0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Kad ir kaip Tobias norėjo pabėgti iš Brittos kabineto į savąją sporto salę išsilieti, jis negalėjo nepripažinti sau, kad vyriausioji Vizengamoto teisėja buvo... įdomi asmenybė. Ir, kas be ko, graži. Šis atradimas Tobiui buvo labai keistas, nes iki šiol jam niekas kitas neatrodė gražus. O Britta taip ir traukė vaikino akį. Rusvi plaukai švelniai bangavo aplink merginos veidą. Viena sruoga buvo užkritusi jai ant veido ir vaikinas pajuto keistą norą nubraukti tą sruogą, kad pasimatytų Brittos akys. Akys, kurios taip patiko juodaplaukiui.
Tobias taip užsisvajojogalvojo, kad net nepajuto, kaip jo skausmas, kurį žūtbūt reikėjo išlieti, dingo. Tarsi Britta būtų spinduliavusi teigiamą energiją, kurioje dešimt metrų spinduliu dingsta visos blogos emocijos. Tačiau šiam trumpam beveik džiaugsmo akimirksniui buvo lemta baigtis. Šitą Tobias jau seniai buvo išmokęs. Pasaulis nėra džiaugsmas, atskirtas trumpomis skausmo akimirkomis. Pasaulis tai skausmas, peraustas keliomis trumpomis laimės akimirkomis. Kam to reikia, vaikinas nežinojo. Tačiau buvo įsitikinęs, kad taip yra.
Juodaplaukio trumputę ramybės minutę, kad ir kaip bebūtų keista, užbaigė pati Britta, užduodama dar vieną klausimą ir Tobio nuotaika vėl subjuro. Ar pas tave ten koks klausimų archyvas galvoj? Kodėl tu ne žurnalistė, o teisėja, jei nepajėgi susiturėti neuždavusi niekam nereikalingo klausimo?Tarsi išgirdusi Tobio mintis, Britta paraudo. Vaikinas pažvelgė į švelnų rausvą atspalvį įgavusius merginos skruostus ir prigavo save galvojantį, kad ji atrodo mielai. Už tokias mintis juodaplaukis mielai būtų davęs sau į snukį. Deja, negalėjo to daryti... kol kas. Bent jau kol stovi ministrės sesers kabinete. O kai sugrįš namo į pastatą, kuriame gyvena, niekas nežino, kaip ten bus.
- Į Ministeriją mane atvedė noras pagerinti mūsų pasaulį. - atsakė Tobias tipinę frazę ir nusišypsojo visiškai netikra šypsena. Jei tu rimtai patikėsi, kad aš taip manau, tada nebūsi nė iš tolo tokia protinga, kaip maniau.
Ir nors vaikino pasakyta frazė visiškai neatitiko tikrovės, jis visiškai dėl to nesijaudino. Net neketino Brittai Hailey Lawrenz pasakoti savo santykių su jau mirusia šeima ir apie tikslą, kurį prisiekė pasiekti. Vaikinui dabar reikėjo kavos. Arba stipraus smūgio į veidą. Arba brendžio. Geriausia - visų trijų. Tobias tiesiog norėjo įsivelti į kokias muštynes, kad žaizdos ir fizinis skausmas padėtų užsimiršti. Juodaplaukis vėl perbraukė ranka per savo numylėtus plaukus ir pažvelgė Brittai į akis, pats nesuprasdamas kodėl. Tiesiog toje gilioje mėlynai žalioje erdvėje vaikinas galėjo užsimiršti... bent trumpam. Tačiau jo noras išeiti ir gauti į veidą, o gal kam nors ir užvožti, nedingo ir vaikinas vis dar laukė Brittos leidimo nešdintis.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 70
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
 Lawrenz dar kartą prisiminė krūvą bylų, kurios laukė merginos. Ir tuomet priešais stovintį vaikiną, kuris, švelniai sakant, nesijautė gerai, kiek suprato pati Britta. Bet reikia laikytis pozityviai.. Tu viską darai gerai.
 Keista, kad mergina taip sutriko dėl to, jog galėjai justi, kaip jaučiasi Tobias. Brittai taip būdavo retai. Na, ji matydavo, kaip jaučiasi žmogus-ar jam viskas gerai, o gal jis nejaučia malonu kalbant su rudaplauke. Tačiau tai niekad taip neįtakodavo pačios Hailey savijautos. Šis žmogus buvo kažkuo kitoks. Ne tik dėl savo išvaizduos, matyt, bet ir dėl vidaus. Dar vienas neįprastas dalykas Vyriausiajai Teisėjai.
 Aštuoniolikmetė pasitaisė švarką. Vos vos pakėlus galvą, ministerijos darbuotoja galėjo pažvelgt į Tiobio Liam Walterio veidą. Ir plaukus. Kodėl mėlynakė tiek daug dėmesio skyrė jiems, net pati nesuprato.
 Pagaliau, po ilgo tylos tarpo Britta sulaukė atsakymo. Ir jis akivaizdžiai nebuvo nuoširdus ar tikras. Bet pilnametė pamatė vaikino šypseną, nors ji ir buvo dirbtinė. Magijos Ministrės sesuo užsigeidė pamatyti tikrąją vaikinuko šypseną. Nes ta, kuria jis nusišypsojo dabar.. Tiesiog ne. Ir kaži, koks būtų tikrasis atsakymas į merginos klausimą.. Deja, ji net nesitikėjo, jog kažkada iš tikrųjų sužinos. Nors, ką gali žinoti. Stalai gali apsisukti taip greitai, jog net nespėsi mirktelėt.
 Nežinodama, ką atsakyti, mergina tempė laiką. Gurkštelėjus atvėsusios kavos, ji dar kartą įsistebeilijo į juodus vaikino plaukus. Tai jau nebebuvo sveika. Kiek galima varstyti žvilgsniu šį nekaltą žmogų? Ne, šitai turi baigtis.
-Supratau,-žvaliai tarė mergina, užkišdama plaukų sruogą už ausies.
O kas dabar? Jau tikriausiai reikėtų paleisti šį išvaizdųjį bernelį. Tačiau būtų visai smagu pažint jį labiau. Na, gal dar teks susimatyti Ministerijos reikalais. Nors kaži, ar Liamas iš viso norėtų daugiau kalbėti su manimi.
-Taigi, malonu buvo susipažinti, Tobiau Liam Walteri,-prabilo mergina, šį kartą jau netiesdama rankos paspaudimui.-Tikiuosi, kad mūsų keliai dar susikirs.
 Pastaruosius žodžius Hailey pasakė žiūrėdama tiesiai jam į akis. Nežinia, kodėl. Tiesiog.. Tiesiog automatiškai viskas taip įvyko. Ar tai negerai? O gal gerai? Kodėl Brittai iš viso taip rūpėjo kiekvienas veiksmas? Keista. Kažkas ne taip.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Vaikino mintys klaidžiojo tarp bokso kriaušės namuose ir tarp merginos, stovinčios priešais jį. Abudu dalykai keistai traukė, nors kiekvienas skirtingai. Bokso kriaušė, jo vienintelė ir geriausia draugė, laukė namuose ištikimai pasiruošusi sugerti visą vaikino skausmą. O štai priešais jį dabar stovinti mergina, Britta, ji buvo kažkuo kitokia. Kuo, Tobias negalėjo pasakyti, tačiau buvo visiškai tikras, kad kitokia. Ji spinduliavo teigiamą energiją, nepabūgo jo bejausmio veido. Britta buvo ypatinga. Tačiau nepaisant viso to, Tobias vis tiek matė ją kaip eilinį žmogų, kuris jam ne itin rūpėjo. Ar bent jau taip jis bandė sau įteigti.
Britta nubraukė užkritusią sruogą sau nuo akių ir juodaplaukis vėl gavo progą pažvelgti į tas nuostabias žaliai mėlynas akis. Tačiau vaikinas, vos pažvelgęs į tą nuostabią mėlynę, iš kart nusuko akis ir prakeikė save už šitą silpnybę. Dėl dievo meilės, ar tau dar negana?
Brittos akys Tobiui priminė mažąją sesutę, Reiveną, dabar gyvenančią savarankiškai, kažkur toli. Vaikinas prisiminė laimingas dienas, praleistas kartu su sesute ir faktą, kad ji vienintelė buvo mačiusi tikrąjį jį. Nors dabar Tobias nebebuvo tikras, kad toks jis vis dar yra. Dabar Tobio realybė buvo emocijų užšaldymas ir tikslo siekimas bet kokia kaina. Toks dabar buvo jis.
Britta atrodė pasimetusi ir vis varstė akimis Tobio plaukus. Susinervinęs vaikinas dar kartą juos perbraukė ir tada išgirdo išganingus merginos žodžius, leidžiančius jam pagaliau išeiti. Tobias vos vos linktelėjo, tačiau to užteko, kad juodų it anglis plaukų sruoga užkristų jam ant akių. Juodaplaukis lengvai ją nusibraukė ir tarstelėjo:
- Taip, man irgi malonu. - aišku, kad ne, bet tiek to, tau nebūtina to žinoti. - Niekada negali žinoti. - atsiliepė į jos pasakymą apie kelių susikirtimą vaikinas ir pasuko prie durų.
Uždėjęs ranką ant durų rankenos Tobias pajuto nenugalimą norą dar kartą atsisukti ir pažvelgti Brittai į akis. Tačiau jis tą norą nugalėjo ir išėjo iš kabineto uždarydamas duris. Uždarė švelniai, veik be garso, nors norėjo trenkti iš visų jėgų. O tada pasileido bėgti koridoriumi ir jo paties žingsniai aidėjo pavymui, jam lekiant iš Ministerijos pastato namo, į savąją sporto salę išsilieti. Pasiteisinimą, kodėl išėjo iš darbo vidury dienos, sugalvos vėliau. Juk vis dėlto, meluoti jam sekėsi tikrai neprastai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Tobias Liam Walters »
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #18 Prieš 5 mėnesius »
Tiesiog neįtikėtina, kad tai dėjosi jo gyvenime. Bet taip tikrai buvo. Jis pasikeitė amžiams. Jei kas prieš porą metų būtų pasakęs, kad terliosis su Aurio įvaikiais būtų pasijuokęs ir tiek. Bet štai jie nusileido į jo kabinetą. Viena pusė teigė, kad tai laiko gaišimas. Kita sakė, kad visai ne.
- Ar norėtum ko nors atsigerti? - Paklausė. Pirmas dalykas ką bandė padaryti, tai suteikti šitam kabinetui jaukumo. Kad vaikis nesijaustų kaip koks apklausiamass nusikaltėlis. Taigi tas nepatogias kėdes transfigūravo į porą kur kas patogesnių krėslų.
- sėskis. - Rolandas sugrūdo tą blonknotą, kurį nešėsi rankoje į stalčių.
- Taigi. Sakei, kad čia kažko ieškojai? Ko? Ir ar pavyko rasti? - Dėl to kažkaip abejojo. Įdomu kur jis spėjo pamaklinėti? Pagalvojo raudonplaukis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: MM10 vadovo kabinetas
« Atsakymas #19 Prieš 5 mėnesius »
Galima pamanyti, kad jis eina ne paskui tėčio dėdę, o paskui teisėją, kuris įtaria jį penkiolikos asmenų žmogžudyste. Tiesa sakant, paskui teisėją ir ėjo, ar ne? Be to, šito Rolando beveik nepažinojo. Bent jau taip sau kalbėjo Eion bandydamas įsiteigti, kad bijoti ir jaudintis nėra taip jau kvaila.
Atsisėdo ant krėslo kraštelio ir baugiai apsidairė. Kai pagalvoji, viskas ne taip ir blogai. Už tai, ką jis padarė, galėjo būti nubaustas, o atsidūrė tokiame kabinete... Pasikalbėti? Nebent, žinoma, šitas Rolandas Senkleris jo neišleis. Budrumas niekur nedingo.
- Nenoriu, - sumurmėjo. Mielai būtų išgėręs ko karšto, bet bijojo šitai prisipažinti. Be to, Magijos ministerijos darbuotojas nesunkiai galėtų įlašinti Tiesos eliksyro ar ko blogesnio.
- Ieškojau, - neneigė to, ką jau buvo išpliurpęs. Ar padarė klaidą, ar gali bandyti sužinoti daugiau? Tai buvo sudėtingiausias klausimas šiandien, ir vaikinukas tyliai atsiduso. Kiek patylėjęs pratęsė: - Neradau. Noriu daugiau žinoti apie... Apie...
Paskutiniai žodžiai taip ir liko neištarti. O ir kaip tai reikėtų įvardinti? Savo tėvus? Tai jau ne, jo tėtis yra Auris. Monstrus? Taip, galbūt tai būtų tinkamas apibūdinimas, taigi Eion giliai įkvėpė ir po kelių sekundžių vis dėlto užbaigė sakinį:
- Monstrus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #20 Prieš 4 mėnesius »
Eion atrodė visas įsitempęs. Matėsi iš sėdėsenos. Ar jis manęs bijo? Kodėl? Regis visada stengėsi būti jam malonus. Net jei ir mintys nebūdavo pačios gražiausios. Senkleris paėmė ąsotėlį ir pripylė į jį vandens. Pastatė jį ir puodelį ant stalo.
- Jei kartais įsinorėsi tai įsipilk. - Šyptelėjo. Juk karšta vasara už lango. O šitas vaikinukas dievai žin kiek laiko klajojo po ministeriją.
Ėjosi labai lėtai ir greitai viską padaryti mėgstančiam Rolandui tai ėdė nervus. Atrodė, kad jie niekur taip ir nepasislinks ir jis ir toliau žinos tą pačią informaciją. Turi elgtis ramiai. Sakė sau. Bet neprašyti galvon lindo prisiminimai apie tai, kaip šaukdavo ant Aurio panašiais momentais. O kas būtų, jei tiesiog būtų sugebėjęs patylėti ir jo klausytis? Dabar nei už ką nekartos savo klaidų. Ir kai pagaliau Eion pasakė kažką naujo liko nusivylęs. Apie ką jis čia? Baisius gyvūnus? Mintis atrodė kvaila ir neįtikima.
- Ar galėtum konkrečiau įvardinti? Kas tie monstrai? Kaip jie vadinasi? - Tikrai netikėjo, kad vaikinukas lindo į ministeriją dėl kokių pavojingų gyvūnų ar būtybių. O jei taip padarė, tai yra labai kvailas.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #21 Prieš 4 mėnesius »
Labai jau jis ragino kažko atsigerti, tad Eion suprato: būdamas šitoje patalpoje nepraris nė kąsnelio ir negers nė lašo. Rolandas jo neprivers.
To žmogaus reakcija taip nustebino, kad vaikinukas žado neteko. Kaip suprasti "kaip jie vadinasi"? Ar Aurio dėdė verčia ištarti prakeiktą žodį "tėvai"? Na jau ne, jis to nedarys.
- Mano tėtis - Auris, - nepatekintas ištarė Eion, tačiau iš karto to pasigailėjo. Čia kelti balso negalima. Bet ką daryti, kad šitas žmogus bando jį priversti galvoti kitaip? Nuleidęs galvą vaikinukas galvojo, ką daryti toliau. Situacija kebli.
- Aš turiu žinoti daugiau, - gerokai ramiau pratarė. - Ar suprantate? Turiu. Aš negaliu taip gyventi.
Tai kalbėdamas vis tiek nepakėlė akių, tad liko spoksoti į žemę. Pradėjo atrodyti, kad Rolandas jam nieko nepasakys, tad sėdėdamas šitame kabinete jis tiesiog švaisto laiką.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #22 Prieš 4 mėnesius »
Lengviau nepasidarė. Prie ko čia dabar? Kaip šitam pokalbyje atsirado Auris? Tėtis, tai tėtis. Puiku. Argi aš ką apie tai sakiau? Galėtų Auris būti čia ir išversti Rolandui visą tą pokalbį.
- Taip. Žinoma. - Tarstelėjo. Juk ne apie tai čia eina kalba. Piktinosi.
Daugiau? Apie ką? Apie Aurį? Nesąmonė. O kur dingo monstrai? Monstrai, tėtis, noras žinoti daugiau. Ar tai susiję? Tokie vaikai tiesiog sugeba kraustyti iš proto. Ištraukti ką nors iš Aurio irgi būdavo misija neįmanoma. Ar nebūtų galima konkrečiai pasakyti ko reikia? Tu man visai nepadedi Eion. Visai.
Monstrai, tėtis, Auris, žinojimas. Pakartojo šituos žodžius kelis kartus mintyse. Jis negali taip gyventi. Kaip gyventi? Įsivyravo tyla. Rolandas laukė ir tikėjosi, kad gal Eion dar ką pasakys. Bet deja, taip nenutiko. Žodžių dėlionė ir toliau pakrikai nesusidėliojo. Todėl Senkleris nutarė bandyti spėlioti.
- Nori žinoti daugiau apie... - Kalbėdamas galvojo kokį spėjimą pateikti. Tėtis, monstrai. Visai nesijungė. - Apie Tuos įvykius Kiauliasodyje? Apie Grėhemą ir Faustą? - Šovė aklai. Bet po galais juk tai turbūt labiausiai jį sutrikdęs įvykis šiais metais. Gal čia susiję? Monstrai. Gal tiktų? Ir noras žinoti ir negalėjimas gyventi irgi tiktų. Bet prie ko čia tas sakinys. Mano tėtis Auris? O gal tie monstrai buvo šiaip dėmesiui nukreipti? Juk vaikis klajojo po ministeriją vienut vienutėlis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #23 Prieš 4 mėnesius »
Jeigu "taip, žinoma", tai kam tada versti jį vadinti tuos pabaisas tėvais? Ko gero, ne veltui prisibijojo šito Rolando. Jis tikrai nejaukus, ir Eion visai nenorėjo leisti su juo laiko. Tik kaip dabar tą pasakyti? Atsistoti ir išeiti nebūtų labai gerai. Tuo labiau, kad jie ir vėl atsidūrė kažkur ministerijos gilumoje, tad jį gali bet kas užtikti. Situacija iš bjaurios ir absurdiškos tapo tiesiog nepakeliama.
Stojo tyla. Eion svarstė, kas bus dabar, bet bijojo ką nors sakyti. Įsivaizdavo, kad atsiliepti turėtų Aurio dėdė. Bet kodėl jis nieko nesako? Vaikinukas nejaukiai pasimuistė kėdėje, kai suaugęs žmogus pagaliau prabilo.
- O tai apie ką daugiau? - klausimu į klausimą atsakė. Rolandas ir vėl jį nustebino. Negi neakivaizdu, kas yra monstrai? O gal jis galvoja, kad tie žmonės yra mieli pūkuoti triušiukai? - Aišku, kad apie juos! Man reikia žinoti daugiau, nes...
Čia skubiai nutilo. Per daug atskleisti irgi nereikia, tad nuleido akis į grindis ir daugiau nieko nesakė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #24 Prieš 4 mėnesius »
Atspėjau. Pradžiugo. Na ir sudėtingi tokie vaikai. Nebuvo galima tiesiog įvardinti ko reikia? Rolandas negalėjo suprasti kam reikėjo kalbėti kažkokiomis užuominomis. Štai ir dabar Eion nepabaigė sakinio. Bet esmė šį sykį buvo aiški net Rolandui.
- Eion, apie juos nieko ministerijoje nėra. Jie čia nedirbo. - Staiga ir pats nepanoro pabaigti sakinio. O jis būtų toks, kad apie Grėhemą ir Faustą informacijos galėtų rasti tik Aurorų štabe esančiuose dokumentuose. Bet nelabai norėjosi šitaip sakyti.
- O kodėl nenorėjai paklausti Aurio? Taip jau yra, kad jis tuos žmones labai gerai pažinojo. - Kam reikėjo eiti į ministeriją? Jei žinių šaltinis buvo čia pat. Juk Auris jam tikrai ką nors pasakytų. Gal ne viską, bet ką nors.
- Na gerai. Kad jau esame čia... K tu nori apie juos sužinoti? - Ne, tikrai nepasakos apie viską. Bet kai ką galbūt. Bet kaip atrinkti informaciją? Jau net pasigailėjo, kad apsiėmė šį reikalą. Auris gal geriau žinotų ką jam sakyti ir ko nesakyti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #25 Prieš 4 mėnesius »
Apie juos nieko ministerijoje nėra nuaidėjo mintyse. Va todėl ir reikėjo pačiam čia skverbtis ir bandyti ką nors išsiaiškinti. Rolandas Senkleris jam nieko nepasakys.
- Žinau, kad nedirbo, - atsakė, nors dėl to negalėjo būti tikras. Juk nieko apie tuos monstrus nežinojo. Nieko, kas bent šiek tiek pataisytų nuotaiką. - Bet jie... Ministerija privalo turėti informaciją apie tokius žmones, - neužtikrintai tęsė.
Kitas klausimas visai pribloškė. Kaip kodėl? Nes jis paprasčiausiai negali su Auriu apie tai kalbėtis! Akivaizdu, kad iš šito pokalbio naudos nebus. Bet jeigu archyvuose nieko nerado, kur tada ieškoti? Auris turbūt nesakytų, ar ministerijoje yra dar kokie nors failai.
- Tiesiog, - tarstelėjo atsakydamas apie Aurį. Kaip jis sutaria su tėčiu, visai ne šito žmogaus reikalas.
- Aš turiu apie juos žinoti viską, - į kitą klausimą atsakė kiek lengviau. - Viską, suprantate? Ką jie daro, kodėl tai daro, ko yra pridirbę praeityje. Kur galima juos rasti.
Paskutinis sakinys ištartas be reikalo, ir Eion jo pasigailėjo. Deja, jau per vėlu, tad dabar visos viltys nukrypo į tai, kad Rolandas į tai neatkreiptų dėmesio.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #26 Prieš 3 mėnesius »
- Na taip. Bet tokios bylos griežtai saugomos Eion. Prašau niekada nekrėsk tokių dalykų. Žmonėms nedirbantiems aurorais negalima landžioti po tokius dokumentus. - Gal ir galėtų jį išsukti. Aišku galėtų. Bet tokių problemų tikrai nereikėjo.
- Manau būtų geriau kalbėtis su Auriu, o ne trainiotis po ministeriją. - Kiek griežčiau pasakė. - Žinai, kartais žinojimas gali tik pakenkti. Nežinoti yra lengviau. Ką žinojimas pakeis? Į vieną tavo klausimą galiu iškart atsakyti. Nežinoma kur jie šiuo metu. Jie slapstosi jau ne pirmus metus. - Jeigu bus kas ne taip Auris nuraus jam galvą... Čia faktas. Tiesa yra dalykų, kurių ir pats Auris nežinojo. Apie dar vieną tų žmonių vaiką.
Prieš trejus metus įvyko tragedija. Grėhemas nužudė du juos užklupusius  aurorus, o Trečiasis sugrįžo gyvas. Fausta ir Grėhemas paspruko. Išgyvenęs auroras teigė, kad su jais buvo ir mažas berniukas. Šito Rolandas nesiruošė aiškinti nei Eion nei Auriui. Eion tai dar labiau sukrėstų, o Auris pultų ieškoti to vaiko. Garantuotai.
- Na. Grėhemas ir Fausta mokėsi Durmštrange. Abu yra grynakraujiai burtininkai. Vienerius metus po mokyklos baigimo Fausta dėstė Durmštrange. Grėhemas tuo tarpu atkeliavo į Londoną ir dirbo vienoje iš krautuvių esančiu Mušeikų skersgatvyje. Manoma, kad su Dolohovais susidėjo kaip tik toje krautuvėje. Grėhemas užmezgė ryšius su jais. po metų į Londoną atvyko ir Fausta. Nuo tada visi keturi ėmėsi kriminalinės veiklos. Dolohovų pavardė seniai tarp tokių sluoksnių, tai reikėtų pasakyti, kad Grėhemas su Fausta tiesiog įsiliejo į seniai tos šeimos pradėtą nusikalstamą veiklą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Rolandas Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #27 Prieš 3 mėnesius »
Rolandas. Senkleris. Nieko. Nesupranta. Eion mielai būtų drėbęs jam tai į akis, bet nedrįso. Šiaip ar taip, jeigu būtų užsirovęs ant bet kurio kito ministerijos darbuotojo, dabar nesišnekučiuotų. Tiesą sakant, net įdomu, kas jo lauktų. Azkabanas? Ten rasčiau Gruodės žudiką nejučia susimąstė ir beveik panorėjo atsidurti kalėjime. Bet ne, kol kas negali to padaryti. Anas jo palauks ten, o štai monstrai gali ir dingti.
- Auris man nieko nesakys. Ir man reikia žinoti, - nekantriai ištarė vaikinukas, nors juto, kad iš pokalbio naudos nebus. Ir staiga prapliupo: - Jie negalėjo atsirasti iš niekur! Kokiu būdu jie atsidūrė Kiauliasodyje? Ir kodėl vėl išnyko nežinia kur?! Kas nors turėjo juos sekti! Ieškomi nusikaltėliai atsiduria miestelyje prie mokyklos ir iš jo išnyksta, o Magijos ministerija apie tai nė nežino?! Netikiu!
Kiek pridusęs klausėsi Rolando Senklerio pasakojimo. Kitu atveju tai galbūt būtų įdomu, bet dabar tiesiog visiškai nenaudinga. Neras jis Grėhemo toje parduotuvėje. Kaip ir Faustos Durmštrange.
- Jie kažką vis tiek planuoja. Arba jie, arba tie Dolohovai. Negali būti, kad visi Aurorai ir kiti galingi darbuotojai neturi nė menkiausio supratimo, - vėl prakalbo Eion ir įbedė į tėčio dėdę akis. Žvilgsnyje matėsi iššūkis - ar Rolandas Senkleris teiksis atskleisti tiesą, ar ir vėl aiškins nieko nežinantis?
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 152
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #28 Prieš 3 mėnesius »
- Kodėl taip galvoji? Man atrodo jis suprastų, kad tau svarbu žinoti ir pasikalbėtumėt. - O man nereikėtų čia sukti galvos dėl kiekvieno žodelyčio.
- Taip yra Eion. Žinoma, kad buvo susidūrimų su jais per kurį laiką. Bet jie puikiai žino, kad yra gaudomi. - Kurį laiką nebuvo, labai ilgą laiką nebuvo. Eion juk negalėtų žinoti, kad jų ieškoti ėmė tik tada, kai Rolandas su Elija juos įdavė. O ilgus metus niekas jų nesekė.
- Jie dažnai kraustosi iš vietos į vietą, slapstosi, dažniausiai vengia magiškų keliavimo būdų. Juos slepia kiti žmonės. Grėhemas ir Fausta bendradarbiauja su Dolohovais, sena magų šeima, kuri turi tinklą pažįstamų iš kitų šalių ar net šios šalies vietų. Jie slapstosi. Bet kada nors suklys, paslys ir bus sugauti. Visiems ateina galas, tokiems nusikaltėliams. O apie visą bylą ar tyrimą aš negaliu tavęs informuoti. Kai jie bus pagauti informuosiu tave iškart. Bet apie tai kas dėl to daroma aš tau negaliu pasakoti.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 926
  • Taškai: 49
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: 10 lygis | Teisėjo kabinetas
« Atsakymas #29 Prieš 2 mėnesius »
Kurgi ne. Paimtų Auris ir viską papasakotų. Eion tyliai prunkštelėjo. Kad ir koks tėtis svarbus, kartais aiškiai nesuprasdavo, kad Eion - jau ne mažvaikis. Po galais, jau visai netrukus jis taps pilnamečiu ne tik burtininkų, bet ir žiobarų pasaulyje. Tad kam jį nuo visko taip saugoti?
- Auris mano, kad man apie tai sunku kalbėti, todėl bando apsaugoti, - kuo užtikrinčiau ištarė. Žinoma, nebuvo tikras, ar tai tiesa. O ir kaip bus, kai pats nė nebandė su tėčiu kalbėtis sudėtingomis temomis? Ant jo pykti nenorėjo, todėl tokių pokalbių vengė. Ne, geriau galvoti, kad Auris nė nesikalbėtų.
- Tai reikia suimti ir jiems padedančius žmones! Jie vos nenužudė Aurio! Ir nesakyk man, kad nieko baisaus neatsitiko, nes aš žinau, kad jis tik slėpė tikrąją savo būseną! Ir aišku, kad negali sakyti apie bylą ar tyrimą, nes niekas nieko nedaro!
Eion nė nepastebėjo, kaip ėmė šaukti. Kai susivokė, skubiai nutilo. Va dabar tai jam tikrai klius. Dar parėkauk ir atsidursi Azkabane. Kur niekam netrukdysi mintyse pasakė sau vaikinukas ir susigūžė. Norėjo iš čia dingti, bet to pasakyti nepasiryžo. Kažkodėl rėkti kartais lengviau nei ištarti vieną vienintelį sakinį.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.