0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #105 Prieš 5 mėnesius »
Profesorius bandė toliau ją įtikinti ar tikriau patikinti, kad Edmundui ji rūpi. Na su šiuo teiginiu ji ginčytis negalėjo. Tiksliau net neturėjo kaip ir to nenorėjo. Labai troško tikėti, kad nors kažkam ji svarbi, kad rūpi, kad yra mylima nuoširdžiai. Ji to troško taip, kad būtų patikėjusi ir melu jei jis atrodytų pakankamai gerai ir būtų ištartas tinkamoje vietoje. Todėl ji nusprendė tuo tikėti. Juk tikrai, Edmundas galėjo ją ignoruoti, pasirinkti mamos pusę. Bet ne. Jis ją užstojo, nuoširdžiai nori padėti, net sugebėjo paimti laikrodį labai galimai rizikuodamas nors jau savo nervais, jei ne sveikata. Gal ji neturėjo ar netikėjo žodžiais, bet juk veiksmai svarbesni už žodžius. Gal šiuos veiksmus ji turėtų priimti, kaip tvirtus įrodymus? Lina užsigalvojusi vėl vos nepraleido kitų profesoriaus žodžių pro ausis. Ji tikėjosi, kad šis prakeiksmo panaikinimas bus emociškai sunkus, bet nesitikėjo, kad sudrebės visi įsitikinimai, kuriais ji tikėjo labai ilgą laiką. Ji tyliai paklausė pasamprotavimą dėl močiutės - negalėjo gi taip tvirtai paprieštarauti. Tiesos nežinojo ir aiškintis visgi nenorėjo. Tačiau ją nustebino tai, kad profesorius šiek tiek paatviravo apie savo šeimą ir ją patikino, kad tikrai domisi. Kad jam įdomu. Tai visdar stebino. Net po kelių metų bendravimo, mokymosi ir pagalbos, tikėtina nuoširdžios. Ji vistiek nesuprato kodėl ji rūpi. "Tu neturėtum nieko bandyti atitikti. Tu esi kas esi Lina Catamans." Ar tikrai? Na esu, bet... Kaip gali užtekti būti savimi jei tiems, kam tai turėtų tikti labiausiai, tai netinka?... Kokia prasmė būti savimi jei tai yra taip skaudu? Ši mintis nuskambėjo Linos galvoje. Tačiau profesorius kalbėjo toliau. Ir visai logiškai.
- Na jūs teisus. Tačiau taip skaudu netikti tiems, kam turėčiau tikti besąligiškai. Nesvarbu kodėl. Ir jeigu aš žinosiu savo vertybes, siekius, viską ką sakėt. Ar bus lengviau priimti kritiką? Kad ir ne vien iš šeimos, juk ir vėliau susidursiu su kažkuo, kam neįtiksiu. Kaip tapti tokiai drąsiai ar stipriai, kad tai nesumažintų noro siekti?
Paklausė ji gana tyliai. Suprato, kad klausimas gana beprasmis. Juk tai priklauso tik nuo jos. Kad būtent jos nepalaužti tai turi. Ir ji turės apsiginti ir apginti tai kuo tiki. Bet gal mažiau skaudu prisitaikyt. Nors ir to ji nesugebėjo. Tačiau keičiam nors kažką. Darysiu tai ką galiu dabar, o vėliau... Žiūrėsim. Gal kažkada išdrįsiu net savo įsitikimus apginti. Su tokia, jai vos ne revoliucine mintimi, ji tvirtai linktelėjo profesoriui ir ėmė minkyti paduotą molį. Tikėjosi, kad prakeiksmo panaikinimas bus pokyčių pradžia.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #106 Prieš 5 mėnesius »
- Oi Lina, tiesiog taip jau yra, kad kartais su šeimos nariais sutarti yra sunkiausia. Nes jie kažko tikisi, kažką įsivaizduoja. Tiesiog taip jau būna. Aišku, jeigu tu žinosi savo vertybes, tai ko sieki, jei tvirtai to laikysiesi priimti kritika gali pasidaryti tikrai paprasčiau. Ypač nepažįstamųjų. Koks tau skirtumas ką galvotų nepažįstami žmonės? Visi mes turim savo gyvenimus, tai tegul jie ir rūpinasi savais. Draugų ar šeimos narių kritikos tikrai galima paklausyti ir kartais iš jos kažką pasiimti. Bet nereikia visko priimti pažodžiui ir savęs smerkti. Kaip to pasiekti? - Jis trumpam susimąstė. - Tam žinoma reikia laiko. Kaip ir sakiau reikia laiko susivokti savyje, pagalvoti kas tau svarbu ir kodėl svarbu. Kai tvirtai suprasi kodėl vienas ar kitas dalykas tau svarbus bus lengviau apginti savo nuomonę. Net prieš šeimos narius. - Kai mergaitė išminkė molį Auris paprašė jį padėti ant stalo. Atėjo toji nemalonioji dalis, kai jis turėjo paimti peiliuką į rankas ir gauti tuos kelis lašus kraujo.
- Viskas įvyks greitai. Ar tu pasiruošusi? - Jautėsi kažkaip žiauriai neįprastai. Bet kova su juodąja magija niekada nebūna lengva ir Auris tą puikiai žinojo.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #107 Prieš 3 mėnesius »
Profesorius kalbėjo teisingai. Aišku dėl to nebuvo mažiau skaudu. Juk kitus žmones ignoruoti galėjo. Ar atsitraukti. Nutraukti santykius. O su šeima... Negalėjo to daryti. Ir skaudino. Mama dėl prakeiksmo taip. Bet močiutė? Ar kiti? Juk tikisi. Nori kažko... Bet ji neišpildys. Nenori.
Kas man svarbu ir kodėl?... Na man svarbu mokslai. Tai tiesa. Mėgstu mokytis, man tai patinka ir tikrai stengiuosi. Didžiuojuosi, kad esu ragana. Nesvarbu, ką sako kiti, man tai svarbu. Ir noriu kažką pasiekti. Taip neturiu aš kažkokių gabumų ypatingų. Bet stengiuosi. Kas dar man svarbu? Na nežinau. Man svarbios draugės... Kaja, Sevirina, Vanessa. Šiaip kiti žmonės. Juk sugebėjau sukurti šiuos santykius nesužlugdyta mamos. Mintijo ji minkydama molį. Ji nežinojo ar tai turėjo omenyje profesorius sakydamas, kad ji turi suprasti kas jai svarbu. Bet ji manė, kad tai šiokia tokia pradžia. O vėliau gal ir kokia profesija prilips ar dar kažkas padėsiantis save realizuoti. Dabar buvo patenkinta ir galimybe panaikinti prakeiksmą ir žiūrėti kaip tai kažką pakeis.
Išminkiusi molį padėjo jį ant stalo ir laukiamai pažvelgė į profesorių. Spėjo, kad atėjo laikas kraujui.
-Padarykime tai. - tyliai paprašė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2028
Ats: Kabinetas 7A
« Atsakymas #108 Prieš 2 mėnesius »
Auris pasidėjo Linos išminkytą molį taip, kad būtų patogu. Tada pasiėmė peiliuką.
- Su lyg skaičiumi trys. - Jautėsi siaubingai keistai. Paėmė ją už rankos ir suskaičiavęs iki trijų įpjovė į delną su peiliu. Nelabai giliai, bet kraujas aptaškė molio gabalą. Auris padėjo peilį ant stalo ir pasiėmęs lazdelę išgydė jos žaizdą.
- Atsiprašau. Tikrai negalėjau be to apsieiti. Ar neskauda? - Neturėjo žinoma, nes užgydė žaizdelę. Bet vis tiek norėjo įsitikinti. Auris paėmė kruviną molį. Ištraukė laikrodį iš dėžutės ir pradėjo jį tepti ant laikrodžio. Tepė ir murmėjo pirmuosius atkeikimus. Kai baigė molio dar buvo likę. Jis pakėlė žvakę ir toliau kalbėdamas atkeikimus apšvietė laikrodį. Molis dingo. O ženklai ant laikrodžio dar buvo ryškūs. Auris viską kartojo iš naujo. Aptepė likusiu molių laikrodį ir vėl apšvietė žvake. Šitaip turėjo pakartoti tris kartus. Ir tada laikrodis subyrėjo į gabalus, o paskui tie gabalėliai išvis išnyko.
- Didžioji dalis atlikta. Dabar kokią savaitę turėsiu užsidegti šitą žvakę ir kalbėti atkeikimus. Kad prakeikimas visai išsivalytų nuo tavo mamos.