0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #75 Prieš 4 mėnesius »
Mendel įžūlumui tiesiog nebuvo ribų. Dar tik betrūko, kad ji išpūstų jam dūmus tiesiai į veidą. Reikėjo į mokyklą įžengti senkleriškąja puse. Galvojo. Bet jau buvo per vėlu. Auris kartais pasvarstydavo ar gerai, kad tie mokiniai, su kuriais daugiau bendrauja tikriausiai labiau žiūri į jį kaip į kokį vyresnį draugelį. Na, bet kas padaryta, tas padaryta. Ir ką jau dabar jis galėjo pakeisti?
- Vadovauti? Tu gal norėtum, kad aš rimtai pradėčiau kištis į tavo gyvenimą? Tarkim pasidomėti su kuo šlaistaisi per savo atostogas ir su kuo leidi laiką tuose vaikų namuose? Galiu lažintis, kad nesėdi ramiai ir gražiai. - Pradėjo kalbėti.
- Aš čia dirbu, ir esu dabar kartu su kitais savo kolegomis už tave atsakingas. Tai ką, tau atrodo, kad turėčiau sakyti. Trauk giliau Mendel? - Bekalbėdamas pasinaudojo užšaldymo kerais, kurie turėjo užgesinti tą taip įžūliai traukiamą cigaretę.
- Oi, netyčia. - Pasakė nutaisydamas kuo nekalčiausią veido išraišką.
- Kažkaip va taip ėmė ir gavosi. Nieko, Robis parūpins daugiau, jeigu dabar aš jo neparišiu. Bet, kad jau taip pasakei, reikės man jo imtis. O sukirsti tai galiu jus abu. Dėl bendro solidarumo. - Jis atsirėmė į aplūžusią sieną. Atrodė taip, lyg ketintų čia užsilikti dar kokiam artimiausiam šimtmečiui.
- Grosiu. Kam tavo manymu daugiau galėjau atsitempti tą gitarą? - Paklausė ir pastatė ją šalia savęs irgi atremdamas į sieną.
- Tai sakai rūkyti nepatinka, bet negali nerūkyti? O jeigu aš tau pasiūlyčiau būdą kaip mesti rūkyti ir priedo dar pasilinksminti? Ai, o meluoti tai nemeluoju. Aš jau pačioje mokslo metų pradžioje žinojau, kad rūkai.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #76 Prieš 4 mėnesius »
- Šiaip tai aš beveik visą laiką vasarą leidau su Alanu, - kilstelėjo antakį. - Ir dar, o koks profesoriams skirtumas, ką aš veikiu vasarą, jeigu mano mokymosi rezultatai ir vėl yra geri?
Tai buvo tikra tiesa - Mendel vėl pradėjo stengtis mokytis ir jai gerai sekėsi. Žinoma, spragos vis dar jautėsi, tačiau kai norėdavo, tamsiaplaukė būdavo labai imli mokslams. Dėl savo aplaidumo ketvirtame kurse ji tiesiog dabar turi praleisti daug daugiau laiko prie knygų nei būtų praleidusi, jeigu ir praeitais metais būtų gerai besimokiusi.
- Turi pripažinti, kad tu ir aš nesame paprasta mokinė ir profesorius, - labai rimtai pasakė. - Suprantu, kad dėl to, jog bendrauju su Alanu, tu netampi man kažkoks draugas. Suprantu, kad net jei matėmės dvare ar kur kitur ne mokykloje, neturėčiau teisės su tavimi bendrauti kaip su draugu. Bet taip atsitiko. Nuo to karto, kai pričiupai mane su siekėju. O dabar. O dabar tai išvis viskas yra kitaip. Tu prieš mano akis pradanginai lavoną, Auri. Tai ką aš tada turėjau tau sakyti? Ir kai Simonas plūdo kraujais? Nekankinkite jo, profesoriau? - skvarbiai pažiūrėjo vyresniajam Senkleriui į akis.
Kai Auris užšaldė Dori cigaretę, klastuolės veidas persimainė.
- Tai buvo paskutinė, kurią šiandien turėjau! - sušuko. - Auri Senkleri, tučtuojau duok man kitą cigaretę, - Dori atsistojo, priėjo prie Aurio ir ištiesė ranką bei laukė, o akyse net susitvenkė kelios nevilties ir pykčio ašaros. - Tau gerai, kai tu esi Senkleris! Ar tu žinai, kiek man šita cigaretė kainavo? Ar tu žinai, kad šiandien aš turėsiu parduoti tą žiedą, kurį man leidai pasilikti per transfigūracijos pamoką rugsėjį? Ir, po velnių, aš net nežinau, kiek mielasis Makvaidas teiksis man už jį duoti cigarečių! Pagal nuotaiką! Gal vieną, o gal pakelį! Prašau, duok man cigaretę! - Dori juto, kaip kyla nervai, kaip ima trūkčioti akis. - Gerai, aš mesiu, viską padarysiu, tik duok man dabar suknistą cigaretę! - rėkė. - Tu pats rūkai, dėl Merlino, tu juk žinai, ką tai reiškia! - ji nuspyrė taburetę, ant kurios ką tik sėdėjo.
Senoji Dori būtų pradėjusi stipriai plūstis. Būtų kirtusi į skaudžiausias Auriui vietas, o tas vietas ji žinojo. Nebuvo kvaila ir matė, kaip Auriui sunku dėl to, kas atsitiko vasarą. Tad anksčiau ji būtų specialiai jį išvadinusi kankintoju, žudiko padėjėju ar dar kuo nors. Sakiusi, kad jis yra žiaurus. Leidusi emocijoms ją užvaldyti, stipriai įkasti žmogui, kuris jai vienaip ar kitaip jau brangus. Tą akimirką ji norėjo suspardyti, sulaužyti Aurio gitarą. Apkulti jį patį. Bet susilaikė. Taip būtų pasielgusi ankstesnioji Dori. Kuri leisdavo toms emocijoms lietis per kraštus. Tačiau leisdama tam vykti mergina pridarė siaubingų dalykų. Pradedant peštynėmis su Roberta, kurios kuriam laikui pagadino jos ir Alano santykius, o baigiant... taip... baigiant Maksu. Vis tik Auris buvo tas žmogus, be kurio dabar jau Mendel apskritai turbūt nebūtų. Jis ir Juzefas dabar buvo tie vieninteliai suaugę, su kuriais ją siejo kažkoks ryšys. Ji nenorėjo raudonplaukio skaudinti, bet, dėl Hario Poterio akinių, jis atėmė iš jos paskutinę cigaretę!
- Prašau, Auri, duok man cigaretę, - aprimusi su ašaromis akyse paprašė. - Aš kitaip negalėsiu nieko girdėti. Turėtum suprasti. Tai tas pats, kaip duoti vaiku palaižyti saldainį ir po akimirkos jį atimti. Prašau, - dabar jau viltingai į jį žiūrėjo ir jautė, kaip drebėjo visas kūnas dėl atimtos nikotino dozės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #77 Prieš 4 mėnesius »
Kitiems profesoriams gal nesvarbu ką Mendel dirbo atostogų metu. Bet jam reikėjo tą žinoti. Vien todėl, dar tvarkant visus tuos dokumentus, kad ji galėtų gyventi vaikų namuose užsikalbėjo su viena auklėtoja. Tai buvo jau senoka moteriškė. Tokia motiniška. Kiek žilstelėjusiais plaukais. Gal jis šiek tiek jai pamelavo sakydamas, kad su jos tėvais buvo mirtinais draugais, kad jo pareiga pasirūpinti mergaite, bet kad neturi dabar galimybės jos auginti. Kad neturi savo namų ir taip toliau. Bet prašė, kad jei kas toji auklėtoja skambintų jam bet kada, jei kas nutiktų, jei ji prisidirbtų, pradingtų iš vaiknamio ar panašiai. To Dori žinoti nereikėjo, o kam?
Visuose tuose paistaluose, kuriuos pasakojo tai auklėtojai buvo dalis tiesos. Tarkim tai, kad negalėtų niekaip ja pasirūpinti, kad neturi kur normaliai gyventi. Visuose meluose. Manė Auris. Turi būti truputis tiesos, tada jie skambės kur kas įtikinamiau. Taigi taip, jie nebuvo tik mokinys ir mokinė. Toks bendravimas susiklostė nuo pirmo susitikimo. Net jei ji nebendrautų su Alanu jis domėtųsi kaip jai sekasi.
- Kol tu mokais mokykloj, mokytojams turi rūpėti tavo pažangumas ir tavo elgesys. - Pasakė. Nieko daugiau neaiškindamas.
- Ne, ten, kai visa tai vyko tavęs neturėjo būti. - Jis prisiminė sumuštą merginos veidą, klyksmus. Pasidarė šalta. Prisiminė, kaip ji pati pasinaudojo nedovanotinais kerais. Nenoriu, kad pasidarytum tokia kaip aš. Galvojo. Dar galvojo, kad jei nebūtų pradėjęs tiek daug figūruoti Alano gyvenime, tai jis dabar gyventų be tų siaubų. Dori gal taip pat. Jei būtų buvęs atžarus savo jaunėliui pusbroliui, tai būtų susiklostę geriau. Bet iš kur dešimtmetis Auris galėjo žinoti, kad po penkiolikos metų kils tokios problemos?
Kai užgesino tą cigaretę Mendel surengė nuostabų pasirodymą. Auris stebėjo, tylėjo ir klausėsi. Nejučiomis užstodamas savo brangiąją gitarą nuo jos. Kai prisižiūrėjo viso to iki soties prakalbo visiškai ramiai, kaip kalbėdavo su isterikuojančiu savo tėvu.
- Gana jau. Dėl dievo meilės, isterikuoji neblogiau nei mano garbusis tėtušis, kai išpildavau jo brangiausiąjį turtą. Tai tik cigaretė. Gal tu užtrauki ką stipresnio nei tabakas? Kad ištaisei  man čia tokią sceną? - Vis tik atidarė gitaros dėklo skyrelį ir ištraukė porą cigarečių. Vieną padavė jai.
- Paskutinė, kurią rūkai. - Tarė ir prisidegė saviškę.
- Dabar paklausyk manęs. Jei reikės, tai aš Robiui primokėsiu, kad tau neparduotų rukalų. Kaip sakei tau nepatinka tai, ką darai? Tai meskim? Meti tu, metu ir aš. - Nežinojo kaip trauks be cigarečių, bet jau seniai suko tą sumanymą galvoje. Tik nenorėjo susitikti su Dori akis į akį.
- Mesti rūkyti galima ir visai smagiu būdu. - Pridūrė dar.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #78 Prieš 4 mėnesius »
- Turėjau ten būti. Pats tai puikiai žinai. Jie ieško ir manęs. Manai, nesiklausiau, ką kalbėjo tas tau į veidą bandęs spjauti vyras? Tas, kuriam kažkodėl leidote pasprukti, - sučiaupė lūpas. - Manai, kad mudu su Alanu buvome užsiblokavę nuo visos aplinkos? Ne viską girdėjau, pripažinsiu. Bet užteko išgirsti Vanesos vardą, kad įtempčiau ausis.
Dori melavo. Ji negirdėjo ir nesuprato beveik nieko, kas ir dėl ko dėjosi parke. Bet ji išsiklausinėjo Juzefo. Jie sudarė tokį kaip ir sandėrį: Dori nesako Auriui ir paprašo, kad nesakytų ir Alanas, jog Sakura yra Juzefo dukterėčia, jog Auris jos neglobotų ir kad ji išmoktų gyventi šiame pasaulyje kaip normalus žmogus. Žinoma, jeigu tai bus įmanoma. Nes dabar nebuvo panašu, jog ta basakojė galėtų būti normali. O Juzefas nuosekliai papasakoja tamsiaplaukei apie visas kalbas, kurios buvo kalbėtos parke.
- Tu turbūt nesupranti, ką reiškia turėti paskutinę cigaretę ir kai ją iš tavęs atima, - pasakė paimdama kitą iš Aurio. - Ačiū, - šiaip ne taip išspaudė padėką ir burtų lazdelės pagalba cigaretę prisidegė.
Įtraukus į plaučius tabako pasaulis pasidarė iškart šviesesnis.
- Gal yra ir daugiau mokinių, pardavinėjančių šitą brudą. Ne tik Robis, - kilstelėjo antakį, nors iš tiesų daugiau cigaretes parduodančių mokinių ji nežinojo. - Tu mane stebini. Negi tau tikrai taip rūpi kitų, na, pavyzdžiui mano, gerovė? - paklausė išpūsdama dūmus. - Mesi rūkyti dėl manęs? Na ir koks tas būdas? - neva atsainiai paklausė, bet iš tikrųjų buvo smalsu.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #79 Prieš 4 mėnesius »
- Taip, manau, kad tada su Alanu nieko nesiklausėt. Bent jau ne tiek, kad viską dabar nuosekliai prisimintum. - Prašneko traukdamas dūmą. Jai paminėjus Vanesos vardą jis paklausė.
- Ar ji bandė su tavimi susisiekti? Tavo mama. - Ar man reikėjo visgi jos ieškoti. Dar pamanė.
- Ar per atostogas nepastebėjai nieko įtartino? Niekas tavęs nesekė? Turiu galvoj kokius vyrus. Tuos, kurie ieškojo tavo mamos. - Tas buvo itin svarbu. Net vaiknamio auklytė kažin ar jam padėtų, jei ten pasirodytų žiaurūs, kraujo ištroškę magai.
- Tu vis dar nesupranti kaip aš kadaise gyvenau. - Nusijuokė jai pradėjus aiškinti, kad Auris nežinantis ką reiškia turėti ir prarasti paskutinę cigaretę.
- Man kadaise trūko maisto, o čia kas? Cigaretė. Kalbi kaip keturiasdešimt metų prarūkęs žmogus. Gal ir yra tokių daugiau kaip tas tavo draugužis, aš jo paklausiu. - Reikėjo apgalvoti ką pasakyti toliau. Pasijuto varomas į kampą. Kiek man rūpi kitų gerovė? Ar jos galvoje dabar sukasi vaizdelis, kaip tvarkiausi su Simu? Aha, tai jau ar man pamokslauti dėl rūkymo ar kitų dalykų. Mintijo cigaretei smilkstant tarp pirštų.
- Tai mano darbas. - Rėžė. Ne tai, ką gal reikėjo atsakyti. Bet plepėti apie viską, dėl ko jam parūpo hogvartso aikštingi paaugliai nenorėjo.
- Kas čia tokio? Tik rūkymas. Mesiu ir tiek. Nieko ypatingo. Tai va ką sugalvojau. Užkerėsiu mus tokiais kerais, kurie naudojami priklausomybių gydymo centre. Dažniausiai hileris užsiburia su tuo, kas nori mesti rūkyti, gerti ar dar ką. Kai tais kerais užsiburiama, slaugas žino kada pacientas užsirūkė ar panašiai. Na o aš užkerėsiu mus taip, kad jei užsitrauksi tu, žinosiu aš. O jai aš, tai suprasi tu. Ir kad būtų įdomiau galime įpinti žaidimą. Pusiau tiesą drąsą. - Auris užgesino nuorūką, sutrindamas į žemę.
- Tam, kas užsirūkė galėsime paskirti užduotį. Bet kokią. Ir užsirūkęs turės padaryti tą užduotį.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #80 Prieš 4 mėnesius »
Dori pradėjo juoktis išpūsdama dūmus.
- Klausi, ar mano mama bandė su manimi susisiekti? Galvą guldau, kad jai ant manęs nusispjaut, - akys prisimerkė ir akimirkai tamsiaplaukės žvilgsnis pasirodė neatpažįstamas. Perkreiptas skausmo ir neapykantos tuo pačiu. - Nieko nepastebėjau. Visiškai nieko nebuvo, nors, pripažinsiu, man kartais nejauku, Auri, - prikando lūpą. - Tik nesakyk Alanui, kad jis dėl manęs nesijaudintų, gerai? - paprašė. - Bet kartais man baisu, kad... kad kas nors manęs ateis.
Iš tiesų Dori bijodavo, ypač naktį. Guodė tai, jog ji nėra viena. Jog miega pilname kitų merginų kambaryje, bet... Bet juk jos žiobarės. Juk visur ten - vieni žiobarai. Burtininkams, ir dar piktiems, būtų visiškas juokas prasprukti nepastebėtiems ir paimti Dori. Juk vis dėlto tada vasarą parke vyko šitokia kova, o niekas nepastebėjo. Galima imti ir pakeisti atmintį. Ir viskas.
Mendel pašiurpo sprandas, kai ji ėmė ir įsivaizdavo tiek žiobariškų, tiek magiškų laikraščių antraštes su informacija apie tai, jog iš vaikų namų neva pabėgo paauglė.
- Nesuprantu, ko jiems iš manęs reikia, - ir vėl prabilo klastuolė. - Nejau jie nesupranta, kad Vanesai aš nerūpiu? Tikriausiai galėtų ir nužudyti mane, ji vis tiek nepasirodytų, - numetė į tolį ką tik surūkytos cigaretės nuorūką.
Kurį laiką penkiolikmetė žiūrėjo į tolį.
- Tai jeigu tau kažkada trūko maisto, neatimk iš manęs paskutinio kąsnio, - šyptelėjo. - Nes man ta cigaretė buvo svarbesnė už duoną. Deja. Sakai, tai tavo darbas? Bet ir Glorios Clarke tai yra darbas. O kokia ji? - nusijuokė. - Taip kad jūs, Senkleriai, geri esat žmonės. Savo šaknų neišrausi, tiesa? - skvarbiai pažiūrėjo į raudonplaukį.
Apie tai pagalvojusi Dori atsiduso. Senkleriai geri, o Delegardžiai blogi. Kaip kad Auris savo šaknų neišraus. Taip ir aš neišrausiu. Kad ir koks kartais jis gali būti bjaurus, bet širdyje yra geras. Kaip ir kokia aš kartais galiu būti gera, bet viduje esu beširdė, pagalvojo. Tada ėmė mąstyti apie Vanesos tėvus. O kokie jie buvo? Tik kelios nuotrupos iš straipsnių laikraščiuose, bet jie nepasirodė blogi. O kaip Dori tėtis? Kas jis toks išvis? Ar Ivanas, ar koks kitas vyras? Gal jis buvo geras? Gal vis tik Dori nėra pasmerkta būti bjaurybe?
Nuo tokių minčių merginos galva tiesiog sukosi. Negalvok apie tai, negalvok, paliepė ji sau ir stengėsi susikoncentruoti į tai, ką Auris kalbėjo apie rūkymą. Juodaplaukei pasirodė, jog Auriui mesti rūkyti bus kur kas lengviau. Tik rūkymas, pakartojo mintyse jo žodžius. Gerai būtų, kad tai vadintųsi tik rūkymu. Tai suknista priklausomybė, užbaigė sakinį galvoje ir dar kartą atsiduso.
- Bet kokią užduotį? - susidomėjusi pakėlė antakius. - Gerai, jeigu aš tau liepsiu ateiti nuogam į pamoką, tu ateisi? - ėmė kvatotis.
Prisijuokusi nurimo, o tada vėl tarė, tik dabar jau kur kas rimčiau:
- Gerai. Aš sutinku. Bet su viena sąlyga. Ne taip iš karto, ką? Gal galime ne taip staigiai imti ir mesti, tačiau palaipsniui? Pavyzdžiui, dvi savaites surūkyti ne daugiau kaip tris cigaretes. Paskui porą savaičių ne daugiau kaip dvi. Po to vieną. Na, o galiausiai nei vienos. Prašau, - maldaujamai pažvelgė į pašnekovą. - Aš plaukus nusirausiu, jei taip imsiu ir nebegalėsiu sutraukti nei vienos cigaretės... Beje, o kas bus, jeigu kitas neįgyvendins užduoties? - paklausė. - Bet juk tai garbės reikalas! - vis dėlto toliau kalbėjo. - Aš tikrai įgyvendinsiu. Nes jeigu ne, paskui tu gi trauksi mane likusį gyvenimėlį per dantį, ar ne? - ir vėl nusijuokė. Nuotaika pasitaisė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #81 Prieš 4 mėnesius »
Auris girdėjo tą jos juoką. Lyg ir atsainų, lyg ir kupina pasimetimo, gal skausmo, gal liūdesio. Šį kartą tai jau puikiausiai galėjo su ja susitapatinti. Paauglystėje kam nors prakalbus apie jo gimines buvo kažkas panašaus. Kažkaip šis reikalas jį slėgė. O jei vieną dieną tu irgi sutiksi kokius bepročius, su kuriais pasijusi be galo gerai, saugiai, užtikrintai. Jeigu pridarysi kokių nors dalykų, dėl kurių paskui teks pasigailėti. Ir tik todėl, kad niekas nesužiūrėjo ką darai. Niekam nerūpėjo ką tu darai. Galvojo Auris. O Dori juk galėtų kažkur įsivelti. Jei jau sugebėjo imtis nedovanotinų kerų. Jie juk puikiai parodo kiek žmoguje neapykantos. Be jos tie kerai net nesigautų. Taigi varoma tos vidinės neapykantos ar pykčio galėtų kažkur įsisukti. Bet galėtų ir normaliai pasistatyti savo gyvenimą. Nereikia būti paranojiku prisigalvojančių nesąmonių. Dori tai ne tu. Vedė monologą su savimi raudonplaukis.
Norėjosi jai dabar užtikrintai pasakyti, kad niekas Dori nesuras, nemedžios daugiau. Kad nieko nenutiks. bet Auris negalėjo merginai duoti šių pažadų, todėl to ir nedarė.
- Žinoma, kad nesijauti saugi. Nieko jiems iš tavęs nereikia, tik norisi įrodyti kažkokią savo teisybę. - Prašneko pagaliau. Buvo baisiai pikta Dėl Vanesos atsainumo. Bet jis nieko negalėjo pakeisti.
- Aš jam nesakysiu. Bet mano galva Alanas ir pats supranta, kad kažkiek baiminiesi dėl savęs. Bet tu... Ar gali man pažadėti, kad jei gautum kokį kvailą raštelį, grasinimą. Jei pastebėtum ką nors įtartino Tuojau pat man tai praneštum.
Kalbai pasisukus apie vieną iš mokyklos mokytojų jis tik nusišypsojo.
- Nesutari su panele Mandragor... Tai yra su profesore Clarke? - Staigiai nutraukė save. Clarke taip ir liko jo prisiminimuose tikrų tikriausia Mandragora. Taip ją apkrikštyjo tada, kai išgirdo jos nuostabų spiegimą mokytojų susiėjime. O tas vyko be galo seniai. Dar tada, kai Auris čia praleido pirmą savo darbo savaitę.
- Nereikia jos vesti iš kantrybės ir bus gerai. O kas? Senkleriai geri žmonės? Na... Labai abejotinas teiginys. Aš nesu geras žmogus. Mano giminėlė irgi velnio nešta ir pamesta. - Mintyse juos apkrikštyjo dar piktesniais epitetais.
Taigi pažaisti tą nerūkimo žaidimą ji sutiko. Regis net pralinksmėjo. O Auris su džiaugsmu sutiko mesti rūkyti iš lėto. Mat plepėti tai galėjo, kad bus lengva. Bet šiaip neraukė kaip reikės tempti be cigarečių.
- Gerai. Bet jei viršysime šiuos limitus, teks daryti užduotį. - Jis klestelėjo ant žemės ir iš gitaros dėklo mažojo skyrelio ištraukė savo sąsiuvinį su užrašais. Iš jo išplėšė porą lapų popieriaus ir išlankstė du lėktuvėlius.
- Gerai, apsibrėžkime tą reikalą taip. Užduotys proto ribose. - Sutiko jis.
- Aišku traukčiau per dantį iki gyvenimo pabaigos. Būtent, garbės reikalas yra garbės reikalas. - Tada ėmėsi kerėti ir tam reikėjo susikaupti. Jis murmėjo užkeikimus baksnodamas lazdele tuos lėktuvėlius. Po atkaklaus darbo ant jų rašikliu užrašė savo ir Dori vardą bei pavardę. Paskui vėl pradėjo kerėti ir užrašai dingo.
- Palaikyk juos savo rankose kokias dešimt minučių. Reikia, kad popierius sugertų tavo energetiką. - Pasakė jai duodamas lankstinukus.
- Esmė tokia. Ant jų užrašiusi užduotį tiesiog mesk lėktuvėlį ir jis nulėks man. O maniškis tau. Svetimas neperskaitys ką ten parašei. Tik asmuo, kuriam skirtas lėktuvėlis. Taip bus paprasčiau. Be to taip galėsi man parašyti, jei kas nors nutiks. Na tikiuosi to neprireiks.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #82 Prieš 4 mėnesius »
- Tik įdomu, ką reikštų tas jų teisybės įrodymas, - prikando lūpą. - Na, žinai, jeigu jie mane pasiimtų. Ką jie man darytų? - lyg tarp kitko paklausė Dori. - Aišku, kad pranešiu tau, jeigu kas nors nutiks. Jau nesu ta kvaila, naivi mergaitė. Žinai, anksčiau taip skubėjau neva užaugti ir bandžiau vaizduotis, kad man niekada nereikia niekieno pagalbos, - nusijuokė. - Žinau, kad ir dabar nesu suaugusi, bet jau smegenyse košės šiek tiek daugiau, - menkai šyptelėjo. - Žinai, kalbant apie Alaną... Kartais man atrodo... Na, nežinau. Kad jį labai stipriai paveikė tas visas įvykis parke... Jis šiek tiek pasikeitė po to įvykio. Arba man jau vaidenasi, - atsiduso. - O kaip tu jautiesi dėl to? Na, kad Juzefas nupylė tą bjaurybę? Sakai, tu nesi geras žmogus. Tikriausiai geresnis už mane, jeigu tau gaila to šlykštynės. Ar tau jo gaila? - paklausė. - Mes su Alanu vengiame apie tai kalbėti, man atrodo, kad jam sunku šnekėtis ta tema, be to, aš nenoriu jam per daug sakyti apie tai, jog man nėra gaila to, kuriam Juzefas atėmė gyvybę. Kartais aš pagalvoju, kad jis to nusipelnė arba net apie tai, kad to ano, kurį jūs kamantinėjote, nereikėjo paleisti. Jis liudininkas ir jis gali grįžti... Ai, Auri, nežinau. Aš tikrai negeras žmogus, ar ne? Kad taip galvoju? Su panele... su panele kuo? - dabar jau ėmė juoktis. - Tu vadini Clarke mandragora? - kvatojosi. - Merline, kaip taiklu! Ji tikrai cypia kaip ką tik išrauta mandragora! Čia tai pravardė! Būtinai pasakysiu Erkai, - klastuoliškai sublizgino akimis. - Nebijok, jau tikrai nesakysiu, kad tokią pravardę mūsų mielajai Clarke uždėjo pats transfigūracijos profesorius. Prisiimsiu šitą garbę sau, jei tu nieko prieš?
Dori stebėjo, kaip vyresnysis Senkleris kerėjo popierinius lėktuvėlius, o paskui laikė juos savo rankose.
- Turi omeny, kad jis tave pasieks, kad ir kur bebūtum? - tikslinosi. - Jeigu aš mesiu lėktuvėlį būdama Klastūnyno bendrajame kambaryje, jis pas tave atskris? O aš iš kur mes žinosime, kada kitas užtrauks dūmą?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #83 Prieš 4 mėnesius »
- Jie savo galvose įrodys, kad jų tiesa. Kad yra taip, kaip jiems reikia. O ką jie darys... - Auris padarė pauzę. Nieko gero dievaži tikrai nedarytų. - Kad ir ko jie norėtų neišdegs. Jau vienas iš jų po žeme. Gal nebus tokie kvaili, kad vėl bristų į tą pačią balą. Bet vis tiek reikia pasisaugoti. - Taip. Atsargius ir dievas saugo ar kaip ten sakoma. Tegu tik pabando prie jos prieiti. Piktai pagalvojo.
- Ir gerai. Nieko, visi pereina per tokį laikotarpį. Svarbu, kad dabar supranti, jog kvailai elgeisi. Kad pasimokei iš savo klaidų. - Toliau jie kalbėjosi apie parko įvykius. Auris sunerimo. Ar ji pastebėjo, kad Alanui blogai? Vadinasi tikrai blogai. Reikės parašyti laišką jo tėvams. Nieko nebus.
- Dori, jei tu būtum tokia bjaurybė, tą kartą būtum sėdėjusi ir su pasimėgavimu viską stebėjusi. Juk nesijautei maloniai ten būdama. O tai, kad jauti jiems neapykantą. Na juk tai normalu. Mintyse žmonės įvykdo labai daug žmogžudysčių. Bent jau aš taip manau. Man labai gaila, kad ten buvai. Kad turėjai viską matyti. Klausi ar man jo gaila... - Ar sakyti atvirai ar ne? Ak, bet jie jau per daug vienas kitą pažinojo. Tai ar jam meluoti ir sakyti, kad gaila?
- Ne. Man jo negaila. Bet man gaila, kad Juzefui teko to imtis. - Jei tavęs ir Alano ten nebūtų buvę, tai ir tas antras gal būtų miręs. O Dolohovai? Irgi. Auris juos turėjo savo rankose ir kaip paskutinis kvailys paleido. Bet Ar galėjo paauglių akyse užmušti šitiek žmonių?
- Na, to žmogėno laimei pavyko išsisukti. Kaip jau ir sakiau gal bus protingesnis ir nelys prie tavęs. Jei tau nuo to ramiau... Aš nejaučiu jokio sąžinės graužimo dėl savo elgesio ten, parke. Kita vertus... Na, jaučiu sąžinės graužimą prieš judu. Tave ir Alaną. Tai tiek...
Jis pabaigė kerėti tuos lėktuvus ir vieną jau visam laikui atidavė merginai.
- Dieve, tik nieko Erkai nesakyk. Aš bandau atvesti ją į doros kelią. Nebandyk man visko griauti. O be to Profesorė Clarke žino, kad aš ją vadinu... Na žodžiu ji žino apie savo pravardę. Pamiršk šį reikalą. Taip, lėktuvas gali nulėkti bet kur. Tai... Na lyg daiktų keliavimas oru. Net jei būčiau savo namuose, o tu vaikų namuose, aš jį greit gaučiau. Jie dabar susiję, traukia vienas kitą. O juk tau sakiau, užkerėsiu mus kerais, kurie naudojami priklausomybių gydymo centre. Duok ranką. - Jis paėmė ją už rankos ir kita ranka pridėjo lazdelę prie jų rankų.
- Inpremonio Algotikus Delantes. - Pasakė. Iš lazdelės išnėrė žalias spindulys ir apvijo jų rankas. Tada dingo.
- Dabar turi pakartoti. Tada tu žinosi, jei aš sulaužysiu žaidimo taisykles. Na tiesiog pajusi, žinosi ir tiek. O dabar dar vienas svarbus klausimas. Kuo pasikeitė Alanas? Mums reikia rimtai pasikalbėti.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #84 Prieš 4 mėnesius »
- Žinai, Auri, tas ir baisiausia. Tas ir baisiausia, kad man patiko. Patiko kankinti Grėtę. Aš norėčiau, kad man tai nebūtų buvę malonu. Bet buvo, - sučiaupė lūpas. - Ta akimirka, kai ji raitėsi nuo skausmų mano valioje... - Dori tai prisiminė. - Bet ji to nusipelnė, Auri! Ji yra tikra... - ir iš Dori lūpų pasipylė bjaurūs keiksmažodžiai. - O tu manai, kad Juzefui tai pirmas kartas? - lyg niekur nieko paklausė. Juzefas jai nepasakojo apie savo darbus. Bet neslėpė, kad jau yra tai daręs. - Žinai, aš irgi jaučiu sąžinės graužimą prieš Alaną. Jei ne motyvacija dėl jo, tikriausiai šiandien būčiau suspardžiusi tavo gitarą dėl tos cigaretės, - vos vos šyptelėjo. - Atvesti į doros kelią Erką? - Mendel pakalė antakius. - Dėl sodo nykštukų, Auri, nepaversk mano draugės šventuole. Mums kartu taip... smagu, - pagalvojo apie visas nesąmones, kurias su Erka krečia, bet neketino apie tai Auriui pasakoti. - Gerai, gerai, niekam nieko nesakysiu apie tą rėksnę, - turėjo omenyje Clarke.
Tas reikalas su lėktuvėliais penktakursei pasirodė šaunus. Ji net užsinorėjo, kad juodu su Alanu po tokį turėtų. Aišku, ne kokiems nors užrašams, o tiesiog bendravimui. Gi Alano rašiūną ji iš pykčio sulaužė...
Dori panaudojo tuos pačius kerus, kaip ir Auris, pasirodė toks pat žalias spindulys. Regis, viskas pavyko.
- Net nežinau... - prakalbo apie Alaną. - Jis pasidarė kažkoks... kitoks. Mažiau linksmas. Daugiau susimąstęs. Kartais atrodo, kad jį kas nors slėgtų. Bet praėjo jau tiek laiko, - pažiūrėjo į vyresnįjį Senklerį. - Manai, jis to... negali pamiršti?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #85 Prieš 4 mėnesius »
Dori pradėjo keikti jo be galo mylimą pusseserę.
- Oho. Net aš taip šauniai niekada nebūčiau jos apibudinęs. Aš pats žinau kokia yra Grėtė, gali man nesakyti. Na... Kaip tavo mokytojas sakyčiau, kad tai siaubinga. Kad tuo mėgavaisi. Bet šiaip... - Jis atsiduso. - Grėtė dar ne to nusipelno. Bet, kaip pasakytų Alanas. Ne mums spręsti tokius dalykus. Bet jei jau visai rimtai. Tikrai blogai, kad tu naudoji tuos kerus. Verčiau juos pamirštumei. - O jai staiga užklausus apie Juzefo darbus Auris trumpai pasakė.
- Aš nemanau, kad tai tema, kuria mums reikėtų kalbėti.
Ir kam reikėjo prasitarti apie tą Mandragorą? Visai netyčia gavosi. Galvojo jis.
- Kuo tau nusikalto mano gitara? Jei nenori su manimi susipykti, tai palik ją ramybėje... - Pasakė tai kuo rimčiausiai. - Erkai nuskilo sudėtingas gyvenimas. - Peršoko prie kitos temos. - Aš jos dar neperpratau. Jai riekėtų geresnio specialisto nei aš pagalbos. Gal kokio psichologo? Kai aš su ja pradėjau bendrauti, kai ji buvo antrakursė. Ji su manimi net nekalbėjo. Tik svaidėsi kerais ir viskas. Na, bet gal dabar jau ir geriau... Nenorėčiau, kad ji savo gyvenimą praleistų Askabane. O ji tai galėtų ten patekti. Todėl verčiau neversk jos kvailioti.
Tuomet jau jie pradėjo kalbėtis apie Kitą didžiulę problemą.
- Alanui blogai. Žinai, kai grįžome namo po visko. Jis nekalbėjo ištisas tris paras. Maniau, kad turėsiu vežti jį į ligoninę. Kad nežinau. Įvyko kažkoks emocinis lūžis. Nežinau... - Jis ir vėl pajuto tą žiaurią kaltę dėl viso to. - Galop pradėjom piešti. Aš jo prašiau,  kad nupieštų man tai, apie ką dabar galvoja. - Auris ir dabar turėjo tuos piešinius.
- Taip ir bendravom... Galiausiai pradėjo man atsakinėti, tik labai jau trumpai. Paskui, kai praėjo dar daugiau laiko kalbėjo normaliai. Nenorėjo, kad apie tai pasakočiau jo tėvams. Sakė, kad jiems vis tiek tas pats. Jam sugrįžus į dvarą viskas ėjosi lyg po senovei. Greit atėjo ir mokslo metai. Prieš porą dienų jis atėjo pas mane. Kalbėjomės ir jis man papasakojo, kad negali naktimis normaliai miegoti. Sapnuoja košmarus. Visokius. Dažnai sapnuoja, kad yra tame tinkle, sapnuoja mirtis. Žodžiu įvairios sapnų variacijos. Ir kad šiaip pastoviai jaučia nerimą. Aš parašiau laišką jo tėvams, nes tik jie gali jį užrašyti pas kokį psichologą. Jis dėl to supyko. Bet ką daugiau galima padaryti? Juk su tuo reikia kažkaip tvarkytis. - Bekalbant Aurį apėmė visiškas beviltiškumo jausmas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #86 Prieš 3 mėnesius »
Aišku, Auris ir vėl šiek tiek pamokslavo, bet Dori nieko nesakė, tik pavartė akis. O vėliau šiek tiek nustebo.
- Sudėtingas gyvenimas? Erkai? Ir kokios dar pagalbos? Juk Erka yra šauni!
Tik paskui mergina pagalvojo, kad niekada nesikalbėjo su Erka apie asmeninius dalykus. Nežinojo, kur ji gyvena, kokie jos tėvai. Bendrakoledžės arba linksmindavosi, pavyzdžiui, krėsdamos išdaigas, arba veikdavo kažką neutralaus, kaip kad tas laikinų tatuiruočių darymasis. Tačiau apie rimtus dalykos jos nesišnekėdavo.
Klastuolė norėjo paklausti daugiau apie Erką, tačiau nutuokė, kad Auris jai nieko nesakys. Tikriausiai jis manė, kad aš žinau ką nors daugiau, mintyse pagalvojo. Galbūt reikės kaip nors subtiliai Erkos paklausti apie jos šeimą. Tačiau tai atrodytų keista. Gal kada nors, galvoje užbaigė mintį.
Na, o kai vyresnysis Senkleris ėmė pasakoti apie Alaną, Mendel visai apstulbo. Erka iš minčių išgaravo. Taip, ji matė, ji suprato, kad Alaną tas įvykis stipriai paveikė, bet kad jis po to nešnekėjo tris paras? Kad bendravo su Auriu piešiniais? Tokią informaciją paauglės ausys ir smegenys pasiekė pirmą kartą.
- Ir ką jis tau nupiešė? - paklausė. - Apie ką jis tada galvojo? Jis nieko man nesakė apie jokius košmarus, - tamsiaplaukė šiek tiek susiraukė.
Viduje pajuto kartėlį, mat pati gi šitaip atsivėrė jam tada tame keistame namelyje. Papasakojo praktiškai viską, išskyrus tai, kad turi visišką priklausomybę rūkymui. Nors dabar teks papasakoti ir tai, kai su Auriu pradėsime žaisti šitą žaidimą, pamanė.
Kita vertus, kaip Dori galėjo reikalauti iš Alano, kad jis jai papasakotų apie jį kankinančius dalykus, kai pati penktakursė jam pusmetį melavo, jog Makso mirtis buvo pabėgimas? Be to, jis sapnuoja košmarus apie tą baisią dieną, o aš praktikavausi nužudymo užkeikimą laisvalaikiu. Kaip jis turėjo jaustis tai sužinojęs? Ir dar pakviečiau jį pasižiūrėti testralių.
Kartėlio viduje nebeliko. Dabar jautėsi liūdesys ir vilties trūkumas.
- Ką darysime? - pažiūrėjo į Aurį.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #87 Prieš 3 mėnesius »
Erka jam kėlė daug nerimo. Ypač seniau. Dabar atrodė, kad viskas yra geriau. Tik žinoma jie nebuvo rimtai susirieję. Auris stengėsi jai neprieštarauti, nes nenorėjo jos atbaidyti. Nenorėjo, kad ji vėl užsidarytų, pradėtų laidyti kerus ir kitaip kvailioti. Bet kas būtų, jei jis vėl pradėtų kalbėtis su ja apie jos elgesį tam tikrais momentais? Arba jeigu sugautų ją išdykaujant ir pradėtų dėl to pamokslauti. Gal vėl viskas prasidėtų iš naujo.
Užsigalvojęs apie tai visai aptilo. Tik kai Dori liovėsi kalbėti po pauzės Auris atsakė merginai.
- Jei jūs draugės, turi jai padėti. Turiu galvoje neraginti jos kvailioti. Jei tu tyčia krėsi su ja išdaigas, sakysi, kad tai šaunu ir taip toliau. Aš labai tavimi nusivilsiu. - Taigi jie kalbėjosi apie Alaną. Apie jį prašnekus darėsi nyku.
- Piešė iškirstus medžius. Kelis kartus piešė žmogų įstrigusį lyg ir voratinklyje. Kartais tiesiog piešė voratinklius, juose įsipainiojusias muses ir jas medžiojantį vorą. Dažnai piešdavo tiesiog didelius šauktukus arba klaustukus. O kartą užrašė, kad nėra prasmės kalbėti, nes jo vis tiek niekas nenori girdėti. Daug ką piešė... - Aptarinėti tuos piešinius buvo liūdna. Auris visai nenorėjo apie juos kalbėti. Nes tada galvojo, kad pražudė savo pusbrolį.
- Nežinau ką darysime. Tikiuosi, kad jo tėvai sureaguos į mano laišką. Žinai, aš nežinau kas nutiko bet... Kažkas nutiko po Frederikos laidotuvių. Tu žinai apie ją ar ne? Kažkodėl nuo tada Alanas labai vengia savo tėvo. Bet aš nežinau kodėl. Jis man nesako. O tu? Kaip tu laikaisi po tos vasaros? - Išties tai buvo svarbu. Juk ji tada liko viena vaikų namuose ir turėjo su viskuo kažkaip susitvarkyti.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #88 Prieš 3 mėnesius »
Dori susiraukė Auriui kalbant apie Erką.
- Tu manai, kad aš raginu ją kvailioti? Mums tiesiog taip gaunasi. Be to, neužsiminėjame mes tokiais dalykais kaip išdaigos, - pamaniusi, kad gali išsiduoti, pasiteisino. - Tu negali man aiškinti, kaip aš turiu bendrauti su savo draugais. Erka yra vienintelė mano draugė, su kuria aš galiu atsipalaiduoti. Ir negalvoti apie sudėtingus dalykus. Jeigu aš jai bandysiu padėti, nors nelabai suprantu, kokios pagalbos jai reikia, nes ji šauni, mano gyvenimas išvis taps sumautas, - pavartė akis. - Ir jei imsiu aiškinti Erkai, kaip elgtis, nemanau, kad ir toliau būsiu jos draugė. Abejoju, ar jai tai patiks.
Tamsiaplaukei nebuvo lengva klausytis vyresniojo Senklerio pasakojimo apie Alano piešinius. Ji įsivaizdavo Alaną tapant tokius dalykus. Kaip jam tada turėjo būti sunku, mintyse pagalvojo.
- Apie Frederiką? - sučiaupė lūpas. - Taip, žinau apie ją, - penkiolikmetė prisiminė jos laišką, kurį yra tekę matyti. - Na, Alanas... Kiek jį pažįstu, jis niekada gerai nesutarė su savo tėvu. Nežinau, ar tai paūmėjo po jo sesės laidotuvių... Dar tada tiek daug su juo nebendravau, taip gerai nepažinojau... Jam tiesiog nepatinka, kad tėvas labai vertina grynakraujus burtininkus, žinai...
Galiausiai Auris paklausė Dori, kaip ji laikosi po visų tų įvykių.
- Ar aš? Viskas man gerai. Tiesą pasakius, jeigu galėčiau, tai ir tą kitą tipą nudėčiau, - menkai šyptelėjo ir pabandė nusijuokti, bet nelabai pavyko, vis dėlto pokalbis buvo emociškai sunkus.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 533
Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
« Atsakymas #89 Prieš 3 mėnesius »
Jam užsiminus apie šiokį tokį Erkos pristabdymą Dori aišku iškart pradėjo šiauštis.
- Varge, aš tau tiesiog sakau, kad Reikia kartais pristabdyti. Yra smagios išdaigos ir yra piktybiškos išdaigos. Tau taip neatrodo? - Kaip čia jai dabar viską išaiškinti? Nenorėjo dabar pradėti dėstyti savo minčių apie visą tai, ką mąstė apie Erkos atvejį.
- Na gerai. Tarkim taip. Kartais jausk ribas ir pristabdyk ją ar supranti? - Ir kam dabar išvis pradėjau šitą temą? - Tiesiog, žinok kada sustoti. - Tikriausiai dabar viskas dar labiau neaišku. Nutarė Auris.
Alano ir jo tėvo tema visada buvo nykus atvejis. Rolandas niekada jo neklausydavo. Na žinoma Auris buvo jaunesnis ir Rolandas numodavo į jo žodžius ranka. Labai daug kartų Auris mėgino su juo kalbėtis dar tada, kai pats lankė mokyklą.
- Na taip. Dėl to jie niekada nesutarė. Bet dabar ir dar kažkas nutiko. Tik aš nežinau kas. Iš pradžių maniau, kad viskas todėl, jog Prieš metus jo tėvas buvo sugalvojęs perrašyti Alaną į Durmštrangą. Tai buvo suplanavęs net nesitardamas su Alano mama. Žodžiu aš jai viską papasakojau. Nes Alanas man pasiguodė, kad niekur nenori važiuoti. Tuo labiau į juodosios magijos mokyklą. Tuo metu Elija buvo... Na jai buvo labai blogai po Frederikos mirties. Bet kai aš jai tą pasakiau, tiesiog pasiuto. Atrodė, kad pabudo iš kažkokio transo. Atgijo taip sakant. Prieš tai visai niekuo nesidomėjo. Paskui Aš sužinojau, kad Rolandas skleidė šitas kalbas tyčia. Norėdamas, kad Alanas viską papasakotų Elijai. Bet jis nieko nesakė mamai, nes nenorėjo jos nervinti. Žodžiu jo darbą padariau aš. Nuo to laiko Elija regis ėmė geriau tvarkytis. Tai žodžiu nemanau, kad Durmštrangas yra tai, dėl ko Alanas vengia savo tėvo. - Išpasakojo tą keistą istoriją Auris.
- Pamiršk tą tipą Dori. - Pasakė jis. Bent jau Mendel nesapnuoja košmarų ir regis nesikrausto iš proto. Bet vis tiek buvo labai blogai, kad ji ten atsidūrė taip ne laiku.
- Tikiuosi vieną dieną viskas pasimirš. - Kada nors tai bus toli praeity. Kad tik Simonas nesugalvotų kaip prikviesti mane pas save. Juk tai taip lengva. Priesaika juk duota. Jam tereikia susivokti mane pakviesti ir turėčiau tuojau pat ateiti. Jis gali tai suprasti, jei taip nebūtų užvaldytas pykčio. Pasinėrė į mintis Auris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »