[Ryan Jones]

Jones šiandien iš tiesų skraidė padebesiais. Kol kiti ruošėsi artėjantiems egzaminams ar tiesiog mokėsi jis skaitė įprastas knygas nei kiek nepadėdančias išmokti ko nors naujo. Tiesiog nuostabu pamąstė Jones. Realiai po Dvikovų turnyro jis nebenuveikė nieko kaip nors jam naudingo. Vaikinukas atsiduso mąstydamas apie tai ir vėl pradėjo skaityti panerdamas į knygos gelmes. Jo galvoje sukosi filmukas pagal knygos veikėjų veiksmus. Staiga kažkas tikrąja ta žodžio prasme įvirto į kambarėlį, tiksliau balkonėlį. Ryan'as padėjo knygą į šalį ir nužvelgė įvirtųsį mokinuką. Tai buvo jo bendrakoledžis tik vienu kursu jaunesnis. Atrodo jo vardas buvo Ethan, bet vaikinas nebuvo tuo užtikrintas.
- Sveikas, - pratarė Jones nusišypsodamas ir parodydamas savo baltus dantis. - Ką čia veiki, Ethan? - paklausė vaikinukas pasidomėdamas. jis visada būdavo labai smalsus.

[Ethan Foley]

Nesėkmės visur ir visada sekiojo jaunąjį burtininką. Įsiveržęs pro duris Ethan neapskaičiavo jėgų bei pliumptelėjo ant subinės. Dabar tik sėdėjo bei bandė apsimesti, jog tokį prisėdimą buvo suplanavęs, kol Ryan rodė savo akinančio baltumo iltis.
— Labas, — taip pat pasisveikindamas numykė, — aš čia atėjau pasėdėti... jo... pasėdėti... ant žemės, — nevykėliškai sustriginėjo Ethan, — o šiaip sekiau tave, — pats nesuprasdamas ką peza veptelėjo. Vėliau suvokęs išpūtė akis bei nervingai apsilaižė įsausėjusias lūpas.
— Ryan, — patylėjęs gėdingai kreipėsi į vyresnį mokinį, - man reikia tavo pagalbos su kerėjimu ir transfigūraciją. Artėja egzaminai, o buvau tik keliose pamokose. Ne, ne. Neprisigalvok, — greitai užbėgo už akių, mat apie narkomaną švilpį kalbantį su voverėm girdėjo visi, – aš sirgau vėjaraupiais.

[Ryan Jones]

Ethan nukrito ant užpakalio. Jones norėjo sukikenti, bet suprato, kad jo bendrakoledžiui atsitiko bėda iš kurios nelabai ir galima juoktis.
- Na, tau tikrai puikiai pasisekė atsisėsti ir čia pasirodyti netgi galima sakyti, kad magiškai, - pasakė ir draugiškai nusišypsojo berniukas norėdamas, kad Ethan jaustus konfortiškiau ir suprastų, kad viskas tikrai yra gerai.
- Na, žinai sekti žmones yra nelabai gerai, - pasakė ir sukikeno berniukas bei pasitvarkė savo sidabrinius plaukus. Jam situacija buvo šiek tiek keista, bet patiko tokia įdomesnė pažintis nei įprastinė.
- O, Ethan, tikrai galiu tau padėti su kerėjimu ir transfigūracija. Kas tau yra neaišku ir su kokiais burtažodžiais yra daugiausiai keblumų? - pasidomėjo berniukas ir padėjo knygą, kurią skaitė ant žemės.
- Vėjaraupiai nesmagi liga. Na, kimbkime į darbą, - pasakė antrakursis ir išsitraukė savo lazdelę. Jones stebėjo bendrakoledžį ir laukė jo atsakymo.

[mergaitė123]

  Įprastą vakarą, kai į milžiniškus Hogvartso langus krito lietaus lašeliai, o saulutės nebuvo matyt pirmakursė su katinėliu glėbyje vaikštinėjo po pilies koridorius, kurie buvo kaip koks nors painus labirintas. Atrodo, kad Adelė čia išbuvo jau tikrai ilgą laiką, beveik metus ir vis dar nesugebėjo ištyrinėti visos mokyklos pastato - pradedant požemiais ir baigiant astronomijos bokštu. Ji negalėjo patikėti, kad čia praleido daug laiko, patyrė daug nuotykių ir gal...Kažką išmoko? Dėl paskutinių dviejų žodžių Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė šiek tiek suabejojo, bet egzaminus išlaikyti juk jai teks, o jei neišlaikys tada jokiu būdu negrįš į šią mokyklą antrą kartą mokytis to pačio kurso. Taigi, neskaitant to, kad egzaminai jau ant nosies, mergaitė jautėsi neblogai. Ji mėgavosi buvimu šioje pilyje, patiriamais nuotykiais ir vaizdu pro pamokų langus vykstant joms. Na, ištisus metus nesidžiaugė tik dėl vieno dalyko - pamokos. Kam jos iš vis galėjo patikti? Mergaitė buvo įsitikinusi, kad ji neviena tokia. Ji daug mieliau būtų visą dieną praleidusi, kad ir bibliotekoje, jog tik nereikėtų mokytis gaminti eliksyrus ar dar blogiau Ateities Būrimo. Ne, šios pamokos tikrai nebuvo kažkuo prastos, tiesiog Adelei nepatiko nei viena pamoka. Gal prieš kelis mėnesius būtų sakiusi, kad dievina Magiškųjų Gyvūnų Priežiūrą, bet kur tau. Tas Rafael sugadino visą jos norą dalyvauti toje pamokoje. Juk jos katė nieko nepadarė! Su tokiomis niūriomis mintimis mergaitė atpėdino iki bibliotekos. Ji nebuvo kažkokių knygų megėja, bet rasti kažką susijusį su katėmis būtų buvę visai neblogai, todėl ji lėtu žingsniu su šypsenėle veide akimis pradėjo ieškoti kažkokios knygos. Rankose ji vis dar laikė Snaigę, būtų paleidusi, bet kurią akimirką, tačiau jeigu čia atsiras koks Vegard bus tragedija. Jeigu ją ir vėl užkerės ir pavers mėlyna Adelė tiesiog neištvers, todėl nusprendė, kad ten, kur gali išvysti savąjį priešą savo augintinę laikys glėbyje.
  Knygos, knygos ir dar kartą knygos. Jų čia buvo tūkstančiai ir, kaip kažkas galėjo rasti sau tinkamą? Gal jos sudeliotos abecėlės tvarka, o gal pagal dydžius? Mergaitės galvoje buvo milijonas klausimų ir jeigu būtų drąsesnė ji tiesiog nueitų ir paklaustų kažko kiekvieno klausimo. Ką gi galėjo padaryti pirmakursė tokioje milžiniškoje bibliotekoje per visus metus apsilankiusi vos kelis kartus? Nieko, na arba taip galvojo tik Adelytė. Ši maža, dabar jau sutrikusi mergaitė vis dar žvalgėsi aplinkui apsimesdama, kad supranta kaip išvis reiktų surasti sau tinkamą ir patinkamą knygą.

[Benita Black]

Kaip ir įprastą vakarą Benita ėjo paskaityti ir šiek tiek pasimokyti. Šia diena krito dideli lietaus lašai, tad pirmakursei nebeliko nieko kito daryti, kaip tik sėdėti mokykloje. Blaškydamasi koridoriais ir ieškodama uždaresnės ir slaptesnės vietos mokslam kažkaip užsuko į biblioteką su mintimi, kad galės pasiimti kokią knygutę ar kitą skaitalą. Įžengusi į didelę ir ganėtinai tylią biblioteką, girdėjo tik lapų čiuženimą, kai vienas ar kitas mokinys vertė kitą knygos puslapį. Eidama lentynomis ir ieškodama sau tinkamos knygos kuri būtų įdomi ir naudinga ties knygomis apie gyvūnus ir kitus žemės padarus Black pamatė tamsiaplaukę mergaitę su katinėliu rankose. Atrodo iš klastūnyno... Benita niekada per daug gerai nesutarė su klastūnyno mokiniais, bet ji atrodė kitokia, ji atrodė nedrąsi ir susimasčiusi, visai neatrodė lig galėtų užsipulti ar kas nors. Grifiukei ji pasirodė tikrai draugiška ir maloni. Black mėgo susipažinti su naujai mokiniais ir susirasti naujų draugų. Atrodo puiki proga susipažinti. Su tokia mintimi Benita nuėjo prie mergaitės ir ją užkalbino:
-Laba. Koks gražus katinėlis, koks jo vardas?
Ji atrodė labai nedrąsi. Benita visiškai galėjo suprasti jos elgesį, ne visi mokinai ar mokytojai Hogvartse stengiasi būti draugiški ir padėti vieni kietiems.
-Gal tau reikia pagalbos? Aš čia praleidžiu daug laiko, žinau kur galima rasti daugumą knygų, o jei ir nežinosiu tai tikrai galėsime eiti paieškoti kartu, - stengėsi padėti mėlynakei.
Benita laukė atsakymo su šypsena veide, ji norėjo būti draugiška, nes tai vienintelis būdas susirasti draugų. Stoviniuodama čia ji pastebėjo knygą su pavadinimu "Paslaptingieji magiškojo pasaulio gyvūnai". Ji niekada per daug nemėgo Magiškų Gyvūnų Priežiūros, bet knyga pasirodė ganėtinai įdomi. Pasiėmusi knygą Black ieškojo tinkamos vietos atsisėsti, bet per daug ieškoti nereikėjo. Tik apsisukusi už savęs ji rado kėdę prie staliuko ir atsisėdusi prie jo, ji ėmėsi skaityti knygos kuri jau nuo pirmų puslapių įtraukė savo įdomiais žodžiais ir sąvokomis kurių pirmakursė dar net niekada nebuvo negirdėjusi...

[mergaitė123]

  Biblioteka buvo lyg koks labirintas, mergaitė čia nesusigaudė ir iš jos veido dingo šypsenėlė. Savo rankose vis dar laikydama Snaigę ši ją nuleido ant žemės. Ne, ne dėl to, kad Mokslinčei laikyti šį mielumo įsikūnijimą buvo sunku. Mergaitė lyg nujausdama privalėjo ją nuleisti ant žemės, mat gal gyvūnėlis buvo daug protingesnis už ją ir parodys į, kurią pusę rudaplaukė turėtų eiti vildamasi rasti savo trokštamą knygą.
,,Magija XII amžiuje" ne, tokios nesąmonės aš tikrai neskaitysiu. Išvis, kodėl aš čia atsibeldžiau? Knygos juk manęs visiškai nedomina...- lyg klausdama savęs pamintijo ir pirštu braukė per apdulkėjusią knygų lentyną.
  - Labas, čia - Snaigė, - vos ne pašokusi, kai išgirdo kažkieno balsą, ištiesė parodyti nebelungą mergaitei, kuri ką tik teikėsi pasisveikinti. Tikriausiai, pirmakursė iš karto pradėjo patikti mergaitei, ne dėl to, kad pasisveikino, o dėl to, kad pagyrė jos katinėlį. Štai ko reikia tvirtai draugystei, - šyptelėjusi pagalvojo ir tuoj pat pagriebė, bet kurią pasitaikiusią knygą po ranka. Mažoji klastuolė tikrai nežadėjo apsikvailinti prieš ką tik sutiktą grifiukę, nors vienuolikmetė ir siūlė pagalbą, todėl nukreipė akis į knygą, kurią pasiėmė ir mintyse nusivylusi savimi eilinį kartą uždavė klausimą. Kas tau negerai? Privalėjai pasiimti kažką apie kažką, ko net nesugebi suprasti?
  - Ne, ne, nereikia aš ką tik radau tą, ką man reikėjo, tačiau dabar eime, kur nors kitur, - beveik piktai, įsakmiu balsu pratarė ir pažvelgė į Hogvartso mokinę, kurios net vardo nežinojo, todėl kol pirmakursė nepradėjo šnekėti Adelė paklausė: - o tu, kuo vardu? Aš Adelė, jei tau įdomu...
Tuo pat metu vis dar stovėjusi prie tos pačios apdulkėjusios lentynos ji žengė kelis žingsnius į priekį. Jeigu jos mesvos akys nemelavo, tai Mokslinčė išvydo kažkokias keistas dureles.
  - Keista...- sumurmėjo sau po nosimi pakviesdama Snaigę pas save į glėbį. Ji ištiesė savo rankas, o katinėlis tiesiog ant jų užšoko, beliko viską pasakyti ir tai pačiai mergaitei. Mokslinčė abejojo, ar bibliotekininkė leistų lankytis ten, kur durelės vos matomos, tačiau nuotykių ji visai pasiilgo, todėl vertėjo padaryti kažką neužtikrinto ir pabandyti neprisivirti sau košės.
  Katinėlio šeimininkė akis nukreipė į tą pačią mergaitę, žvilgsniu bandydama ją pakviesti ateiti šalia vien tik dėl to, kad niekas daugiau neišgirstų. Tuo pat metu net nepastebėjusi nusviedė knygą ant žemės, na tiksliau kažkokiam pirmakursiui į kojas, todėl ilgiau delsti jaunoji burtininkė negalėjo. Ji atidarė senas dureles ir išvydo balkonėlį, net nepalaukdama mergaitės užvėrė tas pačias duris. Jei ką už pirmakursio sužeidimą apkaltinti Adelės niekas nebe galės, o tai puiki nuotykių pradžia.

[Benita Black]

Benita buvo labai įsitraukusi į knygą, net negirdėjo kas vyksta aplinkui. Pavojingas... perskaitė pirmakursė ir tuo pat metu išgirdo mergaitišką balsą. Pirma ji pagalvojo, kad čia kalba tikrai ne su ja, ji net buvo pamiršusi, kad bibliotekoje užkalbino klastuolę su katinėlių kurio kaip dabar išsiaiškino vardas Snaigė. Baigusi skaityti knygos įžangą, Black lėtai užvertė knygą ir tada atsisuką į mergaitę, kuri tuo metu buvo susimąsčiusi.
- Ammm.... Ką tu ten matai? - kiek ižuliai paklausė grifiukė.
Benita nusisuko pasiimti knygos, nes galvojo ją su savimi pasiimti į tą kitą vietą kur mergaitė kvietė ją nueiti, bet kai atsisuko pamatė tik kelių sekundžių įvykį ir jos nėra...
- Ana ar kuo tu ten sakei esi vardu? Kur tu dingai? - susirūpino pirmakursė.
Ji pastebėjo, kad liko čia viena su kažkokiu bendraklasiu, bet jei kas juos pastebės... Tai jaunoji burtininkė liko čia kaip įtariamoji užgavusi berniuką. O NE... SPRUNKAM!!! Benita greitai suskubėjo dairytis kur galėtų pasislėpti ar tuo geriau surasti tą klastuolę. Ilgai ieškoti nereikėjo, Black pamatė keistas dureles, siauras ir vos matomas. Tikriausiai čia koks sandėliukas ar kas nors. Bet Benitai buvo visai nesvarbu kas ten yra, jai reikėjo greičiau sprukti kol jos neprigavo. Ji ėjo gan sparčiu žingsniu, kad jos niekas niekuo negalėtų apkaltinti, pasuko link durelių, kurių paprastai praeidamas negalėtum pastebėti. Pasiekusi dureles Benita ištiesė ranką link rankenėlės, kuri buvo vos matoma. Iš pat pradžių ją palietusi pagalvojo, kad čia užrakinta. Nu va, kaip ir maniau reiks eiti kitur. Bet nusprendusi pabandyti dar kartą, rankeną pasuko dar stipriau. Išgirdusi "trakšt" pastūmė duris ir greitai smuko vidun. Geriausiai žiniai ten jau rado mergaitę.
- Aš Benita Black, - prisistatė ji.
- Džiaugiuosi, kad tave čia radau, Ana, galvojau, kad jau pabėgai nuo manęs, - tęsė grifiukė.
Palauk, ar jos tikrai toks vardas... Kiek pastovėjusi jaunoji burtininkė pradėjo dairytis.
Ji pateko į balkonėlį. Jis buvo nedidukas. Iš čia atsivėrė nuostabus vaizdas į uždraustajį mišką. Čia galėjai jaustis tiesiog kaip lauke. Vienintelis dalykas dėl ko pirmakursė buvo susirūpinusi tai tik tai, kad tokią lietingą dieną čia nebuvo nė lašelio vandens, bet pakėlus galvą visi klausimai dingo, čia buvo įrengtas stogas...

[mergaitė123]

  Adelė apsidairė. Ši vietelė jai labai patiko, čia buvo jauku ir atrodė, kad mergaitė iš tikro galėjo praleisti čia amžinybę. Snaigė gi buvo čia pat, o tai ir buvo svarbiausia. Katinėlis nereiškė kažkokio neaiškaus nepasitenkinimo būti slaptame balkonėlyje, tad mergaitė čia pasiliko. Ji prisėdo ant nelabai patogaus sėdėti grindinio, o Snaigė įsitaisė Mokslinčės glėbyje. Mergaitė užmerkė akis, kiek užsisvajodama apie tai, kad dabar galėtų būti Ispanijoje, mėgautis saulės spindulėliais, gersi saldų šokoladinį kokteilį ir kiekvieną vakarą stebėti besileidžiančią saulę, kurią stebėdavo visada. Tai buvo lyg dienos akimirka skirta vien tik jai. Ji jos niekada nepraleisdavo, tik Hogvartse tai padaryti buvo be protiškai sunku. Čia egzistavo daug namų darbų, kurios Adelė stengėsi bent jau kažkiek atlikti. Netroško matyti S raidžių ant kiekvieno pergamento, todėl stengdavosi padaryti viską bent raidei – V, na ji irgi nebuvo pasaka, tačiau tai buvo geriau, nei S todėl, mergaitė šiuo klausimu savimi didžiavosi. Aišku, savimi dižiavosi tik ji, mama visad reiškė nepasitenkinimą šiuo klausimu, tačiau Mokslinčei jau buvo kiek nusispjaut. Ji pati atsakinga už savo gyvenimą, tai kodėl Adelei neleidžiama rūpintis juo pačiai? Tai tiesiog nervindavo mergaitę, taip stipriai, kad ji net nežinodavo ką padaryti.
  - Aš Adelė, ne kažkokia Ana, - sumurmėjo sau po nosimi, tačiau buvo tikra, kad Benita ją išgirdo. Po to susimąstė, kaip mergaitė sugebėjo ją rasti čia, tačiau tai buvo nelabai svarbu. Gerai, kad ji bent jau vylėsi, kad Mokslinčė iš tikro nuo jso nepabėgo, palikdama, kaip kaltininkę visko, kas nutiko. Gi viltis miršta paskutinė.
  - Kaip sekasi? Tu pirmame kurse, tiesa? – pasidomėjo, norėdama išvaikyti naujaukią tylą, kuri tvyrojo aplinkoje ir atsirėmė į vieną iš sienų. Nors tiesą sakant Adelei tiko ir tyla. Ji nenorėjo nieko, tiesiog laisvos minutės pabėgti nuo visų keistų, nesuprantamų ir jau įkyrėjųsių probemų į savo pasaulį, kuriame laiminga buvo ir ji ir jos katės. Tai buvo vienintelis svarbus dalykas dabar.

[Benita Black]

Benita pajautė stiprų gėdos jausmą, tik pradėjo savo draugystę su nauju žmogumi ir apsikvailino. Ir ką dabar ji apie mane pagalvos. Pirmakursė nesitikėjo draugiškos reakcijos iš Adelės kai sugebėjo suklysti jos vardą, nes pati tuo nebūtų patenkinta, tik, kad jos itališkas vardas toks reatas, tad ji prie to buvo pripratusi.
- Aš labai atsiprašau, nenorėjau tavęs taip įžeisti, tik sunku man vardus naujų žmogučių mano gyvenime prisiminti... - Nutęsė Black, prisėdo ant žemės ir iš kišenės išsitraukė Knysliukę.
Grifiukė knysę visada turėdavo savo kišenėje kurioje ji puikiai tilpdavo, nes nebuvo ji jau tokia didutė. Atrodo pastariasias savaites ši buvo vienintėlė jos draugė su kuria auksaplaukė galėdavo nuoširdžiai pakalbėti. Knysliukė buvo vienintėlis žemės padaras kuriam mėlynakė galėdavo patikėti visas savo paslaptis, nes puikiai žinojo, kad ši niekam neprasitars. Atrodo mergaitė stengiasi būti draugiška su visais, jiems padėti, pagelbėti, patarti, bet taip ir neranda žmogaus kuriam galėtu išsivergti ant peties ir visos nuoskaudos praeitu. Ji vis dar turi savo brolį Dew su kurio draugystė yra ne ką prastesnė nei anksčiau, bet kažko lyg dar trūksta. Trūksta tos vienintelės draugės su kuria galėtu aptarinėti viską, kartu leistis į nuotaikingiausias keliones, juoktis iš juokingų istorijų iki saulėtekio, tiesiog gyventi kartu. Benita net nepastėbėjo kaip iklimpo į gyliausias savo mintis, atrodo sėdi čia visa amžinybę, bet net pati nežino ko čia laukia.
- Aaa, taip, tu neklysti, -  greitai ištarė Black, - šiaip sekasi tikrai ne blogai, - gal ir melu atsakė į klastuolės klausimą, - na o kaip tau sekasi? - stengėsi pasirodyti kiek malonesnė vis dar glostydama knysiukę.
Mergaitė dar palaukė kokią minutę, nežinodama ko laukia ir tik tada nusprendė atsisukti į Mokslinčę, o tai visą tą laika prakalbėjo su ja žiūrėdama į nieką.
- Be to, čia Knysliukė, - pristatė savo augintinę pirmakursė.

[Nikolė Parker]

      Šeštadienis. Pamokų nėra. Namų darbų, kaip ir pamokų, nėra. Na tiksliau viskas kas buvo užduota, jau buvo Nikolės atlikta, net keliomis temomis į priekį. Šiandien tiesiog nebuvo ką veikti. Lauke pliaupė lietus, namo nesinorėjo, be to, bet kas galėjo ją sulaikyti einant į Kiauliasodį ir palaikyti sukčiaujančią ir laužančią taisykles. Iki pietų Nikolė prasidėjo prie transfigūracijos namų darbų, o paskui visą dieną praslankiojo nuo vieno kampo prie kito. Mintys sukosi apie tai kas rožinių palukų savininkę baisiai skaudino, o minčių nuvyti nepavyko. Reikėjo kažką veikti, bet ką, kad nustumti tas minti į šoną, nes regis jos tiesiog perplėš Nikolę. Bet ką? Ką veikti? Jau visą dieną slankiojo po pilį lyg numirusi kol kiti bėgiojo pro šalį juokdamiesi ir liksmi. Tas juokas tik dar labiau skaudino merginą, rodės jis pribaigs ją. Veiklos reikėjo tuč tuojau!
     Nebežinodama ką daryti, kad tik nuvyti tas juodas mintis, ji suklupo ant šaltų Hogvartso grindų ir apkabino kelius. Norėjosi vempti, verkti, bėgti, klykti... Bet tik ne čia, tik ne Hogvartse. Hogvartse reikėjo sugalvoti kažką, kas išblaškytų visą tai. Tai galėtų būti... Mėgstama veikla? Bet kas tai? Ką aš mėgstu? Ką man daryti... Niekas nelindo į galvą, o veiklos verkiant reikėjo.
     Tada rožinių plaukų savininkė prisiminė tėtį, kuris visad rasdavo išeitį iš tokių dalykų. Bet... Bet dabar jis išvykęs kvidičo reikalais į... KVIDIDČAS! Štai kas prablaškys mane! Mergina jau ruošės bėgti pasiimti savo šluotos bei aprangos, bet jos mintis užkliudė knygos.
     - Biblioteka! Kaip aš ankščiau nesusiprotėjau! - trinktelėjo sau į galvą dešine ranka. Visą dieną ten galėjau nueiti! Nieko nelaukusi ji apsisuko ir nužingsniavo visai į kitą pusę - lik bibliotekos - galvodama kokią knygą pasičiups ir nusitemps su savimi į jau prieš metus atrastą ir spėtą pamėgti bibliotekos balkonėlį - ten retai kas užsuka, o ir vakarinis - saulėlydžio - vaizdas turėtų atrodyti nuostabiai.
     Įkėlusi koją į biblioteką, jau žinojo kur suks pasiimti knygos. Ją domino žiobarų literatūros knyga, kurią pradėjo skaityti jau seniai, bet taip ir paliko nebaigtą, nes atsirado kitų reikalų. Taigi šį vakarą ji ketino susirast šią knygą ir tęsti skaityti. Po neprailgusio knygos ieškojimo, Nikolė atrado savo norimą knygą ir patraukė ieškoti tų durų, vedančių į nuostabų balkonėlį.
     Jis tikrai kažkur čia...
     Va! Pastūmusi dureles, ji įžengė bibliotekos balkonėlį. Čia įkvėpė gaivaus vakaro oro ir prisėdusi ant suolelio pažvelgė į rožiniai nudažytą vakarinį dangų.
     - Saulėlydis... - tyliai sumurmėjo ir atsivertė knygą.

[Reina Devynbalsė]

Susinervinusi dėl bendrajame kambaryje įvykusios dramos, Reina paliko požemius ir pasuko bibliotekos link. Mergina nesuprato, kaip keli jaunesni klastūnyno vaikai galėjo taip jai sugadinti nuotaiką. Juk dauguma klastuolių jos prisibijojo, net nedrįso kažko sakyti į akis, ypač kai Reina supykdavo. Tačiau tie du vaikigaliai užstojo vienas kitą ir Reina matė, jog jie kažką rezgė. Levanda irgi niekuo nepadėjo - bendrakursės veide matėsi ta keista, linksma šypsenėlė, kurią ji visuomet rodydavo Reinai, lyg merginos elgesys ją juokintų. Reina nežinojo, kodėl iki šiol jautė gėdą dėl to fiasko. Juk Levandos nuomonė jai nerūpėjo, argi ne taip?
  Reina įėjo į biblioteką. Šiandien joje buvo pakankamai daug mokinių. Matyt varnanagiai jau pradėjo mokytis nesenai prasidėjusioms pamokoms. Reina pastebėjo ir kelis klastuolius, kurie šnibždėjosi kampuose, tačiau į juos nekreipė jokio dėmėsio. Šiandienai klastūnyno jai jau pakako.
  Norėdama išvengti žmonių, Reina įsispraudė į bibliotekos užkaborius, kuriuose stovėjo kelios apdulkėjusios lentynos ir buvo mažas balkonėlis. Klastuolė čia lankėsi ne pirmą kartą, mat į šį bibliotekos kampelį niekas neateidavo, todėl tai buvo puiki vieta toms dienoms, kai kažkas labai sunervindavo, kai reikėdavo slapčia išsiverkti ar kai užklupdavo per didelis namų ilgesys.
  Reina atsisėdo ant grindų balkone ir atsirėmė į turėklus. Oras buvo geras, debesys užgožė saulę, tačiau nebuvo šalta. Mergina įbedė akis į horizontą, į besidriekiantį uždraustąjį mišką ir ežerą, ir sugriebė savo auksinį slibino pakabuką. Jo svoris jos rankoje ramino.
 - Saimonai, - ji tyliai kreipėsi į brolį, kuris šį pakabuką jai ir padovanojo, - Norėčiau, kad būtum čia. Su tavim bent jau buvo smagu. O šitoj prakeiktoj mokykloj aš viena, ir net po ketverių metų nespėjau susirasti draugų, kurie nenorėtų manęs nužudyti. Gal Ezra ir buvo teisus - Hogvartse man ne vieta.
  Reina sunkiai atsiduso ir užsimerkė, klausydamasi vėjo ir iš miško sklindančio paukščių čiulbesio. Po kelių minučių ji užsnūdo, išvarginta sunkios savaitės.

[David Dominguez]

Dori nebuvo kvaila mergaitė - čia tau ne "protinga pirmakursė!". Savaime suprantama, Davidas sutiko "parodyti kelią į pelėdyną", bet vos išėjęs iš bendrojo kambario jis nulindo į tamsesnį kampą. Dabar teliko tikėtis, kad toji mergaitė sugalvos kur nors išeiti!
Laimei, taip ir atsitiko, tad berniukas nuskubėjo iš paskos ir net nežiūrėjo, ar Dori eina su juo. Vis dėlto tikėjosi, kad taip - dviese vogti visada smagiau! Nebent darai tą darai su "princese" ir tada, savaime aišku, įkliūni! Bet dabar jo porininkė buvo daug protingesnė nei ta pernelyg gerai apie save galvojanti mergaitė, tad klastuolis buvo patenkintas. Jis tyliai žingsniavo paskui vyresnę mokinę ir mintyse dėliojo planą. Tokiam genijui kaip Davidas taip neturėtų būti problema, tad neilgai trukus jo lūpose atsirado šypsenėlė.
Jis įsekė paskui mergaitę į biblioteką. Nesilankė čia labai dažnai, bet dabar turėjo tikslą! Taigi Davidas sekė paskui vyresnę klastuolę ir galų gale pažiūrėjo, ar Dori eina kartu su juo. Patenkinta šypsena dar paplatėjo.
- Ji nė neįtaria, kad mes einame iš paskos, - tyliai sumurmėjo berniukas artėdamas prie kažkokio koridoriaus. Kad gali būti kitaip, jis nė nepagalvojo. Juk jis tikras genijus, kažkokia kvaila mergaitė, net ir būdama klastuolė, jo nepergudraus!
Davidas sustojo visiškai prie pat balkonėlio ir dar kartą pažvelgė į Dori. Jo genijiškoje galvoje brendęs planas staiga kažkur dingo, tad berniukas viltingai pažvelgė į koledžo draugę.
- Ar turi su savimi lazdelę? - tyliai paklausė jis ir pažvelgė į balkono vidų. Neatrodė, kad ta mergaitė kažką įtarė, o tai buvo tiesiog nuostabu!

[Dori Mendel]

Dori besidaužančja širdimi tipeno paskui Davidą, kuris sekė ne ką kitą, bet klastuolę vyresnėlę, kuri prisikabino prie jos bendrajame kambaryje. Nejučiom pirmakursė šelmiškai šyptelėjo. Ar ne juokinga, jei du maži vaikai apvogs bedrakoledžę vyresnėlę, kuri tikriausiai jaučiasi esanti viršesnė už juos abu?
Vyresnėlė atvedė Dori ir Davidą į biblioteką. Pirmakursė nebuvo čia dažnas svečias, lankėsi čia gal du, na, daugiausiai - tris kartus. Cha, kas galėtų vogti bibliotekoje, sukrizeno Mendel. Labai maža tikimybė, tad mums bus lengviau ištrūkti neįtartiems.
Sekamoji mergina nuėjo į nedidelį balkoną, kurį Dori matė pirmą kartą. Atsargiai pažiūrėjusi pirmakursė pamatė, kad vyresnėlė snaudžia. Davidui paklausus apie lazdelę, Dori nejučiom susiraukė ir sugriebė ją kišenėje.
- Žinoma, kad turiu, - pašnibždom tarė ji. - Nejau tu ne? - išplėtė akis. - Savo lazdelės aš tau neduosiu, - Dori tvirtai pasakė. Ne ne, lazdelė yra pats didžiausias, pats svarbiausias turtas. - Bet jeigu reikia, galiu išburti, - mirktelėjo.

[David Dominguez]

Vogti iš miegančiosios gražuolės (jokia ji ne gražuolė! Visiškai baisi!) nebuvo baisiai įdomu. Tokiems genijams kaip Davidas toks taikinys buvo tiesiog per paprastas! Bet Dori tikriausiai buvo naujokė tokiuose reikaluose, taigi jai reikėjo mokytis.
- Nereikia man tos tavo lazdelės! - pasipiktino berniukas. Kam jam, tikram genijui, reikalinga kito mokinio lazdelė?! Jis prisiminė "protingą pirmakursę", iš kurios ginklą pasisavino. Bet tai visai kitas atvejis, tada berniukas tą darė dėl smagumo!
Davidas jau nekantravo eiti vidun ir nebenorėjo laukti, kol Dori susipras daryti tą patį.
- Na, einam! - tyliai tarė berniukas ir įėjo į balkonėlį. Savaime suprantama, vienam čia būtų netgi paprasčiau, bet reikėjo suteikti šansą ir Dori, taigi Davidas suėmė vyresnės merginos rankas - jeigu ką, ji nieko nepadarys! Dabar Dori lengvai paims pakabuką ir jie išeis iš bibliotekos. O ta mergina nespės net susigaudyti, kas čia atsitiko!

[Dori Mendel]

Dori daužėsi širdis. Ji įėjo paskui Davidą į balkonėlį. Prieš tai dar apsidairė ar tikrai niekas nemato. Ar vyresnioji klastuolė iš tiesų dar snaudžia. Pirmakursė stengėsi eiti begarsiais žingsniais. Davidas į balkonėlį įsliūkino pirmas ir suėmė judviejų aukos rankas. O Dieve, kam? Sekundėlę Dori vėpsojo ir laukė tolimesnių berniuko veiksmų, bet tada ji suprato: dabar jos eilė. Ji turi paimti pakabutį.
Labai lėtai ir atsargiai juodaplaukė ėmė tiesti rankas į priekį link vyresniukės kaklo. Prieš tai dar kartelį apsidairė aplink, ar nepriartėjo nereikalingos akys, na, kiti mokiniai arba bibliotekininkė. Regis, buvo tuščia. Galva irgi buvo tuščia kaip puodynė. Tikslas tik vienas: paimti pakubutį. Dori pirštai jau palietė jį ir rankos buvo beimančios tą gražų daiktą.