[Dori Mendel]

Kadangi Klastūnynas buvo giliuose požemiuose, kartais Dori norėdavosi pabūti šiek tiek aukščiau. Tačiau ne tokioje vietoje, kur būtų prigūžėję krūvos mokinių, bet kiek atokesnėje. Kartais Mendel ateidavo į apleistą apžvalgos bokštą, kuriame pabūdavo su savimi arba pasikalbėdavo su paveikslais. Būtent į šį bokštą ji šį vakarą ir atžingsniavo. Įsitaisiusi ant didžiulės palangės žiūrėjo į tolį. Oras šiandien buvo bjaurus, išties rudeniškas. Pilkas dangus. Stiprus vėjas ir šaltas lietus. Į lauką kišti nosies visiškai nesinorėjo.
Mergina sėdėjo ir galvojo apie praėjusią vasarą. Ji taip nenorėjo į vaikų namus, bet tik dabar suprato, kad vis dėlto tai buvo pats geriausias variantas iš tų, kurie jai anksčiau yra buvę pateikti. Dabar ji suprato padariusi klaidą, kai gyveno viena apleistame motinos dvare. Vasara gal ir buvo nebloga, tačiau kam reikėjo kankintis šaltą ir tamsią žiemą bei pavasarį, kuomet pakliuvo į baisų pavojų? O juk būtų susitaupę ir nemažai galeonų. Jų tamsiaplaukė, deja, dabar nebeturėjo. Saugykla Gringotse buvo praktiškai tuščia.
Vaikų namuose Dori dar kelis kartus susimušė su Luka, tačiau vieną kartą burtininkė taip įkrėtė jai į kailį, kad visi jos kabinėjimaisi baigėsi. Į vasaros galą merginos jau pasisveikindavo, o kartą Luka net davė Dori surūkyti cigaretę. Taigi, dabar jau jos nebe priešės. Vis dėlto geriausiai Dori sutarė su Raja, su kuria prasibastė nemažai valandų Londono gatvėmis. Dažnai pavykdavo ką nors nudžiauti, net alkoholio. Tačiau kartais Raja pradingdavo su kokiais nors nepažįstamais vaikinais. Su jais Dori niekada neidavo. Jau ir taip jautėsi išduodanti Alaną dėl tam tikro savo elgesio slėpimo. Tačiau Raja jos ir nespausdavo daryti to, ko ji nenori.
Ir vis dėlto buvo taip gera čia, Hogvartse. Penkiolikmetė užsimerkė ir atrėmė pakaušį į stiklą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė dūmė pilies koridoriais. Jau pavargo ir užduso, bet gaudynės vis nesibaigė. Paskui ją zvimbė Akilanda. O jo rankose buvo vandens balionėliai, kuriuos svaidė į mergaitę. Jis vis juokėsi pasiutišku juoku ir gainiojo ją po visą mokyklą.
O ji jau sušlapusi nuo vandens slidinėdama bėgo nežinia kur. Pasiklydo. Nebežinojo kur tiksliai yra. O Akilandai regis buvo vis smagiau.
Antrakursė sutiko jį netyčia. Matyt poltergeistas tykojo kokio mokinio. Ir štai prasidėjo šis visai Gruodei nepatinkantis žaidimas.
- Palik mane ramybėje. - Bandė jį nuvyti.
- Palik mane ramybėje. - Progiesmiu atkartojo Akilanda ir sviedė paskutinį balionėlį. Mergaitė visai išvargo ir pamačiusi krūva laiptų tik dar labiau nusiminė. Gal rasiu ten kokį žmogų. Pamanė ir ėmė bėgti viršun. O Akilanda sekė paskui ūkaudamas ir kitaip keldamas triukšmą.
Kai visai pavargusi ir suplukusi Varnė užsikabarojo viršun pamatė Dori ir išsišiepė. Jau ji, tai tikrai sutvarkys šitą poltergeistą. Pagalvojo.
- Prašau, padėk man. - Iškvėpčiojo ir atsirėmė į palangę. O Akilanda ir toliau vaipydamasis vartaliojosi ore.

[Dori Mendel]

Dori ramybę pertraukė kažkokie pašaliniai garsai. Netrukus į apžvalgos bokštą įlėkė sušlapusi Gruodė, o paskui ją - Akilanda. Varniukė ėmė prašytis pagalbos. Klastuolė šoktelėjo nuo palangės.
- Akilanda, eik iš čia, - pasakė Dori.
- Akilanda, eik iš čia, - poltergeistas vaipėsi. - Negaliu eiti, galiu tik sklęsti.
- Tai sklęsk!
- Tai sklęsk, - ir toliau aktartojo penkiolikmetės žodžius.
Akilanda ėmė skirsti tiesiai į Gruodę. O Gruodė tamsiaplaukei ir taip pasirodė labai išsigandusi.
- Gerai, einu į požemius pakviesti Baroną, - Mendel tvirtu žingsniu patraukė išėjimo link.
- Gerai jau gerai! - akimirksniu poltergeistas pasišalino iš apžvalgos bokšto.
Dori grįžo prie Gruodės.
- Nebijok jo. Jis tik maitinasi mokinių baime. Jei dar kada kabinėsis, pasakyk, kad pakviesi mane ir kad aš pašauksiu Baroną. Jis jo bijo, - mirktelėjo.
Kerais Dori pabandė išdžiovinti Gruodę. Tikėjosi, kad pavyks bent kiek mergaitei jaustis sausesne.
- Na, ar viskas gerai? - paklausė.
Dori žinojo, kad Alanas visai susidraugavęs su Gruode, todėl ir ji norėjo tvirtesnio ryšio su šia mergaite. Šiaip jau gi Mendel nemėgo Varno Nago mokinių, tačiau po to karto, kai jos abi praeitais metais kartu skraidė, Dori pajuto kažkokį norą ją pagloboti.
- Kaip laikaisi? Spėju, jau skraidai taip, kad galėtum atstovauti šalį kvidičo rungtynėse, - išsišiepė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Ji baimingai stebėjo tą padarą ir kaip jis regis net Dori nebijo. Bet vos jai pagrasinus pakviesti tą siaubingą Baroną movė iš bokšto.
- Ačiū. Labai labai Ačiū. - Pasakė ji. Buvo gera dar ir todėl, kad Dori išdžiovino jos rūbus.
- Kodėl Akilanda bijo Barono? Na tas vaiduoklis tikrai šiurpus... Bet ką jis gali padaryti poltergeistui? - Pasijutusi ramesnė ir sausa atgavo norą kamantinėti.
- O, dabar tai jau man viskas kuo puikiausiai. - Pasakė, kai Dori paklausė ar viskas jai gerai.
Antrakursė įsitaisė ant plačios ir patogios palangės. Norėjo dar truputį čia pabūti ir pailsėti nuo to klaikaus bėgimo. Bet užsibūti neketino, nenorėjo trukdyti Dori. Juk ji čia buvo visai viena. Tai gal ir norėjo tokia likti ilgiau. O gal ji čia ko nors laukė. Gruodė nežinojo.
- Kas aš? Atstovauti šalį? - Pagyrimas žinoma ją pakylėjo, mergaitės skruostai net kiek užraudo.
- Na žinai, dievinu skraidymą. Bet nežinau... Jai susimausiu kvidiče... Net nežinau. - Ji dažnai skolindavosi Dori šluotą. Ir jau net šiais mokslo metais spėjo tai padaryti.
- Gražinsiu tavo šluotą po savaitgalio gerai? Ir žinai, kad jau prakalbom apie skraidymą. - Ji nusišypsojo.
- Vakar vakare laksčiau sau po stadioną. Galvojau, kad gal reiktų nulėkti prie ežero. Bet neskridau, nes ten šurmuliavo mokiniai. Žodžiu Aš pradėjau mokytis oro akrobatikos. Tu žinai... Toookių dalykų prisižiūrėjau knygose bibliotekoje. Su šluota galima vartytis ore, Daryti visokias kilpas. Tiesiog tobula. - Ji įsijautė į tą istoriją, veidas pagyvėjo ir ji vėl nušoko nuo palangės.
- Bandžiau išmokti ten vieną tokį triuką. Ir kaip tyčia į stadioną su Dingu atėjo Alanas. Ir mane pamatė. Kad tu žinotum kas tada dėjosi... Aš nusileidau ant žemės. O jis kad pasiuto. Na aš jam nesakiau, kad tiek daug skraidau ir jis nežino, kad tu man skolini šluotą. Žodžiu buvo neprastesnis už profesorių. - Ji nutaisė rimtą toną ir tęsė toliau.
- Gruode, tu juk visai nepatyrusi. Kaip tu gali šitaip lakstyti visai viena? Taigi nukrisi. Taip negalima. Iš kur gavai tokią gerą šluotą? Ir taip toliau. Pasakiau, kad pasiskolinau iš vienos vyresnės Varno Nago mokinės. Bet nesakiau kokios, nes nesugalvojau. Ar jis negalėtų atpažinti, kad šluota tavo? Na žodžiu. Po to pokalbio grįžau į bendrąjį kambarį. Tai va... - Pagaliau pabaigė tą ilgą istoriją ir vėl klestelėjo ant palangės.

[Dori Mendel]

Gruodė turėjo tokią savybę: paklausti Dori ko nors, apie ką ši nei nebuvo susimąsčiusi.
- Eee... - numykė prieš bandydama atsakyti į klausimą, kodėl Akilanda bijojo Barono. - Nes Baronas žudikas ir panašiai, - pasakė, nors iš tikrųjų nei velnio nežinojo.
Po to tamsiaplaukė nusijuokė, kai varniukė šitaip nustebo gavusi pagyrimą.
- Taip, tu, Gruode, - mirktelėjo. - Šluotą gali turėti tiek, kiek tau reikia. Vis tiek dabar skraidau su kita, - gūžtelėjo pečiais. - Ko tokio? Oro akrobatikos? - Mendel antakiai pakilo tarsi iki dangaus.
Penkiolikmetė domėjosi ir šluotomis, ir kvidiču, ir apskritai skraidymu, tačiau tokio dalyko kaip oro akrobatika ji girdėjusi nebuvo. Ot šauni mergiotė, pagalvojo mintyse besiklausydama jos pasakojimo. Tačiau po akimirkos Dori nuostabą ėmė keisti susierzinimas. Ant Alano ji retai pykdavo, bet dabar supyko. Paauglė jau norėjo žiotis ir imti burbėti ant Alano, tačiau Gruodei pabandžius pamėgdžioti jo balso toną, kai grifas moralizuodavo, vietoj to, kad tamsiaplaukė imtų plūstis, ji prapliupo juoktis.
- O taip, čia tikrai Alanas, - vis dar besišypsodama pasakė Dori.
Akimirką užsigalvojo apie tai, kad Alanas yra ir rūpestingas, ir leidžiantis gyventi kaip sau nori tuo pačiu metu. Kuo toliau, tuo Dori labiau juo žavėjosi ir dabar vėpsojo minutėlę kažkur į tolį užsisvajojusi, kol prisiminė, jog šalia sėdi Gruodė ir reikia grįžti į realybę.
- Gal ir galėtų atpažinti mano šluotą, - prikando lūpą mergina. - Bet aš mielai dabar jam tvočiau su ta šluota per galvą, - ir vėl nusijuokė. - Gruode, tu tik skraidyk! Ir nekreipk dėmesio į jo pamokslus. Aš su juo pasikalbėsiu.
Mendel pagalvojo apie tai, kad Gruodė dėl savo randų ir taip yra nuskriausta gyvenimo. Tai kurių galų Alanas jai dar pamokslauja? Kodėl nori atimti malonumą, kuris mergaitei padeda užmiršti visas problemas? Aš tikrai jam pasakysiu, mintyse galvojo klastuolė.
Susižavėjimą ir vėl pakeitė susierzinimas. Dori ir žavėjosi Alano rūpesčiu, ir nervinosi dėl per didelės atsakomybės ten, kur, merginos nuomone, tos atsakomybės nereikėjo.
Automatiškai Dori rankos nuslydo į mažytį kuprinės skyrelį, kuriame ji laikė cigaretes ir degtukus. Prisidegusi vieną cigaretę ir įtraukusi į plaučius dūmų paauglė pasijuto kur kas ramesnė.
- Tik šito jam nesakyk, - paprašė Gruodės. - Tai būtų daug blogiau nei kad jis sužinotų, jog skraidai mano šluota. Beje, aš labai norėsiu pamatyti tuos triukus ore!

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė tiesiog negalėjo ramiai nusėdėti. Ypač, kai kalba sukosi apie šluotas. Taigi vėl nušoko nuo palangės.
- Ačiū. Aš irgi bandysiu nusipirkti šluotą. Kai susitaupysiu pinigų. - Pasakė. Nenorėjo to prašyti tėvų. Jie ir taip daug išleido pinigų dėl jos. Nenorėjo dar prašinėti, kad jie pirkinėtų šluotas. Nors ji žinojo, kad jie nupirktų.
- Oi, tik nesipyk su Alanu. Nenoriu, kad dėl manęs pyktumėtės. Aš ir nesiruošiu mesti skraidymo. Aš net jei norėčiau negalėčiau nebeskraidyti. - Ji tikrai nebegalėjo įsivaizduoti gyvenimo be skrajojimo ore.
- Na o jo moralus tai aš jau tikrai galiu išklausyti. Aš tau papasakojau todėl, kad na tu čia įsivėlei, skolinai man tą šluotą. Tai pagalvojau, kad papasakosiu. - Dori užsirūkė. Dėl to mergaitė pasitraukė tolėliau. Tai maža liepsnelė. Visai mažutėlė. Pagalvojo.
- Ar seniai jau tai darai? - Paklausė. Apie tai, kad nesveika Gruodė net nepradėjo kalbėti.
- Gerai. Aš jam nesakysiu. O tai tik labiau susipyktumėt. Ar jūs seniai pažįstami? - Ar jie pora? Pagalvojo, bet nepaklausė.
- Kai ką nors išmoksiu aš tau parodysiu. Oro akrobatika nuostabus dalykas. Dar nieko nemoku, bet bandau. Galima išmokti praskristi pro visokius žiedus ir panašiai. Dabar kai mokaus, skraidau visai neaukštai. Nes jeigu aš nukrisiu, tai tikrai bus nelabai gerai. Beje tą ir pasakiau ponui visažiniui Alanui. Bet jis vis tiek liko kategoriškai užsispyręs. Per jį negalėjau ilgam likti stadione. - Nusišypsojo mergaitė.
- Ar aš tau netrukdau? - Paklausė.

[Dori Mendel]

- Nesuk galvos dėl šluotos. Tikrai, - šyptelėjo mergaitei. - Nebijok, nesipyksiu su Alanu. Žinai, visada man gali pasakyti, jei įvyksta kas nors panašaus. Na, žinai, pasipasakoti, - pasiūlė pagalvodama, kad Gruodė galėtų būti puikus informacijos šaltinis. - Nesakysiu jam nieko, - pridūrė bandydama pelnyti mergaitės pasitikėjimą ir vildamasi, kad neišgąsdino varniukės.
Kai Dori užsirūkė, Gruodė pasitraukė tolėliau.
- Nebijok taip, - pavartė akis. - Jos tikrai nėra tokios nuodingos, - apie tai, kad mergaitė nukentėjo per gaisrą, Dori nors ir žinojo, bet tą akimirką nepagalvojo ir veiksmų nesusiejo. - Neseniai. Nuo vasaros. Dabar gyvenu vaikų namuose, kuriuose beveik visos merginos tai daro. Norėjau pritapti ir pripratau, - gūžtelėjo pečiais.
Tačiau dėl rūkymo Mendel nesuko sau galvos. Jai patiko tai daryti, nes ji jautėsi kieta.
- Su Alanu? Na, aš buvau antro kurso viduryje, kai mes susipažinome, - prisiminė tą vakarą, kai juodu linksminosi su rogutėmis. - Dingas nukniso mano lazdelę, o tada mes ieškojom. Aš lazdelės, o Alanas Dingo, - nusijuokė. - Radom abu. Ir Dingas užpjovė kažkokią stirną ar ką ten. Neprisimenu. Aišku, Alanas sako, kad tai padarė ne jis. Bet Dingas juk šuo!
Dabar tas vakaras jau buvo pakankamai tolimas prisiminimas, bet tada visai nebuvo linksma. Ir vis tik net ir po tiek laiko Mendel šventai tikėjo, kad Dingas tą naktį medžiojo gyvūnus.
- Nebijok skirsti ir aukščiau, - padrąsino mergina. - Juk aikštėje yra lankų. Galėsi praktikuotis, - mirktelėjo. - Aišku, kad netrukdai! - patikino. - Džiaugiuosi, kad susitikome.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Gerai. Neverta jums aiškintis dėl to nuotykio su šluota. - Nusišypsojo ji. Vis dar stovėjo atokiau ir laukė, kol ta cigaretė ims ir susmilks. O jeigu ne iki galo? O jeigu Dori nuorūka nebus užgesinta iki galo. Jeigu padegs šiukšles, o paskui įsiplieks gaisras ir pasiglemš viską aplink? Ji apsidairė ieškodama šiukšlių dėžės. Bet jos čia net nebuvo. Tai kur ji dabar dės tą nuorūką? Tai kvaila. Galvoti apie tai yra kvailystė. Gana susiimk pagaliau vieną kartą.
- Na žinai... Kai aš mokiausi mokykloje. Tai truko neilgaii... Žodžiu per biologiją labai aiškiai buvo papasakota kas ištinka rūkančiojo plaučius. Fui, jie apkimba dervomis įsivaizduoji? Tavo plaučiai po truputį pasidengs dervomis. Tavo vietoj tai aš pagalvočiau apie tai. - Dori papasakojus apie vaikų namus mergaitė pristigo žodžių. Nenorėjo sakyti, kad gaila dėl to, jog neturi tėvų. Tas ir taip aišku. Pati negalėjo pakęsti gailesčio. To užuojautos pilno tono. Paskui žmonių bendravimas pasikeisdavo, tapdavo kažkoks dirbtinokas.
- Turėtų būti sudėtinga, kai gyvenime taip viskas pasikeičia. - Prabilo pagaliau. Ji įsivaizdavo, kad kažkas staigaus nutiko jos šeimoje ir todėl Dori dabar turi gyventi vaikų namuose. Dar ji pagalvojo apie tai, kad Dori turėtų jaustis labai vieniša. Gyvena ne šeimoje, su tėvais. O dar ir visus metus reikia leisti hogvartse. Gal čia ir smagu, yra draugų, bet vis tiek ne namai, nėra kur sugrįžti. Ji prisiminė savo dienas ligoninėje. Bet juk Gruodę lankė tėvai ir sesutė. Ir tai padėdavo ištverti tą vienatvę.
- Ar kitą vasarą irgi turėsi ten sugrįžti? - Paklausė.
Gruodė negalėjo įsivaizduoti vaizdo, kaip Dingas užpjauna stirną. Jis buvo toks draugiškas ir kartais padykęs šuo. Bet visko gali būti. Pamanė.
- Kaip Dingas pavogė tavo lazdelę? O taip, aišku skraidysiu ir aukštai. - Jai patiko, kad Dori taip visko nesureikšmina.
- Kai truputį įgysiu praktikos. - Išgirdusi patikinimą, kad netrukdo Dori ir visai nudžiugo.
- Tai gerai. Ar dažnai čia ateini? Į šį bokštą?

[Dori Mendel]

Dori suprunkštė, kai Gruodė pradėjo kalbėti apie rūkymo žalą.
- Kaip nors išgyvensiu, - pasakė ji traukdama paskutinius rūkomos cigaretės dūmus.
Surūkiusi cigaretę tamsiaplaukė numetė nuorūką ant žemės, sutraiškė ją koja ir paspyrė tolyn.
- Aš jau pripratau prie sudėtingo gyvenimo, - vos vos šyptelėjo. - Maniškiame nuolat viskas keičiasi, bet nėra jau taip blogai, - gūžtelėjo pečiais. - Turėsiu grįžti ten vasarą, bet galbūt grįšiu ir žiemą. Nežinau. Man ten visai patinka. Žinai, kol kas geriausia iš to, kur esu gyvenusi, - nusijuokė. - Gali patikėti? Žiobarai, kurie mane augino ir mama, kuri neaugino yra tokie nevykę, jog man geriau vaikų namuose.
Ir iš tiesų, Dori tame vaiknamyje jautėsi neblogai, nes ten buvo stabilu. Ji žinojo, kad niekas jos neišmes iš vaikų namų. Išsižadėti jos nebuvo kam. Ir žinojo, kad visada turės kur grįžti. Tai buvo ramiau už nežinią.
- Dingas mus tempė rogėmis, - atsakė į Gruodės klausimą Dori. - Žinoma, dabar tai jau aš tikrai nesėsčiau ant rogių, - kilstelėjo antakį. - Bet tada buvo kiti laikai. O kokie tau laikai tavo gyvenime buvo patys maloniausi? - žiūrėdama į tolį paklausė. - Ateinu kartais. Pamėgau šią vietą. Ji atoki.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė nelabai suprato apie ką ji kalba. Žiobarai tėvai ir kažkokia mama. Rodėsi, kad Dori gyvenimas išties sudėtingas.
- Ar tave augino įtėviai ir paskui kažkas atsitiko? Atsiprašau, kad klausinėju. - Pasakė mergaitė. Liūdna, kai vaikų namai tampa vieta, į kurią norisi sugrįžti. Gruodei kažkaip ir pagailo Dori.
- Kodėl dabar nesėstum? Smagu lėkti tomis rogėmis ar ne? Juk smagu? Praeitais metais, kai man buvo liūdna Alanas mane pravežė tomis rogėmis. - Kai Dori paklausė apie jos geriausius laikus Gruodė susimąstė. Bet greit atsakė.
- Laikai, kai patekau į šią mokyklą kol kas geriausi. Man čia nepatiko praeitais metais. Jų pradžioje tiksliau. Bet paskui pradėjo patikti. Žiobariška medicina lėta Dori. Juk žinai tai ar ne? Aš. Tas gaisras, kai apdegiau buvo tada, kai man buvo penkeri.  Nuo tada nebuvo nieko labai smagaus. - Taip. Tik skausmas, gijimai po operacijų. Juk Buvo tokia mažytė. Ugnis pakenkė ir kvėpavimo takams. Teko vartoti labai stiprius nuskausminamuosius, kurie irgi turėjo pašalinį poveikį. Būdavo apdujusi, apsvaigusi, mieguista. Be vaistų negalėjo tverti. Tai kenkė jos mokymuisi. Darė ją liguistą. O visi pertvarstymai, tie prisiminimai Gruodei kėlė šiurpą.

[Dori Mendel]

- Viskas gerai. Man patinka tau pasakoti, - pasakė Dori.
Ir tada pagalvojo, kad turbūt dar niekam nėra papasakojusi visos savo istorijos, kuri susijusi su ją globojančiais suaugusiais žmonėmis. Buvo žmonių, kurie beveik viską žinojo nuo pradžių, kas vyksta merginos gyvenime, arba žmonių, kurie nežinojo praktiškai nieko.
- Aš gyvenau žiobarų šeimoje, tėvai mane mylėjo, tačiau kai sužinojo, kad esu burtininkė, viskas pasikeitė. Ypač iš mamos pusės. Man buvo sunku suprasti, kaip tėvai gali manęs nebemylėti. Ir žinai, ką jie padarė? Kai buvau trečiame kurse, jie manęs išsižadėjo. Man net nieko nepasakė, bet aš sužinojau, kad nesu jų biologinė dukra. Mano netikrą tėtį ir mane galbūt sieja giminystės ryšiai. Galbūt. Aš to nežinau, - pasakojo. - Taigi, tais metais aš susipažinau su savo tikra mama, kuriai irgi buvau nei motais. Susipažinau ir su tėčiu, kuris sakėsi nesąs mano tėtis, o galiausiai dingo. Ir taip atsitiko, kad buvau niekam nereikalinga, todėl mane įkišo į vaikų namus. Bet man ten gerai, - klastuolės veido išraiška buvo neįskaitoma. - Buvo vienas suaugęs žmogus, kuris man labai padėjo. Ir viena mano draugė. Deja, su jais ryšiai kaip ir nutrūkę. Ir dar man padėjo Alanas ir jo pusbrolis.
Dori prisidegė dar vieną cigaretę.
- Nežinau, ar smagu, - neketino pripažinti lėkimo rogėmis privalumų. - Kai tau bus penkiolika, aš tavęs paklausiu, ar smagu, - šyptelėjo ir įtraukė į plaučius nuodų.
Kai Gruodė pradėjo pasakoti savo istoriją, Mendel suprato padariusi klaidą. Ji privertė mergaitę prisiminti baisiausius savo laikus: kaip tamsiaplaukė apie tai nepagalvojo? Juk žinojo, kad Gruodės vaikystė dėl nudegimų buvo labai sudėtinga. Ir tada paauglė žvilgtelėjo į savo smilkstančią cigaretę. Akimirką į ją žiūrėjo, o paskui užgesino nei neįpusėtą ir išmetė pro langelį.
- Atsiprašau, - tarė susipratusi, kad galėjo sukelti Gruodei nemalonius prisiminimus ne tik savo klausimu, bet ir rūkymu. - Bet dabar? Dabar juk tu gali gydytis magiškais būdais. Tikiu, kad yra kas nors, kas padėtų su randais, - pasakė stengdamasi nevėpsoti į varniukės veidą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Visa jai pasakojama istorija skambėjo lyg iš kokios knygos. Siaubinga buvo to klausytis. Ji negalėjo suprasti kaip tėvai, kurie augino visą laiką galėjo atsisakyti Dori tik dėl raganavimo. Gal  mano tėvai tiesiog keistuoliai? Galvojo. Ji žinojo, kad jiems ir į galvą toks dalykas neateitų. Gruodės šeima buvo tvirta vien dėl to, kad neišsisklaidė dėl mergaitės nelaimės. Juk dažnai šeimos išyra po tokių dalykų.
Klausantis toliau buvo aišku, kad gyvenimas Dori nelepino.
- Gerai bent, kad atsirado padėti norinčių žmonių. - Pasakė.
- Gyvenimas toks keistas daiktas ar ne? Žinai, gal bent jau gali  mokytis iš jo. Jei pati turėsi vaikų ir jie nebus tokie, kokių tu gal norėjai tu tikriausiai jų nepaliktum, nes žinotum, koks tai siaubingas jausmas. Mylėtum juos ir norėtum suteikti pagrindą jiems po kojomis. Na žinojimą, kad savo motina jie galėtų pasitikėti bet kokiu atveju. - Kalbėjo toliau.
Dabar buvo keista plepėti apie roges, ją buvo apėmusi apmąstymų nuotaika.
- Ak, bet gi Alanui beveik penkiolika ir rogėmis jis laksto. - Šyptelėjo ji. - Gyvenime reikia naudotis smagiais dalykais. - Dori išmetus cigaretę jai išties palengvėjo.
- Viskas gerai. Turiu vieną kartą susitvarkyti su savo baimėmis. Negaliu jų nuolat laikytis. Tik kartais man atrodo, kad nieko nebus. Kartais, ypač šiltomis dienomis aš galvoju, kad reikėtų grįžti namo ir viską mesti. - Kadangi Dori buvo tokia atvira Gruodė irgi norėjo pasidalinti su ja savo pasakojimais.
- Negaliu susigydyti savo randų. Žinai, kai kurie aurorai tarkim juk turi tokių žaizdų, kurių nepagydysi. Jos per senos, per giliai įrėžtos. Skaičiau apie tai. Nenoriu vien į tai susitelkti. Na aišku būna dienų, dažnai, kai galvoju tik apie tai,  kaip siaubingai atrodau. Bet... Neturėčiau tam užsileisti. Taip pat, kaip savo baimėms. - O jų buvo daug. Ugnis, žmonės, pašaipos. Bet šioje mokykloje sutiko žmonių, kurie padėjo atitolti nuo visų tų minčių. Jie tapo jai kaip gynėjais, tokiais, kuriuos kvietiesi norėdamas įveikti psichus.

[Dori Mendel]

Kai Gruodė pasakė, jog gerai, kad atsirado padėti norinčių žmonių, Dori pagalvojo, kad viskas susidėliojo taip, jog nei vienu gyvenimo etapu ji nebuvo likusi visiškai viena. Iš pradžių paramą suteikė Deoiridh ir Matthew, po to - Alanas ir Auris. Be to, ir Juzefas visada buvo tas asmuo, į kurį, esant reikalui, tamsiaplaukė galėjo kreiptis. Tačiau Deoiridh ir Matthew iš penkiolikmetės gyvenimo dingo žiauriai ir negailestingai. Draugė jau neatrašė į kelis merginos laiškus, o su Matthew Dori teko nuolat matytis, bet jų santykiai buvo tik kaip mokinės ir profesoriaus. Žinant, kad anksčiau Mendel jį laikė kažkuo panašiu į tėtį, dabar tas santykis kėlė skausmą.
- Aš neturėsiu vaikų! - suprunkštė Dori. - Vaikai maži, įkyrūs ir rėkia, - balse pasigirdo pašaipa, susimaišiusi su pasibaisėjimu. - Jie terliojasi kai valgo ir yra labai smalsūs. Jiems nuolat reikia dėmesio, žaisti ir viskas greitai atsibosta. Ne. Oi ne, ne, - papurtė galvą.
Prisiminus, kokį darbą vasarą dirbo Alanas, aplankė kažkoks slogutis. Ir dar tos rogės. Ar Alanas čiuožinėjo su Gruode? Tikiuosi, tik dėl jos, mintyse pagalvojo. Nes jeigu jis man žiemą pasiūlys sėstis ant rogių... Ne. Geriau jau kokios slidės, užbaigė mintį.
- O ar dabar tau skauda randus? Ar tik nesmagiai jautiesi dėl to, kad jie matosi? - domėjosi. Alanas kažką buvo minėjęs, jog Gruodė vengia saulės šviesos, bet taip iki galo Dori ir neišsiaiškino. - Žinai, turiu tokį draugą, kuris verda eliksyrus, - tik prisiminė, jog mikstūra nuo erkių buvo neveiksminga, bet nieko nesakė. Vis dėlto tai buvo prieš daugiau nei metus. - Jeigu norėtum, galėčiau paklausti, ar gali pagaminti ką nors, kas padėtų apmažinti randus. Aišku, nežinau, ar tai įmanoma. Bet juk paklausti niekas nedraudžia, ar ne? Arba apsaugotų nuo saulės šviesos, jeigu ji kenkia. Be to, tu jau nesi mažas vaikas. Jei norėtum, galėčiau tave padažyti veido pudra, - šyptelėjo. - Bet šiaip. Tu neturėtum gėdintis randų, Gruode. Žinai, kodėl? O todėl, kad jie parodo, kokia tu esi stipri. Kiek daug tu pajėgei ištverti, - patapšnojo mergaitei per petį.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Oi, manau kai būsi vyresnė galvosi kitaip apie vaikus. - Nusišypsojo mergaitė.
- Dabar tau reikia pagyventi sau, o paskui gali ir viskas pasikeisti. - Gruodė dažnai keldavo sau visokius klausimus. Gal jei būtų augusi įprastai, be jokių traumų ir skausmo, be nuobodžių atskirties valandų to nebūtų. Ji galvojo apie save ateityje. Aš niekada neturėsiu šeimos. Kas gi norės mane vesti? Manė ji. Vaikų ir savęs ji neįsivaizdavo. Jai atrodė, kad labai pastoviai dėl jų pergyventų. Bet mylimą žmogų turėti atrodė nuostabus dalykas. Ne dabar aišku, bet vis tiek.
- Neskauda. Bet jie vis tiek viską gadina. Be to kadangi oda persodinta... Na žodžiu ji jautresnė nei būtų įprastai. Tai sudėtinga vasaros metu. Reikia saugotis, neperkaisti. O tu pažįsti kažkokį eliksyrininką? - Tai išgirdus širdis suplakė smarkiau. - Kaip tau atrodo ar jis galėtų mane pamokyti gaminti? Kerėti nemėgstu, bet gaminti eliksyrus man patinka. Kaip tu galvoji jis žino kokį gerą eliksyrą, kuris nublukintų tuos randus? Skaičiau apie tai, bet nieko neradau knygose. - Ji bandė įsivaizduoti save besidažant. Bandė kažkada, bet gavosi nesąmonė ir ji viską nusivalė nuo veido.
- Būtų smagu. - Pasakė ji Dori.
Merginai bekalbant toliau nejučia akyse susitvenkė viena kita ašara. Norėjosi vėl užsidėti gobtuvą ant galvos, kad ji to nepastebėtų.
- Tu taip išties manai? Aš girdėjau visai kitaip. Mano tėvai irgi taip sako, bet daugeliui žmonių atrodo visai priešingai. Jie spokso į mane, kalba visokias nesąmones. Ar jie mano, kad taip pati pasirinkau? - Mintyse pralėkė senoji mokykla, jos gyvenamasis rajonas. Ir nemalonūs ten nutikę dalykai.
- Ačiū. - Pasakė ji po trumputės tylos.

[Dori Mendel]

- Ne. Oi, ne. Vaikai ir aš, Gruode, tai du nesuderinami dalykai, - tvirtai pasakė klastuolė ir šią akimirką ji šimtu procentų tuo tikėjo.
Po kelių akimirkų atmosfera tapo slogi, nes Gruodei buvo skaudu dėl savo randų. Žinoma, kad ir mergaitės mama jai sakė, jog randų varniukė neturėtų gėdytis. Bet ar pati Dori nesigėdytų? Jeigu Gruodė nebūtų Alanui tarsi jaunoji sesutė, tarsi Frederika, nes penkiolikmetei atrodė, kad būtent su ja Alanas Gruodę sieja, nors niekada draugo to neklausė, tai galbūt ir pati Dori juoktųsi iš Gruodės? Nesijuokčiau, mintyse pagalvojo apie pirmąjį jų susitikimą, kuomet pačiai Dori pagailo mergaitės ir tikrai ne dėl kažkokios su Alanu susijusios sąžinės graužaties.
- Aš manau, kad galėtų tave pamokinti, - nusišypsojo tamsiaplaukė. - Žinai, manau, kad vasarą galėsime susitikti, jis sutiks priimti mus į svečius, - mirktelėjo. - Jis tikrai kažką sugalvos.
Dori nebuvo tikra, kaip reaguos Alanas į tai, kad Gruodė susitiks su Juzefu. Su žudiku. Bet jis turės su tuo susitaikyti. Mergaitei reikia bendravimo, reikia padrąsinimų, o kur dar tai, kad plikis galbūt tikrai žinos kokį nors eliksyrą, kuris gali padėti?
- Žinai, Gruode, eime! - staiga pašoko Mendel. - Einam iki požemių, aš pasimsiu makiažo priemonių, o paskui susirasime kokią nors ramią vietą ir aš tave padažysiu, gerai? - pasiūlė.