0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Taukšt! Smūgio garsas nuo muštuko į žmogaus kūną nuskambėjo taip pat šlykščiai ir nemaloniai kaip kokio senio atsilipinusių protezų kaukšėjimas valgant kietą maistą. Ir ne šiaip nemaloniai ausiai, nemaloniai ir iškankintai Keito Kolinso atmušėjo sielai.
Jam tiesiog buvo pikta ant savęs. Elzė buvo šaunuolė, bet auskaruotis nerado savyje užsidegimo jai kažką sušukti. Žodžiai tarsi sprangus kąsnis užstrigo gerklėje.
Na, Elzei vietoj jo padėkojo sirgaliai - po garsių šūksmų dėl didelio smūgio jie susiprato, kad švilpių puolėja priėmė smūgį apsaugodama Gają, o tada jau patrako siausti - kaip kokia nesulaikoma jėga ar klykiančių barsukų cunamis. Taip, švilpiai tikrai mokėjo džiaugtis už savo komandą. Keitui tai pasitikėjimo savimi nepridėjo - juk tie kas matė jį žaidžiant aną kart dabar tikriausiai šnabždėjosi "O kas atsitiko Kolinsui?" ir "Ko jis šiandien toks klišas?".
Pats baltaplaukis negalėjo atsakyti. Taip, oras šiek tiek kniso, bet patyrusiam žaidėjui tai tebuvo lietutis su kartais nušvintančiais žaibais. Gal Kolinsas užpykdė fortūną pradžioje žaidimo pūsdamasis?Septintakursis to sau, žinoma, nepripažino, ką tu ten įžeidinėsi savo paties ego, kuris ir taip gerokai aptalžytas.
Kolinsas, tvirčiau ilgais pirštIs apsivydamas šluotos kotą apsuko savotišką gėdos ratą aplink stadioną. Vaikis tiesiog stengėsi nesiblaškydamas ieškoti kur nulėkė bent vienas iš juodų kamuolių, bet aplinkiniams tai turėjo atrodyti kaip labai liūdna vieno žmogaus laidotuvių eisena, kurią veda galvą nunarinęs baltapūkis (gražuolis, pasak paties Keito) vaikinas. Tiesa, tą švilpio lėtumą lėmė tai, kad lietus atrodo ėmė pilti dar smarkiau, lyg kažkas ten sėdintis aukštybėse būtų palikęs įjungtą dušą ir netyčia užtvindęs viską apačioje. Taip norėjosi galiausiai pamatyti ryškius saulės spindulius pro tamsų debesų šydą, kuris gaubė dangų. Būtų malonu bent šiek tiek sušilti, nes visi dabar buvo kaip išsimaudę viename bendrame kubile. Taip, tiesiog pachillino karštame kubile su kvidičo aprangomis, nieko keisto. Kolinsas juto, kad mintys vis krypsta link šilto dušo ir kalno adialų. Ir sausainių, svarbiausia sausainių.
Baik, gluše tu, nė vieno muštuko nesugebėjai taikliai atmušti, o jau apie sausainius svarstai? Tai tu čia galvon iš muštuko nusipelnei! Marš ieškoti!-taip, kai reikėjo Kolinsas galėjo pabūti sau puikiu motyvaciniu treneriu ir kvidičo žaidėjo gyvenimo guru. Gerai, kad dar susiprato ir pats savo patarimų klausyti ir visai netrukus ėmė dairytis dar atidžiau. Magėjo pralenkti Stevie, tad paieškos vyko intensyvios. Nesėkmingai išbandęs taktiką ieškoti visai padangėje su rizika būti paskrudintas žaibo, jis dabar skrido prie pat pažemės, kuri jei įmanoma pažliugo dar labiau. Akies kraštelyje jam mirgėjo įvairiaspalviai sirgalių bokštai, žemyn neriantys kiti žaidėjai, bet jis, vos kerziniais batais neliesdamas tos pliurzės, skriejo tokiu greičiu, jog jei būtų staigiai sustabdęs, būtų tėškesis veidu būtent ten.
Vis tik, ši taktika nebuvo tokia ir paika - smaragdinės akys, kaip tik sumirgėjus žaibui jo blyksnio šviesoje pagavo juodą pailgą siluetą, kaip tik prie grifų sirgalių bokšto. Keitas nestabdydamas pasuko šluotą, jau automatiškai keldamas blokštą, kuris atsiradus vilčiai buvo lengvesnis už plunksnelę. Teko surengti trumpas gaudytynes su juodu kamuoliu, bet galiausiai jas laimėjo Kolinsas ir kaip už bausmę iš visų jėgų tvojo kamuoliuko šonan, pasiųsdamas jį, bent kaip jam pačiam atrodė, tiesiai į Klarę.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3:6]


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Kiekvieni geri dalykai turi turėti kainą, o Kajus apsimetė į tai neatkreipęs dėmesio. Tabaluoti ant ne savo, o ant Olivijos šluotos ir tuo pat metu it katinui siekti kritlio buvo nekažkas, visgi, gan lanksčiai ir mikliai atlikinėjo savo pareigą.
Kajus kažką numykė, sumurmėjo, pavartaliojo akis, nelabai klausydamas Olivijos šnekos - kritlis juk buvo svarbiau.
-Ir ne dangoraižis, ir ne kaminas, ir tikrai nenoriu SPA procedūrų,- murmėjo,- Ne, man reik kritlio dabar!- sušvokštė, o rankos taip ir slydo ir slydo nuo kamuolio paviršiaus. Kartais jam dingsnodavosi, jog jis kaip mažas vaikas, kuris ant pirštų galų siekia saldainių dėžutės, o vyresnioji sesuo kaip tyčia tą dėžutę iškėlia viršum galvos. Kad tik žinotų tiesą...
-Na....įmanoma dviems skrieti ant šluotos,- murmėjo, tuo tarpu komentatorius vos ne suklykė iš nuostabos - Elzei pavyko apsaugoti Gają, o per audrą taip ir neišgirdo Keito džiūgavimo, skirto jam,- Nagi, Olivija, nebūk tokia užsispyrusi,- burbtelėjo po nosimi, n-tąjį kartą kamuoliui išslydus jam iš rankų.
Bendrapavardės juokas trumpam numalšino Lorijanų globotinio vidines kančias. Vaikinukas pakėlė anglies spalvos akys nukrypo į "septintakursę".
-Opa.
Nevalinga šypsena atsirado jo veide ir Kajus stipriai sugriebė kritlį savo rankose. O Merlinai, jam pavyko!
-Cha, mano ėjimas pavyko! Tikrai buvo verta rizikuo-
Grifės šluota krito žemyn, vos tik svorio centras buvo išbalansuotas, švilpiui širdis nusirito į kulnus.
TIK NE PURVAS!
Ir buvo purvas.
Kajus vos neįsitėškė į purvynę su nugara - jo greitos reakcijos dėka - staigiai viena ranka įsikibo į saviškę šluotą, kita laikydamas kritlį tarp pažasties. Jautė pilnius Olivijos pirštus.
-KUR PRAŠAU? KUR MANDAGUMAS? - vos spėjo juokais surikti, mat jo paties pirštai jau slydo slidžia šluotkočio mediena.
Nudribo. Ant kojų. Vos išlaikė pusiausvyrą. Vyresnioji puolėja užvirto ant jo. Kritlis dar buvo tarp jo pažasties. Skauda truputuką kojas.- dingtelėjo mintis galvon, vos Kajus užuodė speigo ir vanilės kvapą. Raudonis išsimušė skruostuose. Staigiai atšlijo.
-Atsiprašau!
Wrena irgi turėjo žaisti šiame čempionate... Kajus įsikando į apatinę lūpą, bet nesuvaldė juoko, nė nežinodamas kaip reaguoti į šį nutikimą - verkti ar numoti ranka.
Purvu ir lediniu vandeniu prasisunkusios kelnės buvo sunkios, kaip ir rankogaliai, kritlis irgi nebuvo pats gražiausias.
-Aa-aš... turiu...jau lėkti,- skubiai su šypsena išbėrė ir tada staigiai čiupo iš purvo vonios šluotą (nuo stipraus lietaus ir vėjo šluota vėl priminė išgražintą) (tebunie, lietus jį išplaus) ir pakilo į orą. Kiek į manoma greičiau. Jei jam pavyko ši taktika, tai kodėl Winter to paties neišbandžius ant jo...?
-TIK NENUDĖK MANĘS, GERAI? IR NEKOPIJUOK! - vėjas ūžė ausyse, o Grifų Gūžtos lankai buvo visau netoli. Jautėsi kaip ant sparnų - mintyse kūrė vaizdus, kaip vėl bando užsidirbti dešimtų taškų...
Fiadh turėtų tikrai blogai jaustis, arba jis...kuris galbūt apkvaitęs iš savo laimės pamiršo apie kritlio egzistenciją.
Vėjas nešiojo jį, tačiau švilpis laikėsi iš paskutiniųjų jėgų. Ausyse dar girdėjo bendrapavardės juoką, o akys regėjo (ne)saugomus lankus.
Pagreitino šluotą. Tuoj! Vikriai pasičiupo kritlį iš už pažasties, prisimerkė viena akimis....ir užsimojo. Kritlis skambiai nušvilpė link liūtų lankų, palikdamas tik vienintelę žėriančią viltį dvivardžio septyniolikmečio krūtinėje. Kad ir jam antrą kartą pavyktų....

[Metimas perėmus kritlį: 3; 5]

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Muštukui nespėjus paliesti nė Gajos, nė Sofijos jas abi užstojo Elzė. Įsitempusios trečiakursės rankos kiek atsipalaidavo, ji priskrido prie merginos.
- Ačiū. Sunkiai sužeista? - kažkur apačioje pasigirdo Kajaus, Olivijos balsai ir juokas. Jie ten atrodo pešėsi dėl kritlio ar dalinosi šluotas, ar ir viena, ir kita. Betkokiu atvėju atrodė labai keistai, absoliuti kvidičo parodija. Tiesiog imk ir nufotografuok. Lankai. Švilpynės gynėja pažiūrėjo į tuos aukštus sutvėrimus abėjingai spoksančius iš žaibų ir lietaus čaižomos aukštybės. Atrodo kol kas buvo ramu, niekas nesiruošė mesti ( ir kam mesti ,kai puolėjai turintys kamuolį mieliau derisi dėl šluotų ir mėgaujasi vienas kito draugija, skrisdami tiesiu keliu į purvyną ). Mergaitė linktelėjo Elzei dar kartą padėkodama ir ramiai pakilo link lankų.
Po keliolikos minučių šitaip kabėti virš aikštės darėsi nepakenčiama. Būna ir šalčiau, būna, ir blogiau, būna, ir baisiau, ir taip toliau, bet tai visai neguodė mergaitės ir nuo viso šito žaidimo pamažu ėmė lengvai pykinti.
Kajus su Olivija apačioje nučiuožė į purvą. Taip, tikrai būna blogiau. - Sofija nebūtų stebėjusi jų žavaus spektaklio, jei ne kritlis vis keliaujantis tai Grifų Gūžtai, tai Švilpynei į rankas.
Akinių stiklų kampučiuose susidarė ledo kristalai, Sofija juto kaip apšerkšnijo antakiai, nosies galiukas, pirštai atrodė prišąlę prie šluotos, kojos batuose net po dvejais kojnių sluoksniais stingo ir mirko. Švilpynės gynėja stengėsi per daug neimti to į galvą.
 Staiga dangų perskrodė dar vienas švytintis žaibo pjūvis. Sužaibavo visai arti. Vaizdas buvo įspūdingas - dangus akimirkai tartum įskilo ir iš įskilimo į išorę ėmė veržtis šviesa - matyti ką nors tokio, tai lygu matyti stebuklą. Pasigirdo ir dundesys po žaibo, Sofija norėjo užsidengti ausis, bet mėgindama atlikti šitą veiksmą vos nenuslydo nuo šluotos, todėl nutarė, jog geriau kurtinantis triukšmas nei kritimas iš dešimties metrų aukščio į pažliugusią struktūrą apačioje.
Pasigirdo dar vienas "bum", bet šio kilmė ne gamtinės anomalijos, o blokšto smūgis. Keitas Kolinsas atmušė muštuką. Vargšas atmušėjas ankščiau taip linksmai skraidęs po aikštę, dabar atrodė pats šlapiausias ir nelaimingiausias iš visų žaidėjų. Mergaitė giliai į kvėpė ir palikusi Keitą ramybėje susirado aikštėje Gajos figūrą, ta figūra arba Grifų Gūžtos gaudytoja, vienintelės galėjo užbaigti žaidimą.

[ - ]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Klarei šios rungtynės buvo tokios, kaip ir jų oras. Nuobodus, nejaukus ir atrodė, jog niekada nesibaigs. Dažniausiai septintakursei kvidičas patiko. Ypač gaudytojo pozicija, bet tik ne tada, kai reikėjo ilgai skraidyti ir ieškoti, kur pasislėpęs šmaukštas. Strazdanei reikėjo veiksmo, kaip per ilgas grifiukų treniruotes, kur galėjo vaikytis kamuoliuką iki tol, kol pastarojo dėl tamsos nebebuvo galima įmatyti, o rankos nuo šluotos gliaužimo lekiant dideliu greičiu atsileisdavo tik po geros valandėlės.
Tiesa nuo debesų buvo kiek tamsoka, bet buvo mažiau ir atspindžių, o tas palengvino šmaukšto radybas. Bent jau turėjo jas palengvinti, nes Klarė Konė, kol kas, kaip žiobarai sakytų, ieško adatos kupetoj šieno. Iš nuobodulio raudonapsiaustė gaudytoja ilgai neužsilikdavo vienoje vietoje. Tai šen tai ten žiūrinėjosi auksaspalvio kamuolėlio, nulemsiančio rungtynių baigtį. Jei šios neužsitęs taip ilgai, kad puolėjai užmėtys kritliais aikštės kraštuose esančius lankus.
Žiūrovai tribūnose garsiau palaikė tai vieną, tai kitą komandą, tad galėjai vien iš garso suprasti, jog virš purvyne virtusios aikštės žolės vyko gana arši kova. Ilgaplaukės galvoje vis zujo mintys, norinčios lėkti, spausti šluotą į priekį, juntant pasipriešinimo sukeltą vėją ir jaudulį, kai aukso šmaukštą gali pasiekti bet kuriuo momentu, vos tik ištiesus ranką į priekį.
Palauk, dar šiek tiek susitvardyk, kantrybė - dorybė, o šmaukštas bus tavo atlygis. Mintimis teko stabdyti save, jog nedidintų šluotos greičio, kol tam nebuvo reikalo. Taip ir šmaukštą būtų sunkiau pastebėti, o lengviau tik nuslysti nuo permirkusios šluotos ir tėkštis į purvynę. Vaizdelis, kurį tikrai norėtų matyti Švilpynės koledžo sirgaliai, bet stipriai įsikibusi į šluotkotį mergelė to neleis. Tokio įspūdžio palikti prieš užbaigdami kelionę magijos mokykloje nenorėjo niekas.
Dar sykelį pakilusi gana aukštai, sau leido žvilgtelti kas darėsi aikštėje. Iš aukščiau matyti buvo kiek geriau, krintantys lietaus lašai taip netrukdė žvelgti žemyn, kaip pakėlus galvą į apniukusį, verkiantį dangų. Ir išties dėl kritlio vyko kova. Klarei taip norėjosi veiksmo, jog net pernelyg negalvodama nusileido kiek žemiau, arčiau žaidėjų, lankų aukštyje, kur taip pat galėjo slėptis šmaukštas. Ne vienas rungtynes taip ir buvo, tiesiant rankas į mažą sparnuotį galėjai netyčia užsukt kam nors ausį, o gal gerai kepštelėjus ir nuversti nuo šluotos. Ir tam nereiktų nė tokį darbą įprastai atliekančio muštuko.
Priartėjusi prie komandos draugų Klarė Konė nutarė juos padrąsinti:
- Nagi, juk žinot, kad mes galim! Tikėkit savimi! - Tokie patys žodžiai galiojo ir pačiai Klarisai. Vėjo nešami žodžiai gal ir nepasieks daugumos komandos draugų, tačiau, jei bent vienas raudonapsiaustis žaidėjas dėl to įgaus daugiau jėgų kautis, žaliaakė pasijaus kažkuo vertinga.
Tai turbūt buvo ilgiausias laikas jos trumpame rungtynių gyvenime, per kurį nuo rungtynių pradžios aukšta, liesa Karter nepastebėjo spurdančio ir nenustygstančio šmaukšto. Pabaigusi mokyklą ji taip pat norėjo sieti savo gyvenimą su burtininkų sportu. Tačiau ar aš to verta, jei nesugebu sužaisti net rungtynių čia, savo gimtajame stadione?
Raudonu apsiaustu vilkinti grifiukė naršė aikštę vis nervingiau. Žinojo, kad nereikia stresuoti, tai tik trukdys, tačiau kvidičas buvo bene vienintelis magiškas dalykas, kuris sekėsi kaštonplaukei. Todėl taip norėjosi, net reikėjo įrodyti, kad Klarė geba pritapti šiame pasaulyje, nors ir iki pat vienuolikto gimtadienio nežinojo turinti galių.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2,3]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

GKA

 Gaja su siaubu stebėjo kaip jos puolė ginti dar ir Smitherson. - O, Perkūne, apmėtykit ją kas nors keksiukais! - Prakeikė Stevie ir puolė Elzės link, kai muštukas pataikė būtent į ją. Ir ko jai šovė ginti ir ją ir Sofiją? Verčiau būtų pagelbėjusi Kajui, kuriam atrodo ten, žemiau buvo linksma. - Elze, kaip tu? - Negalėjo nepasiteiraut bendrakursės. Juk rūpestis savais irgi įeina į kapitonės pareigas. Tačiau net ir nebūdama kapitone, ji būtinai būtų paklaususi pastarojo klausimo. Būtų gal ir apkabinusi Elzę ir palaukusi jos atsakymo, bet žaibui pasirodžius, gaudytoja vėl pamanė matanti tą vikrų skraiduolį. - Sofija, pasirūpink prašau Elze. - Tikėjosi, kad Orel išgirs ne švilpaujantį vėją, o jos balsą. Ir nusisuko nepastebėjusi, kad šioji jos neišgirdo ir grįžo į savąją poziciją - prie lankų.
 Kiek leido šlapios pirštinės, kvidičininkė suėmė šluotkotį ir nuskriejo pirmyn. Šluotos galu kažkur nutrenkusi į ją laisvai skriejusi muštuką ji taip vylėsi, kad bent dabar jos neapgavo rega. Tai tikrai turėjo būti tas prakeiktas skrajūnas. Iš žaibo buvo nekokia lempa, bet šiek tiek skleidžiamos šviesos turėjo pagelbėti bent gaudytojams. - Prakeiksmas. - Suburbėjo, kai suprato, kad tai vėl tebuvo iliuzija. Ar čia kažkas iš tribūnose esančių grifų tyčiojasi iš geltonųjų gaudytojos ar tą daro perkūnija? Atsakymo į tokį klausimą reikėjo pasiteirauti pas Dievą. Bet tas vargu ar egzistavo, jei jau leido tokiu oru įvykti kvidičo varžyboms. Turbūt net ir žiemos metu, kai nesninga, būtų lengviau žaisti nei dabar. Šlapios pirštinėtos rankos jau po truputį virto ledėkais, o juk visai prieš porą akimirkų Kasandra manė, kad tai nutiks tik jei ji bus be pirštinių. Deja, per tiek laiko jau spėjusi priprasti prie šalčio, ji visai nejuto, kad jos kūnas po truputį styra. Bet pergalė buvo visai netoli. Arba ji arba Klarė tiesiog privalėjo pagaliau pastebėti Aukselį ir jį sugauti. Kiek primerktos akys žvalgėsi šmaukšto, o šluota paklusniai skrido ten, kur norėjo jos savininkė. Visai šalia prasiėjo dar vienas žaibas, mėlynos akys automatiškai nuskenavo aplinkui esančią aplinką. Aukso dirbinio ten nebuvo. Gal jis kitoje aikštelės pusėje? Rudaplaukės galvoje sukirbėjo mintis ir tūkstantmečio skraiduolė pasileido į kitą aikštės pusę. Be šmaukšto žvalgymosi, paauglė dar sekė ir Klarę, tačiau jau nežinia kelintą sykį buvo praradusi raudonapsiaustę iš matymo lauko. Na ir velniop ją pripažino pagaliau tai, kad priešininkės visai nereikia stebėti. Jei toji jau ir gaudo šmaukštą - tegul. Pasivyti vis vien nespės, o apie grifų pergalę neabejotinai išgirs arba iš komentatoriaus arba iš grifų tribūnos. Jei tie išvis per tokią liūtį kažką sugeba pastebėti vis dar. Kiek susvyravusi ant šluotos, Sandra savo tikslo palikti nesiruošė. Ji būtinai tuoj pastebės aukso šmaukštą, o tada bandys jį sugauti. Veiksmų eiga buvo visai paprasta teoriškai, bet ne tokia lengva praktiškai. Plunksnuotį tikrai buvo sunkiau pamatyti negu ji tikėjosi dar gulėdama lovoje prieš rungtynes. Ir net nebuvo su kuo pasitarti - gaudytojų koledže jau nebebuvo išvis. Netrukus vėl pastebėjusi šmaukšto "iliuziją", Gaja nuskrido artyn. Prarasti nebuvo ko. Tačiau tai pasirodė esąs tikrų tikriausias šmaukštas. Pagaliau! Apsidžiaugė mergina ir puolė jo link. Šis vis tolo ir tolo nuo jos, o ji skrido jo link. - Nagi, eikš pas mane ir pergalė švilpių rankose. - Panosėje sumurmėjo gaudytoja. Nugarą beprotiškai skaudėjo. Sunku buvo pajudinti rankas, bet tvirtai laikydamasi ant šluotos ištiesė abi rankas šmaukšto link. Pergalė taip arti! Nagi!

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2, 4]

*

kablelis

Pavyko! Dar kartą pavyko! Būtent tokia mintis praskriejo Stevies galvoje, kai išgirdo garsų taukštelėjimą. Ji buvo tikra, kad pataikė būtent į tą, į ką ir taikėsi. Tai buvo beprotiškai gerai - apdaužyta gaudytoja negalės taip atkakliai ieškoti šmaukšto. Stevie pirmą kartą pajuto, kad ji šiame lietuje kankinasi ne be reikalo.
Ir tada Green atsisuko į Gają, kad galėtų pasimėgauti šios nesėkme. Ir ko jūs norite - muštukas kaukštelėjo ne į ją, o į Elzę! Grifė nieko nesupratusi susiraukė. Iš kur, po galais, ta čia atsirado? pasipiktinusi paklausė savęs rudaplaukė, kol į galvą nenoriai atslinko suvokimas: Elzė padarė tai, ką ir turėjo: gynė komandos gaudytoją nuo muštuko. Galvoje pasipylė siaubingų keiksmažodžių lavina. Norėjosi rėkti, spiegti ir prakeikti visus iš eilės. Geros nuotaikos, dar ką tik smagiai gyvenusios Stevies galvoje, neliko nė pėdsako. Grifų Gūžtos komandos kapitonė ir vėl buvo pikta. Prie Keito Kolinso jos neapykantos sąrašo viršuje atsidūrė ir Elsė Smitherson. Dar vienas žmogus, su kuriuo iki rungtynių mergina jokių reikalų neturėjo...
Ir vėl vaikytis tą prakeiktą kamuolį, ir vėl jo ieškoti, tarsi būtų gaudytoja, o ne atmušėja. Ir viskas tik per Keitą Kolinsą, Elzę Smitherson ir tą prakeiktą lietų! Kodėl jie visi negali tiesiog gražiausiai nusivožti nuo šluotų ir žnektelėti į tą nuostabų purvą? paklausė savęs Stevie. Tikriausiai ją išgirdo "kas nors iš aukščiau", tik ne taip suprato: mergina netyčia kryptelėjo ir jos pačios vos neištiko likimas, kurio ji linkėjo priešininkams.
- Ne save turėjau omeny! - dabar jau balsu suriko Stevie.
Ir tada kamuolys nutarė pabūti draugiškas. Jis pats atskriejo septyniolikametės link. Praskrido visai netoli - pavojaus pačiai Green nekėlė, tačiau mergina nepraleido progos pradėt jį vytis, kad galėtų nukreipti kokia nors tinkamesne kryptimi - na, pavyzdžiui, Kolinso arba Smitherson link. Kad ir tos pačios Gajos.
Tos akimirkos, kol vaikėsi muštuką, priminė rudaplaukei, kokio velnio ji lindo į šį mėšlą ir kodėl pasirinko būtent atmušėjos poziciją. Kamuolio švilpimas buvo muzika Stevies ausims, greitas lėkimas paskui juodį buvo tikras malonumas. Pirmą kartą šiandien Green buvo patenkinta ne tik tuo, kad jai pavyko kažką nuveikti, bet ir pačiu žaidimu. Pagaliau pavyko nebekreipti dėmesio į lietų. Koks skirtumas tie keli (na, kad ir daug) lašai, kai gali visu greičiu lėkti paskui kamuolį ir ruošti jau ir taip nekantraujantį blokštą? Deja, šitaip lekiant ranka, kurią Stevie susitrenkė atsimušusi į stulpą, maloniai priminė apie save. Vėl ėmė mausti, blokštas, atrodo, darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Teko sukąsti dantis ir nuolat priminti sau, kad ne kas kitas, o ji yra Grifų Gūžtos komandos kapitonė ir dabar suskysti negalima. Kažkokiu būdu reikia laikytis.
Kamuolys buvo tikrai vikrus ir greitas. Laimė, Stevie turėjo nemažai treniruočių. Į galvą atėjo mintis, kaip ji kartą sugalvojo paskraidyti su - neįtikėtina! - Elride Endlercat. Tada mergina pradėjo svarstyti, ką baltaplaukė galėtų dabar veikti.
Žinoma, tokios mintys nepadėjo susikoncentruoti į muštuką, tad tas netrukus beveik dingo iš akių. Iš Green lūpų išlėkė dar keli keiksmažodžiai, tačiau jai pavyko pamiršti apie Elridės egzistavimą ir vėl nulėkti kamuoliui iš paskos. Virpančia dešine ranka ji stipriai spaudė nepadoriai sunkų blokštą. Beveik tiesiai prieš akis ir netgi nelabai toli subaltavo plaukai. Keitas Kolinsas pagalvojo Stevie ir piktai išsišiepė. Ji pakėlė vis labiau drebančią dešinę ranką ir tvojo per kamuolį. Lėk, bičiuli, lėk.

[Atmušimas į Keitą Kolinsą 1;5]

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Muštukas vis artėjo ir artėjo. Laikas sulėtėjo milisekundėmis. Tas pavojingas kamuolys vis didesnis ir didesnis darėsi. Taaip, daabar jis į mane tikrai pataikys.
Ir tada per metrą nuo šluotos su raitele pasigirdo didelis trakšt. Ar tik ne kaulai sutraškėjo? Pati ji negirdėjo šio garso. Akys aptemo. Juoda. Viskas juoda ir spengiančios ausys.
Stevie nebuvo tokia ir kliša. Gaja.
Violetiniai ruožai akyse sluoksniavosi ant juodos ir štai, po kelių mirksnių, švilpė vėl mato. Nuo savo kūno atsijungusi buvo vos sekundės daliai. Laimei, šluota buvo užprogramuota manyti, jog Elzei viskas gerai ir nenumetė savo šeimininkės šonan.
Šokiruojantis skausmas suvirpo petyje. Niekas negalėjo apibūdinti šito sopulio. Lyg kas vinį ten įkalė.
Skaudžiai pasuko ranką. Veikia. Dirba. Galūnė lankstosi. Nieks nelūžo.
Skaudėjo, bet Elzė buvo laiminga. Apsaugojo Gają. Patį svarbiausią žmogų čia. Bent kartą nesusimovė savam darbe, pareigoj. Barikadomis aptverti švilpiukai darė bele žino ką. Patiko tokia garbė, bet tegu apsiramina. Nebuvo dėmėsio žmogus, bijojo, kad pradės mojuoti publikai ir pamirš kur bitutiškai apsirengusi mergina yra. Sugebėjo išspausti tik didžiulią, nuoširdžią šypseną.
-Man viskas gerai, - kažkaip sugaudžiusi Amnetos ir Sofijos žodžius vėjyje nusiuntė juos atgal. Dar trūko, kad kas nors jai arbatytės užkaistų čia. Kokios pagalbos? Nereikia man nieko, ačiū Gaja, bet man viskas gerai.
Jie tai turės atšvęsti. Visi tai turės atšvęsti. Nesvarbu, su keksiukais, bendruoju kambariu ar ugnine. O gal ir visais trim.
Iš tiek, kiek matė (blankaus nuskrendančio šešėlio), Stevie neatrodė laiminga. Vien dėl jos tryškančio pykčio buvo lemta žaisti.
Gaja jau vaikiojosi aukso šmaukštą, Kajus šiaip ne taip atkovojo kritlį. Trūko labai mažai iki Smitherson pradėtų juoktis balsu, kas ten vyko. Iš to, kokiu greičiu viską turėjo pasakoti komentatorius ir šiaip iš situacijos.
Adrenalinui išsisklaidžius galima buvo pajusti tikrą skausmą. Ramiai miegoti ant dešinio šono Elzytė ilgai negalės. Bet koks skirtumas.
Va dabar ir suprato, kas yra tas kvidičas. Priklausomybę sukeliantis žaidimas. Vedamas laime, šypsena ir skausmu. Taip pat, kvidičas - neapykanta ir pyktis. Koledžų priešpriešą skatinantis įvykis. Jeigu galėtų, už Švilpynę tokiu būdu kovotų dar penkiasdešimt metų.
Lediniai niekad nesibaigiančio lietaus lašai šaldė sužeistą vietą. Įprastai iš kažkur parautų ledo, bet dabar užteko ir kvidičo iššaukto lietaus. Nors įprastai, kasdienybėje muštukais nieks nesišaudo. Tikėjo, kad kokia Stevie per miegus visą gyvenimą galėtų imituoti atmušimo judėsius, bet tik ji.
Pilkaakė nevalingai stipriau įsikibo į šluotkotį. Reikėjo pradėti judėti, kol kiti komandos nariai nepagalvojo, jog vargšelė nuodėmingai kenčia nuo muštuko. Švilpiškos problemos.
Nusileido žemiau ir apsukinėjo ratą. Knietėjo pamatyti Elzei, kokia čia situacija.
Blaškėsi, blaškėsi po dangų, lyg pati jau aukso šmaukšto pradėtų ieškoti.
Pamatė purvais aplipusį Kajų su kritliu lekiantį link Fiadh saugomos zonos. Nuskrido paskui jį, bet kiek žemiau. Jeigu kritlis kris, bent jau apsaugos nuo Grifų Gūžtos. Mesti su tokia ranka tikrai nesugebės, o jeigu mestų kaire galūne, garantuotai kritlis trenktų kažkam į galvą.

[ - ]
carried away by a moonlight shadow


*

Fiadh o Ceallachain

Muštuko nebuvo.
Fiadh ilgokai skriejo paskui komandos kapitonę, tačiau joks kamuolys taip ir neatskriejo. Tiesa, gynėjai pasivaideno, kad ji pastebėjo šmaukštą, tačiau tai nebuvo jos darbo dalis, dėl to tiesiog ir toliau sekė Stevię Green. Galiausiai suprato, kad dabar, ko gero, jos niekas ir neatakuos, tad geriau yra grįžti prie savo lankų ir ten pasidžiaugti ramybe, kol kamuolys yra Grifų Gūžtos rankose.
Būtent taip Fiadh ir padarė. Buvo neapsakomai gera tiesiog skraidyti palei lankus ir džiaugtis ramybe. Net ir ašaros nusprendė, kad nebėra joms čia ko rodyti ožių ir pagaliau liovėsi. Nepaisant to, kad lietus nė neplanavo baigtis - ar bent jau ne artimiausiame šimtmetyje - o'Ceallachain jautėsi taip, tarsi šviestų saulė, o aplinkui čiulbėtų paukščiai. Juk pagaliau nereikia bijoti, kad koks nors Wintersiūkštis vėl atlėks čia su kamuoliu! Jis saugiai tupi Olivijos rankose.
Džiaugiesi žmogus užtarnautu poilsiu, ramiai skraidžioji aplink savo lankus ir tikrai nesitiki, kad atsitiks kokia nors nesąmonė. Kur jau ten! Tas bjaurybė Kajus turėjo tiek įžūlumo atimti kritlį iš protingiausios ir draugiškiausios Hogvartso mokinės! Viršūnė! Fiadh pakraupusi stebėjo, kaip Švilpynės puolėjas artinasi prie jo. Ir vėl. Nėra ko ir stebėtis, kad Olivia nebuvo nusiteikusi taip lengvai paleisti Kajaus iš nagų. o'Ceallachain beliko apsidžiaugti, kad ji nežaidžia puolėjos pozicijoje. Šitaip kapotis dėl kažkokio kvailo kamuolio? Tuo labiau, kad jis vertas tik apgailėtinų dešimt taškų! Kuriuos tu labai sėkmingai leidai pelnyti neprašyta galvoje apsilankė mintis. Ašaros, tarsi to ir telaukusios, vėl priminė apie save. Fiadh o'Ceallachain eilinį kartą verkė. Visiškai nebesinorėjo čia būti. Kodėl tas Kajūkštis negali parodyti bent kažkokio džentelmeniškumo? Pirmiausia priverčia susimauti ją, Fiadh, po to atima kamuolį iš Olivijos ir dabar akivaizdžiai vėl yra nusiteikęs mesti jį į lankus! Nepaisant to, kad Grifų Gūžtos puolėja atkakliai grūmėsi, šiaurės airė žinojo, kad jai reikia būti pasiruošusiai. Kas ten žino, kada garbanius paleis kritlį į grifų lankus? Fiadh antrą kartą taip baisiai susimauti nebenorėjo. Visos rungtynės buvo tik nesąmonių krūva. Ji neapgina lankų, o kai bando ginti komandos draugę nuo muštuko, to muštuko net nėra...
Šviesiaplaukė leido kelias akimirkas apsižvalgyti. Ji prisiminė, kad girdėjo suūžiančius žiūrovus - garsas buvo toks, kad net ir lietus nebepliaupė taip garsiai. Deja, Fiadh nesuprato, kas įvyko. Galbūt Stevei pavyko numušti jų gaudytoją? viltingai pagalvojo o'Ceallachain, tačiau žinojo, kad į šį klausimą atsakymo rasti negalės - neturi jokios teisės dabar palikti lankų. Ir net galvoti apie tai neturėtų. Ji tiesiog privalo akylai stebėti Kajaus ir Olivijos kovą ir būti pasiruošusi bet kurią akimirką pulti paskui kritlį. Tereikėjo tikėtis, kad švilpis nesugalvos su visu kritliu pulti prie lankų. Tokiu atveju šiaurės airė tikrai bijotų ginti lankus... Juk Kajus yra vyresnis ir didesnis už ją... Jeigu jis kritlį ne mes, o tiesiog grūs į lanką, taškai jo komandai garantuoti...
Ir netrukus kamuolys jau skrido Fiadh ginamų lankų link. Ne! supanikavo mergaitė, nors, atrodo, būtent to juk ir laukė jau kelias ilgas akimirkas. o'Ceallachain kurį laiką tiesiog kabojo ore, dėl to dabar buvo sunku įsibėgėti. Slidi šluota ne itin padėjo tai padaryti, tačiau galiausiai keturiolikametė atsidūrė prie pat kamuolio. Ji ištiesė drebančią ranką. Nutarė verčiau negaudyti - per slidus. Fiadh plojo per kamuolį kumščiu ir tikėjosi, kad pasiseks.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2; 5; 6]

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
     Trinbūnos ošė, iš komentatoriaus Daniela išgirdo vos ne pačią blogiausią žinią. Gaja greičiausiai pastebėjo aukso šmaukštą. Švilpiai net prarėkė grifų gūžtos sirgalius, bet tik mažai akimirkai. Deja, raudonplaukė negirdėjo komentatoriaus ištisai, buvo per toli nuo Gajos, tad nesuprato ar jau galutinai nusivilti, ar mintys apie pergalę tebus kvailos svajonės...
     Daniela suprato, kad per tokią audrą net pastebėjus šmaukštą vilties, kad jis labai staigiai dings Gajai iš akių tikrai yra. Todėl nusprendė nebesiklausyti komentatoriaus balso ir vykdyti savo pareigas. Kadangi aplink nesimatė Kritlio grifei pamačius Klarę, skriejančią nežmonišku greičiu, kilo mintis skrieti paskui, kad švilpiai nesugalvotų bandyti numušti grifų gaudytojos.
     Ir spėkit, ar mergina susikaupė žaidimui? Žinoma, kad pašalinės mintys ramybės nedavė. Akivaizdu, kad pasaulinio lygio kvidičininke nebetaps. Bet kas tada? Paskutiniai metai Hogvartse. Kaip galima nežinoti ko nori iš savo gyvenimo. Optimizmas, vis kartojo mintyse Daniela. Bet aplinkui siaučianti audra optimizmu nė nedvelkė, o širdis buvo praktiškai ledinė. Puolėja nebejautė net šalčio. Vietoj to, kad prisišauktų bent trupinėlį optimizmo, visi jausmai išgaravo. Išskyrus vieną. Siaubingą įtūžį. Ant švilynės. Savęs, kad nesugeba išsirinkt profesijos. Ant komentatoriaus, kurio nė velnio negirdėt. Ant audros, kuri siaučia nė kiek nemažiau nei viduje raudonplaukės verdantis pyktis.
     Vienintelė Klarė skriejanti priešais buvo saugi nuo Danielos pykčio. Atrodė viskas vyksta taip greitai, bet grifės mintys buvo greitesnės. Jos viduje vyko kur kas daugiau nei aikštėje.
     Staiga Daniela pamatė baltapūkį Keitą. Ir žinoma buvo teisi. Tas nenaudėlis švilpis bandė pasiūsti muštuką Klarės pusėn. Danielai buvo lengva uždengti Klarę, nes būtent to ir laukė. Tik štai kaip pačiai nenugriūti nuo šluotos? Bet raudonplaukei atrodė, kad ji mažiausiai naudinga komandoje ir net norėjo smūgio. Gal bent tada tas muštukas išmuštų niekam tikusias mintis. Kur po galais tas neblėstantis, ugningas Danielos optimizmas ir geležinis susikaupimas kai jo reikia?
     Viskas kaip kokiame sulėtintame žiobarų filme. Vyksta taip greit, bet atrodo trunka amžinybę. O dar didesniam siaubui... Daniela išgirsta komentatoriaus aiškią pastabą, kad Gaja bando griebti šmaukštą. Laikas atrodo sustoja. Akimirka trunkanti ištisas valandas ir kaip prieš mirtį, pralekiantis visas gyvenimas prieš akis... Vaikystė. Pirmas kartas kai Daniela įžengė į pilį. Pirmas kartas, kai panaudojo burtų lazdelę. Ir net vizija kaip paskutinį kartą mato Hogvartsą. Atsisveikina su pilim, virtusiais namais ir... Ir raudonplaukė pagaliau supranta ko ištiesų nori. Gana. Gana nepasitikėjimo savim. Ji bus puiki aurorė. Išlaikys visus egzaminus geriausiais balais. Ir velniai griebtų. Ji bus geriausia pasaulyje ir geriausia visoje burtininkų istorijoje.

[ Bandymas įsiterpti tarp komandos draugės Klarės ir muštuko; 3, 5]

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Olivia Rose Winter: 10
Keitas Kolinsas: 10
Kajus Arno Wintersas: 9
Sofija Orel: 8
Klarė Konė Karter: 9
Gaja Kasandra Amneta: 9
Stevie Green: 9
Elzė Merė Smitherson: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9
Daniela Defoe: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Olivia Rose Winter [9] - Kajus Arno Wintersas: [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Oliviai Rose Winter.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9]  = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Kajus Arno Wintersas [8] - Fiadh o'Ceallachain [7]  = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Olivia Rose Winter: 3; 2; 1
Keitas Kolinsas: 6; 3
Kajus Arno Wintersas: 6; 5
Sofija Orel: -
Klarė Konė Karter: 2
Gaja Kasandra Amneta: 5
Stevie Green: 3; 4
Elzė Merė Smitherson: -
Fiadh o'Ceallachain: 5; 1
Daniela Defoe: 5; 6

Olivia Rose Winter neperima kritlio.
Keitas Kolinsas tiksliai paleidžia muštuką į Klarę Konę Karter.
Kajus Arno Wintersas taikliai meta kritlį į lankus.
Sofija Orel neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Gaja Kasandra Amneta nesugauna aukso šmaukšto.
Stevie Green netaikliai muša muštuką Keito Kolinso link.
Elzė Merė Smitherson neatlieka veiksmų.
Fiadh o'Ceallachain sėkmingai apgina lankus.
Daniela Defoe sėkmingai apgina Klarę Konę Karter nuo muštuko.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrieja oru. Norit jį paimti, Grifų Gūžtos puolėjui reikia atlikti gaudymo veiksmą.
Muštukas į Danielą Defoe gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

kablelis

Keitas Kolinsas tikrai turėjo naudoti kažkokią magiją. Kaip kitaip Stevie galėjo ir vėl į jį nepataikyti? Kažkoks absurdas... Mergina taip ir girdėjo, kaip baltaplaukis iš jos tyčiojasi. Nepaisant to, kad nukentėti spėjo ir Gaja, ir Elzė, Stevie vis tiek norėjo anksčiau ar vėliau priploti ir Keitą. Ką gi, panašu, kad blokštas norės susipažinti su dar viena galva, tik reikia palaukti, kol baigsis rungtynės. Baltapūki, tu dar atsiimsi piktos mintys šėlo Stevies galvoje. Ji puikiai suprato: dabar ir vėl teks vaikytis tą bjaurastį muštuką. Ir vėl į kažką taikyti. Kolinsas ar Wintersas? O gal kas nors kitas? Atrodo, kad atmušėja visai užmiršo apie varžovų gynėjos egzistavimą. Gal reikia pagaliau gyvenimą apsunkinti ir jai?
Stevie lėkė gana žemai ir žvalgėsi - stengėsi suprasti, kokia yra situacija. Ar o'Ceallachain apgynė lankus? Tai būtų neblogai, juk visa mokykla žinojo, kokia "pasitikinti savimi" yra grifų gynėja. Jeigu jai ir vėl nepasiseks, geltonapsiausčiai primėtys tiek, kad net ir Klarei sugavus šmaukštą viskas gali baigtis blogai... Stevie net neapsvarstė galimybės, kad šmaukštą gali sučiupti ir kita gaudytoja. Juk Klarė Konė Karter yra tikra šitos srities profesionalė!
Iš gaudytojų veiksmų buvo galima spėti, kad jos šmaukštą jau pastebėjo. Atrodė, kad skrydis yra daug labiau sukoncentruotas - jos jau ne ieško, o vejasi mažylį.
- Pirmyn, Klare! - suriko Stevie, nors lietus nenorėjo praleisti jokio garso. Dabar teliko paprasčiausia užduotis - paimti į rankas tą mažių, kuris dabar tikriausiai yra bjauriai slidus. Bet juk kalbama apie Klarę - žmogų, kuris praėjusiame kvidičo čempionate atnešė koledžui pergalę.
Stevie skriejo visai palei žemę. Žvilgtelėjusi susimąstė, kad bus tiesiog šlykštu nusileisti - ten buvo visiška tešlynė, prie kurios ir artintis nesinori... Vienaip ar kitaip laikas leistis dar neatėjo. Kaip tik reikėjo pakilti kiek aukščiau ir toliau persekioti juoduosius nenuoramas. Svarbiausia buvo nė nesiartinti prie Keito Kolinso - Stevie buvo tikra, kad jis nepraleistų progos mesti kokią kandžią pastabą, kad tik sutrikdytų priešininkę. Jo eilė ateis paskui - dabar Green turi atakuoti... Ką nors. Į ką paleisti muštuką, ji dar nuspręs. Svarbiausia yra tą kamuolpalaikį rasti.
- Nagi, mažyli, kur tu? - balsu paklausė Stevie. Ji pradėjo justi šiokį tokį nuovargį - o ir dešinė ranka nebuvo itin patenkinta viršvalandžiais. Deja, išleisti jos iš darbo mergina vis dar negalėjo, tad visais pirštais tiesiog traiškė vargšą blokštą. Kuo jis man taip nusikalto? paklausė savęs mergina ir kiek atleido gniaužtus. Blokštas, tarsi to ir telaukęs, slystelėjo iš rankos, tad grifei teko skubiai jį vėl suspausti. Stevie nenorėjo leistis į tą mėšlą, kuris jos laukė apačioje. Ji buvo tikra, kad blokštas lygiai taip pat to nenori. O juk jis - didžiausias merginos sąjungininkas! Negalima šitaip neatsakingai elgtis.
Taigi stipriau suspaudusi šios dienos ginklą Grifų Gūžtos komandos kapitonė pakilo dar aukščiau. Ir netrukus pamatė kažkur skubančią juodą dėmę.
- Štai kur tu! - riktelėjo septyniolikametė ir pasileido dėmei iš paskos. Vos su kažkuo nesusidūrė (tikėjosi, kad tai ne Klarė - o kad tai būtų Gaja! Nors tai galėjo būti ir stulpas, o gal jai iš viso tik pasivaideno), tačiau netrukus jau galėjo pasiekti juodąjį kamuolį.
- Ne veltui esi vadinamas muštuku, ar ne? - paklausė Stevie kamuolio. - Tad mušk ją!
Grifė užsimojo blokštu. Buvo gana sunku susigaudyti, tačiau ji suprato viena: Gaja yra visai netoliese. Septintakursė eilinį kartą tvojo per kamuolį.
- AUČ!

[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 3; 4]

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Nebelabai liko kada rūpintis dėl Kritlio, kai visu greičiu lėkė žemėn ir per lietų nebeatskyrė kur dangus, o kur žemė. Ir vis dar negalėjo nustoti juoktis, net jeigu grėsė galimybė pasinaudoti minėtomis SPA procedūromis. Ne visai savo noru.
Smūgis akimirkai išmušė iš plaučių orą, instinkto vedama mergina visomis įmanomomis galūnėmis kabinosi už ko pasiekė, kol pagaliau susiprotėjo atsimerkti. O tas vaikis pasirodo ne iš kelmo spirtas - neaišku kokių katinų savybėmis naudodamasis ne tik kad sugebėjo nusileisti ant kojų, nepaleisti Kritlio, bet dar ir ant savęs išlaikyt ne plunksnelės svorį.
 - Opa. Pasirodo, dar ne viską gyvenime mačiau,- stebint Kajaus veidą, po truputį įgaunantį Kritlio spalvą, kažkodėl ėmė juokas. Abu šlapi iki siūlo, dar aptaškyti (Ačiū tau labai, kad nors neišmaudyti) purvais, tačiau tokių laimingų vaikų dar reiktų paieškoti. Minčių suvaldyti Livi nepavyko - toks jausmas, kad kažkas atsuko laiką ir jai dabar duokdie keturiolika, karo, Džono, Džeimso - nieko nebuvo. Nuleido galvą, dėl erdvės stokos įsiremdama jam į krūtinę.  Nereikia suprast klaidingai - Džei jai reikėjo, Džonas buvo svarbus, tačiau kokiomis aplinkybėmis juos pažino? Nesusilaikydavo nepagalvojus, kas būtų buvę, jeigu tada nebūtų pakliuvusi į patį pogrindžio įvykių sūkurį. Kitaip negu jie visi, Livi galėjo rinktis. Kajus buvo tarsi veidrodinis atspindys to gyvenimo, kurį būtų gyvenusi, jeigu ne viena nepavykusi šunybė, vienam jų kainavusi gyvybę. Po to sekė karas, kuriame ieškojo ne naujo gyvenimo, bet siekė paslėpti senąjį. Dabar šis ją surado keistai pažįstamo juoko ir jausmo pavidalu.
 - Nesinervuok, vaikine, dar kiek pasipraktikuosi ir galėsi skraidint merginas,- paplojo per kvidičo apsaugomis apdengtą petį ir nušoko žemėn.- Bet va už tai, kad plaukai tuoj pasidengs ruda, dar atsiimsi,- pridūrė ir pasišokėjusi sugavo šluotą. Ačiū Merlinui, kad per tą laiką, kol abu atsigaudinėjo po plojimosi, vėjas jos nenunešė iki Uždraustojo miško.- Ė, saulele, Kritlį tai galėtum ir man palikt, plaukai puvu aptaškyti, kaip mane be raudonos aikštėj atskirs?!- dar šūktelėjo nuskrendančiam Kajui pavymui. Vikrus crapaud... Vyptėljo pati sau, apžergė šluotą ir atsispyrusi nusivijo Kajų. Mesti į lankus jau tikriausiai nesutrukdys, dabar viskas Fiadh rankose.
Išsipešusius iš po segtuko plaukus pasigavo vėjas, lietus, regis, nurimti irgi neketino. Kitus žaidėjus įžiūrėti šansų beveik nebuvo - figūrą pamatyti galėjai gal trys metrai iki susidūrimo, tad gebėjimas mikliai nardyti pravertė kaip niekada anksčiau. Apsimoka mokytis skraidyti koridoriuose. Olivija atsargiai apskriejo grifų lankus kaip tik tuo metu, kai vaikinukas paleido Kritlį jų link. Prikandusi lūpą Livi stebėjo mažytę gynėjo figūrėlę, kuri, didžiai Olivijos nuostabai, sugebėjo atmušti kamuolį ir apsaugoti lankus. Mergina akimirkai net sustingo - stebuklas ar ne, bet gal sėkmė tai nelaimėlei nors kiek pridės pasitikėjimo savimi, ir tuo pačiu pasaugos visų aplinkinių nervus. Šiaip jau būtų skridusi prie mergaitės, tačiau aplink nesimatė Danielos, kuri galėtų pagauti atmuštą Kritlį. Na, antras galimas purvo vonių seansas irgi neviliojo, bet dar vienas pasitrankymas su Kajumi... Kodėl gi ne. Staigiai pasukusi šluotą nėrė, iš paskutiniųjų mėgindama pasivyti per apmąstymų minutes jau gana žemai nusileidusį kamuolį. Vėl vošis purvynan ir bus po visam. Atgniaužė šlapią šluotkotį ir ištiesė rankas Kritlio link. Kažkam gi reikia nuleist Wintersą ant žemės - dar kartą jei ne tiesiogine, tai bent perkeltine prasme.

[Kritlio gaudymas: 2; 1; 4; 5]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Tarp lankų vykstančiame žaidime netrūko veiksmo. Grifiukų gaudytoja spėjo pastebėti kaip Olivija su Kajumi smigo žemyn, tarsi pašautas paukštis, besipešdami dėl kritlio. Laikykis, Liv! Mintimis siuntė koledžo draugei šiek tiek jėgų, vos nepraleisdama greitai parlekiančio velniško muštuko. Vos spėjo truktelti šluotą šoneliau, bet to nebūtų užtekę. Pavojingas juodas kamuolys taip ir būtų žiebęs ilgšei per šonkaulius, paversdamas ją apkandžiotu skeletu, jei ne šalia buvusi Grifų Gūžtos puolėja.
Kamuolys baisuoklis trenkėsi į Danielą ir Klarei skaudėjo. Emociškai. Geriau jau pati būtų priėmusi smūgį. Fizinį skausmą galėjo iškęsti. Žaliaakė žinojo kitapus smūgio esant savo baltapūkį, taip pat kaip ir pati ji žaliaakį brolelį, žaidžiantį atmušėju švilpių komandoje. Ir nors įprastai vaikino privengė, skaudus smūgis draugei šiuo metu privertė Klarisą pagalvoti kaip smagiai trinkteltų savo taip tariamai giminei.
- Viskas gerai? - Pratarė brūkšteldama nuo šalčio sustingusia ranka per apsiausto dengiamą raudonplaukės petį. Neatrodė, kad Keito paleistas muštukas pridarė Grifų Gūžtos komandai daug žalos, tad Karter mintyse kartodama, kad geriausias kerštas bus laimėti šias rungtynes, o ne trinktelti brolelio galvą į pavyzdžiui, storą nuodų ir vaistų vadovėlį, toliau žvalgėsi auksaspalvio plazdūno.
Ir nors prie kitų žaidėjų prisiartinusi kaštonplaukė gan smarkiai rizikavo ir vos negavo muštuku. Šmaukšto, mėgėjo slėptis taisyklė pasitvirtino. Mažas auksinis kamuolėlis erzinančiu sparnelių zvimbimu rodės taikėsi palįsti kam nors iš žaidėjų po apsiaustu. Gal vis dėl to šmaukštas irgi nemėgo Škotijos kaime tvyrančios drėgmės?
Akimirką grifiukė manė, jog buvo pirmoji pastebėjusi greituolį sparnuotą kamuoliuką, tačiau padidnusi greitį pamatė, jog klydo. Švilpė Amneta jau zujo aplink aukso šmaukštą, bandydama patraukti fortūną į savo pusę. Negana to, kad barsukų koledžas jau pirmavo, įmetęs didįjį raudoną kamuolį į raudonapsiausčių lankus. Na jau ne, net nesvajok, grifiukė nebuvo iš tų, kurie į varžovų pusę spjaudėsi ugnimi ar tyčia stumdė priešininkus nuo šluotų. Žaisti norėjo garbingai, taip kaip ir pridera drąsiųjų, liūto simbolių vėliavą pasipuošusių koledžo narei. Todėl šlykščius žodelius ir pašaipias minas paliks tik kraštutiniam atvejui, jei Gaja žodžių ar veiksmų mūšį pradėsianti pati.
Aukso šmaukštas skraidžiojo, tarsi įkyrus uodas vidurvasario naktį, neleisdamas miegoti. Norint jį pagauti reikėjo ne tik greičio ir vikrumo, bet ir trupinėlio sėkmės. Strazdanotoji vis labiau spaudėsi prie šluotos. Šmaukštas galėtų pasitraukti nuo kitų žaidėjų, leisdamas abiems gaudytojoms varžytis viena su kita netrukdant kitiems apžergtašluočiams, užsiėmusiems kitais kamuoliais. Įprastai nerangi septintakursė šįkart neišvengė kliūties, matydama šmaukštą ir jo nerimstančius sparnelių mostus, kliudė kažką šluotos galu. Dabar ne laikas atsiprašymams, o nesitraukdami iš kelio, kad ir kuris bebūtų ir pats nusipelnė.
Nagi, ateik pas mane, mažutėli,
kalbėjo tarsi su mažu vaiku, meiliu balseliu, turėjusiu telepatiškai paveikti kamuoliuką, prisivilioti, jog šis atsidurtų ilgas rankas užbaigiančiuose smulkučiuose Klarės pirštuose. Viena ranka buvo ištiesta lyg aiškiaregės, bandančios numatyti sėkmingą šmaukšto čiuptelėjimo veiksmą. Šmaukštas vis pasisuko tai į kairę, tai šokteldavo į viršų, prie nežinia kieno galvos. Ten atsirasdavo ir jau abi nuo varvančios šluotos atkabintos gaudytojos rankos. Nagi...

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Komentatorius pranešė – Kajus vėl metė ir įmetė. Olivija gaudė kamuolį, kitos bevardės figūros blaškėsi aikštėje ir jų atpažinimas darėsi vis labiau neįmanomas. Nuo lankų krito sunkūs lietaus lašai. Sofija apsuko porą ratų aplink lankus, akimis susirado kritlį, ar bent į jį panašų rusvą apskritimą krentantį žemyn už Grifų Gūžtos lankų. Trečiakursė sėdėjo ant šluotos jau kiek atsipūtusi, ją apėmė mieguistumas, lietus irgi nepadėjo, akys ėmė merktis, pasibaigus rungtynėms, Sofija žadėjo griūti į lovą ir miegoti savaitę ( išvertus į sveiko proto kalbą tai reiškė – tris keturias valandas iki pamokų). Ji papurtė galvą mėgindama atgauti budrumą. Ir tada ir vėl! muštuko kontūrai šmėkštelėjo pro liūties uždangą. Jis buvo pasiūstas ne Kolinso, nebent jam visai susisuko galva ir šis ėmė svaidyti muštukus į saviškius, bet tai gana abėjotina.
– Stevie! – suriko mergaitė Grifų Gūžtos atmušėjai nesitikėdama, kad ši išgirs. Kiek galima? Negi ji niekad nepavargsta?! O Švilpynės gynėją šitas kamuolio vaikymasis tikrai ėmė varginti. Tu – gynėja, mergaite, gynėja. Reiškia turi ginti komandos lankus ir žaidėjus. – Orel drąsino save mintyse. Trečiakursė pasileido žemyn, paskui kamuolį, kuris vėl skriejo link gaudytojos. Švilpynės gynėja vijosi jį, o lietaus lašeliai atrodo prišalo prie šluotkoičio ir lūpų kampučiuose. Mieguistumas tikrai dingo. Viskas atrodė panašu į filmo kadrus, tartum jos pačios čia nė nebūtų, Sofija jautėsi taip tartum stebėtų visą veiksmą iš šalies ir aplinkiniai įvykiai jos neliestų. Tikėjosi tik, kad pasivys muštuką ir uždengs gaudytoją.
– Gaja! – šaukė Sofija išsigandusi, nes kamuolys buvo įgavęs pagreitį, o jos šluotelė regis visiškai atsisakė greitėti. Nagi, mažute, dar truputį greičiau! Mergaitės plaukų galiukai sušalo į visišką ledą, akiniai aprasojo. Dar šiek tiek ir... ji aplenkė muštuką ir įsibrovė tarp jo ir Gajos. Mergaitė įsižiūrėjo į artėjantį kamuolio siluetą, už jo kažkur šmėžavo ir Green apsiaustas, lietus toliau pliaupė, Sofija pajuto kaip lašai atsimuša į jos skruostus ir tai staiga pasirodė malonu. Kaip keista. Tartum ankščiau nė nebūčiau jautusi tų lietaus lašų. Minia kėlė garsų šurmulį, bet ir jis atrodė kažkos tolimas, kažkos netikras lyg sklistų iš kito, ilgo koridoriaus galo.
Sofija tik tikėjosi, kad pakankamai priartėjo ir uždengė komandos gaudytoją kurią žutbūt reikėjo apsaugoti.
Komentatoriaus balsas atsklido pranešdamas, jog Olivija gaudo kritlį. Tikriausiai turėčiau ginti lankus? Aa? Keistai ramiai ji priėmė tą žinią ir šitą mintį tikėdamasi, kad suspės viską.

[ Bandymas uždengti komandos draugę Gają Kasandrą Amnetą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2 ; 6 ]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Muštukui smarkiai atsimušus į grifę Kolinsas vos nenualpo iš laimės - pagaliau fortūna šypsojosi ir jam! Dabar būtų nė neprieštaravęs kristi purvan - mielu noru padarytų ne vieną ir ne du purvo angelus ant pažliugusios žemės. Vaikinas kaifavo aukštai devintam dangui ir pirmas dalykas, kurį jis padarė kai taip pasisekė? Kiek pasiklausė kaip džiaugdamasi švilpia, ūžia ir rėkia sirgaliai ir tarsi jiems atsakydamas, it koks suknistas laimėtojas aukštai iškėlė abi rankas, o tada iš visų plaučių suriko toli esančiai Stevie:
-Išgraužk, Green!
Bandė sugalvoti ir kokių įdomiau skambančių įžeidimų, bet jo nuvargintos smegenys sugebėjo pagaminti tik "žmonės kaip žvakės - geriau kai dega". O toks įžeidimas visai neskambėjo kaip įžeidimas ir net nuvargęs auskaruotis turėjo pakankamai proto jo nepanaudoti.
O jei rimtai, Kolinsas net ir labai didžiuodamasis savimi ir kitais švilpiais juto, kad šis žaidimas artėja link pabaigos. Nors ir stengėsi nelabai kreipti dėmesį ir ieškoti muštukų, bet vis tiek už akių kliuvo už gaudytojų, kurios petys petin siekė mažo auksinio kamuolėlio, nulemsiančio žaidimo pabaigą (nebent švilpynės ar grifų puolėjai pavarytų kaip energetinio sumiksinto su kava prigėrę ir primestų po 160 taškų). Tarp dviejų žaidėjų vykstančią kovą stebėti buvo beprotiškai įdomu, bet Kolinsas prisivertė nukreipti savo dėmesį į savo tikslą - surasti muštukus, kol jie nesurado jo ar dar baisiau - jų nesurado Stevie.
Nors atrodo, kad žaidimas baiginėjasi, bet savo pareigas turi atlikti, Kolinsai, tu, dėmesio neišlaikantis idiote.-taip, vėl grįžo tas jo moralizavimas pačiam sau, bet šitokios mintys stebėtinai padėjo labiau susitelkti - jautėsi lyg galvoje turėtų pats savo asmeninį armijos vadovą.
Baltapūkis nėrė žemyn, sukdamas ratą aplink stadioną ir visada įdėmiai dairydamasis ar tik neužklius akys už juodo kamuolio. Po vieno sėkmingo atmušimo tiesiog nagai niežėjo pakartoti savo sėkmę dar sykį. Šitokį jausmą galėjo suprasti tik kvidičą žaidęs žmogus - kai pasiseka apima euforija ir rodos viską pasaulyje gali padaryti. Tai kas nenorėtų tokio jausmo kartoti vėl ir vėl? Tikriausiai koks psichas, nes pats švilpis tai su mielu noru vėl gautų tai patirti.
Apsukus ratą pažeme pastangos pasirodė bevaisės ir Kolinsas nelaukdamas kokio ženklo iš aukštybių ar dievo apsireiškimo šovė viršun, šukuodamas tamsiai pilką padangę dar atidžiau. Laiko trūkumas alsavo jam į nugarą, it koks grobuonis, o tikslas dabar tiesiog buvo aplenkti Stevie.
-Šūdas,-panosėje murmtelėjo Keitas. Balti plaukai, taip puikiai laikęsi vandens sulaižytoje šukuosenoje nuo pat žaidimo pradžios dabar vėl ėmė po truputį lįsti veidan,-Velnias,-vėl murmtelėjo jis, stabtelėdamas ir atbula ranka nusibraukdamas šlapias sruogas.
Pokšt! Aha, kur čia gausi ramybės, kai blokštas į rankas įgrūstas, Stevie?-kiek apmaudžiai pagalvojo septintakursis, kuriam vis tik nepavyko būti greitesniam už grifiokę. Gal ji užkalbėjo tuos muštukus ar ką?
Kolinsas akimis permetė padangę, žvelgdamas kam pakenkti ruošiasi tas nenuorama. Žinoma, na į ką gi daugiau taikysis jei ne į Gąją? Aukštaūgis pajuto, kaip širdis suplaka greičiau ir nė akimirkos netrukus jis jau įsitvėręs į šluotą, kad nenukristų lėkė ten. Blokštas jau buvo iškeltas virš galvos, nebuvo laiko nė mąstyti, tik beviltiškas bandymas grąžinti muštuką tai, kuri jį ir pasiuntę.

[Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą atmušant į ją skriejantį muštuką į Stevie Green 2;3]