[Maja Patvel]

 Vėjuotą, šaltoką, bet saulėtą dieną Maja greitais žingsniais žingsniavo į žiobarotyros pamoką. Jaunoji profesorė tikėjosi, kad per šią pamoką mokiniai elgsis padoriai ir neišdykaus. Pyktis ar aiškintis su nepaklusniais mokiniais juodaplaukė neturėjo nė menkiausio noro. Maja jautė, kad šendien yra truputį nervinga ir gali pratrūkti. Glaustai pasakius žiobarotyros profesorė norėjo bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės. Norėjo pabūti viena, pamastyti, arba pasikalbėti su supratingu žmogumi.
 Ilgai netrukus Maja priėjo klasę. Ji užėjo į kabinetą ir kiek per garsiai uždarė duris. Viduje buvo šaltoka, tad juodaplaukė šilčiau susisupo į apsiaustą su kuriuo šendien buvo atėjusi. Iki pamokos buvo nedaug laiko, tad greitai pradėjo rinktis mokiniai. Maja su kiekvienu atskirai sveikiniosi. Galiausiai, kai klasė buvo pilna juodaplaukė atsistojo prieš klasę ir prakalbo:
- Sveiki. Kaip turbūt jau žinote esu žiobarotyros profesorė Maja Patvel. Šios pamokos tema yra žiobariškos profesijos. - Maja padarius pauzę ir atsisukus į lentą mostelėjo lazdele. Ant lentos išryškėjo tema. - Šendien praktika bus susijusi tik su viena iš jų. Bet dabar teorinis klausimas.  Pasakykite po magiškos ir žiobariškos profesijos pavyzdį (profesijų esmė turi būti tokia pati pvz. Mokytojas - profesorius.) ir pasakykite pagrindinį šių profesijų skirtumą, kuris negalioja tarp kitų profesijų. Darbą galite pradėti. - tai pasakius juodaplaukė nutilo ir atsisėdo laukdama atsakymų. Nors neprakalbėjo nė dviejų minučių jautėsi lyg būtų kalbėjusi visą dieną.

  Taigi, manau užduotis aiški. Atsakymų prašau nekartoti, nebent jei nieko naujo nesugalvosite galite sakyti tas pačias profesijas, tik su kitu skirtumu. Teoriją baigsiu spalio 11 dieną.

[kablelis]

Buvo bjauriai šalta. Ir vėl artinosi žiema. Tai Stevei itin nepatiko. Guodė ta mintis, kad tai yra paskutinė žiema šioje mokykloje. Deja, tai kartu ir gąsdino, nes ir vėl iškilo klausimas: ką, po velnių, daryti paskui?
Bet kuriuo atveju į pamokas eiti reikėjo. Tad Green kažkaip atslinko iki žiobarotyros pamokos. Jau įsivaizdavo, kad ten snaus, tačiau tikėjosi bent kažką išgirsti. Kažkaip juk reikia išlaikyti ir šitą egzaminą...
Teorijos klausimas merginai pasirodė nepadoriai sunkus. Aš atėjau į pamoką, kad ką nors sužinočiau apie žiobarus. Iš kur man, po velnių, žinoti tokius dalykus?! mintyse pasipiktino grifė, tačiau garsiai minčių neišreiškė. Vis tik ji pakėlė ranką ir paprasčiausiai spėjo:
- Valdžios atstovai. Na, mūsų Magijos ministras. Pagrindinė jo užduotis yra slėpti magijos pasaulio egzistavimą. Na, o žiobarų... Hm... Pirmininko užduotys yra kitokios. Jis turi sutvarkyti viską taip, kad šalis veiktų.
Stevie nežinojo, kaip paaiškinti tai, ką ji norėjo pasakyti. Kelias akimirkas pasvarsčiusi vis dėlto pridūrė:
- Na, rūpinasi algomis, keliais ir taip toliau. Tačiau tik tų žmonių, kurie dirba žiobarų pasaulyje.

[Amira Martin]

  Gajai labai nesinorėjo eiti į žiobarotyros pamoką. Žinoma, Majos Patvel dėstomas dalykas buvo labai lengvas, tačiau švilpei buvo gėda dėl savo poelgio praeitos pamokos praktikos metu - ji sugebėjo užmigti. Mergina atsiduso, priėjusi prie žiobarotyros kabineto. Ji vėl, kaip per ateities būrimą, priminė pingviną. Daug rūbų temptis į mokyklą negalėjo, tad vėl pasirodė pamokoje dėvėdama baltą megztinį, geltoną šaliką ir juodą apsiaustą. Rudaplaukė tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Pasisveikinusi su keliais metais vyresne profesore, Amneta atsisėdo prie vieno iš stalų. Priešais esanti juodaplaukė neatrodė džiaugsmingai, tad Kasandra iškart susimąstė apie du klastuolius - Llewellyn'ą ir Gilbertą. Jau visa mokykla spėjo nugirsti apie šių mokinių poelgius. Išklausiusi profesorės kalbos, septintakursė žvilgtelėjo į atsakinėjančią bendraamžę, kuri neseniai, kvidičo metu buvo nutrenkusi ją muštuku. Pykčio jai nebejautė, net buvo noras susibendrauti su Green'ų vyriausiąja. Šyptelėjo išgirdusi šios atsakymą - iškart matėsi, kad ji iš grynakraujų giminės. Visad sunku suprasti žiobarus, kai jų nėra tavo šeimoje. Tačiau gal tuo puskraujai ir buvo viršesni šiose pamokose už grynakraujus - vienam iš tėvų esant žiobarui, gyveni labiau žiobarišką gyvenimą. Galimybei pasitaikius, ranką kilstelėjo ir mėlynakė. - Auroras ir policininkas. Žiobarų pasaulyje visus nusikaltėlius gaudo policija, o magijos pasaulyje tai daro aurorai. Esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad aurorai gaudo tik juoduosius magus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kam reikalinga tokia nesąmonė kaip žiobarotyra? Juk tie du nevykėliai yra žiobarai. Aš žinau, kaip jie gyvena. Kam man dar švaistyti savo laiką ir apie juos mokytis? Tokios buvo Dafydd mintys pakeliui į žiobarotyros kabinetą. Tiesą sakant, jis į pamoką ėjo tik dėl to, kad tikėjosi sutikti ten Mioną. Nors paskutiniai susitikimai buvo itin nejaukūs, klastuolis nutarė, kad reikia galiausiai išsiaiškinti, kas vyksta. Kodėl jiedu vienas kito vengia? Juk nuo to nejaukaus susitikimo praėjo... Beveik metai. Šis suvokimas velsietį gerokai nustebino. Per šituos beveik metus nepaaiškėjo visiškai niekas. Kurį laiką po tų atostogų raudonplaukis laukė Mionos pasirodant mokykloje. Po to ją tarsi pamiršo. Tada prasidėjo didžiausia kankynė, vadinama vasaros atostogomis. Rudenį grįžęs į Hogvartsą Dafydd Mioną sutiko kažkurioje pamokoje. Tačiau jiedu, galima sakyti, nepasikalbėjo. Ko gero, pagrindinė to priežastis buvo ta, kad būtent klastuolis be galo piktai atsikirto. Dabar jis to gailėjosi. Ir nuoširdžiai norėjo atsiprašyti merginos. O tam reikėjo ją sutikti. Didžiausia tikimybė tą padaryti buvo lankant pamokas. Būtent dėl šios priežasties Dafydd atslinko į žiobarotyrą.
- Labas vakaras, - saldžiu balseliu pasisvekino Dafydd. Atsisėdo klasės priekyje. Kadangi Mionos nesimatė, tikėjosi, kad ji dar ateis ir iš karto pastebės velsietį. Ar atsisės šalia - čia jau kitas klausimas, tačiau Dafydd nenorėjo prarasti vilties.
Išgirdęs klausimą klastuolis norėjo iš karto į jį atsakyti, deja, prieš jį pasisakė kažkokios dvi kvailos mergiūkštės. Na, gal ir ne kvailos, atsakymai skambėjo pernelyg protingai.
- Idiotai, - rimtu balsu pratarė Dafydd, galiausiai gavęs progą pasireikšti. - Burtininkų pasaulyje jie nemoka kerėti. Na, žinote. Kaip profesorius Turner. Ir jie alpsta pamatę trolius. Na, o žiobarų pasaulyje... Jie tiesiog idiotai.
Klastuolis pamiršo, koks buvo klausimas. Ir nė neplanavo atsakinėti į jį rimtai. Puikiai žinojo, kad praktikos neatlikinės. Tačiau reikėjo kažkaip slėpti apmaudą, kad, ko gero, be reikalo atėjo į šią pamoką.

[Angelina Presley]

  Ruduo - vienas iš nemėgstamiausių Julian'o metų laikų. Na "senąjam" Gilbertukui jis patikdavo, bet dabar berniūkštis toli gražu nebuvo senasis Julian'as. Kam gali patikti ruduo? Ypač kai orai subjūra, pasidaro šalta, pučia vėjas ar net lyja. Na pritariu, vaizdas tikrai būna gražus rudenį, bet oras tikrai man nepatinkantis. Pagalvojo klastuolis ir prunkštelėjo nuo savo minčių. Galiausiai žengęs žingsnelį po žingsnelio šis, kad ir kaip nenorėjo, tingėjo, bet atžygiavo prie žiobaratyros kabineto durų. Tiesą pasakius burtininkų mokykloje, kurioje prieš tai mokinosi rudaplaukis, jis buvo susidaręs "blogo paauglio ir mokinio įvaizdį". Nors tiesą pasakius, toje mokykloje beveik kiekvienas buvo nepaklūsnus ir blogas...
  Kad ir koks ketvirtakursis buvo tingus, pavargęs ir be nuotaikos jis vis tiek pagaliau įžygiavo į žiobaratyros kabinetą bei radęs laisvą vietą gale sudribo joje. Neiškentes šis padėjo galvą ant stalo ir užmerkė akis, bet užmigti tikrai nežadėjo. Galiausiai profesorei baigus jos kalbą, Julian'as teikėsi pakelti galvą nuo stalo bei atsakyti į klausimą, kuo šis ir pats buvo nustebęs.
- Manau, kad turėtų tikti kvidičo žaidėjas ir žiobariškas sportininkas, sakykim krepšininkas. Profesijų skirtumai yra tame, kad kvidičas yra daug pavojengesnis "sportas", negul futbolas ir furbolui reikalingas tik kamuolys ir speciali apranga gynėjui bei žaidėjams, o kvidičui daug daugiau. Bet matau, kad jūs neišmanot savo mokomo dalyko, tad klausiat mūsų. - Ramiu balso tonu viską išdėstė Gilbertukas. Jam buvo kiek įdomu ir smalsu ar jį kasnors atpažins. Visgi praėjo metai nuo to, kai Julian'as išvyko mokytis į kitą burtininkų mokyklą, bet praėjus metams jis vėl gryžo. Na būtų taip pat smagu jeigu neatpažintų. Galėčiau pasireikšti prisistatant, pažeminti mokytoją ar tiesiog "šauti" kokį nors pašaipų ar įžeidžiantį komentarą. Pagalvojo berniūkštis ir tyliai prunkštelėjo bei sutelkė savo dėmesį į stalo paviršių barškindamas į jį pirštais ir taip sukeldamas įkyrų garsą...

[Maja Patvel]

 Maja atidžiai klausėsi mokinių atsakymų. Nė vienas per daug nenusišnekėjo, tad profesorė buvo patenkinta. Maja nesitikėjo, kad naujoji karta gerai išmanys žiobarotyrą.
- Panele Green, tavo atsakymas neblogas, nors galima kai ką patikslinti. Jai nori puikiai išlaikyti žiobarotyros egzaminą, siūlau dar pasieškoti informacijos šia tema. - Kad sakinys neatrodytų labai griežtas Maja tai pasakius nusišypsojo. Tada juodaplaukė atsuko žvilgsnį į Gają.
- Panele Amneta, tavo atsakymas visiškai teisingas. Puiku. - Pasakė ji.
- Julian'ai, jaigu neišmanyčiau žiobarotyros dabar nestovėčiau čia. -Kalbėti pradėjo klastuolis. Maja atidžiau pasižiūrėjo į jį. Tai buvo Dafydd, apie jį mokykloje slandė visokie gandai. Klastuoliui baigus kalbėti juodaplaukė atsistojo ir priėjo prie jo suolo.
- Prašau, kad mano pamokoje nebūtų jokių nesąmonių. Aš jų netoleruosiu. - Griežtai pasakė Maja ir vėl atsisėdo profesorės vietoje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Julianui pasakius, kad profesorė neišmano savo dalyko, dėl to klausia mokinių, Dafydd nenoromis pajuto jam pagarbą. Juk ne kiekvienas mokinukas išdrįstų tokį dalyką pasakyti tiesiai profesorei į akis. Vis dėlto velsietis ne itin norėjo parodyti, kad pasakymas jam patiko - o tai tas mažvaikis dar pradės pūstis... Dėl tos priežasties raudonplaukis stengėsi nesijuokti, nors tai buvo gana sunku. Laimei, neilgai trukus profesorė ir jam skyrė dalį dėmesio. Ir tada klastuolis supyko.
- Kokių nesąmonių?! - užriko Dafydd. - Jūs paklausėte, o aš atsakiau! Tai ką man reikia šitoje kvailoje pamokoje daryti?!
Šešiolikmetis buvo labai piktas. Nepaisant to, kad ir pats suprato pasakęs nesąmonę, tikėjosi, kad profesorė taip atvirai to fakto nepatvirtins. Juk klastuolis pirmą kartą gyvenime pabandė atsakyti į teorinį klausimą. Ką jau padarysi, kad tas jo bandymas tebuvo eilinis išsidirbinėjimas...
- Ateini, klausai šitų nesąmonių, o tada iš tavęs yra išsityčiojama, - pakankamai garsiai, kad profesorė išgirstų, suburbėjo Dafydd.

[Paul]

Koridoriuje, vedančiame į žiobarotyros kabinetą, tvyrojo stingdantis šaltis, kuris nedžiugino net Emmos. Tikriausiai dėl to, kad ją pažadino ne kas kitas, kaip mergaitės katinas. Šis įžūlus gyvūnas prikėlė ją kone visa valanda anksčiau ir todėl varnanagė tikrai ne su linksmumu žingsniavo į pamoką. Kur tau. Greičiau su lengvu susierzinimu ir nepasitenkinimu. Nors varnanagės negalėjai pavadinti miegale, ji tikrai nebūtų atsisakiusi nusnūsti papildomos valandėlės prieš pamokas.
Antrakursės lediniams pirštams nuspaudus kabineto durų rankeną, škotė atsiduso. Na ką gi... Mokinė neskubėdama įžengė į klasę ir pirmiausiai pasisveikino su jaunąja žiobarotyros profesore. Sveikindamasi Emma stengėsi užgniaužti visas neigiamas emocijas, kurios galėjo pasireikšti ne maloniame veide, o balse.
Varnanagė akimis išsirinko vietą kažkur kabineto viduryje ir ten atsisėdo. Eidama ji matė vieną nuleistą mokinio galvą su itin pažįstama ševeliūra. Vis dėlto antrakursė link jo nepasuko, o giliai atsidususi atsisėdo savo suole ir įsispoksojo tiesiai priešais save, norėdama pabūti su savim.
Laimei, o gal ir nelaimei, pamoka greitai prasidėjo ir rudaplaukei teko sugrįžti realybę. Vos tik profesorė paskelbė teorinį klausimą, Emma pradėjo galvoti. Kas galėtų būti? Herbologas? Kodėl gi ne? Tik...kaip jį vadina žiobarai? Per savo minčių srautą škotė išgirdo ir atsakinėjančio Julian'o balsą, bet neatsisuko. Gal nereikia. Palaukusi, kol dauguma nutils, antrakursė prisiminė ko nežinojo ir pakėlė ranką:
-Manau, kad panašios profesijos yra žiobariška profesija - botanikas ir magiška - herbologas. -rudaplaukė luktelėjo ir pratęsė savo mintį.- Jos skiriasi tuo, kad botanikas stebi, tyrinėja paprastus, tai yra... žiobariškus augalus, jų poveikį žmogui, ligas...- varnanagė staiga sustojo, nes pradėjo žvėriškai kutenti nosį. Kutenimas vis didėjo, kol jai neliko nieko kito, kaip nusičiaudėti,- Aapčii!- garsas nuaidėjo per visą klasę, bet mergaitė tikėjosi, kad tai nebuvo taip garsu, kaip jai atrodė.
Kiek susigėdusi Emma pabaigė savo atsakymą:
-O herbologas tą patį daro, tik jau su magiškais augalais.
Truputėlį paraudusiais skruostais škotė baigė kalbėti.

[Aleksas Gilbert]

Naktis buvo be miego. Visą naktį Aleksas žvelgė pro klastūnyno vaikinų miegamajame esantį langą ir nesugebėjo sumerkti akių, porai ar trims valandoms. Priežastis čia buvo aiški ir viena. Gyvenimas slįdo iš po kojų ir kiekvienas bandymas kažką pakeisti, pastumėdavo dar pora žingsnių atgal. Tačiau tai nebuvo pasiteisinimas praleisti pamokas. Gilbert nesirgo, tiesiog jautėsi išsekęs ir pavargęs nuo gyvenimo, bet ar tai pasakius profesoriams kažkas pasikeis? Ne, į pamokas greičiausiai vis tiek reikės eiti taip pat kaip ir dabar - per šaltus ir stingdančius kaulus koridorius. Tuo skųstis Aleksas negalėjo. Šaltis pravarinėjo nuovargį ir dabar Gilbert jautėsi kiek energingesnis, nors tikriausiai šito energija pavadinti nebuvo galima. Vos tiesiai vaikštantis ir beveik miegantis.
- Labas vakaras, - štai tokie netikėti žodžiai išslįdo iš keturiolikmečio lūpų, vos šiam atidarius žiobarotyros klasės duris. Šiaip jau pasisveikinimai iš Alekso burnos buvo retas dalykas, tad vaikinas silpnai šyptelėjo - tegu pasidžiaugia.
 Po kelių akimirkų apžvelgęs klasę ketvirtakursis pagavo net 3 pažįstamus veidus. Julianą Emmą ir Dafydd. Nei vienas iš šių neatrodė tinkamas porininkas sėdėti, tad Aleksas perėjo per suolus ir susirado savo senai pamėgtą vietą gale. Tiesa, po praeitos žiobarotyros ir jos arešto, pasirodyti klasėje buvo kiek nejauku. Kažin, ar profesorė jaučia tą patį? Legilmantijos Aleksas nemokėjo, tad jo klausimas ir liko tik dar vienu klausimu visatoje, kuris niekada nesulauks atsakymo. Keista... Kiek daug klausimų per visą savo gyvenimą nesulaukia atsakymų...
 Pagaliau pamoka buvo pradėta ir tikėtis, kad pasėdėjus ant suolo galvą bus galima pamiegoti atrodė kvaila. Šį kartą Aleksas pasistengė būti klasės šešėliu, bet jo broliukas tokiu būti nesiruošė. Prie viso šito prisidėjo ir Dafydd nesąmonės. Šios erzino labiausiai, tad Aleksas garsiai atsiduso:
-Patylėkit, - suburbėjo vaikinas, tačiau suprato, jog išsižioti nereikėjo. Dabar reikėjo pasakyti ir atsakymą į klausimą, o klausimą keturiolikmetis girdėjo tik viena ausim. Nors vargu ar ir ta ausis kažką girdėjo. Aleksas vos išgirdęs pirmus ateinančių dramų signalus, užsidengė savo klausimo organus plaštakomis bei toliau gulėjo ant suolo kaip gulėjęs, - Magizologas ir  zologas. Dvi tokios pačios profesijos, tačiau viena magiško pasaulio, o kita žiobariško, - užtęsdamas laiką vien tam, kad sugalvotų jų skirtumus, aušino burną jau visiems aiškiu faktu Aleksas. - Šios dvi profesijos skiriasi tuo, kad magizologo darbas daug pavojingesnis. Šis turi tirti magiškus gyvūnus, o beveik jie visi yra pavojingi. Aišku, zologas taip pat tiria gyvūnus, jų elgesį, būdą, prisitaikymą gyventi skirtingose sąlygose ir panašiai, tačiau magizologas prie viso šito sąrašo dar stebi kiekvieno padaro magiškas savybes, kurios kartais, tai yra dažnai, - pasitaisė klastuolis, - yra velnioniškai pavojingos.

[Lukas Duff]

Kojos pačios greitai ėjo iki kabineto, o tam didelią įtaką turėjo vėsus oras. Tokie spartus žingsneliai leido Luke nenumirti nuo šalčio ir dar kiek nors sušilti. Būtent dėl spartos kabinetas buvo pasiektas daug greičiau nei bet kada.
- Labas rytas, - vos atidarius duris ir pamačius čia profesorę, Lukas iš įpročio mandagiai linktelėjo savo galva ir apdovanojo Maja šypsena. Iš tokių veiksmų eigos jau buvo galima suprasti, kad Duff buvo geros nuotaikos. O ko čia liūdėti? Galbūt tuojau pasirodys ir pirmasis sniegas. Jo baltumas ir vėl stebins kaip ir kiekvienais metais, o mokiniai dienas praleis lauke. Vėl statys senius besmegenius, žais sniego karą bei mėgausis gyvenimu. Na bent jau taip berniukas įsivaizdavo savo pirmą žiemą Hogvartse. Tačiau varpui suskambus, tokios mintys buvo patrauktos į šalį ir Luke atsisėdęs pirmame suole, šypsojosi kaip debilas.  Pašalinti šios emocijos iš veido vis nepavyko. Bandymų aišku buvo, bet šypsena vėl automatiškai pasirodydavo veide. Po dar kelių bandymų vaikas tiesiog nebesistengė užsiimti tuo. Be to, juk šypsotis nėra blogai.
 Po poros minučių šypseną pašalino ir susiraukti privertė klastuolių išsišokimai. Šį kartą Aleksas sėdėjo ramus, tačiau Julian ir Dafydd anaiptol tokie nebuvo. Čia Luke nusprendė pertraukti jų nesąmones su atsakymu, bet greitesnis buvo Aleksas. Ar šis šiandien nesukėlė dramų, įeidamas savitai, tačiau vis tiek pasisveikino, o dabar dar ir atsakė į klausimą?
- Na, magiško pasaulio rašytojas ir žiobariško pasaulio knygų rašytojas, - vos Gilbert pabaigė, prakalbo berniukas, - Magiškojo rašytojo darbas yra kiek paprastesnis. Kol žiobarams tenka spaudyti kompiuterio klaviatūrą ar rašyti ranka, mūsų pasaulio rašytojui užtenka automatiškai rašančios plunksnos. Užtenka tik kalbėti, o ši puikiai atlieka savo darbą. - Duff viską greitai išbėrė vienu atsikvėpimu. Vėl greitakalbystė pasireiškė ne laiku ir ne vietoje, tačiau bent jau pirmakursis pabandė atsakyti į klausimą. O ar teisingai, nuspręsti reikės profesorei.

[ShadyRa]

  Beveik visą naktį nemiegojęs Desiderijus užsnūdo vos atsisėdo prie stalo žiobarotyros kabinete. Viską puikiai girdėjo. Dėmesį atkreipė dar vienas klastuolis. Net tas teikėsi atsakyti į profesorės klausimą.
  Dafyddą jau prisiminęs iš ateities būrimo pamokos, jo žodžius praleido pro ausis. Ką gi, jei tie teikiasi čia bent kažką daryt, gal ir man sudalyvaut? Pamąstė švilpis. Teko pasidomėti magijos pasauliu apsilankant bibliotekoje, tad dabar šį bei tą žinojo. - Bankininkas ar kaip jie ten vadinasi. Žiobarų pasaulyje jiems užtenka paspaudalioti keletą mygtukų, kažką parašyti ir ištraukti iš reikiamos vietos pinigus. O burtininkų pasaulyje norint pasiekti savo pinigus reikia važinėtis vagonėlyje po žeme. - Paaiškino kaip mokėjo.

[Maja Patvel]

 Profesorė klausėsi mokinių atsakymų. Atsakymai Majai būnant geros nuotaikos būtų ją tenkinte, bet dabar, juos skant mokiniams, kai kurie, net ir teisingi arsakymai atrodė kaip pasityčiojimas, ar visiškos kvailystės. Dar prisidėjo tai, kad pavyzdžiui Dafydd nė nesiruošė nieko daryti išskyrus nesąmones. Juodaplaukė dar kartą priėjo prie jo suolo ir šį kartą tyliai, kad tik klastuolis girdėtų ištarė:
- Dabar, prašau dirbti, o apie šitą pamoką ir nesąmones galėsime pakalbėti vėliau. - Tai pasakius buvusi grifė kilstelėjo akis į viršų ir grįžo prie savo stalo. Profesorė ten matė ir Aleksą, jos džiaugsmui nesistengentį ko nors suerzinti, ar išsišokti. Gal jam padėjo areštas... Pagalvojo Maja, bet ji gerai suprato, kad tai tikrai netiesa ir greičiausiai Aleksas Gilbert taip elgiasi tik laikinai.
 Profesorė atsistojus prieš klasę prabilo:
- Jūsų atsakymai pakankamai teisingi, tikiuosi, kad ir toliau jums seksis neblogai. - Tik tokį neaiškų sakinį apie teoriją pasakiusi Maja kalbėjo toliau. - Šios dienos praktika bus susijusi su daktarų profesiją. Žiobarų pasaulyje jie atlieka hilerių vaidmenį. Taigi, jūs turite išgerti eliksyro, jie stovi ant mano stalo. - Maja mostelėjo į tvarkingai sustatytus buteliukus su melsvų, žalsvų ir gelsvų spalvų eliksyrais. - Išgėrę eliksyro atsidursite haliciunacijoje, kurioje viskas atrodys kaip relybėje. Jūs atsirasite haliciunacijos sukurtame miške, būsite be burtų lazdelės. - Maja trumpam sustojo ir vėl prakalbo. - Jūsų užduotis yra nueiti iki miško vidurio, eidami jūs turėsite įveikti vieną kliūtį, kuri priklausys nuo eliksyro spalvos. Priėję miško vidurį jūs pamatysite daugiau, ar mažiau sužeistą žmogų ir žiobariškus gydymo reikmenis. Jūs turite padėti sužeistajam. Kai jam padėsite jis ištars ,, Ačiū" ir jūs gryšite į klasę. Jai jums kas nors atsitiks, būtinai padėsiu. - Maja nutilo galvodama ar viską pasakė. Ji jautėsi labai pavargusi, tad atsisėdo į savo kėdę stebėdama mokinius iškeliaujančius iš klasės.

     Taigi, jūsų užduotis išgėrus eliksyrą nukakti į haliciunacijos sukeltą mišką ir įveikus vieną jūsų sugalvotą kliūtį, bei nuėjus į miško vidurį žiobariškomis medicinos priemonėmis išgydyti sužeistą žmogų. Jei kas neaišku rašykite į a.ž. Bent trys praktikos postai. Pamoką tesiu iki Spalio dvidešimt pirmos dienos. Būkite orginalūs ir pasitelkite vaizduotę. Nebijokite klysti. Sėkmės!

[ShadyRa]

  Tik pateikęs atsakymą, pirmakursis susiraukė. Kokio velnio jis elgiasi kaip kažkoks gerietis? Praėjo tie laikai, kai jis privalėjo įtikti mokytojams ir atnešti namo gerus pažymius, kitokiu atveju Piteris būtų jį primušęs ir pasakęs kažką panašaus į "tu ne vyras, jei nesimokai" arba "baik elgtis kaip naivi mergiotė". Cha. Ex - kasdienybė Shawnesio gyvenime. Tačiau bent praktinė užduotis skambėjo įdomiai. Vieninteliai gerai su Aeronu besielgę žmonės buvo močiutė ir teta. Ir jos abi dirba ligoninėse. Na, dar buvo teta iš tėčio pusės, tačiau šioji dirba mokytoja. Desiderijus ir pats vaikystėje svajojo, kad kai užaugs taps gydytoju. Tokio noro dabar jau nebebuvo, tačiau pasitaikius progai pasipraktikuoti, švilpis jos nusprendė nepraleisti. Priėjęs prie Patvel stalo, juodaplaukis paėmė melsvos spalvos eliksyrą ir jį išgėrė.

[Amira Martin]

  Panašu, kad profesorė praėjusią pamoką net nepastebėjo, kad Gaja buvo užmigusi. Švilpė šyptelėjo. Jai nuo to palengvėjo. Mėlynakė susidomėjusi klausė profesorės. Jai buvo įdomu ką skysčiai, panašūs į eliksyrus veikia žiobarotyros kabinete. Juk kiek pamena būsima abiturientė, ankstesni profesoriai tokiais mokymo būdais nesinaudojo. Tačiau kiekvienas profesorius yra išskirtinis. Negi dabar jį už tai reikia teisti? Tikrai ne.
  Išgirdusi praktikos užduotį, Kasandra nustebo. Pabūti hilere žiobarų pasaulyje? Roanai tas tikrai patiktų pagalvojo mergina. Juk Roana dirba Skutelio ligoninėje ir nori tapti hilere. Priėjusi prie Majos stalo, septyniolikmetė pažvelgė į kiekvieną buteliuką. Pasirinko gelsvą, ši spalva jai atrodė priimtiniausia. Paėmusi buteliuką, atsargiai išgėrė skystį.

[ShadyRa]

  Akyse kelioms akimirkoms patamsėjo. Vaikinas užsimerkė. Kai atsimerkė, apsižvalgė. Jis buvo miške. Tamsiame, eglių pilname miške. Po kojomis šaižėjo sniegas. Juodaplaukis pasižiūrėjo į save. Jis buvo apsirengęs kaip dera šiam orui - šilti rūbai ir žieminiai batai. Jūs juokaujat? Tuoj pat nusivilko striukę. Jam jau buvo per karšta tokiuose rūbuose. Reikėjo greičiau pasiekti tikslą, padėti kažkokiam idiotui, sulaukti kol šis pasakys ačiū ir viskas. Jis galės grįžti į klasę ir nebeteks prakaituoti šiuose kvailuose rūbuose. Beliko tikėtis, kad kiti nemato to, kaip siaubingai jis dabar atrodo. Kodėl būtent žiema? Kodėl ne ten, kur vasara ar pavasaris ir netektų prakaituot be priežasties? Niršo švilpis.