0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #45 Prieš 1 metus »
- Taip, galėjai, tačiau neatsakei, - pasakė. Neprašė, kad atsakytų dabar. Ne, tai jai nelabai rūpėjo. Ji norėjo susitelkti į dabartinį pokalbį, o ne tą, kuris vyko darže.
  Roma išgirdo, kad jis ne jos bijo ir jau norėjo klausti ko tada, tačiau išgirdo šūksnį.
- Kodėl bijai apie save kalbėti? Ką tai gali blogo padaryti? Kodėl manai, kad tą informaciją panaudosiu prieš tave? Taip, sakei, kad bijai ne manęs, tačiau kuo tada blogas kalbėjimas apie save? - paklausė, nes to tikrai nesuprato. Tai kiek sutrikdė, todėl profesorė kurį laiką sėdėjo tylėdama. Taip, buvo atsisukusi į Eion, tačiau žvilgsnis krypo kitur. Rodos, į nieką.
- O apie ką norėtum pasikalbėti? Kokioje šalyje gyveni? - paklausė. Taip, žinojo, kad klausimas, kurioje šalyje gyvena susijęs su juo, o apie tai dabar jau ji nebenorėjo kalbėti, tačiau tikėjosi, kad jam į tai nebus per daug sunku atsakyti. Ji norėjo tęsti pokalbį, tačiau nežinojo apie ką. Nežinojo kas domina pirmakursį.
- Kokia pamoka labiausiai patinka? Tiksliau koks dalykas? Greičiausiai tau nepatinka nei viena pamoka, ar ne? - paklausė ji. - Ir aš Hogvartse pamokų nemėgau, - prisipažino. Tikėjosi, kad tai jam leis pasijusti lengviau, tačiau nemelavo. Hogvartse jai pamokos irgi labai nepatiko. Tuo metu ji nematė jų esmės. Žinoma, dabar jau galvojo kitaip. Tiesa, išdaigų nekrėsdavo, nors turėjo ir tokių minčių, tačiau bijojo.
- Atsimenu buvo ir daugiau mokinių, kurie jų nemėgo, bet jie krėsdavo išdaigas. Tuo metu aš labai jiems pavydėdavau, kad jie išdrįsdavo tą padaryti, o aš ne. Aš visada bijodavau jas krėsti. Na, pavydėjau iki kol supratau, kad tai blogai. Visus savo metus Hogvartse.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #46 Prieš 1 metus »
Nežinia, ar tai buvo priekaištas, kad jis neatsakė į klausimą darže, ar ne. Vis dėlto geriau temos nebetęsti. Vis tiek šito vaiko niekas nesupranta ir niekada nesupras. Profesorė Keit gal ir nebuvo labai bloga, bet aiškiai nesuvokė, kas ir kodėl jam sunku. Taigi vienuolikametis neketino aiškinti.
Negi ji nesuprato ir to, kodėl jam sunku kalbėti apie save? O galbūt apsimetinėjo? Eion nustebęs pakėlė akis į suaugusią, bet nelabai protingą moterį. Tiesą sakant, kurį laiką tiesiog apstulbęs spoksojo į ją.
- Nes tai niekam neįdomu, o jūs, sužinojusi apie mane daugiau, galite pradėti tyčiotis, - galiausiai atsakė liūdnu balsu ir vėl nuleido akis. Negalvojo, kad profesorė iš tiesų pradėtų žeminti, bet ką gali žinoti? Juk pats elgėsi labai jau bjauriai.
Netrukus pasipylė paprastesni klausimai, tačiau Eion ir į juos nenorėjo atsakyti. Bet pirmasis klausimas pasiūlė idėją. Ar tik nebus ši profesorė nusistačiusi prieš airius?
- Ar jums nepatinka mano airiškas akcentas? - paklausė ir toliau spoksodamas į grindis. - Aš iš Airijos. Man patinka transfigūracija ir apsigynimas nuo juodosios magijos, - paprastai užbaigė, tačiau juto, kad darosi liūdna. Jis norėjo, tiesiog troško kalbėti apie save, svajojo, kad kažkam rūpi. Tik bijojo tai prisipažinti. Ak, kodėl profesorė negali pati ateiti ir jo apkabinusi paklausti, kas jam yra?..
- Aš noriu... - pradėjo Eion, tačiau sakinio taip ir neužbaigė. Nedrįso.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #47 Prieš 1 metus »
- Gi sakiau, kad nesityčiosiu. Nori tikėk, nori ne, bet to tikrai nedarysiu, - pasakė. Nežinojo kaip pirmakursis galėjo apie tai pagalvoti. Jai net minties tokios nekilo.
- Suprantu, kad nekenti manęs už tai, jog reaguoju į tavo išdaigas, tačiau tikrai nesu tokia bloga kokia tu mane laikai, - pasakė Roma. Supratpo, kad tai reikšmės greičiausiai neturės.
- Kodėl nepatinka? Atleisk, bet aš neatpažinau airiško akcento. O, patinka transfigūracija? Gal tuomet ir kerėjimas? - paklausė tamsiaplaukė.
  Profesorė išgirdo, kad jis kažko nori, tačiau sakinio Eion taip ir neužbaigė. Moteris paėmė jo rankas ir pasakė:
- Suprantu, kad sunku. Suprantu, kad gali manyti kitaip, tačiau tikrai nieko tau nepadarysiu ir tikrai nesityčiosiu. Ko tu norėjai?
  Ji suprato, kad šis pokalbis jau žlugęs. Suprato, kad jis nebesitęs, tačiau vis tiek liko vietoje. Dabar viltis kėlė tas jo noras. Tikėjosi, kad pirmakrusio noras nebus tiesiog išeiti, nes tai  reikštų, kad ji visiškai nieko nepasiekė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #48 Prieš 1 metus »
- Aš nemanau, kad jūs tyčiositės, - sumurmėjo berniukas. Juto, kad ir vėl gali pravirkti. Gerokai tyliau pridūrė: - Bet visi tą daro...
O tada daug kas paaiškėjo. Profesorė Keit manė, kad jis jos nekenčia. Žinoma, pirmojo arešto metu taip ir parašė, bet tai nebuvo tiesa. Jis tiesiog gynėsi nuo viso pasaulio. Kaip dabar tai paaiškinti? Tiesa, kol kas nespėjo nieko pasakyti, mat profesorė ir vėl prakalbo. Mažiausiai norėjosi šnekėtis apie pamokas ir, tuo labiau, profesorę Henderson.
- Man nepatinka kerėjimo profesorė, bet noriu tai išmokti, - neryžtingai atsakė į klausimą ir suprato turintis progą pasakyti šiek tiek daugiau. - Bet jūsų nelaikau bloga. Ir nejaučiu neapykantos. Atsiprašau, kad taip parašiau rudenį...
Vos tik profesorė paėmė jo rankas, Eion persigandęs jas ištraukė ir žengė žingsnį atbulas. Nežinojo, kodėl tai taip išgąsdino, tuo labiau, kad giliai širdyje labai norėjo pabūti svarbus.
- Aš noriu... - vėl pabandė berniukas. Nuo bandomų sulaikyti ašarų balsas drebėjo, kalbėti buvo sunku. - Pasikalbėti.
Taip, kaip tik tai ir buvo tiesa. Jis nebenorėjo eiti į savo kambarį žliumbti. Nenorėjo ir to, kad profesorė Keit jį tokį matytų, bet nuoširdžiai norėjo išlieti jausmus. Nebepavyko sulaikyti ašarų ir šį kartą nė neatsiklausęs vėl priėjo prie mokytojos, ją apsikabino ir pradėjo graudžiai verkti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #49 Prieš 1 metus »
- O jei nemanai tai kodėl tiki, kad visi tą daro? - paklausė. Tikėjosi, kad šis klausimas jo nesuerzins ar nenuliūdins.
  Paskui ji išgirdo tai kas ją labai sutrikdė. Ne, ne apie kerėjimo profesorę. Ji tikrai tikėjo, kad jis jos nekenčia. Tai, kad jis nelaiko jos bloga skambėjo pernelyg gerai, kad būtų tiesa.
- Tikrai? - paklausė ji ir padarė pauzę. - Nesakau, kad netikiu tavimi, tačiau kai kėlei man skausmą tikrai maniau, kad manęs nekenti. Ir pradėjau galvoti, kad visada. Gal norėtum, kad kada nors padėčiau tau išmokti kokių nors kerų? Taip, nebus geriau už kokį kerėjimo specialistą, bet galbūt vis šis tas, - pasakė vis dar kiek sutrikusi. Roma iki šiol negalėjo patikėti tuo ką girdėjo.
  Jis greitai ištraukė rankas ir pasitraukė. Vėl kažką ne taip padariau... Kodėl nesugebu bendrauti su vaikais? Mintyse savęs klausė. Nenorėjo jo išgąsdinti. Tiesa, tikrai nemanė, kad išgąsdins.
  Bet paskui profesorė išgirdo tai kas ją dar labiau nustebino. Atrodė, kad kalbasi nebe su tuo vaiku.
- Gali kalbėti visada. Jei tik žinosiu ką pasakyti tai ir pasakysiu, - tyliai pasakė tamsiaplaukė.
  Po akimirkos jis ją apsikabino ir pradėjo verkti. Tai ir nustebino, ir nuliūdino. Profesorė nenorėjo jam kelti ašarų, tačiau buvo akivaizdu, kad sukėlė. Ji tik norėjo padėti.
  Roma apglėbė jį rankomis. Nieko nesakė. Žinojo, kad geriau bus leisti jam išsiverkti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #50 Prieš 1 metus »
Žinoma, profesorė Keit juo netikėjo. O ir kas tikėtų taip nesielgiančiu berniuku? Tuo labiau, kad ir per jos pačios pamokas elgėsi tikrai bjauriai. Ar buvo verta bandyti kažką išsiaiškinti, ar apsimesti, kad viskas yra gerai? Kaip jam žinoti?
- Iš manęs visi šaiposi ir nemėgsta, - galiausiai pratarė. Tai tarsi turėjo paaiškinti, iš kur atsirado baimė, kad ir ši profesorė darys tą patį. - Aš tiesiog nemoku kitaip.
Deja, netrukus viskas labai komplikavosi. Nors giliai širdyje ir norėjo apsikabinti šią jį suprasti bandančią moterį, tai padaryti buvo baisu. O tai, kad ji atsakė tokiu pačiu veiksmu, dar labiau sukaustė. Kadangi jau buvo praskydęs, nebestabdė ašarų - tai jau vis tiek nieko nepakeis, profesorė Keit matė, kad jis gali verkti. Taigi kurį laiką tai ir darė. Galiausiai suprato, kad bijo paleisti profesorę. Ar nebus taip, kad ji tada išeis ir daugiau niekada nesutiks pabūti šalia? Vienuolikamečiui labai reikėjo tokio žmogaus. Ar juo galėjo tapti burtų ir kerėjimo mokyklos mokytoja? Turbūt galėjo - ji buvo bene geriausias kada nors sutiktas žmogus.
- Ar tikrai galima? - nesiryžo patikėti, kad gali paimti ir tiesiog kalbėti, Eion. Kažin ar suaugusiam žmogui įdomu, kaip jaučiasi bjauriai per pamokas besielgiantis mokinys. - Bet jums tai nerūpi ir neįdomu, - pats padarė išvadą, tačiau vis dar laikė apkabinęs profesorę taip stipriai, kaip tik leido jėgos.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #51 Prieš 1 metus »
- Kodėl visi? Juk per pamokas sutikai daug mokinių, ar ne? Negi visi šaipėsi? - paklausė. Žinojo, kad bent jau su jo būdu, kurį pažino per pamoaks tai galėjo būti beveik tiesa. Tačiau tikrai negalėtų būti tiesa jei jis elgtųsi kaip dabar. Dabar profesorei atrodė, kad prieš ją tikrai atsirado visiškai kitas žmogus.
  Paskui ji išgirdo dar vieną klausimą. Puikiai suprato kodėl jis netikėjo. Bet tamsiaplaukė norėjo, kad jis išsipasakotų. Tikėjosi, kad galės jam padėti. Žinojo, kad tai kažką duotų ir jam, ir jai. Žinoma, ji tikėjosi, kad sugebėtų bent ką nors patarti.
- Žinoma! Jei tik galėsiu ką patarsiu, - pasakė Roma, o tada išgirdo, kad jai bus neįdomu. - Kodėl man turėtų būti neįdomu? Aš noriu tau padėti. Suprask, - pasakė. Dabar jai tai labai rūpėjo. Tiesa, rūpėjo ir anksčiau, tačiau tada jis nesikalbėdavo, todėl viltys padėti kuriam laikui buvo dingusios, tačiau dabar atsirado vėl.
- Jei kalbėsi visada atsiras žmogus, kuris tau padės. Taip, gal prieš jį bus dešimt besišaipančių, tačiau visada atrasi tą, kuriam tavo problema bus svarbi ir kuris norės ir galės padėti. Nežinau ar sugebėsiu padėti, tačiau tikrai pasistengsiu, - labai švelniai pasakė ir padarė pauzę. - Pasaulyje yra ir gerų žmonių. Tikrai ne visi nori tau pakenkti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #52 Prieš 1 metus »
Prašau, nepaleisk manęs. Leisk dar truputį taip pabūti mintyse maldavo Eion, tačiau balsu to paprašyti nedrįso. Buvo įsitikinęs, kad profesorė bet kurią akimirką jį atstums, bet norėjo dar sekundę pasijusti mylimas ir svarbus. Iki šiol nė nesuprato, kaip labai to reikėjo.
- Jie nesityčioja, nes su jais nebendrauju, - galiausiai atsakė į klausimą. - O jūs su manimi šnekate, ir aš... - atvirauti buvo labai baisu, tačiau kartu taip norėjosi taip ir padaryti... - Aš tiesiog negaliu kitaip galvoti. Tai nėra kažkas asmeniško, tiesiog...
Galiausiai žodžiai baigėsi. Eion nežinojo, kaip pasakyti, kad jam patyčių laukimas buvo tiesiog įaugęs į kraują. O pyktis tėra reakcija į tai...
- Nes niekam nėra įdomu, o per jūsų pamokas elgiuosi blogai. Nenusipelniau jūsų laiko ir dėmesio, - nuoširdžiai sumurmėjo berniukas. Norėjo atsiprašyti už tai, ką darė visus šituos mėnesius, bet argi profesorė Keit patikės, kad jis kalba nuoširdžiai? Ji gera mintyse priminė sau ir vėl prabilo: - Aš atsiprašau. Tikrai atsiprašau. Nenorėjau sukelti jums skausmo ir taip nemandagiai šnekėti. Aš tik...
Ir vėl nepabaigė sakinio. Žinoma, profesorė gali pagalvoti, kad jis tik išsidirbinėja, kad nieko nesugeba pasakyti iki galo. Bet iš tiesų tiesiog buvo labai sunku.
- Ar galime dar taip pabūti? - įsidrąsino paklausti nepaleisdamas moters. Kažkodėl užėjo noras kreiptis į profesorę "mama", bet, laimei, pavyko to nepasakyti garsiai.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #53 Prieš 1 metus »
- O kodėl su visais bendrauji taip piktai? Negi nenori susirasti nors vieno draugo? - pasakė Roma ir padarė kelių akimirkų pauzę. - Jei nenori gali neatsakyti, - pasakė.  Nenorėjo jo spasti. Nenorėjo, kad jis jaustųsi blogai. Tačiau vis dėlto ką nors sužinoti norėjo. Manė, kad ir tie keli žodžiai labai daug atskleistų.
  Paskui profesorė dar kai ką išgirdo. Po visų kitų jos ištartų žodžių tai nenustebino, tačiau profesorei ir vėl atrodė, kad prieš ją ne Eion, o koks nors jo dvynys.
- Na, taip, kartais elgdavaisi blogai, tačiau tai nereiškia, kad tu man nerūpi, - labai švelniai pasakė. Nenorėjo įžeisti Eion sakydama, kad jis elgdavosi blogai, tačiau ji nenorėjo ir meluoti. Tuo labiau, rodės, berniukas ir pats tą suprato. Tuo labiau dar ir atsiprašė.
- Žinoma! - pasakė tamsiaplaukė. Ji ir toliau buvo rankomis apglėbusi Eion. Tik dabar prisiminė, kad Eion minėjo, kad jis tėvams nerūpi. Gal netgi niekada jo neapsikabino? Pagalvojo moteris. Ji labai nerimavo dėl Eion. Manė, kad toks jo elgesys tik dėl to, nes taip elgiamasi su juo. Spėjo, kad jis niekada nebuvo mylimas.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #54 Prieš 1 metus »
Ech, profesorė vis tiek turėjo prikišti piktą bendravimą. Kodėl ji taip elgiasi? Atrodo, kad nė nebando suprasti vienuolikamečio berniuko. Tai labai skaudino, mat viduje jis labai norėjo tikėti, kad ji yra gera.
- Aš kitaip nemoku, - pratarė, ir tai buvo tiesa. Su kitokiu bendravimu jis nė nebuvo susidūręs, tad iš kur žinoti, kaip elgiasi tas, kuris yra draugiškas? Kaip jis gali mokėti ieškoti draugų ar juo būti? Bet viso šito garsiai nesakė - profesorė jo vis tiek nesupranta.
Buvo labai smalsu, kodėl jis šitai profesorei rūpi. Tiksliau, kodėl ji taip sako, mat tuo patikėti buvo labai sunku. Bet argi galėjo klausti tokio dalyko? Atrodė, kad tai sugriautų viską, ką pavyko pasistatyti. Bet šis klausimas tiesiog graužė iš vidaus.
- Kodėl? - galiausiai neištvėrė. - Kodėl sakote, kad jums rūpiu?
Galbūt tai buvo nemandagu, tačiau Eion labai norėjo tai žinoti. Jis gyvenime niekam nebuvo rūpėjęs - kad jo nėra, pastebėdavo nebent tuo atveju, jeigu atsirasdavo koks nepadarytas darbas. Labai norėjosi tai pasakyti, bet kartu buvo ir labai baisu.
- Aš niekam niekada nerūpiu, - liūdnai pridūrė. Sulaukęs leidimo dar nepaleisti profesorės pasijuto šiek tiek geriau. Tik šiek tiek, nes labai gėdijosi to, ką čia kalbėjo. Visa tai buvo ne jos reikalas.
- Ačiū jums, - labai tyliai pratarė po kiek laiko. Nežinojo, ar profesorė Keit gali tai girdėti, tačiau juto, kad kaip tik tai ir reikėjo dabar pasakyti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #55 Prieš 1 metus »
- O čia reikia kažką mokytis? Tiesiog nebandyk kitų suerzinti ar sužeisti. Pabandyk užkalbinti, - pasakė. Nebuvo tikra, kad tam reikia ką nors mokytis, tačiau negalėjo jam prieštarauti.
  Paskui ji išgirdo klausimą, kuris ją sutrikdė. Va atsiprašymo ar supratimo, kad elgėsi blogai tikėjosi, tačiau į tą sąrašą tikrai neįėjo tai. Toli gražu.
- Nes tu vis tiek žmogus. Tuo labiau nemanau, kad širdyje esi blogas. Tikiu, kad gali pasikeisti, - pasakė Roma. Nežinojo kaip išsireikšti, todėl pasakė bet ką. Tiesą. Tačiau tai nebuvo visiškai tai ką ji norėjo pasakyti. Tiesą sakant, ką norėjo padaryti ji visiškai neįsivaizdavo.
- Man rūpi. Esu tikra, kad nesu vienintelė. Apsidairyk. Hogvartse tikrai rasi žmonių, kuriems tu tikria rūpi, - pasakė profesorė.
  Paskui ji išgirdo dėkojimą. Tai jau nenustebino, tačiau tamsiaplaukė tikrai jautėsi pamaloninta.
- Viskas gerai. Svarbiausia, kad tau geriau. Bent jau taip tikiuosi. Vis dėlto norėsi pasikalbėti? Tikrai neverčiu. Tik noriu žinoti, - labai švelniai pasakė. Dabar profesorė suprato, kad visiškai nemoka bendrauti su mokiniais.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #56 Prieš 1 metus »
Nors profesorė Keit tikrai buvo gera, ji vis tiek nesuprato Eion. Kaip jis gali mokėti būti mandagus ir draugiškas, kai niekada neteko su tuo susidurti? Iš kur jam žinoti, kad paleisti teleskopą į kitą žmogų yra blogai, jeigu pats bet kada gali gauti į galvą ir iš plytos? Būtent dėl to į tą pamokslą nieko neatsakė - šitas žmogus jo vis tiek nesupras.
- Rūpiu, nes manai, kad galiu pasikeisti? Vadinasi, toks, koks esu, vis tiek nereikalingas, - liūdnai atsiliepė berniukas. Kad ir kaip norėjo prisileisti profesorę, vis tiek negalėjo to padaryti. Tiesiog negalėjo, nors ir nebūtų paaiškinęs, kodėl. - Jūs tik sakote, kad rūpiu. Bet vis tiek būtų geriau, jeigu išnykčiau ir neičiau į pamokas.
Galiausiai paleido profesorę ir žengė porą žingsnių tolyn. Klausimas, ar nori pasikalbėti, sutrikdė. Bėda ta, kad jis iš tiesų norėjo išsikalbėti ir išsilieti. Vis dėlto profesorė Keit jo nesuprato ir, ko gero, nesupras niekada. Ar jis gali būti tikras, kad ji nesupyks? Gal apkaltins melu ar dėl kokios kitos priežasties? Atsargiai pažvelgė į ją ir bijojo atsakyti į tą klausimą.
- Aš... - galiausiai pabandė ir nuleido akis. - Noriu. Bet bijau, - tyliai ir liūdnai užbaigė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #57 Prieš 1 metus »
- Aš nesakiau, kad vien dėl to. Juk vis dėlto tu ir dabar nesi toks jau blogas. Tikiu, kad pamokos tau nepatinka. Ir nesi toks vienas. Tačiau tu vis tiek esi žmogus ir dėl to man rūpi, - švelniai pasakė Roma. Kodėl nesugebu bendrauti su mokiniais?! Ką aš darau blogai? Pagalvojo profesorė. Dabar ji labai savimi nusivylė. Tikrai manė, kad per savo darbo metus išmoko bendrauti su vaikais. Paaiškėjo, kad ji klydo.
- Kodėl? Kodėl manai, kad man geriau, jog neitum į pamokas? Juk vis dėlto net nedirbdamas išgirsti ką sako profesoriai, ar ne? Kaip kitaip gali sakyti, kad tai nesąmonė? Taip, gal tam ateities būrimas ir nėra labai tinkama pamoka, tačiau per kokią magijos istoriją juk ką nors išgirsti, - pasakė, tačiau dabar jau abejojo, kad pasakė ką nors normalaus. Dabar tamsiaplaukė jau manė, kad kiekvienas jos ištartas žodis, kuris jos galvoje atrodo normalus kitiems toks neatrodo.
  Paskui moteris išgirdo, kad išsikalbėti jis nori, tačiau bijo. Tą ji puikiai suprato. Būtent dėl to būdama jo amžiaus su niekuo apie save nekalbėdavo.
- Puikiai tave suprantu. Kai buvau tavo amžiaus irgi labai bijojau ir apie save su niekuo nekalbėdavau. Net su tėvais, - pasakė ir padarė pauzę mąstydama. - Tačiau jei nori aš galėsiu nieko nesakyti. Tik klausysiuosi. Jei tau taip būtų geriau.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #58 Prieš 1 metus »
Ech, viskas buvo labai sudėtinga. Eion norėjo, kad profesorė Keit jį suprastų, nes, ko gero, buvo vienintelis žmogus šitoje mokykloje, kuris galėtų tai padaryti. Bet pokalbis sukosi tikrai ne ta linkme, kuria norėjosi. Kalbėti apie tai, ar jis geras, ar ne, buvo tiesiog beprasmiška. Taip, prie šios profesorės jis dabar turbūt elgsis kitaip, bet negi ji tikrai galvoja, kad jis nebandys sugriauti kitų pamokų? Pavyzdžiui, Henderson ar Senkleris nė nebando pasikalbėti su šiuo vaiku, užtat jis ir toliau elgsis bjauriai. Dėl šito nė kiek neabejojo. Tik, žinoma, nė neketino to sakyti profesorei Keit.
- Jeigu aš neateičiau į pamoką, jums nereikėtų kęsti tokio bjauraus mokinio kaip aš, - nuoširdžiai atsakė į klausimą klastuolis, nors nelabai suprato, kuo čia dėta magijos istorija. Tuo labiau, kad tai pati kvailiausia pamoka visatoje. Blogiau nei žiobariška istorija, su kuria, tiesa, jis taip ir nespėjo susipažinti.
Ar atėjo laikas kalbėti? Turbūt taip, tik tai siaubingai gąsdino. Ir ką sakyti? Kad jis neturi tėvų? Kad visą vasarą tenka kasti daržus ir ravėti daržoves? Kad ji buvo pirmas žmogus, kurį jis gavo apkabinti labai ilgą laiką, o gal net ir gyvenime? Bet ar tai neskambėtų pernelyg jau dramatiškai? Eion norėjo išsikalbėti, tačiau nenorėjo atrodyti kaip kažkoks tragikas.
- Aš jums melavau, - galiausiai pratarė vis dar spoksodamas į grindis. - Praėjusio arešto metu. Aš melavau.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #59 Prieš 1 metus »
  Roma išgirdo žodžius, kurie privertė ją susimąstyti apie atsakymą, nes profesorė neįsivaizdavo ką į tai reikėtų atsakyti. Anksčiau manė, kad Eion tik nesuvokia, kad elgiasi blogai. O jei ir suvokia tai tikrai nieko nesakys. Tačiau šiandien jis tą pripažino. Taip, tai buvo gerai. Iki dabar. Dabar tamsiaplaukė suprato, kad visiškai nemoka bendrauti su mokiniais, todėl bijojo pasakyti kažką netinkamo. O tas jai sekėsi puikiai. Per šį pokalbį profesorė tuo įsitikino. Labai nenorėjo padaryti daugiau klaidų. Netgi bijojo, o tai vertė susimąstyti ką daryti toliau. Taip, ji puikiai žinojo, kad turi atsakyti. Dabar jau buvo tikra, kad šįkart nebus apkaltinta, kad nesugeba atsakyti, tačiau tą padaryti jautė pareigą pati. Kiek laiko tylėjusi ir mąsčiusi ji galiausiai prabilo:
- Taip, gal man ir lengviau kai nekrėti išdaigų, tačiau tai nereiškia, kad aš nenoriu tavęs matyti savo pamokoje. Nesišvaistyk kaltinimais kai manęs nepažįsti. Galėčiau į pamoką priimti kiekvieną vaiką. Kad ir žiobarą.
  Dabar profesorė jau suprato, kad tuoj gaus atsaką, o tai jos tikrai nenudžiugino. Ji nežinojo ką galėtų atsakyti. Taip, jo žodžiai dar nenuskambėjo, tačiau profesorė nujautė, kad jie gali būti vėl tokie patys. Protingi, bet žlugdantys.
  Tamsiapplaukė laukė kol jis prabils. Taip, anksčiau būtų tikrai netikėjusi, kad jis kada nors apie save kalbės. Net dabar smegenys rėkte rėkė, kad tai tiesiog neįmanoma. Tiesa, rėkė tik smegenys, o ne širdis. Kažkur labai giliai širdyje moteris jautė, kad šiandien su Eion apie jį pasikalbės. Gal mažai. Gal tik trumpą jo gyvenimo epizodą, tačiau tikrai ką nors išgirs. Širdies vietoje, kurios dažniausiai nujausdavo ir apie kurios egzistavimą profesorės širdyje daugelis nenumanė. Tačiau ji tikrai jautė, kad šiandien taip nutiks. Tai Romai, žinoma, pasirodė keista, tačiau ji norėjo tikėti ta nuojauta. Tais ženklais. Ji nežinojo ar tai nuojauta, ar ženklai, ar dar kas nors. Nelabai žinojo apie tokius spėjimus. Ji gyvenime spėdavo tik ateities būrimo būdais.
  Profesorė išgirdo dalyką, kuris iš dalies jos nenustebino. Tikėjosi to. Tačiau iš dalies labai nustebino ir sutrikdė. Tai, kad jis melavo buvo labai jau tikėtina. Taip, profesorė nežinojo būtent kurią vietą jis pamelavo. Tačiau tokių galėjo būti labai daug. Galbūt viskas ką jis iki šiol pasakė buvo melas. Žinoma, profesorė nenorėjo tuo tikėti ir stengėsi save įtikinti, kad to tiesiog negali būti.
  Tamsiaplaukė ir vėl pradėjo galvoti ką galėtų pasakyti. Ir vėl atsidūrė aklavietėje. Žinojo, kad vien žodžių, kurie jai atrodė tinkami ir švelnumo nepakaks. Reikėjo bendrauti taip, kad tie žodžiai tinkami atrodytų ir Eion. Tiesa, tie, kurie jam tokie atrodydavo tikrai taip neatrodydavo Romai. Na, arba atvirkščiai.
- Viskas gerai. Kurią būtent vietą melavai? Suprantu, kad kartais to reikia. Suprantu, kad ne visada gyvenime galima sakyti tiesą. Kartais kaip tik geriau patylėti. Suprantu jei tau tai padeda, - atsargiai rinko žodžius profesorė. - Kita vertus nesuprantu kodėl melavai. Negi tikrai manei, kad šaipysiuos ar kaip nors ta informacija tave manipuliuosiu? Suprantu, kad gal ir atrodau taip lyg galėčiau tą padaryti, tačiau taip tikrai nėra, - labai švelniai pasakė. Dabar kiekvieni profesorės ištarti žodžiai buvo švelnūs ir tylūs. Moteris nenorėjo pasirodyti pikta ar jo išgąsdinti. Norėjo, kad jis pagaliau suprastų, jog ji tik nori padėti. Kad ji gali būti jo draugė, o ne priešė.
- Dar ką nors melavai? - paklausė. Norėjo sužinoti viską ką jis pamelavo. Kad ir kaip kavilai atrodė, bet bent dauguma jo žodžių profesorė tuos kartus tikėjo. Iki kol išgirdo tokių, kuriais patikėti tiesiog nebūtų įmanoma. Nenorėjo jo spausti, tačiau ką nors sužinoti ji visgi norėjo. Žinojo, kad kitu atveju jie tiesiog čia sėdėtų tylėdami. Norėjo leisti jam kalbėti savo tempu, tačiau žinojo, kad dabar visgi naktis ir jam šiuo metu reikėtų miegoti.
- Gal jau galime pradėti pokalbį? Labai atsiprašau, kad skubinu, tačiau dabar visgi naktis, o tau šiuo metu reikėtų miegoti. Ryt juk vis dėlto pamokos, - pasakė. Tikėjosi, kad tai nenuskambės piktai. Tikėjosi, kad jis nepamanys, kad ji tiesiog nori kuo greičiau viską su juo baigti.
- Jei manai, kad tą sakau dėl savęs tai taip tikrai nėra. Tiesiog nenoriu, kad tu rytoj neatsikeltum ir visą dieną pramiegotum, - paaiškino. Žinoma, profesorė nežinojo ar to paaiškinimo iš viso reikėjo, tačiau nusprendė, kad blogiau nebus. Vis geriau apsidrausti, ar ne? Nors turbūt jau viską sugadinau ir nebėra prasmės to daryti. Liūdnai pagalvojo tamsiaplaukė. Ji labai norėjo tęsti jų tokį bendravimą. Nenorėjo, kad viskas vėl būtų kaip anksčiau.