduliavo - turbūt susitrenkė galvą, tačiau adrealinas, baimė rasti Sniegą negyvą, vedė ją į priekį. Suklupo šalia katino.
-S-sn-niege? - išvableno silpnu balsu, apkvaitusi panardindama pirštus į rusvą vampus katino kailį, jau mirkstantį šviesiame jo krauje.
Šone žaizda rodėsi gili. Sniegas tik iš skausmo kniaukė, iltimis arė orą, gaudydamas deguonies gurkšnius. Geltonos jo akys buvo perkreiptos iš siaubo, agonijos, prašyte prašė, jog skausmas tučtuojau pasibaigtų. Tuoj pat.
Melos lūpos virpėjo.
-Sniege....
Ji buvo apgailėtina hilerė. Niekados negydė gyvūnų. Na, ir kas, kad šiek tiek žinių turėjo apie magišką mediciną, tačiau dabar...Tai buvo beviltiška. Ji viena nesugebės sutvarkyti tokios bjaurios žaizdos.
-Laikykis, Sniege,- vos ne rydama ašaras, sugergždė Mela, suimdama silpną katino leteną. Ji neturėjo kito pasirinkimo - keliavimas oru tik dar labiau sublogins Sniego savijautą. Bet neturėjo kito pasirinkimo. Jai reikėjo rasti Igorį.
Pokšt!
Ant grindų prie įėjimo Magijos Ministerijos raudonavo kraujo klanas.