[Tobias Liam Walters]

Kad ir kaip Tobias norėjo pabėgti iš Brittos kabineto į savąją sporto salę išsilieti, jis negalėjo nepripažinti sau, kad vyriausioji Vizengamoto teisėja buvo... įdomi asmenybė. Ir, kas be ko, graži. Šis atradimas Tobiui buvo labai keistas, nes iki šiol jam niekas kitas neatrodė gražus. O Britta taip ir traukė vaikino akį. Rusvi plaukai švelniai bangavo aplink merginos veidą. Viena sruoga buvo užkritusi jai ant veido ir vaikinas pajuto keistą norą nubraukti tą sruogą, kad pasimatytų Brittos akys. Akys, kurios taip patiko juodaplaukiui.
Tobias taip užsisvajojogalvojo, kad net nepajuto, kaip jo skausmas, kurį žūtbūt reikėjo išlieti, dingo. Tarsi Britta būtų spinduliavusi teigiamą energiją, kurioje dešimt metrų spinduliu dingsta visos blogos emocijos. Tačiau šiam trumpam beveik džiaugsmo akimirksniui buvo lemta baigtis. Šitą Tobias jau seniai buvo išmokęs. Pasaulis nėra džiaugsmas, atskirtas trumpomis skausmo akimirkomis. Pasaulis tai skausmas, peraustas keliomis trumpomis laimės akimirkomis. Kam to reikia, vaikinas nežinojo. Tačiau buvo įsitikinęs, kad taip yra.
Juodaplaukio trumputę ramybės minutę, kad ir kaip bebūtų keista, užbaigė pati Britta, užduodama dar vieną klausimą ir Tobio nuotaika vėl subjuro. Ar pas tave ten koks klausimų archyvas galvoj? Kodėl tu ne žurnalistė, o teisėja, jei nepajėgi susiturėti neuždavusi niekam nereikalingo klausimo?Tarsi išgirdusi Tobio mintis, Britta paraudo. Vaikinas pažvelgė į švelnų rausvą atspalvį įgavusius merginos skruostus ir prigavo save galvojantį, kad ji atrodo mielai. Už tokias mintis juodaplaukis mielai būtų davęs sau į snukį. Deja, negalėjo to daryti... kol kas. Bent jau kol stovi ministrės sesers kabinete. O kai sugrįš namo į pastatą, kuriame gyvena, niekas nežino, kaip ten bus.
- Į Ministeriją mane atvedė noras pagerinti mūsų pasaulį. - atsakė Tobias tipinę frazę ir nusišypsojo visiškai netikra šypsena. Jei tu rimtai patikėsi, kad aš taip manau, tada nebūsi nė iš tolo tokia protinga, kaip maniau.
Ir nors vaikino pasakyta frazė visiškai neatitiko tikrovės, jis visiškai dėl to nesijaudino. Net neketino Brittai Hailey Lawrenz pasakoti savo santykių su jau mirusia šeima ir apie tikslą, kurį prisiekė pasiekti. Vaikinui dabar reikėjo kavos. Arba stipraus smūgio į veidą. Arba brendžio. Geriausia - visų trijų. Tobias tiesiog norėjo įsivelti į kokias muštynes, kad žaizdos ir fizinis skausmas padėtų užsimiršti. Juodaplaukis vėl perbraukė ranka per savo numylėtus plaukus ir pažvelgė Brittai į akis, pats nesuprasdamas kodėl. Tiesiog toje gilioje mėlynai žalioje erdvėje vaikinas galėjo užsimiršti... bent trumpam. Tačiau jo noras išeiti ir gauti į veidą, o gal kam nors ir užvožti, nedingo ir vaikinas vis dar laukė Brittos leidimo nešdintis.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Lawrenz dar kartą prisiminė krūvą bylų, kurios laukė merginos. Ir tuomet priešais stovintį vaikiną, kuris, švelniai sakant, nesijautė gerai, kiek suprato pati Britta. Bet reikia laikytis pozityviai.. Tu viską darai gerai.
 Keista, kad mergina taip sutriko dėl to, jog galėjai justi, kaip jaučiasi Tobias. Brittai taip būdavo retai. Na, ji matydavo, kaip jaučiasi žmogus-ar jam viskas gerai, o gal jis nejaučia malonu kalbant su rudaplauke. Tačiau tai niekad taip neįtakodavo pačios Hailey savijautos. Šis žmogus buvo kažkuo kitoks. Ne tik dėl savo išvaizduos, matyt, bet ir dėl vidaus. Dar vienas neįprastas dalykas Vyriausiajai Teisėjai.
 Aštuoniolikmetė pasitaisė švarką. Vos vos pakėlus galvą, ministerijos darbuotoja galėjo pažvelgt į Tiobio Liam Walterio veidą. Ir plaukus. Kodėl mėlynakė tiek daug dėmesio skyrė jiems, net pati nesuprato.
 Pagaliau, po ilgo tylos tarpo Britta sulaukė atsakymo. Ir jis akivaizdžiai nebuvo nuoširdus ar tikras. Bet pilnametė pamatė vaikino šypseną, nors ji ir buvo dirbtinė. Magijos Ministrės sesuo užsigeidė pamatyti tikrąją vaikinuko šypseną. Nes ta, kuria jis nusišypsojo dabar.. Tiesiog ne. Ir kaži, koks būtų tikrasis atsakymas į merginos klausimą.. Deja, ji net nesitikėjo, jog kažkada iš tikrųjų sužinos. Nors, ką gali žinoti. Stalai gali apsisukti taip greitai, jog net nespėsi mirktelėt.
 Nežinodama, ką atsakyti, mergina tempė laiką. Gurkštelėjus atvėsusios kavos, ji dar kartą įsistebeilijo į juodus vaikino plaukus. Tai jau nebebuvo sveika. Kiek galima varstyti žvilgsniu šį nekaltą žmogų? Ne, šitai turi baigtis.
-Supratau,-žvaliai tarė mergina, užkišdama plaukų sruogą už ausies.
O kas dabar? Jau tikriausiai reikėtų paleisti šį išvaizdųjį bernelį. Tačiau būtų visai smagu pažint jį labiau. Na, gal dar teks susimatyti Ministerijos reikalais. Nors kaži, ar Liamas iš viso norėtų daugiau kalbėti su manimi.
-Taigi, malonu buvo susipažinti, Tobiau Liam Walteri,-prabilo mergina, šį kartą jau netiesdama rankos paspaudimui.-Tikiuosi, kad mūsų keliai dar susikirs.
 Pastaruosius žodžius Hailey pasakė žiūrėdama tiesiai jam į akis. Nežinia, kodėl. Tiesiog.. Tiesiog automatiškai viskas taip įvyko. Ar tai negerai? O gal gerai? Kodėl Brittai iš viso taip rūpėjo kiekvienas veiksmas? Keista. Kažkas ne taip.

[Tobias Liam Walters]

Vaikino mintys klaidžiojo tarp bokso kriaušės namuose ir tarp merginos, stovinčios priešais jį. Abudu dalykai keistai traukė, nors kiekvienas skirtingai. Bokso kriaušė, jo vienintelė ir geriausia draugė, laukė namuose ištikimai pasiruošusi sugerti visą vaikino skausmą. O štai priešais jį dabar stovinti mergina, Britta, ji buvo kažkuo kitokia. Kuo, Tobias negalėjo pasakyti, tačiau buvo visiškai tikras, kad kitokia. Ji spinduliavo teigiamą energiją, nepabūgo jo bejausmio veido. Britta buvo ypatinga. Tačiau nepaisant viso to, Tobias vis tiek matė ją kaip eilinį žmogų, kuris jam ne itin rūpėjo. Ar bent jau taip jis bandė sau įteigti.
Britta nubraukė užkritusią sruogą sau nuo akių ir juodaplaukis vėl gavo progą pažvelgti į tas nuostabias žaliai mėlynas akis. Tačiau vaikinas, vos pažvelgęs į tą nuostabią mėlynę, iš kart nusuko akis ir prakeikė save už šitą silpnybę. Dėl dievo meilės, ar tau dar negana?
Brittos akys Tobiui priminė mažąją sesutę, Reiveną, dabar gyvenančią savarankiškai, kažkur toli. Vaikinas prisiminė laimingas dienas, praleistas kartu su sesute ir faktą, kad ji vienintelė buvo mačiusi tikrąjį jį. Nors dabar Tobias nebebuvo tikras, kad toks jis vis dar yra. Dabar Tobio realybė buvo emocijų užšaldymas ir tikslo siekimas bet kokia kaina. Toks dabar buvo jis.
Britta atrodė pasimetusi ir vis varstė akimis Tobio plaukus. Susinervinęs vaikinas dar kartą juos perbraukė ir tada išgirdo išganingus merginos žodžius, leidžiančius jam pagaliau išeiti. Tobias vos vos linktelėjo, tačiau to užteko, kad juodų it anglis plaukų sruoga užkristų jam ant akių. Juodaplaukis lengvai ją nusibraukė ir tarstelėjo:
- Taip, man irgi malonu. - aišku, kad ne, bet tiek to, tau nebūtina to žinoti. - Niekada negali žinoti. - atsiliepė į jos pasakymą apie kelių susikirtimą vaikinas ir pasuko prie durų.
Uždėjęs ranką ant durų rankenos Tobias pajuto nenugalimą norą dar kartą atsisukti ir pažvelgti Brittai į akis. Tačiau jis tą norą nugalėjo ir išėjo iš kabineto uždarydamas duris. Uždarė švelniai, veik be garso, nors norėjo trenkti iš visų jėgų. O tada pasileido bėgti koridoriumi ir jo paties žingsniai aidėjo pavymui, jam lekiant iš Ministerijos pastato namo, į savąją sporto salę išsilieti. Pasiteisinimą, kodėl išėjo iš darbo vidury dienos, sugalvos vėliau. Juk vis dėlto, meluoti jam sekėsi tikrai neprastai.

[Rolandas Senkleris]

Tiesiog neįtikėtina, kad tai dėjosi jo gyvenime. Bet taip tikrai buvo. Jis pasikeitė amžiams. Jei kas prieš porą metų būtų pasakęs, kad terliosis su Aurio įvaikiais būtų pasijuokęs ir tiek. Bet štai jie nusileido į jo kabinetą. Viena pusė teigė, kad tai laiko gaišimas. Kita sakė, kad visai ne.
- Ar norėtum ko nors atsigerti? - Paklausė. Pirmas dalykas ką bandė padaryti, tai suteikti šitam kabinetui jaukumo. Kad vaikis nesijaustų kaip koks apklausiamass nusikaltėlis. Taigi tas nepatogias kėdes transfigūravo į porą kur kas patogesnių krėslų.
- sėskis. - Rolandas sugrūdo tą blonknotą, kurį nešėsi rankoje į stalčių.
- Taigi. Sakei, kad čia kažko ieškojai? Ko? Ir ar pavyko rasti? - Dėl to kažkaip abejojo. Įdomu kur jis spėjo pamaklinėti? Pagalvojo raudonplaukis.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Galima pamanyti, kad jis eina ne paskui tėčio dėdę, o paskui teisėją, kuris įtaria jį penkiolikos asmenų žmogžudyste. Tiesa sakant, paskui teisėją ir ėjo, ar ne? Be to, šito Rolando beveik nepažinojo. Bent jau taip sau kalbėjo Eion bandydamas įsiteigti, kad bijoti ir jaudintis nėra taip jau kvaila.
Atsisėdo ant krėslo kraštelio ir baugiai apsidairė. Kai pagalvoji, viskas ne taip ir blogai. Už tai, ką jis padarė, galėjo būti nubaustas, o atsidūrė tokiame kabinete... Pasikalbėti? Nebent, žinoma, šitas Rolandas Senkleris jo neišleis. Budrumas niekur nedingo.
- Nenoriu, - sumurmėjo. Mielai būtų išgėręs ko karšto, bet bijojo šitai prisipažinti. Be to, Magijos ministerijos darbuotojas nesunkiai galėtų įlašinti Tiesos eliksyro ar ko blogesnio.
- Ieškojau, - neneigė to, ką jau buvo išpliurpęs. Ar padarė klaidą, ar gali bandyti sužinoti daugiau? Tai buvo sudėtingiausias klausimas šiandien, ir vaikinukas tyliai atsiduso. Kiek patylėjęs pratęsė: - Neradau. Noriu daugiau žinoti apie... Apie...
Paskutiniai žodžiai taip ir liko neištarti. O ir kaip tai reikėtų įvardinti? Savo tėvus? Tai jau ne, jo tėtis yra Auris. Monstrus? Taip, galbūt tai būtų tinkamas apibūdinimas, taigi Eion giliai įkvėpė ir po kelių sekundžių vis dėlto užbaigė sakinį:
- Monstrus.

[Rolandas Senkleris]

Eion atrodė visas įsitempęs. Matėsi iš sėdėsenos. Ar jis manęs bijo? Kodėl? Regis visada stengėsi būti jam malonus. Net jei ir mintys nebūdavo pačios gražiausios. Senkleris paėmė ąsotėlį ir pripylė į jį vandens. Pastatė jį ir puodelį ant stalo.
- Jei kartais įsinorėsi tai įsipilk. - Šyptelėjo. Juk karšta vasara už lango. O šitas vaikinukas dievai žin kiek laiko klajojo po ministeriją.
Ėjosi labai lėtai ir greitai viską padaryti mėgstančiam Rolandui tai ėdė nervus. Atrodė, kad jie niekur taip ir nepasislinks ir jis ir toliau žinos tą pačią informaciją. Turi elgtis ramiai. Sakė sau. Bet neprašyti galvon lindo prisiminimai apie tai, kaip šaukdavo ant Aurio panašiais momentais. O kas būtų, jei tiesiog būtų sugebėjęs patylėti ir jo klausytis? Dabar nei už ką nekartos savo klaidų. Ir kai pagaliau Eion pasakė kažką naujo liko nusivylęs. Apie ką jis čia? Baisius gyvūnus? Mintis atrodė kvaila ir neįtikima.
- Ar galėtum konkrečiau įvardinti? Kas tie monstrai? Kaip jie vadinasi? - Tikrai netikėjo, kad vaikinukas lindo į ministeriją dėl kokių pavojingų gyvūnų ar būtybių. O jei taip padarė, tai yra labai kvailas.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Labai jau jis ragino kažko atsigerti, tad Eion suprato: būdamas šitoje patalpoje nepraris nė kąsnelio ir negers nė lašo. Rolandas jo neprivers.
To žmogaus reakcija taip nustebino, kad vaikinukas žado neteko. Kaip suprasti "kaip jie vadinasi"? Ar Aurio dėdė verčia ištarti prakeiktą žodį "tėvai"? Na jau ne, jis to nedarys.
- Mano tėtis - Auris, - nepatekintas ištarė Eion, tačiau iš karto to pasigailėjo. Čia kelti balso negalima. Bet ką daryti, kad šitas žmogus bando jį priversti galvoti kitaip? Nuleidęs galvą vaikinukas galvojo, ką daryti toliau. Situacija kebli.
- Aš turiu žinoti daugiau, - gerokai ramiau pratarė. - Ar suprantate? Turiu. Aš negaliu taip gyventi.
Tai kalbėdamas vis tiek nepakėlė akių, tad liko spoksoti į žemę. Pradėjo atrodyti, kad Rolandas jam nieko nepasakys, tad sėdėdamas šitame kabinete jis tiesiog švaisto laiką.

[Rolandas Senkleris]

Lengviau nepasidarė. Prie ko čia dabar? Kaip šitam pokalbyje atsirado Auris? Tėtis, tai tėtis. Puiku. Argi aš ką apie tai sakiau? Galėtų Auris būti čia ir išversti Rolandui visą tą pokalbį.
- Taip. Žinoma. - Tarstelėjo. Juk ne apie tai čia eina kalba. Piktinosi.
Daugiau? Apie ką? Apie Aurį? Nesąmonė. O kur dingo monstrai? Monstrai, tėtis, noras žinoti daugiau. Ar tai susiję? Tokie vaikai tiesiog sugeba kraustyti iš proto. Ištraukti ką nors iš Aurio irgi būdavo misija neįmanoma. Ar nebūtų galima konkrečiai pasakyti ko reikia? Tu man visai nepadedi Eion. Visai.
Monstrai, tėtis, Auris, žinojimas. Pakartojo šituos žodžius kelis kartus mintyse. Jis negali taip gyventi. Kaip gyventi? Įsivyravo tyla. Rolandas laukė ir tikėjosi, kad gal Eion dar ką pasakys. Bet deja, taip nenutiko. Žodžių dėlionė ir toliau pakrikai nesusidėliojo. Todėl Senkleris nutarė bandyti spėlioti.
- Nori žinoti daugiau apie... - Kalbėdamas galvojo kokį spėjimą pateikti. Tėtis, monstrai. Visai nesijungė. - Apie Tuos įvykius Kiauliasodyje? Apie Grėhemą ir Faustą? - Šovė aklai. Bet po galais juk tai turbūt labiausiai jį sutrikdęs įvykis šiais metais. Gal čia susiję? Monstrai. Gal tiktų? Ir noras žinoti ir negalėjimas gyventi irgi tiktų. Bet prie ko čia tas sakinys. Mano tėtis Auris? O gal tie monstrai buvo šiaip dėmesiui nukreipti? Juk vaikis klajojo po ministeriją vienut vienutėlis.