[Melijandra Julija Lorijan]

-Už Schwarzer, tiesa?
Melijandra silpnai nusišypsojo ir pakėlė taurę.
-Už ją.
Taurės sutilindžiavo blausiai apšviestame kambariukyje. Asmenys, kurie čia buvo jautėsi šiek tiek nejaukiai, tačiau vienus į kitus žvelgė drąsiai. Kiekvienas iš jų žinojo apie nelaimingąją vokietaitę, buvusią žiobarotyros profesorę, gyvenusią čia, Brazilijoje, ir taip greitai išėjusią Anapilin. Kitaip nei kiti atvykę vasarai stažuotis į Kastelobrūšą, Melijandra ir jos brolis, žinojo kaip žuvo Schwarzer. Mela pie šios Hogvartso profesorės mirtį išgirdo tik praėjusias kelioms dienoms po Demonų metro mūšio, ir, jos nuostabai, Schwarzer per klaidą pateko į mūšio zoną. Problemos vienos nevaikšto.
Melijandra nusuko rudai pilkas akis nuo magiškų gyvūnų priežiūros kabineto langų. Vasara prabėgo, tuo labiau ir Demonų mūšis. Visai nenauja profesorė nurijo seiles. Nykščiu perbraukė per rodomojo piršto pagalvėlę ir susimąstė. Žiobarotyra jai neprilipo, žiemos viduryje ir pavasario pabaigoje galvą praūžė magiški gyvūnai ir brolio patarimai imti dėstyti šį dalyką. Igoris.- silpnumas sugniaužė kūną, Lorijan sukando dantis, nepasiduodama tam prakeiktam jausmui,- Nereikia. Rasi išeitį, o dabar susiimk.
Netrukus suskambo varpas, profesorė atsiduso ir nusišypsojo pati sau. Mokiniai sugužėjo į klasę.
-Esu Melijandra Lorijan. Mane gal kai kurie atpažįstate iš žiobarotyros pamokų. Gal kai kam pavyko per praėjusių metų žiobarotyrą tinginiauti, tačiau jei čia tinginiausit ir miegosit - ne mano problemos jei atsidursit ligoninės sparne. Spręsti jums,- Mela nutilo ir atsirėmusi delnais į stalą šiek tiek atsitiesė. Rudai pilkos akys nužvelgė visus mokinius. Jie visi turėjo gauti žinutes, jog per šias visas pamokas bus reikalaujama lauko darbams reikalingos aprangos, - Pamokos visados vyks geru oru ir prie Uždraustojo miško. Jei pamokos metu atsidursit ten - gero nelaukit. Taip pat nemėginkit mano kantrybės. Užpyksiu, po to graušiu save, pradėsiu valgyti, nusiųsiu jums maisto ir visi priaugsim viršsvorio. Nereikia, gerai? Bet jei rimtai - jei patys blogai elgsitės, aš ir jums būsiu bloga,- Lorijan veide pasirodė mažytė šypsenėlė, rodanti, jog šis žmogus kadaise buvo konditeris ir šiaip žmogus prie kulinarijos ir tikrai ras būdų kaip žmones nubausti kur ne kitur - tai virtuvėje - kad ir lieptų šimtą vieną česnaką nulupti ir supjaustyti.
Rimčiausia kalbos dalis praėjo. Dabar visi galėjo atsipūsti ar ir toliau miegoti.
-O dabar apie lankymą. Niekas jūsų čia nelaiko būti. Ateinate čia kažko išmokti, o ne prastumpti laiko ir vargiai užkalti koledžams taškų. Šiaip sau turite klausimų ar reikia pagalbos dėl magiškos faunos  - kreipkitės į mane. Beje, jei išvesite naują rūšį ar ją atrasite - dėl manęs galit net iki gyvenimo galo neiti į šią pamoką. Tik, aišku, pasakykit man ir parodykite egzempliorių,- tonas sušvelnėjo. Galėjai suprasti dviprasmiškai: arba ji kalba rimtai, arba juokauja. Turbūt abudu dalykai.
- Šiais metais bandysite prisiminti ir ar gerai suvaidinti, jog žinote apie feniksus, vienaragius, trestralius ir hipogrifus. Iš bendro išprusimo, turėjote apie juos kažką girdėti, todėl prieš pamokas ar kaip norite ar sugebėsite - perskaitykite vadovėlių informaciją apie šiuos gyvius. Įprastai per pamoką tik prisiminsite info, šį tą pabrėšiu ir tada eisime iš karto prie praktikos, per kurią bus aišku kas skaitė, o kas ne. Tiesa, kas jau susigundė išvesti naują rūšį ir dar ne - turėkite blanknotus, kuriuose savo valia pildysite visą informaciją apie magiškus gyvūnus. "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" - jau atgyvena. Taigis. Stokitės, einam prie Uždraustojo miško. Nenoriu, jog šis kabinetas supleškėtų,- kalba buvo baigta. Sugirgždėjo uždaromos durys. Profesorė su mokiniais išėjo į lauką.
-Kol kas yra žinomas tik ugninis feniksas. Jei kažkas iš jūsų išvesit ar atrasite feniksą, kuris vietoj susideginimo pavirs žemėmis, iš karto pasakysiu visus namų darbus ir egzaminus. Dar gal išpešiu kažką iš transfigūracijos,- nusišypsojo Lorijan, žingsniuodama  link Uždraustojo miško. Profesorė kalbėjo aiškiai ir garsiai, leido suprasti jog tvarka kaip žiobarų universitete: įdomu - klausykis, tačiau antram kartui niekas nieko nekartos,- Feniksų ašaros gydo - vieninteliai priešnuodžiai basilisko nuodams, taip pat feniksai turi imunitetą basilisko žvilgsniui, gali atlaikyti žudymo kerus ir vėl iš naujo atgimti. Be to yra stiprūs ir yra be galo lojalūs. Jie gali padėti bet kokioms būtybėms, kurios irgi yra ištikimos. Taigi, feniksai jus gali išgelbėti,- profesorė nutilo, leisdama mokiniams suvirškinti (ne)girdėtą informaciją, o pamiškė jau buvo šalia pat. Oras buvo šiltas, saulė aukštai spindėjo viršum galvų - budino prisiminimus apie jau prabėgusią vasarą. Paėjėjusi dar kelioliką žingsnių grupė pagaliau sustojo vienoje vietovėje, kur kadaise vyko trečiakursiams pamoka apie hipogrifus. Aptvaras buvo paverstas lauko klase ir stipriai apkerėtas, jog jei kažkas nutiktų - niekas neužsitegtų.
Profesorė sustojo prie vieno stalo, atidarė taip pat apkerėto narvo dureles.
-Kiekviename ant stalo narve yra našlaičiai feniksų jaunikliai,- prabilo, kai ant rankos užlipo ūgtelėjęs feniksiukas. Melijandra atsisuko į mokinius,- Šių pamokų standartas - sutvarkote gyvūnų išvaizdą, jų narvus, pašeriate, patikrinate ar nėra susižeidę, ar neserga. Kas papildomai - leiskite feniksams paskraidyti, kai tvarkysite narvus. Mokinatės savarankiškai vieni ar grupelėse- aš tik vedlė ir pasakau informaciją, kurią galėsite realiai už mokyklos ribų panaudoti. Naudojatės visomis savo žiniomis, klausiate kitų ir manęs, jei ko nesuprantante ir nežinote kaip atlikti. Dabar dirbkite,- su šiais žodžiais feniksas pakilo ir pradėjo skrajoti.
Tik jis vienintelis buvo Melos atidarytame narve.

Sveiki, praktika bus iki spalio 2 dienos, 3 praktikos postai.

TRUMPI PRIMINIMAI:
-
https://harrypotter.fandom.com/wiki/Phoenix
-
1. POSTAS - MAŽIAUSIAI 600 SIMBOLIŲ. BŪTASIS KARTINIS LAIKAS, III ASMUO, RAŠOTE TIK UŽ SAVO VEIKĖJĄ.
2. JEI JŪSŲ VEIKĖJAS  TIKRAI ATRANDA/IŠVEDA NAUJĄ RŪŠĮ - YRA "RPG'INIŠKAI" ATLEIDŽIAMAS NUO MGP PAMOKŲ, BET REALIAI UŽ ATRADIMĄ/IŠVEDIMĄ NEGAUNA JOKIŲ TAŠKŲ. Net ir jei atrandate, jums spręsti, ar norite veikėją vesti į šią pamoką. Tai tik mintis jūsų veikėjo istorijos paįvairinimui.
3. PAMOKŲ TINGINIAI KAIP DAFYDD LLEWELLYN GALI ATEITI Į ŠIĄ PAMOKĄ. TAIP PAT ŠUMAS GALI BŪTI, BET NETURI TAPTI MADA.
4. PAMIRŠKITE PAMOKOS FORMATĄ. TAI RPG, PER KURĮ VYSTOTE SAVO VEIKĖJO ISTORIJĄ IR GAUNATE TAŠKŲ. Atlikai praktiktą? Eik pramalti su liežuviais su kitais mokiniais ar profesore ar "eik daryti" kitų pamokų nd ar naršyti žiobarų internete, jei tavo tik veikėjas turi telefoną. Tačiau jei veikėjas nesilaikys kultūros normų pvz.: gers per pamoką - gaus areštą.
5. NEBŪKITE VUNDERKINDAIS. ČIA YRA LAISVĖ KLYSTI.
6. VISADOS LAUKIU IDĖJŲ, PATARIMŲ IR PASTEBĖJIMŲ MGP PAMOKOMS Į AŽ.
7. NEBŪKITE ABEJINGI FORUME VYKSTANTIEMS ŠIUO METU MAŽO MASTO IR/AR ŽINONUMO ĮVYKIAMS. Pamatei kažką įdomaus ir įtartino? Prašom, skleisk ar susirankiok gandus, paskalas - MGP pamoka tau kaip tik. (P.S nepamiršk to skleisti ir kitose pamokose)

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atėjęs į klasę ir pamatęs ten profesorę Dafydd vos nenugriuvo. Juk tai ta pati moteriškė, kuri pernai dėstė žiobarotyrą! Nereikia ir sakyti, kad nebuvo įdomu. Ko gero, įdomiausia dalis buvo tada, kai už lango esantys paukščiai sugužėjo palesti Dafydd pro langą išmesto batono. Klastuolis apmaudžiai atsiduso: šį kartą batono neturėjo nė kąsnelio. Ką tada per šitą pamoką veikti?
Klastuolis atsisėdo pačiame klasės priekyje - nuotaika buvo pati tinkamiausia erzinti profesoriams. Jis žinojo, kad per pamoką nieko nedarys - ir šį kartą norėjo tomis žiniomis pasidalinti su profesore Lorijan.
Deja, genialus velsiečio planas neišdegė. Profesorė kažką papliurpė (Dafydd negirdėjo nė pusės) ir tada teko eiti į lauką!
- Tu juokauji? - suburbėjo raudonplaukis. Deja, teko keltis ir eiti. Vaikinas nenorėjo likti užrakintas klasėje. Sunkiai dūsaudamas šešiolikmetis atsistojo. Apsižvalgė po klasę, nieko įdomaus ten nepamatė ir išėjo pro duris.
Deja, pakeliui Lorijan taip pat nesiteikė patylėti. Kiek ji gali pliurpti?! Dafydd užvertęs akis slinko pats paskutinis, kai staiga už kažko užkliuvo ir plojosi ant žemės.
- Po velnių! - riktelėjo Dafydd. Jau ir taip visi mažvaikiai smaginasi dėl to, kad jis kartoja antrą kursą. Dabar viskas bus dar blogiau... Velsietis jau penktą kartą pasigailėjo, kad atšliaužė į pamoką.
Galiausiai profesorė atvedė mokinius prie kažkokio aptvaro ar panašios nesąmonės. Ką gi, buvo panašu, jog bus įdomiau nei per žiobarotyrą. Deja, tai nereiškė, kad bus įdomu. Tikriausiai dar viena neeilinio nuobodumo pamoka... Dafydd net susimąstė, kad jam gal kada reikėtų tapti profesoriumi - jis sugebėtų sudominti mokinius! Klastuolis netgi pradėjo svarstyti, kokią pamoką vesti būtų įdomiausia. Į galvą atėjo transfigūracija, tačiau tada prieš akis iškilo Džeimso Greywindo paveikslas ir raudonplaukis net nusipurtė. Ne.
Panašu, kad Lorijan teikėsi pagaliau pabaigti savo pliurpalus ir bus galima pabūti ramiai. Savaime aišku, Llewellyn neišgirdo, ką reikia padaryti. Ir dar labiau aišku, kad jis to daryti neketino. Atsisėdęs kiek toliau nuo narvų su kažkokiais paukščiais jis pradėjo žiūrėti, kaip geri vaikučiai darbuojasi. Eilinį kartą paklausė savęs, ką čia daro. Deja, atsakymo į tokį sudėtingą klausimą velsietis neturėjo. Tačiau dėl kažkokios priežasties taip ir liko sėdėti.

[Giliai]

Lėja beveik bėgomis įpuolė į klasę, pasisveikino su profesore ir įgriuvo į suolą. Mergaitė šen buvo energinga, atrodo, galėjo greitai susierzinti, o savo nuotaikos įvardinti net pati negalėjo. Varnė nužvelgė mokytoją ir iškarto prisiminė ją dėsčius žiobarotyrą. atrodo reiks rimtai dirbti. Šyptelėjus pamastė mergaitė.
 Klasėje susirinkus mokiniams Lėja pabandė susikaupti. Varnanagei neblogai pavyko, bet ji troško kuo greičiau pradėti praktiką, nes nebegalėjo nusėdėti vietoje.
 Lėja labai apsidžiaugė, kai profesorė baigus kalbą pasakė, kad dabar jie eis į lauką, be to paminėjus magiškus gyvūnus apie kuriuos šiemet mokysis mergaitė iš vis nežinojo kur dėti džiaugsmo. Einant profesorė vis kalbėjo, kartais pajuokaudama, o antrakursė stengėsi atidžiai klausytis. Galiausiai mokinių virtinė sustojo ir Lėja pamatė išrikiuotus narvus.
- Feniksų jaunikliai! - džiugiai šūktelėjo mergaitė. Ji be galo mylėjo gyvūnus ir stengėsi apie juos visko sužinoti. Kitaip nei su žmonėmis, su gyvūnais Lėja elgėsi ypač švelniai ir rūpestingai. Profesorei paskelbus užduotį varnė priėjo prie nusižiūrėto narvelio, kur tupėjo mielas, dar nedaug paauges feniksiukas. Jia tidarė narvelio duris tyliai šnibždėdama:
- Vargšelis, likai be tėvų... - ji paglostė feniksiuką, -taigi, ir kas tave laiko tokioje netvrkoje? O dabar skrisk paskraidyti, kol išvalysiu tavo narvelį, mažyli. - Labai švelniai kalbino jį Lėja, tada paleido jauniklį paskraidyti ir šis džiauksmingai nuplasnojo. turbūt jau seniai norėjo paskraidyti. Juk pirma reikia sutvarkyti narvelį? pamastė mergaitė žvelgdama į ne itin malonų turinį narvelyje. Staiga Lėjai kilo klausimas ji nedvejodama garsiai paklausė:
- Ar kai feniksai susidegina jiems skauda? - Varniukė jautė, kad jaigu atsakymas bus ,, taip" ji visą naktį lovoje praverks.

[Miona Hera]

Papilkėjusi oda, pajuodę paakiai, paraudusios akys ir apsunkę vokai... Miona atsidūsėjo. Šiąnakt košmarai buvo ryškesni ir tikroviškesni. Ausyse tebeaidėjo šeimos narių balsai, vis dar girdėjo pleškant ugnį ir lūžtant namo sijas. Ar tai prisiminimai? Šviesiaplaukė to nepajėgė atskirti.
Šepečiu kelissyk perbraukė plaukus. Spindintys plaukai nė velnio nesiderino su odos atspalviu ir nuo nuovargio patamsėjusiomis akimis. Nusikirpti? - tarsi iš gelmės atsklido niūri mintis. Vis dėlto, kažkodėl nenorėjo.
Pamirksėjo. Ant skruostų raudonavo, gal kiek mėlynavo vienas kitas spuogelis, raudoniu tviskėjo suskirdusios lūpos. Seilėmis jas suvilgė. Nemaloniai perštelėjo.
Kaire ranka suėmė plaukus ir surišo į palei sprandą tabaluojantį netvarkingą kuodą. Lūpas patepė mėtų skonio, ar veikiau kvapo, vazelinu. Neskaudės bent.
Pusryčių nevalgė. Skaitė. Stebėjo paukščius. Darė namų darbus. Veikė bet ką, kad tik atitrauktų mintis nuo prisiminimų.
Kažkokiu būdu atsirado magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Apsižvalgė. Dafydd. Eilinįsyk pamatė jį sėdintį pirmajame suole. Mes ką, vietom susikeitėm? - tarsi atbudusi iš snaudulio pagalvojo ir susigūžė klasės gale. Pasikeitė, nes paliko kartoti kurso?
Timptelėjo mantijos rankoves. Niekaip nepajėgė sušilti. Reikėjo bent arbatos išgerti, - burbtelėjo mintyse ir sukaupė dėmesį ties profesore. Ji buvo matyta. Žiobarotyra, - tarsi patvirtindama, kad suprato, nežymiai linktelėjo galva. Kas antras profesorės Lorijan žodis kažkur pranykdavo. Grifei net dingojosi, jog kažkur po suolu slepiasi juodojo skylė ir gaudo moters žodžius. Specialiai, kad penkiolikmetė nieko nesuprastų.
Akys vis krypdavo į pirmą suolą. Nagi, Miona, atsibusk. Pasimuistė ant kėdės, tankiai sumirksėjo ir įdėmiai klausėsi užduoties. Puiku, - kiek guviau pamintijo, išgirdusi, su kokiai gyvūnais šįmet dirbs.
Nenorėjo pakliūti raudonplaukui į akis. Tik jau ne po žiobarotyros. Ar šiaip. Tiesiog nepakliūti. Todėl iš klasės viena pirmųjų. Juk, vis dėlto, sėdėjo arti durų.
Apie feniksus Miona žinojo pakankamai. Šie paukščiai buvo vieni mėgstamiausių iš visų magiškųjų gyvūnų. Kažkada, kai neturėjo Kiaros, netgi norėjo tokį auginti. Tačiau merginai pakako ir pelėdos. Pagalvojus apie ją, pamatė virš medžių skriejant baltą paukštį. Ot, koks sutapimas, - blankiai šyptelėjo paukščiui.
Merginą sutrigdė keiksmas. Dirstelėjo į ant žemės išsitėškusį Dafydd. Nepajutusi kilstelėjo antakius ir kaip mat nusisuko. Nesivaidenk. Ar supeikė save, ar Dafydd, nežinojo, tačiau bet kokiu atveju paskubino žingsnį ir pavijo profesorę ir kitus mokinius.
Po dar kelių minučių trukmės profesorės monologo buvo pravertas narvas, ir į laisvę išskrido nemirtingasis paukštis. Rudaakė susižavėjusi atsiduso. Pamanė, kad būtų visai neblogai, jei ir ji gebėtų skraidyti.
Išsirinko pirmą už akių užkliuvusį jauniklį. Spėjo, kad šis paukštis buvo jaunesnis už Melijandros, tačiau jau apsiplunksnavęs ir neabejotinai gebėjo skraidyti.
- Eikš čia, - ištiesė ranką, laukdama, kol sparnuotis užlips ant rankos.
Juodos akys nukrypo į Mionos. Paukštelis pakreipė galvą, tarsi ko klausdamas, ir galiausiai, po sekundės akylaus stebėjimo, užlipo merginai ant riešo. - Na štai, - ramiai tarstelėjo ir švelniai paglostė paukščio plunksnas.
Žvilgsnis kryptelėjo į šalį. Tik dabar suprato, kad stovi netoli Dafydd. Sunkiai atsidususi tarsi tarp kitko (nors viduje kažkas įnirtingai vartėsi, plazdėjo ir dar balažin, ką darė) mestelėjo klastuoliui:
- Tai taip ir prasėdėsi čia visą pamoką?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Būtinai pats pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį, kai Dafydd plojosi ant žemės, turėjo būti Miona Hera. Juk klasėje yra daugiau mokinių! Tačiau būtent šis žmogus žvilgtelėjo į velsietį. Mintyse klastuolis pradėjo dar labiau rėkti ir keiktis. Garsiai, žinoma, nieko nepasakė. Negalėjo prisipažinti, kad tas atsargus žvilgsnis jam nepatiko.
Sėdėdamas išsirinktoje vietoje Dafydd stengėsi nežiūrėti į Mioną. Akys krypo į tą pusę, tačiau vaikinas atkakliai tam priešinosi. Galiausiai jis užsimerkė - taip buvo paprasčiau suvaldyti neklaužadas akis. Klastuolis įsitaisė patogiau. Į galvą atėjo mintis, kad jis ir užmigti taip gali, tačiau tai raudonplaukiui ne itin rūpėjo - vis tiek neketino nieko veikti.
Kai jau atrodė, kad gali iš tiesų užmigti, išgirdo klausimą. Ir jį aiškiai uždavė tas pats žmogus, į kurį velsietis atkakliai bandė nežiūrėti. Kodėl tu ir vėl prie manęs kabinėjiesi?! piktai pagalvojo klastuolis. Po to, kas įvyko žiobarotyros pamokoje, jis tikėjosi, kad bus, jeigu taip galima pasakyti, saugus. Kad Miona tikrai nebenorės turėti reikalų. Juk jis ten elgėsi tikrai bjauriai. Be to... Turbūt nė vienas iš jų nesuprato, kuo viskas baigėsi. Viskas lyg ir nesibaigė. Jie net ir nepasišnekėjo. Turbūt pagrindinė to priežastis buvo ta, kad Dafydd ir vėl elgėsi kaip paskutinis šiknius. Ką gi, po vasaros iš jo gal nieko kito ir negalima tikėtis. Juk teko du ilgus mėnesius praleisti namie... Deja, Miona viso šito nežino, dėl to klastuolio bjaurumas ją tikrai galėjo nustebinti. Tačiau Dafydd neketino atsiprašyti. Dar to betrūko! Jeigu jis norėtų atsiprašyti, tai prieitų ir tą padarytų. Jis to nedaro. O ta mergiūkštė vis tiek kabinėjasi! Tai velsietį suerzino.
- Na, gal ir prasėdėsiu, ir ką? - piktai atkirto jis. Vis dar nebuvo atsimerkęs ir neketino to daryti. Dabar dar labiau nenorėjo matyti Mionos Heros veido.

[Sofija Orel]

Sofija pėdino į Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką vos vilkdama kojas. Naktį ją pabudino aštrus skausmas plaučiuose ir nesileido užmirštamas nors trečiakursė atkakliai bandė jį ignoruoti. Ryte žiūrėdama į veidrodį mergaitė pati sau priminė vaiduoklį, ligotai blyški odos spalva, papilkėjusios lūpos, net akys atrodė blankios ir kažkokios išvargusios. Geltoni Švilpynės šaliko dryžiai rėžė akį pabrėždami odos blyšikumą. Sofija nutraukė jį nuo kaklo ir apvyniojo šaliką aplink ranką.
Už pilies sienų siautė vėtra, raudama medžius ir skandindama takelius. Mergaitė jau naktį girdėjo kaip Hogvartso koridoriuose švilpauja vėjas ir į stogą barbena kruša.
Kabinete stovėjo Melijandra Julija Lorijan – žiobarotyros profesorė, regis nusprendusi pakeisti specializaciją. Sofija jai linktelėjo pasisveikindama, balso naudoti nedrįso, neaišku kas iš to būtų išėję. Balso stygos nesiruošė šiandieną tinkamai atlikti savo darbo.
Ir vėl klasė, profesorė, vieta prie lango, kasdienis ritualas jau trejus metus ( žinoma išskyrus vasaras, bet apie jas geriau patylėti ). Tada kaip paprastai teorija, drausmės klausi... aaa? Čia kažkas pasikeitė... mergaitė blausiai šyptelėjo išgirdusi kuo grasina profesorė. Viršsvoriu ir maistu! Neblogas būdas sujaudinti šiuolaikinės bendruomenės jaunuolių širdis ir sielas – prisaikdyti, kad, jei neklausys, grįžę atostogų netilps į mėgstamiausius džinsus...
Vėliau žingsniujant į lauką mokytoja kažką šnekėjo apie naujų rūšių atradimo galimybes, Sofija klausėsi puse ausies, Dafydd išsitiesė ant žemės, bet ( neskaitant užgauto išdidumo ) atrodė nieko nesusižeidė. Pasirodo ne jai vienai šiandien ne pati puikiausia diena. Kažkoks slogutis tvyrojo aplinkui, jo nejuto tik jaunesnė mokinė iš Varno Nago, kurios jaunatviškos energijos nesugėrė nei nakties, nei dienos blogybės. Nors pamačius feniksus ir Sofijos širdutė suplazdėjo iš jaudulio. Profesorė išėmė vieną apsiplunksnavusį jauniklį ir šis pakilo į viršų mosuodamas rausvaspalviais sparnais. Mergaitė priėjo prie narvelio kampe. Ten klibinkščiavo keli įvairaus dydžio ir amžiaus jaunikliai. Sako jūs gydote žaizdas... Gaila tik išorines... Trečiakursė pravėrė narvelio dureles ir šiek tiek drebančia ranka pripildė girdyklą vandens. Vienas iš jaunųjų feniksų įtariai snapu žnybtelėjo trečiakursės rankovę, tarsi pažindindamasis.

[Gaja Kasandra Amneta]

  Gaja nenorom žygiavo magiškų gyvūnų priežiūros klasės link. Po vakarykštės dienos maudė visą kūną. Ir kokio velnio ji nusipirko dešimt kilogramų saldumynų, kai vos patempia penkis? Vis tik teko pačiai nešti juos į pilį. Prašyti pagalbos nesinorėjo, o lazdelę kaip tyčia buvo palikusi kitame apsiauste. Tu tiesiog nuostabus žmogus, Gaja pagyrė save mergina, pasiekdama klasės duris. Praėjusiais mokslo metais, kai Melijandra dėstė žiobarotyrą, švilpė taip ir nebuvo pasirodžiusi šios pamokose ir kaip su vadove beveik nebendravo, tad dabar buvo gan keista ateiti į pamokas tos, kurią prieš penkerius metus vadino Jandra. Dabar prisiminus tuos laikus, Amneta visada šyptelėdavo. Metai prabėgo nepastebimai, o ji beveik niekuo nepasikeitė. Nebent priaugo pašalinių kilogramų, tačiau savojo kūno nė lašelio nesigėdijo. Juk jai ir taip nebuvo kam įtikt - nebent pačiai sau. Užėjus į kabinetą, kelioms akimirkoms sustingo. O kaip dabar į Melijandrą jai kreiptis? "Labas, Mela" skambėtų per daug keistai.
- Laba diena, Melijandra. - Pasisveikinusi, atsisėdo prie suolo. Žinojo, kad ilgai nepasėdės, bet nestovėsi gi, kai kiti sėdi. Pasitaisiusi guminį batą, gautą neseniai pelėdų paštu iš namų, Kasandra susimąsčiusi atsistojo su visais ir nusekė paskui Lorijan. Ką jie veiks lauke turbūt neįsivaizdavo nei vienas mokinys...
  Matyti feniksą iš taip arti buvo netikėta septintakursei. Jais pasirūpinti? O jei jie nuspręs sudegti? Tai juk išgąsdins ne vieną mokinį. Ramiai, jie dar jauni, jie nesudegs pradėjo ramint save septintakursė ir priėjo prie vieno iš feniksų. - Sveikas, mažiuk. Eikš pas mane. - Ištiesė ranką. Išgirdusi iš kažkur klausimą ar feniksams skauda, Gaja pažvelgė į varnę, kuri jį uždavė.
  - Kiek esu skaičiusi, tai jiems neskauda. - Žinojo, kad atsakymą turėtų pasakyti profesorė, bet kodėl gi ne?

[Melijandra Julija Lorijan]

Profesorė jau per vasarą nusprendė nekreipti dėmesio į Dafydd'ą - mokinys tik iš piktumo nervavo mokytojus ir tiek. Jis pats nuspręs ką daryti, net ir jei praklausė jos kalbą, antraip čia nesėdėtų. Lorijan jau norėjosi žiotis kursą kartojančiam klastuoliui, jog šis gali žygiuoti į pilį - niekas čia jo nelaiko - tačiau susilaikė, vos tik pastebėjo Llewellyną užkalbinusią grifę.
Jie, atrodo, buvo pažįstami, todėl profesorė porelę paliko ramybėje - galbūt Miona neklaužadai apeliuos sąžinę kažkaip.
Likę besidarbuojantys mokiniai atrodė nekaip - tik Lėja Vils tryško energingumu.
-Panelė Amneta teisi, Vils, kiek buvo magizoologų ištirta feniksamas neskauda,- patvirtino švilpės žodžius profesorė, kurios rudai pilkos akys nukrypo į Mionos pusę, o po to - į Sofijos.

*
-Kokios naujienos?
Melijandra sukryžiavo kojas ir pažvelgė į pelėdų atsiųstus laiškus. Buvo visa laimė, jog per pelėdos spėjo atnešti raportus vos prieš lietingo laikotarpio pradžią. Buvusi žiobarotyros profesorė susiraukė.
-Atsiųsta santrauka....apie Ianą ir magiškus gyvūnus....- Mela prikando apatinę lūpą. -Mūsiškiai Jungtinėje Karalystėje užgiksavo kalnų trolių judėjimą. Jie nusiaubė keturis kalnų burtininkų miestelius.
Kambarėlyje įsitvyravo tyla. Už lango tamsiame Amazonės miške pylė lietus.
-O apie Ianą...Jam pavyko į savo pusę palenkti antrą pagal dydį Jungtinės Karalystės vilkolakių gaują. Jie ruošiasi rinktis prie Magijos Ministerijos artimiausiu metu...galbūt žiemą...
-Kas dar?
-Hogvartsas. Jie ruošiasi užverbuoti hogiečius.
*

Palūžusius mokinius galima lengviau palenkti į savo pusę.
Dvivardė pasitraukė nuo narvo. Ianas ir magiškų gyvūnų judėjimas buvo du nesuderinami dalykai ir tai žinojo. Tačiau klausimų buvo. Melijandra nesuprato dviejų dalykų: kam Ianui reikia hogiečių ir kodėl gyvūnai ir būtybės, kaip troliai, taip keistai elgiasi. Ar kažkas nėra už visa to?
Mintyse iškilo Slapstūnų idėja. Sena organizacija, kuri nejuokais kėlė merginai siaubą, visgi, buvo dingusi skradžiai žemėn. Ne, jie. Tada kas?
Ausis pasiekė pikti Dafyddo žodžiai. Profesorė vos matomai suspaudė lūpas. Ji nėra Igoris, kuris geba daug geriau už ją kerėti, ji nėra Sorenas, kurį gerbia mokiniai, ji nėra Džeimas, nemoka būti tokia grėsminga, jog suvaldytų mokinius. Tu ir neturi juose sėti baimės tau. Tu turi būti mokytoja, kuri suteikia jiems žinių, turi būti tokia, jog jie ateitų pas tave, tikėdamiesi pagalbos, o ne areštų ir ne paniekinančių žodžių. Tačiau kaip jai tokia tapti? Kaip jai apsaugoti mokinius, nuo to, kas ruošiasi ateiti čionais? Kaip rasti kelią į jų širdis, jog galėtų juos paruošti ir apsaugoti? Kaip juos apsaugoti, nesukeliant panikos?

[Miranda Danijelė]

Klasė? Ką? Tai buvo pirma šovusi mintis į Mirandos galvą, kai ji pradėjo eiti į pamoką. Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Dauguma gyvūnų pavojingi, tai turbūt ši mokytoja taip bijo jų, kad ims nepavojingus ir mus laikys klasėje, jog nesirgtume. Arba ji kaip tik nori sudeginti klasę. Tada mus apkaltinti. Arba gyvūnus. Bet tada kodėl ji MGP profesorė, jei nemėgsta gyvūnų? Be to, reikėjo lauko aprangos. Bet juk mes ne lauke. Gal tuomet mus nori perkaitinti, kad susirgtume. Arba panaikins sienas ir tipo lauke būsim...šitaip samprotavo grifė, žygiuodama kabineto link. Atsidūrusi klasėje, ji klestėjo suolan ir ėmė klausytis profesorės. Klausydamasi vis raukėsi, nes niekaip nesuprato, rimtai čia jinai kalba, ar taip nusišneka. Bet kai ką tikrai suprato - tinginiauti neteks ir profesorė tikrai ne iš tų, kurios degintų kabinetus.
Keliaujant link Uždraustojo miško, profesorė malė liežuviu, o ketvirtakursė virškino informaciją ir dėjosi ją į galvą.

[Miona Hera]

Miona stebėjo fenikso elgesį. Jai patiko mintis, kad paukštis nesibaido, puikiai išaiko pusiausvyrą ant merginos riešo ir noriai leidžiasi apžiūrimas. Tiesa, buvo ganėtinai keista, kad nesibaidė pirmąsyk sutikto žmogaus. Kodėl? Juto ramybę? Nė velnio. Šviesiaplaukės širdy siautėjo šiaurinis vėjas, blaškydamas jūros bangas ir be pasigailėjimo tėkšdamas jas į uolingą krantą.
- Nieko. - Stipriai sučiaupė lūpas, kai į jos klausimą atrėžė klastuolis.
Mergina neturėjo didelio ūpo kapotis su Dafydd, tačiau tokia tyla neabejotinai reiškė pralaimėjimą. Vėl per fenikso sparną dirstelėjo į raudonplaukį. Šis, kaip nekeista, bene snaudė, todėl Miona ir vėl po kelių akimirkų neišlaikiusi metė:
- Tik mąstau, ar toks ramus būsi, kai tavęs vėl neperkels į kitą kursą.
Dar tą pačią dieną, kaip kad vyko žiobarotyros pamoka, tai, kad Dafydd neperėjo į kitą kursą, rudaakė grifė išgirdo kažkur koridoriuje. Tada atrodė aišku, ko jis taip rėkė. Nenoriai šeštakursė pripažino, kad toks vaikino protrūkis išmušė ją iš vėžių ir užčiaupė visai likusiai pamokai. Būtent todėl vis dar penkiolikmetė nutarė, kad nieko tokio, jei ir ji įgels.
Raudonai geltonas paukštis atrodė sveikut sveikutėlis. Plunksnos dailiai gulėjo viena ant kitos, sparnai nebuvo palūžę ar panarinti, akys švytėjo sveikata, ramybe ir išmintimi. O toks jaunas...
- Skrisk, - kiek per alkūnę sulenkusi ištiesė ranką ir švelniai tarstelėjo. Feniksas sumosavo ugniniais sparnais ir švelniai atsipyręs pakilo oran. Šviesiaplaukė akimirką su susižavėjimu stebėjo paukštį ir atsidususi pasilenkė prie narvelio. Jau tiesė ranką prie nedidelės gertuvės, kai pajuto lengvą vejelį ir kairę ausį kutenantį prisilietimą. Po sekundės ant kairiojo peties nugulė ir svoris. Grifė kryptelėjo galvą ir susitiko su mažomis, juodomis akutėmis.
- Ei, greit grįžai, - blausiai šyptelėjusi leido paukščiui užlipti ant rankos, o vėliau ir ant narvelio. Šis kiek susvyravo, tačiau išsilaikė nenuvirtęs. Ar tai, kad jis grįžo, ką nors reiškia?
Dirstelėjo į profesorę. Ši atrodė kiek įsitempusi ir giliai susimąsčiusi. Tai dėl fenikso?
- Kažką negerai padariau? - nežymiai kilstelėjusi antakius paklausė.

[GKA]

  Šis mažylis atrodo bijojo kažko. Gaja atsargiai paglostė raudonplunksnio galvą. - Nebijok, aš tau nieko blogo nepadarysiu. Štai, turiu skanėstą, - pagriebė šalia buvusį maistą, skirta šiam jaunikliui, - valgyk, mano mažasis drauge, - ištiesė paukščiui delną atsargiai. Nenorėjo šio dar labiau gąsdinti. Akyse blykstelėjo laimė, kai paukštis priėjo arčiau ir pradėjo valgyti. - Vargšeli mano, kas gi su tavim buvo? - Pastebėjo, kad dalies plunksnų po sparnų pas šį nebuvo. Tikiuosi bent skristi gali. Feniksui apsipratus su naujomis sąlygomis, rudaplaukė jį atsargiai ištraukė iš narvo. - Na, skrisk. Jau turbūt pasiilgai skraidymo. - Nusišypsojo juodų akių savininkui ir laisva ranka pradėjo tvarkyti šio narvą.

[Amira Martin]

  Buvo keista vis dar jausti raudonsparnio svorį sau ant peties - šis kaip pirato papūga, sėdėjo įsikibęs į Gają.
  - Nagi, paskraidyk. Tau tai bus naudinga. - Pasakė naujam savo bičiuliui. Tačiau šis atrodo bijojo net sparnus išskleisti. Kas gi tave taip išgąsdino? Kodėl gyvūnai pastaruoju metu tokie neramūs? Prisiminė neseniai matytą hipogrifą šalia uždraustojo miško. Šis blaškėsi ir atrodo negalėjo skraidyti. Tai kas vyko buvo siaubingiau, nei Gaja įsivaizdavo. Ir geriau jai nežinoti to, kas vyksta magijos pasaulyje. Septintakursė toliau valė narvą. Šį sutvarkiusi, įleido feniksą atgal į narvą, ir įdėjusi jam maisto, apžiūrėjo. Raudonsparnis buvo sveikas ir beveik nesužeistas. Ramybės nedavė tik plunksnų nebuvimas po sparnų, tačiau jau matėsi naujos. Uždariusi narvą, Gaja atsisuko į profesorę.
  - Sutvarkyta, tik jis kažkodėl nenorėjo skraidyti.

[Sofija Orel]

Feniksas prarado susidomėjimą Sofijos rankove ir nušokčiojo į kitą narvelio kampą kur ilgai netrukęs susipešė su kitu jaunikliu. Trečiakursė atskyrė peštukus delnu, keliatą kartų pajutusi kaukšelėjimą snapu nustūmė vyresnįjį jauniklį prie durelių ir švelniai paėmusi apžiūrėjo ar nėra sužeidimų. Nors šis ir buvo siaubingai nepatenkintas pajutęs laisvę sumosavo sparnais ir pakilo pas kitus jau skraidančius paukščius.
Mergaitė pažiūrėjo į savo plaštaką – iš kelių žaizdelių išorinėje delno pusėje sunkėsi kraujas. Sofija atbula ranka jį nusišluostė ir tęsė darbą. Kiti narvelyje buvę jaunikliai atrodė jaunesni. Vienas neseniai apsiplunksnavęs, mažesnis už pirmąjį, bet jau pajėgus skristi. Jis matydamas ko sulaukė jo pirmtakas, mergaitei į ranką liuoktelėjo daug greičiau. Netrukus ir šis paukštukas mėgavosi skrydžio malonumais.
 Tuo tarpu trečias padarėlis buvo dar neapsiplunksnavęs mažylis, skristi jis aiškiai nemokėjo. Trečiakursė parkėlė jį ant stalo ir viena akimi stebėdama, kad feniksas nenukristų, ėmėsi narvo valymo.
 Neilgai trukus, pro narvo grotas, jos dėmesį patraukė kai kas kitas. Uždraustojo miško tamsoje šmėžavo kažkoks šešėlis. Panašus į žmogų, nors laisvai galėjo būti ir medžių tankumyne pasislėpęs kentauras. Mergaitė iš lėto paėmė mažąjį feniksą ir įdėjo į narvelį nenuleisdama akių nuo silueto. Dureles uždarė, iš lėto žengė kelius žingsnius link Uždraustojo miško tikėdamasi išvysti daugiau detalių.
Siluetas sujudėjo – tai žmogus... tik dvi kojos. Sofija įsitempė. Pasamonėje prabudo įtarumas, o į kraują plūstelėjo smalsumas ir pavojaus nuojauta.
– Profesore, – tyliai pakvietė mokytoją nenuleisdama akių nuo miško. Bet siluetas regis pajuto, kad jį pastebėjo ir tučuojau dingo šešėliuose. Suabėjojusi ar tikrai tai matė Sofija skubiai sumurmėjo:
– Nereikia... ačiū... man tik... pasirodė... – mergaitė iš lėto nupėdino atgal prie pertrauktų darbų, bet niekaip negalėjo susikaupti. Galbūt tai tebuvo iliuzija, šešėlių žaismas, galbūt kraustausi iš proto arba...  ten ištiesų kažkas stovėjo. Ir tas kažkas visai nepriminė mokinio ar profesoriaus, ar nieko ką būčiau ankščiau regėjusi pilyje... Mergaitė suraukė antakius, ir kaktą išvagojo kelios raukšlės. Kažkas negerai... kažkas labai negerai... Ar tik aš viena nežinau kas dedasi?..

[Giliai]

 Lėja matė kaip kiti mokiniai dirba. Feniksų jaunikliai regis žavėjo mokinius. Merginai pačiai buvo labai smagu matyti tiek daug feniksiukų. Daug mažylių pakilo paskraidyti, keli dar neapsiplunksnavę. Varniukė bandė akimis sugauti savo mažylį, bet jo nepamatė, o gal neatskyrė. Lėja atsidususi pažvelgė į narvelį, kurį reikėjo išvalyti. Tai buvo ko gero pats nemaloniausias darbas iš šios dienos praktikos. Antrakursė nulydėjo akimis ką tik paleistą jauniklį. Šis lengvais mostais, greitai nuplasnojo. Rudaplaukė pagalvojo, kad ir ji norėtų išskristi kaip feniksas, pabėkti nuo visų rūpesčių, tik niekada nebegryžti.
 Mergina pradėjo valyti narvelį. Neužtruko taip ilgai, kaip pradžioje manė. Lėja jau beveik baigė, kai prie merginos atskrido jos feniksiukas ir nutūpė ant jos peties. Rudaplaukė pakėlė ranką ir tylėdama žiūrėjo kaip jauniklis lipa ant jos.

[Giliai]

- Išalkai?... - paklausė Lėja feniksiuko. - ...ar pavargai? - mergina paglostė raudonas jauniklio plunksnas. Ji mažylį atsargiai įtupdė į narvelį. Tada įpylė jam vandens. Meiliai sekdama geriantį jauniklį akimis Lėja į tam skirtą vietą feniksiukui įdėjo maisto. Mažasis našlaitis iškarto nusuko galvelę nuo vandens ir pradėjo lesti. Kokie jie meilūs pamanė mergina reikėtų ir man įsigyti feniksiuką. Nors Lėja mėgo gyvūnus ji puikiai žinojo kas būtų susiruošus nusipirkti gyvūnėlį. Vietoj fenikso ji panorėtų testralio, vėliau vietoj jo dar vienos pelėdos, katės, ar hipogrifo. Galiausiai Lėja taptų visiškai sumišusia ir nežinančia kur kas yra mergina. Geriausia kai gyvūną kas nors padovanoja, tada bent neriaikia sukti galvos.
 Feniksiukui pasisotinus Lėja jį paėmė į rankas.
- Matai, tave reikai apžiūrėti ar esi nesusižeides, mažyli.- jaunikliui tylai tarė rudaplaukė. Ji švelniaiapžiūrėjo mažylį. Jis buvo visiškai sveikas, tik vienoje vietoja matėsi išpešiotų plunksnų žymė, tačiau jau buvo beveik užaugusios naujos. gal su kuo nors kovėsi... pagalvojo Lėja.
- Lik sveikas, - Tarė mergina glostydama feniksiuką ir tupdydama jį į narvelį. Ji paskutinį kartą pažvelgė į mažylį ir tada garsiai tarė profesorei:
- Darbą baigiau.