0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Nekentė keliauti nešykle. Organizmas niekaip nepriprasdavo prie tokio keliavimo būdo, tarsi protestuotų ir kaskart būdavo vis blogiau. Ką gi, šitai vis vien buvo geriau nei sudegti juodosios magijos ugnyje, Pranašysčių salėje šalia Avery.
   Kelis kartus giliai įkvėpė. Akys keistai merkėsi, kūnu bangavo skausmas, sumišęs su nuovargiu. Išsitraukusi burtų lazdelę panaikino burtus, o tuomet gražino grandinėlę į jos vietą, ant kaklo. Apsižvalgė. Dar niekada nesijautė tokia laiminga būdama... Savo namuose? Čia praleisdavo tiek daug laiko, jog Pusmėnulio gaujos namą ėmė vadinti savo namais. Turbūt per daug ir neklydo.
   Lėtais, užtikrintais žingsniais apleido svetainę patraukdama į antrą aukštą. Kad ir kaip dvigulė lova traukė, nužingsniavo į dušą. Krauju išteptas kūnas ir purvini drabužiai... Baltų patalų turbūt tai visiškai nežavėjo.
   Safyrinės akys nuslydo ant sienos kabančio didelio veidrodžio paviršiumi. Atrodė išvargusi ir... sužeista? Kairiajame šone, ant liemens puikavosi ilgas, tačiau negilus įpjovimas. Nė nepajuto, kada buvo įbrėžta.
   Tingiai persibraukė ranka per plaukus, nusivilko drabužius paprasčiausiai nušveisdama šiuos į šiukšlių dėžę. Palaidinė vis tiek sugadinta, o džinsai... Bus tų džinsų.
   Kaip ilgai stovėjo po tekančiu vandeniu, nė nenumanė. Galbūt prabėgo tik kelios minutės, o galbūt ir kelios valandos. Jautėsi šiek tiek atsigavusi tik tuomet kai rankšluosčiu trynė ilgus, juodus plaukus. Kovodama nė nepastebėjo, kada buvo spėjusi juos išsitepti krauju.
   Išsliūkinusi iš dušo krito į minkštus, dieviškus patalus. Užmigo akimirksniu. Kobalto mėlynumo akis apgaubė tamsa, viskas išnyko palikdamas merginą vienui vieną, kartu su tamsa.
   Luna... Luna...
   Rauktelėjo antakius apsiversdama ant kito šono. Trūktelėjo antklodę ant galvos. Ne, nebuvo pasiruošusi keltis.
   Luna...
   Dar gerai nepabudusi suurzgė. Balsas galvoje neleido pailsėti. Dar giliau ir geriau įsirausė po patalais. Akimirką ir vėl buvo tylu. Palaimingai atsiduso.
   -Luna!-šįkart balsas nuskambėjo nebe jos galvoje. Pramerkė safyrines akis išlįsdama iš guolio ir apsidairydama. Kambaryje nieko nebuvo, buvo vienui viena.
   -Luna, po galais!-balso tonas buvo pasikeitęs, suirzęs ir nekantrus. Atsisėdo ant lovos pasukdama galvą į duris. Kažkas stovėjo apačioje ir ją šaukė, tik kas? Suraukė antakius. Mintys keitė viena kita, tačiau joks vardas neiškilo.
   -Luna!-safyrinės akys išsiplėtė. Rajanas. Tas balsas... Kažkas nutiko. Stryktelėjo iš lovos pasileisdama laiptais žemyn. Apačioje atsidūrė taip greitai, jog nė pati to nepastebėjo. Staigiai stabtelėjo ant paskutinio laiptelio. Akys prisipildė baimės.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Baimė, nerimas, deginantis skausmas pilvo srityje, akyse juodi taškai, širdies ritmas sutrikęs tarsi ji pati pasiruošusi iššokti, bet kurią sekundę. Šie jausmai kamavo jaunajo vampyro organizmą. Nuodai. Jo venomis tekėjo nuodai, kurių kilmė nežinoma, kaip ir jų autorius. Galima neabejoti, jog rankas prikišė raganius. Patyręs ir gerai išsimokslinęs. Tokie nuodai greičiausiai nepražūdo, o tik kelia skausmą, haliucinacijas, beribį prakaitavimą ir deginantį skausmą aprėpiantį skrandį, kepenis ir visus kitus organus esančius pilvo ertmėje.
Viskas prasidėjo, kai tik Elijah paliko vilkų gaujai priklausantį namą, jis žinojo ir panikavo. Stresas jau tada vertė Chris' ą nevykti ten. Jis nujautė kas jo laukia. Tėvo parašytas pranešimas, kurį jis slėpė nuo Lunos kėlė chaosą jaunojo vampyro galvoje. Ir tik vienas žodis, kurio išsigasdavo kas antras vampyras - raganos. Jų kėslų niekada nenuspėsi. Puikiai ir krupščiai paruoštas planas, kuris be jokių abejonių pasieks adresatą ir jį sunaikins.
Elijah visada buvo drąsus ir šmaikštus. Kartais jis dėl to kentėdavo, kartais tai leisdavo jam jaustis viršesniu už kitus. Tad šįkart jo naglas snukis sugebėjo sugadinti visus reikalus vampyrams ir žinoma jam pačiam. Juk skausmas dabar kamuoja patį Dawson' ų šeimos atstovą, kuris kažkada turėtų perimti tėvo veiklą. Taip taip.. skamba juokingai. Toks nenaudėlis ir prisidirbt mokantis jaunuolis tik bėdų maišas. Vienintelė gera žinia ta, kad Joseph' as ( Elijah tėtis) nieko nežino. Pasisekė, kad jis buvo išvykęs į kitą kovos lauką.
Klausimas. Kas nutiko? Atsakymas paprastas. Rudaplaukis nuolat nesutardavo su raganių šeimos atstovais ypač su Greinfield' ais. Jų tikslas sužlugdyti Chris' ą  (ne tik jį, tačiau dabar jis atrodė labiausiai to nusipelnęs) ir jo svajones. Viskas ne be reikalo. Saldusis berniukas sugebėjo jų sūnų paversti vampyrų, kas gali būti dar blogiau? Tad dabar šie nori jį palaužti. Jiems puikiai sekasi. Nuodai suleisti į kaklą iš pasalų, kada Dawson' as nė nesitikėjo. Štai ir istorija, kuri dabar verčia šį jauną, nekaltą berniuką kentėti. Žinoma čia galima paminėti ir kovas, kurios tikojo tarp šių dviejų pusių: vampyrų ir raganių. Greinfield' ai buvo seni vampyrų priešai dar prieš Elijah ten pridirbant, tačiau pasisekė dabar Elijah tik todėl, jog turėjo gerą draugą.
Rajanas tikras šeimos ptikėtinis, jis tarsi brolis, kuris padeda, gelbsti ir šioje situacijoje. Nors jo idėja nebuvo pati geriausia. Atgabenti Elijah į Lunai priklausantį namą? Rimtai? Kas gali būti baisiau, kaip matyti mylimą žmogų kenčiantį.
- Bro.. - vos girdimai pražiojęs lupas burbtelėjo rudaplaukis, - ne.. rei.. kia, - skiemenimis iškemenavo žodį prieš pat prarandant samonę.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Ji, Luna Gardner, Avery - Mišelės žudikė, išvargusi ir išsekusi grįžo į namus, tačiau užteko atpalaiduojančio dušo ir poros, nors, regis, išmiegojo daugiau nei parą, valandų, kad pilnai atsigautų, o štai prieš kelis mėnesius dingęs grynakraujis dabar vos pastovėjo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė sveikas. Žaizdų ar sumušimų nebuvo, tačiau tos melsvai - žalios akys ir šalto prakaito išpiltas kūnas... Išdavikiškai sakyte sakė, kad vaikinas bet kurią akimirką neteks sąmonės.
   -Kas nutiko?-balsas drebėjo, tik tamsiaplaukė to turbūt nejautė. Kobalto mėlynumo akys stebėjo vampyrą, visom jėgom atsirėmusį į draugą.
   Balsas... Silpnas ir vos girdimas. Niekad nemanė, kad kada nors taip bijos. Ji dėl savęs taip nebijojo kaudamasi su Mišele, kaip dabar dėl Elijah. Tiesa sakant, jai nerūpėjo. Adrenalinas tuo metu pumpavo visu kūnu ir Avada Kedavra burtažodis Lunai mažiausiai rūpėjo, o juk galėjo mirti... Jei tik Mišelė nebūtų išnaudojusi visų savo jėgų kitiems kerams ir būtų taikliau nusitaikiusi... Ji nebestovėtų čia, nebežvelgtų taip į Elijah. Nė nebūtų atsisveikinusi su juo.
   Kūną pervėrė keistas skausmas, o galbūt suvokimas. Ir vis tiek ji bijojo ne dėl savęs, o dėl jo, melsvakio vaikino.
   Žioptelėjo pastebėjusi, kaip Rajano raumenys įsitempia sugaudami susmukusį draugo kūną.
   -Nešk jį į kambarį,-davusi komandą šovė į virtuvę. Akys naršė įvairiausius buteliukus. Didžioji dalis buvo maistui pagardinti arba pinaties nakčiai skirti. Jokio viralo, kas padėtų iškęsti Elijah skausmą.
    Tyliai keiktelėjo suglausdama abu delnus ir priglausdama prie veido. Apsidairė. Nežinojo, ko griebtis. Nė nežinojo, kas jam nutiko. Rajanas taip ir neatsakė. Nėrė pro duris į antrą aukštą. Laiptais užšuoliavo it kokia stirna.
   Baltuose pataluose, kuriuose visai neseniai miegojo ji, Pusmėnulio gaujos alfa, dabar gulėjo sąmonę praradęs vaikinas.
   -Kas nutiko?-dar kartą paklausė, tik šįkart griežčiau, aiškiai leido suprasti, kad neišsisuks.
   Vampyras kryptelėjo galvą į vilkolakę, kurį laiką taip ir žvelgė tylėdamas. Atrodė, kad atsakymo neišgirs. Rodėsi, kad ne tik Elijah atsijungė, tačiau ir Rajano kalbėjimo įgūdžiai.
   -Raganos...-žvilgtelėjo į nuodų veikiamą draugą,- o visas smulkmenas papasakos pats...-pratarė persibraukdamas ranka per plaukus.
   -Rajanai,-sukando dantis, tačiau šis tik papurtė galvą. Atsakymo negaus, net jei bandys jį nudėti. Ką gi, pasiruošė kankinti savo vaikiną. Taip lengvai ir paprastai visko nepaliks.
   Tyliai atsiduso sukryžiuodama rankas ties krūtine. Tuomet žengusi kelis žingsnius atsisėdo ant lovos. Nužvelgė Elijah.
   -Ačiū... Tu taip pat turėtum pailsėti,-kryptelėjo galvą į Džes vyrą. Šis nesipriešindamas ir, regis, išvargęs (šitai mergina pastebėjo tik dabar) linktelėjo.
   -Pasirūpink juo,-menkai šyptelėjo, o tuomet dingo palikdamas Pusmėnulio gaujos alfą su vampyru.
   Gali nė neabejoti...
   Laukė ilgas ir intriguojantis pokalbis.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Sąmonės netekimas. Na, turbūt pirmas kartas vyruko gyvenime. Tai gali nutikti išvydus begalinio grožio merginą arba kaip šį kartą, apnuodytam raganų.
Vaikinas prabūdo kambaryje, šalia jo stovėjo Luna ir buvo vos girdimi tolstantys Rajano žingniai..
Jis išėjo.. - pirmos mintys apsireiškusios jaunojo vampyro galvoje. Jis žinojo, kad Luna taip visko nepaliks, net jausdamas baisų skausmą pilvo srityje, šaltkrėtį, prakaitą ir galvos sukimasi, jis turės pasiaiškinti. Bet ne dabar.. Man bloga
Dawson' as nežinojo, kokių nuodų jam buvo suleista, tačiau pagal simptomus viskas turi išsivaikščioti per 32 valandas. Ir visi simptomai kas kart stiprės, o po to, jo vampyriški instinktai šaukte šauks šviežio, dar šilto kraujo, tačiau Luna tikrai to negalėjo numatyti ir ji nė nežinojo kas jos laukia.
- Svei - ka, - vos girdimai, tačiau aiškiai išskemenavo Elijah, nes jo gerklė be proto žiuvo, buvo suėtinga kažką sakyti. Na būk supratinga, gražuole, nors dabar nieko neklausk.. - suktelėjo galvą į kitą pusę. Ten ant spintutės stovėjo tuščia stiklinė. Pažvelgęs į ją vėl atsigręžė į Luną, tikėjosi, kad ši supras užuominą.
Rudaplaukis negalėjo pajudėti jo kojas ir rankas atrodo surakinęs paralyžius. Skausmas vis labiau ir labiau plito po jo kūną atrodė, kad jis visas tuoj plyš ar bent jau bus perplėštas per pus, o vanduo, šalti kompresai kažkiek padės.
- Ga - li, - dustelėjo Dawson' as, nes lėmenti žodžius buvo didžiulis vargas, - padaryti vais - ta - žolių trinktū - ros, tai kažkiek at - palai - duos. - Pabaigęs sakinį jis vėl išvydo šešėlius akyse ir tai nebuvo kažkas paprasto. Rodos jis matė žmonių siluetus. Taip. Tai žmonės ir ne bet kas. Jo tėvas ir Jordan' as. Jie mušasi, tačiau vampyras bejėgis prieš savo haliucinacijas, jis joms pasidavė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijah Chris Dawson »
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Tyliai iškvėpė orą persibraukdama ranka per ilgus, juodus plaukus. Nepaklusni sruoga užkrito ant veido, nusibraukė šią safyrinėmis akimis stebėdama busti pradėjusį vampyrą. Šyptelėjo nesusivaldžiusi. Grynakraujo nematė ištisus mėnesius, tad dabar, net po visko, kas neseniai įvyko, nuoširdžiai džiaugėsi pagaliau jį matydama. Nė pati iki šiol nesuprato, kaip stipriai buvo jo išsiilgusi. Noras vienu metu pasmaugti ir stipriai apkabinti draskė jaunąją anglę.
   -Labas, slapuke,-vyptelėjo kiek paerzindama. Troško išklausinėti visko, kas nedavė ramybės, išlieti visą pyktį ir išgąstį, o tuomet... Iki to dar spės prieiti.
   Užuominą suprato. Žengusi kelis žingsnius paėmė stiklinę. Stabtelėjo vos per kelis centimetrus nuo lovos. Liūdnai žvilgtelėjo į kančiose besipliuškenantį vaikiną. Atsiduso nusisukdama ir nužingsniuodama į vonią. Prileidusi vėsaus, gaivinančio vandens atnešė šį Elijah'ui. Atsargiai pridėjo stiklinę prie lūpų.
   Buvo itin keista matyti vaikiną tokį. Negalintį pajudėti, normaliai kalbėti, kenčiantį ir bejėgį. Vampyras, kuris visuomet pasižymėjo jėga dabar buvo lengvas taikinys priešams.
   Linktelėjo gavusi prašymą. Padėjusi stiklinę ant spintelės nusileido į apačią. Prireikė nemažai laiko, kol mergina surado visas reikiamas žoleles ir pareigingai bei atsakingia atliko, ko prašyta. Giliai įkvėpė alkūnėmis atsiremdama į stalviršį. Paslėpė veidą delnuose. Prabėgo kelios sekundės, o galbūt ir kelios minutės. Luna neatsitraukė, tebestovėjo mėgaudamasi tyla. Mintys... Galvoje buvo neapsakomai tuščia. Ar ją taip paveikė Elijah savijauta ir bejėgiškumas?
   Persibraukė delnais per veidą, žengė kelis žingsnius laiptų link. Jautėsi keistai, tarsi nuodai būtų paveikę ją pačią. Papurtė galvą sugrįždama į kambarį.
   -Kaip jautiesi?-prisėdusi ant lovos krašto, šalia savo vaikino, nežymiai šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
"Slapuke", tai nuskambėjo taip banaliai. Juk akivaizdu, kad Chris' as visada ir visur turi problemų. Jis lyg nesėkmių magnetas visur prisišaukiantis bėdas. Tik klausimas ar viskas dėl to, kad jis antgamtikas ar dėl to, kad nešioja Dawson' u šeimos pavardę. Turbūt abu variantai tiks visur.
Dar palauk.. - mintijo Elijah. Jis žinojo, kad Luna nori visų atsakymų į jo klausimus, tačiau ir jis turi jai ne vieną pradedant faktu, ką ji veikia visą šitą laiką ir kaip viskas baigėsi. Juk ji prisidirbusi kur kas daugiau. Jei ne Rajano ilgas liežuvis Dawson' as iki šiol nieko nežinotų, tačiau.
Skauda, bloga ir noras atsigauti dabar buvo už viską svarbesnis, nes tik kai atgaus savo jėgas rudaplaukis galės liepti merginai pasiaiškinti, nors ji, trubūt, tikėjosi to pačio.
Luna suprato užuominą. Šaunu. Lupas suvilgė šalto vandens čiurkšlė. Tačiau pasimėgavimas buvo toks trumpas, nes žaizdos burnoje neleido nieko praryti, nors jos greit pagydavo, tačiau ir vėl išopėdavo.
Lunai palikus jį vieną jis užmigo, pasąmonė užtemo ir tos kelios minutės truko lyg daugybė metų. Chris' ui tos kelios sekundės virto visa amžinybe, ne dėl to, kad jis smigo, tačiau haliucinacijos, jos jam siuntė blogus signalus apie jo tėvą ir tas nerimas, žinia, kad tėvas dabar kažkur išvykęs vertė jį dar labiau nerimauti ir bijoti to, kas turbūt neišvengiama.
Iš jo gilių pamąstymų jį pažadino rūpestingas ir baimės kupinas balsas.
- Skauda, tačiau kai tu šalia, kur kas geriau, - Pagaliau žalsvai - melsvų akių šeimininkui nebereikėjo skemenuoti, jo mikčiojimas jo nenutraukė. Gal kalbėjo ir lėtai, tačiau rišliai ir aiškiai. Vadinasi nuodai ėmė leistis žemyn venomis ir vis labiau plisti po kūną. Kas leidžia suprasti, jog dabar rudaplaukis išgyvens pragarą. Ir nuo to niekur nepabėgsi. Teks. Nors turėti priešnuodžius būtų kur kas efektyviau, tad, kai tik jis pakils iš lovos, bandys surasti priešnuodį, kad turėtų, jei kada vėl tie neišprūsėliai sugalvotų pakenkti.
- Prigulk šalia.. - tarstelėjo Dawson' as pasislinkdamas į šoną. Nors jis ir pyko, tačiau meilė jai kur kas stipresnė už bereikšmias intrigas.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Šyptelėjo išgirdusi jau normalesnį ir aiškesnį atsakymą. Regis, grynakraujui gerėjo. Galbūt nežymiai, tačiau gerėjo, o tai reiškė, kad baimė ir nerimas pamažu ėmė slūgti. Netrukus galės viską išsiaiškinti ir turbūt pati pasiaiškinti, mat, nujautė, kad Elijah nutuokia ar netgi žino, ką ji veikė visą šį laiką, kol jo nebuvo šalia.
   -Net mirties patale romantikas?-paerzino dar kartą įsmeigdama žvilgsnį į melsvai žalias akis. Visą pyktį ir baimę nuslopino ilgesys. Ji velniškai jo ilgėjosi.
   Tyliai atsiduso. Prabėgo vos keli mėnesiai, o įvyko tiek daug... Abu galėjo mirti ir daugiau vienas kito nebepamatyti. O kas tuomet? Iš sielvarto būtų paskendę tamsoje, liūdesio liūne?
   Mintis išbalškė vaikino balsas. Nesusivaldžiusi šyptelėjo. Regis, jis lygiai taip pat stipriai ilgėjosi jos, savo tamsiaplaukės.
   -Jau maniau, nebepaprašysi,-tyliai, kiek apsimestinai nusijuokė ištiesdama kojas ir susirangydama šalia Dawson'ų šeimos atstovo. Trumpam užsimerkė mėgaudamasi juntama šiluma ir ramybe. Ji išmiegojo daugiau nei parą laiko grįžusi iš ministerijos, tačiau jos nė iš tolo neatstojo to, kaip dabar jautėsi Pusmėnulio gaujos alfa.
   Kambaryje kurį laiką tvyrojo ramybė. Mergina klausėsi ramiai plakančios Elijah'aus širdies plakimo. Pagaliau, po tokio ilgo laiko ji jautėsi visiškai atsipalaidavusi. Galvoje buvo tuščia, nekankino nė viena problema ar rūpestis. Užsimerkusi plačiai nusišypsojo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Pyktis, meilė ir aistra. Tai žodžiai aprėpiantys didžiają dalį vampyro minčių ir jausmų. Elijah nekentė melo, tai tarsi apgaudinėjimas savęs, nors tuo pačiu ir kito. Juk visi žinome, melo kojos trumpos, o tiesa visada pasiekia šviesą. Taip buvo ir šį kartą. Rajano ilgas liežuvis suteikė Dawson' ui naudingos informacijos apie Luną, nors tai ką sužinojo jo beveik nenustebino. Drąsi, nebaikšti ir visad pasiruošusi pasitikti savo mirtį. Baugu, kraupu ir gražu. Nors gal labiau nenormalu. Dažniausiai merginos apibūdinamos tik keliais žodžiais, kurie siejasi su švelnumu, pasitikėjimu ir ramumu, tačiau juodaplaukei nei vienas žodis netiko.
- Iš manęs ne koks romantikas, o be to, apie kokią mirtį kalbame? - Baikščiai pajuokavo, tačiau skausmas veriantis krutinę vaikiną trumpam nutildė. Tik tyli aimana turėjo paliesti vilkės ausų bugnelius.
Dabar Chris 'ą valdantys jausmai ir balsas iš pasąmonės gilumų liepė neatstumti merginos. Tai priežąstis, kodėl jis ją pakvietė šalia. Pyko, labai pyko, juk jie planuoja ateitį kartu, o ji rizikuoja savo gyvybe, ne tai, kad rizikuoja, o tiesiog atiduoda likimui į rankas. Ji ten galėjo žūti ir ką tada darytų 23 metų jaunuolis. Bus priverstas gyventi vienas, palaužtas skausmo ir nevilties, kad gyvenimas iš jo atimė jo vilkiūkštę, tą kurią labiausiai mylėjo. Dėl to dabar saldžiosios porelės laukė rimtas pokalbis, bet tik po to, kai po žalsvai - melsvų akių savininko kūną išsivaikščios grėsmingi nuodai. Kurie nenužudo vampyro, o nusiunčia jį į giliausių kančių sūkurį.
- Galėjau ir nepaprašyti, - jau bandydamas šmaikštauti atkirto Chris' as. Vos tik mergina susirangė šalia, jo kūnu perbėgo malonių šiurpuliukų banga. Ji ir jos meilė yra geriausias vaistas nuo nuodų poveikio. Nė nepastebėtai abu jaunuoliai užmerkė akis ir užsnudo.
Nerimas vis nerimas smaugė antgamtiko kaklą, jis jautė nelaimę. Tik nežinojo ar tai nuodai ar tikras pojūtis perspėjantis jį prieš baisią tragediją.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   -Verčiau pailsėk,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius klausai pagavus neapsakomai tylią, tačiau pro vilkišką klausą neprasrūdusią vaikino aimaną. Jautėsi bejėgė. Elijah kentė beprotišką skausmą, gulėjo negalėdamas pajudėti, o ji... Ji paprasčiausiai žvelgė į jį tikėdamasi, kad viskas pasibaigs kuo greičiau.
   Kaip apgailėtina...
   -Tai buvo tik laiko klausimas,-vyptelėjo kilstelėdama galvą, žvilgsniu susirasdama melsvai žalias vaikino akis. Stengėsi pastebėti ir suprasti, kaip iš tiesų jautėsi vampyras. Žinojo, kad jis, kaip ir ji pati, mėgo nuslėpti savo tikrą būklę, kad ši nustotų dėl jo nerimauti. Ha, Luna per daug gerai pažinojo grynakraujį, kad būtų taip lengvai apgauta.
   Staiga susimąstė. Pora tapo dar Hogvartso laikais, o bendravo... Jau dešimt metų? Juodi antakiai šovė į viršų. Laikas taip greitai ir nepastebimai prabėgo. Nesunkiai galėjo prisiminti visas vaikiškas ir kvailas išdaigas Hogvartso laikais, intrigas ir pykčius. Atrodė, kad viskas buvo taip seniai ir kartu...
   Šyptelėjo lėtai iškvėpdama orą. Prisiglaudė arčiau Elijah'aus padėdama galvą šiam ant krūtinės ir įsmeigdama žvilgsnį į langą. Žiemiškas vėjas lenkė medžių galvas purtydamas nuo šių baltas, purias sniego kepures. Snaigės pamažu leidosi ir nuklojo visą ežerą, vasarą taip žaviai raibuliuojantį, bei žemę. Visur puikavosi balta spalva.
   Kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Vaizdas už lango išnyko paskęsdamas tamsoje. Patogiau susirangiusi šalimais Elijah'aus netrukus užsnūdo. Tylus širdies plakimas ramino ir migdė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Namas skendėjo neapsakomoje tyloje. Net už lango įprastai niekaip neužsičiaupiantys paukščiai dabar tylėjo. Turbūt ir šie nujautė ore tvyrantį mirties tvaiką. Buvo per tylu, tai slėgė ir varė iš proto. Sugrįžusi iš Magijos Ministerijos mūšio čia buvo viena, tuo metu namas taip pat skendėjo tyloje, tačiau šįkart... Šįkart viskas buvo kitaip. Ji buvo išsekusi, tik nebe fiziškai, o psichologiškai, jautėsi taip, tarsi kas nors būtų išplėšę dalį jos sielos.
   Niekad nemanė, kad teks išgyventi tai dar kartą. Patirti dar kartą, ką reiškia netekti artimo, tik šįkart ne tik, kaip seseriai, tačiau, kaip draugei ir alfai. Betos mirtis sukrėtė visą gaują.
   Ji stengėsi... Stengėsi saugoti juos visus, ginti ir verčiau pasiaukoti pati nei leisti kuriam nors iš jų, tačiau vis tiek mirė ne ji, o Džesika. Kad ir kaip tą kartą stengėsi atkreipti dėmesį į save, burtažodis buvo skirtas ne jai.
   Tyliai atsiduso persibraukdama rankomis per veidą, o tuomet per ilgus, juodus plaukus. Kol Elijah stengėsi padėti atsigauti Rajanui, ji liko čia, Pusmėnulio gaujos name, kartu su mažąja jo atžala. Nė neįsivaizdavo, kaip turėjo jaustis Marlena, netekusi motinos būtent dabar, kai artėjo pirmoji pilnatis ir naujieji namai - Hogvartsas. Mergaitei reikėjo motinos, o ji susimovė ir neteko betos.
   Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo antivilkinio eliksyro buteliukais. Rauktelėjo antakius prisimindama šlykštų skonį, o tuomet giliai įkvėpusi vieną susivertė iki dugno. Prireikė be galo daug pastangų viso skysčio neišspjauti ant baro. Po Džesikos mirties skrandis atsisakė bet kokio maisto, ką jau kalbėti apie tokio šlykštumo eliksyrą.
   Susiraukė paimdama antrąjį buteliuką ir pasukdama antro aukšto link. Artėjo pilnatis, o čia, name, dabar buvo dvi vilkolakės - alfa ir jaunoji vilkė. Kiti gaujos nariai supratingai paliko jas vienas, žinojo, kad Marlenai reikės laiko, kol atsigaus ir bent šiek tiek pasimirš.
   Stabtelėjo ties šviesaus medžio durimis. Trumpam užsimerkė nuvydama visas mintis šalin. Ji laukė. Velniškai laukė jos balso. Vylėsi, kad atidariusi duris ras Džesiką kartu su savo dukra linksmai besikvatojančias.
   Pravėrė duris žvilgsniu susirasdama kambaryje vienatvę kenčiančią Marleną. Nieko nesakė, kantriai laukė šios reakcijos. Nors su vaikais elgtis nemokėjo, tačiau žinojo, jog spausti jos nedera. Puikiai suprato, ką ji jaučia ir kaip trokšta visą skausmą kur nors išlieti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
 Jos nebėra. Mintis, eilinį kartą ropodama galvoje tvyrančia dykuma, privertė Marleną pasijausti mažu, nieko nemokančiu vaiku. Užsimerkusi mergaitė vis dar matė grįžtančią Luną. Vieną. Šokas, po to suvokimas ir... Skausmas. Ji dar tik mažas vaikas. Na ir kas, kad jai jau vienuolika ir jau stovi sukrauti lagaminai, vis primindami apie artėjančius mokslo metus. Jai reikia mamos. Jos raminančių žodžių, švelnaus glėbio ir kraupiai tikslios nuojautos.
 Viena naktis ir anksčiau buvęs toks saugus ir šiltas mergaitės pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Galbūt ji šiandien ne viena, bet kas rytoj? Ši siaubinga mintis, kad kitą kartą tai gali būti bet kas kitas iš gaujos, kad ir ji pati, neleisdavo rudaplaukei užmigti. O naktimis pažadindavo košmarai, kuriuose ją kažkas vijosi. Tu kita, tu kita - persekiotojas vis nenutildavo.
 Ir dabar Marlena nenorėjo, ne, negalėjo pajudėti. Užverktos akys tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į užtrauktą langą. Mergaitė nežinojo, kuris dabar paros metas. Tiesą sakant, ir nenorėjo žinoti, kad išvis egzistuoja išorinis pasaulis. Mielai būtų praleidusi visą likusį savo gyvenimą šiame mažame burbule. O ir silpnumas, įspėjantis apie artėjantį virsmą, nepridėjo motyvacijos keltis iš lovos.
 Marlena dar labiau susivyniojo į antklodę. Dabar matėsi nebent iš po jos kyšanti koja, išduodanti, kad čia dar slepiasi ir rudaplaukė. Mergaitei norėjosi verkti, bet ašaros, regis, pasibaigė. Tad taip ir liūdnai šniurkščiojo. Ir ji girdėjo žingsnius, kaip klektelėjo durų liežuvėlis ir atsidarė durys. Nieko nesakė. Tikėjosi, kad tas kažkas apsisuks ir išeis. Kad ir Anglijos karalienė ar net pati Luna. Marlena savo noru iš lovos nesijudins.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Giliai, tačiau itin tyliai atsiduso. Stovėjo viduryje kambario pirmą kartą gyvenime nežinodama, kaip elgtis. Įprastai visuomet susitvarkydavo. Nauji vilkai jai nebuvo naujiena. Padėti išgyventi pirmąjį virsmą, sustiprėti ir įgusti Lunai tapo kasdienybe, tačiau, kaip elgtis su ta, kuri taip stipriai kentėjo, neįsivaizdavo. Troško, kad į kambarį būtų įžengusi rudaplaukė beta ir pašiepusi savo alfą, jog nežino, kaip elgtis su maža mergaite, būtų šią pralinksminusi ir paguodusi.
   Kodėl Elijah su Rajanu būtinai nusprendė išvykti ir palikti ją vieną tvarkytis su mažamete mergaite? Rajanui šitai kur kas geriau sekėsi, visgi buvo šios tėvas. Rauktelėjo antakius ketindama suniurzgėti, tačiau susilaikė. Vargu, ar šitai būtų paguodę jaunąją Hatfield.
   Padėjusi antivilkinio buteliuko eliksyrą ant spintelės, esančios šalimais lovos, prisėdo ant lovos krašto nužvelgdama po antklode besislepiančią mergaitę. Regis, ši buvo priėmusi gana akivaizdų sprendimą - atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir likti vienai. Ką gi, suprantama.
   Kurį laiką tylėjo nepratardama nė žodžio, klausėsi, kaip tyliai plaka Ashley širdis, ir kaip garsiai ši šnopuoja. Turbūt ašarų nebeliko, teliko tik skausmas.
   -Būdama tavo metų netekau vyresniojo brolio, tuo metu skausmas man atrodė nepakeliamas...-lėtai, atsargiai rinkdama žodžius ėmė kalbėti,-man trūko jo... Velniškai trūko... Tada niekas kitas nerūpėjo, norėjau, kad jis sugrįžtų ir viskas būtų, kaip buvę... Negalėjau būti su gauja, jie visi man priminė jį, todėl pabėgau į Hogvartsą...-vyptelėjo, o po to rauktelėjo antakius prisiminusi savo praeitį.
   -Žinau, kad nenori nieko matyti, bet tavęs vienos aš nepaliksiu,-tarsi pažadėdama jai, po antklode besislepiančiai mergaitei, tarsi pati sau, o galbūt iš aukšto į jas žvelgiančiai Džesikai, ištiesė ranką atsargiai patraukdama antklodės kraštą nuo Hatfield galvos. Žvilgsnis akimirksniu nuslydo ant pagalvės išsidraikiusiais rudais plaukais. Būtum galėjęs pasakyti, kad čia ji, beta, kuri visai neseniai žuvo miške.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
 Tik dabar Marlena susiprato, kad vienintelis žmogus, kuris šiuo metu jai trukdytų, buvo Luna. Vis gi tėtis pats dabar sunkiai tvarkėsi ir su Elijah išvyko...kažkur. O ją paliko čia su Luna. Juodaplaukės mergaitė visiškai nenorėjo matyti. Didelė dalis jos laikė alfą atsakingą už mamos mirtį, dar didesnė - troško, kad mirusi būtų ji. Todėl Ashley ir toliau ramiai gulėjo. Žinoma, Lunos ji neapgaus, kad miega, bet galbūt mergina pati susipras ir išeis.
 Deja. Lova įdubo ir gaujos vadė atsidūrė žymiai arčiau negu Marlenai norėtųsi. Brolis tai ne mama. Po tokios minties mažos užsispyrusios mergaitės ausys tarsi užsiblokavo. Ne, ji nenorėjo girdėti Lunos istorijos. Jai ji net ir nelabai rūpėjo. Tiesiog norėjosi būti vienai.
 Dingus saugiai antklodės priedangai, Marlena atsisėdo. Riebaluoti ir kelias dienas neplauti plaukai buvo pasišiaušę ir taip susivėlę, kad vargiai šukas iš jų ištrauktum. Piktas žvilgsnis sustojo ties praviromis spintos durimis, kuriose matėsi veidrodžio dalis, o joje - Marlena. Maža Džesikos kopija. Supykdyta tokios minties, mergaitė pasičiupo šalia lovos buvusią šlepetę ir sviedė į spintą. Dusliai atsitrenkęs, apavas uždarė duris taip paslėpdamas ir veidrodį. Mergaitės išvaizda jai kasdien primindavo mamą, ji net svarstė apie plaukų nudažymą. Galbūt juodai, kaip tėčio arba visai šviesiai, kad nebūtų panaši į save.
-Išeik,-tyliai, net neatsisukusi į Luną, tarė mergaitė.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Kaip greitai draugiški santykiai peraugo į neapykantą. Puikiai prisiminė, kaip mažoji Hatfield krykštaudama lakstė po Pusmėnulio gaujai priklausantį namą bėgdama nuo savo motinos, linksmai besikvatojančios iš dukters. Dar visai mažytė, vos kelerių metų mergaitė nuolat atbėgdavo pas ją, alfą, ieškodama apsaugos nuo besivaikančio "monstro", o štai dabar... Apsauga virto monstru, pražudžiusiu jos motiną.
   Nepratarė nė žodžio. Sėdėjo ramiai ir akylai stebėdama Marleną, o tiksliau - jos atvaizdą veidrodyje, į kurį visai netrukus buvo paleista tapkė. Durys užsivėrė paslėpdamos su savimi veidrodinį stiklą. Tyliai atsiduso pakildama nuo lovos. Ne, išeiti neketino, tik ne taip lengvai.
   -Tik po to, kai išgersi šitai,-paėmusi nuo spintelės buteliuką su antivilkiniu eliksyru ištiesė jį rudaplaukei,-bei apsilankysi vonioje,-mostelėjo galva į kambario gale esančias duris. Eliksyrą laikė stipriai, mat, nujautė, kad Ashley geranoriškai šio negers, tad tikėjosi staigaus judesio ar šauksmo. Buvo pasiruošusi bet kam, blogiausiu atveju privers paklusti ją, kaip alfa. Galbūt anksčiau įtakos tai ir neturėjo, bet dabar, kai pasireiškė rasė, jaunoji Hatfield privalės paklusti. Visgi vylėsi, kad to neprireiks. Nemėgo duoti komandų, kaip alfa, tokiose situacijose.
   Ramiai žvelgė į lovoje sėdinčią susivėlusią ir piktą personą. Keista, tačiau pakankamai ilgai tvardėsi nesuirzusi ir neiššiepusi ilčių.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
 Marlena jautėsi pavargusi. Vien tas šlepetės metimas, regis, išsiurbė paskutinius jėgų likučius. Mergaitė norėjo klykti ar kitaip išlieti viduje kunkuliuojantį pykčio ir skausmo eliksyrą, bet tesugebėjo tik sėdėti sudribusi kaip maišas. Net ir spintos uždarymas, prieš akimirką atnešęs kruopelytę džiaugsmo, dabar atrodė beprasmis.
 Lunos buvimas šalia tik blogino Ashley savijautą. Kiek viso šito spektaklio buvo alfos ir motinos žudikės pareiga, o kiek - nuoširdus rūpestis? Marlena nebežinojo ir nenorėjo žinoti, jautėsi per daug pavargus net ir galvojimui apie tokius dalykus. O tai vis tiek tai nieko nepakeistų.
 Lėtai užmerkusi ir atmerkusi akis, mergaitė nukreipė žvilgsnį į buteliuką aukso vertės eliksyro. Mielai būtų paleidusi jį į sieną, bet... Ji vis dar suvokė, koks tas skystis brangus, o ir rankos nekilo. Jo gali prireikti kitam gaujos nariui, o ji... Ne, ji nebus savanaudė. Kažką neaiškiai numykusi, mergaitė dribo atgal į lovą. Nuo jos svorio trumpam subangavo čiužinys.
 Marlena nebenorėjo ir neturėjo jėgų užsikloti, kad galėtų toliau dusti po šilta antklode. Net kiekvienas įkvėpimas reikalavo pastangų, o ankščiau viduje degęs pyktis po savęs paliko tik nykią tuštumą.
 Kokia beprasmybė.