0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #60 Prieš 1 metus »
Buvo liūdna ir sunku. Reikėjo išsikalbėti, bet neaišku, nuo ko pradėti. Ar taip imti ir pasakyti, kad neturi tėvų? Melavęs jau prisipažino, tad jeigu pasakys tiesą, turės tokį mažą faktą atskleisti. Nebent, žinoma, pasakys melavęs, kai sakė, kad tėvai jo nemyli. Pirma mintis būtų, kad iš tiesų jie myli, ar ne? Gal ir neblogas variantas. Bet Eion norėjo prisipažinti. Trukdė tik baimė, nors ir neaišku, kodėl ji niekaip nesutiko paleisti berniuko.
- Sakiau, kad tėvai manęs nemyli, - giliai įkvėpęs išrėžė. Reikėjo pasakyti viską vienu atsikvėpimu, nes kitaip nieko nebus. - Tiesa ta, kad…
Deja, nepavyko. Eion atsiduso ir gailiai pažvelgė į profesorę. Mintimis stūmė save pasakyti, kaip yra. Kodėl tada viskas buvo taip sudėtinga? Kodėl jam taip nesiseka?
- Tiesa ta, kad aš neturiu tėvų, - vos girdimai staiga pratarė Eion ir nuleido akis. Ar tai turėjo paaiškinti jo elgesį? Turbūt ne - ne visi vaikų namų augintiniai (liežuvis nesivertė vadinti jų gyventojais) buvo tokie bjaurūs kaip jis. Charakterį suformavo ne tėvų nebuvimas, o tai, kad kažkas jį bandė globoti. Nors tos nesąmonės globa irgi nepavadinsi.
- Daugiau nieko nemelavau. Arba to neprisimenu, - atsakė į dar vieną klausimą. Jis kažkodėl įskaudino. Eion nenorėjo būti laikomas melagiu ir vylėsi, kad profesorė juo patikės.
Taip, dabar buvo naktis, bet berniukas neabejojo dieną iš viso nieko nepasakysiantis. Ir mielai po šio pokalbio miegotų tris paras. Ryte negalės niekam pažvelgt į akis. Ypač šiai profesorei.
- Man… Sunku gyventi, - po kiek laiko pratarė berniukas, bet ir toliau nežiūrėjo į profesorę. Ji tikriausiai pasakys, kad vienuolikametis niekaip negali žinoti, ką reiškia sunkus gyvenimas. Bet taip ir buvo - visus tuos vienuolika metų jis tebuvo įrankis juodžiausiems darbams atlikti. Arba kažkas, iš ko panorėjus visada galima išsityčioti. Argi jis dėl to kaltas? Ar kaltas dėl to, kad su kitokiu bendravimu neteko susidurti, dėl to ir laukia patyčių iš profesorės ir visų mokinių?
- Iš manęs šaiposi ir nemėgsta. Dėl to man atrodo, kad tą patį visi darys ir čia. Ir tik dėl to aš taip elgiuosi. Nes jau geriau pirmam pradėti elgtis bjauriai - tada jaučiuosi stipresnis.
Tai skambėjo labai kvailai, bet pagaliau pavyko kažką pasakyti. Galbūt profesorė bus pirmas pasaulyje žmogus, kuris jį supras?..
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #61 Prieš 1 metus »
  Eion pradėjo kalbėti apie dalyką, kurį pamelavo. Tai buvo susiję su tėvais, tačiau sakinio jis taip ir nebaigė. Profesorė iš pradžių pamanė, kad jei jis melavo dėl to, jog tėvai jo nemyli gal iš tikrųjų myli.
  Deja, paaiškėjo, kad jis jų visai neturi. Tai Romai iškart suspaudė širdį. ji žinojo kaip sunku gyventi be tėvų. Taip, ji juos turėjo, tačiau jau gan seniai susipyko ir su jais nebendravo.
- Užjaučiu, - švelniai pasakė. - Aš tėvus turiu, tačiau... Jau ilgai su jais nebendrauju, - dar pasakė. Žinojo, kad jei jau jis atvirauja tai ir ji turi būti atvira.
  Paskui ji išgirdo, jog jam sunku gyventi. Tai buvo suprantama. Jei jau neturi tėvų tai kaip su juo elgiamasi? Pagalvojo profesorė. Norėjo jam padėti, tačiau bijojo, kad jis pagalbą atstums. Tuo labiau neįsivaizdavo ką galėtų padaryti, jog jam padėtų.
- Puikiai tave suprantu, - pasakė. - Beje, jei neturi tėvų tai kur gyveni? Vaikų namuose? - tyliai paklausė. Taip, paklausė per vėlai, o tuo labiau atsakymas buvo akivaizdus, tačiau, rodos, lūpos ne visai norėjo klausyti proto.
  Profesorė išgirdo tai kas paaiškino dėl ko jis taip elgiasi. Ši situacija jai buvo pažįstama, o dėl to tema labai sunki. Po kelių akimirkų tylos ji visgi prabilo:
- Tai man labai pažįstama. Mokydamasi Hogvartse maniau, kad man tai padės. Tada nebuvo nieko kas man galėtų tą nors kiek paaiškinti. Negalėjau būti geresnė. Tačiau tu gali, - pasakė ir pajautė kaip akyse tvenkiasi ašaros, Tie prisiminimai per daug liūdino. Dažniausiai tamsiaplaukė juos gniauždavo giliai širdyje. Vis dėlto ji pasistengė užgniaužti ašaras. Nenorėjo apsiverkti prie Eion.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #62 Prieš 1 metus »
Turbūt jis neatviraus daugiau niekada gyvenime. Buvo taip sunku, kad norėjosi tiesiog išnykti ir daugiau niekada neatsirasti. Kodėl profesorė jį taip veikia? Kodėl jis pradėjo kalbėti ir, visų blogiausia, dabar jaučia, kad nereikėtų sustoti? Viskas, kas jį kankino, yra ne profesorės reikalas.
Ir vis dėlto Eion pasakė didžiausią savo paslaptį - kad neturi tėvų. Norėjo apsimesti esąs normalus vaikas, kurį vasarai grįžus namo pasitiks šiltas mamos glėbys ir tėvo šypsena. Deja, taip nėra ir niekada nebus. Bet argi tai profesorės Keit rūpestis? Jos užduotis yra išmokyti ateities būrimo, o ne aiškintis, kaip jis gyvena.
- Ne visai, - į klausimą apie vaikų namus atsakė. Bijojo pasakoti, kaip iš jo tyčiojasi vadinamieji giminaičiai, nors ir nežinojo, kodėl. - Dalį laiko taip, - po kiek laiko pridūrė. Į profesorės atvirumą neatsakė nieko - neįsivaizdavo, ką čia reikėtų pasakyti. Bet buvo už jį dėkingas, tik apie tai užsiminti buvo nejauku. Kartais geriau tiesiog patylėti.
- Nemanau, kad galiu būtų geresnis, - į dar vienus žodžius atsakė Eion. Labai norėjo tiesiog išeiti ir baigti šitą sudėtingą pokalbį. Geriausia būtų pamiršti, kas čia nutiko. Jis tiesiog pasistengs per ateities būrimo pamokas elgtis bent kiek mandagiau. Tik, žinoma, ne per visas kitas. Bet ar galima prašyti leidimo išeiti? Ar profesorė neįsižeis? Dar taip neseniai tokie menkniekiai Eion visai nerūpėjo, tačiau dabar jis nenorėjo griauti šiokio tokio tarpusavio supratimo, kurį, jo nuomone, sukūrė su šia profesore. Taigi tik spoksojo į grindis ir vylėsi, kad ji susipras jį tiesiog išleisti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #63 Prieš 1 metus »
  Profesorė išgirdo, kad dalį laiko jis gyvena vaikų namuose, tačiau dalį ne. Gal ten su juo negražiai elgiamasi ir dėl to jis taip mano? Nors greičiausiai jį pasiima giminaičiai. Gal jei jo labai nemėgtų neimtų? Pagalvojo Roma. Tiesa, ji nežinojo kaip gražiai to paklausti.
- Kaip ten jautiesi? Tiek vaikų namuose, tiek kitur, - paklausė. Taip, nieko normalaus atsakyti ji nesugebėtų, tačiau norėjo, kad jis išsipasakotų. Žinojo, kad tą padarius būna lengviau. Na, gal ne šiomis aplinkybėmis kai to pakeisti neįmanoma, tačiau dažniausiai būna lengviau. Dabar moteris tiesiog norėjo rasti bent kokią teoriją kodėl jis taip mano.
  Paskui tamsiaplaukė dar išgirdo, jog jis netiki, kad gali būti geresnis. Tai ją nuliūdino. Buvo aišku, kad jei netiki tai ir nesistengs.
- Bet kodėl nepabandai? Jei supranti, kad elgiesi blogai kodėl nenori elgtis geriau? Juk tereikia pabandyti, - pasakė. Tikėjosi, kad nevisišką nesąmonę.
  Profesorė pamatė kaip liūdnai jis žiūri. Tiesa, nežinojo ar dėl prasto gyvenimo, ar dėl to, jog nenori kalbėti, tačiau vis dėlto pasakė:
- Jei nenori čia būti ir kalbėti gali išeiti. Tikrai nenoriu spausti, - švelniai pasakė ir nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #64 Prieš 1 metus »
Nepratęs kalbėti apie save ir savo jausmus, Eion dabar nežinojo, kaip reikėtų ką nors apibūdinti. Net negalėtų pasakyti, kur leidžia dalį laiko, mat, ko gero, niekas nežinojo, kas iš tiesų sieja jį ir tuos žmones, kurie kartais pasiima jį iš vaikų namų. Viskas buvo labai sudėtinga, ir tai gerokai liūdino.
- Nežinau, kaip jaučiuosi, - galiausiai atsakė į klausimą. Užtat žinojo, kaip jaučiasi dabar. Sutrikęs ir išsigandęs. Nenorėjo daugiau kalbėti - atrodė, kad jau pasakė per daug. Bet nemandagiai išeiti irgi buvo nei šis, nei tas. Tik jau ne dabar, kai lyg ir sudarė šiokią tokią taiką. Geriau pasistengti viską užbaigti gražiai. - Jaučiuosi vienišas ir nereikalingas, - dar pridūrė.
Netrukus profesorė Keit parodė, kad vis dėlto visai jo nesupranta. Jis tiesiog negalėjo būti geresnis - neabejojo, kad tokiu atveju tiesiog stipriai nukentėtų, nes visi pradėtų dar labiau žeminti ir tyčiotis. Dabar jaunesni vaikai jo bijojo, o tai buvo visai neblogai. Tiksliau, netgi labai gerai. Bet viso šito aiškinti prasmės nebuvo - profesorė jo vis tiek nesupras. Taigi tik gūžtelėjo pečiais ir daugiau nieko nesakė. Tiesiog laukė, kada galės iš čia išeiti.
Laimei, profesorė susiprato. Išgirdęs lauktus žodžius atsargiai pažvelgė į ją. Nesinorėjo tą pačią akimirką sprukti, tad teko galvoti, kaip išeiti gražiai.
- Gal kitą kartą daugiau papasakosiu, - pratarė Eion ir mintyse pridūrė: kai būsiu tam pasiruošęs. Šiąnakt tai buvo per daug netikėta. - Bet dabar esu pavargęs. Aš... Ačiū.
Niekaip nebegalėjo suprasti, kodėl sugalvojo apsikabinti profesorę. Emocijų buvo per daug, jos painiojosi ir trikdė. Taigi berniukas tiesiog atsisveikino ir paliko kabinetą.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #65 Prieš 1 metus »
- Pukiai tave suprantu, bet manau, jog turėtum susirasti bent vieną draugą. Nesijaustum toks vienišas. Kad ir tokį, kuris galėtų su tavimi krėsti išdaigas, - pasakė profesorė. Taip, Roma tikrai nenorėjo skatinti jo krėsti išdaigų, tačiau žinojo, kad toks draugas jam labai pagelbėtų.
  Moteris suprato, kad per šį pokalbį daugiau nieko nesužinos. Jis buvo toks... Keistas. O tokių pokalbių tamsiaplaukė per gyvenimą turėjo pakankamai daug. Laimei, šis nebuvo piktas, nors viskas ir prasidėjo nuo to.
  Greitai spėjimas, kad per šį pokalbį daugiau nieko nesužinos pasitvirtino su kaupu - Eion išėjo. Taip, Roma pati jam tą pasakė, tačiau tikrai nesistikėjo, kad vos tai išgirdęs jis iškart išeis. Nesuprato kodėl tada iki šiol sėdėjo. Profesorė nulydėjo jį žvilgsniu, o šiam išėjus tik atsiduso. Jai daugiau nieko kito neliko.
  Greitai ir profesorė išėjo iš kabineto. Patraukė miegoti. Visgi buvo gili gili naktis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #66 Prieš 1 metus »
Ilgą laiką dvejojęs, ar iš tiesų verta kalbėtis su profesoriumi Senkleriu, Eion galiausiai paliko raštelį po pamokos. Juo prašė po vakarienės ateiti į septintą A kabinetą. Kelis kartus paminėjo žodį "prašau", bet spėjo, kad profesorius vis tiek neateis. Savo darbą jis padarė - pasirūpino mokiniu per atostogas. O dabar turi tą mažių, kuris jam iš tiesų rūpi.
Vis dėlto pavalgęs atėjo į tą kabinetą ir lazdele jį atrakinęs įsitaisė paskutiniame suole. Viskas čia buvo dulkina, tačiau Eion to nepaisė. Galvoje dėliojo žodžius, kuriuos norėjo pasakyti profesoriui. Nepyko ant jo, tačiau buvo skaudu. Tasai Timotis neatrodė labai jau blogas. Bet jis buvo mažas. O maži vaikai, jeigu tik jie nėra Eion, visada labiau rūpi suaugusiems. Bet kodėl tada jis niekada nerūpėjo? Jeigu jam dabar būtų kokie treji, ar profesorius Senkleris rūpintųsi? Tu nesi jo brolis pasakė sau mintyse. Taip prisiminė visai neturintis jokios šeimos. Dar viena skaudi mintis, kuri privertė susigūžti kėdėje. Taigi Eion pasistengė užimti kuo mažiau vietos ir laukė profesoriaus. Tiksliau, laukė, kada galės iš čia išeiti, nes profesorius tikrai nepasirodys.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #67 Prieš 1 metus »
Po vakarienės ir vėl paliko Timį seselei ir patraukė į raštelyje nurodytą kabinetą. Nei už ką neketino šito pokalbio praleisti. Jis buvo svarbus. Turbūt svarbus, jeigu jau Eion iš kurio sunkiai galėjai kažką ištraukti prašė pasikalbėti. Auriui buvo svarbu kaip viskas klosis po šios vasaros. Nenorėjo palikti Eion ir ne vien todėl ,kad žinojo, jog tas vėl bėgs iš vaikų namų. Paprasčiausiai Auriui rūpėjo jo ateitis. Norėjo kažkaip sunaikinti tą tarp jų tvyrančią sieną. Norėjo pamatyti jį išties linksmą, laimingą. Norėjo, kad nebijotų jo. Kad mokykloje liautųsi kvailioti, susiimtų moksluose. Kad pasistatytų sau gražų gyvenimą. Dažnai matydavo vaizdą, kaip savo gimimo dieną Eion stovėjo virtuvėje įsispraudęs į tą kampą. Tai liūdino.
Raudonplaukis pravėrė duris ir užėjo. Vaikinukas sėdėjo klasės gale. Auris įsitaisė suole priešais.
- Labas Eion. - Nusišypsojo jam.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #68 Prieš 1 metus »
Jis neateis. Tikrai neateis. Kam jam kalbėtis su mokiniu, kuris pasižymi nebent tuo, kad gadina pamokas? Praėjusiais mokslo metais turbūt suprato, kas sugadino šventyklą. Dėl to ir buvo toks... Kitoks, nors Eion nebūtų galėjęs pasakyti, kuo profesorius Senkleris skyrėsi nuo įprastinio.
O net jeigu ir ateis... Ką galima pasakyti? Apie Erką ir tai, kaip ji viską sugadino? Jeigu jau profesorius ja rūpinasi, turbūt nė nepatikės. Reikėjo iš karto viską papasakoti, bet vasarą labiau rūpėjo kiti dalykai. O dabar tiesiog norėjosi eiti sau. Žinoma, profesorius nesupras, kodėl parašęs raštelį Eion nepasirodė kabinete. Gal net to paklaus per pamoką. Bet jis ką nors sugalvos. Tiesiog nebegalėjo čia sėdėti.
Deja, nespėjo atsistoti - išgirdo atidaromas duris. Žvilgtelėjo į atėjusį žmogų, bet skubiai nuleido akis. Nenorėjo, kad profesorius suprastų jo jausmus. Laimei, šį kartą pavyko bent jau neatšlyti. Fizinis artumas su šiuo žmogumi gąsdino kiek mažiau, nors likti kabinete dviese turbūt nebuvo gera mintis.
- Aš neturiu pinigų, - staiga ištarė klastuolis nei pasisveikinęs, nei sureagavęs į profesoriaus žodžius.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #69 Prieš 1 metus »
Taigi jis įsitaisė suole. Nei neįsivaizdavo kas čia bus per pokalbis. Kai Eion prabilo nustebo. Apie kokius pinigus jis dabar čia kalba?
- Ką? O kam tau jų reikia? - Tada jam toptelėjo, kad gal Eion čia turi omeny tai, ką sakė per pamoką. Kad galbūt Auriui kas moka papildomai už papildomą laiką su mokiniais. Bet kuo tai susiję? Nebent jam atrodo, kad turi man sumokėti už tai, kad gyveno kartu. Nei nepajuto, kaip atsiduso. Atrodo, kad porą mėnesių pragyvenus kartu išeis pajudėti iš mirties taško. Bet taip nebuvo. Na gerai. Su erka užtrukome irgi apie porą metų. Taip jau yra ir tu tai puikiausiai žinai.
O Gal Eion visai ką kitą turėjo galvoje. Gal jis norėtų išeiti į miestelį ir ką nors nusipirkti. Bet buvo per daug keista. Nes nemanė, kad Klastuolis prašytų jo kišenpinigių. Įdomu ar jis išvis turi pasirašytą leidimą į miestą. Taigi matyt deja pokalbio priežastis buvo toji, apie kurią pagalvojo iš pradžių.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #70 Prieš 1 metus »
Kvailas sakinys, į kurį tikrai nėra ką atsakyti. Ko gero, nereikia stebėtis, kad profesoriaus reakcija buvo tokia. Jis turbūt nesuprato, kodėl Eion pokalbį pradėjo nuo to. Pats klastuolis pakvietė profesorių, o dabar leptelėjo kažkokią nesąmonę.
- Man jų nereikia, - atsiliepė. - Tačiau reikia jums. Aš neturiu kuo susimokėti už vasarą ir... Viską. Žinau, kad jūs norite iš manęs pinigų. Arba ko nors kito, bet to tikrai negausite. Teks palaukti, kol aš susirasiu darbą. Niekas netiki, kad galiu tą padaryti, todėl gali tekti palaukti ir iki to laiko, kai aš baigsiu Hogvartsą. Bet daugiau skolos aš nedidinsiu.
Viską pasakė kaip galėdamas greičiau - kol neišgaravo drąsa. Dabar turbūt gaus lupti. Skolintojai retai kada sutinka tiek laukti. Bet jis ginsis. Dantimis, nagais, kumščiais ir viskuo, ko prireiks. Žinoma, profesorius Senkleris pažadėjo jo neliesti. Ir kol kas to nedarė. Bet ką gali žinoti, kaip jo elgesys pasikeis, kai jis supyks.
- Iš karto pasakau, kad teks palaukti, - dar užtvirtino Eion.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #71 Prieš 1 metus »
Na va ir buvo aišku. Nereikėjo ir laužyti galvos kodėl kalbama apie pinigus. Kas yra kas nors kitas?Auriui buvo įdomu sužinoti. Bet neklausinėjo.
- Bet aš turiu pinigų. Man nereikia pinigų iš tavęs. Aš pats tave pasikviečiau pas save ar ne? Nieko tu man neskolingas. - Kas čia karma? Kažkada buvo metas, kai išmušinėdavo skolas žiauriais metodais. O dabar negali išaiškinti Eion, kad tai, jog bando jam padėti nei didina, nei išvis daro skolą.
- Eion, aš nesiruošiu iš tavęs kažko reikalauti dėl to, kad pagyvenai pas mane. Nei pinigų, nei išvis nieko. Tikrai. Juk susitarėm, kad nedalinsiu pažadų, kurių netesėsiu. Taigi aš tau pažadu, kad neprašysiu iš tavęs kažkokio atsilyginimo. - Bandė įtikinti berniuką.
- Gali gyventi pas mane kiek reikės. O jei tau atrodys, kad geriau būtų galvoti kažką kitą aš tau padėsiu rasti namus, kur galbūt jausiesi geriau. Žinai, ko išties norėčiau? Norėčiau, kad jaustųmeisi laimingesnis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #72 Prieš 1 metus »
Profesorius Senkleris išties jo nesupranta. Bet jis geras. Ar bent jau geresnis už daugelį, su kuriais teko susidurti. Galbūt verta pabandyti jam paaiškinti?
- Jūs turbūt nežinote, kodėl aš taip jaučiuosi, - ilgokai dvejojęs galiausiai prabilo. - Aš bijau. Jau pirmame kurse profesorė... Profesorė... Na, maniau, kad jai rūpiu, - taip ir neišdrįso pasakyti, apie kurią mokytoją kalba. - O dabar ji iš manęs tyčiojasi! Aš buvau su ja atviras, bet to labai gailiuosi. Man baisu, kad ir jūs padarysite tą patį. Nes jūs mane apgavote.
Dabar profesorius Senkleris būtinai klaus, ką gi tokio padarė, kad jį apgavo. Tai nebuvo visiška tiesa, bet Eion kaip tik taip ir jautėsi. Jautė didelį nerimą ir netgi skausmą. Turbūt per daug tikėjosi iš šito žmogaus. Norėjo, kad jis būtų geras.
- Aš neturiu pinigų, kad sumokėčiau Erkai, - staiga pridūrė Eion. Norėjo kažką apkabinti, prisiglausti ir pasijusti saugus. Deja, visą gyvenimą turėjęs tik save nesiryžo net pagalvoti apie profesoriaus Senklerio kandidatūrą.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #73 Prieš 1 metus »
Atrodė gerai, kad jie aiškinasi. Gal ir nesiėjo paprastai, bet tai, kad kalbėjosi buvo svarbu.
- Ar kalbi apie profesorę, su kuria buvai išvykęs? Kur tu pasakojai? Gal tiesiog tai koks nors nesusipratimas. Gal ta profesorė pati nesupranta, kad kažką padarė ne taip? - Bandė aiškintis. Tada paklausė.
- Ar galėtum pasakyti ką padariau ne taip? Tikrai norėčiau žinoti kaip apgavau tave. - Tai atrodė labai svarbus dalykas. - Bet aš nei nemanau iš tavęs tyčiotis ar palikti tavęs vieno. - ne. Jei pasiektų kažkokį supratimą tarp šito berniuko ir savęs nei už ką to negriautų. O tada nustebo ir tai aiškiai buvo matyti veide.
- Erkai? Kodėl tu jai turėtum mokėti? Ar jūs susipykote? - Sunerimo. Išties tą vasarą bijojo, kad Erka ir Eion gali nesutarti. Negalėjo turbūt ir sakyti, kad jie sutarė labai gerai. Bet nepastebėjo, kad būtų kilęs kažkoks didelis barnis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #74 Prieš 1 metus »
Be reikalo užsiminė apie jį pažeminusią profesorę. Bet tik taip galėjo paaiškinti Senkleriui, kodėl bijo, kad ir jis padarys tą patį. Kažkuria prasme lengviau buvo nekęsti. Štai profesorius Levinsas jo niekaip nenuvils, nes Eion laukia iš jo blogiausio. Patikėjo, kad profesorė Keit gera, ir skaudžiai nukentėjo. Dabar jis nuoširdžiai bijojo, kad istorija pasikartos.
- Taip, tai ta pati profesorė. Ir ji mane žemina, - stengdamasis kalbėti abejingai atsakė Eion, tačiau žinojo, kad to abejingumo čia nėra visai. Profesorės Keit panieka buvo viena skaudžiausių patirčių neilgame jo gyvenime.
Žinoma, profesorius Senkleris paklausė, kaip jį apgavo. O tai paaiškinti sudėtinga. Norėjosi pasakyti viską, bet jeigu paaiškės, kad šis žmogus išties yra blogas, jis viską pakreips sau naudinga linkme.
- Aš... Ne, tai aš per daug tikėjausi. Dėl to ir jaučiuosi apgautas. Bet tai ne jūsų kaltė. Aš maniau, kad... Norėjau būti... Ypatingas. Maniau, kad jūs man padedate, nes... Maniau, kad jums rūpiu. Bet tada atsirado Erka. Ir... Ir... Timotis. Aš neturiu teisės to norėti, bet norėjau būti... Svarbus.
Žodžiai tikrai nebuvo rišlūs. Gali būti, kad profesorius Senkleris nieko nesupras. Eion su siaubu pajuto akyse sužibusias ašaras. Jis pernelyg panašiai jautėsi kai kurių pokalbių su profesore Keit metu. Vienas iš jų netgi įvyko tame pačiame kambaryje.
- Aš noriu... - pradėjo dar vieną sakinį klastuolis, bet nesiryžo jo pabaigti. Geriau kalbėti apie Erką ir ant jos pykti.
- Ji visiems pasakoja apie mane! - piktai sušuko. - Ir pyksta ant manęs už Aurį trečiąjį. Aš nežinojau, kad ji turi knisių, o dabar likau kaltas. Ji manęs nekenčia!
Nežinia, kiek iš to, ką jis dabar pasakė, buvo tiesa, tačiau kad kažkam papasakojo, Erka pasakė pati. Taip, geriau pykti ant jos, o ne galvoti apie tai, ko jis giliai širdyje nori iš profesoriaus Senklerio.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.