[Athena OConnor]

Antrakursė šmirinėjo prie pagrindinių Hogvartso vartų. Tikėjosi čia susitikti brolį, nors retai su juo susitikdavo, kartais būdavo smagu su juo pabendrauti. Žinoma, tas brolis nebuvo Brett. Hogvartsas buvo poilsis nuo to rudaplaukio ir jo smurto. Čia Athenos niekas nemušdavo kaip mušė brolis. Viskas buvo kaip tikroje pasakoje.
O'Connor pavardės savininkė atsiduso. Sean taip ir nepasirodė prie vartų. Greičiausiai ir vėl trinasi su savo draugais pagalvojo rudaplaukė kiek nuliūsdama. Jos brolis turėjo tikrai nemažai draugų nepaisant to, kad taip pat vaikščiojo apsirengęs ne savo dydžio drabužiais, kurie būdavo suplyšę. Gal jis tiesiog turėjo tai ko neturėjo smaragdinių akių savininkė? Arba tiesiog buvo malonesnis nei ji? O Athena juk taip stengėsi... Na, turbūt jai nebuvo lemta susirasti draugų. Taigi, jauniausioji O'Connor šeimos atžala nusprendė imtis kitos taktikos. Ji nebebus draugiška, kaip tik priešingai bus nedraugiška ir apsimes kieta, kol susiras kalnus draugų. Galbūt tada draugų kiekiu netgi aplenks Sean draugų skaičių!
Pamąsčiusi apie savo planą, brolio nusprendė nebelaukti ir jau sukosi eiti, tačiau atsitrenkė į merginą.
- Ei, - teištarė susiraukdama savo antakius mergaitė.

[Alrisa Fuentes]

Nauji mokslo metai reiškė naujas mintis. Šįkart - visiškai nepageidaujamas. Juk Alrisa jau penktakursė: dar keli meteliai ir... Ne! Įsakydavo sau ji, netrokšdama darkart paliesti tos temos, plazdančios bekrašte juoduma. Kiekvieną sykį pagalvojus apie ateitį nukrėsdavo šiurpas - buvo pratusi gyventi tik dabartimi. Todėl šių minčių iš tolo neprisileisdavo.
Tačiau šiandien buvo ypatingai sunku pabėgti nuo savęs. Niekas nepadėjo, nei miegas, nei maistas, nei jos mieliausieji gyvūnėliai. Norėjosi klykti iš nevilties. Rodės, kad tik praskleidus tą aksominę užuolaidą ir išsprendus problemas pavyks nutildyti įkyrų balselį smegenyse. Laimei, nuostabus rudeniškas oras leido išeiti į lauką bei suteikė mažytę viltį, kad grįžus iš pasivaikščiojimo slegiančios mintys nebekankins.
Iš pradžių kiek pasitrainiojusi kieme klastuolė pasuko link vartų, ketindama užsukti į mišką. Lyg ten slypintys nuotykiai galėtų viską nuslopinti... Nenuostabu, kad pakeliui dar godžiai graužė nuo pusryčių likusią bandelę su džemu - tikėtina, jog du metodai, taikomi vienu metu, turėjo didesnį efektą. Tuo tarpu juodaplaukė kovojo su nesibaigiančiais klausimų legionais, nekreipdama dėmesio į aplinkui šmirinėjančius mokinius. Tad ji visai nepastebėjo, kaip viena mergaičiukė tiesiog išdygo penktakursės kelyje ir drįso į ją atsitrenkti! Alrisa akimirksniu atsitokėjo bei rūsčiai nužvelgė nepageidaujamą personą. Gal viskas būtų pasibaigę tik keliais nemandagiais žodeliais, bet dabar viskas buvo daug rimčiau: susidūrimo metu bandelė nukrito ant purvino grindinio ir liūdnai pabaigė savo galą.
-Tu... Niekur nepabėgsi! - piktai sušnypštė bei įsispoksojo į ją, nekreipdama dėmesio į žalią Klastūnyno uniformą. Nebus jokio pasigailėjimo tokiam žiauriam nusikaltimui.

[Athena OConnor]

Athena kaip reikiant prisidirbo. Ji atsitrenkė į mergaitę, kuri vis tik buvo vyresnė. Iš karto pasigailėjo ištarusi žodį ,,ei''. Rudų plaukų savininkė tikėjosi, kad užkliudys kokį pirmakursį ar pirmakursę, tačiau tik po savo žodžių pastebėjo, kad čia vyresnė mergina. Ir dar iš jos koledžo! Tai buvo tiesiog pasibaisėtina. Bet, O'Connor nusprendė, kad apsimes, jog viskas gerai. Juk ta klastuolė nebuvo jos brolis Brett, tai ką ji galėtų padaryti? Ogi, nieko. Baimė, kurią jautė Athena sumažėjo. Na, tiksliau pati smaragdinių akių savininkė tą baimę sumažino mąstydama taip kaip įprastai nemąsto. Ji sugebėjo pakeisti savo mąstysena. Nors trumpam. Vadinasi ir būnant namuose tai yra įmanoma.
- O aš niekur ir nesiruošiu bėgti, - ramiu tonu pasakė ilgaplaukė pasitvarkydama savo plaukus. Dabar ji stovėjo visai ramiai, apsimesdama, kad yra drąsuolė, kuri nieko pasaulyje nebijo. Netgi to rudaplaukio laukiančio jos namuose. Tačiau mergaitė melavo pati sau. Ji bijojo ir brolio, ir netgi tos merginos į kurią atsitrenkė, bet apsimesti, kad ji nebijo buvo lengviau nei pripažinti baimę. Bent šioje situacijoje. O ką tu žinai, gal priešininkas išsigąs tavo drąsos, nors ji ir dirbtinė?

[Alrisa Fuentes]

Atrodė, kad grasinimas nepadarė jokio įspūdžio jaunesnei klastuolei. O juk jos turėjo bijoti! Ar bent jau nepriešgyniauti. Priešingai elgėsi toji mergiotė, stovinti tiesiai priešais. Alrisai kraujas tiesiog užvirė, bet tai išdavė tik šokolado rudumo akys, gręžte gręžiančios mokinę. Ji dar pasigailės! Bet reikėjo pripažinti, kad iš karto taip šiurkščiai elgtis negalėjo. Dar norėjo išsiaiškinti, ar išties ji tokia kvailė, ar tik apsimeta tokia esanti.
 Todėl penktakursė įtariai prisimerkė ir tarė:
-Ar tikrai? - tuomet susipažinkim - Kas esi, jei turi tiek drąsos taip kalbėtis su manimi?
Pamažu ji ėmė sukti ratą apie rudaplaukę lyg plėšrūnas aplink auką, nė sekundei nenuleisdama žvilgsnio. Galėjai pamanyti, jog slapta bijo priešininkės. Bet tai buvo klaidingas mąstymas - Alrisa niekada gyvenime nesibaidė kažkokių mažesnių mergaičių, net jei jos atrodė itin piktos. Išorė apgaulinga. Kaip ir jos pačios.
Suerzinta tos minties klastuolė paėmė nukritusią bandelę bei kiek pavarčiusi rankose paleido į bendrakoledžę. Kepinys jau buvo nevalgomas, tad kodėl jo nepanaudojus? Vis dėlto labai gailėjosi neradusi balandžių ar pelėdų kakučių, kurie būtų pagerinę netikėtą išpuolį bent šimteriopai. Tiesa, jie priminė patį nemaloniausią susitikimą su Elliw, kurio metu taip pat buvo išniekintas maistas. Tad veidą iškreipė ne pati gražiausia grimasa, primenanti išsiviepusias Užgavėnių kaukes.

[Athena OConnor]

Deja, Klastūnyno koledžo atstovės planas nepasiteisino. Trumpaplaukė iš tiesų jos neišsigando, o tiesiog jos pradėjo klausinėti. Athena krimstelėjo savo lūpą ir pasitvarkė savo plaukus.
- Aš Athena O'Connor, - pabrėžė pavardę. Jei ji netyčia pažinotų Brett tikrai išgąstų. - O tu kas tokia? - paklausė ir vėl pasitvarkydama savo ilgus plaukus, kurie netvarkingai krito ant pečių.
Greitai ta kita mergina pradėjo sukti ratą aplink O'Connor pavardės nešiotoją. Akimis ji sekė vyresnę merginą, kuri dabar atrodė tikrai baisi. Tiesa, už brolį nieko baisesnio nebuvo. Jis buvo jos didžiausias ir baisiausias košmaras, pati didžiausia baimė.
Po kelių akimirkų vyresnioji mokinė pakėlė bandelę nuo žemės.
- Ar tu ją...- neužbaigė klausimo, kadangi bandelė atskriejo į ją. Rudų plaukų savininkė kiek pasisuko, tad bandelė ją tik šiek tiek užkliudė. O'Connor susiraukė ir kiek supyko.

[Alrisa Fuentes]

Alrisai nei vardas, nei pavardė nieko nesakė, tad tik suraukė antakius. Nežinomybė erzino, kaip ir užduotas klastuolės klausimas, todėl ji ėmė sukti ratus aplink.
-Ar tai svarbu? Vis tiek tavo kvailoj galvoj niekas ilgai nepasiliks. - nusišaipė, nenuleisdama tamsių akių. Neturėjo nė menkiausio noro pasisakyti, kas esanti. Be to, tame pačiame koledže besimokanti mergiotė tikrai turėjo girdėti apie šiknašaudžio pliurzio šeimininkę. Nebent ji pirmakursė. O tokiu atveju tikrai reikėjo draugiškai susipažinti. - Alrisa. - galiausiai pratarė.
Fu, nuo kada taip šlykščiai maloniai pradėjau elgtis?! Pasipiktino savimi juodaplaukė ir paėmusi bandelę nuo žemės paleido šią į mokinę. Deja, paskutinysis skrydis buvo nesėkmingas - kepinys tik vos vos kliudė taikinį. Ji sugriežė dantimis, bet kol kas nebandė traukti lazdelės. Keista, bet neatrodė, kad priešė labai pyktų: tarsi į ją kiekvieną dieną mėtytų maisto atliekas. Na, bandelę iš bėdos dar buvo galima suvalgyti, bet Alrisa neketino žeminti savęs prieš šitą keistą mergiotę.
-Gal kas nors trenkė teleskopu tau per galvą, kad nežinai, jog manęs reikia bijoti? - įgėlė klastuolė. Apsižvalgiusi nepamatė nieko gero, ką būtų galima paversti bent vidutinišku ginklu. Beliko viena išeitis. - Calvorio. - sušnypštė.
Jai nesąmoningai buvo įgrisę ilgi plaukai, kuriuos klastuolė nepaliaujamai tvarkėsi. Tad rodėsi logiška juos pašalinti. Ypač dabar, kai lyg tyčia žinojo burtažodį, tobulai sutvarkysiantį šį reikalą.

[Athena OConnor]

Kažkodėl šią akimirką jauniausioji O'Connor pavardės nešiotoja nusprendė, jog būtų visai neblogai dingti iš čia. Ta klastuolė buvo vyresnė, o vyresni žmonės jos labai nemėgo ir ji nemėgo vyresnių, kadangi jie jai priminė jos prastą brolį.
Išgirdusi vardą, kilstelėjo savo antakį. Athena nepažinojo jokios merginos vardu Alrisa, tad šis vardas jai pasirodė gražus. Tiesa, ji apskritai pažinojo mažai merginų ir neturėjo daug draugų, tad daugelis vardų jai skambėjo gražiai. Visi jie buvo įdomūs ir gražūs.
Kol kas O'Connor pavardės nešiotoja nieko nedarė ir tiesiog stebėjo tamsiaplaukės judesius. Jai reikėjo išanalizuoti savo priešę.
- Man niekas netrenkė teleskopu, tiesiog tu nesi žmogus, kurio aš turėčiau bijoti, - ištarė visiškai ramiu tonu Athena. Ji bandė vaidinti tokią, kuri nieko nebijo, tačiau buvo pradėjusi justi baimę pasirodančią jos akyse.
Staiga pasigirdo šnypštymas iš merginos lūpų. Rudaplaukė susiraukė ir dėl keliamo streso norėjo pasitvarkyti savo plaukus, tačiau jų nebebuvo. Jaunoji O'Connor pavardės atstovė sukliko ir susirado lazdelę.
- Incendio, - ištarė pirmą į galvą šovusį burtažodį. Tikėjosi, jog vyresniosios merginos apsiaustas užsidegs ir Athena bus sėkminga.

[Alrisa Fuentes]

Alrisa beprotiškai apsidžiaugė, pamačiusi, kad paleisti kerai suveikė puikiai. Dabar niekas visame pasaulyje negalėjo sunaikinti tos tobulos nuotaikos, kurią sukėlė plika mergaitės makaulė. Akys pergalingai kibirkščiavo piktdžiuga - svetimo rodomas skausmas jai darė ypatingą malonumą. Nelaimei, toji šlykšti Athena nepametė galvos, priešingai nei plaukų. Todėl netrukus į klastuolę lėkė ugnies kamuolys. Gelbėdama savo kailį pamėgino paprasčiausiai pasitraukti į šoną, deja, kiek per vėlai.
Besiplaikstantį nuo judesio apsiaustą ūmai pasigavo liepsnos ir ėmė beatodairiškai ryti.
-AAA!! - dar sukliko, tačiau nebuvo laiko kvailai rėkaloti, kaip tai darė toji mergiūkštė.
Alrisa įprastomis aplinkybėmis būtų bandžiusi surasti vandens, ar, sėkmės atveju, paleisti kerus iš lazdelės, tačiau dabar viskas buvo kitaip. Ji tiesiog griuvo ant žemės ir nusirideno. Dabar buvo svarbiausia išlikti gyvai, o ne rūpintis savo prestižu ar pernelyg kietu grindiniu. Todėl nenuostabu, kad nežiūrėjo, kur yra priešė ir ką ši daro. Likimo ironija, bet penktakursė nusirideno tiesiai prie tos bjaurios mergiotės bei to nenutuokdama visa jėga į ją įsirėžė. Paskutinis dalykas, ką Alrisa spėjo pajusti, buvo vis dar tebekaistantis audinio gabalas kažkur prie šono.