0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 536
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Žaliaakė tikslingai judėjo link užmatyto blyksnio, kai ne taip ir toli nuo jos esantis veiksmas pakvipo muštukais. Anksti gauti muštuku per kuprą ir išlėkti iš žaidimo dėl traumos - baisiausias gaudytojo košmaras. Todėl vis dar besistengdama viena akim užmatyti draugus ir susiklosčiusią muštukų situaciją, traukėsi kiek toliau nuo visos tos maišalynės.
Oras buvo toks bjaurus, jog net apsiaustas, dažniausiai gražiai plevėsuojantis aplink, lipo tarsi pateptas uogiene, dažnai patiekiama per pusryčius pagardinti blynams.
- Kad juos kur pūlingos votys, - pratarė, vos išvengdama atsiknojusios tribūnos lentos, kurią dėl oro sąlygų pastebėjo paskutinę sekundę. Tokiomis aplinkybėmis rungtynes net ir be didesnio veiksmo galėjai vadinti fatališkomis. Ir žiūrovams gražių rungtynių šiandien pažiūrėti nepavyks, visi stengėsi tiesiog išsilaikyti ant šluotų ir nebuvo nusiteikę kokiam nors šou.
Klarė palaipsniui kilo vis aukščiau. Kuo arčiau debesų, tuo stipresnis buvo vėjas. Šluotą peršlapę pirštai spaudė vis sunkiau. Tam nepadėjo ir šaltukas, kuris rodos jau galėtų paversti lašelius dailiomis snaigėmis, savo kristalėliais primenančias plazdančius auksinio kamuolėlio sparnelius. Didžiausias skirtumas buvo tame, kad snaigės buvo lėtos ir elegantiškos, o šmaukštas, tarytum lietus, judėjo greit ir šiokia tokia prasme erzino kiekvieną, tiesiogiai susiduriantį su jais.
Akimis grifiukė rodos tyrinėjo nežinią. Nesimatė nei šmaukšto, nei saulės spindulio, švilpių gaudytoja rodos taip pat kiek nuobodžiavo, kol aikštėje nebuvo auksinio sparnuočio pėdsakų. Kaštonplaukė laikėsi distancijos nuo varžovės, tačiau kiek įmanoma tokiu oru vis stebėjo geltonapsiaustę. Jei Amneta pastebėtų šmaukštą kitoje aikštės pusėje, tokiu oru gali ir nebespėt prilėkti.
Veiksmas aikštėje krypo į Grifų Gūžtos lankų pusę ir raudonųjų gaudytoja nusileido kiek žemiau, nepraleisdama progos surikti poros padrąsinamų žodelių Fiadh. Abejojo ar gynėja girdėjo žodžius per tolumoje trankantį žaibą, bet nors pati morališkai pasijuto geriau. Pati septintakursė niekuomet nežaidė šioje pozicijoje, tačiau šmaukšto dairantis, bent galėjai skraidyti po aikštę, o saugant lankus galėjai laukti ir pusę rungtynių sutingęs vietoje sustirti iki tol, kol pavirsi ledinuku ant šluotos.
Vis dėl to mergiotė negalėjo delsti, kad ir koks prasidėjęs veiksmas nukreiptų jos dėmesį nuo šmaukšto paieškos. Apsukusi šluotą, pasuko palankia vėjui kryptimi, kad nerizikuodama nuslysti nuo kvidičo parankinės galėtų apžiūrėti aplinką. Mažas auksinis sparnuotas kamuoliukas... Kartojo mintyse, tartum mantrą, padėsiančią pamatyti aukso šmaukštą kažkur aplink. Toks mažas, sparnuotasis galėjo slėptis beveik bet kur: šlapioje žolėje, už bet kurio kvidičo lanko, ar net už kokio profesoriaus, stebinčio rungtynes, apsiausto. Pagalvojusi apie tai strazdanė nusijuokė. Bent tokios mintys gelbėjo Klarę Konę Karter nuo lietaus ir nuobodulio laukiant veiksmo. Geltonų ir raudonų apsiaustų kratinys lyjant nebuvo aiškus. Ir nors šmaukštas dar greičiausiai tyliai ir jaukiai glūdėjo dėžėje, sausas ir naujutėlis, liečiamas tik dėžės diržo, kuoduotoji negalėjo stebėti situacijos, nebent maišytųsi komandos nariams po šluotkočiais.
Dar vienas ratelis aplink peršlapusių sirgalių galvas. Seselė, jei nereiks ko nors "taisyti" po kvidičo, galės dalinti vaistus nuo peršalimo tarsi mėtines pastiles nuo blogo burnos kvapo paaugliams. Sublyksėjus tolimam žaibo blyksniui kažkas sužibėjo už kelių metrų - negi šmaukštas?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Amira Eliadė

  • V kursas
  • *
  • 203
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
  • The worst things is in the past
  Gaja užsisvajojo. Kaip ji pastebi aukso šmaukštą. Kaip įsitikinusi, kad čia tikrai skraido jis, puola jo link ir bando sugauti.
  - Nagi, eikš pas mane, vikruoli. - Tyliai, pati sau panosėje, murmtelėjo mergina. Jau tiesė ranką įsivaizduojamo šmaukšto link ir jį sugavo.
  Deja, ištiesus ir atpalaidavus ranką, šioje šmaukšto nebuvo ir rudaplaukė suprato, kad tai tebuvo jos vaizduotės vaisius. Tikrasis aukso šmaukštas buvo bala žino kur. Jei bent šiek tiek saulės spindulių skverbtųsi pro storą debesų paklodę, tada gal ir galima būtų pastebėti aukso blizgesį ir įsivaizduoti kur kamuolėlis skraido. Net kartkartėmis gąsdinantys žaibai nepagelbėdavo, net pablogindavo situaciją. Kiekvieną kartą išgirdusi griaudėjimą, gaudytoja suvirpėdavo ir susigūždavo bijodama, kad šis trenks į ją. Tačiau tuo pat metu septintakursė neužmerkdavo akių ir žvalgydavosi Aukselio.
  O ką? Nuostabus vardas šmaukštui, kurio net sparnai (bent taip manė Sandra) pagaminti iš aukso.
  Deja, žaibo skleidžiama šviesa irgi nepadėjo surasti Aukselio. Viskas jau atrodė beviltiška. Švilpė pakratė galvą. Dar ne viskas prarasta. Juk rungtynės tik prasidėjo. Tačiau kažkas pasikeitė. Herojiškumas, buvęs prieš rungtynes; įsitikinimai, kad viskas bus gerai; tikėjimas, kad oro prognozė bus geresnė... Beveik visi trys dalykai išgaravo susidūrus su baisiu muštuku, vardu realybė. Muštukas! Prisiminusi, kad muštukas buvo paleistas į kažkurį iš jos kolegų, pasuko šluotkotį ir pasižiūrėjo žemyn. Visi, dėvintys geltonus apsiautus buvo sveiki ir gyvi. Muštukas kažkur dingo. Palengvėjimo atodūsis paliko Amnetos lūpas. Nukreipusi dėmesį nuo to kas vyksta žemiau, Gaja lėtai pradėjo skraidyti po aikštę. Skrisdama, burtininkė įsiklausė į aplinką. Tikėjosi išgirsti Klarę gaudant šmaukštą, tačiau buvo ramu.
  - Aukseli, mano mažas, kur tu esi? Na, ateik pas mane, aš sušildysiu tave. - Pabudo kūrybingoji mėlynakės pusė. Gal tas prakeiktas skraiduolis pasirodys, išgirdęs dainą, skirtą jam. Galva vis pasisukdavo tai dešinėn, tai kairėn. Kartkartėmis atrodė, kad šmaukštas čia pat, pastebėjus neryškų artėjantį tašką, bet priartėjus tekdavo išsisukinėti nuo muštuko. - Ei, jumis Keitas pasirūpint turi, o ne aš. Štiš nuo manęs. - Mestelėdavo panašią frazę šiems. Suvokusi, kad čia, viršuje, nieko gero nepeš, Gaja nusileido žemyn. Gal tas vikruolis slepiasi kažkur ten. Kažkiek laiko išbuvusi taip aukštai, skrisdama pažeme, Gaja susvyravo. Nežinia, kaltas buvo slėgis ar stipresnis, susikaupęs uždaroje vietoje vėjas, bet paauglė netrukus suprato praradusi kontrolę. - Ne! - Suriko ji ir pajuto kaip jos batai ir kelnės peršlampa kiaurai. Atsistojusi nuo žemės, pagriebė savo šluotą ir šiek tiek nukračiusi purvą tiek nuo savęs tiek nuo beveik naujos šluotos, vėl pakilo aukštyn. Mintis apie skraidymą žemai dingo iškart. Purvas, spėjęs susikaupti batuose šiek tiek tempė švilpę žemyn. Tačiau išlaikiusi pusiausvyrą, subalansavusi svorio paskirstymą, Amneta vėl skrajojo padangėse ir žvalgėsi savo tikslo. - Nagi. Prašau, pasirodyk ir leisk mums laimėti. - Skirdama savo trumpą monologą šmaukštui, gaudytoja viena ranka laikėsi įsitvėrusi šluotkočio, o kita bandė iškratyti spėjusio sustingti purvo iš kelnių. Po rungtynių būtinai apsilankys vonioje. Pasisekė, kad kelnės bent ne baltos ar pilkos atrado savų pliusų juodoje spalvoje. Vos neatsitrenkusi į Keitą, paskutinę akimirką pasukusi šluotą kitur, Gaja stabtelėjo. - Atsiprašau, vos neatsitrenkiau į tave. - Nelaukusi atsakymo nulėkė ten, kur jai pasivaideno šmaukštas.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
Always and forever

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • V kursas
  • *
  • 155
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fijad o'Kelakan
Kamuolio, kurio visa tirtėdama laukė Fiadh, nebuvo. Tiesa, mergaitei prireikė nemažai laiko, kad tą suprastų. Kaip atrodė jai pačiai, po gerų keliolikos minučių ji susivokė, kad tas kamuolys neatskrenda - arba jau seniai yra praskridęs ir tiesiog į ją nepataikė. Beliko tikėtis, kad per tą laiką, kol Grifų Gūžtos gynėja apie kažką svajojo, švilpiai neprimėtė taškų.
Galų gale atsitokėjusi mergaitė susigriebė, kad jai reikėtų grįžti prie savo ginamų lankų. Savaime aišku, lietus liautis nė neketino, tad matomumas vis dar buvo tragiškas. Dėl šios priežasties šiaurės airė nežinojo, kas turi kamuolį, ką veikia muštukas ir kas iš viso vyksta aikštėje. Vienintelis dalykas, dėl kurio keturiolikmetė buvo tikra, buvo jog rungtynės dar nesibaigė. Šią mintį jai pakuždėjo faktas, kad aplinkui ją vis dar juda geltonos ir raudonos dėmės.
Galiausiai Fiadh sugebėjo grįžti prie savo ginamų lankų - na, ji tikėjosi, kad atskrido į reikiamą aikštės galą, nors, žinant o'Ceallachain sėkmę pastaraisiais metais, visko galėjo nutikti. Apsižvalgiusi grifė nepamatė Švilpynės gynėjos, tad nutarė, kad atskrido į reikiamą vietą. Dabar reikėjo laukti ir tikėtis, kad dar kurį laiką - ilgą laiką - neatskris joks geltonu apsiaustu vilkintis mokinys. Fiadh visiškai nenorėjo ginti lankų. Ji nebenorėjo būti aikštėje. Norėjosi būti savo lovoje ir nežinoti, kad kvidičo čempionatas egzistuoja. Kodėl aš čia? paklausė savęs šiaurės airė, nors puikiai žinojo, kad atsakymo į šitą klausimą nesuras.
Atrodytų, šiaurės airė jau seniai turėjo pasimokyti: jeigu reikia į kažką susikoncentruoti, negalvok apie nieką kita. Tai tikrai nepadeda. Tačiau dabar ji darė būtent tai - koncentravosi ne į žaidimą, o į priežastis, dėl kurių ji čia šlampa. Savaime aišku, nė pati nepastebėjo, kaip nutolo nuo lankų. Rankos pačios valdė šluotą, nė neatsiklaususios smegenų. Ir dėl kažkokios priežasties tos rankos nešė mergaitę tolyn.
Didelis lietaus lašas pataikė tiesiai į nosį. Jausmas buvo itin nemalonus, tačiau jis sugebėjo grąžinti grifiukę į realybę. Ji apsižvalgė ir susivokė esanti nepadoriai toli nuo lankų, prie kurių, atrodo, ką tik buvo grįžusi. Fiadh nė nesuprato, kas atsitiko, tačiau buvo aišku: reikia vėl grįžti į savo gynybos zoną! o'Ceallachain apsisuko ir netoli vietos, kurioje turėtų kiūtoti pati, pamatė geltoną dėmę. O tai tikriausiai reiškė paprastą dalyką: kažkas iš priešininkų atskrido iki jos ginamų - ginamų? Juk ji skraidžioja nežinia kur! - lankų ir kritlis jau lekia tiesiai į taikinį! Šiaurės airė garsiai nusikeikė - pirmą kartą gyvenime - ir padidino greitį. Laimei, šluota buvo naujutėlė, net blizganti - tad tai padaryti nebuvo sunku. Grifė praskrido visiškai pro pat varžovų puolėją - norėdama būtų galėjusi pakasyti jam pakaušį - ir nusivijo kamuolį. Jis judėjo gana greitai, tačiau negalėjo būti greitesnis už naują greitą šluotą. Dėl kažkokios priežasties puolėjas švystelėjo kamuolį iš didelio atstumo - ir tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Fiadh dar turėjo šansą apginti komandos lankus. Šviesiaplaukė galiausiai pasivijo kamuolį ir staiga sutriko - buvo šiek tiek baisu atleisti šluotos kotą - greitis buvo tikrai didelis, o šluota bjauriai slidi. Ką gi, kamuolio ji tikrai negaudys. Šiaip ne taip įsidrąsinusi mergaitė dešiniąja ranka atleido šluota ir ištiesė ją skriejančio kamuolio link. Giliai įkvėpusi Fiadh numušė kamuolį į šoną ir tikėjosi, kad bent kiek pakeitė jo skriejimo kryptį - tačiau ne tiek, kad jis vietoj vidurinio lanko įkristų tiesiai į vieną iš kraštinių. Ką gi, pamatysime.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]

Igoris Lorijanas Greywindas

*

Neprisijungęs Stevie Green

  • VI kursas
  • *
  • 627
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Lazy
Stevie nematė, ar pataikė į varžovą, ar ne. Deja, kandus balsas - nors grifė tiksliai neišgirdo, ką suriko Keitas - privertė galvoti, kad vis tik pataikyti nepavyko. Kitą kartą gausi tiesiai į kaktą piktai pagalvojo Stevie. Ji niekad nebuvo susidūrusi su Keitu Kolinsu - na, galbūt prasilenkusi kur nors koridoriuje. Tačiau dabar dėl kažkokios priežasties pajuto jam didžiulę neapykantą. Puikiai suprato, kad tą pastabą iššaukė kvidičo atmosfera. Tačiau rudaplaukė neketino leisti kažkokiam švilpiui iš jos šaipytis.
- Tu dar atsiimsi, - sugriežė dantimis Stevie, tačiau žodžių nerėkė - įtarė, kad tai būtų itin patikę varžovui.
Panašu, kad kol kas nelabai kas ir įvyko. Nors lietus neleido gerai girdėti žiūrovų, septintakursė buvo tikra, kad jeigu kas nors įmestų, besidžiaugiantys mokiniai peršauktų kažkokį paiką lietų. Tiesą sakant, tas lietus buvo ne toks jau ir paikas - skristi tikrai trukdė. Stevie juto, kad jau darosi rimtai šalta, tačiau stengėsi tai ignoruoti.
Grifų Gūžtos komandos kapitonė puikiai suprato, kad muštukas, kurį ji paleido Keito Kolinso link, yra daug arčiau varžovo. Vadinasi, jis gali jį labai lengvai pasivyti ir mušti bet kur, kur tik nori - negalima atmesti tikimybės, kad taikys būtent į ją - vien jau iš berniokiško noro keršyti. Ką gi, teks ieškoti kito muštuko ir tada svarstyti, ką daryti su juo.
Stevie stengėsi skristi kuo didesniu greičiu. Nors tai didino vėjo pasipriešinimą, kas vertė merginą dar labiau šalti, ji norėjo šiek tiek greičio. Norėjosi, kad kažkas rungtynėse vyktų. Vis tik buvo daugiau nei akivaizdu, kad reikėjo šiek tiek daugiau paskraidyti prieš rungtynes. Šluota buvo slidi kaip žuvis, tad Green porą kartų vos nenuslydo. Ji nieko nematė, neįsivaizdavo, ar Keitas Kolinsas ją seka, galbūt jau ir muštukas atskrenda iš paskos? Tačiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Mergina ieškojo akimis juodo taško, kuris galėtų būti antrasis muštukas, kad galėtų dar kartą pabandyti laimę. Tereikėjo tikėtis, kad šį kartą tos laimės bus daugiau.
Staiga Stevie vos su kažkuo nesusidūrė. Ar vos neatsitrenkė į vieną iš lankų. Mergina tiksliai nematė, kas tai buvo, tačiau staigiai sustabdė. Garsiai nusikeikusi Stevie apsisuko ir pamatė, kad, pasirodo, visai netoli tenuskrido. Ką gi, vėjas, ko gero, stipresnis negu ji galvojo. Skristi buvo tikrai sunku. Tas vėjas ir muštuką nupūtė susiraukė mergina, nors puikiai suprato, kad kamuolys vis tik yra per didelio tankio - tai ji susimovė, o ne kamuolys.
Rudaplaukė matė baltuojančius Keito plaukus ir pabandė įžiūrėti, ar kamuolys dar trinasi aplink jį. Ko gero, taip ir buvo, nors Stevie nebuvo visiškai tikra. Teko vėl leistis į paieškas.
Bent kartą kvidičo rungtynėse Grifų Gūžtos atmušėjai pasisekė. Antrasis muštukas buvo visai netoli to paties lanko, prie kurio sustojo mergina (pagaliau pavyko suvokti, kad tai buvo lankas, o ne kitas žaidėjas), tik kiek žemiau. Tereikėjo šiek tiek nusileisti ir bus galima nuveikti ką nors naudingo komandai. Na, ko gero, reikėtų sakyti, pasistengti nuveikti. Juk Stevie planavo ką nors padaryti ir su pirmuoju muštuku.
Rudaplaukė pradėjo lėtai leistis žemyn. Vėjas, savaime aišku, nepadėjo. Lietus, deja, buvo ne merginos, o vėjo sąjungininkas. Vis dėlto galiausiai Stevie priartėjo prie muštuko, kuris, atrodo, buvo nusiteikęs itin tingiai. Jis lėtai judėjo tolyn nuo merginos, bet buvo akivaizdu, kad jį pavyti nebus sunku. Green pakėlė akis ir pamatė pakankamai netoli skrendantį taikinį - priešininkų gaudytoją. Stevie pasivijo kamuolį ir užsimojusi nukreipė jį Amnetos pusėn.

[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 3; 5]

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • VII kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 15
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
     Daniela bandė nenutolti nuo lankų, tuo pačiu ir nuo švilpio, turinčio kritlį. Tačiau vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad kartkartėmis nunešdavo grifę pakankamai toli, net pačius lankus būdavo įžiūrėti nelengva... Bet Daniela atsidūrė aikštėje ne tam, kad niekingas vėjas ją nešiotų it plunksną. Raudonplaukė taip įsiuto dėl nė nebandančios trauktis audros, kad atrodė jau besibaigiančios jėgos, pradėjo maitintis tuo pykčiu. Daniela ryžtingai sukiojosi apie lankus ir švilpį, turintį kritlį, palanki proga atimti kritlį turėjo nepraslysti puolėjai. Bet kaip įžiūrėti aikštę... Jokia strategija matomumo nepagerins kai toks oras... Daugybė praktikos valandų turėjo paruošti grifiukę šitoms rungtynėms net tokiu oru, tačiau net geriausiems šiandien ne itin sekėsi. Štai Stievie, komandos kapitonė, nepataikė muštuku į Keitą. Ir ko galima tikėtis iš naujokės Danielos. Išsilaikyti ant šluotos atrodė kaip didžiausias iššūkis, ką jau kalbėti apie rezultatyvius veiksmus.
     Belaukiant patogių progų liko tikėtis, kad švilpius palauš oras. Danielos mintyse vienas po kito krito priešininkų komandos puolėjai ir atmušėjai, taip pralinksmindami raudonplaukę. Tačiau realybėje, bent kiek įžiūrėjo atkaklioji grifė, dar nė vienas nenukrito. Geresniam orui esant, Daniela jau kelis kartus būtų mėginusi atimti kritlį. Už visą nesėkmingą žaidimo laiką puolėja kaltino tik audrą ir nieko daugiau. Grifės atlaikė visas alinančias treniruotes ir nė nesiruošė pralaimėti. Kažkur giliai viduje Daniela nujautė pergalę. Surinkti pakankamai taškų tokiu oru buvo sudėtinga užduotis. Tačiau kaip Klarei pastebėti šmaukštą... Entuziazmo stoka puolėja nesiskundė, bet kaip prigriebti Kajų nepavyko sugalvoti. Tas rudaplaukis suko aplink lankus, bet gal ir gerai, kad tik maivėsi ir nemėgino įmesti. Daniela bent kiek bandė susikaupti ir išnaudoti laiką bent kokiai strategijai prisiminti.
     Grifų puolėjai pabodo laukti, kai nežinia iš kur pamatė atlekiančią Stevie. O blogiausia, kad link Stevie skriejo muštukas. Lemiama akimirka, per kurią vyko tiesiog per daug, Danielai teko žaibo greičiu šauti link Stevie, kad neduok dieve, muštukas nenutrektų komandos kapitonės. Atrodė, kad raudonplaukė niekada taip greitai neskrido. Net nespėjo pamatyti, kad Kajus nustojo maivytis ir pagaliau paleido kritlį. Ir kur čia sumatysi kai lietus skalbia, žaibai aplink, o tu bandai skrist greičiau nei greičiausias žiobarų kosminis laivas. Per tą akimirką Daniela apie nieką nebegalvojo, turėjo vienintelį tikslą: apsaugoti komandos kapitonę.
     Sirgalių tribūnos ošė. Nežinia kas garsiau klykė ir palaikė žaidėjus. Ar raudonai apsitaisią grifai, ar švilpiai, geltuonuojantys iš tolo. Tačiau žaidėjai tik mažą dalį girdėjo tų palaikančių šūksnių. Griaustinis nesiliovė, žaibai atrodė tuoj tuoj net pačioj aikštėj pradės siausti. Tačiau dar neįsiveržus žaibams, aikštėje pakako kiek kitokių žaibų. Žaibavo Danielos akys, pagaliau pastebėjusios, kad kritlis paleistas. Žaibus šaudė ir Stevie į skriejantį kritlį. Atrodė per šią akimirką įvyko daugiau nei per visas rungtynes. Kad ir kaip stengėsi sirgaliams audros nepavyko prarėkti, tačiau net tie maži besigirdintys atgarsiai buvo muzika raudonplaukės Danielos ausims.

[ Bandymas įsiterpti tarp Stevie ir muštuko; 5, 2]

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 211
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Stevie nebuvo jau tokia ir taikli, kaip Smithersonų jauniausias vaikas tikėjosi. Paauglė, buvusi šalia jos palatoje pražioplino muštuką ir juodasis tik sau įprastu, žaibišku greičiu nukirveno kitur. Gal specialiai, o gal pamatė kokį daugiau koledžo verksmų ar liaupsių vertą žaidėją. Netikras pavojus - lengviau atsipūtė. Netgi sugebėjo pakelti lūpų kampučius, kai išgirdo Keito repliką Grifų Gūžtos atmušėjai. Turint du vaikinus komandoje, taip jau Elzei neįtinkančio sarkazmo niekada netrūko. Ne per toliausiai buvo ir viską girdėjo.
Nežinojo kur daugiau skristi. Šią sekundę čia darbas atliktas. Darbas, kurio nereikėjo.
Negaliu čia stoviniuoti. Reikia bent apsimesti, kad kažką darau. Kol visokių iššukių pridedantys teisėjai nedavė man veiklos.
O taip, gerai, kad teisėjų eilėje nesėdi transfigūracijos mokytojas. Įdomu, kokią komandą jis palaikytų. Tikriausiai Grifus, juk pats ten kažkada žaidė. Tačiau gynėjų pozicijoje įsitaisiusi Fiadh, tos mergaitės fanas Tamsta irgi nėra.
jau antrą minutę sukdama ratus aplink lietaus apverktą aikštę galvojo švilpė.
Geltona, raudona, raudona, geltona, geltona...
Akys iš nuobodulio pradėjo skaičiuoti visus deišmt žaidėjų penktą kartą. Pažinojo tik Kajų ir Stevie. Švilpiai matyti, vardai taip pat girdėti. Su grifukais buvo sunkiau, nieko iš jų apart Green nepažinojo.
Visus šešis metus iš žiūrovo pozicijos Elzytei  atrodydavo, kad čia viskas labai greita, žiauru ir mirtina. Juk visada būdavo ką stebėti. Jeigu matai besimušančius ir lazdas lyg špagas visur kaišiojančius atmušėjus, netapsi žvairas, dėl to kad pamatytum atsilikusį puolėją. To nuobodulio apimto vaizdo niekas nematydavo. Galiu lažintis, kad manęs taip pat nirjs nemato.
Kajus vis dar sėkmingai rankose globojo kritlį. Keito rastas atmuštukas skriejo link Klarės. Nuo kada muštukų reikia ieškoti? Mano žiniom tie juodi burbulai patys priskrenda kada tik nereikia. Viskas ėjosi palyginti neblogai. Situacija nebuvo kritiška.
Septintakursė laikėsi Kajaus pusės, jeigu tas raudona spalva pasipuošęs, prie švilpio, lyg raudonas Kalėdų žaisliukas prikibęs, žmogus panorės kamuolį atimti dar kartelį ir šį kart jam pavyks. Jai, tikriausiai.
Nei ji žinojo pavardžių, nei ką! Bet faktas, kad vaikinų toje komandoje nematė.
Švilpė siaubingai nepriprato prie lietaus. Užėjo nevaldomas drebulys. Ne, tokioje fazėje ji nei kritlio nepagaus, nei jį įmes.
Pašniurkščioti nosį kas kelias sekundes reikėjo nebe iš poreikio, o dėl įpratimo. Bet ji dar vis, vaikiškai pasakius, bėgo. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad viskas baigsis temperatūra ir sirupais nuo kosulio. Bet bent jau judėdama ne tiek alino savo sveikatą, kiek stovėdama tribūnose.
Žvilgsnį nusuko kiek kitur. Stevie... niekada negalvojo, kad viena iš Elzės valdomo kūno gelbėtojų gali taip užknisti! Savo paklusnią šluotą pakreipė link komandos kapitonės. Dviejų kapitonių. Jos gal ir ne šalia viena kitos, bet prie Amnetos prikabinta ir pasiruošusi apsaugoti nuo netikėto muštuko smūgio dabar buvo Elzė.
Toks jausmas, kad septintakursė nei muštukui, nei žiūrovams neįdomi. Visi rinkosi stebėti senbuvius, o ne paranojikus naujokus. Partrenkus Elzę publikos pasibaisėjimo bus mažiau, reiškia mažiau sumaišties. O du juodi kamuoliukai - tikri Akilandos palikuonys, kuo daugiau chaoso - tuo daugiau prirašytų eilučių neegzistuojančioje blogio ataskaitoje.

[Bandymas užstoti komandos draugę Gają stojant tarp jos ir muštuko: 1;5]

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *
  • 687
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 10
Olivia Rose Winter: 10
Kajus Arno Wintersas: 10
Klarė Konė Karter: 9
Gaja Kasandra Amneta: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9
Stevie Green: 9
Daniela Defoe: 9
Elzė Merė Smitherson: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Kajus Arno Wintersas: [8] - Fiadh o'Ceallachain: [7] = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Stevie Green [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Stevie Green.
Daniela Defoe: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 1; 5
Olivia Rose Winter: 6; 2; 4
Kajus Arno Wintersas: 3; 3; 1
Klarė Konė Karter: 4
Gaja Kasandra Amneta: 2
Fiadh o'Ceallachain: 6; 6
Stevie Green: 3
Daniela Defoe: 2; 4
Elzė Merė Smitherson: 6

Keitas Kolinsas netiksliai muša muštuką į Stevie Green.
Olivia Rose Winter anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai paleistas Stevie Green link.
Kajus Arno Wintersas netaikliai meta kritlį lankų link.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo netaikliai paleistas lankų link.
Stevie Green taikliai paleidžia muštuką Gajos Kasandros Amnetos link.
Daniela Defoe veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Stevie Green link.
Elzei Merei Smitherson nepavyksta užstoti Gajos Kasandros Amnetos nuo į ją lekiančio muštuko.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Švilpiams pasiėmus kritlį pirmiems, leidžiama iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Gaja Kasandrą Amnetą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Stevie Green

  • VI kursas
  • *
  • 627
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Lazy
Stevie, ko gero, buvo teisi. Netrukus pro ją kažkas praskriejo. Tas kažkas galėjo būti tik muštukas. Nebent dar kokie nors daiktai skraido po kvidičo aikštę. Septintakursė labai tuo abejojo.
- Kažką sakei?! - neslėpdama pasitenkinimo riktelėjo Stevie Keitui. Nebuvo tikra, ar jis galės išgirsti šauksmą - lietus niekaip nesiliovė. Pagaliau bent kažką pavyko atlikti tinkamai. Prieš akis iškilo praėjusio sezono rungtynės, kai Stevie iš karto prarado kamuolį, mat tada žaidė puolėja, o po to nieko nebevyko nuveikti... Tiesa, rungtynės buvo laimėtos, kaip ir čempionatas.
Tačiau dabar reikėjo susikaupti šitoms rungtynėms ir negalvoti, kas vyko anksčiau. Reikėjo ir vėl vaikytis juodąjį kamuolį ir tikėtis, kad dar kartą pasiseks. Ar taip gali nutikti du kartus iš eilės? Stevie to nežinojo, bet bandyti reikėjo. Grifė apsižvalgė. Ji vis dar buvo prie to paties lanko, tačiau dabar reikėjo skristi paskui tą daiktą, kuris praskriejo pro šalį, ir bandyti numušti kurį nors priešininkų komandos žaidėją. O geriausia būtų numušti juos visus...
Green pati nesuprato, kodėl, tačiau juto kažkokį keistą pyktį. Ji pati juto, kad tai nebuvo tas geras sportinis pyktis. Tai buvo kažkas daugiau. Kažkas, ko neturėtų būti. Deja, mergina nieko negalėjo padaryti. Ji bandė apie tai negalvoti, o susikaupti ties kamuolio paieškomis. Juk aš nesu gaudytoja! nauja mintis atėjo į galvą ir rudaplaukė gal penkiasdešimtą kartą prakeikė lietų. Juk jeigu ne jis, jai nereikėtų ieškoti muštukų. Tai tik dar labiau supykdė merginą.
- Kodėl viskas taip šūdinai?! - garsiai suriko grifė, visai pamiršusi, kad vos prieš kelias akimirkas viskas buvo ne taip ir blogai - juk jai pavyko pataikyti į švilpynės komandos gaudytoją. Ir tai, reikia tikėtis, sutrukdė jai ieškoti šmaukšto. Nes jeigu ne... Visa tai yra visiškai beprasmiška! Taip, Stevie pradėjo mąstyti apie tokius dalykus, kaip to, ką ji daro, prasmė. Tai tik dar labiau išblaškė merginą ir ji sugebėjo atsitrenkti į vieną iš lankų.
- Kas per?.. - nusikeikė Grifų Gūžtos komandos kapitonė. Ji buvo be galo pikta ir visko nekentė. Ko aš lindau į tą kvailą kvidičą?!
Ką gi, reikėjo imtis veiksmų. Stevie pasitrynė sutrenktą ranką. Lyg tyčia tai buvo dešinioji - teliko džiaugtis šios dienos "sėkme". Rudaplaukė apsižvalgė - reikėjo susivokti, kur ji. Suprato, kad atsitrenkė į vidurinį Švilpynės gynėjos ginamą lanką. Ji taip pasijuokė, kad labiau, ko gero, nebegalima.
- Išdaužysiu jus visus ir tada nedrįsit juoktis, - sugriežė dantimis Grifų Gūžtos atmušėja. Tada į galvą atėjo mintis, kad galbūt per šitą lietų nieko nemato ne tik ji, bet ir kiti. Tad galbūt yra bent vienas kitas žmogus, kuris nepastebėjo, kaip Green susimovė. Tai buvo didžiausia viltis.
Mergina pakilo aukščiau - jau vien tam, kad vėl neatsitrenktų į kokį nors stulpą. Ranką vis dar skaudėjo, tačiau ji stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Nebuvo tam laiko.
Neilgai trukus kairėje pusėje kažkas sujudėjo. Kažkas maloniai panašaus į kamuolį.  Panašu, kad Stevie rado geriausią savo šiandienos draugą. Žinoma, jeigu geriausias draugas gali būti tas, kurį tu nuolatos daužai... Tereikėjo dar kartą jį pasivyti ir nukreipti kurio nors priešininko pusėn.
Gana netoli nuo savęs Green pamatė Klarę. Įtarė, kad Keitas gali taikytis būtent į gaudytoją, tad tikėjosi, kad baltaplaukis bus kur nors netoliese. Stevie padidino greitį ir netrukus jau skriejo prie pat kamuolio, kuris, atrodo, buvo nusiteikęs itin energingai. Akies krašteliu grifė pamatė baltutelius plaukus. Rudaplaukė užsimojo ranka ir trenkė į kamuolį.

[Atmušimas į Keitą Kolinsą: 1; 6]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 536
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
- Merlino barzda! - šūksnis išsprūdo iš ilgšės lūpų, kai griaustinis nuaidėjo arčiau, nei Grifų Gūžtos gaudytoja tikėjosi būsiant. Ir ar tai buvo šmaukštas, ar tik koks atspindys, kuriuos turbūt kiekvienas šmaukštą besivaikantis sapnuodavo kaip didžiausią košmarą, jau nebebuvo svarbu. Mat žaliaakė auksinio atspalvio nebematė. Tik stadiono triukšmas nustelbtas lietaus šuorų ir pilki kamuoliniai debesys dengiantys viską, ką įmanoma.
Smulkios septintakursės rankos pasuko šluotą į kitą pusę kaip tik tuo metu, kai muštukas pataikydamas pokštelėjo vienai iš švilpių. Spėjant pagal velnio nešto kamuolio trajektoriją ir greitį, jis buvo pasiųstas kažkieno iš pašalės. Savi, kaip žinia muštuko į komandos draugę nepaleis, tad grifiukė pašnibždomis padėkojo ir pasidžiaugė Stevie taikliu smūgiu. Per lietų vis tiek nesušuksi taip garsiai, kad kolegė išgirstų.
Ir tik po kelių akimirkų, jau skrisdama tolyn strazdanė ant šluotos suprato, jog kliuvo ne kam kitam, bet Amnetai, didžiausiai Klarės Konės priešininkei aikštėje. Tai išdavė, jog muštuku gavusi mergiotė buvo atokiau nuo veiksmo, šiuo metu vykstančio prie Grifų Gūžtos lankų. Įprastą dieną septintakursė buvo draugiška ir miela, būtų priėjusi ir padėjusi smūgį gavusiam, nesvarbu kam. Tačiau dabar tai buvo rungtynės. Laimėk, arba nugalės tave. Mirtis arba gyvenimas. Vadink kaip nori, bet būti mandagiai mergaitei nebuvo kada.
Ir išties, raudona ir auksine spalva vilkinti gaudytoja jautė džiaugsmą. Nors kaltė kiek griaužė plaukais gausiai apdengtą galvelę, tačiau pats žaidimas buvo toks ir visiems gera nebūsi. Tai tik priminė, kaip greitai galėjai gauti muštuku per makaulę ir tokia klaida šiandien galėjo kainuoti itin brangiai - Grifų Gūžtos komanda galėjo prarasti kvidičo čempionų statusą ir vardą ant tarsi šmaukštas blizgančios taurės. Ir ačiū visiems magiškiems sutvėrimams, kol kas mergina rausvais, tarsi jos uniforma, skruostais laikėsi ant savo numylėtosios šluotos.
Žaidimas virė prie grifiukų lankų ir kaštonplaukė negalėjo pasakyti kokia tiksliai situacija. Ir viskas vien dėl oro, tačiau šiuo metu pagrindinė užduotis buvo pastebėti, o vėliau ir pagauti vis nepailstantį aukso šmaukštą. Ypač pasinaudojant palankia proga, kol smūgį atlaikiusi geltonapsiaustė pilnai atsities ir susikaups ties pagrindine savo funkcija aikštėje.
Tribūnose esantys žiūrovai šiuo metu buvo garsesni, nei audros apimtas dangus. Buvo aišku, kad prie lankų vyko veiksmas, tačiau komentatoriaus balso kiek aukščiau, kur šiuo metu šmaukšto dairėsi Klarė negalėjai aiškiai girdėti. Žaliaakė pasitikėjo savo komanda, todėl tik tyliai sukryžiavusi smilių ir didijį pirštus naršė padangę. Po šiokio tokio prabėgusio laiko tarpo akys rodos šiek tiek prisitaikė prie krintančių lietaus lašų sudaromos matomumo sienos ir grifiukė galėjo matyti šiek tiek tolėliau. Siluetai neatrodė tokie išplaukę.
Šmaukštas, tas nenaudėlis slėpėsi kažkur, tačiau ne ten, kur šiuo metu buvo Klarė. Pasitaikius progai, jog veiksmas vyko vienoje aikštės pusėje, strazdanė nenuilsdama naršė kitą. Nuo klaikaus lietaus kiek prisidengė išnardydama kiekvieną tribūną laikančią konstrukcijos dalį. Ir nors nuo audros kenčiančios konstrukcijos kraupiai girgždėjo ir traškėjo, buvo gana smagu kiek atsipūsti nuo kailį vis taršančios liūties. Bėda buvo, kad esant debesuotam orui čia buvo gana tamsu. O lazdelės ant šluotos žaidžiant niekas skraidintis ir pasišviesti neleido. Nagi, išlįsk, niekas tavęs neskriaus, viliojamu balsu kvietė sparnuotį pasirodyti.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Šluota darėsi slidi, aplink pro lietaus uždangą mažai ką galėjai įžiūrėti, akinia vis rasojo, nesvarbu kiek kartų juos valytum, Wintersas nepataikė į lankus, į Amnetą atmušė muštuką, Keitas nepataikė į Stevie, na tiesiog tiesiog... Sofija prisiminė treniruotes, apžvelgė aikštę ta akinių dalimi kuria dar matė. Staiga lankas sudrebėjo, pirmiausia mergaitė pamanė, kad pražiopsojo kritlį, bet kamuolio aplink nesimatė, o ir metusiojo taip pat, antru numeriu prisistatė mintis, jog vaidenasi, bet sveikas protas kol kas dar nebuvo dingęs, tuomet trečiakursė pažvelgė žemyn. Atrodė, kad iki žemės paviršiaus nepaprastai toli, tartum kybotų dešimties kilometrų aukštyje, nors mergaitė buvo tikra, kad vargu ar bus bent šimtas metrų. Apačioje išvydo, o gal išgirdo, ( nes skirtumo tarp šių dviejų pojučių Sofija beveik nebejuto ) besikeikiančią Grifų Gūžtos atmušėją. Į svarbių darbų sąrašą reiks įsirašyti priminimą, kad niekad nebūčiau atmušėja... Sofija įtariai nužvelgė Stevie, ji kažką sakė, burnojo, ar keikėsi, neaišku. Lietus, vėjas ir griaustinis užgožė žodžius ir mergaitė išgirdo tik silpnų, bereikšmių garsų srautą. Trečiakursė nusekė Grifų Gūžtos atmušėją akimis, atrodė ji ieškojo kamuolio. Sofija dar labiau įsitempė, delnais stipriai suspaudė šluotos galą, muštuko niekas šiaip sau neieško. Trečiakursė išvydo kamuolį kiek tolėliau, po akimirkos juo susidomėjo ir septintakursė. Lankai regis nieko kol kas nedomino, todėl mergaitė šiek tiek pasitraukė, kad matytų į ką taikysis Grifų Gūžtos atmušėja. O ji regis ruošėsi keršyti Keitui, šis laimingas kaip pavasarinis drugelis skraidė po aikštę ,mosuodamas muštuku, ir neaišku ar matydamas ką daro jo priešininkė. Šaukti, bandant Keitą įspėti buvo stačiai beprasmiška, net metro atstumu būtų buvę sunku girdėti pašnekovą, o Švilpynės atmušėjas gerokai toliau nei metras.
Sofija pasileido žemyn, paskui muštuką, kuo įmanoma greičiau stengdamasi užstoti patenkintą Švilpynės atmušėją, kuris regis ketino būti labai pelningas žaidėjas. Trečiakursę užplūdo adrenalinas, šluotai didinant greitį pojūtis buvo tiesiog nuostabus, tartum laikas sustotų aplink, čia ne burtažodžių mokymasis ar pasivaikščiojimai naktį, tai kas kita. Gerai, dabar arba niekada. Ir Sofija sustojo kamuoliui pastodama kelią. Mergaitė stebėjo vis didėjantį juodą apskritimą ir skrandyje regis užsiveržė mazgas. Nieko, Hogvartso ligoninėje dirba nuostabūs Hileriai, o madam Pomfri kartais vaišina saldumynais... Gynėja pati sau šyptelėjo ir pasuko šluotą, taip, kad muštukas nesitrenktų į ją stačiu kampu.

[ Bandymas uždengti Keitą Kolinsą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6 ]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 370
  • Some friendships are so strong, they can even transcend lifetimes-Roku
Tiek jis, tiek Fiadh buvo kliši. Kritlis nė nepaliestas praskriejo šalia Grifų Gūžtos lankų ir smigo žemyn. Šaltis įrėžė savo nagus į skruostus, o ausys užgulė nuo vėjo švilpimo - Kajus žaibišku greičiu smigo paskui kritlį. Rudas kamuolys blausiai rudavo per lietų, o jo kritimas buvo pernelyg greitas, jog Wintersas suspėtų jį sučiupti. TIK NE PURVAS! TIK NE PURVAS! Širdis vos neiššoko per gerklę, vos Kajus išvydo kritlį visai šalia jo, švilpis visai pamiršo, jog staigiai įsibėgėjęs pavijo dešimties taškų vertą kamuoliūkštį. Tačiau net ir tada kai vos prie pat žemės (batų nosimis jau galėjo pasiekti purvyne tapusią kvidičo aikštės dangą) sučiupo kritlį, nesuvokė ką padarė. Net ir jei po šio čempionato kažkas iš saviškių ištartų, kad puolėjas stačiai galva dūmė paskui kritlį, nebūtų patikėjęs.
Kajus pagaliau iškvėpė orą ir  viena ranka stipriau suėmė savo laimikį. Jaudulys, nerimas ir azartas čaižė jį kaip ir lietaus lašai jam kylant aukštyn. Septyniolikmetis kilo lėtai ir lengvai, juk dar virpėjo nuo greičio sukelto jaudulio, drebėjo nuo šalčio taip pat. Įkaitęs kūnas garavo, drabužiai dar labiau lipo prie kūno. Buvo begalo šalta.
Raudonų - auksinių žaidėjų lankai atsirado jam iš kairės, išvydo Fiadh nugarą. Kajus sučiaupė suskilinėjančias lūpas ir kilo dar aukštyn. Ausis vėl užgulė, tačiau jau ne vėjas, o komentatoriaus balsas - Kajus apšalo iš siaubo, suvokęs, jog Gaja nutrenkta. Velnias! Velnias! Kad Merlinas tau plaukus nukirptų, Stevie! Pirštai stipriau įsirėmė į slidų kritlio paviršių - Kajus laikėsi nepatrūkęs. Dar trys kartai ir jų komandai galas! Atmintyje iškilo aptrankyta muštukų Beatrice, buvusi Švilpynės komandos gaudytoja...Ir pralaimėjimas prieš Grifų Gūžtą.
Šluotos greitis įsipėgėjo. Kajus drąsiai ir ryžtingai nušvilpė prie jo priešininkų lankų. Nesvarbu kur Olivija ar Daniela, dėl Merlino meilės, jis turi įmesti į lankus! Pirštinėtais pirštais stipriau įsikibo į šluotkotį, kritlis nė nekrustelėjo. Pralekiantys vaizdai buvo išblukę, susimaišę, susilieję, Kajus vien tik koncentravosi į lankus. Staigiai atliko posūkį, lankai - jau buvo čia pat.
Kajus giliai įkvėpė, mikliai sugriebė kritlį iš po pažasties, juodas akių žvilgsnis įsmigo į vidurinio lanko centrą. Lietus nervino, kritlis kaip visados buvo šlapias ir be proto slidus. Kajus stengėsi išlikti ramus, stengėsi išlikti ramus ir vylėsi, jog jam šį kartą pavyks. Turi pavykti. Jam turi pavykti.
Šiuo momentu Kajus nebijojo dėl muštukų egzistencijos ir jų smūgių. Labiau bijojo dėl baimės pralaimėti. Nors praeito čempionato pralaimėjimo kartėlis jau buvo išsivadavęs, šį kartą atgimė kartu su kritliu. Bijojo to momento, jog jam pavykus įmesti kritlį į lankus, Klarė pastebės aukso šmaukštą ir jį kaip mat sugriebs - už Gają turėjo daugiau patirties.
Kajus kritlį metė. Metė iš visų jėgų, iš visos sveikatos it kokią karštą bulvę, it maro kamuolį. Nutrenkite mane, bet mes privalome laimėti! Kritlis nušvilpė oru it koks sviedinys iš patrankos, o tuo tarpu Kajus susilenkė ir nudūmė su šluota artyn lankų iš atsargumo, jei vėl nepavykus metimui spėtų laiku sugriebti tik dešimties taškų vertą kamuolį. Akies krašteliu nepastebėjo nei Danielos, nei Olivijos - pastarosios jam dabar buvo nelabai įdomios nei skriejantis kritlis į lankus, tačiau mintis, kad kažkuri iš abiejų bandys sugriebti skrendantį oru kritlį buvo nemaloni.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 1, 3, 6]
“There’s a million things I haven’t done, just you wait”- Alexander Hamilton

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 251
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Muštukui atsimušus į Gają, kuri dar visai neseniai jį kalbino, Keitas sugriežė dantimis. Puikiai žinojo, kad iš savęs kaltinimo nieko gero neišeina, tad mintyse save ramino tuo, jog jam fiziškai tiesiog neįmanoma būti keliose vietose, o būdamas vienintelis atmušėjas jis ir taip atlieka pakankamai suknistai gerą darbą ir blokštu mosuojasi bent jau ne per daug siaubingai. Žinoma, ta kaltė vis tiek graužė, kaip koks alkanas šuo, bet su ja buvo daug lengviau tvarkytis dabar, negu kai žaidė būdamas jaunesnis. Ką ten kalbėti, tada dar visai vaikutis buvo.
Na, reikėjo visame reikale ieškoti gerosios pusės. Šioje nesekmėje Keitas suvokė, kad gali pasidžiaugti Stevie ateities numatymo pojūčiais ir net vadinti ją šių laikų Vanga, nes grifų atmušėjos žodžiai „tu dar atsiimsi“ tikrai išsipildė, net ne šimtu, o šimtu dvidešimt procentų. Gal ir gerai, kad tuos žodžius ji ištarė negarsiai ir jų švilpis negirdėjo, o tai būtų dar ėmęs gailėtis savo išdidumo. Užtat kitus Stevie žodžius jis puikiausiai išgirdo. Atrodo, nors kartą Kolinsas prikąstų liežuvį – juk ir taip jo žodžiai jam skaudžiai kirto atgal, bet na tiesiog negalėjo neatsikirsti. Fiziškai kūnas neleido – neatsikirtus turbūt būtų koks priepuolis prasidėjęs. Čia kaip tiesiog negali įeiti klasėn netrenkęs durų angos viršun.
-Nieko nesakiau, tik rodžiau!-riktelėjo Kolinsas, aukštai iškeldamas vidurinįjį pirštą, skirtą išskirtinai ir oficialiai tik Green.
Gal ir negerai antrą kart erzinti fortūną, tarsi tampant alkaną liūtą (šiuo atveju ironija dar didesnė, nes žaidimas prieš liūtų koledžą) už ūsų, bet ką jau su tuo Keituku padarysi. Jis nejautė jokiam grifiokui antipatijos už aikštės ribų, bet aikštėje buvo išmokęs priešininkų komandos nekęsti, o pikti žodžiai jų link puikiai padėdavo, tarsi pakurstydavo užsidegimą viduje.
Taigi, per daug stengdamasis negalvoti apie nesėkmes jis nardė tarp žaidėjų, lietui toliau pilant kaip iš beribio kibiro, bandydamas surasti tamsiame, karts nuo karto žaibų šviesos perkertamame danguje, vieną iš muštukų, kurie būdami juodos spalvos dabar buvo tikri maskuotės meistrai ir tikriausiai greitu metu patys pasirodyti ir Keitui kaip mylimajam į rankas įskristi neketino.
Kolinsas pakilo truputuką aukščiau, nenorėdamas su sunkiu blokštu mosikuotis visai šalia kitų žaidėjų, o be to iš aukščiau puikiausiai matė, jei reks kam pulti padėti. Gana skubėdamas, kad neduok Merline kamuolio pirmiau jo nepasiektų Stevie, Kolinsas nuskrido link lankų, kuriuos saugojo Sofija, dairydamasis. Nieko šioje stadiono pusėje nebuvo.
Keista. Negi bus abu muštukai susitarę ir nuskridę į vieną pusę?
Staiga auskaruotas vaikinas išgirdo iki kaulų pažįstamą zvimbimą. Puiku, tiesiog nuostabu. Vis dėl to Stevie buvo greitesnė. Vilką mini – vilkas čia. O gal šiuo atveju „Muštuką mini – muštukas čia?“ Keitas trumpam pasijuto kaip žiobariško siaubeko veikėjas, kurį persekioja negailestingas, šaltakraujis žudikas - muštukas. Tik šįkart Kolinsas buvo tas protingas veikėjas, kuris buvo pasiruošęs atakai. Iškėlęs blokštą jis greit atsisuko ir... Blokštu vos neužtvojo Sofijai. Pala pala, ar šita trečiakursė mergaičiukė gynė? Žinoma, poelgis drąsus ir malonus, bet dabar Keitui ji maišėsi. Juk jis čia atmušėjas, jo pareiga atmušti muštukus, o jei negali, nuo jų ir snukelin gauti.
-Pasitrauk, Sofija!-riktelėjo Kolinsas ir galiausiai sugebėjo užsimojęs tvoti į juodą kamuolį, stengdamasis nusitaikyti į Klarę. Akis už akį, kaip sakoma.

[Atmušimas nuo savęs Į Klarę Konę Karter 2;5]

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
  • Lytis: Moteris
  • Manai mane pažįsti? Ne. Aš pati savęs nepažįstu.
Užsimerkusi kantriai skaičiavo tykštančius lietaus lašus iki smūgio, tačiau jo nesulaukė. Kai po kelių sekundžių išdrįso apsižvalgyti, akies kampučiu pamatė Muštuką, nuo kurio ketino apsaugoti Stieve. Ką gi, garbė Merlinui aukštybėse, kad pakolkas švilpiai žaidžia klišai. Gyslomis vis dar plaukė adrenalino bangos, kai Olivija atitirpusiomis rankomis kilstelėjo šluotą ir pakilo kiek aukščiau. Dėmesys nukrypo į grifų lankus, prie kurių kaip vanagas vis dar sukiojosi Kajus. Lankus jau surado, liko visai visai nedaug, kad imtų ir įmestų, kartais vaikų intelekto lygis mane stebina... Livi nejučia prikando lūpą, tačiau ar dėl lietaus, ar dėl prigimtinių savybių iš tamsiaakio rankų išskriejęs Kritlis net neketino keliauti lankų link - greičiau pasidavė paprasčiausiems nemagiškiems gamtos dėsniams, kaip, pavyzdžiui, gravitacija. Tiesa, visas kvidičo žaidimas buvo elementari žiobariško fizikos mokslo parodija, bet kam tai rūpi? Tyliai kikendama mergina stebėjo Kajų iš visų jėgų mėginantį pasivyti raudonąjį kamuolį, o kai švilpis per plauką neišsitėškė purvynan (šią sceną vos galėjo įžiūrėti per lietų, tačiau ko nepadarysi dėl galimybės likusius metus erzinti jaunuolį), iš juoko vos nenusirito nuo šluotos.
 - Žinok labiau patenkinta ir būti negalėčiau, bet man atrodo, jog vis dar skirtingai suvokiame lankų vietą,- susidėjusi tūtele prie burnos šūktelėjo. Girdėjo? Klausimas. Bet panašios replikos ir galėjo tikėtis, o jei ką - atsigriebs po rungtynių.
Laukia dar visi ilgi metai, kai turės vaidinti mielą mokinukę ir apsimetinėti, jog tikrai didžiosios dalies laiko nepraleidžia su Transfigūracijos profesoriumi. Tobulai tobula reputacija, nieko nepridursi.
Apmąstymus nutraukė duslus blokšto smūgis, privertęs raudonplaukę krūptelėti. Kelias minutes ramutėliausiai kabėjo ore, tad dabar ir norėdama nepamatys, ką kliudė tas juodas nenuorama. Po kelių minučių per griaustinį šiaip ne taip išgirdo komentatorių - makaulėn gavo Švilpynės gaudytoja. Patenkinta Livi grakščiai pranėrė pro žaidėjus, padarydama keletą visai nebūtinų figūrų, skirtų labiau pasipuikuoti skraidymo sugebėjimais negu naudingais manevrais. Kajus prametė, Stieve pataikė, ko daugiau reikia? Galėtų Klarė sugaut tą auksiuką ir galėtume visi ramiausiai čiuožti prie židinio, jei tik nereiks kurti lauželio čia pat, aikštėje. Nes nekuriuos gali teikti atšildyti nuo šluotkočio... Olivija atsargiai palankstė pirštus, patogiau susidėjo rankas ir pasuko šluotą grifų lankų link, kur, pasinaudojęs jos žioplumu, jau karaliavo Kajus. Livi patyliukais suburbėjo keletą rinktinių prancūziškų keiksmų. Jeigu būtų paskubėjusi, galbūt būtų pasičiupusi Kritlį pirma, tačiau dabar telieka tikėtis antro vaikino prametimo. Viltis kvailių motina, kaip sakoma. O motinos savo vaikus myli. Dažniausiai.
Livi nervingai persibaukė kiaurai šlapias garbanas ir apsisuko. Dabar viskas Fiadh rankose - na, arba Kajaus taiklumo, tiksliau, jo pageidautino nebuvimo. Mieliems pokalbiams su vaikinuku dar turės laiko, na o tuo tarpu... Žalios akys skenavo pilką dangų, mėgindamos įžiūrėti kitų žaidėjų pavidalus. Kažkur šmėstelėjo antrojo vaikino aikštėje siluetas - baltaplaukis, matyt, mėgino keršyti už kliudytą komandos draugę, todėl dabar Muštukas skriejo Klarės link. Merde!  nebežinia kelintą kartą keiktelėjo raudonplaukė, skubėdama pasitikti kamuolio. Ir pažaisk tu kad gudrus, jeigu kiekvieną laisvą minutę reikia gaudyt tuos juodus padarus. Regis, aš buvau puolėja?

[Bandymas užstoti Klarę Konę Karter nuo Muštuko: 5, 4]
Jeigu jau slėpies po kauke, slėpkis taip, kad nė pats tikrojo savęs neatpažintum.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 211
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Velniop tos plonybės! Muštukas praskrido per colį nuo liemens! Vienu coliu švilpė būtų pasislinkus dešinėn ir juodas vejoklis jau kirstų Elzei. Vienu coliu būtų panašesnė į normalų žmogų, viskas būtų gerai. Net ir nuleista ranka būtų tą zujavą sustabdžius. Ta maža kvidičo detalė tikrai žaidė pasityčiodama. Kaip graudu būti aplenktam net prakeikto muštuko! Būtų anas pataikęs, būtų bent kiek numalšinęs nekaltos širdutės sopulį. Dabar teko krimtis dėl numuštos Gajos. Ne gaudytoja turėjo nukentėti, tikrai ne ji. Šitą klaidą ir siaubingą jausmą pilkaakė prisimins visą lietaus kupiną nervų tamprynę.
Tačiau žaidimas, lyg įprastas ir sunkus gyvenimas, sukosi toliau. Galutinai sušlapusi sėdynė primažino slydinėjimą ant šluotos. Bet ne galutinai. Skraidei ir lyg ping pongo kamuoliukas judėjai nuo vieno šluotos galo iki kito. Praktiškai nebejudinamų rankų pirštų galai buvo vienintelė sausa vieta kūne. Supinta plaukų kasa buvo užsimesta už apykaklės ir viskas per ją siaubingai gerai tekėjo. Kitas klausimas, kaip sušlapo kojos.
Ne viena ji taip jautėsi. Atrodytų, kad žaidėjai atgavo kalbos dovaną. Kas dainavo, kas kūrė sėkmę pritraukiančias giesmeles (reikėjo tikėtis, kad lietus ne kokio klastūno pragydusio ketvirtą ryto su tokį orą pritraukiančiais šokiais pasekmė), kas keikėsi. Per minią perėjo trečiakursių ūžesys. Pagal komentatoriaus šventas kalbas, vienas švilpis nesuvaldė savo pirštų. Tikėti, netikėti, geriau iš vis pamiršti. Ne toje vietoje nusuktos paauglės akys buvo.
Štai, Klarė mėtė žvilgsnius Gajos pusėn, Keitas su Stevie savo bendravimu jau priminė susipykusią kačiukų porelę, Olivia irgi spėjo užmegzti trumpą pokalbį su Kajumi. Visi porom, o Elzė - tvoron.
Daugumą žaidžiančių stabdė šaltis ir lietus su griaustiniu. Regis, visos tautos su savo pagoniškais griaustinio Dievukais susivienijo prieš šią dešimties žmogelių šutvę. Tereikėjo spėlioti kuris žaibas trenktas Dzeuso, kuris Toro, o katras Adado.
Kvidičas. Galvok. Tik. Apie. Kvidičą. Septintakursė žinojo, kad visiems Švilpiams pergalės reikėjo kaip oro, nors pati laikėsi ,,svarbiausia išgyventi'' rėžimo. Stengėsi pakovoti ir už taurę.
Pirma visai pozityviai nusistačiusi apie šį žaidimą, dabar buvo aišku viskas. Nieko čia gero nebuvo. Gajos ir Kajaus nesėkmės skaidrino nuotaiką nebent grifams. Nors ir būdama kitame šio Velniais alpsėsto žaidimo plote įsivaizdavo koks Kajus galėjo būti piktas dėl nepavykusio metimo. Užsispyręs berniokas buvo. Va, iš tribūnų mikrofonu skambantis balsas pranešė, jog antrasis puolėjas vėl meta kritlį.
Stevie (kokia staigmena) vėl taikėsi į Keitą. Sofija jau nuskrido atremti muštuko palikdama lankus. Pareiga šaukė prisijungti ir Smitherson. Neaišku ar trečiakursė susitvarkys su tokiu greičiu ir inercijos jėga. Elzė pati nesusitvarkė.
Lyg nardydama vandenyne, pro lietų ir išsisukinėdama nuo kelią pametusių muštukų švilpė vėl atsidūrė pusiaukelėj tarp Green ir Kolinso.
Nebeatskyrei prakaito nuo lietaus. Viskas taip vargino. Sekino. Štai, ji jau trečią kartą bandys atremti Stevies muštuką. Šį kart su pagalba. Kokio tikslumo reikėjo būti Keitui, jeigu jis norėtų uždaužti per kaukolę ne dviems merginoms jį ginančioms iš Švilpynės, o patyrusiai grifei? Jis jau aprėkė Sofiją, Elzė pasistengė įskristi labiau į viduriuką, o ne prisiploti prie baltų plaukų šeimininko.

[Bandymas uždengti komandos draugą Keitą Kolinsą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]

inhale sky. exhale stars

*

Neprisijungęs Daniela Defoe

  • VII kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 15
  • Lytis: Moteris
  • can you cha nge your whole life in a day?
     Daniela pagaliau pamatė, kad grifams bent šiek tiek nusišypsojo laimė, viena švilpė gavo smūgį kaip reikiant. Ir net puolėjai pavyko įmatyti kas iš grifiukų taip puikiai pasidarbavo. Šis žygdarbis buvo atliktas komandos kapitonės Stevie.  Tai buvo bene geriausia ką Daniela sugebėjo pamatyti per visą laiką. Šis vaizdelis taip praskaidrino nuotaiką, kad jokia stadioną supanti audra nebebuvo baisi. Visi žaidėjai buvo vienodai stipriai merkiami lietaus, vienodai šlapi, permirkę iki paskutinio siūlo. Aplinkui vis dar trankėsi perkūnija, ir nors raudonplaukė bandė nekreipti dėmesio, turėjo prisipažinti, kad iki galo atsipalaiduoti vargu ar pavyks. Akies krašteliu pastebėjo ir Klarę, nuolat akimis iškančią greituolio aukso kamuolėlio. Tribūnose sirgaliai neketino aprimti, atrodė, kad audra tik dar labiau juos kurstė taip garsiai šaukti, kad net bent kažkiek perrėktų griaustinį ir lietų.
     Daniela pavargo, buvo šlapia ir nelaiminga. Nuotaika keitėsi taip greitai, kad nė pati nesuprato kas taip veikia, ar pagaliau bent kokią dinamiką įgaunančios rungtynės, ar bemiegė naktis prieš kvidičą. Juk ne pirmą kartą nepavyko gerai išsimiegoti. Savitvarda turėtų būti stiprioji merginos pusė, tačiau tokia įtampa bent akimirkai palaužia kiekvieną. Jeigu grifės neapgavo klausa, jos komandos draugės kažką šaukė. Trumpai, bet gana aiškiai Daniela išgirdo susinervinusią kapitonę. Nors priežastis puolėjai taip ir liko paslaptimi. Pirmą kartą per visas rungtynes raudonplaukė girdėjo ne tik savo mintis, ne tik komandos draugės keiksmus, bet prisiminė ir komentatorių. O jis kalbėjo apie rungtynes ne itin daug, nes nė velnio nematė, bent taip įtarė Daniela. Puolėja svajojo apie miegą savo minkštoje lovoje, gal dar puodelis kakavos ir tobula vizija dar labiau pakėlė raudonplaukei nuotaiką. Net pamokas prisiminė, atrodė smegenys nuo miego trūkumo tik dar greičiau veikia nei išsimiegojus normaliai. Puolėja nebuvo patenkinta, kad tai paskutiniai metai Hogvartse, nes nebuvo sugalvojusi ką veiks po mokslų. Grifė nė nenutuokė koks darbas jai geriausiai tiktų. Bet skraidyti už pinigus atrodė itin viliojamai. Nors po šio klaikaus oro žaidimo metu greičiausiai kvidičas niekada nebepatiks tiek kiek ankščiau.
     Dar praitais metais Daniela svajojo apie aurorės darbą, buvo pasiryžusi net daugiau mokytis, kad turėtų daugiau galimybių. Tačiau per metus taip kardinaliai pasikeitė, kad nebežinojo kas geriausiai jai tiktų. Gal atsidaryti kokią krautuvėlę Londone? Puolėja visiškai išsiblaškiusi, bet ką gi veiksi jei ne mastysi apie ateitį, juk tarpais vos galėdavo įžiūrėti savo ištiestą ranką... Laimei patys žaibai kartais taip nušviesdavo aikštę, kad nuo svarbių gyvenimo pasirinkimų buvo galima grįšti į realybę.
     O aikštėje pasirodo nebuvo taip jau ir nuobodu. Po netaiklaus Kajaus metimo, raudonplaukė buvo pasiryžusi kritlį paimti bet kokia kaina, todėl vos spėjo švilpis paleisti kamuolį, grifė eilinį sykį parodė savo greitį ir nėrė link lanko lekiančio kamuolio link. Kad tik pavyktų... Daniela stripriai įsikibusi šluotos, kiek galėdama palinkusi į priekį vis greitėjo. Baiminosi nebent dėl prasto matomumo į ką nors atsitrenkti, bet iš visos širdies vylėsi pagauti kritlį, nespėjusį pelnyti pirmųjų dešimt taškų.

[ Kritlio gaudymas; 4, 2, 5, 1]