[Gerda Marqeen]

Į slaptą bibliotekos balkonėlį galima patekti pro vos matomas duris vadovėlių prikimštos lentynos gale, pasukus mažą rankenėlę. Ten labai jauku, tik reikia nepamiršti, kad tai slaptas bibliotekos balkonėlis!
Gerda įžengė į tylią biblioteką. Ten buvo tik bibliotekininkė ir keli pirmakursiai bei antrakursiai. Kadangi Varno Nago mokinė buvo "knygų žiurkė", ji patraukė šalia artimiausios lentynos. ,,Kelionės pas vampyrus"... ,,Išgyvenimas su milžinais"... ,,Kaip pagaminti tobulą meilės eleksyrą"... Ar aš kada nors rasiu sau tinkamą knygą? Tik netikėtai mergina pamatė auksu žvilgančią storą knygą, ji vadinosi ,,Senovės egiptiečiai - keistuoliai ar sumanūs burtininkai?" Pirmakursė čiupo knygą, tik netikėtai... Ji pamatė mažą rankenėlę, o kiek geriau įsižiūrėjus - ir duris. Vienuolikmetė stipriai suspaudė glėbyje knygą ir pasuko rankenėlę. ,,Kaip čia gražu! Tik, greičiausiai, niekas čia nesilankė mažiausiai dvidešimt metų..." Marqeen atsidūrė mažame balkonėlyje, virš kurio buvo stogelis, kad neprisnigtų ar neprilytų. Nors balkonėlyje nebuvo uždarumo ir buvai beveik lauke, ore tvyrojo jaukumas. Jei šilčiau apsirengčiau, tai galėtų būti mano slėptuvė!'' Mergina iš balkonėlio tyliai žvelgė į Uždraustąjį mišką. Tik Gerdai dar kartą apsižvalgius, ji suprato, kad kažkas negerai. Ją sekė.
- Kas tu?- paklausė Varno Nago mokinė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dėl kažkokių priežasčių Dafydd trainiojosi aplink biblioteką. Į vidų, žinoma, nėjo. Ką ten klastuoliui veikti? Dar to betrūko, kad jis pradėtų mokytis!
Raudonplaukis pamatė, kaip pro jį praėjo kažkokia mažė. Dafydd jos nepažinojo, ko gero, net nebuvo matęs. Klastuolis nutarė, kad ji yra iš kurio nors kito koledžo. Pats nežinodamas kodėl velsietis nusekė paskui mergaitę. Ji įėjo į biblioteką ir, atrodo, pradėjo apžiūrinėti knygas. Dafydd jau norėjo eiti iš čia, juk jis tikrai nieko neskaitys! Tačiau tada mergužėlė patraukė į kažkokią vaikinui nežinomą vietą. Prieš savo valią Dafydd buvo sudomintas. Gal tai kokia slapta vietelė, kur galima pasislėpti nuo mažvaikių? paklausė savęs šešiolikmetis, vėl eidamas paskui mergaitę. Neįsivaizdavo, kur ji eina, tačiau reikėjo būtinai išsiaiškinti. Kažkodėl dažnai taip nutikdavo, kad Dafydd stengdavosi pabėgti nuo mokinių, bet vis su kuo nors susitikdavo. Ir, savaime aišku, susipykdavo.
Velsietis stengėsi eiti kuo tyliau, kad mergaitė jo neišgirstų. Deja, vos tik jis įžengė į kažkokį balkoną, suprato esąs pastebėtas. Mergaitės klausimą palydėjo piktas Dafydd keiksmažodis. Kas jis, žinoma, Dafydd nepasakė. Tik žengė į balkono vidurį ir bandė ignoruoti mergaitę.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė klastuolis, neslėpdamas pykčio. Ir pačiam buvo keista, kad pyksta ant mergaitės - vis dėlto pats ją čia atsekė. Tačiau tai buvo Dafydd, ko gero, kitokių jausmų nelabai ir mokėjo jausti.

[Gerda Marqeen]

Gerda geriau įsižiūrėjusi pamatė, kas tas seklys. Tai buvo Dafydd Carwyn Llewellyn, raudonplaukis penktakursis.
- Nesikeik,- griežtai liepė pirmakursė. Ji žinojo, kad jos žodžiai neturi jokios reikšmės, bet, buvo smagu liepti kažko nedaryti daug vyresniam žmogui.
Vienuolikmetė nužvelgė Dafydd. Varniukė apie jį girdėjo daug, tikrai daug. Mergina išgirdo raudonplaukio klausimą.
- Tau neturi rūpėti, ką, kur ir kodėl aš veikiu,- rimtai tarė Gerda.- Kodėl mane atsekei? Ar aš kokia išskirtinė?
Iš neturėjimo ką veikti, jis, greičiausiai, pradėjo sekioti pirmakursius. Vienuolikmetė mintyse šyptelėjo. Kaip nesišypsosi, kai, atrodo, toks subrendęs žmogus, daro tokias nesąmones. Varniukė iškart surimtėjo.
- Daryk ką nori, tik būtų gerai, kad manęs taip paslaptingai nebesekiotum. Ir dar, ar gali niekam nepasakoti apie šią vietą?- Gerda tyliai paklausė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergaitei liepus ar paprašius nesikeikti, Dafydd tik nusivaipė. Labai jam rūpi, ką sako kažkokia mažvaikė! Nepaisant to, kad pats atsekė Varno Nago mokinę, Dafydd norėjo, kad ji kuo greičiau iš čia nešdintųsi. O kad ji tai padarytų, reikia elgtis ne taip, kad jai patiktum. Nors tokia taktika tikrai ne visada veikė, klastuolis tikėjosi, kad pavyks išgąsdinti šitą mažą mergaitę.
- O, žinai... Man labai rūpi, ką, kur ir kodėl tu veiki, - su patyčia metė velsietis. Jis tiriamai spoksojo į pirmakursę. Neprisiminė, kad būtų matęs ją pamokose. Kita vertus... Geras klausimas, kiek jis iš viso prisiminė, kas pamokose vyksta.
Tyliai kažką murmėdamas Dafydd pradėjo žvalgytis po balkonėlį. Puikiai atsivėrė Uždraustojo miško vaizdas. Reikia pripažinti, kad buvo gražu.
- Norėsiu ir sekiosiu, - apsimestinai maloningai nusišypsojo Dafydd. Jis žinojo: dabar sekios paskui šitą mergužėlę vien jau tam, kad ją paerzintų. Velsietis piktai išsišiepė ir po kurio laiko paklausė: - O kodėl tu manai, kad apie šitą vietą niekas nežino? Čia tik tu tokia atsilikusi, kad pirmą kartą čia atėjai.
Klastuolis mintyse prakeikė save, kad neišmoko sukūrimo kerų. Juk būtų tikrai smagu išsiburti kėdę ir čia atsisėsti! Ką gi, teko pasitenkinti turėklu. Vaikinas atsirėmė į jį ir apie kažką susimąstė.

[Lily Minthing]

Pirmakursė Varno Nago mokinė buvo tikra knygų graužikė, taigi mokyklos biblioteka buvo nuostabiausia, ką Lilė galėjo įsivaizduoti. Tik įžengus į biblioteką Lilė tiesiog išsižiojo. Ten buvo lentynos, iki viršaus nukrautos knygomis, spalvotais viršeliais, odos nugarėlėmis, švelnaus kailio dekoracijomis. Bibliotekoje tyliai rašė, skaitė daug mokinių. Lilė nedrąsiai, jaučianti pagarbą šiai galingai vietai, žengė dar kelis žingsnius. Ji jau įsivaizdavo save leidžiančią visą savo laisvą laiką čia, skaitančią istorijas, rašančią tekstus, ruošiančią namų darbus. Tačiau kažkur giliai mergaitė jautėsi visų atsumta, gal todėl ją taip traukė ši paslaptinga vieta. Ji norėjo susirasti draugų, tačiau nežinojo nuo ko pradėti. Staiga, prie Lilės priėjo...

[Gerda Marqeen]

Gerda pajuto vaikinuko norą ją greičiau išvaryti iš slapto bibliotekos balkonėlio. Ką gi, jam nepavyks to padaryti ryžtingai nusprendė pirmakursė.
- Klausyk, jei Tau kažkas nepatinka - nešdinkis iš čia, -nebijodama galimų penktakursio smūgių aiškiai pasakė mergina. - Arba lik ir susitaikyk su savo lemtimi pabaigti pokalbį su manimi, - šaltai pabaigė varniukė ir nusisuko nuo Dafydd.
- Ar Tu matai, kas čia dedasi? Viskas užšalę. Ar tai rodo, kad čia kažkas paskutiniu metu lankėsi?- vis dar nusisukusi kalbėjo vienuolikmetė.
Ji rimta veido išraiška žiūrėjo į Uždraustąjį Mišką. Ai, kas čia? Įsipjoviau?! Tiesiog nuostabu! Kraujas pradėjo taškėti ant balkonėlio turėklų. Staiga prie kraujo dėmės pripuolė maži vabalėliai. Gerda nejučia palietė kraują. Mažieji vabalėliai prisilietė prie merginos rankos. Kodėl man svaigsta galva?  Pirmakursė tvirtai įsikibo į turėklą. Pulk Dafydd!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Labiausiai man nepatinka tavo egzistavimas, - abejingai tarstelėjo Dafydd. Jis jau pradėjo įtarti, kad šita pirmakursė bus iš tų idiotų, kurie atkakliai nesiteikia nešdintis, kai yra aiškiai nepageidaujami. Ką gi, klastuolis šitoje mokykloje jau šeštus metus, galėjo prie tokių ir priprasti...
- Mano lemtis yra pokalbis su tavimi? - pasitikslino velsietis ir nesusilaikęs garsiai nusikvatojo. Ką gi, šita mergiūkštė bent jau moka prajuokinti. Raudonplaukis kvatojo ilgą laiką, o kai galiausiai nustojo, pamatė, kad mergaitės ranka kruvina. Besijuokdamas jis lyg girdėjo, kad varnė kažką sakė, tačiau neišgirdo, ką, ir buvo visiškai tikras, kad jam tai nebūtų įdomu.
- Ooo... Kas gi nutiko? - apsimestinai susirūpino Dafydd. Deja, balsas buvo toks pašaipus, kad tik visiškas kvailys būtų galėjęs pamanyti, kad jis klausia rimtai. Beliko sužinoti, ar šita mergiūkštė tokia kvailė ir yra.

[Gerda Marqeen]

- Ką gi, jei Tau nepatinka mano egzistavimas - pats laikas kažką keisti. Ir keisi Tu, tikrai ne aš, - gan griežtai pareiškė Gerda.
Keistokai čia aš pasakiau... Na ką, manau, Dafydd turėjo suprasti, kad jam laikas nešdintis, juk šią nuostabią vietą, skirtą pailsėti ir pamąstyti apie gyvenimą atradau aš, ne jis.
- Jei nemoki tinkamai suprasti sakinio - ne mano bėdos, - trumpai ir aiškiai pasakė pirmakursė.
Kaip greitai galvos svaiginimas prasidėjo, taip pat greitai ir baigėsi.
- Nereikia man Tavo rūpesčio, juk vistiek jis netikras, - Varno Nago mokinės sakinys buvo perpildytas paniekos. – Aš ne kvaila, puikiai suprantu Tavo pašaipas.
Kraujas vis dar taškėjo ant balkonėlio turėklų.
- Gal žinai kokį burtažodį, kaip visą šitą išvalyti? – parodė į kraujo dėmę Gerda. – Juk Tu – penktakursis, turėtum mokėti, - pridūrė ji.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Puiku, pati šoksi per balkoną ar tau padėti? - nutarė iš karto imtis veiksmų Dafydd. Juk mergiūkštė sakė, kad jis turės kažką keisti, ar ne? Ji tikrai to nedarys. Ką gi, tada tikriausiai teks jam ir pasirūpinti, kad šitos mažės čia neliktų.
- Gerai jau. Ir nukraujuok, - suburbėjo klastuolis, kol kas vis tik nutaręs nesiimti veiksmų. Buvo gana smalsu, kaip gi viskas čia pakryps. Buvo akivaizdu, kad ji yra tiesiog eilinė mokyklos kvailelė. Bet jeigu Dafydd atėjo į tokią neįprastą jam vietą kaip biblioteka, gal čia nutiks kas nors įdomesnio nei eilinis pykčio protrūkis?
- Žinau, - rimtu tonu atsakė velsietis, nors nė neįsivaizdavo, kokį burtažodį būtų galima panaudoti tokiu atveju. Vis tik tikėjosi, kad mergužėlė patikės. Ji neprašė išvalyti. Tik paklausė, ar Dafydd žino tam tinkamą burtažodį. Velsietis tiesiog atsakė į užduotą klausimą. Viskas puiku.
Kelias akimirkas patylėjęs Dafydd kandžiai paklausė:
- Ar jau galiu pradėti "kažką" keisti?

[Gerda Marqeen]

 Pala, pala, ar jis iš tiesų pasiūlė man šokti iš balkonėlio?!
 - Gerai, ir nukraujuosiu,- piktai pasakė Gerda. - Tik manau, kad už žiūrėjimą, kaip baigia nukraujuoti vargšelė pirmakursė, ir nieko nedarymą būsi patupdytas į Azkabaną,- kandžiai tarė vienuolimetė. - Na, dėl Azkabano negarantuoju, bet neabejoju, kad tai atsilieps Tavo ateičiai. Ar aš  klystu?
 - Džiugu, kad žinai, - pagaliau čia nutiks kas nors gero. - Tai gal galėtum jį panaudoti? Prašau, prašau, prašau,- stengdamasi kuo mieliau pasirodyti, išsprogino savo žalsvai pilkas akeles mergaičiukė. Koks skirtumas, kad tas mielumas - netikras? Viskas kaštonplaukės gyvenime buvo netikra. Bet ar kam nors tai rūpi? Iš vis - kam rodyti tikrąjį save, jei to daryti neprivalai?
 - Minutėlę... Tai tas ''kažko'' keitimas yra mano iššokimas arba išmetimas iš balkonėlio?! - iki ko nusirito šis pasaulis... - Na,- kiek dvejodama pradėjo pirmakursė. - Idėja gera. Bet gal turi kitokių pasiūlymų?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Džiaugiuosi, kad rūpiniesi mano ateitimi, o geroji, - stengėsi rimtu tonu kalbėti Dafydd, tačiau juto, kad balsas yra pilnas sarkazmo. Ką gi, gal ir gerai. Net ir šita mažvaikė nėra tokia naivi, kad patikėtų tuo rimtumu.
Išgirdęs apsimestinį mergaitės saldumą, velsietis atvirai pasišlykštėjo. Jis pasitraukė kuo toliau nuo jos. Suprato: net jeigu ir būtų žinojęs burtažodį, dabar nebebūtų jo naudojęs. Tad jis tik stovėjo ir net nebežiūrėjo į varnanagę. Dar to betrūko, kad jis jai padėtų!
- Džiaugiuosi, kad vienas kitą suprantame, - neištvėrė nepasisakęs Dafydd, kai mergiūkštė taip supratingai paklausė apie tai, ką reiškia "kažką" keisti. Kartais taip gera, kai susiduri ne su visišku idiotu! Žinoma, šita mergiūkštė nėra kažkoks proto bokštas. Bet vis tik gal netgi ne visiškai beviltiška. Velsietis žvilgtelėjo į ją ir kandžiai pratarė: - Jeigu tau patinka šita idėja, kam man dar galvoti kažkokias kitas?

[Delfė Digori]

Delfė paskubomis nubėgo į biblioteką. Kadangi mergina perskaitė visas knygas, kurias buvo atsivežusi iš namų, nulėkė į biblioteką pasiimti dar. Trečiakursė pribėgo prie pirmos pasitaikiusios lentynos ir ėmė žiūrinėti knygas.
Kai trylikametė buvo beprarandanti viltį pasiimti kažkokią knygą, jos akys užkliuvo už labai storos knygos "Viskas apie testralius". Kadangi testraliai švilpei labai patiko, ji labai greitai pasiėmė knygą. Kokia sunki! Bet paėmusi knygą, ji pamatė ir rankenėlę, o po to ir duris. Delfė sulaikė kvapą ir atidarė dureles. Pamačiusi, kas viduje, trylikametė staigiai jas uždarė.
Viduje buvo šalta, bet labai gražu. Delfė nė maž nenorėjo iš čia išeiti.
Delfė greitai prisėdo ant grindų ir atvertė savo knygą. Nuo pat pirmos eilutės pasidarė įdomu.
- Nuostabi knyga, - sušnibždėjo Delfė.
Skaitydama šią nuostabią knygą, trylikametė nė nepastebėjo, kad  jau pasiekė šešiasdešimtą puslapį, o šalia jos kažkas stovėjo.
- Kas tu?

[Amber Autumn]

Biblioteka. Vienas žodis, o tiek daug asociacijų. Šiluma, jaukumas ir žinoma knygos, kurių šioje patalpoje buvo daugybę. Visgi, svarbiausia buvo tai, jog kiekvienas asmuo čia atėjęs tikrai ras ką nors tinkamo sau pasiskaityti. To tikėdamasi į biblioteką atėjo Amber. Priėjusi prie vienos lentynos ir greitai perbėgusi akimis per knygas ji tuojau pereidavo prie kitos. Sekančioje skiltyje vėlgi nieko įdomaus nepastebėjusi mergaitė perėjo išvis į kitą bibliotekos kampą, kol galiausiai pastebėjo vadovėliais prikimštą lentyną. Švilpė jau buvo beapsisukanti eiti atgal, bet visgi kažkas iš tos vietos ją traukė lyg magnetas. Tokią trauką kažkur nueiti jautė jau seniai, visgi buvo ramus vaikas.
Oho! Ir štai ji pamatė slaptas duris, kurias neatidaryti būtų tikra nuodėmė. Paklibinusi rankeną, bei šiek tiek pravėrusi duris Amber žaibiškai jas uždarė, nes pajuto sklindantį šaltuką iš anapus. Mergaitė vėlgi būtų nuėjusi kuo toliau nuo šios vietos, bet šį kartą jau smalsumas ją užvedė, o norėdama jį nuraminti švilpė privalėjo pažiūrėti kas dedasi už durų.
Suskaičiavusi iki trijų ji staigiai pravėrė ir užėjo į vidų susigūždama nuo šalčio. Čia gražu. Ir tai buvo vienintelė mintis galvoje šiuo metu. Nebuvo nei kokių dvejonių, nei blogų minčių. Stebėdama aplink esančią erdvę mergaitė pajuto, kad tyla čia galingesnė nei kur nors kitur. Be abejo, nėra tokios tylos, kurios niekas nesudrumstų. Kaip ir dabar. Švilpė net šoktelėjo iš vietos išgirdusi paprastą ,,kas tu". O tuo metų jai atrodė, kad širdis nusiris į kulnus ir niekada į savo vietą negrįš.
-Aš Amber,- praėjus kelioms akimirkoms nuo klausimo atsakė ji.- O kuo tu vardu?

[Ryan Jones]

Šiandien Jones norėjo ramiai praleisti popietę. Jis nuėjo į biblioteką, kurioje tikėjosi susirasti naują knygą ir rasti kokią nors ramią vietelę jos skaitymui. Jis ramiai vaikščiojo po biblioteką kol jam į rankas galima sakyti įkrito jo tėvo knyga. Taip vaikinas suprato, kad jam reikės paskaityti tėčio knygą. Ryan'as žingsniavo toliau ieškodamas vietos skaitymui ir staiga atsitrenkė į kažką. Pasirodo tai buvo durelės. Vaikinukas surado rankeną ir lėtai ją pasuko. Tada atsivėrė gražus vaizdas į Uždraustąjį mišką. Šis kambarėlis, na, labiau balkonėlis buvo gražus. Jones pavardę nešiojantis pilkapaukis nusprendė, kad čia ir skaitys. Jis atsisėdp ant žemės ir atsirėmė į sieną. Tada pradėjo skaityti knygos pirmasias eilutes. Panašu, kad čia buvo nauja tėčio knygą, kurios berniukas dar neskaitė.

[Ethan Foley]

Ethan reikėjo, tiesiog buvo būtina susiimti. Mokslo metai ėjo į pabaigą, o švilpio lankomumas ir sukauptos žinios prilygo žiobarų intelektui. Nenoriai, vilkindamas laiką vaikinas šlepsėjo iki bibliotekos. Net nežinojo nuo ko reikės pradėti. Transfigūracijos? Kerėjimo? Abu dalykiai atrodė kaip kosmosas. Bet juk galėjo lankyti pamokas. Per jas nesvajoti apie malonumą teikiančius dalykus, o klausytis profesorių kalbų. Deja... jau vėlu kažką pakeisti. Mokytis teks vienam iš knygų bibliotekos kamputyje. Beveik kaip Hermiona Įkyrėlė. Net lėti žingsneliai po pusvalanduko privedė iki reikiamų durų. Ethan jas stumtelėjo. Atsidūrė nuobodžiausiame Hogvartso kampe.
— Laba diena, man reikia knygos apie kerėjimo pamatus, — bibliotekininkei sumurmėjo. Pats būtų ieškojęs iki išnaktų. Tuo tarpu senyvo amžiaus poniutė tuojau pat atkišo storą knygą, bet švilpis šito nepastebėjo. Jo žalios akys įdėmiai žvelgė į keistos plaukų spalvos savininką — Ryan Jones. Apie jį buvo kažkur girdėjęs. Šiuo metu smegenys niekaip neatgaivino kur.
— Tai ar imsi knygą? — irzliai paklausė moteris išblaškydama dėmesį. Ethan ją čiupo. Sparčiais žingsniais bandė pasivyti bendrakoledžį. Kaip bebūtų gaila, atsidūrė tik tarp knygų lentynų. Ryan nebuvo nė kvapo.
— Kas per...? — tyliai žagtelėjo. Minutės bėgyje akys surado durelis, o Ethan lyg beprotis įsiveržė pro jas.