0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tori Apemantus Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Alora pradėjo apmąstyti viską, kas čia nutiko. Ji nesiruošė atsiprašinėti už nieką, nei už prasivardžiavimą, nei už pabučiavimą, viską ką ji padarė buvo tik į naudą. Alora viduje jautėsi "gerai", tačiau ją išdavė jos akyse besikaupiančios ašaros, kurios bylojo apie viduje tvyrantį skausmą. Dar nei vienas žmogus jos neatstūmė, klastuolė pyko ant nepažįstamos mergaitės ir galiausiai pravirko.
- Aš tau atvėriau savo širdį, o tu pasielgei su manim taip? Aš tavęs nekenčiu, tikiuosi, kad degsi pragare ir degs visa tavo šeima ir artimieji! - Per ašaras ištarė Alora ir garsiai išėjo iš kabineto palikdama tą bjaurią mergiūkštę vieną, tarp dulkių ir tamsos. Bėgdama ji verkė, verkė dar labai ilgai, įėjusi į Klastūnyno bendrajį kambarį trumpam nusiramino, tačiau įlipusi į lovą pravirko dar skaudžiau ir po gerų dviejų valandų verkimo ramiai užmigo su viltimi, kad rytoj bus viską pamiršusi.

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Nors lauke buvo dar visai gražus oras Olive juo per daug nesižavėjo. Dėl to nusprendė truputį apsižiūrėti pačioje pilyje. Ji Hogvartse mokėsi jau antrus metus, bet dar toli gražu apie jį mergaitė nežinojo daug. Jeigu būčiau gimusi burtininkę, spėju daug geriau susigaudyčiau. Pamanė dvylikametė vaikščiodama vienu painiu koridoriumi. Ji apie jį žinojo tik vieną, kad jis yra trečiame aukšte. Visą kitą grifiukei buvo nematytą ir keistą. Gal būtų pats metas apžiūrėti kokią patalpą. Nutarė Cate vardo savininkė ir atidarė arčiausiai buvusias duris ir įžengė į patalpą. Kambarys kuris vėliau paaiškėjo buvo kabinetas turėjo tris dulkėtus stalus, dvi lentas, knygų lentyną ir buvo išklotas mėlynos turkio spalvos plytelėmis. Dar didelį antrakursės dėmesį patyrė ant grindų numestos suplėšytos knygos. Jos gal labai svarbios ar kas, kad jas taip plėšė ? Paklausė savęs šviesiai tamsių plaukų savininkė. Tada pajutusi didelę smalsumo bangą ji priėjo prie knygų ir paėmė vieną plonesnę, viršelio jau nebebuvo, bet užtat pirmas puslapis skelbė:
Citata
Jie gyvena tamsoje ir minta tuo ką randa. Kartais būna šešėliai, šviesos ruožai , kartais mintys.
Daugiau nebuvo nieko parašyta. Pala ką ? Kas tie jie ? Ir kodėl jie valgo tokiu dalykus ? Apie ką aš čia skaitau ? Klausimų laviną užpuolė aukštaūgę. Ir ji žvelgdama į tą lapą bandė į klausimus atsakyti mintyse.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 664
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Nors Sakura jau buvo susiradusi keletą draugių, tačiau vis dėlto šviesiaplaukei netrūko ir patyčių į jos pusę, kurias patirdavo todėl, kad neavi batų, kad keistai rengiasi, kitaip elgiasi. Varno Nage patyčių sulaukdavo mažiau, tačiau pasitaikydavo mokinių iš Klastūnyno, kurie nuolat prie jos kabinėdavosi. Taip pat kartą keli jaunesni švilpiai šaipėsi iš Sakuros net dėl to, kad ji kalbėjo apie miško svarbą. O ir iš grifų yra sulaukusi pajuokų.
Žinoma, kad Sakura visą savo laisvą laiką norėjo leisti lauke, todėl ir šiandien pilyje neketino užsibūti. Ji ėjo pro trečio aukšto koridorius, ketino keliauti prie ežero, bet tolumoje pamatė būrelį klastuolių. Pastebėjo, kad vienas iš jų buvo tikrai tas, kuris yra tyčiojęsis. Penkiolikmetės širdis stipriai suspurdo ir ji, nieko negalvodama, atidarė šalia jos esančias duris. Įsmukusi į patalpą ir užtrenkusi duris atsirėmė į jas bei užsimerkė. Iš akių norėjo ištrykšti kelios ašaros, bet Sakura stengėsi to neleisti. Jai buvo skaudu, kad iš jos šaiposi, nors pati mergina nedaro niekam nieko blogo. O dar tai, kad dažniausiai kabinėjasi jaunesni mokiniai... Šis dalykas priversdavo strazdanę jaustis menkesne už kitus.
Galiausiai Sakura atsimerkė ir pamatė, kad yra ne viena. Išsigandusi krūptelėjo. Varnanagė atsidūrė sename, apleistame kabinete, ant kurio grindų mėtėsi suplėšytos knygos. Ir kas galėjo taip negražiai pasielgti su knygomis, mintyse pagalvojo. O kabinete, šalia tų knygų, ji pamatė aukštą mergaitę.
- Oi... Aš labai atsiprašau, - pasakė Sakura. - Nežinojau, kad čia užimta, - jos skruostai šiek tiek nuraudo.
Sakura iškart pažiūrėjo į savo basas kojas bei ilgą lininę smėlio spalvos suknelę. Ėmė galvoti, ar ir ši mergaitė iš jos šaipysis.

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Kol Olive žvelgė į keistąjį knygos puslapį kažkas atidarė duris, įžengė ir prakalbo. Dvylikametė atsisuko ir pamatė mergaitė ji atrodė kelias metais vyresnė už Cate. Nepažįstamoji turėjo palaidus šviesius plaukus, smėlio spalvos suknelę ir kas keisčiausią buvo basą. Šiek tiek primena laumę. Pagalvojo grifiukė ir padėjusi knygą į šalį priėjo prie nepažįstamos mergaitės. Tada aukštaūgė visiškai pamiršo ką tik skaitytą knygą. Visas jos dėmesys buvo sutelktas į niekada nematytą merginą kuri reikėjo pripažinti buvo daugiau negu keista.  Spėju ji patyčių tikrai sulaukia. Nebent čia burtininkų aprangą, bet tuo aš labai abejoju. Pamanė antrakursė ir tada nusprendė su keistąją mergaitę elgtis gražiai ir draugiškai, juk jaunoji Rechens dažniausiai tokią ir yra, na nebent ją kažkas supykdo tada gero geriau nelaukt. Dėl to dvylikametė maloniu balsu pasisveikino ir pasistengė nuraminti nepažįstamąją :
- Sveika, čia nėra užimta gali neatsiprašinėti  ir drąsiai čia pasilikti. Ai beje koks tavo vardas ? Aš esu Olive, bet mano antras vardas yra Cate. Gali į mane kreiptis su abiem vardais. Tik nedrįsk manęs vadinti Olivecate ar Cateolive, nes tada neatsakau už savo veiksmus,- nusijuokė skirtingų spalvų akių savininkė.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 664
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Sakura jautėsi labai sutrikusi, tačiau po kelių akimirkų pamatė, kad mergaitė, kurią ką tik susitiko, nėra nusiteikusi nedraugiškai.
- Mano vardas yra Sakura, - nusišypsojo šviesiaplaukė. - Oho, tu turi du vardus? - susidomėjo. - Kodėl tėvai tau sugalvojo duoti du vardus? Aš turiu tik vieną vardą, o mano pavardė Levins.
Strazdanė šiek tiek atsipalaidavo. Jai vis dar buvo įdomu, kas atsitiko su suplėšytomis knygomis, tačiau paklaus to vėliau. Tikėjosi, kad tai padarė ne Olive. Na, o dabar buvo metas susipažinti su šia mergaite, kurios akys spindėjo skirtingomis spalvomis.
- Tavo labai gražios akys, - pagyrė naująją pašnekovę.
Sakura atsisėdo ant vieno iš suolų, tiesa, prieš tai nuvaliusi nuo jo dulkes.
- O kas čia per vieta? - paklausė. - Atrodo, kad pamokos šiame kabinete seniai nevyksta, - susimąstė. - Beje, tu mėgsti eterinius aliejus?

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
- Malonu susipažinti Sakura ir taip aš turiu du vardus. Bet visai nesivaizduoju kodėl tėvai  man juos uždėjo ,- po tėvų paminėjimo Olive nusipurtė ir kai nieko nebūtu toliau pratęsė kalbą,- ką čia veiki ?Aš tik čia užėjau apsidairyti.
Mergaitei šviesiaplaukė nors ir buvo keista ir neįprasta, bet taip pat atrodė esanti maloni ir draugiška. Spėju, kad ji būtų puiki draugė. Pagalvojo Cate ir nusprendė pabandyti susidraugauti su Sakura. Po savo nuosprendžio šviesiaplaukė išgirdo savo galimai pirmąjį komplimentą apie jos akis kuris tik dar labiau paskatino susibičiuliauti su šia mergaite.
- Labai ačiū dar niekas niekada nėra pagyręs mano akių ,- maloniai padėkojo ir išgirdusi kitą klausimą atsakė dvylikametė,- na tiksliau nežinau, bet spėčiau klasė. ir tikrai atrodo, kad čia seniai nevyksta pamokos ,- pasakė grifiukė paliesdama vieną dulkėtą suolą ,- deja negaliu pasakyti, nes net neįsivaizduoju kas tai yra.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 664
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
- Man taip pat malonu susipažinti! O su kuo ir kur tu gyveni? - domėjosi. - Aš dabar gyvenu su tėčiu Londone, nes mano mamai buvo sušlubavusi sveikata, todėl ji turėjo praleisti nemažai laiko ligoninėje. Tačiau dabar jau mano mama sveiksta, - pasidžiaugė.
Sakura įtarė, kad jos mamai jau greit nebereikės hilerių pagalbos. Žinoma, šviesiaplaukė norėjo grįžti į pievą. Bet lygiai taip pat ji norėjo mokytis Hogvartse. Iš to, ką kalbėjo tėvai, buvo galima suprasti, kad jeigu Sakura gyvens pievoje, lankyti Hogvartso ji negalės. Ir ji turės kažkaip pasakyti mamai, kad kol kas nori likti pas tėtį. Dėl mokyklos. Tai ją įskaudins.
- Tikrai? - nustebo. - Keista, nes jos išties labai gražios, - turėjo omenyje Olivios akis.
Tada strazdanė iš kuprinės išsitraukė apelsinų eterinio aliejaus buteliuką, atkimšo ir padavė jį mergaitei.
- Pauostyk. Tai yra apelsinų eterinis aliejus. Eteriniai aliejai yra iš gėlių, iš augalų gaunami lakūs skysčiai, kurie labai skaniai kvepia ir duoda didelę naudą sveikatai, veikia žmogaus organizmą. Jais galima gydytis, pavyzdžiui, eukaliptų eterinio aliejaus galima užsilašinti ant drabužių pečių linijoje, po lašelį, jeigu esi peršalęs. Na, o apelsinų eterinis aliejus kelia nuotaiką ir suteikia energijos, - trumpai papasakojo. - Jį paprastai tiesiog uostau iš buteliuko, - nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
- Na aš turiu abu tėvus ir kiek žinau abudu dabar yra sveiki, bei turiu dvi seseris kurios irgi yra sveikos. Bet jie visi yra žiobarai ir jie manęs nesupranta, - kalbėdama Olive vėl apie tėvus  liūdnai atsiduso , - jie mano, kad esu kitokia, nenormali.
Paskutiniai žodžiai mergaitei buvo kaip peilis įsmeigtas į širdį, kaip dar vienas įrodymas, kad jos tėvai nemyli. Tada dvylikametė nesutvėrė ašarų ir pradėjo verkti krokodilų ašaromis. Cate tikriausiai gyvenime niekada dar taip nebuvo verkusi. Tada jai mažų mažiausiai rūpėjo ką apie ją mano Sakura. Jeigu ji iš viso rūpėjo grifei. Spėju dabar aš ir išverkiu visas blogas emocijas kurias taupiau ištisus metus. Pamanė šviesiaplaukė ir nusišluostė ašaras į savo uniformos rankovę. Kai basoji mergaitė padavė dvylikametei buteliuką ir liepė pauostyti, Olive taip ir padarė. Po kelių sekundžių grifė vėl jautėsi kai sava ir nusišypsojusi padėkojo:
- Ačiū, man kaip tik to ir reikėjo. Gal dabar nori kartu kažką paveikti ?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 664
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Sakuros veide ėmė kilti šypsena, Kai Olive pasakojo, kad jos šeimoje visi yra geros sveikatos. Tačiau šviesiaplaukės šypsena išblėso mergaitei pasakius, kad šeimos nariai ją laiko kitokia ir nenormalia. Juk jau Sakurai buvo sunku čia, Hogvartse, kai kiti ją tokia laikydavo. Bet šeimoje tai turėtų būti dar sudėtingiau išgyventi.
Žinoma, tėtis ne visada būdavo patenkintas strazdanės sprendimais. Yra net pasakęs, kad norėtų turėti normalią dukrą. Tačiau mergina jautė, žinojo, kad tėtis ją myli ir kad džiaugėsi, jog ji atsirado jo gyvenime. Jis nervinosi dėl tokių dalykų, kad dukra neavi batų, nevalgo daugeliui įprasto maisto, nenori leisti laiko mieste. Bet niekas niekada baltapūkei neprieštaravo dėl to, kad ji yra ragana.
Netrukus Ovile pradėjo graudžiai verkti. Varnanagei buvo labai gaila naujosios pažįstamos. Kol ji verkė, mėlynakė paglostė mergaitei pečius.
- Man labai liūdna, kad tavo šeima nepriima tavęs tokios, kokia tu esi. Labai tikiuosi, kad viskas susitvarkys ir jie pripras prie tavęs tokios, kokią gamta sukūrė, - nuoširdžiai palinkėjo.
Sakurai norėjosi paklausti, koks yra Olivios tėvų ir seserų elgesys. Ką jie kalba, kaip elgiasi. Tačiau mergaitė buvo jau nusiraminusi, būtent tada, kai pauostė apelsinų eterinio aliejuko, tad penktakursė nusprendė tos temos nebeliesti.
- Žinoma! - sutiko varnanagė, kai gavo pasiūlymą kartu ką nors nuveikti. - O ką tu mėgsti daryti? Ar turi kokių pomėgių? - paklausė. - Beje, aliejuką gali pasilikti, - nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Olive tik vos per keletą sekundžių bendravimo su Sakurą neblogai susibičiuliavo. Ir dėl to mergaitė buvo labai laiminga ir beveik pamiršusi neseniai išlietas ašaras ir patirtą emocinį skausmą.
- Na man patinka sportas, ar kitos aktyvios veiklos. Daugumą iš sporto šakų kurias mėgstu yra žiobariškos, bet aš taip pat neseniai pradėjau pamėgti kvidičą. Dar patinka tyrinėti aplinką. O kas tau patinką ? - iš smalsumo paklausė grifiukė Sakuros ir dar kartą nusišypsojo gavusi leidimą pasilikti aliejų,- dar kartą labai dėkingai ačiū manau dar pravers.
Po savo žodžių ir padėkos dvylikametei į galvą šovė vieną mintis ką toliau veikti ir ji greitai nubėgo prie nuvirtusios knygos lentynos ir paėmė neseniai skaitytą knygą. Tada atsivertė prieš tai atsiversta puslapį ir prabilo:
- Tu matei, kad kai tu atėjai į šią klasę aš skaičiau vieną knygą kuri man tada pasirodė labai keista pažvelk kas parašyta ,- Cate parodė šviesiaplaukei posmelį kurį skaitė ankščiau ,- ką manai ? Aš pagalvojau ,kad reikėtų bent pabandyti išsiaiškinti ką šie žodžiai ir posmelis reiškia. Tau patiktų tokia veikla ? 

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 664
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
- Aš žinau labai mažai apie pasaulį tų, kurie nėra burtininkai, - pasakė Sakura. - Tiesą pasakius, ir apie kvidičą sužinojau visai neseniai, - pripažino. - Gal galėtum plačiau papasakoti apie sportą, kurį mėgsti? Man labai įdomu, - nusišypsojo. - Beje, aš nemoku skraidyti, - šis sakinys nuskambėjo liūdnokai. - Todėl niekada negalėčiau žaisti kvidičo. O man patinka gamta. Viskas, kas joje. Tiesiog kvėpuoti tyru miško oru. Uogauti, grybauti. Rinkti žoleles. Ir, aišku, gaminti bei naudoti eterinius aliejus, - vėl nusišypsojo.
Tai, kad šviesiaplaukė mėgsta dainuoti, ji nutarė pasilikti sau. Apie tai žinojo tik ji. Ir Auris Senkleris. Netrukus Olive paėmė knygą, kurią prieš tai skaitė, ir parodė vieną posmelį baltapūkei.
- Oho, - susiraukė varnanagė. - Tai atrodo labai rimta. Miške... vieną kartą miške aš buvau susidūrusi su keistais padarais. Bet tada aš buvau ne viena ir man padėjo suaugęs žmogus.
Sakura dvejojo. Regis, Olive norėjo veltis į pavojus. O Auris Senkleris patarė mėlynakei būti atsargiai. Tačiau kodėl gi strazdanei nepabandžius patirti nuotykio? Dori yra pasakojusi apie labai daug nuotykių, kuriuos patyrė. Juk iš kiekvieno dalyko žmogus semiasi patirties. Ir nuotykiai suartina.
- Gerai, - pasiryžo Sakura. - Galime bandyti išsiaiškinti. Kaip manai, nuo ko reikėtų pradėti?

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
  Roma buvo ką tik grįžusi iš lauko po to arešto. Tiesa, dar buvo sustojusi padėti įrankių, kurių prireikė arešte. Buvo tikra, kad Eion ją seka, todėl patraukė vieno kabineto link. Jo nematė, tačiau visą laiką einant girdėjo žingsnius, todėl jai neliko nieko kito kaip tik manyti ir tikėti, kad jis seka iš paskos.
  Ji įėjo į kabinetą 7A. Jame grindys buvo iš mėlynų plytelių, todėl profesorei iškart pakelė nuotaiką. Ji įsitaisė prie vieno iš stalų. Spėjo, kad jis buvo skirtas mokiniams, tačiau į tai nekreipė dėmesio, nes čia atėjo tik pasikalbėti. Taip, šis ir dar vienas stalas buvo toliau nuo trečiojo, todėl tamsiaplaukė spėjo, kad jis mokiniams. Tuo labiau trečiasis buvo prie lentų. Tačiau tas moteriai visiškai nerūpėjo. Stalas kaip stalas. Pagalvojo ji.
- Niekada nemačiau tavęs tokio... Na... Ne piktybiškai nusiteikusio, tačiau viskas akimirksniu pasikeitė. Kas nutiko? Ar tokie nuotaikų svyravimai dažni? - paklausė. Jai rūpėjo šis berniukas. Kad ir kaip jis elgėsi. Žinojo, kad kiek su juo padirbėjus jam dingtų visos tų jo nesąmonių idėjos.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Nežinia kur ėjo, tačiau vis tiek ėjo profesorei iš paskos. Tai buvo keista, mat dar visai neseniai būtų pasakęs, kad ateities būrimo mokytoja yra pati blogiausia Hogvartse. Kartu su profesore Henderson, žinoma. Ji airiui ir toliau nepatiko. Vis dėlto šiąnakt tame darže kažkas pasikeitė, ir dabar Eion neryžtingai įėjo į kabinetą, kuriame anksčiau neteko lankytis. Bijojo eiti vidun, tad taip ir liko stovėti prie durų. Atrodė, kad profesorė tuoj jį užsipuls, kad jis nebaigė arešto ar dėl kokios nors kitos priežasties.
Po kiek laiko Roma Keit prašneko. Atrodė, kad jai… rūpi? Tai buvo pernelyg nerealu, kad Eion patikėtų. Jis įtariai žvelgė į profesorę ir bandė suprasti, kas čia vyksta.
- Aš nebaigiau arešto, - į anksčiau, dar darže, pateiktą klausimą atsakė, nes jis buvo paprastesnis. nenorėjo kalbėti apie save, bet kažką pasakyti turbūt reikėjo. Tik tiek, kad Eion nė neįsivaizdavo, koks turėtų būti atsakymas. Nė nepastebėjo, kad nuotaika svyruoja. Tai nebuvo šiaip nuotaikos pasikeitimas, tai tebuvo supratimas, kad per daug atsiskleidė.
- Aš bijau, - galiausiai atsakė neryžtingai pažvelgdamas į profesorę. Nors kabinete buvo šilčiau nei lauke, dabar mielai būtų buvęs tame darže ir sodinęs augalus. Vis geriau nei stovėti čia ir kalbėti apie save.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 271
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
  Klasėje Romai buvo gera. Daugiausia todėl, nes buvo šilta, tačiau nuotaiką kėlė ir mėlynos plytelės. Tai suteikė šiai klasei įdomumo. Tiesa, Eion visą laiką stovėjo prie durų, o tai kiek sutrikdė profesorę.
- Ateik, Eion. Atsisėsk. Taip, aš ne tu, tačiau tikrai nenorėčiau visą laiką tik stovėti, - pasakė. Norėjo normaliai pasikalbėti, o ne taip, kad dalį klausimų išgirstų ir suprastų tik durys.
- Na, galėjai į klausimą atsakyti kai jį uždaviau darže, bet... Vis tiek mes jau ne ten tad negalėsi pabaigti arešto, - pasakė. Jo žodžiai, kad arešto dar nebaigė labai nustebino profesorę. Ji manė, kad jis tuo tik džiaugsis ir negalvos baigė jį ar ne. Dabar šį pirmakursį moteris pamatė visai iš kitos pusės.
  Paskui tamsiaplaukė išgirdo, kad jis bijo. Tai dar labiau sutrikdė bei ne juokais nustebino.
- Ko bijai? Juk mes tik kalbamės. Ką tavo manymu galėčiau tau padaryti? - paklausė vis dar sutrikusiu balsu. Nesuprato ko ar kodėl jis bijo. Žinoma, nenorėjo, kad primakrusis bijotų. Norėjo tik normaliai su juo pasikalbėti. Žinojo, kad tas pokalbis gali labai padėti, tačiau dabar jau nebuvo tikra, kad jis išvis pavyks.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VI kursas
  • *
  • 852
  • Taškai: 57
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
Profesorei pakvietus ateiti ir atsisėsti, Eion žengė arčiau, bet vis tiek liko stovėti. Taip jautėsi saugesnis. Atrodė, kad jeigu atsisės, iš karto susigūš į kamuoliuką ir vėl prapliups verkti. Nenorėjo dar kartą parodyti silpnumo. Profesorė Keit ir taip jau pastebėjo gėdingiausias jo gyvenimo akimirkas.
- Galėjau, - nesiginčijo tik iš mandagumo, kurio nė nežinojo turįs. Gal jis lygiai taip pat gali nebaigti šito pokalbio ir keliauti sau? Visai nenorėjo atvirauti, o buvo beveik įsitikinęs, kad taip ir bus. Jau parodė silpnumą pradėdamas atlikti arešto užduotį.
Vis dar stovėdamas atsirėmė į stalą ir nuleido akis. Viduje jau pradėjo pripažinti, kad profesorė Keit nėra tokia jau bloga. O ir areštas skirtas ne už nieką - priešingai nei kerėjimo pamokoje. Vis dėlto tai nereiškė, kad jis nori kalbėti. Apie save atvirauti buvo pernelyg sudėtinga, o kitomis temomis tiesiog neturėjo ką pasakyti - nebuvo pratęs bendrauti.
- Aš ne jūsų bijau, - pratarė pakeldamas liūdnas akis į profesorę. Niekas jo niekada nesuprato ir, ko gero, nesupras. Ir jau tikrai profesorė Keit nesuprato, kad jis išsigando apsikabinimo. Išsigando to, kad norėjo tai padaryti.
- Aš bijau kalbėti apie save! - staiga sušuko. Norėjo vėl pulti į glėbį ir taip apsiginti nuo pasaulio baisumų, kurie jį tik ir supo, tačiau šį kartą pavyko save sustabdyti. Eion liko stovėti prie stalo nuleistomis akimis. Nuoširdžiai tikėjosi, kad profesorė leis jam eiti sau. Reikėjo išsiverkti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.