[Fasiras von Sjuardas]

   Magiškojo ūkio skyrius – Magijos ministerijos skyrius, esantis aštuntajame lygyje. Departamento nariai saugo ministeriją, yra atsakingi už ministerijos pastato remontą, tvarkos palaikymą, taip pat už tai, koks oras bus matomas pro ministerijos langus (reikia nepamiršti, kad ši įstaiga yra po žeme, todėl pro langus matomas oras ir vaizdai yra sukurti magija). Magiškojo ūkio skyriaus darbuotojai taip pat sutvarko magiškas nesėkmes ministerijos patalpose, pavyzdžiui, pradėjusį kabinete lyti lietų, užsiima ir mažiau magiškais darbais, tarkim, ministerijos patalpų valymu.
   Magiškojo ūkio skyrius taip pat greičiausiai palaiko tinkamą liftų veikimą ir užtikrina, kad vestibiulio židiniai būtų aprūpinami Kelionmilčiais. Darbuotojai vilki tamsiai mėlynas uniformas.

   Skyriui priklauso keli kambariai ir gal tik porą jų galėtumei pavadinti kabinetais, mat čia įsikūrę yra mažiausiai oficialų darbą atliekantys ministerijos darbuotojai, kuriems brangių kostiumų, tamsaus medžio spintelių ir antikvarinių šviestuvų nereikia. Į nedidelio valytojų poilsio kambarėlio melancholiškai mėlynas sienas įsigėręs pigios kavos kvapas ir nesibaigiantys pletkai apie lūpdažio dėmelę ant vyriausiojo teisėjo kaklo, apie anądien balandžio apdergtą ministro švarką ir panašias smulkias, bet juokingas nesąmones. Ūkvedys karts nuo karto subara šią kompaniją už polinkį apkalbinėti, tačiau tuo tarpu pats nuolat užsišneka su ministerijos naktiniu sargu, ryte grįžtančiu namo - vargšas taip ir neišsimiega.
   Tokia čia ir tvyro atmosfera - mažytė paprastumo, kaimiškumo ir pilkumos oazė bekraštėje biurokratijos dykumoje.

[Avery Michel Streiker]

Po išvykimo iš Hogvartso, kitą dieną ji pirmiausia kaip viešnia apsilankė Magijos Ministerijoje. Padavė burtų lazdelę, pastypsojo, dirbtinai saldžiai nusišypsojo ir ganėtinai lengvai pateko į magiškojo ūkio skyrių. Niekas nepaklausė ką ji čia veikia, o ir negalėjo - jiems ji buvo sava. Arba bent jiems taip atrodė. Ji nusišypsojo ir linktelėjo "kolegai" ir patraukė tolyn. Ji atrodė kaip tipinė šio skyriaus darbuotoja. Bežengusi prie vienų durų, ją sulaikė vienas žemas, putlių skruostų vyrukas panašus į burunduką.
-Margareta!
Ji sustojo, delne spausdama durų rankeną.
-Ach, pone Verminai, kaip malonu jus matyti,- dar viena nuostabi šypsena nuskriejo link vyro. Šis sumišo, nuraudonavo - nežinojo, jog kalbasi su vela, jis tik matė Margaretą, jauną magiškojo ūkio darbuotoją, visai neseniai įdarbintą čia.
-Na...Taip....Žinoma...-jam tapo vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti - Margaretos veidas buvo viliojančiai gražus, kaip jis anksčiau to nepastebėjo?
Ji pastebėjo Vermino, jog šis iš to susižavėjimo užmiršo ko buvo beatėjąs pas ją, kas privertė ją dar labiau saldžiau nusišypsoti. Tuoj.
-Gal kažką reikia padėti? Gal vėl ponios Eli kabinete lyja? Nesirūpinkit, aš tą greitai sutvarkysiu...Pone, kas jums? Ko taip išblyškote? Gal reikia vandens atnešti? Ne, palaukit! Pabūkit čia, pakviesiu pagalbą!
Verminas netikėtai susmuko ant grindų, skardus Margaretos balsas pritraukė kitų dėmesį, pora darbuotojų greitai atskubėjo prie vieno iš skyriaus pavaduotojų. Pasigirdo šūktelėjimai iškviesti Skutelio hilerius. Tuo tarpu vyrai bandė pagelbėti Verminui kvėpuoti, tačiau šis vis duso ir duso. Jo veidas tai raudonavo, tai nusidažydavo šlykščia violetine spalva. Vermino akys pritvinko panikos ir pasiuteliškos baimės. Jis iš paskutinių stengėsi griebtis už gyvenimo, ištrūkti iš mirties nagų, deja, niekas nesuprato kas jam buvo - nei vieni kerai negalėjo jam pagelbėti. Margareta pritivinko ašarų, ši tučtuojau priklaupė prie Vermino, suėmė už jo rankos, kas šį nuramino - vis dar apakintas jos grožio. Po kelių akimirkų, Verminas nurimo.
Koridoriuje įsitvyravo tyla. Pro minią prasibrovė žaliasplausčiai hileriai, kažkas pakėlė sutrikusią, nesiorientuojančią Margaretą. Jos akys buvo raudonos nuo ašarų, ši visa virpėjo. Kaip ją vėliau apklausinėjo, ši sunkiai rinko žodžius, poną Verminą vis apibūdindavo kaip darbštų, geros širdies kolegą. Ji buvo paleista, nes buvo visiškai švari - ji buvo tik jauna mergina, kuri niekaip negalėjo padėti nelaimėliui, kuriam mirtis buvo diagnozuota dėl negebėjimo įkvėpti, nors niekas tiksliai negėlėjo suvokti, kaip kas įvyko - Verminas atrodė sveikas, jaunas, stiprus kaip jautis vyrukas. Bet kas buvo aišku, tai kad Margareta nieko jam blogo nepadarė. Atrodė per daug nekaltai, jog norėtų jo mirties.
Tą vakarą, Margareta buvo išlydėta į Magijos Ministerijos, dar kelios Magiško ūkio skyriaus darbuotojos siūlė savo pagalbą, sakė joms paskalbinti, jei pasijaus blogiau - ką gali pamanyti - tokia graži ir nekalta mergina iš tokio sukrėtimo gali bet ką sumąstyti sau pasidaryti.
Margareta tik šioms padėkojo ir stipriai įsisupusi į mantiją, patraukė gatve. Ji vis dar drebėjo, ranka nusivalė paburkusią nosį ir apkrešusias akis nuo apdžiuvusių ašarų. Viena šnervė buvo užsikimšusi.
Viename skersgatvyje ją kažkas prisivijo.
-Ačiū,- sumurmėjo viena žmogysta, pasilėpusi šešėlyje.
Margareta atsiduso. Nusimetė mantiją, dėbtelėjo į šio pusę.
- Pasakyk ar bent turi.
-Turiu,- parodė į savo kišenę,- Saugioje vietoje.
Ši susiraukė.
-Žiūrėkis, nes antrą kartą nenaudosiu uždusimo kerų. Šlykštus poveikis. Ei, padarysi man paslaugą už paslaugą?
Tas buvo beveik nueinantis, bet iš karto sustojo.
-Žinoma, kas tai?
-Ar gali už mane pakeisti jos atmintį? - mostelėjo į prie konteinerio paguldytą ir surištą tikrąją Margaretą.
Žmogysta šyptelėjo.
-Su mielu noru.
Jo nusišypsojo ir paliko jį vieną. Magijos Ministerijos aukštų ir kabinetų planą jau turi. Ak, kam gi visi taip nuvertina Magiškojo ūkio skyriaus darbą? Leisti jiems landžioti po įvairius kabinetus, bandant sustabdyti lietų ir pataisyti apkerėtus langus....Ak, gera idėja, bet ar ta gera idėja bus gerai, kai kažkas sumąstys nusivogoti jų darbinį Magijos Ministerijos planą, su noru šią instituciją užgrobti ir jos valdžią nuversti.
Ji įsišiepė. Vienas nulis, jos naudai.
Tamsa nusileido ant Londono ir jos vėl niekas jau nebepamatė.

[Melijandra Julija Lorijan]

Atsidūrė magiškojo ūkio skyriuje pro kažkokią skylę sienoje. Kadaise čia lankėsi. Bet dabar tai buvo nesvarbu. Kruvinomis rankomis atsargiai paguldė Sniegą ant grindų. Aptrankyta ji vargais negalais iššaukė gynėją. Tas, nors ir netobuloje formoje, tučtuojau nulėkė pas Igorį su skubiu iškvietimu.
-Ei, Sniege? Pažiūrėk į mane...prašau...
Sniegas silpnai sumurkė, bet daugiau nieko nepasakė. Mela ką mokėdama sumosikavo lazdele - kraujavimas akimirkai bent pasirodė šiek tiek sustojo, tačiau to buvo per mažai. Jei Igoris laiku nepasirodys, bus prarastas Sniegas. Katinas vėl gailiai iš skausmo sukniaukė.
Sniegas nekalbėjo nei legilimantijos pagalba nei ką. Tik gulėjo šalia Melijandros kelių ir sunkiai kvėpavo.
Na gi, Igori, kur tu...

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Emilijanos taip ir nesulaukė, tačiau vis vien dar kartą pasiuntė vieną gynėją. Troško šią kuo greičiau susirasti, kol baisiausi scenarijai neužplūdo jo minčių - dėkui Merlinui, dar sugebėjo išlikti šalto proto.
Besileisdamas laiptais aukštyn, netikėtai prie jo prilėkė išblyškęs, netobulos, neaiškios formos Melijandros gynėjas.
-Nepasitikėk nei vienu puolėju! Mes buvome apgauti! Sniegas yra sužeistas! Greičiau atlėk į magiškąjį ūkio skyrių! TUČTUOJAU! - suriko šis ir Igis galvotrūkščiais nulėkė į aštuntąjį lygį.
Lėkti per nuolaužas, stengtis nepapulti į dvikovą buvo gan sunkoka (juk praskiedimo kerai su kiekviena minute vis išsivadėjo), bet ne taip kaip per Demonų mūšį ar Antrąjį Hogvartso mūšį - čia abi pusės buvo vangios - tą plika akimi puikiai pastebėjo. Tačiau, visgi, eliksyrų garų reikėjo saugotis kaip mirties - teko kartą sustoti ir taip stirpiai užsikosėti, jog ketintų atryti visus vidurius.
Vargais negalais pasiekė Melijandros vietą. Įlėkė uždusęs, o išvydęs silpną Sniegą, tyliai nusikeikė. Prilėkė, atsitūpė, paruošė burtų lazdelę. Išbėrė eilę gydomųjų burtažodžių, lazdelės galiukas vis virpėjo, Igoris buvo susikaupęs ir įsitempęs. Nė nežvilgtelėjo į seserį.
Tik po kelių įtemptų minučių ištarė, žvilgteldamas į Melą:
-Sniegas čia negali likti...

[Melijandra Julija Lorijan]

Palengvėjimas ją užplūdo, vos tik išvydo brolį. Dar abiejų praskiedimo keri neišsivadėjo, tačiau Mela galėjo įžiūrėti į vienintelio vyriškos lyties Lorijano figūrą. Skubiai pasitraukė nuo Sniego.
-Kur Emilijana? - tada susigrizbo ir išbėrė viską ką sužinojo.
Kalba buvo nerišli, Melijandra dažnai sustodavo, bandydama kaip nors aiškiau paaiškinti viską ką išgirdo iš Sniego. Kartais jos balsas virpteldavo, kruvinomis nuo Sniego kraujo rankomis stipriau sugniauždavo savo burtų lazdelę. Išdrėbė viską: apie tikrąjį Avery-Mišelės tikslą, jog visa tai buvo apgaulė (Azkabanas ypač), jai tik reikėjo žinoti ar ji sugebės nužudyti žmogų dėl didesnio gėrio, neva, čia buvo tik pats pirmas pasiruošimas, ji nužudė Ianą, ji naudojo multisulčių eliksyrus, paslėpti savo tikrąją asmenybę, esą ji vyresnė už Igį tik metais, slapstėsi mokinės pavidale, jog suprastų kokia visuomenė supuvusi yra...Ir Mišelė buvo švilpė - ji pasinaudojo būsima švilpių nesantaika tarpusavyje... Ir niekados nebuvo girdėjusi apie šią moterį.
-Avery mumis manipuliavo...Ji yra tikrasis chaosas,- rudai pilkos Melos akys žvelgė į Igorį,- Mes turim pasitraukti iš puolėjų...Aš niekados nesutikau dėl Magijos Ministerijos politikos antgamtikų atžvilgiu, bet...
Ji nerado žodžių. Šimtų procentų iki galo nepalaikė gynėjų, tuo labiau, kad jie troško palikti viską po senovei, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Nenorėjo, jog Mišelės įžvalga tarp švilpių neišsipildytų.
-Jei gynėjai laimės ..Politikai privalės peržvelgti visus įstatymus su antgamtikais...- nedrąsiai ištarė. Tačiau nepatikėjo savo žodžiais. Gynėjų laukia sutriuškinimas.
Sniegas sugriežė dantimis, primindamas Melai apie jo egzistenciją.
-Žinoma, žinoma,- skubiai pridūrė.
Sunkiai atsiduso.
-Klausyk...Keliauk su Sniegu. Be Emilijanos vienintelis sugebėsi išgelbėti jo gyvybę. Ir pats tu nesi iki galo išgijęs...Aš tau niekaip negalėsiu padėti...Duok man tas nešykles. Susirasiu Kajų ir Wreną ir juos iškeldinsiu namo. Suieškosiu Emilijaną.- spontaniškai išrėžė.
Ne, jie patrauks į neutralų pusę, tačiau prijaus gynėjams.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Pasijuto kaip šlapių skuduru trenktas.
-Ką...!?
Buvo be žodžių.
Jei Sniegas nebūtų sužeistas, šoktų ant kojų ir išplūstų Melą ko ji čia nesąmones paistalioja, bet Kajaus katino žvilgsnis jį sulaikė. Tos geltonos akys sakyte sakė patikėti Melijandros žodžiais, kad ir kokie būtų neįtikėtini. Akimirką tas žvilgsnis priminė Soreno gintarinį. Kur jis? Kaip jis leido Fasui taip suvaryti animagų gyvenimus? Kodėl Sorenas leido Fasui nieko nedaryti dėl antgamtikų gerovės? Kaip jis pats priklauso šiai bendruomenei?
Papurtė galvą. Buvo kažkokia nesąmonė.
Tolimesni Melos žodžiai jį dar labiau išmušė iš vėžių, bet negalėjo nesakyti jog ši sakė tiesą. Ji buvo teisi. Iki pilnaties laiko dar buvo. Sugebėtų laiku per tą skylę sienoje išsinešdinti iš iškeliauto oru į Ūdrų Žabangus ir sulopyti Kajaus augintinį - vilkolakiu pavidalu netroško trainiotis po Skutelį.
-Gerai. -nurijo seiles.
Burtų lazdele švelniai sumosikavo ir levitaciniai kerai pagriebė dvi nešykles iš kišenės ir oru nuplukdė link sesers.
-Tik lik gyva. Atsiųsk gynėją, kai viską atliksi...
Grįžtelėjo į Sniegą, pirštų galiukas palietė šio drėgną nosį.
-Dar pabūk truputį sąmoningas.
Linktekėjo atsisveikindamas su Mela, dar spėdamas šį tą paslapčia sumurmėti, laisva ranka apglėbė šešiakoję pumą. Keli žingsniai ir tylus pokštelėjimas.
Igorio ir Sniego jau nebebuvo.

[Melijandra Julija Lorijan]

-Pažadu,- sumurmėjo, sutramdydama palengvėjimo, padėkos šypseną.
Kita akimirka ir ji liko viena. Jai perduotos nešyklės kerų pagalba kybojo ore, Mela kietai suspaudė lūpas. Tada sunkiai atsiduso ir su šiomis išskubėjo iš skyriaus.
Iš tikrųjų nežinojo kaip padoriai nugabenti nešykles. Turėjo vieną kūrybišką išeitį, bet nenutuokė ar iš viso pavyks tai atlikti. Du gynėjai turėjo sugriebti šias nešykles ir jas nunešti Kajaui ir Wrenai. Jei iš viso jie yra gyvi...
Tačiau vis vien pabandė. Vos tik gynėjai dingo iš jos akių su nešyklėmis Mela iš įtampos atidpalaidavo. Pagaliau, vienas darbas atliktas.
Trečias gynėjas su visa Sniego informacija nulėkė ieškoti Emilijanos, o su juo ir nulėkė ir pati Mela.
Pro ją lėkė tiek puolėjai, tiek gynėjai. Tačiau nei vieni, nei kiti nenutuokė kurioje dabar pusėje yra vilkolakė. Jauna moteris dėl to daugiau nekvaršino savo galvos - kas bus, tas bus. Vis vien jau galvoje kūrėsi naujas planas. Tegul būna nutrenkta skraidančio automobilio, nei atsisakys to plano.
Tada nutiko tai, ko neįsivaizdavo. Lobių atkeikėja kaip ant stabždių sustojo nežinia kokioje vietoje aštuntame lygyje.
Buvo tamsu kaip į akį durk. Girdėjo tylius pokalbius.
-Kiek dar vilkolakių pasirodys?
-Tiksliai nežinau...Gal dar keturiasdešimt, gal šimtas...-kažkas atsakė patylomis.
-Iš kur tiek jų Mišelė ištraukia!?
-Gi Ianas jungėsi prie savęs klanus ir gaujas...Kai kuriuos pakvietė ir iš kitų šalių.
Kad tave nuknistų knisius! Jai reikia perspėti gynėjus! Jie neatsilaikys....
Kitą minutę Mela dūmė kaip akis išdegusi. Ką sutikdavo iš gynėjų (kaukės ir akiniai ją labai gelbėdavo), tam ir ant smūgio išrėždavo, jog turi tučtuojau pat trauktis. Su Pilnatis pasirodymu Ministerija bus po vilkolakių mase. Niekas iš jų neatsilaikys. Rėžė, jog jų gynėjai turi pasiekti ir kitus. Taip ir lėkė.
O Emilijanos vis nematė.
Pasuko už kampo.
-Emilijana?

[Emilianne Mcwelle]

Buvo baisu. Buvo pamiršusi, kas yra karas. Negalėjo sakyti, kad tikrai žinojo: tada buvo įtraukta staiga, neturėjo laiko į mintis įsileisti baimės dėl savo gyvybės. Taip, tada jaudinosi: dėl to, ką pasakė Igoris, nebuvo tikrai dėl to, ko sulauks paskui. Tačiau savisaugos instinktai veikė vos pusvalandį, jeigu ne mažiau: būtent tiek užtruko keli veikėjai, kol atitempė ją iš mokyklos iki velnio neštos ir pamestos stoties. Ir dar pora minučių užkeikimui ištarti. Aišku, paskui apmąstymams laiko turėjo sočiai, jei tik tai paguostų.
Šį kartą turėjo ir laiko, ir galimybių pasiruošti - o veikiau prievolę. Apie puolimą buvo kalbama jau kuris laikas. Jai nepatiko mintis apie atkištas lazdeles, svarstymai, kaip pasinaudoti savo privalumais ar kitų trūkumais, kol patys nespėjo to pastebėti. Nenorėjo kenkti tiems, kurių asmeniškai nepažinojo. Tegul ir suvokė, kad pati supuvus ministerijos sistema kenkė tiek jos šeimai, tiek daugeliui kitų panašių nežinomų, tačiau keršyt bevardžiams politikams dėl bevardžių antgamtikų kančių... Primena absurdą, nors ir tarėsi daranti gerai, pasirinkusi teisingai.
Ministerijoje karaliavo chaosas. Sunku buvo ne tik atskirti savus nuo svetimų, bet kai kuriose vietose - išvis įžiūrėti žmonių siluetus. Matė sužeistus, matė greičiausiai jau negyvus, girdėjo iš visų pusių šaukiamus užkeikimus, skraidančius kerų žaibus, besiskverbiančius pro magiškai sukeltą rūką. Visko buvo daug. Pradžioje Emilijana tik gynėsi, nors daug priešininkų neturėjo: liauna, mergaitiška figūra daugeliui keldavo kitokius jausmus negu norą pulti ir naikinti. Gal kai kurie net susimąstydavo, ką mergaitė veikia suaugusiųjų kare. Tai buvo Emilijanos stiprioji pusė - beveik niekas joje nematė pavojaus ar kažko, kas galėtų pakenkti. Turėjo tuo pasinaudoti, pulti iš už atsuktos nugaros - taip, kaip nesitikima. Ilgą laiką negalėjo prisiversti to padaryti. Tik mintis apie tai, kad jos šeima jau yra įsivėlusi į šitą mėsmalę privertė užsimerkti prieš moralę ir prigimtinį pacifizmą. Sirena pacifistė - kur girdėjot kvailiau?
Didžioji dalis dvikovų vėliau išdilo iš atminties. Per eliksyrų garus sunkiai galėjo įžiūrėti pavidalus, todėl užkeikimais svaidėsi labiau iš nuojautos nei sąmoningai. Žinojo, kad daugelį vis tiek pataikys, todėl tyčia stengėsi nenaudoti pavojingų. Viena akimi ieškojo sužeistųjų, bet sustoti ilgiau negu porai minučių negalėjo. Kur Igoris? Nematė nei jo, nei Melos ar Kajaus. Visi mokėjo pasirūpinti savimi, tačiau kaip karas jau ne sykį įrodė, sėkmė būna ne su tais, kuriais norėtum. Pasileido laiptais į viršų. Kažkur gi jie turi būti. Pro ausis praūžė įprasta mūšio kakofonija, pilna balsų, užkeikimų ir keiksmų (klausimas, kurių daugiau), Emi prisimerkė, mėgindama kažką įžiūrėti pro tirštą rūką. Nesustojo, todėl pasunkėjusį kvėpavimą nurašė laiptams ir senkančiam adrenalinui. Nelėtindama tempo bėgo aukštyn, paskubom atsišaudydama kerais, tiesa, nebebuvo tikra, ar už nugaros girdi žingsnius, ar tai tėra sutankėję jos pačios širdies dūžiai. Nesuprato, ar šitam aukšte išdaužytos lempos, ar taip aptemo akyse. Gaudydama orą susmuko prie sienos. Ausyse ūžė lyg panirus po vandeniu; kažkodėl šitas pažįstamas garsas ramino. Kvėpavo tankiai, tačiau nejautė jokio palengvėjimo. Jausmas, lyg ore būtų nebelikę deguonies. Krūtinę supurtė sausas kosulys ir mergina tolima sąmonės dalele suvokė, kad tai greičiausiai kažkurio iš paskleistų eliksyrų poveikis. Taip pat suprato, kad nepamaišytų universalus priešnuodis, kurį visada nešiodavosi šalia jūros vandens buteliuko (geriau pagalvojus,  jei ne trečiakursis juos maišė,  vargu ar universalas pagelbės...), tačiau negalėjo jų pasiekti. Pajudinti pirštus staiga pasidarė ne tokia jau lengva užduotis. Tačiau ji hilerė. Negali taip lengvai pasiduoti panikai. Vėl atsikosėjo, tačiau patamsy negalėjo įžiūrėti, ar kraujas ant rankų buvo jos, ar kokio kito nelaimėlio, kurį gelbėjo pakeliui. Mėgino kvėpuoti lygiau. Jeigu orientacija nenunuodyta, greičiausiai Emi atsidūrė aštuntame aukšte. Pasistengė kvėpuoti lygiau, kad išgirstų besiartinančius žingsnius. Klausa, regis, nepažeista, todėl apsiginti galės. Galbūt.
Nežinojo, kiek laiko praėjo: minutė ar pusvalandis, tačiau staiga prieš akis plykstelėjęs sidabrinis švytėjimas privertė tvirčiau sugniaužti lazdelę. Įkvėpė. Pro vandens ūžimą ausis pasiekė pažįstamas balsas.
 - Mela?- jos pačios balsas neklausė.- Mela aš čia!- kimiai sušuko, vėl purtoma kosulio. Rankas ir kojas sunkiai, bet pajudinti galėjo, todėl suprato, kad poveikis nėra labai pavojingas ar bent jau ne staigus. Melijandra gyva - tai gerai. Galbūt išgyveno ir kiti.- Man reikia dingt, nežinau, ar sugebėsiu teleportuotis pati...- įžiūrėjo tik gynėją, bet pačios merginos - ne. Apgraibomis bandė surasti jos ranką, įrodymą, kad nepasigirdo, ji tikrai čia. Mintyse kirbėjo tūkstančiai klausimų apie Igorį, Kajų, Wreną, tačiau juos netrukus pasiglemžė tamsa ir oro trūkumas - neaišku, ar teleportacijos, ar eliksyrai pasiekė centrines sistemas.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela iš tiesų pamatė Igorio sužadėtinę. Tačiau nei pati vilkolakė atrodė blogai. Kaip pat pripuolė prie šios, sugriebė jos ranką.
-O, Merline, tu gyva! Ak, taip, dėl to tavęs ir ieškojau,- Mela ieškojo žaliose sirenos akyse atsakymų, ar ši gavusi bent kokią Igorio žinią iš jo gynėjo, ar iš viso iš ko nors girdėjusi viso puolimo tiesą. Esmę, jog jie buvo apgauti?
Kaip ir Emilijanos galvoje, taip ir pas Melą karaliavo tuntas klausimų. Bent nebuvo laiko tam. Emilijana, rodės, tuoj bet kurią akimirką nuslops.
-Laikykis, išvykstam!
Pasigirdo skardus pokštelėjimas ir Mela su sirena išsinešdino iš Magijos Ministerijos. Jei ne tos skylės burtininkų įstaigos sienose, keliavimas oru nebūtų pavykęs.
Melijandra turėjo kitų planų. Ji mąstė surasti Emilijaną ir jai liepti išvykti iš čia, o ji po to keliaus ir ieškos gynėjų, dar pridarys sunkumų puolėjams, tačiau pamačiusi kaip Emilijana buvo paveikta eliksyrų - reikėjo tučtuojau mesti planus į šonan ir dabar pat išsivykti iš šios maišalynės.
Taip ir nebeliko nei vieno Lorijano ar su juo susijusio nario Magijos Ministerijoje. O jie ir gerai pasielgė, nė nežinodami to.
Po valandos nakties dangų nušvietė pilnatis, vilkolakiai įgavo tikrąją savo jėgą ir Magijos Ministerija greitai krito po puolėjų kojomis ir letenomis. Paprasti žmonės puolėjai nužudę besipriešinuosius, suvijo pasidavusius gynėjus (kas dar nespėjo pabėgti) į lauką ir davė antrą šansą apsispręsti. Toks pats kaip Avery mėlynos ugnies ratas apsivijo aplink puolėjus. Gynėjai turėjo apsispręsti. Dalis jų kolaboravosi su puolėjais, kiti žuvo, o likusieji....
Nakties dangų aptemdė audros debesys, Freiras, Melos audrapaukštis, pasirodė visai netrukus ir Magijos Ministeriją ir jos apylinkę vos nepaskandino lietuje. Kaip ir Igoris tyliai pažadėjo Melai, taip ir viskas įvyko - vos tik su Sniegu atvyko į Ūdrų Žabangus, Freiras žaibiškai pakilo į orą ir nuskriejo Londono link.
Kas spėjo pabėgti per lietų, tas ir išnešė sveiką kailį.
Puolėjai dar bandė nuvaikyti audrapaukštį, tačiau pats Freiras pasitraukė savo noru. Jis padėjo gynėjams - jo laikas jau baigėsi. Nakties dangus vėl nusigiedrijo, o su vėl išlindusia iš po debesų skraiste pilnatimi puolėjai įgavo diciplinos ir tvarkos.
Puolėjai dar nusiaubė buvusią Fasiro von Sjuardo šventovę, o po to...O po to įsivyravo anarchija. Puolėjai pradėjo ieškoti diktatoriaus marionetės.



((Ačiū Mionai Herai, Wrenai Alder, Mayrai Wallflower, Lunai Gardner, Caroline Wilding,
Artemidei Laventei, Lukui Dubajui, Elridei Endlercat už dalyvavimą MMB. Ypač, tiems, kurie buvo nuo pat pradžios ir iki pat pabaigos.
P.S Atsiprašau visų vardu, Sorenai, jog sugriovėme tavo kabinetą...ir šiek tiek Magijos Ministerijos.))