0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Tiriamu žvilgsniu stebėjo Arabella. Mergaitė atrodė sutrikusi, it kiškis užspeistas į kampą, suprantantis, kad mirtis nebe toli, ir išsigandusi. Taip, Holland iš tiesų priminė tą vargšą kiškutį, tankiai kvėpuojantį, baikščiai stebintį savo užpuolikus. Pabaiga jau nebe toli.
   Abejingai kilstelėjo antakį išgirdusi klausimą. Nebuvo tikra, kiek tame buvo nuoširdumo ir, ar apskritai atsiprašymas buvo nuoširdus. Kita vertus, atsiprašymais nieko nebepakeisi gyvenime. Kas padaryta, tas padaryta. Buvo tik skaudu, kad tamsiaplaukė tiek laiko slėpė nuo globėjų juk turi augintinį ir ne bet kokį, o drakoną! Magijos ministerija čia įsiverš bet kurią akimirką ir iškels skandalą. Na, gal ne dabar, gal tuomet, kai drakonas bus sulig automobilio dydžio.
   - Aš nesu bejausmė, bet, jei tu mane tokia laikai, turbūt tai tiesa, - gūžtelėjo pečiais vis dar negalėdama patikėti, kad po visko, ką ji padarė dėl Holland, ši bijojo prisipažinti apie augintinį, bijojo ja pasitikėti.
   - Nesvarbu, - galiausiai papurtė galvą girdėdama, koks liūdnas mergaitės balas. - Tenorėjau pasakyti... - nutilo žvilgtelėjusi į dokumentus.
   Toptelėjo, kad galbūt net nebeverta apie tai užsiminti ir būtų geriausia palikti taip, kaip buvo iki šiol. Nepanašu, kad Arabella labai norėtų tapti jos šeimos dalimi. Ir, tiesa sakant, Luna ją suprato. Mėlynakė buvo vilkolakė, negailestinga žudikė, kuri mylėjo vampyrą, o juos supo agresyvus vilkai. Ne pati geriausia šeima mergaitei, kurios tėvus nužudė neaiškios būtybės. Skaudu buvo pripažinti, bet nenoriai teko suvokti, kad varniukei būtų buvę geriau surasti kitus globėjus. Ten, kur ji jaustųsi mylima ir saugi.
   Išgirdusi klausimą kilstelėjo galvą atitraukdama žvilgsnį nuo rankose laikomų dokumentų. Safyrinės akys nukrypo prie drakono, tuomet sugrįžo prie Holland. Neiškarto atsakė, bet ne dėl to, kad svarstė klausimą, paprasčiausiai nebežinojo, ar verta apskritai kažką sakyti.
   - Pasilik, man nesvarbu, kol jis nepridarys žalos, - gūžtelėjo pečiais. - Tenorėjau pasakyti, - pagaliau tęsė savo mintį. - Kad dabar oficialiai esi įvaikinta. Mudu su Elijah tave įsivaikinom prieš penkerius metus, turi Elijah pavardę, todėl niekas tavęs nebeieškos. Visi dokumentai pakeisti. Esi saugi, - užbaigė kalbą ištiesdama dokumentus mergaitei, o tuomet netarusi nė žodžio, nė nepažvelgusi į ją pasisuko ant kulno ir grįžo į namus.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Kodėl...? Vienas vienintelis klausimas, kuris buvo skirtas pačiai sau, pastoviai skambėjo mergaitės galvoje. Kodėl ji taip pasielgė? Kodėl nepasitikėjo savo globėja? Kodėl ji negalėjo prisipažinti? Kodėl ji negalėjo Lunai pasakyti apie drakoną vos tik jį priglaudusi? Ši nė pati to nežinojo. Žinojo, kad galėjo, bet kažkas ją stabdė, ji kažko bijojo, o dabar dėl to gailėjosi. Klaidos, praeities ištaisyti nebegalėjo, kad ir kaip norėjo, laiko atgal neatsuks. Teko taikytis su padaryta klaida, pripažinti savo klaidą ir tikėtis, kad Luna jai atleis, tikėtis, kad Arabella pati visko nesugadino viena mažyte, neapgalvota klaidele.
  - Ne, Luna... - kaltu balso tonu tarė varniukė, ant akių tarsi užsidėjo plėvelės sluoksnis, už kurio slėpėsi krūvą norinčių pabirti ašarų.  Tu ne bejausmė... Tu mano pavyzdys ir tai, kuo aš noriu tapti... Prašau, nekalbėk taip... Aš atiprašau...
  Jautėsi be galo kalta ir buvo kalta. Suprato, kokią klaidą padarė, bet nebežinojo kaip tai ištaisyti, nors ir privalėjo tai ištaisyti.
  - Luna... - galutinai pasiduodama ir pravirkdama, leisdama ašaroms upeliu tekėti skruostais, tarė, vos tik globėjai baigus kalbėti, padavus įvaikinimo dokumentus ir nuėjus. Suklupo ant žemės, pažvelgė į dokumentus. Arabella Dawson.
  Dar smarkiau pravirko, nesuprato, kaip galėjo sau leisti taip pasielgti. Jos globėjai stengėsi dėl jos, priglaudė, padėjo, mokė, dėjo pastangas, o ji šitaip su jais pasielgė. O kas jai buvo skaudžiausia, Luna, moteris, kuria Arabella norėjo tapti, kuri buvo jos pavyzdys ir siekiamybė, nusivylė ja. Arabella nuvylė ją. Tai buvo skaudžiausia, ką dar visai maža ir daug ko nesuprantanti, bet daug ką patyrusi mergaitė, galėjo pajusti.
  Ašarų upeliai paspartėjo, nors nežinia, ar logiškai tai bebuvo įmanoma. Kokia kvailė, kokia kvailė, kokia kvailė. Kaip aš taip galėjau?!
  Pamažu temo, drakonas glaudėsi prie šeiminkės, nepaliko jos vienos, tarsi bandė paguosti, o ši vis nenustojo verkusi. Nesuprato, kaltino save, nežinojo, kaip drįso taip pasielgti su sau tokiu svarbiu žmogumi. Jautėsi kalta.
  Laikrodis turbūt jau mušo vidurnaktį, kai varniukė pagaliau išdrįso pakilti nuo drėgnos žolės ir patraukti namų link. Praleido verkdama miške turbūt daugiau negu 8 valandas. Akys perštėjo nuo pastovaus verkimo ir ašarų šluostymo, o pats veidas ir akys buvo paraudę. Nebeliko iš ko verkti. Arabella bijojo, nedrįso grįžti namo, jautėsi kalta, tačiau mintis, kad naktį visi miegos, ji nieko nesutiks, kiek ramino.
  Giliai įkvėpusi, tyliai pravėrė namų duris ir palikusi batus prie durų, nužingsniavo virtuvės link, norėdama įsipilti vandens. Atrodė tragiškai, ne tik liūdna, bet ir nusilpusi.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Namas skendėjo tamsoje ir tyloje. Visiems išsilaksčius po visur ir namą palikus skendėti tyloje, čia liko tik tamsiaplaukė ir tingiai ant lovos gulintis King'as bei užgesti baigiantis židinys, tyliai, vos girdimai spragsintis. Būtent čia didžiąją vakaro dalį Luna ir praleido. Iš pradžių sėdėjo ant sofos žvelgdama pro langą, laukdama grįžtančios Arabellos, nors ir neketino kalbėtis, tačiau norėjo įsitikinti, kad ji grįš ir bus sveika. Galiausiai laikrodžio rodyklei mušant jau vienuoliktą valandą vakaro, o miegui nė neketinant apsilankyti, nusliuogė ant žemės, atsiremdama į nedideli staliuką ir sulenkusi kojas stebėjo židinį.
   Netrukus į kompaniją prisistatė ir King'as, tyliai miauktelėjęs į ausį, pasitrynęs savo minkštu kailiuku į skruostą stryktelėjo merginai ant kojų ir patogiai susirangė. Tamsiaplaukė negalėjo pasigirti, kad patogumo lygis aukštas, tačiau, kol keturkojis ramiai sau miegojo ir nė nekrustelėjo, nutarė bent jau šiam suteikti patogumą. Tyliai murkdamas šis mėgavosi lėtais, švelniais šeimininkės paglostymais. Tuo tarpu Luna stebėjo vis žemiau pašokančias liepsnas. Satyrinės akys sekė kiekvieną liepsną, kas akimirką vis mažiau ir mažiau pasistiebinčią, kol galiausiai laikrodžiui išmušus vidurnaktį, liepsnos buvo dingusios, buvo matyti tik bebaigiantys užgesti nuodeguliai. Visgi nuo židinio nesitraukė. Atrodė, kad šis savotiškai ją užhipnotizavo. Būtų mielai taip praleidusi visą naktį.
   Lauko durims prasivėrus ir į vidų įžengus mergaitei, tamsiaplaukė nė nekrustelėjo ir kaip spėjo, varniukė jos nė nematė, mat kambariai skendėjo tamsoje, todėl galimybė, kad paprasta žmogaus akis įžvelgs kitą asmenį, buvo menka. Nepratarė nė žodžio, tik klausėsi tylių žingsnių, net King'as pernelyg tingėjo nutipenti ir patikrinti, kas gi sugrįžo. Vietoj to tik tingiai nusižiovavo ir vėl užmigdamas.
   Tyliai atsidususi kiek kilstelėjo ranką delnu paliesdama skruostą. Nuo kaitros šie buvo tokie šilti, kad atrodė, jog pati ką tik būtų išlipusi iš židinio.
   - Įsijunk šviesą, - galiausiai pratarė nujausdama, kad netrukus gali kažkas dušti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Sušniurkščiusi nosimi, kuri buvo paraudusi, bėgo nuo peršalimo, ilgo užsibuvimo lauke ir ilgo verkimo, mergaitė pasisiekė aukštai esančią stiklinę ir prisipildė ją šalto vandens iš čiaupo. Stengėsi sukelti kuo mažiau triukšmo. Nenorėjo prižadinti namiškių, nenorėjo jų susitikti. Nenorėjo, kad šie sužinotų apie jos grįžimą taip vėlai ir pamatytų ją tokią.
  Stiklinės turiniui mažėjant, Arabella išgirdo Lunos balsą ir visai nesitikėdama, kad ši nemiega, tuo labiau, nesitikėdama išgirsti ar pamatyti ją, užspringo stiklinės turiniu, greit padėjo stiklinę ant spintelės ir kosėjo. Atsikosėjusi, nudelbė žvilgsnį į grindis, bet padarė tai, ko ir prašė globėja, nedrįso prieštarauti ar nebandė slėptis po tamsos skliautu. Pajungė šviesą, o po minutėlės, pagaliau išdrįso ir pakelti žvilgsnį į Luną.
  - Atsiprašau. Eisiu į savo kambarį, - nusilpusiu, pavargusiu ir prikimusiu nuo ilgo verkimo balsu, tarė. Mergaitės veidas buvo visas pavargęs, iš jo buvo aiškiai galima pasakyti, kad ši verkė, tad ši nė nesistengė to paslėpti. Paraudusios akys vis dar perštėjo nuo neseniai išlietų ašarų, o žvilgsnis buvo kaip niekad nusikaltęs, nusiminęs ir nesavas. Jautėsi kalta, buvo kalta ir tą pripažino.
  Daugiau nesugebėdama išlaikyti žvilgsnių kontakto, nuleido galvą, žvilgsnį į grindis. Nemaloniai atsikrenkštė, bandydama slėpti faktą, kaip prastai dėl šios situacijos jautėsi ir kaip ji kaltino save, nors visa tai ir buvo akivaizdu. Nenorėdama daugiau trukdyti globėjai ir nenorėdama ir toliau būti našta, lėtu žingsniu patraukė laiptų, vedančių į antrą pastato aukštą, link. Vylėsi, kad stebuklingu būdu užmigs, pamirš visa tai, nebesijaus kaip viena didelė našta ir viskas bus gerai, viskas stos į savo vietas, į senąją tvarką. Nors ir suprato, kad tai neįmanoma...

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Nepajudėjo iš vietos net ir girdėdama tą šniurkštimą nosimi bei žinodama, kaip prastai jautėsi mergaitė. Nebežinojo, kaip su ja elgtis, nežinojo, ką sakyti ir ką daryti. Kaip, po velnių, kiti susitvarko su vaikais? Paaugliais? Jie tikri nenuoramos ir monstrai. Maži, išdykėliai monstrai. Ir vieną iš jų Luna mylėjo, tik nemokėjo to parodyti.
   Kilstelėjo galvą į liepsnos liežuvius. Naikindama atneštas malkas liepsna pamažu silpo, bet dar gerą valandą turėjo išsilaikyti neužgęsusi. Iki tol kaip nors nusigaus iki savo kambario antraip užmigs čia pat. Arba spoksos į užgęsusį židinį.
   Staigiai pakreipė galvą norėdama įsitinkinti, kad Arabellai viskas gerai. Išsikosėjusi ji žvilgtelėjo į ją ir satyrinės akys susidūrė su liūdnomis, užverktomis, paraudusiomis nuo ašarų. Nenorėjo, kad viskas taip pasibaigtų, bet nuoširdžiai nebežinojo, kaip elgtis su ja. Nesuprato, ko tamsiaplaukė nori. Būtų daug lengviau, jei ji pasitikėtų ja ir kalbėtų su ja, tuomet Luna žinotų, kaip elgtis.
   - Ei, - tyliai tarstelėjo nusekdama akimis, kaip varniukė pasuka link laiptų ketindama dingti savo kambaryje. Nebuvo pratusi rodyti švelnumą ar mielumą, bet atrodo, kad būtent to mergaitei dabar ir reikėjo. Apkabinimas turi daug didesnę galią nei daugelis įsivaizduoja. - Eikš pas mane. - Ištiesusi vieną ranką kantriai laukė, kol mergaitė ateis ir prisiglaus.
   Nebuvo jos.motina ir niekad neketino ja tapti ar jos atstoti, bet Arabellai likus čia, Pusmėnulio gaujos namuose, buvo pasiryžusi padaryti, kad ji būtų laiminga. Tiesa, jai iki šiol ne kaip sekėsi. Ne atvirai, sekėsi tragiškai. Bet ji stengėsi.
   - Kokį vardą davei savo drakonui? - Paklausė stengdamasi nukreipti mergaitės mintis kitur, priversti užsimiršti ir bent šiek tiek pralinksmėti. - Be to, mudu su Elijah parvežėm tau lauktuvių. Elijah nunešė į tavo kambarį. Ji turėtų tau patikti, gana reta, - šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  Jautėsi vieniša ir nusivylusi savimi. Tokia vieniša mergaitė dar niekada nesijautė. Net tada, kai šios tėvai buvo žiauriai nužudyti žmogiškumo neturinčių būtybių, nė tada, kai ji nežinojo kaip teks gyventi toliau, ką reiks daryti, kai liko viena. Mergaitė buvo nusivylusi savimi. Nesuprato, kaip galėjo leisti sau taip pasielgti su vieninteliu žmogumi, kuriam bent truputį rūpėjo, kuris rūpinosi ją ir suteikė jai viską, ko ji neturėjo. Arabella pasitikėjo savo globėja, bet visvien pasielgė taip netinkamai. Bet ar tikrai pasitikėjo...?
  Išgirstas Lunos balsas privertė sustoti dar nė nespėjus užlipti ant pirmo laiptelio. Netikėdama globėjos žodžiais mergaitė apsisuko, nepatikliai pažvelgė į ją, minutėlę apmąstė visus galimus variantus, o tada nusprendusi pasiduoti, greit atsidūrė vilkolakės glėbyje. Suledėjusi kūną kaip mat apgaubė šiluma, rūpestis ir meilė. Atrodo, kad vienišumo išnykimui užteko tik vieno šilto ir nuoširdaus apkabinimo. Varniukė tik dar tvirčiau suspaudė globėją glėbyje.
  - Luna, aš tikrai atsiprašau... Aš nežinau kodėl taip pasielgiau... Prašau, nepyk ant manęs, - tyliu, liūdnu balso tonu tarė, priglaudė galvą prie globėjos krūtinės ir klausėsi jos širdies plakimo. Iš židinio ugnies bei globėjos kūno sklindanti šiluma, pamažu šildė liekną kūnelį, grąžino normalią kūno spalvą.
  - Jis dar neturi vardo, - droviai tarė, prisipažindama. Iš tiesų, ši nė nepagalvojo apie mėlynojo vardą arba tiesiog dar neatrado visų jo savybių, kad žinotų, koks vardas jam labiausiai tiktų.
  - Luna, nereikėjo... - susinepatogindama tarė varniukė. Pasijautė dar praščiau. Moteris taip stengėsi dėl paaugliukės, rodė rūpestį, o Arabella taip su ja pasielgė... Nedėkinga ir bjauri...
  - Kaip kelionė? Viskas buvo gerai? - slėpdama savimi nusivylusį žvilgsnį, bandydama pakeisti temą, nedrąsiai paklausė

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Vos susilaikė nenusijuokusi, kai varniukė nepatikliai į ją atsigręžė, svarstydama, ar tik nebus jai pasigirdę. Ir pati Gardner nebūtų patikėjusi savimi iš šono. Visgi sulaukusi teigiamo, kad ir nebylaus atsakymo nežymiai šyptelėjo mintyse pasižadėdama šitaip elgtis dažniau ir rodyti didesnę šilumą mergaitei. Galbūt taip jos suartės ir Arabella pasijus iš tiesų gyvendama savo namuose, šalia ją mylinčių žmonių.
   Vos po kelių akimirkų mažoji Dawson šildėsi jos glėbyje. Net King'as krustelėjo grįžtelėdamas per petį ir imdamas murkti, tikėdamasis, kad bus paglostytas ir gaus dar daugiau dėmesio. Stipriai suspaudusi tamsiaplaukę glėbyje, jog ši greičiau sušiltų, ištiesė laisvą ranką link sofos ir nutraukė nuo šios pleduką. Per plauką neužkabinusi kartu ir stiklinės su vandeniu, tyliai mintyse keiktelėjo. Galiausiai apgaubė pleduku mergaitę ir priglaudė ją arčiau savęs.
   - Nepykstu ir pamiršk tai, - papurtė galvą nenorėdama daugiau į tai gilintis. Dabar svarbiausia buvo tai, kad varniukė sušiltų ir nustotų save griaužti. Švelniai paglosčiusi skruostus pirštais atsargiai perbraukė per tamsius plaukus.
   - Vadinasi, Bevardis, - kreivai šyptelėjo. - Laikinai, - tarsi priminė pati sau, o tada žvilgtelėjo į glėbyje esančią Arabellą. - Aš geriau žinau, ar reikėjo, o, be to, tai buvo Elijah idėja. Priekaištauk jam, - nusijuokė mėgindama pagerinti slogią atmosferą.
   Sušilęs ir išsimiegojęs King'as liuoktelėjo merginai nuo kelių ir nupėdino į virtuvęs retkarčiais pasiražydamas. Virtuvėje kelis kartus sumiaukė tikėdamasis dėmesio, bet jo nesulaukęs tik liuoktelėjo ant spintelės.
   - Kalnai dar stovi, tai turbūt viskas gerai, - linktelėjo safyrinėmis akimis žvilgtelėdama į židinį ir trumpam užsimerkdama. - O tau seniai laikas miegoti, miškų princese, - dabar jau priekaištaudama, bet neketindama paleisti iš glėbio, tarstelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.