0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 195
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #75 Prieš 8 mėnesius »
Regis, Auris buvo užsimąstęs, skendo savo mintyse. Juzefui pasirodė, jog draugelis gerokai nustebo, kai plikšius uždavė klausimą. Tačiau po atsakymo Levinsas susigėdo. Kas jam dabar yra, kad jis nesumąstė panaudoti paprasčiausių šaukiamųjų kerų? Tikrai jau galvelė nebeveikia, pamanė mėlynakis mintyse.
- Accio nešyklę, - nutaikęs burtų lazdelę į patalpą ištarė vyrukas.
Pasigirdo kažkoks triukšmas ir galai žino iš kur atskrido kepurė, bet... bet iš kambario gilumos ėmė skristi dar kažkas. Levinsas paėmė savo nešyklę, o vėliau ir kitą. Kita nešyklė buvo auksinės spalvos varlės skulptūrėlė.
- Tu matai, koks tas Hogvartsas, - pakėlęs antakį ir bežiūrėdamas į statulėlę pasakė Juzefas. - Šitą pasiimsiu, gerai? Ištirsiu ir pranešiu, kas čia.
Žvilgtelėjęs į laikrodį vyras pamatė, kad jau beveik laikas keliauti.
- Susirašysim pelėdom. Ačiū už ugninę. Buvo toks... neįprastas vakaras, - ir Juzefas dingo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Transfigūracijos profesorius
  • *
  • 524
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #76 Prieš 8 mėnesius »
Šaukiamieji kerai suveikė ir Juzefo rankose jau buvo pradingusi nešyklė. Bet še tau kad nori, atzvimbė ir dar viena.
- Įdomu kas čia. - Pasakė Senkleris.
- Aha, patyrinėk, tikrai bus įdomu sužinoti kas tai per nešyklė. - Tai juk nešyklė ar ne? Juk jis ir kvietė būtent tokį daiktą. Bet iš kur pilyje atsirado kažkokia nežinoma nešyklė? Ir kada ji suveikia? Hogvartsas buvo tokia nuostabi vieta, nes niekada nežinodavai kokių staigmenų ji gali pateikti.
- Iki susitikimo. Vakaras išties buvo audringas. - Atsisveikino Auris ir draugas dingo jam iš akių. Audringas ir istoriškas. Pagalvojo Senkleris. Hogvartso įkūrėjų menėje sulaužytos mokyklos apsaugos. Geriau ir būt negali.
Jis aptvarkė viską, kas buvo apgadinta kerų. Tada susirinko tuščia butelį ir stiklelius ir išėjo.
Pasijuto gerokai pavargęs, nors žinojo, kad ir tada, kai atsiguls galvoje suksis klausimai. Ir užmigs jis daug vėliau. Auris nuėjo koridoriumi tolyn.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • V kursas
  • *
  • 293
  • Taškai: 140
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #77 Prieš 5 mėnesius »
  Erka atėjo į Hogvartso įkūrėjų atminimo menę. Paskui ją ėjo ir jos katė Pola. Pastaruoju metu ji vis sekiodavo Erką, bet violetinplaukė tuo džiaugėsi, nes būdavo smagiau, kai šalia būdavo augintinė. Tiksliai kodėl atėjo ji nežinojo. Norėjo pasivaikščioti po pilį, bet kodėl atėjo būtent į šią menę, klastūnyno atstovė neįsivaizdavo, bet tai jai nebuvo itin svarbu. Ji šioje menėje jau buvo šimtus kartų, bet ji visada ją stebindavo. Paveikslai, papuošalai, skulptūros, o kur dar ir plaukų sruogos! Tai jai patiko. Erka visada čia atėjusi viską apžiūrėdavo, nors viską ir taip žinojo atmintinai.
  Šį kartą atėjusi ji patraukė į tolimiausią menės kampą. Ir atsisėdusi jame sukryžiavo kojas. Tuoj pat prisistatė ir Pola. Violetinplaukė neįsivaizdavo, ką čia dar galėtų veikti, todėl tiesiog sėdėjo bei glostė Polą. Klastuolei buvo tikrai gera.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #78 Prieš 5 mėnesius »
Laikrodis mušė aštuntą valandą vakaro, o Esmeralda eilinį kartą užmiršo paruošti namų darbus ir prisiminė tik vėlią valandą. Ji išsliūkino iš grifiukų bendrojo kambario ir pasiėmusi kartu su savimi kelis vadovėlius pagal kuriuos turėjo paruošti namų darbus, nubėgo koridoriais venkdama profesorių žvilgsnių į Hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Bebėgdama sugebėjo pamesti rašalo buteliuką ir jis sudužo. Kažkokio ketvirtakursio katė išgirdo ir nubėgo prie garso šaltinio. Tas ketvirtakursis vos nepastebėjo Esmeraldos, jai net šiurpuliukai nubėgo per nugarą, kai galiausiai berniukas pasišaukė katę, kad ši grįžtų. Mergaitė jau kelis kartus buvo prigauta ir jau tikrai nereikėjo dar vieno. Ji greitai užtrenkė duris, vis tik įbėgo į menę. Netgi dulkės nuo akmeninių grindų pakilo į orą. Jos suko ratus sidabrinėje mėnulio šviesoje, kuri per pailgus langus veržėsi į pilies vidų. Ji atsikvėpė ir nusičiaudėjusi nuėjo toliau. Ritmingi žingsniai aidėjo jai galvoje. Staiga ji prisiminė kaip praėjusią savaitę ji vaikščiojosi pilies koridoriais ir ji pajuto tą keistą jausmą kuris vis ją aplankydavo karts nuo karto. Tą kartą ji ėjo tiesiai į šią menę, bet kažkoks progesorius ją pastebėjo ir liepė jai grįžti atgal į kambarį bei atėmė penkis taškus iš jos koledžo. Tad ji taip ir negalėjo nueiti į menę. O dabar ji stovi čia ir tas keistas šiurpylys ties sprandu vėl grįžo. Ji įsistebeilijo į vieną iš menės paveikslų ir liko stovėti taip lyg įkalta iki kol neišgirdo kito žmogaus žingsnių…

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • V kursas
  • *
  • 293
  • Taškai: 140
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #79 Prieš 5 mėnesius »
  Ketvirtakursė taip ir sėdėjo, bet greitai išgirdo kažkieno žingsnius. Erka pamatė mergaitę. Panašu, kad grifė. Pagalvojo ji. Kai mergaitė buvo nusisukusi violetinplaukė išsitraukė lazdelę ir kiek įmanoma tyliau prisiartino prie jos. Kai margaites skyrė vos keli metrai, Erka pakėlė lazdelę ir nutaikė ją į grifę.
- Ko tau čia prireikė, maže? - garsiai bei piktai paklausė violetinplaukė. Ji visiškai neturėjo noro būti su ja, bet vis dėlto norėjo ilgiau pabūti šioje menėje. Klastuolė nusprendė, kad į ją reikėtų paleisti kokius nors kerus. Gal tada dings man iš akių? Mintyse paklausė, bet ko klausė ir kas turėjo atsakyti ji nežinojo.
- Rictusempra, Scourgify, sustink, - visą kerų laviną į grifę paleido violetinplaukė. Ji nusprendė dabar nenaudoti bežodžių kerų, nes juos naudojant buvo didesnė tikimybė, kad nepavyks, o to ketvirtakursė visiškai netroško. Tada pažvelgė į žemę ir sugalvojo, kokius kerus dar galėtų panaudorti.
- Serpensortia, - pratarė ir iš lazdelės galo išlindo gyvatė. Ji kažkodėl kaip užhipnotizuota pradėjo šliaužti Erkos link, bet paskui taip pat užhipnotizuotai pradėjo šliaužti tos pačios grifės link.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #80 Prieš 5 mėnesius »
Kol Esmeralda žiūrėjo kažkur nežinia kur, ji išgirdo neaiškų balsą, tai buvo kita mergina. Bet vyresnė už ją. Jo plaukai buvo violetiniai - Kokia įdomi spalva... - pagalvojo ji. Kadangi buvo gana tamsu, ji negalėjo suprasti iš kokio koledžo ji yra. Esmeralda lėtai į ją atsisuko ir vos nežaktelėjo, pamačiusi kai vis kiti kerai pradėjo skrieti į ją. Mergaitė jų kaip koks klaunas išvanginėjo, vienas jų pralėkė kaip strėlė ir  urėžė kelis jos plaukus. Ji susiraukė ir pradėjo artintis prie nemalonios užpuolikės.
- Ei, ameba tu, ką sau leidi? Bent supranti ką darai? Ar tau atrodo normalu leisti bet kokius kerus į ką tik sutiktą žmogų? - mergina tylėjo ir paleido kitus kerus. - Atsakysi? - nenustojo ji, net nepastebėjo, kaip merginos išburta gyvatė bauginančiai slenka tiesiai link jos. - Klausiu ar atsakysi? Gali žinoti, man šiandien buvo labai prasta diena ir neketinu aš čia žaisti su tavimi, atėjau čia pabūti ramiai, o tu staiga kaip pasiutus užsipuoliai mane? - ji nekalbėjo ramiai, beveik rėkė. Jos pakabukas sutilindžiavo ant kaklo ir langas gale tarsi išsprogo, rėmai liko, tačiau stiklo šukės pabiro ant menės akmeninų grindų.
Su kiek vienu žingsniu kai ji artėjo prie priešais ją stovinčios merginos, jos lazdelė kišenėje, kurios Esmeralda dar nebuvo išsiėmusi, vis labiau krutėjo. Galiausiai ji ją išsiėmė ir pamatė gyvatę prie pat jo kojų. Mergaitė nurimo ir šaltu, smerkenčiu žvilgsniu pasižiūrėjo tiesiai gyvatei į akis. Ši, tarsi supratusi, pasisuko atgal į ją išbūrusiąją. Esmeralda prunkštelėjo.
- Manei bus lenbva, nes esu jaunesnė... - garsiai savo mintis išsakė ji. - Vadinasi klydai. Labai. - ji pakreipė galvą, ir nurijo seiles, staiga pajutusi troškulį. Kasgi jai darosi? Ji niekada taip ant nieko nebuvo supykusi. Gal paprasčiausiai sukilo emocijos? Mergaitė pasisuko į langą, per kurį puikiai patėsi mėnulis ir staiga nieko nebegalėjo girdėti, net savo pačios žingsnių tik vilko kaukimą lauke, bet arodė, jog jos priešė to negirdi. O gal jai tik vaidenasi..? Hogvartse nėra nei vienos dienos, kad nenutiktų kas nors įdomaus ar keisto. Tas keistas kutenimas kakle vėl sugrįžo ir sustojusi pasiėmė gyvatę, kuri jai nieko nedarė ir maloniai paglostė jai galvą. Ji negalvojo apie dabar nieko jai nereiškiančią merginą ir nusišypsojo gyvvatei. Kūną pradėjo maloniai diegti ir jos akys sužaižaravo, tarsi jose būtų kas užsiliepsnoję. Ji atsisuko į naująją priešę besišypsodama.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • V kursas
  • *
  • 293
  • Taškai: 140
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #81 Prieš 5 mėnesius »
  Tos grifės žodžiai violetinplaukę kiek įsiutino.
- Kaip tu mane pavadinai?! Taip, žinoma nesuprantu! - viską išrėkė ketvirtakursė. Erka galvojo kokius dar kerus galėtų paleisti į priešais ją stovinčią mergaitę, bet tada pamatė, kad gyvatė pradėjo šliaužti nuo grifės. Na jau ne. Pagalvojo violetinplaukė. Greitai išgirdo kitus jos žodžius, kurie prajuokino ketvirtakursę.
- Žinoma lengva, - tarė ir padarė trumpą pauzę. - Net labai lengva. Kai pamatė, kad jaunesnė mergaitė pasiėmė gyvatę visai supyko.
- Evanesco, - tarė ir gyvatė dingo tiesiog priešininkės rankose kol grifė šypsojosi. Erkai buvo skaudu tai daryti, nes gyvūnus ji dievino. O gyvates ypatingai. - Šypsaisi todėl, nes nusprendei pasiduoti, mažvaike? Juk tu tikra mažvaikė. Nepaneigsi gi to.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #82 Prieš 5 mėnesius »
Esmeralda buvo visai patenkinta, kad mergina įsiuto. Ji klausėsi kaip siunta ir putojasi jos naujoji priešė. Esmeralda kiek nustebo kai iš jos rankų dingo gyvatė, bet tai mažiausiai rūpėjo. Ji jautėsi kaip nesava, tarsi tuos žodžius sakytų ne ji pati.
- Na, ameba, tai nedidelė ląstelė, mokanti tik maitintis, kvėpuoti ir truputį judėti. - ji smagiai pradėjo linguoti galva. - Ir vadinsiu tave kaip aš noriu. Nebent… pasakysi man savo vardą? - kilstelėjo antakį Esmeralda. - O paskui galėsi su manimi susitvarkyti, juk… aš tik paprasta mažvaikė pasipainiojusi tau po kojomis. - Esmeralda tiesiog mėgavosi, merginos irzlumu. Ji atsiduso. - Manau galėtum apsilankyti pas kokį pschihologą. Man truputį gaila tavęs… O gal tai, dėl tų randų ant tavo veido? - Esmeralda nejautė, kad peržengė ribą. - Kasgi tau tai padarė, kas subjaurojo tavo gražūjį veidelį, a? Tikriausiai įsivėlei į kovą, kaip kad dabar ir gavai atgal, arne?
Ji atsisuko į merginą ir akyse sužibėjo liepsnos.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • V kursas
  • *
  • 293
  • Taškai: 140
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #83 Prieš 4 mėnesius »
- Na jau ne. Nevadinsi manęs kaip nori. Aš Erka. O kaip tu vadiniesi? - paklausė ketvirtakursė ir bjauriai prispaudė grifę prie sienos. O tada išgirdo kitus grifės žodžius ir kaip mat įsiuto.
- Tai tau reikia pas psichologą. Kas man uždėjo šiuos randus? Aš tau atsakysiu. Aš gyvenu vaikų namuose. Vasaromis ten tenka kentėt. Šią vasarą kilo muštynės. Aš su dar keliomis mergaitėmis nusprendėme apginti keliais metais jaunesnę mergaitę. Kiek jai metų tiksliai nežinau. Na ir nusprendžiau apginti. Ji beveik negavo. Kitis mergaitės irgi. Tik aš gavau du amžinus randus. Jų neįveikia nei magija, nei žiobariška medicina. Kokiu daiktu tiksliai juos padarė nežinau. Taip pat nežinau kas tai padarė. Nespėjau pamatyti, bet jei kada sužinosiu tikrai atkeršysiu.