0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • V kursas
  • *
  • 155
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Neaišku, ar tai buvo Fiadh nuopelnas, ar ne, tačiau Švilpynė taškų nepelnė. Mergaitė būtų galėjusi pasidžiaugti šia savo sėkme, deja, komentatorius garsiai pranešė, kad jų komandos kapitonė nutrenkė priešininkų gaudytoją, tad visas Fiadh darbas liks nė nepastebėtas... Tokia mintis išgąsdino grifiukę: juk tai jos komandos kapitonė atliko gerą veiksmą! O pati šiaurės airė net neaišku, ar iš tiesų apgynė lankus. Galbūt tiesiog garbanius švilpis yra klišas? Dabar jau šito nebesužinos niekas.
Dabar buvo aiškus vienas dalykas: Fiadh bent kurį laiką yra saugi ir reikia tikėtis, kad Daniela arba Olivia teiksis paimti kritlį. Nes jeigu ne... Kas žino, ar šitas Kajūkštis neturės tiek įžūlumo vėl atakuoti vargšę ketvirtakursę grifiukę? O, ko gero, taip ir bus. Teliko tikėtis ir melstis visiems dievams, kad Grifų Gūžtos puolėjos nesnaudžia.
Šviesiaplaukė gynėja priskrido visiškai prie pat lankų. Tiesą sakant, ji visiškai nežinojo, ką dabar daryti. Per lietų neįžiūrėjo, ką daro Klarė ar Stevie. Komandos puolėjų nematė jau ištisą šimtmetį. Kritlis yra kažkur ir neaišku, ką šiuo metu veikia su savo kamuolišku gyvenimu. Tad ką daryti? Šiaurės airė priėmė patį paprasčiausią sprendimą: ji tiesiog pakibo ties lankais ir ėmė kantriai (arba ne) laukti. Laukti ko? Labiausiai norėjo pamatyti, kaip atskrenda raudonu apsiaustu vilkinti mergina su tokiu pat raudonu kamuoliu pažastyje. Tai būtų buvęs pats geriausias vaizdas šią akimirką. Tai būtų leidę nepaisyti to prakeikto lietaus ir šalčio. Tai būtų bent kelioms akimirkoms nustūmę baimę.
Svajok nesvajojęs - neilgai trukus o'Ceallachain pamatė kylantį kažką, vilkintį geltonu apsiaustu. Nepaisant to, kad nepažinojo priešininkų komandos, Fiadh prisiminė, kad vaikinai ten tėra du (tik? Juk tai dviem daugiau negu jos pačios komandoje...), iš kurių vienas yra iš tolo baltumu šviečiančiais plaukais. Tie plaukai matėsi net ir tokiu nuostabiu oru, koks šiandien lepino kvidičo žaidėjus. O dabar mergaitė jų nematė. Vadinasi... Tai vėl tas pats Kajus! o'Ceallachain kilo baisus įtarimas: jeigu jis vėl artinasi prie Grifų Gūžtos lankų, tikriausiai paėmė kritlį! Ką, po galais, veikia jos komandos puolėjos? Ar jos dalyvauja žaidime tam, kad pamiegotų? Fiadh jau buvo besupykstanti ant komandos draugių, tačiau bet kokį pyktį netruko pakeisti siaubinga baimė: juk labai tikėtina, kad jos ir vėl laukia dvikova su tuo vyresniu vaikinu. Kuris tikrai daug geriau skraido ir žaidžia kvidičą...
Ašaros, prieš kurį laiką pamiršusios savo pareigą tekėti iš Fiadh akių, grįžo į darbą. Mergaitė pajuto, kad visiškai negali jų valdyti. Vidinis balselis nepaliovė kartoti, kad tai yra kvaila ir kad visiškai nėra ko verkti. Deja, ašaroms tokios nesąmonės nerūpėjo, tad grifė labai šauniai verkė. Savaime suprantama, tai matomumo nepadidino, tad, ko gero, nereikia stebėtis, kad šiaurės airė nepastebėjo prisiartinusio priešininko. Laimei, kamuolys buvo pakankamai ryškus, tad net ir ašarotomis akimis stebėdama aplinką pastebėjo raudoną dėmę, grėsmingai besiartinančią prie jos ginamų lankų. Neliko laiko verkti, reikėjo imtis veiksmų. Fiadh jautėsi taip, tarsi būtų pamiršusi absoliučiai viską, ką ji veikė per treniruotes. Buvo galima pamanyti, kad mergaitė pirmą kartą sėdi ant šluotos. Pasitikėjimas savimi, kuriuo Fiadh ir taip nespinduliavo, išnyko kaip dūmas. Vis dėlto ši mergaitė buvo grifė. Tad ji sukaupė visus drąsos ir ryžto likučius ir pasileido kritlio pusėn. Puikiai žinojo, kad tas bus slidus kaip velnias. Ji ištiesė ranką ir pabandė sugriebti kamuolį.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 1; 4]

Igoris Lorijanas Greywindas

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 203
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
  • The worst things is in the past
  Deja, ir tai nebuvo aukso šmaukštu. Panašu, kad jai jau laikas būtų pradėti akinius arba lęšius. Jos regą ją apgavo jau daug kartų. Pačios Gajos nuostabai akiniai buvo aprasoję vėl. Gaudytoja visai pamiršo apie tokį nuostabų dalyką kaip prakaitas. O juk ji dabar skraido ant šluotos ir žiobarai tai laisvai galėtų pavadinti sportavimu. Nors pati Gaja su tuo nesutiktų. Juk šluotą padaro didelę dalį darbo už tave. Tu tiesiog turi laikytis šluotkočio ir pasukti jį ten, kur reikia tau. Švilpė atsiduso. Niežėjo rankas, o ir kojas jau skaudėjo nepratus prie skraidymo. "Grąžinkit mane į lovą" mintis buvo nusiųsta į pačia tolimiausią pakampę. Dabar svarbiau buvo galvoti apie tai, kur slepiasi Aukselis. Džiugino nebent tai, kad ir Klarė velniop ją Karter dar nesivaiko šmaukšto, o tai reiškė tik vieną - ji taip pat dar nepastebėjo šmaukšto.
 Kiek liūtis leido įžvelgti komandos kapitonei, žaidimas kol kas nesisekė ir grifams ir švilpiams. Puolėjai kaip įprasta darė viską įmanoma, kad gautų kritlį ar mestų jį į lankus. Keitas vaikėsi muštuką ir, o Dieve, tai atrodė juokingai ir Gaja turbūt kvatotų už pilvo susiėmusi jei būtų ten, apačioj, tribūnose. Ir koks velnias ją atnešė į kvidičą? Rūbus ir šluotą juk galėjo paskolinti bet kam kitam! Deja, šiuo metu viskas buvo kaip buvo ir nieko nepakeisi. Siaubinga realybė gaubė visus kvidičo žaidėjus. Išanalizavusi situaciją, Amneta atkreipė dėmesį į tai ar nematyti Klarės. Nepastebėjus jos šalia, buvo ir palengvėjimo, ir nerimo. O jei ji jau gaudo aukso šmaukštą, o aš čia skrajoju kaip kokia kvailelė. Ne, būtų jau seniausiai praskridusi šalia, juk šmaukšto taip lengvai nesugausi, ar ne? Svarstė septintakursė žvalgydamasi jo.
  Netikėtai, kažkur iš užnugario pasigirdo muštuko švilpimas. Mergina greit žvilgtelėjo atgal ir suprato, kad jis skrenda į ją ir ji tikrai neišsisuks. Griebusi šluotkotį tvirčiau, Gaja šiek tiek susigūžė ir pajuto stiprų smūgį į nugarą. Sukandusi dantis iš skausmo, paauglė vos nenukrito nuo šluotos, tačiau išleidusi duslų atodūsį išsitiesė. Nugarą, žinoma, skaudėjo. Šmaukštas buvo svarbiau.
 Atslūgus skausmui, gaudytoja vėl pajudėjo iš vietos. Net neįsivaizdavo kur ieškoti šmaukšto, bet tikrai žinojo, kad jis turi būti čia. O jeigu jį pamiršo išleist aikštėn? Toptelėjo mintis, tačiau tai buvo neįmanoma. Kaip įmanoma pamiršti šmaukštą dėžėje, ką? Jis juk toks ryškus. Kiek galėdama žemiau, kad nekliudytų nei vieno sirgalio, žaidėja apskrido ratą virš tribūnų. Kai kuriuos švilpius girdėjo choru rėkiant, kad jie matė šmaukštą ten, ten ir ten. Ji puikiai suprato, kad šmaukštui lengva pakeisti savo buvimo vietą taip pat, kaip lengva praryti seiles. Net nežiūrėdama į tas puses, Gaja neturėdama pasirinkimo nusileido žemiau. Gal jis įklimpo kažkur į purvą? Deja, bet purvo balos buvo neįtikėtinai ramios - iš jų niekas nebandė išlįsti. Supratusi apie ką pagalvojo, Kasandra nebyliai sukikeno. Jos mintis įgyvendinus kokiame žiobarų kine ir pridėjus dar porą detalių būtų neblogas siaubo filmas. Ne apie siaubo filmus galvok, brangute subarė save mintyse motinišku balsu. Ak, gerai, kad mama nemato, kuo virto kvidičo aikštė šiandien. Pakylusi aukštyn, ji vėl bandė pastebėti kamuolėlį. Eikit jūs visi debesų spardyt! Už ką man šiandien tokia bloga diena? Net ir kantriausio švilpio kantrybė šiandien galėjo būti dingusi. Oro sąlygos ir tokie maži kamuoliukai tikrai nederėjo tarpusavyje. O galima buvo pasitikrinti orų prognozę prieš skelbiant rungynes. Ar ten šmaukštas? Gaja nuskrido kiton pusėn, gal jis ten.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
Always and forever

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *
  • 687
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Stevie Green: 9
Klarė Konė Karter: 10
Sofija Orel: 8
Kajus Arno Wintersas: 10
Keitas Kolinsas: 8
Olivia Rose Winter: 10
Elzė Merė Smitherson: 9
Daniela Defoe: 8
Fiadh o'Ceallachain: 9
Gaja Kasandra Amneta: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofija Orel: [6] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Sofijai Orel.
Kajus Arno Wintersas: [8] - Fiadh o'Ceallachain: [7] = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: 5; 4; 4
Klarė Konė Karter: 4
Sofija Orel: 5
Kajus Arno Wintersas: 6; 5; 5
Keitas Kolinsas: 3
Olivia Rose Winter: 4; 6; 4
Elzė Merė Smitherson: 5
Daniela Defoe: -
Fiadh o'Ceallachain: 2; 3
Gaja Kasandra Amneta: 6

Stevie Green netaikliai muša muštuką Keito Kolinso link.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Sofijos Orel veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netaikliai paleistas Keito Kolinso link.
Kajus Arno Wintersas taikliai meta kritlį lankų link.
Keito Kolinso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas buvo netiksliai paleistas jo link.
Olivia Rose Winter veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.
Elzės Merės Smitherson veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netaikliai paleistas Keito Kolinso link.
Danielos Defoe veiksmas anuliuojamas, nes gaudyti kritlį galima tik tada, kai jį perduoda komandos draugas arba jį atmuša gynėjas, esantis tavo komandoje.
Fiadh o'Ceallachain nepavyksta sėkmingai apginti lankų.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Grifų Gūžtos rankose.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Stevie Green

  • VI kursas
  • *
  • 627
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Lazy
Ką belieka daryti, kai ir vėl nepataikai į prakeiktą baltapūkį? Galbūt variantų yra ir daugiau, tačiau Stevie pasirinko patį paprasčiausią: ji puolė riebiai keiktis. Pyktis, neaprimęs nė akimirkai, paėmė viršų. Mergina visiškai nebenorėjo žaisti. Norėjosi keliauti į bendrąjį kambarį. Arba į lovą - kas būtų dar geriau.
- Ir kodėl aš, po velnių, tapau kapitone? - sugriežė dantimis Stevie. Mergina puikiai suprato: jeigu ji nebūtų šiose pareigose, į viską tiesiog spjautų ir nebežaistų. Ir net nebūtų svarbu, kad tiek komanda, tiek ir visas koledžas jos nekęstų. Dvyniai?.. Mintis apie brolius - Marcus'ą ir Adam'ą - privertė kvidičininkę susikaupti. Juk jie tikrai nori, kad sesuo gerai sužaistų. Vadinasi, reikia galiausiai susikaupti ir nustoti daužyti muses - ar ką ten šūkavo Keitas Kolinsas. Ne, bernužėli, tu tai dar atsiimsi susiraukusi pagalvojo Stevie. Ji, ko gero, jau priprato prie lietaus ir šalčio. Žinoma, matomumas nepagerėjo, bet kaulai lyg ir nebestingo. Tai buvo gerai. Tiksliau sakant, dabar atrodė, kad tai buvo gerai, tačiau rudaplaukė buvo tikra, kad po rungtynių ji labai ilgai gulės lovoje. Gerai, kad dabar ne pavasaris...
Septintakursė sugebėjo susimąstyti apie tai, kad yra visiškai neaišku, ką ji veiks po metų. Tada dėl kažkokios priežasties stipriai sudrebėjo šluota ir ji vos nenuslydo. Laimei, tai padėjo Green prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Ir tai, kad jai reikia ir vėl ieškoti prakeikto muštuko ir bandyti trinktelėti kokiam nors geltonapsiausčiui.
Stevie pakilo aukščiau. Ji skraidė virš kitų žaidėjų ir bandė susigaudyti, kokia yra situacija. Apsidžiaugė, kai pamatė, kad kritlis pagaliau atsidūrė komandos draugės rankose. Deja, smegenys netrukus priminė: juk komentatoriaus balsas ką tik pranešė, kad Kajus Arno Wintersas paleido kritlį į lankus. Vargšė Fiadh... pagalvojo Stevie, žinodama, kad tai jų gynėjai tikrai nepridės pasitikėjimo savimi. Ką gi, galbūt reikėtų pagalvoti "vargšas Kajus", mat Stevie supyko ir ant jo. Labiausiai norėjosi nuskristi iki priešininkų puolėjo ir kaukštelėti jam per galvą. Netgi ne muštuku. Blokštu.
- Bus tau mėtyti kritlius į Grifų Gūžtos lankus, - suburbėjo Stevie.
Žinoma, ji neskrido link Kajaus ir blokštu nesimosavo. Svarbiau buvo tęsti rungtynes. Po jų blokštas juk niekur nedings, vadinasi, jis su Winterso galva galės susipažinti ir po rungtynių. Vyriausioji padaužiškos Green šeimos atžala atidžiai žvalgėsi po aikštę. Dvi juodos dėmės, turinčios lakstyti kažkur netoliese, atkakliai slėpėsi. Stevie ilgokai užtruko, kol pamatė vieną iš jų (per tą laiką spėjo dar kelis kartus prakeikti lietų). Mergina nusivijo kamuolį, stengdamasi kartu ir išsirinkti tinkamiausią taikinį. Labai knietėjo vėl bandyti pataikyti į Keitą Kolinsą. Deja, balti plaukučiai kažkur dingo, Stevie jau senokai jo nematė. Tačiau lyg tyčia į tą pačią pusę, į kurią skriejo muštukas, keliavo ir Gaja Kasandra Amneta. Stevie patenkinta kilstelėjo antakius. Pasisekė vieną  kartą - gal pasiseks ir dar kartą? Nepabandęs nesužinosi. Septyniolikametė kiek galėdama padidino greitį. Šį kartą muštukas pasitaikė užsispyręs - atkakliai neleido merginai jo pasivyti. Tačiau net ir labiausiai užsispyręs muštukas atkaklumu nenugalėtų Stevies Green. Po kiek laiko ji galiausiai buvo visiškai prie pat kamuolio. Tereikėjo pasipatoginti blokštą ir šnioti muštuką Amnetos link. Stevie taip ir padarė. Trenkė taip stipriai, kad net ranką suskaudo. Tą pačią, kuri jau nukentėjo nuo lanko. Ką padarysi. Toks jau tas kvidičas...

[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 1; 4]

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
  • Lytis: Moteris
  • Manai mane pažįsti? Ne. Aš pati savęs nepažįstu.
Dėkui Merlinui aukštybėse ir pragaruose, kad lėkdama tokiu greičiu sugebėjo nenumušti jokio nelaimėlio nuo šluotos ir ant jos išsilaikyti pati. Truktelėjusi šluotkotį sustabdė prie pat Klarės, kai Muštukas smagiai ūžtelėjo virš galvos. Dar vienas klišas, labai gerai, laukiam kito... Livi papurtė galvą (stebuklai margo svieto, kaip vanduo nepatiško į visas šalis kaip kuo išmaudyto šuns) ir atsisuko į Klarę.
- Gyva? Klausyk, pagaunam tą įsivaizdinusį auksinį riešutą ir su visom šluotom galėsim skristi prie židinio,- vyptelėjo, mėgindama įžiūrėti vos už kelių metrų esančios lietaus merkiamos grifų gaudytojos siluetą. Sekėsi sunkiai. Galėjo tik įsivaizduoti, kaip tokiom sąlygom linksma ieškoti Šmaukšto. Kritlis didesnis, geriau matomas ir, savaime suprantama, lengviau supainiojamas su kažkieno raudonplauke galva. Mirktelėjusi jaunesniajai žaidėjai (klausimas, kiek tai buvo matyti), Olivija apsisuko – ir pačiu laiku spėjo pastebėti raudonąjį kamuolį gražiausiai praneriant pro grifų lankus. Jeigu kas tuo metu dvidešimt vienerių metų mielos mokinukės mintis būtų užrašęs praleisdamas necenzūrinius išsireiškimus, gautų tuščią lapą. Kad tave hipogrifai nutąsytų, Fiadh, ar negali tinkamai padaryti bent vieno vienintelio darbo?! Taip išgirta Livi kantrybė jau ėjo prie pabaigos, juolab, kad žaibų strėlės dangų raižė vis dažniau, o ore būti darėsi ne tik nemalonu, šalta ir šlapia, bet dar ir pavojinga. Šituo klausimu visos viltys į Klarę Konę Karter, o štai ji...
Po akimirkus pro grifų lankus ūžtelėjo raudona dėmė. Livi staigiai pasisuko ir nėrė paskui žemyn lekiantį Kritlį. Rodos, vos prieš kelias minutes tyčiojosi iš Kajaus, o dabar pati stačia galva artėja prie neviliojančių purvo vonių. Ir viskas tik dėl kažkokio žaidimo? Sukandusi dantis atgniaužė šluotkotį, abi rankas ištiesė į priekį, ir... Yra! Nuo šalčio sugrubę pirštai suspaudė slidų ir šlapią kamuolį, ir per plauką neišarusi nosimi žemės Olivija išlygino šluotą. Jooo, dabar ir man iki gyvenimo galo bus galima primint šitą cirką, jeigu tik kas jį matė. Pati vargiai galėjo įžiūrėti už keliolikos metrų esančius švilpių lankus, ką jau kalbėti apie pavienes figūras. Vis dar tankiai alsuodama mergina pakilo į viršų, iš pradžių per daug stengdamasi nekristi į akis – gali būti, kad kas iš švilpyniukų vis dar ieško Kritlio tarsi nebaigto valgyti keksiuko – per lietų nelabai buvo matyti nei kas, nei kur nukrito, o jei ne komentatorius, nežinotum ir taškų. Tačiau ar Winter praleis progą pakvailioti? Ačiū, visi supratom. Dvidešimt vieneri, suaugusi ir sauganti reputaciją? Ne, apie tai girdėti neteko. Į Švilpynės lankus pakolkas net nesidairė, nors kamuolį laikė tiesiai prieš save, tarsi pasiruošusi mesti kad ir dabar pat. Olivija kurį laiką net prisimerkusi tyrinėjo lietaus uždanga paslėptą dangų, kol tarėsi įžiūrėjusi geltonos aprangos ir garbanų derinį. Kritlį, kaip andai Kajus, saugiai pasikišo po pažastim ir nuzvimbė tikriausiai dar iš tos laimės neatsigavusio vaikinuko link.
 - Žinai, jau maniau, kad tapsi tikimybių teorijos išimtimi, bet, regis, matematika niekada nemeluoja,- vyptelėjo staiga išnirusi priešais bendrapavardį (ir šito manevro dėka per plauką ntąjį kartą nenusiritusi nuo šluotos).- Du metimai, pataikytas vienas, bet man atrodo, kad galėjai luktelėti - oras puikus, malonus pasiskraidymas padangėse taip ir pravėdina galvą, bus ką prisimint sunkiomis Transfigūracijos minutėmis,- nusijuokė,- nerūpestingai perimdama Kritlį iš vienos rankos į kitą. O ko ne. Juk žaidimas.
[-]
Jeigu jau slėpies po kauke, slėpkis taip, kad nė pats tikrojo savęs neatpažintum.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Smūgio mergaitė taip ir nepajuto. Muštukas lėkė ir toli nenulėkė. Nepasiekęs nė vieno iš jo kelią pastojusių švilpių ( pasirodo jų buvo net trys ) nuskriejo šonan. Į pasikalbėjimus Sofija nesileido ir prisiminusi paliktus lankus tučtuojau grįžo jų saugoti palydima dar vienos Stevie keiksmų lavinos. Kitoje aikštės pusėje Kajus sviedė kritlį ir pataikė. Komentatorius pranešė apie pelnytus dešimt taškų. Raudonos Olivijos garbanos, kurias net tokioje liūtyje galėjai atpažinti sužėravo jai lekiant įkandin kamuolio. Tiesiai į purvą aikštės apačioje. Aiiiii kaip apmaudu – pagavo...Na, o dabar panelė žinoma mėgins pataikyti į lankus. Na jau, na jau... Mergaitė sekė ,raudona uniforma apsitaisiusią, vyriausią Hogvartso mokinę. Trečiakursė ėmė svarstyti kaip Winter galėtų mesti ir kaip jai pačiai apginti lankus, nes septintakursė puolėja turėjo šimtą kartų daugiau patirties nei Sofija, atrodė daug drąsesnė ir žinoma nė nemanė to slėpti. Atimkit iš jos tą kamuolį, nagi atimkit. – Orel mintyse ragino komandos narius.
Vėjas atnešė griaustinio dundesį, kažkur tolėliau debesis perskrodė žaibas. Ryškus švytėjimas nuslopino betkokį kitą pojutį ir Sofija pametė Oliviją iš akių.
Bet blyksniui užgesus išvydo kai ką kitą. Lietaus išmaudyta Grifų Gūžtos atmušėja vėl dairėsi muštuko. Oi, po galais, na kiek gi galima!? Negi, ponia, nerandate įdomesnio užsiėmimo, na, kad ir vengti Švilpynės pasiųstų muštukų? Mergaitė papurtė galvą ir pamėgino aikštėje vėl surasti Oliviją. Manė, kad svarbiausia jai apginti lankus, o, kad Keitas Kolinsas kartelį gaus per sprandą kol kas ne taip ir svarbu. Lankų palikti negalima. Tiesiog negalima, Olivija gali įmesti. Bet žvilgsnis vis slydo link Stevie ir blokšto jos rankoje. Ir... O Velnias, ji taikėsi visai ne į Keitą. Gaja jau ir taip buvo gerokai apdaužyta ( pasak komentatoriaus pranešimų, nes šiaip lietaus dėka Sofija  to nepastebėjo ), o be gaudytojo Švilpynės šansai laimėti lygūs apskritam nuliui. STEVIE! Vartų gynėja vėl apleido pareigas lėkdama link Švilpynės gaudytojos. Pritrūko kvapo, vėl užplūdo adrenalinas, kojos ir rankos įsitempusios tvirtai suspaudė šluotą. Greičiau, greičiau greičiau! – mintyse klykė mergaitė, nes balsu rėkti regis nebuvo nei laiko, nei jėgų. Menkutė panika mėgino įlįsti Sofijai į plaučius. Jei nori susirasti priešų, patapk atmušėju. Bent artėjančioms kelioms savaitėms jų tikrai įsigysi, – tą akimirką Sofija buvo absoliučiai tikra, kad dvi savaites po rungtynių į septintakursę atmušėją nė nežiūrės. Per kvidičą bus prisižiūrėjusi. Aišku vėliau paklausiusi sveiko proto balso mergaitė sau pačiai išaiškins, kad tai tik žaidimas ir Stevie privalėjo šitaip elgtis savo komandos labui, bet tą greičio, adrenalino, baimės ir jaudulio sekundę ji vyresnės merginos tiesiog neapkentė.
Priartėjusi prie muštuko trečiakursė staigiai sustojo, šluota kiek suspurdėjo protestuodama prieš tokį skraidytojos lakstymą, bet Sofija dar smarkiau rankomis apsivijo šluotrąžį ir šis paklusniai nurimo. Šįkart mergaitė nei šluotos nebepasuko, nei galūnių saugumu pasirūpino. Tik mėgino kaip įmanoma geriau užstoti gaudytoją, jei tai pavyks, o jei ne, na... belieka tik tikėtis, kad Grifė atmušėja vėl nepataikys...

[ Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2; 5 ]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 370
  • Some friendships are so strong, they can even transcend lifetimes-Roku
Kajus nusišypsojo prisitačiusiai prie jo Olivijai.
-Meluočiau, jei pasakyčiau, jog tą patį mąsčiau,- tarė geltonai - juodas. Vos praėjo kelios minutės nuo jo taikliai (pagaliau!) Įmesto kritlio į Grifų Gūžtos lankus ir vaizdelio, kai vos bendravardė nesuarė purvynės su nosimi, ir Kajus vis nenustygo iš džiaugsmo. Šis taiklus metimas atgaivino jo paties motyvaciją kovoti, optimizmą, ištraukė iš klampios negatyvumo ir nevilties juodymės. Prie to dar labiau prisidėjo iš komentatoriaus paskelbti pastebėjimai: šiek tiek palengvėjo, supratus, kad Klarei kaip ir Gajai nepavyko pamatyti aukso šmaukšto, o Stevie - numušti ko nors iš švilpių.
Wintersas atsipalaidavo ir leido sau šypsotis. Atrodė, jog tapo daug šilčiau, o ir lietus su šalčiu mažiau nenervavo. Keista, tiesa?
Septyniolikmetis nužvelgė grifės rankose laikomą kritlį. Priešingų magnetų traukos nejautė, nors šioks toks noras buvo. Grifų Gūžtos lankai vis dar arti....
Juodos akys nukrypo į samanų žalumos.
-Oras kaip oras. Galėtų būti dar geresnis,- atsakė su šelmiška šypsena Švilpynės prefektas,- Jei lietus ir vėjas būtų tik šiltesni, o ir žaibų nebūtų, būtų dar didesnis malonumas žaisti kvidičą,- postringavo toliau. Ir be Livi žodžių suprato, jog tegul jų bendrakoledžiai pavargsta, pasikeikia mintyse, o jiedu pagaliau ras valandžiukę paplepėti.
Kajus atsitiesė nuo šluotos, pramankštino rankų riešus, palankstė šąlančius pirštus.
-Vargu ar ką galvosiu, praktika tada bus galvoje. Olivija, visgi, pakalbėkime apie kvidičą? Žinau, kad palauksi ir tada mesi į mano koledžo lankus....-šypsena,- Gal metam  šulinį, žirkles ir popierių? Nereikės dabar peštis, o ir dar kažkas pagalvos ne taip...- Kajus  juokėsi. Jam reikėjo užsičiaupti! Kad tik jis žinotų, jog Džeimsas už šiuos žodžius nurautų jam galvą! Tada greitai nustatė rimtą veidą ir pakeitė nuomonę.
-Ai, tiek to. Atsiprašau!
Kajus grakščiu judesiu su šluota "prisišvartavo" prie bendrapavardės šono, permetė dešinę koją ant Livi šluotos ir tada pradėjo siekti rankomis kritlio. Tai darydamas Kajus žvengė.
-Aš tik pasiskolinsiu trumpam!
Ane?
-Įmetu į jūsų lankus dar kartą ir tada grąžinu atgal, sutarta?- Velnias, tuoj dribsiu nuo šluotos su špagatu! Olivija, prašau, palaikyk ramiai tą kritlį! Taip man lengviau bus pasiimti...
Vargu, nes kiek Kajus siekė, tiek labiau suprato, kokią linksmą kvailystę padarė - baimė kristi iš taip aukštai ir su "špagatu" neleido įsipatoginti ir stipriau sugriebti kritlį iš grifės iki pat raudonų plaukų šaknų rankų. O dar kritlis buvo slidus, dar lijo, dar vėjas smagiai talžė ir taip toliau...
Tyliai nusikeikęs, vėl per "fuksą" grįžo ant savo šluotos, tačiau, jog Livi nenuskrietų tolyn, permetė kulną, kuris kažkaip turėtų sulaikyti bėglę.
-Palauk...
Mintyse iškilo idėja tiesiog užsiropšti ant grifės šluotos ir tiesiog iš jos taip atimti kritlį (viena ranka laikys savo šluotą), bet greitai atmetė šią idėją - tada jie kartu kris purvynan.
O, pala, gera idėja.
Štaip kaip kvidičas ugdo kūrybiškumą.
Šast - Kajus ant Olivijos šluotos, laikydamas vienoje rankoje saviškę šluotikę, o kita - siekė kritlio. Du rankos prieš vieną - keblu, ypač kai kojos it lianos apsivivijusios aplink šluotą.
-Duok geruoju, arba dribsim kartu į purvyną,- Kajus ir bandė ir bandė atimti kritlį kaip naglas barsukas - pabėgti iš aptvaro.
Kartais atrodydavo, jog pirštinėta ranka paliesdavo kritlį, tačiau slidus paviršius vis sužludydavo jaunojo kvidičininko svajones.

[Perėmimas iš rankų: 6]
“There’s a million things I haven’t done, just you wait”- Alexander Hamilton

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 203
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
  • The worst things is in the past
  - Prakeiksmas! - Rudaplaukės kantrybė irgi jau buvo „ant ribos“. Gal jai vertėjo nelaužyti šeimos tradicijos? Juk tiek Clau, tiek Džesė, tiek Roana buvo puolėjomis (na neskaitant to vienintelio karto, kai Džesė pabuvo atmušėja). Bet ne, būtinai bent vienas asmuo šeimoje turi atsirasti, kuris apverčia viską aukštyn kojom! Štai ir dabar, gaudytojos poziciją gavusi Gaja buvo kaip aštuntasis pasaulio stebuklas. Skraidė aikštėje ir ieškojo to vikraus kamuoliuko kuris vienai ar kitai besivaržančiai tarpusavyje komandai leidžia pelnyti net 150 taškų. O tai juk net penkiolika kritlio pataikymų į lanką. Ir nepamirškim, kad kritlį bet kada gali atimti varžovų puolėjai ar atmušti gynėjas. Ir viskas, ate dešimt taškų. Kasandra, išgirdusi kaip ūžia jos bendrakoledžiai tribūnose, atsisuko. Matyt kažkas sugebėjo pamatyti kaip Kajus pataiko į grifų lankus ir visiems papasakojo naujieną. Bent Wintersui sekasi, et neaišku ar pasidžiaugė ar buvo nepatenkinta. Iš tiesų buvo džiugu žinoti, kad bent toje aikštės pusėje reikalai einasi gerai, bet buvo liūdna dėl savos nesėkmės. Jei vos prieš porą akimirkų nesėkmė buvo oras ir šmaukšto dydis, tai dar ir muštukas su skaudančia nugara prisidėjo. - Kaip jūs galit būt tokie žiaurus? - Žvelgdama į raudonus apsiaustus, kurių beveik nesimatė, paklausė septintakursė. Žinoma, kad ji žinojo atsakymo negausianti, nes nei vienas Grifų Gūžtos mokinys negirdi jos. Nuo to tik geriau jai pačiai. Jei jau ji pati praranda kantrybę, ką jau kalbėti apie grifus?
  Rupūs miltai.
  Šluotkotį nukreipusi Švilpynės lankų link, geltonųjų kapitonė nuskrido savų lankų link. Sofijos niekur nesimatė, tačiau tai ir nestebino. Kaip viena, vieninga komanda švilpiai gynė savus. Amneta puikiai žinojo, kad ji ir Keitas yra pagrindiniai atmušėjos Stevie Green taikiniai. Ačiū Elze, Sofija ir Kajau, kad mus ginat mintimis nusiuntė padėkas, tačiau jau dabar buvo įsitikinusi, kad pasakys padėkos žodelius kiekvienam iš jų ir pakvies atšvęsti rungtynių pabaigą Kiauliasodyje. Jie to verti. Rankomis tvirčiau suėmė šluotkotį, kuris jau ne itin klausėsi šlapių ir slidžių pirštinių. Žinoma, jau seniausiai būtų jų atsikračiusi, bet puikiai žinojo, kad kuo aukščiau skrendi, tuo oras šaltesnis, o rankų - ledėkų jai tikrai nereikia. O jos be pirštinių tikrai primintų krušos metu susidarančius kritulius. Įdomu kodėl kvidičas žaidžiamas sėdint ant šluotų? Galima būtų tai daryti pavyzdžiui ant hipogrifų ar skraidančių žirgų. O dar geriau - ant tokių drakonų, kokį turi Švilpynės vadovė Neptunika Eimešvilė. Atsiduso gaudytoja. Šmaukšto eilinį sykį niekur nesimatė. Visa tai atrodė kaip balandžio pirmosios pokštas. Deja, šiandien buvo ne pirmoji ir ne balandis. Nusižiovavusi, paauglė apskrido kelis ratus aplink aikštę. Jėgos seko, akys pačios merkėsi. Reikėjo daugiau treniruočių. Ištvermės pas merginą buvo turbūt mažiau nei pas Sofiją, o juk tarp jų ketverių metų skirtumas.
  Išgirdusi kažką zvimbiant vis artyn, Amneta atsisuko. Tikėjosi, kad tai bus šmaukštas, tačiau tai buvo Sofija. O, Sofija! Pala, nesupratau ji ką čia veikia? Ji turėtų buti prie lankų. Grifai juk kritlį turi. Tačiau atsakymas jau buvo aiškus - muštukas. Dar net nebuvo praėjęs nugaros skausmas. Ar Green tyčiojasi? Uh, greičiau šios rungtynės pasibaigtų. Man tikrai teks apsilankyti pas Madam Pomfri. Kasandra puikiai žinojo, kad turėtų gintis, tačiau Aukselis dabar buvo svarbesnis. Nu kur tu, rupūžė taukuota?! Megztinio rankove nusivalė akinius ir apsižvalgė.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Always and forever

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 251
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Tikriausiai kvidičo dievai šias rungtynes buvo smarkiai nusistatę prieš atmušėjus. Gal nepatiko jų blokštai, gal labai supykdė Keito nepadorių gestų rodymas, bet kaip abu klišai pylė, taip pylė ir atrodo abu, tiek Stevie, tiek Keitas jau bus dievui visus langus išdaužę. Na, Green, tiesa, vieną taiklų atmušimą paleido, bet baltaplaukis buvo mielai linkęs tai pamiršti.
Pats sau pažadėjo po rungtynių pakviesti Stevie kavos ar dar kažko, jau vien už tai, kad ana taip nepailsdama muštukus vanojo į geltonai ir juodai apsirengusius švilpius.
Bet Keitas negavo ilgai apie tai dar pamąstyt, nes komentatorius, net per lietų girdimu balsu paskelbė, jog buvo įmestas pirmas kritlis ir ne ko kito, o švilpių. Švilpių komandos fanai suūžė ir Kolinsas tikrai nustebo jų atsidavimu net tokiu oru stebėti varžybas. Auskaruotis būtų dabar mielai iššovęs konfeti patranką su fanfaromis. Tai juk turėjo būti sėkmės ženklas, ką? Aišku turėjo!
-Šaunuolis Kajau! VUUU!-riktelėjo Kolinsas, nė nesistengdamas valdyti džiaugsmingos gaidelės balse. Tiesą sakant dabar baltaplaukis priminė fanatikę palaikymo komandos šokėją.
Bet nuo dabar, pagal Kolinso teoriją, švilpiukams turėjo sektis kaip sviestu patepta. Čia prieš tai vykęs veiksmas buvo apšilimas - po pirmų taškų, nors žaidėjai to dažniausia nė nenujaučia, bet visi pradeda žaisti dar intensyviau. Vieni varomi azarto įmesti dar daugiau ir daugiau, kiti užsidegę noru pasivyti priešininkus.
Toks buvo ir septintakursio švilpynės panko atvejis - jis tiesiog drebėjo noru pataikyti į kažką iš grifų - rodos dar minutė netaiklumo ir kaip koks mažas vaikas iškels sceną vidury kvidičo aikštės su ašaromis ir riksmais. Net nesvarbu į ką iš raudonųjų pataikyti, svarbiausia, kad pataikyti ir atsilyginti, o tada jau rezultatą kreipti savo naudai.
Vaikinas ėmė dairytis muštukų po aikštę. Lietus tebuvo mažas nesklandumas ir nejaukumas, bet jau per daug nebetrukdė, nes jau ir pats vaikinas atrodė kaip ilgai išmirkęs vonioje. Jei tik kas vonioje maudosi su kvidičo apranga, apsaugomis ir blokštu. 
Na.. Kur slepiesi?-Keitas gal minčių bangomis, gal atverta trečiąja akimi bandė pagauti muštuko siunčiamus signalus ir kažkaip magiškai prisikviesti jį pas save. Na, bet tikriausiai bet kas bėgtų nuo tavęs, jei žinotų, kad vienintelė priežastis kodėl jų ieškai yra ta, kad aplamdytum šonus beisbolke. Na, beisbolke su kiek prašmatnesniu pavadinimu.
Tolumoje, visai kitoje aikštės pusėje, negu toje kur Keitukas taip įnirtingai ieškojo muštukų, nuskambėjo puikiausiai pažįstamas garsas. Žinoma, tai puikiausiai galėjo būti ir perpykusį Stevie, daužanti kažkam galvą, bet ši teorija atrodė mažiau tikėtina. Kolinsas nelabai ryškiai matė sparčiu greičiu link Gajos lekiantį kamuolį. Po šimts susmirdusių Merlino kojinių!
Nežinia kokiu čia žaibo makvyno greičiu reikėjo lėkti, kad spėtum, bet Kolinsas palinkęs ant šluotos šiuo metu atlikinėjo eksperimentą "kaip greit gali skristi nenuslysdamas pro šluotos priekį žemyn" ir tas eksperimentas ne taip ir blogai sekėsi.
Vis tik, tikriausiai septintakursis buvo tikrai gabus, nes visiškai šoniškai pakrypęs su visa savo šluota jis užčiuožė priešais Gają ir pačiu laiku užsimojo blokštu, tik stengdamasis atbula ranka dar blokštu pats neužtvoti gaudytojai. O muštuką kur link jis nusuko? Link Stevie, žinoma. Beliko tikėtis, kad tas siaubingas klišumas nebesikartos.

[Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą atmušant į ją skriejantį muštuką į Stevie Green 1;2]




*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 211
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
O taip, vėl šaltai pilkų akių paranojikei pasireiškė noras ginti kažką (ar Keitą? Sofiją?) nuo kažko (nuo muštuko? Pavojingos ir aikštėje atsibodusios Stevie?). To, neabejotinai daryti būtinybės nebuvo. Juo labiau ir Keitas rankose turi pakankamai gerai veikiantį darbo įrankį, ir dėl viso pikto Sofija palikusi lietaus lašais papuoštus lankus buvo užlėkusi apsaugoti Kolinsų berniūkščio.
Stevie tikrai buvo užkeikta, kad niekaip nesugebėdavo teisingai nukreipti blokšto į muštuką. Arba tiesiog siaubingai kliša. Grifės vietoje septintakursė tiesiog nustotų šaudyti tais juodžiais į Keitą.
Na, tiesa, jeigu Elzė būtų atmušėjo vietoje, tai net blokšto nepakeltų. Ką jau kalbėti apie gaudytojos apmušimą.  Užuojauta, tau, Stevie. Arba ne. Eik tu velniop.
Švilpė greitai išskrido iš savo pasirinktos muštuko gaudymo vietos. Galėjo guldyti galvą, kad niekas net nepagalvojo, jog čia ir vėl buvo siaubingai atliktas ir bereikalingas ėjimas. Ką jie žino, gal tiesiog blondinė sustojo pailsėti ar pasižvalgyti po lietaus iškraipytą žaidimo lauką. Būtent ten, tarp dviejų atmušėjų. Gera vietelė įtampai numalšinti.
Numanė, kad nuo Green leidžiamų muštukų apsaugoti reikės dar ne vieną, jau (nevykusiai) spėtą apsaugotą žmogų. Aukos jau buvo išrinktos, joms Elzė tegalėjo palinkėt sėkmės. Tikrai nei Stevie, nei juo labiau Keitas iš lempos nepradės atmušinėti juodas mušeikas batareikas į Smitherson, ypač kai būti pataikytai muštuko tapo šio žaidimo tikslas.
Kadangi švilpė ne iki galo buvo supratusi kaip ten su tais raudonais, pragaro liepsnose apdegusiais, kamuoliais lakstyti - visą sunkią ir tikrą puolėjo pareigą paliko Kajui.
Iš Hogvartso kvidičo monsenjoro - komentatoriaus ir iš pašėlusios Švilpynės tribūnos išgirdo, kad Kajus neblogai susitvarko su ta pareiga ir va, Švilpynė pirmauja.
Šypsena, euforija. Tik dešimt iš mažiausiai šimto penkiasdešimt taškų atnešė labai didelę ir šiltą pasididžiavimą Švilpyne. Ar kvidičas gali išmokyti atrasti laimę mažuose dalykuose?
Tačiau viskas baigėsi labai greitai. Šalto lietaus lašai nugesino malonią šilumą krūtinėje, o žaibas, trenkęs tiesiai į uždraustąjį mišką, sekamas griaustinio garso dar ir sudrebino širdutę. Kad švilpiai jaustųsi pakankamai saugūs, reikia dar keturiolika tokių metimų ir neatiduoti kritlio nė sekundei liūtams. Ir dar numušti Klarę, kad nepagautų aukso šmaukšto.
Trumpai drūtai - daug darbo. Ir dar kritlis Olivios rankose neketino leisti švilpei nusiraminti.
O taip, Kajus neatiduos kritlio.
Paauglė nuskrido prie Grifų lankų. Jei reikės pagalbos kitam puolėjui, ar ko. Atsiradusi ten šiek tiek liko parblokšta to, ką pamatė. Sekundei Elzytė jau buvo pagalvojus, kad Kajui atsibodo senoji šluota ir tas jau užgrobinėja Olivios naujesnę.
Po kelių akimirkų suprato kame čia esmė. Kajus turėjo daugiau patirties, reiškia šis manevras yra geras ir laiko patikrintas. Būtinai reikės kada nors pakartoti.
Dauguma žaidžiančių paauglių jau spėjo išsimaudyti purve. Girdėjo kaip ir abiems Wintersonams trūko mažai iki to. Ar tai, kad Elzė liko viena iš nedaugelio nepasinaudojusi šia nemokama kvidičo spa procedūra reiškia, kad ji yra super atsargi ar, kad nesinaudoja galimybe?
Gaja. Visus spektaklius reikėjo nutraukti ir stoti ginti komandos griaučių. Ne, ji negali vėl leisti atsitikti tam, kas nutiko per siaubingą Elzės saugojimą.
Jau beveik nesinervindama dėl skausmo geltonai pasidabinusi mergina įskrido į viduriuką tarp kapitonių.

[Bandymas uždengti komandos draugę Gają stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 536
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Kaštonplaukė dairėsi, tarsi nuo to priklausytų visas jos gyvenimas. Tačiau šmaukštas vis dar liko pasislėpęs, tarsi koks kurmis po žemėm. Negi teks pakeisti šluotą į kastuvą ir žemę knisti? Ir visai neperdėtas buvo pasakymas apie gyvenimišką svarbą: neparneši į bokštą taurės, galėsi apie pokalbius prie židinio vakarais pamiršt.
Besidairant kamuolio žaliaakės žvilgsnį užkliudė artėjančios komandos draugės vaizdas. Žaidėja artėjo taip greit, kad tik paskutinę akimirką, iki Klarisos liekant visai nedaug, grifiukų gaudytoja suprato, jog draugė varžosi ne su kuo kitu, tačiau su baisiausiu kamuoliu kvidičo žaidime - muštuku. Akimirką strazdanei net buvo kilusi mintis lupti tribūnos lentą lauk ir pasinaudoti ja kaip blokštu, pasiunčiant muštuką kam nors į geltona apranga papuoštą uodegą.
- Gyva, o tu? - Olivijai atsidūrus taip arti, kad raudoni plaukai išdavė kas buvo nusiteikęs dorotis su muštuku, ištarė Klarė. Tačiau akys jau buvo nukreiptos ne į komandos draugę, o į aplinką stebint, ar negrįžta juodasis velnias, o gal šalia sukasi auksinis angelėlis, pasipuošęs plazdančiais sparneliais. - Gal dar ir išsikept pasiūlysi, kaip kaštoną? Manau visiem pasigardžiuot užtektų. - Karter veidą puošė kreiva šypsenėlė. Tačiau, kad ir kiek norėtųsi kalbėtis ir juokauti, tai galės padaryti bendrajame kambaryje, po to kai bus užbaigtos rungtynės. Ir šiandien raudonųjų koledžą tenkino tik viena baigtis - pergalė.
Po sekundėlės mergina jau skriejo atviresnėje vietoje. Ir nors lentų, galinčių padėti apsiginti nuo vis didesnį pagreitį įgyjančių muštukų čia nebuvo, bet kol kas atrodė, jog aukso šmaukštas nuo lietaus slėptis visai nejautė reikalo. Kiek apdžiuvęs raudonas apsiaustas vėl kiaurai permirko net nepraėjus minutei. Šypseną pailgame Klarės veide išspaudė tik tai, jog akies krašteliu pastebėjo su kritliu lekiančią raudonapsiaustę. Pagaliau grifiukams pavyko atsikovoti didįjį žaidimo kamuolį.
Bet taikliais kritlio metimais pergalės siekti gali labai ilgai, o ir menkutė persvara buvo ne drąsiųjų koledžo pusėje. Gaudytojos poziciją užimančiai septintakursei reikėjo labai pasitempti. Lauke buvo šalta, lietaus šuorai permerkė visas apsaugas ir drabužius tarsi jų išvis nebūtų. Šlapia medžiaga ant kūno sudarė idealias sąlygas ne tik peršalimams, bet ir traumoms, kurių tikrai nereikėjo norint žaisti pilnu pajėgumu ir užbaigti šias rungtynes komandai taip svarbia ir trokštama pergale.
Kiek sulėtinusi greitį, ilgaplaukė atkėlė po vieną ranką, prikišdama pirštus prie lūpų. Pūsdama orą siekė juos sušildyti, atgauti mobilumą. Kai prireiks gaudyti šmaukštą, reikės viso pirštų miklumo, kad smulkutis, vos graikiško riešuto kevalo dydžio, kamuolėlis neišsprūstų iš pusiau pirštinėmis pridengtų pirštų. Tik pirmą reikėjo jį surasti. Ir būtų gerai tai padaryti kuo greičiau, kol to nepadarė po smūgio atsitiesti spėjusi geltonplunksnė švilpė. Jei jau tokie draugiški, galėtų pritaikyti savo draugiškume ir kvidičo aikštėje ir gražiuoju nusileisti. Bet kur tau, mėtė kritlius, švaistėsi muštukais, nors kol kas ir netaikliai. Net ir už aikštės Klarė nebuvo draugiškiausioje stadijoje su savo tėvo staigmena - broliu, o ką jau kalbėti kai žaidė skirtingose kvidičo komandose.
Mintys apie esantį barsukų koledžo pranašumą vertė septintakursę alkti pergalės, tad aikštę ji zujo, tarsi kokia žoliapjovė. Skersai ir išilgai, nepalikdama nė vieno dangaus lopinėlio, kur galėtų slėptis aukso šmaukštas. Galit mesti nors dar ir tris kritlius, tačiau šmaukštas bus ma-no.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • V kursas
  • *
  • 155
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Savaime aišku, keturiolikmetės grifų gynėjos pirštai kamuolio net nepalietė. Ji paprasčiausiai susimovė. Kaip visada. O štai Kajus Arno Wintersas du kartus iš eilės tikrai nesusimaus. Fiadh atrodė, kad ji mato, kaip kamuolys piktdžiugiškai išsišiepia ir patenkintas įkrenta tiesiai į vieną iš lankų.
Neaišku, ar pasaulyje šiuo metu buvo kas nors, kas būtų galėjęs blogiau paveikti šiaurės airės vidinę būseną. o'Ceallachain net nebesistengė kovoti su ašaromis - tai atėmė per daug jėgų, o tos vis tiek neklausė nė per nago juodymą. Ką gi, tegul jos sau teka, o Fiadh kažkokiu būdu turės toliau žaisti. Deja, pasakymas "kažkokiu būdu" buvo labai tinkamas mergaitės būsenai nusakyti: visiškai nebuvo nei jėgų, nei noro, nei, savaime suprantama, sėkmės. o'Ceallachain nežinojo, ką daryti. Buvo tikra, kad dabar kritlį rankose turės viena iš jos komandos narių - tai padėjo šiek tiek apsiraminti - juk dabar bent kelias akimirkas jokie Wintersai, jokios Smitherson ir iš viso joks geltonu apsiaustu vilkintis padaras neturėtų artintis prie šiaurės airės. Vadinasi, galima kiek lengviau atsikvėpti.
Tiesa, turint omenyje, kaip puikiai šiandien (ir visada) gyvenime sekėsi Fiadh, ji pagalvojo, kad lankų negali palikti nė akimirkai. O jeigu jos nevykėliškumas užkrės ir komandos puolėjas? Jeigu jos per kelias akimirkas praras kritlį ir netrukus koks nors geltonapsiaustis vėl kėsinsis į ketvirtakursės vienatvę? Ne, vis dėlto Fiadh neturėjo laiko nei atsikvėpti, nei pailsėti. Tiesą sakant, ji neturėjo laiko ir verkti, deja, ašaros to neklausė - tekėjo patenkintos sava vaga ir nesirūpino, kad yra visiškai nepageidaujamos.
Panašu, kad kritlis saugiai įsitaisė Olivijos rankose. Kitos komandos puolėjos - Danielos - Fiadh beveik nepažinojo. Tačiau Olivia buvo protingiausias mokyklos žmogus - ji jau tikrai nepražioplins kritlio. Tai buvo labai geras ženklas. Vadinasi, dabar į Fiadh niekas nekreips dėmesio. Ji gali ramiai sau pasisukioti aplink lankus. Žinoma, negalėjo nuleisti akių nuo geltonai juodų puolėjų, tačiau žinojo, kad bent jau šią akimirką į ją niekas neturėtų žiūrėti. Nebent Džeimsas Greywindas su siaubu pagalvojo Fiadh, taip ir girdėdama, kaip profesorius per kitą transfigūracijos pamoką iš jos tyčiojasi. Ši mintis užvaldė mergaitės protą ir ji užsimiršusi vos nenuslydo nuo šluotos. Ką gi, jeigu ir šią nesąmonę sugebėtų padaryti, tada jau ne tik Greywindas, bet ir visi kiti mokykloje iš jos šaipytųsi. Paskutinę akimirką Fiadh spėjo sureaguoti ir šiaip ne taip išsilaikyti ore. Į tą purvą, kuris rudavo apačioje, įkristi visiškai nesinorėjo.
Netrukus Olivia nutolo tiek, kad komandos gynėja jos nebematė. Dabar o'Ceallachain žinojo tik tiek, kad raudonplaukė puolėja yra viena iš tų neryškių raudonų dėmių. Kadangi kritlis taip pat tebuvo raudona dėmė, nebuvo verta nė tikėtis ką nors įžiūrėti. Poilsis! Fiadh jau norėjo apsidžiaugti. Bet kur ten. Netrukus visai pro ją praskrido Stevie - komandos atmušėja. Bjauriai arti baltavo ir Keito Kolinso plaukai. O tai galėjo reikšti tik vieną: Tas įžūlus vaikinas vėl atakuos grifų atmušėją. o'Ceallachain muštukų bijojo, tačiau jau geriau, kad nukentės ji, o ne Green. Tad šiaurės airė neskubėdama pasileido komandos draugei iš paskos. Nesinorėjo palikti lankų, tačiau šį kartą teko pasitikėti visais dievais - ir Olivija su Daniela. Fiadh nutarė šiek tiek paspausti ir netrukus atsidūrė netoli Stevies. Žinojo, kad Kolinsas yra kažkur jai už nugaros. Fiadh nebuvo tikra, ar muštukas jau atskrenda, tačiau visais būdais stengėsi uždengti merginą.

[Bandymas uždengti komandos draugę Stevie Green stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Fiadh o Ceallachain »

Igoris Lorijanas Greywindas

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • VII kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 15
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
     Pirmieji 10 taškų pelnyti švilpynės nuotaikos žinoma nepagerino, tačiau optimizmo stoka Daniela nesiskundė. Nors skraidė aplink ratus staigesniais judesiais ir atrodė jei kas pasipainiotų nereikėtų nė muštuko... Daniela greičiausiai visai ,,netyčia'' galėtų net nutrenkti kokį švilpį pati viena... Bet žinoma nutrenkti, kad ir švilpį, galėjo tik savo itin lakioje fantazijoje...
     Matomumas buvo pernelyg prastas, ir raudonplaukė nebematė nieko, išskyrus netylančią audrą. Laimei bent komentatoriaus kokį sakinį pavykdavo karts nuo karto išgirsti. Kiek suprato nei Klarė nei švilpynės komandos gaudytoja dar nebuvo pastebėjusios aukso kamuoliuko. Grifė tikrai nuoširdžiai būtų apsidžiaugusi, kad nors kartą kuri komanda bent pastebėtų aukso šmaukštą. Darėsi neramu, kad tokiu oru iš vis šmaukštą pamatys tik kitais metais...
     O tai reiškia tik viena. Reikės sumesti šimtą penkiasdešimt taškų... O net pirmųjų dešimties iki šiol nepavyko pelnyti. Daniela tikėjosi, kad švilpiai taip apsidžiaugs pirmaisiai taškais, kad atsipalaiduos ir padarys kokią klaidą.
     Nieko nepastebėjus gerą pusvaladį grifė pagaliau pamatė vilties spindulėlį. Jos komandos draugė, taipogi puolėja žaidė su kritliu rankose! Tai buvo neįtikėtina.
     -Šaunuolė!- priskridusi kiek arčiau šūktelėjo Daniela Olivijai. Per tą tylos pusvalandį raudonplaukė buvo prisigalvojusi neįtikėčiausių rungtynių baigčių. Gal teisėjai po kokio mėnesio nutrauktų šitas rungtynes dėl užsitęsusios audros... Žinoma, Hogvartse būtų neįtikėtina žaisti taip ilgai, bet vargu ar Danielos fantazijai tai rūpėjo. Mintys darėsi per tą pusvalandį tokios agresyvios, kad puolėja net įsivaizdavo žaibus trenkiančius į švilpius, visus iš eilės. Todėl Olivijos pastebėjimas su kritliu buvo būtent tai ko reikėjo Danielai.
     Šypsena puolėjos veide buvo plačiausia per visas rungtynes iki šiol. Tokia nuotaika ir reikia žaist. Danielos optimizmas, gal net per didelis, buvo toks kasdienis dalykas, kad puolėja net nesusimastė, kad kritlis vis dėlto pas grifus ne jos dėka atsirado.
     Tai buvo pirmosios rungtynės Danielai, bet sukėlusios tokių įspūdžių, kad greičiausiai bent mėnesį jas aptarinės su draugais. Taip norėjosi, kad būtų aptarinėjami ir raudonplaukės nuopelnai, ne tik komandos draugių. Todėl Daniela giliai įkvėpė ir iškvėpė, kad nusiramintų, ir jau ramiai skraidydama pradėjo dairytis palankių progų. Žinoma kur kas šauniau būtų panaudoti įgūdžius įgytus per treniruotes, nei skraidyti ir tikėtis kažkokių palankių progų... Bet netylanti audra vargu ar artimiausiu metu leis tai padaryti. Noras vožtelti šluota švilpiui jau buvo išgaravęs, tačiau kovinga dvasia likusi.
     Na ir kas, kad pirmosios rungtynės, turiu surasti būdą parodyti, kad ne veltui patekau į komandą, - mąstė Daniela skraidydama jau didesnėje ervėje.
     Pagaliau grifė pamatė ir kitą komandos draugę Stevie. Šūdas. Į Stevie vienas švilpis užsimojo muštuku ir Danielai vėl teko žaibiškai reaguoti. Ji lėkte lėkė, kad tik spėtų įsiterpti tarp Stevie ir velnio nešto ir pamesto muštuko.
     
[Bandymas uždengti komandos draugę Stevie stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Daniela Defoe »

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *
  • 687
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Stevie Green: 10
Olivia Rose Winter: 10
Sofija Orel: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Gaja Kasandra Amneta: 10
Keitas Kolinsas: 8
Elzė Merė Smitherson: 10
Klarė Konė Karter: 10
Fiadh o'Ceallachain: 10
Daniela Defoe: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Stevie Green [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Stevie Green.
Sofija Orel [6] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Sofijai Orel.
Kajus Arno Wintersas [8] - Olivia Rose Winter: [9] = KS [0 ] 0 papildomų kauliuko ridenimų Kajui Arno Wintersui.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Fiadh o'Ceallachain [7] - Keitas Kolinsas [8] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Fiadh o'Ceallachain.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: 3; 1
Olivia Rose Winter: -
Sofija Orel: 3
Kajus Arno Wintersas: 5; 6
Gaja Kasandra Amneta: 4
Keitas Kolinsas: 5
Elzė Merė Smitherson: 3; 5
Klarė Konė Karter: 2
Fiadh o'Ceallachain: 3; 5
Daniela Defoe: 6; 4

Stevie Green taikliai atmuša muštuką Gajos Kasandros Amnetos link.
Olivia Rose Winter neatlieka veiksmų.
Sofijai Orel nepavyksta apginti Gajos Kasandros Amnetos nuo muštuko.
Kajus Arno Wintersas sėkmingai perima kritlį į savo rankas.
Gaja Kasandra Amneta pastebi aukso šmaukštą.
Keitui Kolinsui nepavyksta atmušti į Gają Kasandrą Amnetą paleisto muštuko.
Elzė Merė Smitherson sėkmingai užstoja Gają Kasandrą Amnetą nuo muštuko.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja į Stevie Green.
Danielos Defoe veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja į Stevie Green.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Kajaus Arno Winterso rankose.
Muštukas į Elzę Merę Smitherson gali pataikyti dar 3 kartus.
Kitame RPG rate gaudytojai gali rinktis po 2 skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
  • Lytis: Moteris
  • Manai mane pažįsti? Ne. Aš pati savęs nepažįstu.
Kajus priėmė žaidimą - net nustebo, kad taip lengvai. Su visais kitais tekdavo gerokai ilgiau pavargti, tačiau nors kvailionių ir durnysčių metai teoriškai jau turėjo būti užrakinti spintoje kartu su mokykliniais apsiautais, katilais ir baigimo atestatu, Livi niekada nemokėjo atsispirt tokiems dalykams. Kritlį patogiai prispaudė prie krūtinės ir, jeigu tik nebūtų žaibavę, būtų susikryžiavusi kojas - kas, kad ore. Vėjas šiek tiek nešė į šoną, bet mergina išsilaikė beveik be pastangų - ar bent taip atrodė.
 - Tarsi leistum man pajudėti nors centimetru arčiau jūsų lankų negu esu dabar,- vyptelėjo ir Kritlį vėl patogiai pasikišo po pažastimi. Reikėjo skirsti patikrinti kaip laikosi Fiadh  (stebuklas, kaip ta mergaitė iki šiol išsilaikė ore neiškėlus šalies masto isterijos), tačiau tai, regis, nesutapo su Kajaus planais.
 - Ėėė, neraganėjam,- Olivija staigiai truktelėjo šluotą mėgindama nusikratyti nepageidaujama kompanija.- Aš suprantu, kad tamsta ne dangoraižis ir net ne kaminas, bet šita šluota išlaikys tik mane viena, tai jeigu nori SPA procedūrų dar nepasibaigus rungtynėms, labai prašom be manęs,- laisvąja ranka nubraukė plaukus nuo akių ir tyliai pasvarstė, ar į varveklį įšalusios sruogos po šito žaidimo bus didžiausia problema. Jeigu tas saldainukas sumanys dar ir nutrenkt nuo šluotos, su ta pačia gaus galvon ir dar kai kur...
Raudonąjį kamuolį iškėlė aukštai virš galvos (apačioje esantys galimai matė dvigalvę raudonplaukę pabaisą su papildomomis galūnėmis, kabaldžiuojančiomis per du šluotkočius) ir atsargiai patraukė šluotą pasvarstydama, kad šito veiksmo galimai vėliau pasigailės.
 - O tu gal nieko prieš, jeigu aš tau jį paskolinsiu kiek vėliau, pavyzdžiui, po žaidimo?- žalios akys sekė, kaip Kajus, pabaigęs savo durnystes, vėl sugrįžo į savo vietą, bet taip ramiai nuskrist ir nenorėjo. Kodėl tiesiog nenubloškė tos užkabintos kojos ir nepasiplovė? Per daug priminė ilgai nepatirtą jaudulį prieš naują šunybę. Kodėl dabar? Vidury žaidimo, kai teoriškai turėjo konkuruoti? Velnias žino. Faktas, kad kai krūptelėjusi nuo dangų į dvi dalis padalinusio žaibo Livi atitoko, vaikinas jau buvo patogiausiai įsitaisęs ant jos šluotos. Per pilantį lietų vos galėjo įžiūrėti juodaakio šypseną.
 - Aišku, juk įspėjau, kad šluota vienvietė, jeigu per tiek metų nesugebėjai išsiaišint,- nusijuokė. Delnai slydinėjo šlapiu medžiu, kai mėgino atsargiai slinktis tolyn. Tokiu oru, kai šluota ir be pašalinio įsikišimo nestabili, reikėjo apskaičiuot ir mažiausią judesį, nors jie abu matyt nesiruošė to daryti.
Eilinį kartą pavojingai pakrypus, nusijuokė - beveik taip pat, kaip juokdavosi daug metų Biobetonse, tačiau viduje kažkas užšalo. Lieus plakė veidą, smulkus ir lankstus vaikinukas laviravo šalia vos per kelis centimetrus, elgėsi taip laisvai, kaip nei vienas iš pažinotų. Meluotų, jeigu sakytų, kad tai nieko nereiškė. Akimirkai sustingo, lygus kamuolio paviršius išslydo iš sugrubusių pirštų. Prireikė akimirkos susivokti, kas įvyko.
 - Tu!,- metėsi atgal prie Kajaus, pirštais siekdama Kritlio, tačiau nėra ko stebėtis, kad taip išsiderinus svorio centrui, šluota ėmė visu greičiu lėkti žemėn. Galėjo rėkti, klykti, mėginti stabdyti, tačiau pajėgė tik traukti kamuolį į savo pusę, tuo pačiu negalėdama suvaldyti juoko. Gryniausias n-tasis stebuklas, kad užvirto ant vaikinuko, o ne atvirkščiai - purvo voniom gavo pasimėgauti tik batais apautos kojos. O va jam, deja, mažiau pasisekė...
 - Aš juk tau sakiau?- vyptelėjo, vis dar mėgindama pačiupti kamuolį iš švilpio.

[Bandymas perimti kamuolį iš rankų: 6]
Jeigu jau slėpies po kauke, slėpkis taip, kad nė pats tikrojo savęs neatpažintum.