0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Anmeya

  Kažkur, tolimajam penktojo aukšto koridoriaus gale buvo pilkesnės už kitas durys. Ant šių kabėjo dvi iškabos, aukščiau esanti iškaba atrodė daug senesnė už žemiau esančią. Pirmoji skelbė ne mažiau, ne daugiau svarbią informaciją:
 
Citata
Kerų traumų skyriaus vyriausiosios hilerės kabinetas
  Kita, žemiau esanti iškaba jau buvo labiau informacinė ir ant jos buvo parašyti du vardai:
Citata
Vyriausioji hilerė Ariana Milson
Hilerė praktikantė - Roana Amneta
  Pačiame kabinete ant pilkų plytelių, po vieną prie sienų stovėjo du stalai. Palangė kaip visad buvo nuklota bylomis, kaip ir panelės Milson stalas. Abu stalai kaip įprasta buvo mediniai, tokios pačios spalvos - kažkas tarp kreminės ir gelsvos. Ant kiekvieno iš jų stovėjo po žiobarišką pieštukinę su keliomis plunksnomis - dvi paprastos, viena automatinė. Ant palangės, laisvoje vietoje stovėjo didelis vazonas su zamiokulku.

  Eidama kabineto link, mergina pasitaisė žalią chalatą ir pasižiūrėjo ar teisingai pasikabino kortelės dydžio segtuką su užrašu "Hilerė - praktikantė Roana Amneta, Kerų traumų skyrius". Nepraėjo net pilnas pusmetis, o baltapūkė jau susirado sau veiklos. Ir tiesa pasakius ji buvo tuo patenkinta. Tęsti beveik šeimos verslu tapusį darbą Cukriniame Kiškutyje jaunoji burtininkė nenorėjo. Jai norėjosi pažinti kažką naujo, iki tol nematyto. Pasiekusi kabinetą, iš kišenės išsitraukė raktą ir atrakino kabinetą. Šiame panelės Milson kol kas nebuvo - Roana į darbą atėjo anksčiau, norėjo patyrinėti pacientų ligų istorijas. Tai neabejotinai bus naudinga jai.
 Kabineto durims tyliai atsivėrus, aštuoniolikmetę pasitiko gaivus kvapas. Arianos stalas vėl buvo nukrautas bylomis. Ir kas manė, kad šitiek žmonių sugeba prisidaryti sau problemų netinkamai kerėdami? Bent kiek matė Roana, prasieidama pro koridorių, daugelis palatų buvo užimtos įvairaus amžiaus žmonių - nuo jos bendraamžių iki vos paeinančių senukų, o tarp jų sklandžiai, pasidalinusios darbą turėjo bėgioti seselės. Deja, Amneta per pusantro mėnesio darbo matė tik dvi seseles ir neturėjo progos su jomis susipažinti. Pasiėmusi vieną iš naujausių ligos istorijų, žaliaakė ją atsivertė ir pradėjo skaityti. Paulas Braunsas, tikrino savo sukurtą burtažodį persikinės spalvos lūpos prasivėrė ir iš jų pasigirdo atodūsis. Tai jau gal dešimtas žmogus, bandantis sukurti savo burtažodį ir patenkantis į Skutelį. Kas jies visiems į galvą tik šauna? Pamintijo Roro. Išgirdusi atidaromas duris, ji padėjo knygelę ant stalo ir nulipo nuo savojo stalo. - Laba diena, panelė Milson. - Pasisveikino ir nužiūrėjo dvidešimt aštuonerių metų moterį. Kažkas joje pasikeitė. - Jums tinka nauja plaukų spalva. - Nusišypsojo pastebėjusi. Iš šios netrukus išgirdo atsakymą ir paraginimą pradėti darbo dieną nuo pacientų apžiūros, mat kelis greičiausia jau galima išleisti gydytis namuose. Linktelėjusi ir pasitaisiusi chalatą, hilerė - praktikantė nuskubėjo paskui Arianą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Roana Amneta »

*

varpelis

Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
  Tamsiaplaukis nedažnai girdėdavo kažką naujo iš savo brolio giminės. Na, vieno iš brolių giminės. Kaip laikėsi Ignas ir Joana jis jau negirdėjo, net reikėjo gerokai pagalvoti, greičiausiai 14 metų. Gal net ir daugiau. Bent jau pats prisimena, jog šie išvyko jam dar net negavus laiško iš Durmštrango. O taip, Erikas nelabai draugavo su matematika tokiomis akimirkomis, tačiau gerokai pagalvojęs galėtų pasakyti kiek tiksliai praėjo metų - tuoj tuoj bus penkiolika su pusė metų. O atrodo tai buvo dar vakar. Dar vakar mažas tamsiai rudų plaukų savininkas trynė mėlynas akis ir linkėjo laimės broliui. Tai buvo Igno vestuvės ir Nojus buvo neapsakomai laimingas dėl vyresniojo broliuko. Deja, netrukus po vestuvių, nepraėjus ne mėnesiui Ignas ir Žana (taip didžioji dalis kaimynų - daugiausia rusakalbių - vadino Joaną) išvyko laimės ieškoti svetur. Nojus jau net ir neprisiminė kur - į kaimynines Latviją ar Lenkiją, o gal į Daniją? Šiaip ar taip Joana puikiai mokėjo anglų ir rusų kalbas, tad šeima neprapultų ir nuvykusi į Didžiąją Britaniją. Deja, jau senokai nieko iš jų negirdėti. Jie net nesiteikė pasirodyti Jono laidotuvėse. Nojus ir pats gailėjosi ten nebuvęs, bet Evelinai išsiuntė laiškelį su užuojauta ir atsiprašymu.
  Eidamas pustuščiais Šventojo Skutelio ligoninės koridoriais teisėjas kartas nuo karto apsižvalgydavo. Už durų, kurių būta įvairių - nuo sniego baltumo iki tamsiai pilkų, audrą žadančių debesų, girdėjosi įvairūs balsai. Kol mėlynakis kilo reikiamo aukšto link, girdėjo ir vaikų ir senukų balsus. Tas balsų skirtumas jo nestebino, mat artimiausia magiškoji ligoninė nežinia kur, o paties Nojaus žiniomis - prie pat Durmštrango. Trikdė tik klausimas ką čia veikia vaikai. Tačiau viską atpirko jų smalsumas - tėvų be priežiūros paliktos burtų lazdelės, neprižiūrimas kelionmilčių židinys ar atrasta sandėliuke šluota, kurią kadaise vienas iš tėvų naudojo kvidičui. Kiekvienu laipteliu esant arčiau tikslo, vis aštriau jautėsi maisto kvapas iš šeštame aukšte esančios arbatinės. Gal ir būtų susiviliojęs užeiti išgerti arbatos, bet pakeliui jis jau buvo įsigijęs arbatos kažkurioje iš žiobariškų kavinukių. Susimąstydamas vos ne apie pasaulio prasmę vyriškis atsiduso. O ko aš čia išvis atėjau? netrukus atsidūręs prie penktojo aukšto vyr. hilerės durų vyriškis prisiminė. Jis atėjo pasveikinti dukterėčios gavus naują darbą ir palinkėti jai sėkmės karjeroje hilerės link. Deja, pasistuksenus niekas neatvėrė. Pabandęs paklibinti rankeną, burtininkas suprato jog nei Arianos Milson nei Roanos Amnetos čia nėra. Palikęs duris ramybėje, Amneta nužingsniavo į kavinukę. Gal pakeliui sutiks dukterėčią.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
Elzė pabėgo iš Hogvartso. Trumpam. Savaitgaliui. Įsėdo į pirmą Kiauliasodžio traukinį ir išvažiavo.
Mintyse buvo per daug klausimų, per mažai atsakymų. Išlipusi iš stoties Elzytė, pasiknaisčiusi Londone atvyko į Šventą Skutelį. Švilpė žinojo, kad Roana dirba hilere. Kur daugiau galima hileriauti, jei ne čia?
Pirmas vaizdas: buvo per daug žmonių. Išsigandę burtininkai, žali chalatai, verkiančios motinos, susinervinę giminaičiai. Prieš Kalėdinis chaosas. Nors tik vasaros pradžia. Tai labai neramino septyniolikmetę ir sąmonėje patvirtino visus baimingus įsitikinimus.
Nuostabiai parašyti egzaminai (kaip gerai, kad herbologiją išsimetė penktame kurse, o tai būtų sugadinusi visą dešimtukų virtinę) neilgam teikė džiaugsmo. Įtampa visur, kur tik užeisi nedavė ramybės. Melijandros trumpas dingimas per pamoką ir garsai miške buvo paskutinis nežinios lašas. Bijojo eiti pas mokytojus,
tad pasirinko Roaną, ta juk turi kažką žinoti. O jos ir yra kažkiek pažįstamos. Smitherson nusipurtė nuo paskutinio susitikimo su baltaplauke ir pasileido pro skubančių piliečių srautus link priimamojo stalo.
-Sveiki, kkur galėčiau rasti hilerę Roaną Amnetą? - neįsivaizdavusi nei kaip ten skaitomi tie hileriai, nei ką paklausė paauglytė putlokos moteriškės.
Suglumusi ir nuo darbo pertekliaus, ir nuo labai neprofesionalaus klausimo darbuotoja sumurmėjo:
-Hilerė praktikantė Roana Amneta dirba penktame aukšte, koridoriaus gale, ma-
-Ačiū, - gavusi užtektinai informacijos švilpaitė nulėkė link laiptų. Prieš tai pastoviniavo prie lifto, tačiau nusprendusi, kad jo niekada nesulaukusi pasirinko laiptukus.
Degančiais plaučiais užlipusi per tūkstantį laiptelių pagaliau pamatė skaičių penki. Pasidarė. Štai, tas koridoriaus galas, durys ir dvi skirtingo senumo lentelės. Čia.
Tyliai pasibeldė ir pradarė duris. Visas prieš kelis metus turėtas mandagumas prasmego labai gilion balom, kas atsitiko, kad tylenė mergytė pavirto į laukinę mergiotę?
Akys užkliuvo už daug popierių. Perdėto stiprumo tvarkos kraujagyslė stengėsi neduot infarkto. Žmonės taip gyvena, Jėzau, Elze, nekreipk dėmesio.
Arianos nebuvo. Matyt užsikrovusi darbais.
-Roana? Sveika, seniai matyta. Kaip sekasi, - paklausė priėjusi arčiau hilerės, - klausyk, žinau, kad tau daug darbo ir aš labai nelaiku, bet ar gali man paaiškinti kas čia vyksta? Kas mus puola? Ko čia tiek daug sužeistųjų?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elzė Merė Smitherson »
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
  Burtų lazdelė jau seniai buvo nukišta kažkur už devynių jūrų ir devynių marių, už paslaptingo miško įsikūrusioje paslaptingoje karalystėje pavadinimu kišenė sename, mokykliniame apsiauste. Jau skaičiavo antrąją vasarą, kai šeimininkė ja nesinaudojo. Iš pradžių nebuvo priežasties, o tada dingo ir laikas. Metai Švento Skutelio ligoninėje buvo įvairūs. Buvę ir linksmų momentų, buvę ir liūdnų. Buvę ir momentų, kai ašaros riedėjo skruostais matant artimųjų liūdesį praradus giminaitį. Bet hileriai juk ne dievai, neįmanoma prikelti žmogaus, kai likimas nusprendė jį atiduoti žemėn.
  Eilinė diena, kai dredais apsitaršiusi paauglė dirbo šioje ligoninėje. Bent šiandien bus lengvesnė diena susirišusi plaukus, užsidėjo ryškiai žalią chalatą ir persiavė į patogesnius batelius. Atsisėdusi prie stalo ruošėsi peržvelgti kelių naujų pacientų bylas. Ir visos jos, kaip ir praėjusių pacientų buvo absurdiškai užpildytos. Hileriai niekad neturėjo laiko tvarkyti visą šį popierizmą, tad tiesiog greitai surašydavo neaiškiu šriftu kas buvo pacientui. Tačiau Amneta šį šriftą jau buvo įvaldžiusi, lengvai įskaitė ką kiti hileriai rašė. Jau buvo beveik pabaigusi visą pirmai dienos pusei skirtą darbą ir ruošėsi eiti papietauti arbatinėje. Išgerti putojančios persikų arbatos arba pasukų punšo ir užkąsti štrudelio. To, kaip visad, turėtų pakakti iki vakarienės ar bent jau grįžimo namo.
  Vos Roana spėjo uždaryti langą, išgirdo atsidarant duris. Tai nebuvo ramus atidarymas. Kažkas tiesiog įsiveržė į kabinetą. Apstulbusi hilerė praktikantė atsisuko pasižiūrėti kas atėjo.
  - Nurimk, Elze, įkvėpk ir iškvėpk. - Pažiūrėjo į aukštesnę, tačiau metais jaunesnę merginą. - Eime, išgersime pasukų punšo ir pasikalbėsime. - Priėjo arčiau ir pasiūlė. - Man vis tiek ką tik prasidėjo pietų pertrauka. - Šyptelėjo, iš kišenės ištraukdama raktą nuo kabineto.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
Įėjo, tikėdamasi rasti lygiais plaukais pasipuošusią Roaną. Rado. Roaną, bet ne tokiais plaukais, kokiais ją prisiminė. Elzė šiek tiek pasimetė, mat pagalvojo, kad jau užklydo į kokį visai kitokį hilerių kabinetą, negu reikėjo. Arba dar blogiau - gal net išrėktais klausimais nuo darbo ant kojų pastatė skyriaus vedėją. Tačiau jau visus žirnius į sieną jau buvo subėrusi, o žodžių nebesusigražinsi.
Galima prisiekti visais katinais pasaulyje, Elzė septyniolika kartų mintyse padėkojo Dievui, kai pamatė tą patį veidą, kurį matydavo Hogvartse kiekvieną dieną ir pamatė kartą bare.
Atsirėmusi į duris pro greitą ir padususį kvėpavimą suspaudė lūpas.
-Taip, atsiprašau, - taip, gal vis dėl to vėjaplaukė perlenkė lazdas.
Ir gal vis dėl to tas į akis krentantis Skutelio sumišimas priimamajame buvo tik namų darbus darančio mokinio maskuotė, o tikrasis hilerių darbas - veikla, kai mokinuko nestebi tėvai. Hileriai net pietų pertraukas turi, kai Elzytė labai tikėjosi nerasti Amnetos kabinete, nes ji, švilpės fantazijoje, būtų lėkusi su pacientais per ligonines galus ar operuojanti kokias pribombardintas ir išsprogdintas venas.
Visgi šiame kampe viskas vyko ramiai. Arba ir vėl tai yra pragariškos darbo rutinos iliuzija. Elzė apsidžiaugė, kad turi dar keletą laisvų mėnesių gyventi. O kas toliau - nežinia. Niekada nesitikėjo suaugsianti. Niekada niekada. Anksčiau svajojo apie profesoriavimą, tačiau tada tai buvo vienintelis darbas, kuris atrodė patrauklus ir žinomas šiije magijos platybėje. Tačiau dabar, kai atsivėrė pasaulis ir mergytė sužinojo, kad ne visi burtininkai yra profesoriai ir dizaineriai, visos minčių durys užsivėrė. Gal tapti hilere? Taip, kaip padarė Roana, Igoris, Stevie ar Erikas? Ir gelbėti gyvybes? Ne, neišeis. Tokiais atvejais sužeistieji patys turėtų prisikelti iš kraujo purslų ir gavinti nuo nežinojimo baimės apalpusią Elzytę. Taip, nebloga žudikė ji būtų. Švilpė nusipurtė.
-O, puiku, vesk, tuomet, - atgavusi kvapą ir plaučių egzistavimo galimybę prasižiojo. Visgi įdomu būtų šią sanitarinę vietą apžvalgyt.
carried away by a moonlight shadow


Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
  Už lango žliaugė lietus, tarsi kviesdamas prastą savijautą žengti pro ligoninės vartus, o tuo metu raudonplaukė pasirėmusi galvą ranka ir palengva linguodama pagal įsiminusią melodiją, žvelgė pro langą ir skaičiavo lietaus kristalėlius. Švento Skutelio ligoninėje susižeidusių burtininkų ir raganaičių buvo nemažai, tad dažnas hileris turėjo užtektinai darbo, o apie pertraukėles kavai ar pokalbiams, kurie nebuvo susiję su ligonine, net pagalvot laiko neužteko. Tik panelei Brown pasisekė, mat visi jai skirti burtininkai nesijautė prastai, tad moteris dabar buvo patogiau įsitaisiusi ant vedėjo kėdės (mat šis buvo išvykęs į kasmetinius mokymus Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad kabinetą perleido savoms reikmėms) ir mėgavosi pusvalanduko pertrauka nuo kitų darbų. Tiesa, vilkolakė dažnai savo laisvalaikį ligoninėje aukodavo kitų asmenų labui, tačiau šiandien jos akys merkėsi kas keletą minučių, tad hilerė net šiek tiek prisibijojo užmigto prie pat ligonio lovos. Taigi, šią pietų pertrauką moteris žadėjo leisti gerdama kavą ir suteikdama galimybę savo išorei ir vidui pailsėti. Nors ir numanė, jog protingiau būtų keletą dienų praleisti namuose, Ariella suprato, kad ko jau ko, o tokios prabangos sau leisti negalėjo, tad tik atsiduso kėdėje ir nusižiovavusi nuo vedėjo stalo paėmė puodelį, kuris buvo pripildytas dar garuojančio viralo. Šis, nors ir Annės nežavėjo, turėjo pagelbėti miego stygiui bent valandėlei ant porai. Kartaus gėrimo dėka, trisdešimtmetė ir vėl paniro į savus apmąstymus, gurkšnodama kavą ir skaičiuodama lietaus lašelius. Tokia melancholija raudonplaukę visuomet žavėjo. 
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Penkto skyriaus vedėjos Arianos Milson kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
Be tikslo klaidžiojantį po Londoną Bretą užklupo siaubingas lietus. Na, vyrukas mieste trynėsi ne visai be tikslo - tikėjosi susirasti kokią gražuolę, kuri su mielu noru praleis laiko su geidžiamiausiu Britanijos bomžu. Deja, lietus žavųjį vaikiną rado anksčiau nei jis panelę, tad reikėjo susirasti kažkokį prieglobstį.
Atsirėmęs į kažkokią itin neišvaizdžią vitriną Bretas stengėsi sugalvoti, ką daryti dabar. Siaubingai nesisekė, tad nenuostabu, kad neilgai trukus šį vyruką apėmė stipri emocija - įsiūtis. Kelis kartus giliai įkvėpęs bandė nusiraminti, tačiau nesisekė. Kodėl visos gražios panelės kažkur išnyko?! Kodėl jos negali tiesiog susitikti su itin patraukliu vaikinuku ir nusivesti jo į sausą vietelę?! Argi taip sąžininga?
Sulig šia mintimi rudaplaukis bandė trenkti į vitriną ir gavo baisiausiai nustebti: ranka į stiklą neatsitrenkė. Ne, ji pateko vidun. Nutaręs, kad vaidenasi, dar stipriau žiebė į stiklą, bet situacija pasikartojo. Tiesa, šį kartą smūgis (tiksliau, bandymas smūgiuoti) buvo toks stiprus, kad Bretas neišlaikė pusiausvyros ir į tą keistą vidų įdribo visas.
Tai gerokai išgąsdino ir sutrikdė, bet visai netrukus nuotaika pasikeitė: taip galėjo atsitikti tik magiškoje vietoje. Vadinasi, kad ir kur jis būtų, ši vieta tiesiog privalo priklausyti burtininkams. Tai, žinoma, buvo geras ženklas. Teliko susirasti kokią dailę panelę, kuri, žinoma, bus ragana, ir pasiūlyti ką nors nuveikti kartu.
Neilgai trukus paaiškėjo, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas atsidūrė ligoninėje. Tai entuziazmą kiek aptirpdė, tačiau vyrukas neketino pasiduoti. "Žaviai" šypsodamasis lipo laiptais, kol atsidūręs kažkelintame aukšte nusprendė, kam reikalinga gražuolė tikriausiai yra kur nors čia. Kiek paklaidžiojęs koridoriais išsirinko duris ir nė nesibeldęs jas atidarė.
Ir tą pačią akimirką sustingo. Galvodamas apie gražuolę, su kuria praleis vakarą, o gal ir naktį, tokios nuostabios panelės nesitikėjo. Ilgokai tiesiog spoksojo į ją ir nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų. Pykčio jau seniai neliko, dabar Bretas juto tik ryžtą kaip įmanoma greičiau šitą nuostabią būtybę sužavėti. Jau seniai žinojo, kad panelės mėgsta papliurpti ir susipažinti, tad ilgiau nelaukęs uždarė duris ir žengęs panelės link pratarė:
- Labas, gražuole. Aš Brett, o tu?
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):