0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Laiptai
« Atsakymas #300 Prieš 3 mėnesius »
Lina aiškiai nekantravo. O jis tiesą sakant dar nei nespėjo apie tai pagalvoti.
- Pažiūrėsim. Galim atskiromis dienomis mokytis atskirų grupių kerų. Pasitarsime. - Na ir gerai, kad jie dabar susitiko. Tiesą pasakius palengvėjo. Palengvėjo ir todėl, kad jie neatitolo, kaip jis įsivaizdavo, kad bus.
- Žinau, kad tu nenorėtum griauti pamokos. Tik juokauju. - Nusišypsojo jai Senkleris.
- Taip. Baigus mokyklą aišku norisi ne vien pamokas prisiminti. - Tai jau taip. Su Grifais jis pešdavosi. Kartais iš rimtųjų su kai kuriais. Bet ne vien dėl to, kad ten būdavo Grifai. Auris tų žmonių nemėgo ir todėl jie kartais rimtai apsisvaidydavo kerais. Na, bet Linai geriau nežinoti kas per vienas jis buvo paauglystėje.
- Turbūt jau eisiu pas broliuką. Ar dar norėtum apie ką nors pasikalbėti?

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #301 Prieš 3 mėnesius »
Lina suprato, kad profesorius, dar išties nebuvo apie tai pagalvojęs. Tačiau jo pasiūlymas mokytis atskirų kerų grupių skirtingomis dienomis skambėjo įdomiai. Tai duotų įvairovę ir leistų aiškiau žinoti, kam ruoštis. Ji pasitikslino dėl visa ko:
- Atskirų kerų grupių, tai turite omenyje, kad vieną dieną kokie nors gynybos kerai, kitą kažkokie buitiniai praktiški ir panašiai? Teisingai suprantu? Bet skamba gerai. Man tiks viskas, jei jūs tik galite skirti man laiko.
Pasakė nuoširdžiai. Tada profesorius pasakė, kad tik juokauja dėl pamokos griovimo.
- Gerai, informuosiu, jei kada visgi nuspręsiu kieno nors pamoką sugriauti.
Pasakė šelmiškai. Bet šiaip to bent artimiausiu metu daryti neplanavo. Jai patiko būti gera mergaite. Profesoriui kalbant toliau ji linktelėjo ir pasakė:
- Taip tas tiesa. Bet panašu, kad su mano gebėjimu į įvairias nesamones įsivelti tai bus ką prisiminti.
Profesorius pasakė, kad jau turbūt eis.
- Ne ačiū. Negaišinsiu daugiau. Ačiū, kad pamokysit ir ačiū, kad laikrodžio nepamiršot bei perdaug nepykot dėl miško.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Laiptai
« Atsakymas #302 Prieš 3 mėnesius »
- Taip. Manau būtų įdomu gilintis į skirtingų grupių kerus. - Kaip keista. Kažkada, kai ji atėjo į jo kabinetą manė, kad Lina norės pakalbėti apie egzaminus ar kažką panašaus. Bet viskas susiklostė visai kitaip. Jau tiek mokinių jo gyvenime paliko tiek ryškių prisiminimų.
- Būtinai informuok. - Nusijuokė raudonplaukis.
- Nieko. Magijos mokykloje turbūt kažin ar įmanoma išvis nepatirti kažkokių nuotykių. Tiesą sakant išvis bet kokioje mokykloje gali kas nutikti. Juk mokiniai jauni, viskuo domisi, tyrinėja. Tai ir kartais nutinka visokių situacijų. - Jie pabaigė kalbėtis ir Auris turėjo grįžti pas Timotį.
- Viskas gerai, tikrai nepamiršau tavęs ir tavo reikalų. Viskas bus gerai ir viską mes sutvarkysim. Iki. - Šyptelėjo jai ir jie išėjo. Auris patraukė į savo kabinetą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Laiptai
« Atsakymas #303 Prieš 3 savaites »
Tą žvarboką sausio dieną Auris ramiai lipo laiptais. Ketino traukti į savo kabinetą. Prisėsti ant kėdės ir paskaityti knygą, kurią atsiuntė Rolandas. Kartais jis taip padarydavo. Imdavo ir ką nors atsiųsdavo. Auris buvo visai neblogai nusiteikęs. Šiandien bibliotekoje su keliais mokiniais kurie ateidavo diskutavo apie vieną knygą, kurią buvo pasirinkę skaityti tai savaitei. O ir šiaip diena ėjosi visai produktyviai.
Staiga, išgirdo žingsnius ir greitai pamatė Eliotą, kuris kūrė laiptais kaip akis išdegęs.
- Ei, atsargiau, dar paslysi ir nukrisi. - Senkleris atšoko į šoną, kad jie nesusidurtų ant statokų mokyklos laiptų. Gerai, kad šitie bent nėra tie slenkantieji ar neturi staiga pranykstančios pakopos. Pagalvojo jaunuolis.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laiptai
« Atsakymas #304 Prieš 3 savaites »
Šį kartą prisidirbo kaip reikalas. Mielai būtų niekam nieko nepasakojęs, bet net ir šitas berniukas suprato: broliui nutiko nelaimė, o kaltas tik jis. Iš kur galėjo žinoti, kad ta karūna kenksminga? Eliotas norėjo išbandyti viską. Ką gi, išbandė dar vieną dalyką ir dabar teko palikti Oliverį gulintį kambaryje iki pareikalavimo. Tik kur ieškoti pagalbos? Žinoma, pirmiausia į galvą atėjo Auris. Gal ir vėl aiškins, kad reikia elgtis atsargiai (kas būtų tiesa, kad ir kaip Eliotas nenorėjo to pripažinti), bet bent jau padės. Dvylikametis buvo persigandęs, kad brolis dvynys gali ir numirti. Kad ir kaip ten būtų, jį mylėjo ir nenorėjo prarasti.
Taigi dabar Eliotas kaip akis išdegęs lėkė Aurio kabineto link. Kelią iki jo rastų ir užsimerkęs, be to, jis jau ne koks mažius pirmakursis. Taigi skuodė koridoriais ir galiausiai pasiekė laiptus. Buvo visai netoli reikiamos vietos, tad su dar daugiau energijos pasileido aukštyn.
Ir vos neįsirėžė į… Staiga sustojęs suprato, kad tai ne kas kitas, o Auris - žmogus, kurio dabar tiesiog beprotiškai reikėjo.
-Auri! - gaudydamas kvapą sušuko, bet sakinį pratęsti nebuvo taip jau lengva. Kaip jam pasakyti, kad Oliveris guli ir nejuda? Kelis kartus giliai įkvėpęs galiausiai kiek atsigavo ir pabandė: - Oliveris. Jis… Guli. Jam… Auri, padėk jam!
Paskutinis sakinys paliko lūpas su nemenka išgąsčio gaida. Eliotas spoksojo į tėčio draugą ir žvilgsniu maldavo išgelbėti geriausią brolį pasaulyje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Laiptai
« Atsakymas #305 Prieš 3 savaites »
Eliotas buvo uždusęs nuo bėgimo. O Auris suprato, kad kažkas nutiko. Štai ir nutiko.
- Kur guli? - Paklausė. - Ne, nepasakok. Tiesiog vesk mane. Parodyk. Ar jis be sąmonės? Gali tiesiog linktelėti. - Norėjo taupyti laiką ir kuo greičiau skuosti ten, kur gulėjo Oliveris. Guli. Kodėl jis guli?
- Pasistenk trumpai pasakyti ką jūs darėt. - Jau žengdamas pakopomis žemyn paklausė. Nenorėjo gaišti, kad ir kas ten benutiko. Eliotas atrodė išsigandęs. Jei taip yra, tai Auris net nenorėjo įsivaizduoti ką ras vietoje, kurioje yra Oliveris. Staiga panoro kažkieno maldauti, kad nerastų nieko pavojingo. Kad tai būtų pokštas ar kokia klaida. Bet argi šitaip galėjo būti? Smegenys persijungė į kažkokį ramybės rėžimą. Jis padarys ką turi, padės Oliveriui, o tada ims panikuoti. O  dabar negalima to daryti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 493
  • Taškai: 42
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Laiptai
« Atsakymas #306 Prieš 1 savaitę »
Auriui paklausus, kur Oliveris guli, Eliotas išsižiojo atsakyti, bet nepavyko ištarti nė žodžio. Berniukas buvo pernelyg išsigandęs. Jo broliui dvyniui grėsė rimtas pavojus, ir dabar dvylikametis nežinojo ką daryti toliau. Jautėsi tikrai kaltas.
Laimei, pavyko palinksėti, kai profesorius uždavė dar vieną klausimą. Taip, Oliveris atrodė tikrai kaip be sąmonės, nors dėl to Eliotas negalėjo būti visiškai tikras. Kai tik brolis parkrito, išlėkė ieškoti ko nors, kas padėtų.
- Mes... - šiaip ne taip išspaudė, bet kalbėti toliau buvo pernelyg sunku. Negalėjo paimti ir pasakyti, kad pats pakenkė broliui. Vis dėlto vos girdimai pridūrė: - Tyrinėjom.
Atrodė, kad Auris juda pernelyg lėtai, tad Eliotas čiupo už rankos ir pradėjo tempti žemyn. Vos nenusiritęs nuo laiptų staiga sušuko:
- Paskubėk, Auri! Jam reikia pagalbos!
Vis dar nepaleisdamas tėčio draugo rankos pasileido koridoriais tolyn. Jeigu kas nors gali padėti broliui, tai tik šis žmogus.