[Kaja Adams]

Kaja nelabai spėjo lėkti paskui profesorių Juzefą ir Konaną. Pavargo, bet stengėsi iš paskutinių jėgų to neparodyti, nes buvo gėda. Ypač prieš klastuolį. Kodėl jie negalėjo susitikti kur nors žemiau?
Atėjo į bokštą, kuriame mokinė lankėsi būdama pirmame kurse. Ir tada jis buvo negražus, o dabar atrodė dar negražesnis. Ir kažkoks mažesnis. Tada Kaja vaiduoklį palaikė holograma.
Ten atsidūrus buvo labai sunku slėpti nuovargį nuo lipimo, grifė trumpam uždėjo delnus ant šonų. Alsavo giliai, stengėsi atgauti kvapą.
Ji nežinojo nei kur jie eina, nei su kuo susitiks. Tikrai neapsidžiaugė pamačiusi profesorių Aaroną. Ir taip septyniolikmetei sunkiai sekasi nuodai ir vaistai, o dabar ėmė sektis dar prasčiau. Aišku, profesorius nekaltas dėl to, jog Kaja nieko nesugeba.
- Labas vakaras, - tyliai pasisveikino.

[Aaronas Senkleris]

Aaronas rymojo atsirėmęs į sieną ir laukė Juzefo. Ir taip jau kryžiaus žygį atlikinėjo dirbdamas šioje mokykloje. Aplamai jis mėgo skirstyti žmones, dėliojo juos ant tam tikrų lentynėlių ir savęs ant geradario lentynėlės tikrai nekrautų. Visada žinojo kokiai kategorijai priklauso. Yra labai sėkmingas niekšas. Bet dabar atėjo į mokyklą nes... Ar tikrai atvesti Eion arba Timočio Dolohovams? Ne. Jis to nepadarys. Nežinia kas priverstų tą padaryti. Norėjo čia būti, tegul Dolohovai mano, kad jis daro kaip susitarta. Norėjo būti čia ir stebėti. Ar nepasirodys kokių naujųjų jų draugų, kurie nuvarys aurį į kapus. Ne vien todėl, kad dievai žino kaip jam tas pasibaigtų, aišku ir dėl to. Bet... Bet vis tiek... Nenorėjo... Bent dabar kažkaip nenorėjo tokios baigties. Taigi. Kuriai kategorijai dabar priklauso?
Visgi dabar čia laukė tikrai ne gerų tikslų vedinas. Jie su Juzefu turėjo planų ir jis laukė  Levinso ir jo rastų mokinių. Visgi jis ilgiau čia dirbo, tai žinos ką kviestis į talką. Bet kai pamatė, su kuo tas atsibeldė. Ir dar atrodė laimingas, tarytum laimėjęs suknistą milijoną galeonų. Į Adams pasisveikinimą nieko nesakė, negaišo laiko tokiems niekams ir ėjo prie esmės.
- Tu ką nesveikas? Ką tu čia atsivedei? Dėl berniūkščio tai dar sutinku. O ką šita čia veikia? Dieve mano, ji neskiria katilo nuo semtuvėlio, o tu ją čia atsivedei? - Žiūrėjo į Kają paniekos kupinu žvilgsniu, atrodė, kad ta panieką kibirais būtų galima semti.
- Varau iš čia. Net nesiruošiu daugiau čia su tavim kažko aptarinėti. Iškvaišai visai dirbdamas Hogvartse. - ir jis apsisuko eiti.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas turėjo savo mėgiamus ir nemėgiamus mokinius. Kaja Adams buvo viena iš jo mėgstamesnių mokinių ir jeigu kas nors būtų ją įžeidinėjęs kitokioje situacijoje, plikiui būtų pasidarę jos gaila. Bet dabar gaila nebuvo, nes šią akimirką jis į ją žvelgė kaip į priemonę, skirtą tikslui pasiekti.
- Nei neketink pasiplauti, Senkleri, - griežtai tarė Juzefas.
Jis buvo tikrai keistas žmogus. Jo elgesys priklausydavo nuo situacijų. Tam tikrose situacijose elgdavosi gana rūpestingai. Kitose situacijose, būtent susijusiose su nešvariais darbeliais, tapdavo visai kitokiu. Niekaip negalėtum pasakyti, kad jį kankina kokios nors paranojos.
- Mes jau gavome užsakymų, kurių aš vienas paruošti nespėsiu. Ar praradai gebėjimą mąstyti? Žmogau, ko tu tikėjaisi, dviejų tokių kaip Lestreindžas? Tau neatrodo, kad jei kas vis matys du besibastančius ne itin geros reputacijos mokinius, gali kilti įtarimų? - kilstelėjo antakius. - Lestreindžas ne iš kelmo spirtas, bet toli gražu nėra šventas. O Adams, - metė žvilgsnį į grifę, - niekas neįtars. Jei pamatys juodu kur nors bastantis, tai galvos, kad eina kur laižytis.
- Profesoriau! - įsiterpė Konanas. - Aš su tokia tikrai nesilaižyčiau!
- Koks skirtumas, ką tu darytum ir ko ne! Tai vat galvos, jog slapstaisi nuo draugų!
- Bet...
- Tylėk arba negausi darbo, - neleido mokiniui toliau šnekėti. - Jei atsitiks bėda, kaži, ar ją kažkas tikrins, - toliau kalbėjo su Aaronu. - Konanas galės paduoti jai daiktus ir šie bus gana saugūs. Kas pagalvos, jog iki nežinia kelinto kurso telefoną Hogvartse bandanti įjungti grifė, neskirianti katilo nuo semtuvėlio, užsiims panašia veikla? Ji mums tikras perlas! Kartu su Konanu bus puiki komanda, turėsim žymiai mažiau rizikos įkliūti. Konanas, jei reikės, mokės susitvarkyti netikėtose situacijose, ar taip, Konanai?
- Taip, bet aš nenoriu, kad draugai galvo...
- Juk aš pažįstu šituos mokinius nuo pirmo kurso, patikėk manim, išrinkau teisingai, - pabaigė savo kalbą vėl pertraukęs klastuolį.

[Kaja Adams]

Kaja stovėjo nuleidusi galvą, kol apie ją buvo kalbama. Jos nenustebino profesoriaus Aarono žodžiai, tačiau štai profesoriaus Juzefo kalbos skaudino. Profesorius šnekėjo apie ją tarsi apie daiktą. Na, o kai prakalbo Konanas, paauglė išvis norėjo prasmegti skradžiai žemę...
Ji visa išraudo, kai buvo kalbama apie bučinius. Konanas atrodė kone pasibjaurėjęs Kaja. Aišku, kas gi galėtų žiūrėti į tokią kaip ji? Niekas.
Norėjosi pasakyti, kad vis tik gal septintakursė nėra tinkama šiam darbui, nes juos kaip tik ims įtarinėti. Bent jau kiti mokiniai tai tikrai. Jiems kils klausimas, ką Konanas veikia su Kaja? Juk akivaizdu, kad Konanui Kaja negalėtų būti įdomi.
Bet, aišku, grifė netarė nei žodžio. Buvo gaila sekėjų, kuriuos tikriausiai praras. Aišku, kad profesorius Levinsas atburs tuos žmones, kurie dabar seka ją socialiniuose tinkluose jo dėka. Ir Kaja turės ištrinti savo instagramo bei tiktoko paskyras, kurios turėjo būti skirtos odos ir plaukų priežiūros temai. Be magijos pagalbos tai niekam nebus įdomu, niekas nepradės jos sekti.

[Aaronas Senkleris]

- O tu nė neketink man aiškinti Levinsai. Pasikviečia Pačią bukiausią mokyklos mokinę ir nori, kad aš čia šokčiau ir sakyčiau valio? Merline, tu pažiūrėk į  ją... Ji apgailėtina. O kas jei išsiplepės? Arba jeigu ją kas išgąąsdins? - Stovėjo tiesus, rankomis įsisprendes į šonus, akys tryško neapykanta kai pažiūrėdavo į Kają. Bandė klausytis jo tauškalų, bet taip niršo, kad nenorėjo girdėti bendro žodžių.
- Užsičiaupk Lestreindžai, tavęs išvis niekas neklausia. - Metė niūršų žvilgsnį į vaikėzą.
- Gerai gal tu ir teisus. Bet vis tiek. Tai, ką tu čia darai yra absurdas. Tai negalėjai parinkti ko nors kas bent būtų ne minusinio IQ? - Ne, jam visai nepatiko porininkė. - Gana saugūs? O jeigu ji pames tai, kas įduota? Arba jei koks kitas mokinys iš smalsumo iš jos atims? Negaliu kaip sunervinai... - Nepatikėjo Juzefu nė per nago juodymą. Gerai galėjo suprasti kodėl netinka du panašūs į Konaną tipai. Bet šita... Aaronas nematė nė veno pliuso Kajos asmenybėje.

[Juzefas Levinsas]

- Nustok čia aikštytis kaip boba, - rėžė Juzefas. - Šie metai yra aštunti, kaip aš čia dirbu. Pažįstu visus mokyklos mokinius. O kas jei tas, o kas jei anas, - nusivaipė. - Pats žinai, kad visose veiklose, kurių besiimtum, yra rizikos. Kaja Adams ir Konanas Lestreindžas yra geriausia, ką mes turim. Kaja neturi draugų, kam ji išplepės? Ar taip, Kaja? Nori, atvesiu gabią mokinę, septintakursę Aurorą iš Grifų Gūžtos. Pas ją IQ didelis, bet ir liežuvis ilgas.
Juzefas pradėjo nervuotis. Jau tikrai nesitikėjo tokios reakcijos iš Aarono. Visai netroško čia jo įtikinėti, norėjosi pasiųsti į visas puses. Tačiau negalėjo to padaryti, nes vienas iš tiesų nespės suruošti užsakymų, kurie jau pateikti. Po velnių, ir ką reikės daryti, jei Senkleris pasiplaus?

[Kaja Adams]

Ji ir toliau stovėjo nuleidusi galvą. Apie ją vis šnekėjo kaip apie daiktą. Ir kaip apie labai prastą daiktą. Apgailėtina... bent būtų ne minusinio IQ... jeigu ji pames. Mintyse skambėjo neseniai ištarti profesoriaus Aarono žodžiai.
Galiausiai Kajai teko pakelti galvą, nes į ją buvo kreiptasi. Ir vietoj to, kad profesorius Juzefas bent šiek tiek ją užtartų, jis palietė dar vieną skaudulį. Draugus. Tiksliau, jų nebuvimą.
- Mhm, - sumykė septyniolikmetė trumpai kilstelėjusi galvą ir netrukus vėl ją nuleido.
Dar ir Aurorą profesorius paminėjo. Kaip gabią, kaip didesnio IQ. Aišku, jis teisus. Kajos IQ turbūt tikrai minusinis. Juk ji ne kartą bandė spręsti IQ testus internete, tačiau būdavo sunku ir nuobodu, tad jų nebaigdavo... Aš tikra nevykėlė, tarė sau mintyse.

[Aaronas Senkleris]

- Užsičiaupk Levinsai. - Po galais, kas galėjo pamanyti, kad jis iškrės tokią nesąmonę.
- Absurdas, lyg nebūtų normalių mokinių, kurie neimtų plepėti vos kas. Nešnekėk nesąmonių. Lyg visi gabesni mokiniai ima ir paleidžia liežuvį vos kas. - Adams stovėjo ir tylėjo. Stovėjo nuleidusi galvą ir kaip visada matant tokius nusižeminusius, nusiminusius žmones jam kildavo noras juos dar labiau palaužti. Tas noras glūdintis jo viduje sukeldavo apmąstymų. Ne taip ir seniai jie prasidėjo, bet kartais būdamas vienas mėgindavo suprasti kodėl jam taip malonu žeminti kitus žmones. Kad ir žmoną. Taip,jis labai gerai suvokė, kad smurtauti prieš ją labai prastas,žemas, net niekingas lygis. Bet kartais... Kartais visai apie tai ir negalvodavo. Jam patiko ją skriausti. Tada pajusdavo kažkokį pilnatvės jausmą. Aišku, metus jau to nedarė. Dėl labai jau taiklios Auroros pastabos. Na ir pažadų Deklanui. Bet nežinojo kiek tie pažadai išliks svarbūs. Tai kažkokiai labai primityviai jo pusei.
- Gerai Levinsai,padarysiu darbus, kurie jau yra. Bet žinok aš tave įspėju. Jei per šitą purvakraujūkštę viskas prastai pasibaigs aš tave paliksiu. Patikėk aš išsisuksiu. O tu manykis kaip išmanai. - Norėdamas tikėjo, kad galėtų išvengti bausmės, išsipirkti. Tiesa kliuvinys teisėsaugoje Rolandas. Bet juk negali būti, kad jis pasidarė toks teisuolis juk taip? Kažkada jį labai traukė brangūs reti dalykėliai ir Aaronas sugalvotų kaip susitarti su dėde.