0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ruduo atsiskleidė visu savo smarkumu. Nerodė jis nei švelnumo, nei atjautos pily gyvenantiems jauniesiems burtininkams ir išaušus rytui, kuomet turėjo įvykti lemiamos Grifų Gūžtos ir Švilpynės rungtynės, siautėjo iš visos dūšios. Rudenišku šaltuku žnaibantis vėjas stūgavo, negailestingai blaškydamas bet ką pasitaikiusį kelyje, versdamas aimanuoti medines kvidičo stadiono tribūnas, plėšydamas uždraustojo miško medžių lapus, o visą šį peizažą išbaigė dar ir orą draskantys audros lašai, kiaurai merkiantys kiekvieną, išdrįsusį išžengti iš saugaus prieglobsčio. Kartkartėmis pasigirsdavo apylinkes drebinantis griaustinis, kurio pranašu tapdavo akinantys žaibų blyksniai danguje. Jie buvo vieninteliai protarpiais pasirodantys šviesuliai, kadangi dangų aptraukę debesys tarsi sargai nepraleido nė menkučio dienos šviesos pluoštelio. Galbūt dėl kontrasto, galbūt dėl to, kad staigi ir ryški šviesa akino, bet tarpuose tarp žaibų, aplinka atrodydavo tamsi kaip niekad. O galbūt toji debesų uždanga, siunčianti kūnus talžantį šaltą lietų, iš tiesų buvo tokia stora ir neteikianti jokios vilties, kad žaidimo metu kas nors pasikeis.

Grifų Gūžta

Puolėjai: Daniela Defoe, Olivia Rose Winter
Atmušėjas: Stevie Green
Gynėjas: Fiadh o'Ceallachain
Gaudytojas: Klarė Konė Karter

Švilpynė

Puolėjai: Elzė Merė Smitherson, Kajus Arno Wintersas
Atmušėjas: Keitas Kolinsas
Gynėjas: Sofija Orel
Gaudytojas: Gaja Kasandra Amneta


Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Daniela Defoe: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Olivia Rose Winter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Stevie Green: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Fiadh o'Ceallachain: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]

Elzė Merė Smitherson: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Keitas Kolinsas: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Sofija Orel: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [6]
Gaja Kasandra Amneta: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]

Apsaugų koeficientas

Daniela Defoe: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Rose Winter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Stevie Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Fiadh o'Ceallachain: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Elzė Merė Smitherson: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sofija Orel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Gaja Kasandra Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)

Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6.
Kauliuko rezultatas: 6


Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

kablelis

Stevie Green buvo visiškai nepasiruošusi. Nepaisant to, kad laukė rungtynių, kuriose, tikėjosi, pasiseks geriau negu praėjusiame sezone, grifė atsibudo visiškai be jėgų. Užteko vienos akimirkos, kad ji suprastų: oras lauke, švelniai tariant, nėra pats maloniausias. Stevie sunkiai atsiduso.
Tačiau ne veltui būtent ši mergina tapo komandos kapitone. Ilgai nesvarsčiusi ji pašoko iš lovos ir patraukė tiesiai į persirengimo kambarį. Kaip ir dera tikrai kapitonei, ten atsidūrė pirma.
Laikas skriete praskriejo ir komandai jau teko keliauti į aikštę. Vos per kelias akimirkas Stevie pasijuto esanti visiškai šlapia.
- Nuostabu, - ironiškai pasakė mergina. Ji palinkėjo komandai sėkmės ir galiausiai pakilo į orą. Ir tada, nepaisant to, kad buvo bjauriai šalta, nebeliko laiko rūpintis tokiomis nesąmonėmis. Deja, į šaltį nekreipti dėmesio galėjai, tačiau buvo kitas dalykas, kurio taip paprastai neignoruosi. Ir tai buvo tas prakeiktas lietus, per kurį Stevie jau galėjo gręžti tiek plaukus, tiek kvidičo aprangą. Be viso kito, jis dar ir gerokai sunkino matomumą. Mergina prisiminė, kad yra kažkokie kerai, kurie būtų apsaugoję veidą nuo lietaus. Deja, dabar jau panaudoti tų kerų nebebūtų galėjusi. Be to, net neprisiminė, kokį burtažodį reikėtų panaudoti.
Staiga grifei pasirodė, kad ji tuoj nukris nuo šluotos.
- Kas čia dabar?! - riktelėjo ji. Pirma mintis buvo ta, kad tai muštukas. Kamuolys, kurį Stevie turėtų persekioti. Neleisiu tam kamuoliui manęs sekioti! piktai pagalvojo rudaplaukė. Ji nuskriejo tolyn. Vėjas šiek tiek nešė šonan, tačiau Stevie galiausiai išmoko tinkamai skraidyti, tad sugebėjo išsilaikyti aikštėje. Green susimąstė apie komandos nares - vien merginos! Be to, viena iš jų dar ir kiek jaunesnė ir smulkesnė. Kaip jai reikės išsilaikyti neišsimaudžius purvyne, kuriuo netrukus taps žemė po aikšte - jeigu dar netapo?
Tačiau dabar galvoti reikėjo apie kitus dalykus. Daug svarbiau buvo susivokti, kas kur yra. Nepaisant to, kad aikštę apėjo daugybę kartų, dabar atrodė, tarsi nė nebūtų čia buvusi. Tikriausiai taip buvo dėl to, kad siaubingai lijo ir nieko nesimatė. Tačiau Stevei prisireikė nemažai laiko susivokti, kur yra lankai. Ir nenuskridusi iki vienų iš jų net nesuprato, kurioje pusėje yra jos komandos gynėja. Pagaliau pavyko tai nustatyti. Ir tai buvo šiokia tokia pradžia. Juk norint atlikti tiesioginį savo darbą - numušti priešininkų žaidėjus - reikia žinoti, kur kurį iš jų galima rasti. Mat per lietų aikštėje nebuvo nė vieno žaidėjo. Ten buvo tik keturios raudonos ir penkios geltonos dėmės. Ką gi, gerai, kad bent jau komandų aprangos pakankamai ryškios. Kažin kas būtų, jeigu viena iš komandų vilkėtų juodais apsiaustais? paklausė savęs Stevie. Sulig ta mintimi ji pamatė kažką juodo ir, atrodo, sunkaus. Tai tegalėjo būti muštukas. Green pasileido paskui jį. Tereikia jį pasivyti ir mostelėti blokštu taip, kad kamuolys smagiai trenktųsi į vieną iš geltonų dėmių. Deja, pasakyti daug lengviau negu padaryti. Green padidino greitį, tačiau kamuolys nebuvo nusiteikęs taip lengvai pasiduoti. Grifė ilgokai vijosi kamuolį, kol suprato, kad priartėjo pakankamai. Dabar reikėjo kažkaip išsirinkti auką. Ir tai padaryti nepaleidžiant kamuolio iš akių. Juk nesinori, kad darbas nueitų perniek, ar ne? Pakankamai netoli Stevie pamatė baltais plaukais papuoštą galvą. Turėtų būti Keitas pasakė sau Stevie. Ir nutarė, kad priešininkų atmušėjas tikrai yra ne pats blogiausias taikinys. Mostelėjusi ranka ji trenkė į muštuką ir nukreipė Keito Kolinso pusėn.

[Atmušimas į Keitą Kolinsą: 2; 5]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ilgą laiką tarp Švilpynės koledžų narių švilpė margaspalvės pelėdos - nuo krūvos galeonų sumelių iki dvejonių kas ir kiek bus varžovų. Kartėlis užgniaužė jam gerklę, vos suprato, jog raudoni - auksiniai šioms pirmoms ir paskutinėms rungtynėms ne juokais gerai pasiruošė - naujos ir greitos šluotos žvilgėjo lietuje. Tik nesakyk, jog prisiminei praėjusio čempionato rungtynes su Varno Nagu,- suniurnėjo mintyje septintakursis, iš tikrųjų prisiminęs skaudų pralaimėjimą, kai švilpiams prieš varnanagius teko keturiems prieš penkis žaisti. Tą kartą koją pakišo ne tik jų komandos skaičius, bet amžius ir kvidičo įranga. Šį kartą - abiejų komandų amžius buvo gan panašus, juk daugumą sudarė septintakursiai.
Skardus iki gyvo kaulo pažįstamas  švilpuko garsas sučaižė ausų būgnelius ir Kajus nieko nelaukdamas stipriai atsispyręs kojomis pakilo į orą. Oras nejuočiomis priminė kvidičo treniruotę su švilpiais prieš porą ar daugiau metų - tada ne iš karto oras subjuro. Bent aš su Keitu turėsime patirties,- judos akys kryptelėjo į vienintelio švilpio senbuvio figūrą. Taip, Keitas vienintelis iš švilpių liko, kuris žaidė visuose čempionatuose, vos tik šis renginys buvo atnaujintas, o iš grifų liko tik Klarė. Tarp grifų pamatė pažįstamus veidus, vos tik sugriebė į orą švilpiantį kritlį. Olivia, prancūzaitė bendravardė, žais kaip ir jo su Elze pozicijoje. Jau dabar Stevie nutėškė muštuką blokštu Keito pusėn, o Fiadh, tikra varškytė transfigūracijoje, užėmė gynėjos poziciją.
Staigiu judesiu atliko posūkį ir nušvilpė Fiadh pusėn. Muštuko šuoras suvirpino orą it lėktuvas palikdamas po savimi baltą debesų juostą. Kajus insktintyviai susigūžė, prieš akis išdygo rūgščiai skaudūs prisiminimai su muštukais. Lūpos nebyliai suvirpėjo, išreikšdamos padrąsinimus, suprask, tai -  savotiška turbulencija.
Prieš akis išdygo Grifų Gūžtos lankai. Per lietaus sieną neįmatė ar ten laukia Fiadh ar ne, tačiau šiuo metu tai nerūpėjo. Kajus staigiai dirstelėjo per petį, vildamasis jog bent ten pavyks kažką įžiūrėti ir suprasti, jog kažkas jį seka. Lyg Olivia ir  nepažįstamoji Daniela jo nesekė. Rodos. Lankai supilkavo visai arti, noras į juos mesti buvo toks, kaip pliusas trauktų minusą (žiobarų fizika, mhm). Kietas šlapias kritlis buvo slidus, o noras toks stiprus - Kajus nurijo sieles ir iš sielvarto skaudančia širdimi atliko viražą ir nuskriejo tolyn nuo Fiadh. Ne dabar, - sau pasakė, kiek įmanoma stipriau gniauždamas kritlį tarp pažasties.
Malti liežuviu apie kvidičą kaip senam diedukui neturėjo noro. Kai širdis iš peties punpavo kraują į venas ir arterijas, adrealinas jaukė ramų būdą, o jaudulys žudė paskutiniąsias pilkąsias ląsteles, atmintyje iškilo vasara Japonijos magiškoje mokykloje. Kvidičo pamokos viršum turbulentiškos jūros audrų metu, kai esi ne tik priverstas stebėti muštukus, bet ir žiobarų lėktuvus, kylančius iš kaimyninės salos, visu smarkumu vožėsi į Winterso smegeninę. Taip, šaltis kniso, lietus irgi, tačiau su savimi sutiko, jog turi šiomis rungtynėmis džiaugtis ir mėgautis. Japonijoje jau buvo žiauriau!
Kajus su šluota, slysdamas oru, vėl atliko  viražą, taip nuožulniai kildamas aukštyn, ir tada it vanagas smigo link liūtų lankų. Kritlis pažastyje sujudėjo, širdis irgi. Taikykis! Taikykis! Apgaulingi judesiai ar noras užvaikyti priešininkus - nežinia, bet Kajus jau dabar taikėsi mesti kritlį į lankus.
Netikėtai paskutinę minutę šovė dešinėn, lankai prašvilpė kairėje. Kajus vėl žaidė ir bandė nervinti priešininkus.

[-]

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Elzė galėtų pasakoti ir pasakoti apie tai, kaip ji nusprendė nebebijoti ir pažvelgti savo baimei į akis užlipdama ant šluotos, bet viskas vyko labai paprastai. Švilpei pasiūlė, o Smitherson nemokėjo (ir dar vis nemoka) paprieštarauti, pasakyti ne. Iš to išsivystė tai, kad kažkokiu būdu merginą priėmė į komandą, o Švilpynės komanda pasirodo nėra tik dėl grožio. Gal su mažu svoriu ir dideliu ūgiu kažkam ji ir atrodė kaip gera kvidičininkė, bet tas švilpiukas pasiūlęs jai, kaip gyvu nežinojo, kad Elzė vos pakelia šluotą.
Bet dabar jau pasakyti ne nebegalima ir teks žaisti. Pažadą reikia ištesėti. Net ir tokiom oro sąlygom. Atsikėlusi ketvirtą nakties Elzė vėliau nė bluosto nesudėjo. Taip pirmoji atsidūrė persirenginėjimo kambariuke. Sunkios valandos buvo. Ypač žinant, kad kiti komandos nariai ramiai sau valgo.
Nervavosi. Po valandų lūpos ir nagų kramtymo, pagaliau sulaukusi kitų švilpių negalėjo parodyti savo nerimo, vis dėl to viduje norėjo nukristi nuo šluotos jau pirmą sekundę. Atskridęs Voldemortas (jis gi visada sugalvoja kaip prisikelti) atrodė daug geresnė mintis negu išeiti iš šio saugaus kambariuko ir kovoti dėl metalo gabalo. Taurės.
Mintyse dar bandė save padrąsinti.
Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti.

Švilpukas. Į orą. Dideli ir sunkūs lietaus lašai atsimušę į šalmą viduje esančios galvos šeimininkei nekėlė jokio džiaugsmo. Per tas kruvino darbo savaites (gi reikėjo išmokti išsilaikyti ore) skrieti padange buvo... Gana linksmoka. Gėda buvo pripažinti tai, ypač prieš sportą amžiams prisiekusiai Merytei.
Bet ne dabar. Lietus, daug žmonių. Nekvepėjo linksmumu. Blogiausia dalis - šalta. Vos po kelių akimirksnių paauglė jau šniurkščiojo nosimi. Ar kapitonas gali iššaukti arbatos pertraukėlę po kelių minučių? Kaulai stingo, rankos, nors ir įmautos į pirštines nejudinamos šalo. Po juodu, rankas saugančiu tvirtu audiniu oda tikriausiai jau mėlynavo, raudonavo, balo ir vaivorykštiniavo. Kraujas rodos nuo tokio smarkaus šuotos koto laikymo sustojo toje pačioje vietoje. Stebuklas, jeigu po žaidimo šluota neturės jokio įspaudo.
Kritlis pas mus. Elzė tik dabar pastebėjo rudą apvalų kamuolį patogiai įsitaisiusį po geltonai aprengto žmogaus pažastimi. Tikriausiai Kajus. Mano pozicijos bendradarbis. Pamatė ir dar vieną dalyką, Stevie, Grifų atmušėja taikė muštuką, tą juodą blogą kamuoliuką į Keitą.
Septintakursė norėjo rėkti, įspėti, bet neturėjo nei balso, nei drąsos tam.
Jis juk vistiek naudingesnis už mane. Koks skirtumas, mirsiu ar ne. Mirsiu. Visi tai žino juk. Nu va.
Pasilenkusi ir pernešusi visą savo svorį į priekį, kad sukeltų daugiau greičio Elzytė įskrido į tą vietą kur skraidinėjo Švilpynės atmušėjas. Niekam iš čia mėlynių nereikėjo, ji juk su šalmais ir juokingai atrodančiomis apsaugomis. Viskas po galų čia bus gerai.
Įkvepė. Muštukas buvo greitas. Pakankamai. Bet matomas.

[Bandymas uždengti komandos draugą Keitą stojant tarp jo ir skrendančio muštuko į jį: 4; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elzė Merė Smitherson »
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keitas Kolinsas kvidiče savo drąsiai galėjo vadinti patyrusiu - nenorėjo pūstis, ką ten, tiesiog žinojo savo lygį. Lygį, kuris radosi tikrai aukštai. Dar būdamas mažiukas pirmakursis baimės pilnomis smaragdinėmis akimis ir drebančiomis iš baimės kojukėmis, o dar aprėdytas didžiule gynėjo apranga jis gavo pajusti kūną kaitinantį adrenaliną, kuris užplūsta tik atsisėdus ant šluotos. Tiesa, žaidimas tapo daug įdomesnis kai neteko užpakalio tirpinti visai neskraidant ir kaip kokiam cerberiui nesaugant lankų. Patirties kaip atmušėjas jis turėjo - nors liesas vaikino stotas pasak kitų labai tiktų gaudytojui, bet ilgos rankos puikiausiai valdė sunkų blokštą ir tai buvo jo antrieji metai žaidžiant šioje pozicijoje. Tikėjosi, kad ir šiemet nebus praradęs taiklumo.
Bėda ta, kad oras per šias rungtynes tikrai nedžiugino. Lietus darė šluotos kotą tokį slidų, jog truputį palinkęs atbulomis galėjai ir visiškai nusitėkšti į tą pliurzę, kuri liko iš aikštės, o šaltis vertė kalenti dantimis - tik spėk liežuvį atgal kakarinėn susigrūsti, o tai dar nusikąsi netyčia. Jei pernai metais aikštę švilpis lygino su kakava, o žaidėjus - zefyriukais, tai šiemet aikštė veikiau priminė purvo vonią. Ar tada žaidėjai - pasipūtusios, pernelyg savimi besirūpinančios poniutės? Keitas papurtė galvą, dėl tokių kvailų minčių. Merline, jis kaip visada - apie bet ką, kad tik ne apie kvidičą.
Šįkart tiesa nebebuvo laiko paskęsti savęs graužime - šaižus švilpukas privertė krūptelėti ir grąžino į realybę. Vaikinukas metė paskutinį padrąsinantį, o gal labiau tokį "pasitikiu tavimi" žvilgsnį Kajui, taip pat komandos senbuviui, o tada smarkiai atsispyrė nuo žemės sunkiais kerziniais batais. Lietus kylant aukščiau atrodė dar tankesnis ir smarkiau daužantis kūną, tarsi smulkios kulkos. Plaukai, kurie deja nebuvo pakankamai ilgi surišti į uodegėlę ar kuodą, prilipo prie veido kaip šlapias skuduras, užblokuodamas normalų vaizdą. Keitas panosėje nusikeikė, paskrisdamas kiek labiau į šoną, jog nesimaišytų viduryje, o tada pasikišęs blokštą po pažastimi vienu mostu nusibraukė plaukus nuo veido. Dabar jie atrodė kaip žėlė sulaižyti, bet bent trumpam nelindo į akis - juk Kolinsas negalėjo aklai skraidyti ir mosikuotis blokštu, primenančiu žiobarišką beisbolkę, ir smogiančiu tikrai ne silpniau.
Baltaplaukis akimis greit permetė aikštę, ieškodamas juodo įkyruolio muštuko, kurį būtų maloniai paleidęs kokiam grifui į makaulę. Kvidičas nebuvo žaidimas kur galėjai suskaudus eiti pas seselę - gavai į galvą, nubraukei porą išdavikiškų ašarų ir žaidi toliau, sukandęs dantis. Keitas per tiek rungtynių jau nebegailėjo priešininkų, mosavo blokštu lyg nuo to priklausė jo gyvybė.
-Okei, kur tu slepiesi, mažas idiote..?-tyliai panosėje sumurmėjo sau Kolinsas. Netoli nuo jo kažkas smarkiai užsimojo blokštu. Sprendžiant iš to, kad tikriausiai blokštą rankose turėjo tik atmušėja, tai čia jau Stevie žygdarbis.
 Keitas jau apsidairė, ką šįkart ginti nuo nelemto nenuoramos, bet vos nenuslydo nuo šluotos, suprasti, kad ginti teks būtent save.
Gan kvailas sprendimas pulti tą, kuris pats turi kuo apsiginti, bet bala nematė. Kolinsas smarkiai užsimojo, akies krašteliu pastebėdamas kitame krašte Klarę. Žinoma, jo sesuo, kurios jis vengė ir kuri jo vengė, būtinai turėjo čia žaisti.
-Velniop,-murmtelėjo Kolinsas, o tada pakrypęs nusitaikė mušti ne kažkur aplinkon, o būtent į grifiokų gaudytoją. Beliko tikėtis, kad nosiukas jam pačiam nebus pritrenktas muštuko dėl klišo atmušimo.

[atmušimas į Klarę Konę Karter: 2;6]



*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Visiškai nelabas rytas vyptelėjo Livi ir pasilenkė susivarstyti antrojo bato. Grifų Gūžtos persirengimų kambaryje tvyrojo tyla - greičiausiai todėl, kad per lietaus būgnijimą į stogą ir norėdamas nebūtum išgirdęs jokio kito garso. Lašai tarsi užtvindė mintis, iš galvos išlavė praktikuotus derinius ir treniruotes. Mechaniškai sumezgė mazgus. Jai dvidešimt vieneri, kvidičą taip žais pirmą kartą. Biobetonse tai buvo labiau išsidirbinėjimas nei tikras žaidimas - pernelyg švelnus ir dirbtinis kaip Olivijai. Jai norėjosi tikrumo. Kažko realaus apgavysčių ir apsimetinėjimų pasaulyje. Ironiška - pati tai propagavo. Nors ir nekentė. Mergina per galvą užsitraukė koledžo marškinėlius ir tebevėpsodama pro langą susikišo į kelnes - kaip ir visi kiti standartinio dydžio drabužiai, jai buvo per ilgi. Keista, tačiau nors skraidyti raudonplaukė mėgo, nedarė to pernelyg dažnai. Nors tai laisvė, vėjas plaukuose, užmarštis, gal net didesnė, nei teikiama bėgimo. Tačiau skraidai ne savo jėgomis - o tokią būtybę kaip Livi retsykiais erzindavo net ir toks elementarus dalykas kaip priklausomybė nuo šluotos. Ji buvo savarankiška. Tiek savo noru, tiek ir aplinkybių dėka. Ramiais, užtikrintais judesiais Olivija susisuko plaukus ir susisegė, kad sulipusios nuo lietaus garbanos netemdytų ir taip prasto matomumo lauko. Akimirką segantis pirštinių dirželius atmintyje šmėstelėjo sukruvinti krumpliai ir tvarstis, bet tuoj po to vaizdinį nuplovė nesiliaujantis lietus. Mergina dar kartą peržvelgė savo aprangą, čiupo į ranką naujutėlę šluotą ir, linktelėjusi į kapitonės sėkmės palinkėjimą, paskui komandos draugus (tiksliau, drauges) išsekė į aikštę.
Pirma mintis - dėkuidie, Švilpynės komanda žaidžia geltonais apsiaustais. Bent įžiūrėt bus galima, jeigu išvis pavyks matyt toliau šluotkočio šitoj mėsmalėj. Ausų būgnelius pervėrė čaižus švilpuko garsas, ir atsispyrę žaidėjai pakilo. Lietus merkė veidą, plaukai per kelias sekundes tapo šlapia mazgote, kuri, jeigu mačas užsitęs, netrukus pavirs ledo gabalu. Nepaisant to, adrenalino pliūpsnis gyslose ir įkvėpti neleidžiantis stiprus vėjas Livi buvo puikiai pažįstamas ir mėgstamas. Tarsi dar viena šunybė - tik ore. Žalios akys skenavo aplinką nepaisydamos lietaus užuolaidos. Ryškiai raudoną Kritlį pastebėjo šalia geltonos dėmės, kurią, geriau įsižiūrėjusi, identifikavo kaip tą garbanių vaikinuką, Kajų. Kaži, gal dabar norės išsiaiškint tą vienodų pavardžių reikalą Olivija pasisuko ir nuzvimbė švilpio link. Labai pasiseks, jeigu koks puolėjas nesugalvos nurauti man galvos, nes su tokiu oru visai nenuostabu kiekvieną apvalų raudonumą palaikyti Kritliu... Buvo sudėtinga laviruoti tarp žaidėjų, ką jau kalbėti apie Muštukus. Livi mintimis pasiuntė užuojautos dozę Klarei, kuriai tokiu oru reikėjo ne tik išsilaikyti ant šluotos, bet ir įžiūrėti riešuto dydžio kamuoliuką.
Kajus skrajojo apie grifų lankus, regis, vis neapsispręsdamas, mesti ar ne. Arba tyčia dvejodamas - mergina nesigilino. Stengdamasi per daug nekristi į akis (kas per lietų nebuvo taip jau labai sunku), suko ratus vis žemiau ir arčiau bendrapavardžio. Mažai šansų, kad perėmimas iš rankų pavyks, tačiau daugiau nelabai yra ką daryti, kai tas tamsiaakis žavuolis laiko Kritlį kaip višta kiaušinį. Vaikinui netikėtai pasisukus Livi nėrė, atgniaužė slidų šluotkotį ir abi rankas ištiesė į švilpiui po pažasčia jaukiai įsitaisiusį raudoną kamuolį.
 - Šiaip jau lankai tau iš kairės, jei paklydai,- nusijuokė, nors per audrą jis vargiai išgirdo.

[Perėmimas iš Kajaus Arno Winterso rankų: 4]

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Žavu, tiesiog žavu. Sofija stovėjo netoli tribūnų ir mirko spausdama šluotą rankoje. Kvidičo apranga ir apsaugos permirko iki paskutinio siūlelio. Kartais tarp nepertraukiamo lietasu šniokštimo pasigirsdavo griaustinio garsai, aplinkui tvyrojo pilka prieblanda. Kol iki žaidimo dar buvo likę šiek tiek laiko mergaitė pasislėpė nuo lietaus už tribūnos ir ėmė iš toliau apžiūrinėti lankus. Jie atrodė kaip niekada aukšti. Tai buvo pirmos rimtos Sofijos rungtynės, todėl gerkle lipo nerimas. Į tribūnas plūdo žiūrovai, jie saugiai sėdės po stogais, apsivynioję šalikais ir šiltutėliais apsiaustais, spoksos į žaidėjus, trypčios iš jaudulio, lažinsis ir taip toliau, o kvidičininkai tuo tarpu šlaps aikštėje vaikydamiesi kamuolius. Trečiakursė šyptelėjo iš dalies dėl keistos sporto beprasmybės arba prasmės kurios ji jame nerado, iš dalies dėl artėjančių rungtynių jaudulio. Driogstelėjo griaustinis, akimirkai viskas tartum aptemo. Visai netoli aikštės... Viskas gerai, bus gerai, tikrai... Aikštėje pasirodė teisėjas. Išsitraukė švilpuką, mergaitė tvirčiau suspaudė šluotą, ją apžergė. Tas nepakenčiamas švilpuko klyksmas ir ji ore. Viršuje ,pasirodo, lietus dar smarkesnis ir šaltesnis nei apačioje. Trečiakursė nuskuodė prie lankų. Akiniai rasojo, o apsiausto kraštai karojo apsunkę nuo drėgmės. Žaidėjai aikštėje ir žiūrovai tribūnose atrodė tartum žaisliniai, kažkokie tolimi. Visus apėmė sportinis azartas, na žinote tas jausmas kai nėra nieko kito tik žaidimas, tuomet kažkaip keistai užmirštamos tikrosios spalvos ir niekam neberūpi kas tu, svarbu ar turi kamuolį, ar pagavai šmaukštą, ar apgynei lankus. Labai labai keistas žaidimas. Šluotą mėtė į šalis dėl stipraus vėjo gūsių, kažkas mušė muštuką, kažkas nešiojosi kritlį. Viskas keitėsi neįtikėtinai greitai, ar bent trečiakursei taip atrodė. Ji staiga pradėjo svarstyti kaip keistai laiko suvokimą veikia jos emocijos. Susikaupk! Po velniais, mergaite, tu žaidi kvidičą, o ne filosofijos paskaitą vedi! Orel lengvai papurtė galvą ir įdėmiai įsižiūrėjo į aikštę. Olivija regis vaikėsi Kajų, Elzė mėgino uždengti kažką kas buvo panašu į Keitą Kolinsą, į kurį kažkas iš grifų paleido muštuką. įprastinė. diena. Hogvrtse. Tik kol kas niekas dar nesitaikė į lankus, todėl Sofija lengviau atsikvėpė, bet vis vien įdėmiai sekė žaidėjus, kiek tai buvo įmanoma audroje.
[–]

*

GKA

  Pasakymas, kad oras buvo nuostabus buvo = pasakymui, kad muštukas nėra toks pavojingas, kaip atrodo. Kiaurai peršlapusi žemaūgė būtybė pirštinėtom rankom valėsi lietaus lašus nuo akinių.
  Rungtynių pradžia buvo čia pat, oras sprendžiant iš debesų, pakisti nežadėjo. Rudaplaukė, jau stovėdama arti aikštės vidurio, apsižvalgė. Nors bjaurūs lietaus lašai blogino matomumą, ryškiai raudonos ir geltonos spalvos vėliavos matėsi puikiai. Ir kaip aš pastebėsiu šmaukštą? Sutriko septinto kurso mokinukė. Sunku buvo net komandos narius pastebėti, ką jau kalbėti apie aukso kamuolėlį, kurio ji gyvenime nėra rankoje laikiusi! Švilpynės kvidičo komandos kapitonė kelioms akimirkoms pasijuto esanti ne savo "kailyje". Stebėdama, kaip operatyviai vienas po kito komandos narys - iš pradžių Kajus, tada Elzė, Keitas ir Sofija, pakyla į orą, Kasandra apžergė savąją šluotą ir užsimerkusi, visiškai nepasitikėdama savo galimybėmis, paniro į nesvarumo būseną. Nors buvo viena iš paskutiniųjų, pakilusių į lankų aukštį, ji - gaudytoja - buvo svarbiausia komandos narė. Pajutusi, kad nekrenta, švilpė atsargiai atmerkė akis, eilinį kartą nusivalė akinius ir apsižvalgė.
  Ji gali skristi, o Merline!
  Netrukus paauglę lyg kas sukeitė. Pajutusi kaifą nuo nepriklausomybės gravitacijai, tūkstantmečio skraiduolės vairuotoja pasileido ratu aplink aikštę. Viskas atrodė taip nuostabiai. Tas jausmas, kai vėjas daužo tavo lietpaltį, o tu skrieji taip lengvai ir trikdė ir džiugino apkūnią gaudytoją. Tokiu metu nei vėjas, nei lietus, išvis joks oras negalėjo sugadinti gauto pojūčio, kurį Gaja net nežinojo kaip apibūdinti. Tik apskriejusi pilną, gražų ratą virš sirgalių galvų kapitonė prisiminė savo pareigas šioje kovoje dėl kvidičo taurės. Ji gaudytoja. Ji privalo sugauti aukso šmaukštą ir pelnyti pergalę geltonųjų koledžui. Vėl nusivaliusi tą prakeiktą odos ir stiklo gabalą, esantį ant veido, burtininkė suprato, kad jis aprasojo iš vidaus. Atsiprašau, ar jūs tyčiojatės? Jau norėjosi nuo tokio nesisekimo verkti. Deja, ašaros būtų dar labiau pabloginusios visą situaciją. Ir kodėl ši NUOSTABI kvidičo aprangos detalė taip žlibino ją? Atsidususi, gaudytoja apsižvalgė. Kiek leido įmatyti aprasoję akiniai, aukso gabalėlio šalia nebuvo. Tai tas pats, kaip adatos ieškot maiše, pilname šieno suprato ji. Deja, skirtingai nei adata, šmaukštas buvo vienintelis šioje didelėje aikštėje ir jį reikėjo rasti, kad ir kaip tai sunku bebūtų. Suprasdama, kad mažai ką praras kelioms minutėms dingusi iš visų akiračio. Jeigu išvis per tokia liūtį ją kažkas sugeba sekti. Pakreipusi šluotą žemyn, švilpė nuskrido tribūnų link. Panirusi po tribūnomis ji pagaliau išsivalė akinius vis dar sausu megztiniu (juk niekas jos už tai nenubaus, tiesa?) ir vėl grįžo į aikštę. Šaltas oras, patekęs tarp merginos odos ir akinių neleido stiklams aprasoti, o lietus neatrodė toks siaubingas. Sustabdžiusi šluotą, kvidičininkė žvalgėsi ieškodama reikiamų veidų. Į geltonus apsiaustus net nekreipė dėmesio - Elzei ir Sofijai jau daug kartų buvo kartota visa kvidičo eiga, o Kajus ir Keitas žaidžia ne pirmą kartą; Mėlynos spalvos akys ieškojo raudono apsiausto. Grifų gaudytojos. Blogiausiu atveju ji bent turėtų laikytis netoli jos. Geriausiu atveju Amneta pirmiau pastebės šmaukštą ir jau Karter privalės laikytis netoli švilpės ir ieškoti kur tas mažylis skrajoja. Pakilusi kiek aukščiau, kad netrukdytų puolėjams kovoti dėl kritlio, ji visai pamiršo atmušėjus. Tačiau pastebėjusi, kad grifų atmušėjai ji nerūpi, pradėjo žvalgytis šmaukšto.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Per debesų, supančių magijos mokyklą globojančią pilį, tankmę net negalėjai suvokti paros laiko. Būtent tokią dieną, kai dangus maišėsi su žeme teko žaisti kvidičo rungtynes. Galėjai manyti, kad ir kokia tariama viršesne būtybe tikėjo žmonės, tačiau ši tikrai mokėjo linksmintis.
Dar kartelį pasitikrindama susukto kuodo tvirtumą, tokiu oru reikėjo atsispirti norui pasinaudoti kerais paverčiančiais akmeniu, žengė į šluotų sandėliuką, kur pričiupo savo, vakar nuodugniai paskutinį sykį patikrintą šluotą. Apkarpytais žabais, nublizginta tarsi paveiksluotųsi komandos nuotraukai. Buvo kiek gaila, kad tokios nepamatys tribūnose sėdintys žiūrovai. Vis kaltas tas grifiškas išdidumas, norėjosi ne tik žaisti kaip praėjusių metų čempionams, tačiau ir atrodyti.
Šį sezoną Klarei bent kapitonauti neteko. Grifiukė buvo dėkinga Stevie, perėmusiai šį garbingą, tačiau labai daug atsakomybės ant pečių užmetantį postą. Užteko ir to, jog kaštonplaukė vėl žaidė gaudytojos pozicijoje, jokio spaudimo, mieloji...
Paskutiniu žvilgsniu apžvelgė grifiukų komandą, laukiančią rungtynių pradžios švilpuko. Pakilus į apniukusį, verkiantį ir lyg isteriška trylikametė šviesos peiliais besisvaidantį dangų, komandos narių veidų nebematys, todėl dar viena padrąsinanti šypsena nepakenks. Vyriausiai Karterių dukrai tai buvo trečiasis čempionatas vilkint raudona uniforma, bet kiekvienos rungtynės buvo tarsi pirmos, jaudulys vis dar smarkiai, tarsi muštuku, akėjo raudona ir auksine spalvomis apsirengusios merginos pilvą.
Galvoje besisukančias mintis pertraukė rungtynių švilpukas, visi žaidėjai daugiau ar mažiau darniai pakilo į orą. Per pliaupiantį lietų vos galėjai matyti kelis metrus. Šmaukštą pasigauti bus sunku. Na nebent pasiseks ir priešininkų komandos gaudytoją numuš žaibas... Tikras, ne šluota. Mergina priminė sau po rungtynių pasidomėti tokia galimybe. Jei tik šviesos ginklas nenumuš ilgaplaukės nuo šluotos. Ar išpaikęs muštukas. Šių trajektoriją taip pat buvo sunku nuspėti siautėjant griaustiniui, kurio garsas buvo nors ne itin, tačiau kiek panašus į muštuko smūgį.
Grifų Gūžtos aukštaūgė bandė nuvyti visas pašalines mintis kažkur į dvidešimt penktą lentyną pasturgalinėj smegenų daly, dažniausiai aukso šmaukštas pasirodydavo kiek vėliau, bet tokiu oru kelių metrų pranašumas galėjo būti lemiamas. Lėtai skrido aplink aikštę, pakilusi kiek aukščiau, nei žiūrovų tribūnos, šiuo metu rodos žaidžiančios tolygų žaidimą su vėju tik magijos dėka. Kol nepastebėjo šmaukšto, nebuvo reikalo lėkti, juolab tokiu oru. Skriedama aplink lankus užmetė mintį apie tai, kaip lankų nepaveikia žaibo smūgiai. Juk jie pagaminti iš metalo?
Laimė, kad galėjo pasitikėti savąja šluota. Smarkiai įsitvėrus, ši buvo tarsi aukštaūgės kūno pratęsimas, leidžiantis skrieti oru tarsi bėgti žeme savomis kojomis. Tik tiek, kad keliaujant oru kojos buvo beveik mažiausiai reikšminga kūno dalis. Po truputį kildama aukštyn vis žvalgėsi mažo, plazdenančio kamuolėlio, kurio pagavimas reikštų rungtynių pabaigą ir didelį liūtaširdžių koledžo džiaugsmą. Noras iškovoti magiško sporto taurę antrus metus iš eilės stūmė žaidimo senbuvę tolyn, jei pasiseks, gal ir kvidičo profesionalės karjerą apsvarstysianti. Septintakursė nebuvo tikra ar jos žalias akis užkabinęs žvilgesys buvo šmaukštas, tačiau pasukusi šluotą pasisuko blizgučio link. Jei šmaukštą pastebės anksčiau už švilpius, tokiu oru tai gali nulemti didelį pranašumą, o gal ir lengvesnę, nei tikėtasi pergalę.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
     Daniela atėjo į aikštę beveik paskutinė. Grifei drebėjo rankos, ir ne tik nuo žvarbaus oro. Tai buvo pirmosios raudonplaukės rungtynės.
     Puolėja norėjo tik vieno, kad rungtynės baigtųsi kuo greičiau. Tačiau kiekviena rungtynių minutė atrodė trunka visą amžinybę. Įžiūrėti žaidėjus buvo nepaprastai sunku, ką jau kalbėti apie kritlį, muštukus ar aukso šmaukštą... Grifė nebijojo lietaus ar griaustinio, nebaisūs jai atrodė ir skaudūs muštukų smūgiai. Pralaimėjimas, štai kas kėlė nerimą... Bet mintis apie tai Daniela negailestingai stūmė šalin, laimėti raudonplaukei žūtbūt norėjosi.
     Grifę erzino švilpis, turintis kritlį. Net vardo nesugebėjo prisiminti, tačiau tas sukiojimasis prie pat lankų taip įsiutino Danielą, kad vienu momentu skriedama taip staigiai padidino greitį, kad vos neišslydo iš rankų šluota. Kurių galų reikia maivytis, meti ir viskas... Prisiminusi sau duotą pažadą pyktį nukreipti reikiama linkme, raudonplaukė dairėsi po visą aikštę.
     Grifei nesinorėjo iš akių išleisti kritlio, todėl stengėsi per daug nenutolti nuo švilpio. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, Daniela pagaliau pasijuto bent kiek atsipalaidavusi ir pasiruošusi parodyti ko išmoko per ilgas ir varginančias treniruotes. Tokiu siaubingu oru yra tekę ne kartą treniruotis, todėl puolėja jautėsi palyginus neblogai. Na ir kas, kad aprangą ne prošal būtų išdžiovinti, na ir ką jei grifės plaukai permirkę... Tai tik lietus, bandė save raminti raudonplaukė. Nors besidaužantis griaustinis ir nerimstantis vėjas pranašavo apie nelengvas sąlygas žaisti kvidičą, grifės širdis nurimo ir laukė progų parodyti ką gali mergina ir jos šluota. Danielai ypač norėjosi laimėti dėl to, kad jos komandoje vien tik merginos. Nedaug iš Hogvartso gyvenimo prisiminė tokių komandų. Tiesa pasakius neprisiminė nei vienos komandos kurioje būtų tik merginos... Pasibaigus rungtynėms Daniela pasižadėjo pasitikrinti, kada Hogvartso istorijoje paskutinį kartą yra buvę tokių komandų.
     Grifė pasižadėjo už lašelį sėkmės per varžybas treniruotis dar sunkiau ir dažniau nei įprastai. O pažadus sau ji vykdydavo visada.
     Savo komandą mergina pažinojo neblogai, o štai švilpiai Danielai buvo iššūkis... Prieš rungtynes stengėsi išsiklausinėti kurių švilpynės žaidėjų reikėtų labiausiai pasisaugoti, tačiau naudingos informacijos pavyko išpešti mažai. Nepadėjo ir tai, kad grifė nematė pernai vykusių rungtynių, bet žinojo, kad švilpynės komandoje yra dalyvavusių žaidėjų, jau turinčių patirties.
      Daniela ne kažin ką galėjo įžiūrėti per pliaupiantį lietų, tačiau pastebėjusi muštuką skriejantį į Klarės pusę net nemirktelėjusi pasileido gaudytojos pusėn. Jau geriau pati rizikuos nukristi pakirstai muštuko, nei leis tam vėplai Keitui numušti Klarę... Ir dar vadinasi brolis... Danielai sužinojus, kad Klarės brolis žais reakcija nebuvo iš maloniųjų, tad Kajui paleidus muštuką i Klarę, švilpis užsitraukė raudonplaukės rūstybę, kurios taip paprastai neatsikratysi...

[ Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2; 4]

*

Fiadh o Ceallachain

Jeigu kas nors praėjusiais mokslo metais būtų pasakęs, kad Fiadh o'Ceallachain bus viena iš Grifų Gūžtos komandos narių, ji būtų tik skaniai nusikvatojusi. Juk kalbama apie Fiadh! Gal būtų buvę ne taip ir blogai - pastarieji metai buvo tikrai sunkūs.
Tačiau Fiadh o'Ceallachain buvo komandos narė ir turėjo žaisti. Nereikia ir sakyti, kad ji jaudinosi. Švelniai tariant jaudinosi. Reikėtų sakyti, siaubingai panikavo ir nežinojo, ką daryti. Be viso kito, komandos narės buvo gerokai vyresnės. Visos jos buvo septinto kurso mokinės. Tad kaip čia pateko mažylė vos ketvirto kurso Fiadh? Toks iššūkis mergaitei galėjo būti pernelyg baisus. Tad nenuostabu, kad jai einant kvidičo aikštės link kojos tirtėte tirtėjo. Grifiukė net pamanė, kad nesugebės nueiti iki kelionės tikslo, ką jau kalbėti apie sėdėjimą ant šluotos...
Kad viskas būtų dar blogiau, oras pasitaikė tiesiog baisus. Griaudėjo, žaibavo, pylė kaip iš kibiro ir be viso kito buvo siaubingai šalta. Šiaurės airė vos kelis kartus treniravosi su komanda ir per visas treniruotes oras buvo pakankamai neblogas. O dabar - svarbiausiu momentu - jis pasitaikė itin nedėkingas. Fiadh, žengdama į aikštę, pajuto jau įprastiniu tapusį graudulį. Lietus, plaunantis veidą, pakišo mintį. Ką gi, dabar bent jau niekas nematys mano ašarų. Juk tai atrodys kaip lietus... Tiesą sakant, ši mintis ne itin paguodė Grifų Gūžtos gynėją. Ji atsispyrė nuo žemės (atrodė, kad batai įstrigs tešlyne) ir nuskrido prie lankų. Dabar tereikėjo tikėtis, kad niekas artimiausią šimtmetį nemes kritlio į Fiadh ginamus lankus.
Nepaisant šitų vilčių, šiaurės airė norėjo bent ką nors matyti. Juk jeigu vis dėlto koks nors geltonapsiaustis turės tiek įžūlumo apsireikšti prie o'Ceallachain ginamų lankų, ji turi būti pasiruošusi. Fiadh tikrai nenorėjo varžovo pamatyti tik tada, kai tas džiaugiasi pelnytais taškais. Deja, ką nors matyti buvo, ko gero, tokia pati tuščia viltis kaip ir nesulaukti nė vieno varžovo su kritliu. Lietus, sakykim taip, ne itin padėjo. Fiadh jau net nebesuprato, ar ji vis dar verkia, ar dabar jau tik lietus plauna veidą. Tai buvo nebesvarbu. Daug svarbiau buvo ką nors įžiūrėti. Ji matė, kaip kažkas iš komandos narių lėtai kyla aukštyn. Gynėja nebuvo tikra, tačiau spėjo, kad tai yra komandos gaudytoja Klarė. Sėkmės jai! pasakė sau grifiukė, tikėdamasi, kad rungtynės ilgai neužtruks.
Kol kas, atrodo, niekas nesiartino prie Fiadh ginamų lankų. Tai mergaitei labai patiko. Netrukus ji pamatė dvi dėmes - raudoną ir geltoną. Keturiolikmetė bandė įžiūrėti, kas ten vyksta. Jeigu akys neapgavo, buvo panašu, kad tai buvo kova dėl kritlio. Tai buvo gerai - kol kas lankai saugūs. Vadinasi, galima lengviau atsikvėpti.
Deja, ilgai ramybe džiaugtis o'Ceallachain negalėjo. Neilgai trukus pamatė, kad ryškiai baltais plaukais pasipuošęs švilpis užsimojo. Fiadh nepastebėjo, ar jis turi rankoje blokštą - oras neleido įžiūrėti tokių smulkmenų. Tačiau spėjo, kad yra būtent taip - dėl kokios kitos priežasties jis šitaip mosikuotųsi? O jeigu jis užsimojo, vadinasi, paleis muštuką į vieną iš žaidėjų. Mergaitės akys natūraliai nukrypo į svarbiausią komandos žaidėją - Klarę. Fiadh kelias akimirkas svarstė, ką jai daryti, kai nutarė, kad laikas mesti šalin baimes ir skubėti padėti komandos draugei. Šiaurės airė kiek galėdama greičiau nuskrido Klarės link, tikėdamasi, kad pavyks atsidurti tarp jos ir muštuko. Šviesiaplaukė visiškai nieko nebematė ir su nerimu laukė, kada gi nelemtas kamuolys trenksis jai galvą. Tiesą sakant, buvo velniškai baisu.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 5]

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Stevie Green: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Elzė Merė Smitherson: 6
Keitas Kolinsas: 10
Olivia Rose Winter: 10
Sofija Orel: 8
Gaja Kasandra Amneta: 9
Klarė Konė Karter: 10
Daniela Defoe: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter [9] - Kajus Arno Wintersas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Gaja Kasandra Amneta [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Fiadh o'Ceallachain [7] - Keitas Kolinsas [8] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Fiadh o'Ceallachain.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: 6, 4
Kajus Arno Wintersas: -
Elzė Merė Smitherson: 6
Keitas Kolinsas: 1, 5
Olivia Rose Winter: 1, 2, 2
Sofija Orel: -
Gaja Kasandra Amneta: 5
Klarė Konė Karter: 6, 6
Daniela Defoe: 1, 5
Fiadh o'Ceallachain: 1, 5

Stevie Green netiksliai muša muštuką į Keitą Kolinsą.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.
Elzės Merės Smitherson veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai paleistas Keito Kolinso link.
Keito Kolinso veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai skrieja jo link.
Olivia Rose Winter neperima kritlio.
Sofija Orel neatlieka veiksmų.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Daniela Defoe veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Kajaus Arno Winterso rankose.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keito veide nejučiomis vietą rado plati šypsena. Jis negalėjo, na tiesiog negalėjo nepaleisti kandžios replikos:
-Kitą kart mušk į žmones, ne muses blokštu vaikyk, Stevie!
Pernai Keitas visuomet buvo pirmas. Pirmas ne kaip laimėtojas - pirmas prie muštuko. Nesvarbu ar taikliai ar tiesiai ponui dievuliui į langus - muštukai tik poškėjo ir poškėjo nuo jo blokšto smūgių, atakuodami liūto koledžo narius, kaip tikra kulkų kruša ir sužeisdami, patikėkit, ne ką mažiau. Tokios sėkmės ir savo paties reakcijos greitumo jis tikėjosi ir šiemet. Nors tikriausiai jau bus susenęs kvidičui - anas rungtynes dar buvo penktakursis, o dabar jau septintakursis, rimtas abiturientas - beveik pensijos vertas kvidičo veteranas. Tikriausiai jau ir kaulai nebe tokie patvarūs, lūžtantys nuo vieno muštuko smūgio. Štai dabar todėl ir stengėsi pirmesnis prisiirti prie to nenaudėlio, kad tik jis muštų, o ne į jį. Juk kaip sakoma - "geriausia gynyba - puolimas."
Blokštas rankose dabar atrodė daug paklusnesnis ir netgi nuaižytas šalto lietaus dušo netapo nepatogesnis laikyti ir iš rankų kristi ir ant žemės prigulti neketino.
Keitas, tiesa, su šiuo nuostabiu ir daug žalos darančiu daiktu jautė ypatingą ryšį - pernai metais, jau gerokai aptalžytas ir tikriausiai nebelabai blaiviai galvojantis geltonasis pavadino tą medienos gabalą Džoniu. Nežinia ar tai vertė jaustis artimesnį su blokštu, tarsi su kokiu draugeliu ir taikliau mosikuotis, bet Keitas tikėjosi, kad taip ir buvo.
Štai ir dabar tarsi kerėdamas (na, juk čia burtų ir magijos mokykla, negi kerėti uždrausi?) jis pats sau mintyse kalbino Džonį:
Džoniuk, tik tu būk geras, kai pasieksim muštuką, pilk iš savo medinės galvos smarkiai ir taikliai. Jei paskui skaudės - sutvarstysim, viskas okei su tuo
Tiesa, dabar jis taip su savo ginklu kalbėjo ne dėl savo proto aptėmimo kaip pernai, o labiau iš norėjimo prasiskaidrinti nuotaiką. Žodžiu, per lietų, kai nebuvo saulės, Keitas ją sau pasidarė pats. Optimizmo per šias varžybas nestigo - net ir po nesėkmių jis žaidė taip pat aršiai, su tikra kovingo barsuko dvasia viduje, nes žinojo, kad tai jam paskutinės mokyklinės varžybos - save joms norėjosi atiduoti iki galo ir negailint nė kiek - nuo mažiausio kojos pirštelio, iki pat baltų garbanų.
Kad ir apie kokias karingumo vertybes septintakursis svajojo savo baltapūkėje makaulėje, bet taip pat budriai jis ieškojo ir juodo kamuolėlio, kuris turbūt pabėgęs iš kvidičo aikštės ieškojo kur pasislėpti nuo lietaus. O ką, jūs galvojot Keitukas vien blokštus kalbint sugeba? Ne, švilpiai kaip daugiafunkciai įtaisai - vienu metu ir apie sausainius ir apie kvidičą galvoti sugeba nė neperdegindami smegenų.
Kaip tik kartodamasis sviestinių sausainėlių receptą, kurių pats sau pažadėjo išsikepti, Kolinsas ir aptiko aikštės kampe muštuką. Slėpėsi visas išsigandęs, sustiręs, kaip mažas vaikas. Skirtumas tas, kad vaiko Kolinsas nesiruošė blokštu nusviesti į kitą aikštės galą, o štai tam juodajam draugužiui gal ir ne taip pasiseks.
Kolinsas palinko ant savo šluotos, tvirčiau šąlančiomis rankomis apglėbė jos kotą, kad dar netyčia neimtų rankos slydinėti, o tada jau lenktyniaudamas balažin su kuo puolė prie muštuko. Blokštas buvo paruoštas rankose ir muštukas, tas juodskruostis vargšelis, nė nespėjo susivokti, kaip buvo nutvotas į visai kitą aikštės galą, šįkart jau nebe į gaudytoją, o į grifų atmušėją. Kolinsų berniukas tikėjosi, kad šįkart bus taiklesnis negu priešininkė ir neteks kandžių pastabų klausytis pačiam.

[Atmušimas į Stevie Green 2;6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Keitas Kolinsas »

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Tokiomis minutėmis gailėjosi, kad nesuvalgė dar vienos Džono siūlomos bandelės. Žemaūgę dvidešimt vienerių merginą netruko užkliudyti vėjo gūsis - tegul nunešė vos kelis centimetrus, to pakako. Švilpiams, deja, pasisekė - rankomis sugriebė tik orą. Pro šalį. Neapskaičiavo kampo ir suteikė Kajui galimybę išsisukti.  Nors kita vertus, ką gali įžiūrėt tokiu oru, jei net kartais savo šluotkočio galo nematyti. Liko tikėtis, kad vaikinukas nors išgirdo pastabą - kiek galima tą kritlį kaip vištai kiaušinį nešiotis. Žaidžiam čia mes ar ne?Livi staigiai pasisukdama ištiesino šluotą, vos per plauką neįsivožusi į grifų lankus. Skraidė mergina lygiai taip, kaip ir gyveno: nesaikingai, greitai, visada per plauką išsisukdama ir žingsniu toliau, negu leidžiama. Tegul kartais avantiūros nepavyksta. Puikiai žinojo, kad apgailėti ir apsvarstyti veiksmams turės visą naktelę ir dar dieną, kai išvargus komanda (galima daryti tokią prielaidą, kai vos po kelių minučių rungtynių jau gėlė rankas ir kojas) miegos iki pietų. Dabar reikia dirbti. Šunybių laikas, kai nėra laisvų akimirkų galvoti apie nesėkmes. Vėliau.
Nubraukė kelias neklusnias iš po segtuko išsprūdusias sruogas. Jau seniai nebesinervino dėl fakto, kad sušlaps iki poodinio sluoksnio - lietus ne pirmiena - tačiau šaltis ir lietus jau buvo kitas reikalas. Šluotą gniaužiantys pirštai jau darėsi nelankstūs. Ne pirmas kartas, kai sustingsta į ledą, bet dabar tam nėra laiko. Patyliukais keiktelėjusi Livi paliko ramybėje Kajų ir pakilo aukščiau, norėdama bent kiek apžvelgti žaidimo situaciją. Ir įžiūrėk tu ten kažką, kad gudrus - tebuvo girdėti griaustinis, tykštantys lietaus lašai ir neaiškus gaudimas iš tribūnų pusės. Tarėsi įžiūrėjusi Šmaukšto ieškančią Klarę, apie lankus skraidančią Fiadh, su blokštu besisukiojančią Stieve ir kažkur prašapusią Danielą, pozicijos partnerę. Negalėjo jos įžiūrėti, bet net jei ir galėtų, maža iš to naudos. Oras neleido komandoms panaudoti geriausių savo derinių - vandens uždanga tarsi atskyrė žaidėjus vienus nuo kitų, paliko pasikliauti savimi ir kitų skvarbiomis akimis.
Kažkur virš galvos ūžtelėjo juodas kamuolys (Jeigu mane privers dar kartą sukirsti egzaminus, dėl Merlino kariojo, žaisiu kaip Muštukas!), į kurį greičiausiai nepasisekė pataikyti Stieve. Olivija nėrė žemyn prie lankų norėdama patikrinti kaip laikosi Fiadh, toji nelaimėlė panelė, dabar žaidžianti gynėjo pozicijoje (Jeigu savyje turi kokį talentą, pats laikas būtų jį atrasti, mieloji), kai puse ausies išgirdo duslų blokšto smūgį. Stabdydama Livi gerokai čiūžtelėjo į priekį, per plauką nenuslysdama nuo šluotkočio, ir apsisuko. Blondinas geltona apranga atmušė kamuolį, dabar skriejantį artyn Stieve. Olivija sukando jau barškančius nuo šalčio dantis (nors tiek metų gyveno vidury laukų, nesibodėdama naudodavo magiją tokiems elementariems dalykams kaip išsidžiovinti ar susišildyti) ir pasuko šluotą link komandos draugės. Kažkur akies kampučiu matė skrendantį Muštuką, kurį iš visų jėgų stengėsi aplenkti. Lietus talžė veidą, nardė mergina beveik apgraibom - laimingas (arba ne) atsitiktinumas, kad per visą tą atkarpą sugebėjo niekur neatsitrenkti ir nei vieno nenumušti nuo šluotos. Iki Stieve buvo likę vos keli metrai, kai raudonplaukę apakino švystelėjęs dvišakis žaibas. Nebebuvo laiko dairytis - giliai įkvėpusi Olivija nėrė aklai. Teliko kliautis savo intuicija ir orientacija erdvėje - ar apsaugos grifų atmušėją nuo juodo monstriuko, ar pati nudauš ją nuo šluotos.

[Bandymas įsiterpti tarp Muštuko ir Stieve Green: 5; 2]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ot, atsirado savimi pasitikintis sausainis,- dingtelėjo galvoje Kajui, vos tik į šio žvilgsnį atsakė eks profų kvidičo komandos kapitonas.
"Tipo, sakai, pasitiki manimi, jog mirsiu greitu metu? Ačiū!" - taip septyniolikmetis atsakytų Keitui, jei tik skaitytų pastarojo mintis. "Aš tau to paties linkiu!" - dar sarkastiškai pridurtų, jei tik išvystų, kai Elzė, tas mažas geltonas "Frozen" taškelis, nušvilpia tarp Kolinso ir muštuko.
Staiga išgirdo juoką - Olivijos juoką. Kajus nejučia įsišiepė, o jei labiau - būtų ir nuslydęs nuo šluotos (pagaliau, pasirodo kažkas jį iš tikrųjų seka!). Deja. Nevalingai šypsena praplatėjo, laikas ir lietus sustojo, šaltis pats užšalo, o Kajus užmiršo, jog dabar vyksta kvidičo čempionatas.
Septyniolikmetis sujudėjo ant šluotos it tarytum sakė, jog palauk, galvoju kaip į tavo žodžius atsakyti ar sureaguoti. Galiausiai neiškentė. Ane, ane? Nori mano kamuolio? Negausi! - Kajus staigiai iškėlė kritlį viršum galvos ir suspigino dvi juodas akis į grifę.
-Tik pabandyk!- skardžiai sušuko pro juoką.
Jei tik kažkas nepraskristų viršum jo galvos...
-Aš žinau kur yra lankai! Žėk, tuoj mesiu į juos! Jau patenkinta?- juokas ir juokas.
Kajus akies krašteliu pastebėjo kaip viršum visų galvų sugeltonavo Gajos, Švilpynės kvidičo komandos gaudytoja, apranga. Ir tuo pat metu, Kajus žaibišku greičiu pakreipė stipriai apžergtą savo senutėlę kvidičo šluotą ir nudūmė it svildamas padus link Fiadh saugomos zonos. Širdis plakė pašėlusiai, mintys tapo pilka raizgalyne, kur pats velnias nusilaužtų koją. Kvidičas, kvidičas vėl paėmė viršų, noras laimėti ir komandai pelnyti taškus paėmė viršų ir tai buvo vien dvivardės Amnetos dėka. Kajus jau Gajos nebepastebėjo, tačiau gynėjos grifiukės dar nebuvo - išgaravo it dūmas pas Klarę, rodos, ir, rodos, dar nebuvo sugrįžusi. Ir gerai,- desperatišiai pamanė šis, kiek įmanoma greičiau artėdamas prie trijų metalinių (?) apskritimų. Žemė su dangumi maišėsi, bet kritlis vis dar saugus buvo po pažastimi. Net ir jei bendravardė Olivija bandė iš jo atimti kritlį, Švilpynės koledžo puolėjas nebuvo sureagavęs - paskutinę akimirką prie lankų skubiai žvilgtelėjo per petį ir nepastebėjo raudonos iki plaukų šaknų grifės. Fiadh taip pat nesimatė.Laikas! Lankai jau buvo čia pat, savisaugos instinktas sugriežė pirmomis stygomis neįsirėžti į nesaugomus grifų lankus. Bus tiek daug juoko, jei jis bus toks klišas....Kajus užsimojo ir metė kritlį it kokią karštą bulvę į Grifų Gūžtos lankus, tuo tarpu kitapus Hogvartso kvidičo aišktės Stevie patyrė fiasko: netaikliai paleistas muštukas nė nepalietė Keito, o geltonų - juodų atmušėjas atrodo neketino tiesiog būti patiektas ant lėkštutės - Kajus būtų sužinojęs daug daugiau, jei tik neapsiribotų tik komentatoriaus komentarais. Tačiau kritlis vis dar skrido į lankus, o Kajus žvelgė į tolstantį kamuolį ir giliai apimtas sportinio azarto širdyje vėlėsi Švilpynės sėkmės. Juokas jau buvo išblusęs.Dešimt taškų prašau...
Drabužiai tapo be proto peršlapę ir nemalonūs, nuo prakaito rudai raudonos garbanos lipo prie kaktos, o šluota buvo kieta ir nepatogi, tačiau kvidičas tęsėsi. Komentatorius paskelbė, jog nei viena gaudytoja nepastebėjo aukso šmaukšto, sirgaliai blausiai tūžo, jų ryžtas tapo tampomas kaip katukas už uodegos - aikštėje nieko gero nevyko, tik buvo grojama nervais.

[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 6]