4
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Išbandyk save! '19
« Prieš mėnesį »
Išbandyk save!

*Garsus klyksmas*

Labas vakaras, Hogvartse, labas vakaras, mielas burtininke, kuris turbūt jau baigia iš nuobodulio užversti kojas. Ar nori kažką gero nuveikti? Ar nori linksmo iššūkio? Tu patekai būtent ten, kur reikia! Išbandyk save! Jau čia! Klausi, kas čia per daiktas? Ką čia reikės daryti? O gi labai paprasta - tau tereikės parašyti tekstą, į jį įpinant penkis žodžių junginius, kurie gali būti visiškai nesusiję vienas su kitu ir tokie keisti, kad iš nevilties gali tekti šokti pro langą... Ant šluotos! Kad pagautum kuo šaunesnę idėją, skrajodamas danguje.
Vis dar nesudomino? Tau juk patinka galeonų žvangėjimas? Aišku, kad patinka! Manau, dabar klausimų, ar tikrai verta dalyvauti, nebėra.
Todėl laukiu žinutės iš tavęs numeriu Parašyk-Asmenine-Žinute-Man. Ką aš norėsiu perskaityti? Tavo vardą ir pavardę, adresą, banko sąskaitos nume... Ee, ne ne, juokauju.
Man tereiks tavo veikėjo vardo pavardės ir tų penkių žodžių junginių, su kuriais žadi išvaryti savo priešininkus iš proto! Beje, dalyvauti galima tik su vienu veikėju.
Vėliau aš vėl pasirodysiu čia, pranešdama kiek dalyvių priėmė šį iššūkį ir kas kokius žodžius gavo atsiųsiu asmenine žinute. Junginiai bus išrinkti burtų keliu kiekvienam žmogučiui.
Tada prasidės didžiosios linksmybės! Jums bus suteiktos keturios dienos, kol parašysite savo grožinės literatūros tekstą, ne ilgesnį kaip 1000 žodžių, 3 asmeniu ir būtuoju kartiniu laiku Šį turėsite atsiųsti man tuo pačiu numeriuku.
Kai bus parašyti visi tekstai arba kai baigsis nurodytas terminas, jie bus patalpinti šioje temoje be autorių vardų, norint palikti bent truputį sąžiningumo, visgi čia juk konkursas su prizais! Ir tada visi forumiečiai galės balsuoti, kuris iš patalpintų tekstų yra geriausias, atsiusdamas man asmenine žinute surikiavęs numerius nuo geriausio iki blogiausio teksto (jei pavyzdžiui tekstų bus keturi, tai geriausias gaus 4 balus, šiek tiek blogesnis 3 ir t.t.).
Po dviejų dienų balsavimo aš ir vėl pasirodysiu su plačia šypsena ir sveikinimais pirmos, antros ir trečiosios vietų laimėtojams, kurie, tikiuosi, po šio išbandymo nebus praradę vilties rašyti.
Taigi, lauksiu žinučių iki liepos 11 dienos 18:00!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #1 Prieš mėnesį »
Alio, alio!
Ar jau klausot? Labai gerai! Aš vėl čia ir su labai puikia nuotaika, kadangi pasilinksminti nusprendė net 11 šaunių žmogiukų tik įdomu, kiek iš jų išliks?..
O kas dabar? O dabar galėsite rašyti. Kiekvienas dalyvaujantis gaus asmeninę žinutę su numeriuku (čia matysite, koks numeriukas, kokie junginiai). Vieni nebuvo tokie sunkūs, kiti net ir man pažvelgus kuždėjo, kad nieko gero nebus ir teks atidaryti langą...
O ką aš galiu padaryti? Tik sėkmės ir stiprybės palinkėti! O, kad būtų aiškiau, kelios taisyklės:
1.   Tekstas turi būti parašytas trečiu asmeniu, būtuoju kartiniu laiku ir jis negali būti ilgesnis nei 1000 žodžių.
2.   Tekstas turi būti grožinės literatūros, apie bet ką, kas šaus į galvą. Nori ateivių? Rašyk apie ateivius, patiko močiutės pyrago receptas? Šitą irgi gali rašyti!
3.   Tekste turi būti visi penki junginiai, jie gali būti bet kurioje vietoje, galima keisti linksnius, giminę ir laikus.
4.   Tekstus galite rašyti 4 dienas (iki liepos 15 dienos 18:00)
Pabaigę rašyti savo šedevrą turėsite jį atsiųsti man asmenine žinute, o kai jau turėsiu visus, arba terminas bus pasibaigęs šie bus patalpinti šioje temoje. O toliau jau liks forumiečių rankose, kieno tekstas šiems patiks labiausiai. Beje, neišsiduokite, kuriuos junginius gavote!

Žodžių junginiai:
1:
Trofėjaus laidotuvės;
Pilkšvėjantis marmuras;
Morkų daržai;
Pralaimėtojiška šypsena;
Šešėliai vandenyje;

2:
Pieno kokteilis;
Paryžiaus katedra;
Samurajaus katana;
Pingvinukas Džo;
Minotauras su sijonu;

3:
Pūkuotas leopardas;
Dvejetainė sistema;
Česnakinis padažas;
Kosmoso platybės;
Girgždanti lova;

4:
Vanduo tuščiame stiklainyje;
Medžio lapas nulaužė medį;
Lyja sniegu;
Sausas vanduo;
Debesų skonis kaip vaflio;

5:
Metalinių pingvinų užuolaidos;
Žalias medžio ruožas;
Plevėsuojanti vėliava troleibuso viršūnėje;
Šimtas penkiasdešimt aštuntas stulpas, pastojęs kelią;
Vėjo gūsiai velia kaktuso spyglius;

6:
Dviguba siūlė;
Dviračio stipinas;
Šiaudinis sodas;
Ventiliacijos anga;
Lapės ola;

7:
Plaukia valtis;
Stropus mokinys;
Kritimas žemyn;
Išalkęs liūtas;
Naujas kompiuteris;

8:
Devintas vanduo nuo kisieliaus;
Kai nuskęsi, pats ateisi;
Tėvai, išsijunk savo liktarnes;
"Kryptos" ketvirtas tekstas;
Pieštukas niekam netiko;

9:
Nebylūs medžiai;
Ančiuko fizionomija;
Dievas nusikvatojo;
Lempa nusišaipė;
Mėlyni plaukai;

10:
metalinis sviestas;
rašaluota kojinė;
mėlyna vaistinė;
siaubingas kosmonautas;
vandeningas juokas;

11:
Batų raišteliai;
Padvėsęs povas;
Sudaužytas Nissan'as;
Viskas normaliai;
Dovanota kepurė.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #2 Prieš mėnesį »
Hola!
A dar gyvi? Kvėpuojate? Kiek matau kelis teks po visko aplankyti skutelyje, siūlau prisijungti. Paimsim kokių gelių, ramunėlių, ar šiaip iš lauko priskinsim, gamta nesupyks, o ir žmogutis apsidžiaugs. Na, ką padarysi, kad jiems nepavyko gerai skraidyti ar, kad galbūt jie pro langus šokinėja be šluotų... Na, bet taip jau būna. Ne visi turi tiek valios, kad įveiktų tokį iššūkį, bet visada, manau, bus kitas kartas, tad nusiminti nėra ko!
O dabar visas dėmesys į forumiečius. Taip! Sveiki tinginukai, kurie nusprendė nepriimti šio iššūkio.
Na, žodžių, kad netyčia nepriveltumėte klaidų balsavimas yra labai paprastas. Perskaitote tektus. Išnagrinėjate juos. Pamąstote, kuris labai patiko. Užvalgote kažko, kad geriau galvotųsi, o tada atsiunčiate man žinutę.
Kas toje žinutėje turėtų būti? Čia dar paprasčiau! Parašote numeriuką ir tada taškų kiekį kurį jam skiriate. Taškus turi gauti visi tekstai, nuo geriausio iki blogiausio. Jei tekstų yra 10, tai geriausias tekstas gaus 10 taškus, o blogiausias 1 tašką.
Taigi, nieko sunkaus, netingim, balsuojam! Skaitymo pakankamai, bet, manau, tekstai įdomūs :)
Balsavimas vyks iki liepos 17 dienos 18:00!
(tekstus sukelsiu valandos bėgy)
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #3 Prieš mėnesį »
1. Elzė Merė Smitherson
Kartą toks veikėjas pravarde stalų senelis turėjo didelį dvarą. Su sodu. Dar jis augino šunį. Didelį ir gražų, medžioklinį šunį.  Su juo medžiojant visada pasigausi kokį laimikį, tad nenuostabu, kad augintinis buvo pavadinas Trofėjumi. Va taip paprastai ir galima suprasti, kad senolis gyvenime užsidirbo iš stalų gaminimo visai apylinkei ir, medžioklės.  Ir kadangi jis yra normalus septyniasdešimtmetis senukas, sode yra įrengti kopūstų, bulvių ir morkų daržai. Pastarieji - morkų buvo patys didžiausi. Viską ravi nusamdyta močiutė, nes mūsų diedukas yra turtingas senukas.
Ir kai kartą kažkoks pusvaikis to miesto karalius rengė ''konkursą'', kuriame reikėjo priduoti šunis jo didenybei, už marmuro gabaliuką prasidėjo ''Trofėjaus laidotuvės''. Netiesiogine prasme, nebijokit. Aišku, kad konkurse dalyvauti buvo privaloma. Trofėjus, kaip nuostabus šuo, buvo paimtas, o senukas gavo net du pilkšvėjančio marmuro gabaliukus. Pavyko nusiderėti už tai, kad šunį prieš veždamas į pilį sušukavo. O viso miesto šunys buvo ''tremiami'' į kalnus ir upes ieškoti aukso. Karaliui šis planas atrodė nerealiai geras ir protingas . Neturime teisės teisti, ypač kai šeimininkams buvo pasakyta, kad šunys vežami pasitikti imperatoriaus į gretimos valstybės sostinę.
Stalų senelis po kelerių metų nugulė kapan. Vienas, nesulaukęs savo šuns.
Tuo tarpu, mūsų mylimasis karalius buvo demaskuotas pasigedusių šunų šeimininkų ir prarado visą savo turėtą valdžią. Veliau prisivogęs jis ramiai gyveno ten pat, tarp morkų, bulvių ir agurkų (kopūstai išdžiuvo, nesugebėjo prižiūrėt vargšelis).
Kai vieną dieną jį, kaip ir visus miesto gyventojus pasiekė žinia, kad renkamos katės pasitikti Popiežiaus. Už gabalėlį stiklo, kitos valstybės sostinėje. Bala žino kam ištikrųjų to reikėjo. Pralaimėtojiška šypsena nušvietė buvusio karaliaus veidą ir jis nuėjo toliau ravėt morkyčių.
Kaip ir visose vaikų pasakose, viskas vyko labai seniai, gal tik šešėliai vandenyje bepamena kas ten atsitiko. O dabar toje vietoje gyventų tokia graži teta dalinanti vaikams saldainius, bet žmonės per maištų laikotarpį viską sudegino.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #4 Prieš mėnesį »
2. Stevie Green
Traukinys Amsterdamas -  Mastrichtas. Kaip visada tokiu laiku – sekmadienio vakarą – jis buvo beveik tuščias, tad Derekas įsitaisė prie lango viename iš vidurinių vagonų. Prakeikė savo sprendimą prieš išvažiuojant nusipirkti pieno kokteilį – panašu, kad jis buvo pasenęs, nes dabar bjauriai skaudėjo pilvą. Vyrukas suprato, kad gali tekti dažnai lakstyti į tualetą, tad nutarė, kad geriau vienoje vietoje nesėdės – reikia iš karto susirasti, kur ši vietelė traukinyje yra.

Derekas patraukė link traukinio galo. Vos įžengęs į kitą vagoną, apstulbo. Pasijuto tarsi atsidūręs kažkeliolikto amžiaus Paryžiuje. Stovėjo metalinis Eifelio bokštas (taip, vyrukas jį net pačiupinėjo), o visai netoliese – ir Paryžiaus katedra. O ji nesudegė? paklausė savęs šviesiaplaukis. Kažką apie tai buvo girdėjęs, tačiau nebuvo tikras. Geriau apsižvalgęs pamatė ir Eliziejaus laukus bei Luvrą. Nepaisant to, kad Prancūzija nebuvo „jo“ šalis, Derekas Paryžių mėgo. Ten lankėsi tik vieną kartą ir tas buvo gana seniai. Tad dabar, nors ir suprasdamas, kad jis iš tiesų nėra meilės mieste, nepraleido progos šiek tiek ilgiau čia užtrukti. Žinoma, reikėjo nepamiršti priežasties, ko jis iš viso atsibeldė į šį vagoną. Tačiau Paryžius – net ir jo imitacija vagone – tikrai buvo vertas kelių akimirkų vyruko laiko. Derekas kelis kartus apėjo Paryžiaus katedrą (tiesa, kai kuriose vietose teko grūstis pro vagone įtaisytas sėdynes: vis tik traukinys nėra pati tinkamiausia vieta tokiems eksponatams), paapmaudavo, kad negalės įeiti į Luvrą. Tačiau jis staiga išgirdo, kad žmonės čia šneka prancūziškai. Derekas labai nemėgo šios kalbos, tad skubiai patraukė tolyn, net pamiršo pažiūrėti, ar šiame vagone yra taip reikalingas tualetas.

Kitas vagonas vėl nustebino vyruką. Žinoma, po Paryžiaus Olandijos traukinio vagone tai nebebuvo taip keista, tačiau vis tiek Derekas sutriko. Iš pradžių net nesuprato, ką vaizduoja šis vagonas. Tačiau viena buvo aišku: tai yra kažkur Azijoje. Šviesiaplaukis pamatė užrašus hieroglifais. Tomis kultūromis jis visai nesidomėjo, tad neatskyrė, kuriai šaliai priklauso būtent šis raštas. Vis dėlto Derekas buvo smalsus žmogus, tad suprato, kad šiame vagone užtruks – bent jau tol, kol išsiaiškins, kokiai šaliai reikėtų priskirti vagoną. Netrukus pilvas priminė apie save, tačiau šviesiaplaukis tikėjosi, kad pavyks išspręsti šią mįslę iki atsitinkant nelaimei. Prie vieno lango vyrukas pamatė išdėliotus kažkokius ginklus. Ši sritis jam buvo labai tamsus miškas. Visą gyvenimą jis negalėjo jų pakęsti, todėl nenuostabu, kad išdėlioti ilgi ginklai nepadėjo rasti atsakymo į ramybės neduodantį klausimą. Vis dėlto jie atrodė gana įspūdingai, tad Derekas priėjo arčiau. Prie kažkokio itin prašmatniai atrodančio daikto šviesiaplaukis pamatė užrašą: „Samurajaus katana“. Antrasis žodis buvo visiškai negirdėtas. Vaikinas net nebūtų supratęs, kad katana ir yra tas daiktas, prie kurio guli šis lapelis su užrašu. Tačiau apie samurajus buvo tekę girdėti. Derekas netgi žinojo, kad tai yra japoniškas... Sakykim taip, dalykas. Mat jis nebuvo visiškai tikras, kas gi tie samurajai yra. Tik tiek, kad tai yra kažkas labai japoniško. Taigi klausimas buvo atsakytas: šis vagonas „priklauso“ Japonijai. Dabar kuo skubiau reikėjo atsakyti į kitą klausimą: ar šiame vagone yra tualetas? Deja, panašu, kad ne. Vaikinui teko beveik bėgte nešdintis į kitą vagoną ir tikėtis, kad ten sugebės atrasti rojų.

Vagonas, buvęs už japoniškojo, neatrodė panašus į nieką, ką iki tol buvo tekę matyti Derekui. Jau vien kelių šimtų metų senumo Paryžius buvo keista. Japonija... Na, tai atrodė pakankamai šiuolaikiškai, tiesiog su labai daug kultūros. Tačiau kas dedasi čia? Vaikinas apsižvalgė. Iš karto atkreipė dėmesį, kad nemato nė vieno žmogaus. Buvo padarų, panašių į juos, tačiau jie buvo kažkokie... Iškreipti. Kai kurie atrodė tiesiog pernelyg galingi ir stiprūs. Tarsi kokie... Dievai? Derekui šovė į galvą mintis: o gal tai yra kokia antikinė Roma ar Graikija? Lyg tyčia tai ir vėl nebuvo ta sritis, kurioje vaikinas jaustųsi itin stiprus. Ir vėl reikės gaišti laiką aiškinantis... Įgimtas smalsumas neleido Derekui tiesiog keliauti toliau ieškoti išsvajotojo tualeto. Viską sužinoti reikėjo čia ir dabar. Jis patraukė per vagoną žvalgydamasis į būtybes. Vienas... Sakykim taip, dievas, pasirodė panašus į Dzeusą. Derekas, žinoma, nežinojo, kaip turi atrodyti Dzeusas, tačiau įtarė, kad jeigu jis turi kažkokią išvaizdą, galėtų atrodyti būtent taip. Tačiau netoliese sėdėjusi moteris atrodė panaši į Venerą. Vaikinas sutriko. Ar čia gali būti kažkoks mišinys? Bebandydamas suprasti, ar toji moteris galėtų būti Venera, šviesiaplaukis išgirdo kažkokį barnį. Atsisukęs pamatė kaip kažkas, turintis jaučio galvą, ginčijosi su kažkokia moteriškos lyties būtybe. Kas ji galėtų būti, buvo visiškai neaišku. Tačiau pamatęs, kad buliaus galvą turintis padaras aršiai mojuoja žmogiškomis rankomis Derekas suprato: tai gali būti minotauras. Smalsumo pagautas jis priėjo arčiau: norėjo išsiaiškinti, dėl ko gi pykstasi dvi mitinės būtybės. Netrukus viskas išaiškėjo: moteriškasis padaras buvo visai nuogas. Vyrukas sutrikęs stengėsi į ją nežiūrėti, tad atsisuko į minotaurą. Panašu, kad jis buvo pavogęs ar kaip kitaip pasisavinęs moters sijoną ir norėjo jį pasimatuoti. Tiesa, drabužis buvo gerokai per mažas, dėl to padaras negalėjo jo net užsidėti. Minotauras su sijonu? Pagalvojo Derekas ir prajuko. Pasidarė apmaudu, kad padarui buliaus galva taip ir nepavyko pasimatuoti sijono – atrodytų tikrai įspūdingai. Kaip tik tuo momentu pilvas priminė, ką Derekas veikia šiame vagone. Vyrukas bėgte pasileido tolyn. Reikia juk kažkur pagaliau rasti tą prakeiktą tualetą!

Išlindęs į tambūrą Derekas sustingo. Ir vėl. Nes ten pamatė... Tikrų tikriausią pingviną. Ar bent jau taip vyrukui atrodė, kol paukštis neprakalbo.

- Aš Džo. Pingvinukas Džo, - skardžiu balsu kalbėjo pingvinas. Pirmiausia Derekas pamanė, kad jam vaidenasi. Arba kad jau visai negerai su galva. – Galiu atsakyti į bet kokį jūsų klausimą!

Skambėjo visai įdomiai, tačiau viskas, ką sugebėjo ištarti Derekas, buvo:

- Ar gali man pasakyti, kur čia yra tualetas?

Pingvinukas Džo mielai parodė, kur eiti. Laimei, tai buvo nebetoli. Derekas pasileido bėgte. Vos tik uždarė duris suprato: dar kokia minutė ir būtų buvę per vėlu...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #5 Prieš mėnesį »
3. Sorenas von Sjuardas
Kodėl jie bando padaryti iš jo žmogų?
Daugybė smalsių akių per grotas stebeilijo į kūną, drybsantį ant nuo svorio vis girgždančios lovos. Gal jau tai buvo jų nesėkmės priežastis – žmonės paprastai nėra taip stebimi.
Žmonės mokė jį skaičiavimo dvejetainėje sistemoje. Jis vis svarstydavo, ar pats yra vienas, ar nulis.
Apsunkusioje genetiškai patobulinto žvėries galvoje žiojėjo tuštuma – netiesiogine prasme. Jie melavo, visatos riešute maža žvaigždžių, kosmoso platybės tuščios.
Po to – nuolat ryškėjančios ir mirguliuojančios žvaigždės, Pietų Kryžiaus žvaigždynas, matomas iš jo gimtųjų džiunglių, bet ne iš čia. Čia jis matė žvaigždes, ryškėjančias ir mirguliuojančias, išsirikiavusiais tvarkingais skirtingo ilgio stulpeliais it hieroglifai prasto japonų meilės romano puslapyje. Ūžiančioje galvoje kažkas mirgėjo: trumpas blyksnis, trumpas, trumpas, ilgas, ilgas, ilgas, trumpas, trumpas, trumpas. Ar jis tik neparašė SOS signalo Morzės abėcėle ir nenusiuntė į savo paties laukinę pasąmonę? Nepakeliamas smūgis į galvą ir skausmingai išbudinančios konvulsijos. Ar taip pasąmonė pabandė suteikti prašytą pagalbą?
Žvėris iškrito iš lovos. Didžiulis gauruotas leopardas, kur ne kur nuo mušimo ir dūrių atplyšusiais dėmėto kailio lopiniais. Į narvą įžengė aštriu įnagiu ginkluotas prižiūrėtojas, nešinas nenormaliai dideliu nešiojamu kompiuteriu.
Leopardas neskubėjo keltis. Skausmingai prasimerkęs pažvelgė į blizgantį įrankį žmogaus rankoje. Nepavyks apsiginti. Niekada nepavyko.
Kodėl jie bando iš jo padaryti žmogų?
Prižiūrėtojui grasinančiai nužvelgus žaizdotą nugarą, jis galiausiai prisivertė atsistoti. Iš įtampos stebint žvėrį vieno berniuko, čia pat kertančio kebabą su česnakiniu padažu, rankos iškrito plastikinė šakutė.
– Saborai, – išgirdo žvėris piktą balsą ir prigavo save žvelgiantį visai ne į ekraną, o į maistą žiūrovo rankose. Leopardas ėmė sunkiai dėlioti letenas ant gigantiškos klaviatūros mygtukų. Netrukus žiūrovai suūžė iš susižavėjimo. Ekrane juodu ant balto buvo užrašyta „AAĮŠŠŠ ESUU SABORREAS“. Žvėris susigūžė ir sulaukė spyrio į šoną. Per daug klaidų.
– Toli dar jam iki žmogaus, – pakomentavo išdidaus raudono veido vyriškis, stovintis žiūrovų minioje. Labiau primenantis beždžionę uakarį nei žmogų.
– Mes ties tuo dirbame, – apsimestinai mandagiai atsiliepė prižiūrėtojas, bet leopardas žinojo, kad už tai vėliau jam dar klius.

Po paskutinės šou dalies – motociklo vairavimo – leopardas drybsojo priešais narvo grotas. Nemėgo ten gulėti, nes žmonės nepraleisdavo progos įkišti rankas ir paliesti jo kailį ar net žaizdas. Bet šįsyk žvėris nebeturėjo jėgų nueiti iki rankoms ir akims nepasiekiamo narvo užkampio. Vis dėl to dabar jis niekam nebebuvo įdomus.
Pietų Kryžiaus žvaigždės, juokingai šokinėjančios ir sudėliojančios vis kitas formas. Blyksniai. Trumpas, trumpas, trumpas, ilgas, ilgas, ilgas, trumpas, trumpas, trumpas. Ar laukinė pasąmonė kada nors teisingai iššifruos jo SOS signalą? Žmonių mokslai retai esti naudingi...
Kai kažkas tyliai priėjo, sužeistasis įsitempė, laukdamas bjauraus greito prisilietimo. Girdėjo tik kvėpavimą. Leopardui skaudėjo visą kūną, net ir sprandą, bet vis dėlto jis atsilošė. Vaizdas plėšrūniškose akyse buvo pasiliejęs iš skausmo – kas ten stovi, žvėris suvokė ne iškart. Tai tebuvo maža mergaitė, rankose spaudžianti mažytį pūkuotą leopardą – tokių mažyčių Saboro versijų galėjai įsigyti ne viename zoologijos sodo kioske, taip pat ir bilietų kasoje.
– Žaviesi Saboru?
   Išgirdęs perdėtai lipšnų taip nekenčiamą balsą, leopardas vėl užsimerkė. Prižiūrėtojas, matyt, priėjo prie mergaitės.
– Taip, bet man nepatinka, kaip jūs jį...
– Tu čia viena?
– Ne, bet mano tėvelis liko parūkyti prie kasos...
Gyvūnas trūksmingai alsavo, per skausmą vos girdėdamas pokalbį. Netrukus mergaitė suklykė, taip išgąsdindama žvėrį. Jis pasivertė ant šono, į jo akis pateko saulės zuikutis, atsispindėjęs nuo prižiūrėtojo peilio. Ant žemės prieš narvą gulėjo mažas pūkuotas leopardas.
– Paleiskit!
Saboras vėl atsilošė. Įžvelgė piktdžiugišką prižiūrėtojo šypseną ir baimę mergaitės akyse. Vyras tempė tam tikrai nepritariančią mergaitę kažkur tolyn ir leopardas nemanė, kad tai teisinga.
Prižiūrėtojo veidas persikreipė iš skausmo, jis žengtelėjo atatupstas, paleido ir mergaitės ranką. Kojos slystelėjo žeme, pasigirdo audinio plyšimo garsas. Kai vyriškis priartėjo prie grotų, per jas iškištos galingos leopardo letenos nagais prispaudė jį prie geležies strypų ir apsikabino iš už nugaros. Nepaleido, net kai prižiūrėtojas įnagiu kapojo jam pilvą. Su švirkštu atbėgę apsauginiai plėšte išplėšė iš nagų prižiūrėtojo kūną, jau apleistą sielos. Amžiams užliūliuoto žvėries akys stebėjo į greitosios pagalbos automobilį paskubomis keliamą kūną.

Pirmiausia paaiškėjo, jog mirtis prižiūrėtoją ištiko ne nuo sužeidimų, o iš baimės. Širdies smūgis. Antra - mergaitė nenukentėjo. Trečia, kažkodėl niekas nepastebėjo didelio etikos pažeidimo, kai iškamšas gaminančiai įmonei buvo atiduotas ne žvėries, o ŽMOGAUS lavonas. Ne prižiūrėtojo, o Saboro.

Kodėl jie bandė iš jo padaryti žmogų?
Jis juk buvo arčiau išsvajoto žmoniškumo negu pats prižiūrėtojas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #6 Prieš mėnesį »
4. Natanielis Augustas Lizertas
Žaliaakė mosikavo rankomis, rodydama vis keistesnes formas.
- Nagi, Saša, susikaupk, - neištvėrusi ėmė raginti priešais sėdintį blondiną.
- Uff, tai.. Eee... Medis? Vėjas? Šakos? Žinau, žinau! Tai šakotis! Ne? Taiii emmm aaaaa, nuuu tas, kaip tas... Nu tas gi, nuu...
- Ei! Minus vienas taškas už kalbėjimą, - įsikišo ilgaplaukis su auskaru nosy, tačiau aniems buvo nė motais. Rusvos kupetos savininkė toliau įmantriai sukiojo riešus ir dėliojo visokias raides iš pirštų, o apatinę lūpą prikandęs baltapūkis vis kraipė galvą į šonus, bandydamas perprasti draugės ženklus. Tenka pripažinti, Saša tikrai buvo prastas spėjikas, o tai, kad „Krokodilą” jis žaidė nuo mažų dienų, nė kiek netaisė apgailėtinos jų situacijos. Vargšė trumpo kirpimo tamsiaplaukė vis raitėsi priešais tris jaunuolius, kurie, išskyrus Aleksandrą, nuobodžiavo jau geras penkias minutes.
Staiga telefone nustatytas laikmatis suskambo, pranešdamas apie kitos poros eilę. Rudaplaukė nulipo nuo scenos ir niurnėdama krestelėjo šalimais blondino.
- Nu tu ir mulkis, Saniok, - trinktelėjo per galvą šviesiaplaukiui.
- Ar aš kaltas, kad tu nesąmonės išdarinėji? - Pyktelėjo vaikinukas, pasitrindamas maudžiantį pakaušį.
- Medžio lapas nulaužė medį. Kas čia neaiškaus? - Pavartė smaragdines akis mergina.
- Nu taip taip, o tu dar klausi kodėl mes ne kartu. Matai, aš gi svarstyklės, o tu visiška beprotė! Kas tokias nesąmones galvoja? Žinai, kiek atsiliekam nuo jų?! - Mostelėjo ranka į auskaruotą ilgaplaukį ir anksčiau nematytą mažametę mergiotę Sibilės vardu, perimusią jų roles.
- Mhm, mhm. Dabar klausyk, botanike, dar pakalbėk pakeltu tonu ir tai bus tavo paskutiniai žodžiai, - suspaudusi kumštį, atkišo jį akinukus nešiojančiam Sašai prieš nosį ir tas, ne juokais išsigandęs, iškart pritilo. O kaipgi netylės? Juk Nikolė buvo ne tik kaimynė, žinanti, kur jis gyvena, bet ir triskart bokso čempionė! Ir net ne mokyklos ar regiono, o visos šalies. Tuo tarpu kaulėto Sašenkos ginklas tebuvo laibas teptukas ir apvalaini akinukai, vis krentantys ant kiek kumpos nosies. Šis vaikėzas gebėjo ką nors nokautuoti tik savo peizažų pavadinimais, tokiais kaip „Lyjantis sniegas”, „Sausas vanduo” ar „Vanduo tuščiame stiklainyje”. Ką ten jau bepridursi. Menininkas iš didžiosios raidės. Na, bet iš tiesų, tokį Nikolė jį ir pamėgo: drovoką, silpnoką, lengvai manipuliuojamą tapytoją su įgimta toliaregyste.

- Žinai, kažkaip prisiminiau mūsų pirmą susitikimą, - po kiek laiko šyptelėjo rausvaskruostė, stebėdama kaip desperatiškai ilgakasis laksto po sceną akivaizdžiai vaidindamas roko grupės koncertą jokio supratimo neturinčiai Sibilei.
- Turi omeny, tą kartą, kai grojom gitarom? - Nužvelgęs besišypsančią žaliaakę, atsargiai prabilo blondinas, nenorėdamas gauti skaudesnio niukso, po kurio dažniausiai likdavo nedidukė melsva žymė.
- Aha, - pritariamai linktelėjo, - atsimeni, tu dar grojai kažkokį hipišką mėšlą, o aš tikrą muziką. Tada tai laikai buvo, žmogau.
- Man buvo keturiolika ir tuomet mokėjau tik vieną dainą, - bandė teisintis blondinas. Nikolė kilstelėjo antakį atsigręždama.
- Tau buvo septyniolika ir tu mokėjai visą jų albumą.
- Jie buvo kieti, gerai?
- Penki rausvai apsirengę, akivaizdžiai apsvaigę bičai su juosmenį siekiančiais plaukais ir Mercedes logotipo pakabukais ant kaklo greta Scooby-Doo autobusiuko su užrašu: „Debesų skonis kaip vaflių”. Mhm, jo. Paaati kietumo viršūnė, - rusvaplaukė perbraukė delnu per orą, pavaizduodama vaivorykštę.

Netrukus vėlei suskambo telefone nustatyta muzikėlė ir šįkart atėjus Aleksandro eilei kraipytis, baltapūkis nenoriai kilstelėjo iš vietos.
- Davai, Sania, judink savo zadnica! - Motyvuojančiai šuktelėjo Nikolė ir suplojusi rankomis, patogiau įsitaisė apdraskytoje bordo spalvos kėdėje, - Nu ką, pajiechali.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #7 Prieš mėnesį »
5.  Daniela Defoe
Kaktusas su minkštais kaip pūkai spygliais. Gal kokių trijų keturių centimetrų ilgio pūkai ne vieninteliai puošė augalą. Buvo ir milžiniškas žiedas, kuris žydėjo tik dvidešimt keturias valandas. Vėjas gaivino be galo karštą dieną, todėl langas, ant kurio augo gražuolis kaktusas, buvo atidarytas. Vėjo gūsiai vėlė kaktuso spyglius, bet taip nuostabiai gaivino, kad lango užsidaryti nesinorėjo.
     Ar žinote tą jausmą, kai parūkai žolės, kai jau suveikia? Po kokių penkiolikos- trisdešimt minučių... O gal žinote kokia savijauta būna sunkiai atidirbus šešiolika valandų, turėjus vos kelias penkminutes? Jei nežinot, tikiuosi niekada ir nesužinosite. Jautiesi kaip zombis. Smegenys įjungtos, taip norisi paspaust išjungimo mygtuką, užmigti, pailsėt. Atrodo logiška miegot pavargus, bet kai totaliai būni pavargęs, jautiesi miręs. O numirėliai nemiega.
     Kaune kažkokia šventė. Plėvesuojanti vėliava troleibuso viršūnėje nieko nebestebina.  Ji gyvena centre, o čia renginių valstybinių švenčių proga apstu. Norėjosi pabėgti. Išvažiuoti. Tokių kelionių per laisvadienį dažnai pasidarydavo. Sėdi už vairo ir važiuoji kur akys mato.
      Ji atsibudo ligoninėje. Prisimena kaip buvau nuvažiavus gal šešiasdešimt/ septyniasdešimt kilometrų už Kauno. Iš nuobudulio skaičiavo stulpus. Pasiklydo ir dėl to nesukau galvos. Suskaičiavo šimtą penkiasdešimt aštuonis stulpus. Bent tiek prisimena.
     Atėjo seselė. Papasakojo, kad ji pateko į avariją. Nuostabu... Sakė, kad atsitrenkė į kažkokį stulpą... Šimtas penkiasdešimt aštuntas stulpas, pastojęs kelią... Štai kokia kvaila tema šiandien jos dienoraštyje... Mergina jautėsi taip kvailai... Kam reikėjo sėsti už vairo būnant pavargus... Pasirodo skaičiavimas tikrai migdo...
     Ji prisimenė sapną. Įtarė tai, jog buvo Klaipėdos jūrų muziejuje turėjo įtakos... Seniai svarstė kokias užuolaidas nusipirkti... Sapne pasirodė metalinių pingvinų užuolaidos! Na pingvinai, kad ir kokie juokingai žavingi, ant užuolaidų tikrai netinkami. O štai metalinės užuolaidos gal ir ne tokia prasta mintis... Aišku savo būsimą vyrą išvarys iš proto su tokia užgaida... Kaip jas būtų galima prikabinti? O dar svarbiau, kas pagamintų... Ir žinoma kaina...
     Turbūt ją dar veikė nuskausminamieji, jei galvoja apie metalines užuolaidas ir kaip jas įsigyt...
     
     Praėjo gal metai po avarijos. Jau drąsiau sėda už vairo. Tik pervargus nebe. Niekada.
     Pradėjo taupyti kelionei po atogražų miškus. Seniai norėjo. Dabar stabdo dar ir mažytė smulkmenėlė, jog yra ištekėjusi. O vyras, žinoma, svajoja apie visai kitokią kelionę. Kamčiatka. Daug daug lašišų pagauti. Masto jog ir jai patiktų Kamčiatkoj. Tik ar verta pakloti krūvą pinigų kelionei į Kamčiatką, jei svajonė atogražų miškai arba Australija...
     Pasiėmė atostogas savaitei. Vaikštinėjo po tėvų sodą, kiekvienas žalias medžio ruožas vertė galvoti apie atogražų miškus. Ji buvo pasižadėjusi niekada nevartoti magijos. Niekada nerašyti apie magiją, gyventi žiobarų pasaulyje, nes pamilo žiobarą. Bet nebegalėjo.
-Keliauju oru į atogražų miškus...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #8 Prieš mėnesį »
6. Lukas Dubajus
Šiandien aš jums norėčiau papasakoti apie vargšą vaikiną kuris nemokėjo statyti namų.
Viskas prasidėjo kai kvailelis rado apleistą namą be sodo. Pirmiausia darbus pradėjo nuo sodo. Susiradęs daug šiaudų parsinešė juos prie namo. Iš jų ėmė rišti didesnius ir mažesnius šiaudų ryšulius, o vėliau ėmė iš jų daryti nedidukus medžius kuriuos sutvirtino dviguba siūle ir taip sau susikūrė šiaudinį sodą. Kitą dieną nusprendė pasidaryti ventiliacijos angą. Kvailelis pasiimė kirvį ir namo apačioje iškirto skylę ventiliacijai,  kurią sutvirtino dviračių stipinais. Likusius daiktus ir visas kitas šiukšles sukišo į miške rastas lapių olas.
Taip vaikinas pasistatė savo namą kuriame ir dabar tebegyvena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #9 Prieš mėnesį »
7. Adelė Ginger
Tai buvo paskutinis lašas. Turėjo būti. Kartus skystis tekėjo jos gerkle. Pasigirdo nevilties riksmas. O tada suprato. Ji priklausoma. Visai kaip daugelis šių laikų paauglių. Tik ji jau nebuvau paauglė. Buvo trisdešimties metų moteris. Akys bėgiojo po kambarį ir sustojo ties degančiu židiniu. Tai buvo du tūkstančiai aštuntieji. Praėjus vienuolikai metų ši suprato. Tai buvo klaida. Tačiau tai jau buvo nuplaukusi valtis, nieko nebepakeisi.
  Šiltos šypsenos, žvitrios akys, meilūs žodžiai. Jos devynioliktasis gimtadienis. Aplinkui daug svaiginančių gėrimų. Prakaito dvokas. Rankoje mergina laikė sidro butelį. Savo šypsena šildė kitų žmonių širdis. Paragavo gėrimo. Jai reikėjo kažko stipraus. Labai. Prasibrovė pro žmones. Pamatė pažįstamus veidus. Draugai susiraukė. Tačiau vienas, kuris iš jų buvo labai stropus mokinys ir bala žino ką čia veikė, ištiesė stiklinę. Linktelėjusi paliko juos. Įsimaišė į minią. Ir šoko. Taškėsi. Išsiliejo. Linksminosi.
  Tada ji negalvojo. Tada buvo kvaila devyniolikmetė. Nesuprato kaip gyventi. Ką tai reiškia. Nebuvo pasiruošusi išeiti. Palikti tėvus. Bet tada galvojo kitaip. Taip. Įsivaizdavo save visiškai savarankišką. Nepriklausomą. Nes juk devyniolika. Tik niolika.
  Tvirtos rankos atsirado ant merginos liemens. Jie šoko. Ji šypsojosi. Nepažinojo rankų savininko. Bet juk nuo to tik geriau. Darėsi linksmiau. Kai jis pradėjo leisti rankas žemyn, ji pasitraukė. Nenorėjo to. Pakratė galvą ir išėjo iš šokių aikštelės. O vėliau apsigalvojo. Kaip visada. Grįžo. Jis vis dar buvo ten. Linksminosi. Šoko. Vienas. Devyniolikmetė priėjo prie jo. Pažvelgė į jo tamsias akis. Ir pabučiavo jo minkštas lūpas. Jos jai lyg aksomas.
  Ir dabar pamena tas lūpas. Tą tvirtą žvilgsnį. Tačiau pilną meilės. Ir šilumos. Ne. Tai buvo tik iliuzija. Jo akyse nebuvo nieko. Tik troškimas. Moters troškimas. Noras. Vyras jai atrodė kaip išalkęs liūtas. Tačiau ir vėl. Ji buvo kvaila devyniolikmetė. Niekada nepamirš tos tamsios jėgos. Kuri slypėjo jame. Niekada nepamirš tos nakties. Nakties, kurioje buvo išniekinta.
  Jaunuoliai vis dar buvo pasinėrę į tą nuostabų bučinį. Pilną jausmų. Tai meilė. Tikrai taip. Nuostabi meilė. Panelė tikrai neklydo. Atsitraukė nuo jo. Pirštais prilietė savo lūpas. Tai stebuklinga. Žvilgtelėjo jam į akis. Jos šypsosi jai. Tik jai. Vyras tyliai pasiūlė jai išeiti. Su juo. Sekundei sutriko. Išeiti. Ak. Velniop. Niekas nenumirs. Linktelėjo. Pamojo savo draugams. Ir išėjo. Su nepažįstamuoju. Kuris ją mylėjo.
  Nė velnio. Nemylėjo. Tai nebuvo nuostabus bučinys. Tai buvo šlykštu. Ir visai nestebuklinga. O jo akys. Jos nesišypsojo. Jos tik pašaipiai į ją žvelgė. Rudaplaukė neįsivaizdavo ar tada buvo taip apsinešusi. Ar šiaip apkvaitusi nuo dėmesio. Niekas nenumirs? Ha. Būtent tada ji ir mirė. Iš vidaus. Nepažįstamasis ją pažinojo. O ši jo - ne. Ironiška. Kraupu. Beviltiška. Graudu.
  Jis šypsojosi. Jie buvo laimingi. O silpnosios lyties atstovė ypač. Jo ranka apsivijo jos pečius. Ir priglaudė arčiau savęs. Merginos širdis suspurdėjo. Niekada taip gerai dar nesijautė. Niekada nesijautė tokia laiminga ir mylima.
  Niekada nesijautė taip blogai. Niekada nesijautė tokia išniekinta. Ir palaužta. Iki šiol jautė tas šaltas rankas. Kurios apsivyniojo jos kūną daug kartų. Kurios sugniuždė ją. Jos viltis į normalų gyvenimą. Ak, kokia kvaila ji buvo.
  Jis staigiai atrėmė ją. Į šaltą mūrinio pastato sieną. Nusijuokė mielu juoku. Ir pabučiavo ją. Lūpas. Skruostus. Kaklą. Rudaplaukė sudrebėjo. To nesitikėjo. Sucypė, kai jo lūpos prilietė raktikaulį. Klykė. Šaukėsi pagalbos. Jis buvo stipresnis. Agresyvesnis. Ir apsvaigęs. Pasidavė. Leidosi išniekinama. Išnaudojama. Sutrypiama. Ir galiausiai paliekama. Lyg tai būtų stiprus. Greitas. Kritimas žemyn. O tuomet tyla.
  Niekada negalvojo. Niekada negalvojo, kad patirs tai. Po to bus priklausoma. Nuo to suknisto alkoholio. Bijos išeiti į gatvę. Bendrauti su vyrais. Ir šiaip draugais. Viskas dužo tą birželio dvidešimt ketvirtąją dieną. Jis viską sudaužė. Vos vienu smūgiu sunaikino tiek daug. Visai kaip trenkus seną, tenka pirkti naują kompiuterį. Visai kaip išdaužus langą, tenka įsigyti naują. Visai kaip sudaužius širdį, lieka tik viltis ją suklijuoti su kitu. Deja. Ji negalėjo nusipirkti naujo kūno. Ji buvau išniekinta, išnaudota, sutrypta, palikta.
  Ir viso labo. Juk tik devyniolika.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #10 Prieš mėnesį »
8. Emma Shade
Silvija atsimerkė. Keista jai buvo girdėti nepaliaujamą bangų šniokštimą ir šaižius žuvėdrų klyksmus. Tiesą sakant, mergina dėl jų pusę nakties negalėjo užmigti, tiksliau tik dėl bangų mūšos. Nors daugumai žmonių šis garsas atrodė raminantis, Silvija spėjo įsitikinti kitaip. Ji manė, kad tai - skenduoliai prašo pagalbos, o priėjus arčiau jie gali tave nusitempti į jūrą. Uiii... Nebloga naktelė. Vis dėlto tai geresnės atostogos už kitas kartu sudėjus, vien dėl to, kad pamačiau jūrą, nors supratau, kad ji man nepatinka.
Mergina kiekvienais metais per vasaros atostogas turėdavo važiuoti pas vis kitas gimines atostogauti. Žinoma, tai buvo daroma tėvų valia - ji nė už ką nenorėdavo važiuoti pas svetimus žmones, naudotis jų patogumais ir su jais praleisti kone visą vasarą! Deja, ir šiais metais nepavyko to išvengti - Silvijai teko važiuoti į pajūrį (pirmą kartą gyvenime) ir susipažinti su tolima gimine, gyvenančia pajūrio miestelyje Firite. Jie man kaip devintas vanduo nuo kisieliaus. Visa man pažįstamos giminės dalis yra optimistai ir linksmuoliai. Šie į juos visiškai nepanašūs. ,,Jie" buvo vyras ir moteris, turintys dvi trobeles netoli jūros ir švyturio. Vienoje iš trobelių gyveno pora, kitoje vasarai ,,prisiglaudė" Silvija.
Pati Silvija buvo gana žema, pusilgiais rudais plaukais ir žaliomis akimis. Ji buvo liekna, bet ne sportiška. Mėgo knygas, o atostogų metu įprato nesinaudoti telefonu.
Susitvarkiusi ir papusryčiavusi mergina pasisveikino su pora ir patraukė į miestelį pasivaikščioti. Silvija nustebo pamačiusi vietinę bibliotekėlę - seną medinį pastatą ir užejo vidun. Pastato viduje lentynos lūžo nuo įvairiausių knygų, lentynos dengė sienas su atsilaupiusiais tapetais, o viduryje stovėjo keletas stalų, prie kurių sėdėjo panašaus amžiaus kaip ir Silvija vaikinukas.
Jis itin susikaupęs skaitė knygą, todėl mergina nusprendė pasižiūrėti, kokia tai knyga. Atsistojusi jam už nugaros šešiolikmetė bandė įskaityti smulkias raidytes. Tai būtų tęsęsi ilgai, kol jaunuolis neapsikentęs atsisuko ir gana nemandagiai burbtelėjo:
-Ko nori?
-Norėjau paklausti, ką skaitai,-tarsi nepastebėjusi vaikino nemandagumo atsakė ji.
-Skaitau ,,Kryptos" ketvirtą tekstą. Beje, aš Alekas, jei nežinai kitų būdų, kaip susipažinti su nepažįstamais,- jau kiek mandagiau pasakė vaikinas.
-Malonu. Silvija. Iš tikrųjų aš norėjau paklausti,ką tas keistas pieštukas veikia tavo rankose.
-Tai jau nebe pieštukas. Anksčiau šis pieštukas niekam netiko, nes iš jo buvo ištraukta šerdelė, o jį patį padariau panašų į mažą švyturį.
-Truputis molio ir dažų,- šyptelėjęs pridūrė,- Tačiau tai nėra mano hobis. O tu?
-Atvažiavau čia iš miesto paatostogauti, apsistojau pas gimines, netoli švyturio. Gal norėtum man aprodyti miestelį ir švyturį?
Alekas iškart surimtėjo:
-Deja, negalėsiu aprodyti švyturio, nes jis užrakintas ir seniai neveikia. O miestelį pati gali apžiūrėti, čia nepasiklysi.
-Gaila,- šiek tiek nuliūdusi tarė Silvija.-Buvo malonu susipažinti.Iki!
-Bye,-atsakė vaikinas ir iškart įsikniaubė į knygą.
Išėjusi iš bibliotekos mergina dar kurį laiką pasitrainiojo po miestelį: aplankė prieplauką, muziejų, kelias parduotuves ir paplūdimį, tačiau nesimaudė. Abejojo, ar išvis kada nors maudysis jūroje.
Grįždama namo Silvija suprato, kad jau artėja vakaras. Nors dar nebuvo valgiusi pietų, ji nesijautė alkana. Todėl tik įžengus į trobelę mergina susirado įdomią knygą ir pradėjo skaityti.
Kai baigė knygą, buvo jau beveik naktis, o pilvas jau seniai norėjo ką nors užkrimsti, tačiau Silvija tik dabar tai pastebėjo. Sukrimtusi obuolį ji nusprendė pasižiūrėti, ar švyturys tikrai neveikia. Nors ir būdama miestelyje ji praleido gana daug laiko, mergina nespėjo susipažinti su daugiau žmonių ir įsitikinti, kad Aleko žinios teisingos.
Vis dėlto šešiolikmetei teko skaudžiai apsigauti: išėjusi ji pamatė švyturio nutviekstą jūros ruožą. Supykusi žaliaakė nutarė palaukti nakties ir išslinkti, kai gretimoje trobelėje esantys žmonės užmigs. Po kurio laiko, kuris merginai pasirodė amžinybė, ji išgirdo:
-Tėvai, išsijunk savo liktarnes!
Silvija suprato, kad jie ruošiasi miegoti. Dar kiek palaukusi, ji išslinko iš trobelės. Tamsoje rasti kelią ir nuo jo nenuklysti buvo nepalyginamai sunkiau negu dieną. Klupinėdama ir eidama kone apgraibomis šešiolikmetė pasiekė švyturį. Ji neėmė prožektoriaus ar bent jau telefono žibintuvėlio, nes bijojo būti pastebėta. Mažumėlę atsipūtusi mergina apėjo aplink švyturį ieškodama durų.
Kai pagaliau jas rado, Silvija tuojau čiupo už rankenos, tačiau durys staiga atsidarė, o žaliaakė buvo nublokšta į jūrą, tikriausiai todėl, kad pūtė gana smarkus vėjas. Laimei, čia nebuvo labai gilu - siekė jai iki kaklo, bet šešiolikmetė beveik nemokėjo plaukti. Be to, jūra bangavo. Vis dėlto, nepaisydama to mergina pastebėjo ir suprato, kad tarpduryje pasirodžiusio žmogaus siluetas yra Aleko, nes viduje degė šviesa.
-Kodėl melavai?-sušuko Silvija, sukaupusi visas jėgas,- Juk aš norėjau tik aplankyti švyturį!
-Kai nuskęsi, pati ateisi!
Alekas kelioms akimirkoms dingo pastate, po kurių jis merginai atmetė gelbėjimo ratą. Šis buvo pritvirtintas prie virvės, o jos galą laikė jaunuolis, kuris palengva traukė į krantą. Šešiolikmetė laikė įsikibusi jo, tačiau išlipusi iškart paleido.
-Ačiū,-burbtelėjo Silvija, praeidama pro Aleką. Ir tuojau patraukė švyturio link.
Vaikinas kiek apstulbęs nuėjo iš paskos ir uždarė duris. Nieko nelaukdamas jis surado sausus drabužius ir padavė merginai. Šiai persirengus aukštu žemiau, jaunuolis prabilo:
-Taigi, aš čia gyvenu. Visiems sakau, kad jis negyvenamas, kad niekas nešniukštinėtų. Be to, pastebėję, jog naktį švyturys šviečia, bijo artintis. Jie žino, kad kažkur gyvenu, bet neklausia. Firitas- tylenių ir prietaringų žmonių kaimas. Eime, surasiu tau vietą nakvynei. Visgi naktį pavojinga eiti prie švyturio, ypač tokiu oru. Labanakt!
Silvija atsitokėjo tik tada, kai Alekas išjungė šviesą ir palinkėjo labos nakties.
Vis dėlto viskas baigiasi gerai. Mergina akimirksniu užmigo, išvarginta tokios dienos. O švyturys ir toliau sau švietė, nepaisydamas atskleistos paslapties.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #11 Prieš mėnesį »
10. Kajus Arno Wintersas
Kai jie atsistūmė plaustą su namuku ant jo nuo apaugusio žolėmis kranto, horizonte, viršum medžių viršūnių kraujavo dangus: saulėlydis ėjo į pabaigą, palikdamas vario raudonumo juostą tamsiai mėlyname vasaros danguje, tačiau nei vienas iš draugų į tai nekreipė dėmesio, nors ir buvo prietaringi kaip čionykščiai Prie Ežero gyventojai.
Sudundėjo ištraukiami mediniai irklai, supliuškėjo Ežero vanduo ir tylios kalbos galutinai nutilo. Penketas tylėdami žvelgė tolstantį krantą, medinių namelių gyvenvietę, išsibarsčiusią prie vinguriuojančių kalvų kelių, ir pasislėpusią tarp Tamsiojo Miško medžių, kol galiausiai reginį užgožė kylantis vakaro rūkas ir laibūs, bet tankiai augantys Pakrantės medžiai.
Pirmoji nuo reginio nusisuko Sina, apkūni burtininkė voverė, apsirengusi purpurinės spalvos suknia, ir nukliūtino į namuką – broliai lokiai, irkluojantys plaustą, tik susižvalgė, bet nieko nesakė. Niekas nekaltino Sinos už jos poelgį sukviesti visus draugus ir kartu iškeliauti, nors niekas to netroško padaryti. Kiekvienas tenais turėjo savo vietą: lapinas Lairas, palikęs savo knygas, sergėjo naktimis gyvenvietę su broliais lokiais Adu ir Beru. Net patrakėlis driežas Arvis turėjo kuo užsiimti – medžiokle – nors ir garsėjo greitu susidomėjimu nauja veikla ir taip pat jos greitu atsikratymu, Sina – užsiminėjo kerais, burtažodžiais, gydėjo sergančiuosius (su savo mėgstamiausia mėlyna vaistine) ir saugotojo magiškuosius raštus. Bet dabar – viskas apsivertė aukštyn kojomis, sužinojus apie tamsią paslaptį, jie...
Vakaro tylą nutraukė skardus paukščio klyksmas, visi krūptelėjo, Lairo juodos akys kaip mat susirado garso šaltinį, tačiau vėliau tik papurtė galvą.
-Tai ne Prie Ežero sargybinis, kažkoks paklydėlis ir tiek.
Tačiau niekas nenurimo.  Arvis, atsisėdęs ant plausto lentų, tyliai vėpsojo į Ežero juodus vandenis.
-Kiek laiko turės praeiti, jog mes sugrįžtume iš Pusiasalio?- paklausė atsargiai, bet buvo staigiai nutrauktas Sinos, kuri ir nors nepasižyminti greičiu ir vikrumu, greitai įpuolė iš namuko:
-Neminėk TOS VIETOS vardo! – piktai ir griežtai perspėjo.
Arvis per petį atsisuko į draugę.
-Sina, mes visi puikiai suprantame, kaip tu-
-ARVI!
Lokiai tylėjo ir kantriai darbavosi su irklais. Lairas apsimetė susidomėjęs mėlynu dangumi, nors astronomija ir kosmosu jis žavėjosi, tačiau būtų siaubingas kosmonautas  –  visi tą žinojo, mat buvo nepataisomas svajoklis: bet kokioje ekstremalioje situacijoje jis svajojo ir nesiėmė rimtų veiksmų (išskyrus sargybos darbą, aišku).
Arvis tik liūdnai šyptelėjo ir nudelbė akis į Ežero vandenį. Vėl ant plausto įsivyravo tyla.
Kitas rytas irgi nebuvo ką geresnis: Adas rado savo rašaluotą kojinę, todėl nejuokais užsiuto ant Lairo, mat šis naktį po namelį šlaistėsi su rašaline, Sina toliau siuto ant Arvio, kuris nuo pat vakar vakaro toliau bandė išgauti bet kokią informaciją, susijusia su ateitimi, o Beras, būdamas kaip geras ir išauklėtas pilkšvai rudas „lokiukas“ nesikišo į jokius reikalus ir naikino atsargas: medų, grybų mielines bandeles, riešutų jogurtą (Sina apsimetė, nematanti,  kaip suvalgomas jos mėgstamiausias jogurtas), miško uogų pudingą, bet ką ko troško lokiška širdis.
-Sina! Dėl Pano meilės, prašau, paaiškink visą tai! – netikėtai įsidienojus pratrūko Arvis, kuris nesulaukė nei vieno atsakymo į jo tuziną klausimų. Žaliasis driežas, susirangęs gulėjo ant hamako mažos virtuvėlės palubėje, ir stebėjo kaip Beras pjausto stipriai įšalusį sviestą, greičiau metalinį sviestą, nes kiekvieną minutę rodėsi, jog peilis naguotose lokio letenose tuoj susilankstys.
Voverė, drybsodama prie krosnelės, nusuko žvilgsnį į stiklines duris. Tylėjo. Už sienos, vonioje, suteliūkšavo vanduo – Adas plovėsi savo rašaluotą kojinę.
-Sina...- neatlyžo Arvis,- Nuo tos mūsų atrastos paslapties jau praėjo-
Trinktelėjo durys, iš vieno miegamojo atsirado Lairo galva.
-Nežinote kur mano rašalinė? – pasiklausė rudakailis.
Sina kažką murmtelėjo, jog Adas išpylė rašalą kažkur, o rašalinę pavertė sliekų laikymo vieta.
Darsyk trinktelėjo durys, Lairo galva kaip mat pradingo. Po to pasigirdo, kažkoks bildesys ir keiksmų tirada. Drankšt! Brūkšt! Dankt! Durys suvirpėjo.
Pirmą kartą nuo kelionės pradžios Sina ir Arvis susižvalgė ir pagalvojo tą patį: kas ką tik dabar įvyko?
Atsakymo nereikėjo laukti: Lairas išdūmė iš savo kambario su rašaluotais šarvais ir kalaviju ir ietimi, bjauriai keikdamasis lapinų kalba.
Beras pakėlė savo akis ir su šypsena veide, žemu kaip brolio balsu, švelniai priminė lapinui:
-Lairai, tavo uodega...ji visa rašaluota.
Ir išties, tarsi kažkas būtų pamerkę Lairo uodegą į rašalinę, buvo mėlynai mėlyna kaip nakties dangus, praėjusį vakarą.
Lapino veide pasirodė liūdesys ir neviltis: savo puria uodega jis didžiavosi, o dabar, ADO LAIMEI, Jo UODEGA SUNKIAI IŠSIPLAUS NUO RAŠALO!
Rašalo takas liko virtuvėje – besikeikiantis Lairas išdūmė į vonią, turbūt jau iš jos ištrenkdamas už save stambesnį ir stipresnį sargybos kolegą.
Beras dar ilgą laiką žvelgė į koridoriuką, vedantį į vonios kambarį, kol galiausiai pakilo, padėjo „metalinį“ sviestą į šaldytuvą ir išlepsėjo į lauką, pakoreguoti plausto plaukimo kryptį, mat visą laiką jie dabar plaukė pasroviui.
Sina sunkiai atsiduso, tačiau ir toliau tylėjo, nieko neatsakydama Arviui.
Jie visi norėjo sužinoti ir nesužinoti kas glūdi Pusiasalyje, apie kurį „kalbėjo“ tamsioji jų surasta paslaptis, o ir bijojo, mat nebuvo tikri ar išliks gyvi.
Ankstesni jų nuotykiai buvo niekas prieš šį – iš buvusių kelionių galėjai tik vandeningai pasijuokti, o iš šio – tik apsimetėliškai nusišypsoti ir pasakyti, jog viskas bus gerai.
-Sina! Arvi! Pasakykit Lairui ir Adui - aš matau Pusiasalio krantą! O Pane! Pusiasalis degė!
Išsigandęs Beras stebėjo kaip pailga Pusiasalio sala ežero viduryje, kadaise buvusi tikru pusiasaliu, tolumoje juodavo dienos šviesoje, pilkšvi dūmų tumulai kilo į vaiskų vasaros dangų. Lengvas vėjas atpūtė dūmų ir...
Lairas su šlapia uodega, Sina ir Arvis, Adas įpuolė į lauką ant plausto ir kartu su Beru sustingo iš siaubo: kiekvienas užuodė apdegusių ir suanglėjusių Pusiasalio gyventojų lavonų kvapą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #12 Prieš mėnesį »
11. Džeimsas Greywindas
Moteris išsikratė cigaretę iš pakelio. Tačiau kai pakėlė akis, nebeturėjo galimybės prisidegti. Ji tik išgirdo kaip riktelėjo vairuotoja.
*
Sudaužyto Nissan'o signalizacija kaukė kažkur antram plane. Niūrūs Labanoro girios medžiai ošė. Tai buvo graži diena.
- Neblogai, Pliateryte. - vyras nusivožė šalmą nuo galvos apžergęs bekelės motociklą. - Neblogai.
Mergina trumpais plaukais nusijuokė nusaliutuodama kaire plaštaka nuo krūtinės iki klubo. Medžioklė ėjosi puikiai.
Žmonių medžioklė.
*
Bielinis gailiai nužvelgė kraujo prisigėrusius kerzų batų raištelius ir atsiduso. „Jie tik ką tik buvo nupirkti.“
- Girdėjau Amsterdamas plaukia, o Talinas traukiniuose į šiaurę.
- Jie kaip visada greiti. - Simonaitytė į kavą įsipylė pieno ir šaukštelį panardino cukrinėje. Prabangiame Prezidentūros kambaryje jie buvo vienui vieni, kai tuo metu Vilnius tvino, o žmonės plėšte plėšėsi dėl deguonies gurkšnio.
- Ir mes būtume greitai susitvarkę, jei Lozoraitis nešokinėtų tą ir tą palikite, o Kudirka parodytų bent kiek aktyvumo valant Klaipėdą. - moteris krestelėjo garbanas ir susidėjo rankas ant stalo. - Jie gi to nusipelnė. Jie... prakniso valstybę. Jie nusipelnė keršto.
*
- Ale, vaikel, biškį ne naglas, negi jau pinigo neturi? Žinok ir aš ant ubagizmo ribos. - Žemaitė nužvelgė pro nevalytą stiklą į nebylias Išlaužo gatves minutei patylėdama,- tai kad tas jau praktiškai negyvas, padvėsęs povas. - pasiremdama į Naujalio foterpijoną malė liežuviu telefoną prisikišusi prie ausies, kol tuo tarpu Semenavičius plušo prie detonavimo mechanizmo.
- Kaip ten Jablonskis Vilniuje? - paklausė jis, bet moteriškė tik numojo ranka toliau ginčydamasi su Radvilaite.
*
- Ką tu jauti?
- Aš jaučiu kaip mano barzdiplaukiai auga. - stebėdamas kaip dega Šiauliai juodo pasimėgavimo pilnu balsu nusijuokė Čepinskis pasitaisydamas dovanotą kepurę,- Aš nemanau, jog prisikelti bus taip linksma!
*
Maceina nužvelgė Seimo tribūnoje sėdintį Smetoną. Jis suko ūsus ir šypsojosi, suko ir šypsojosi.
- Viskas normaliai.
- Šaunu. Išžudykite juos visus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 583
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Išbandyk save! '19
« Atsakymas #13 Prieš mėnesį »
Na ką, nesitikėjote, kad šiandien pasirodysiu?
Gerai, gerai, kai kam pasakiau, kad paskelbsiu ryt :) bet žinot, kai kam padai prisvilo... Bet palikti jūsų taip nenoriu! Žinot, skolų išmušinėt... Ai, nesvarbu!
Taigi, sveikinu kiekvieną iš jūsų atskirai ir kartu, visi esat šaunuoliai vien dėl to, kad priėmėte iššūkį nors kai kurių žodžiai buvo... Wow? Ir pagalvojau, kadangi visi buvote tokie šaunūs, kiekvienas iš jūsų gaus pagyrimą iš manęs. Tep, už galeonus to nenusipirksit!

Dubajau, sakyčiau, tavo tekstas priminė man darrr senesnius linksmus laikus, nors ir taip esu vaikas... Bet kai buvau dar vaikiškesnis vaikas...  :D Tad pagyrimas tau už originalumą ir vaikystės (vyresnėliai, nė žodžio) priminimą!
Elze, o koks būtų „nenormalus" septyniasdešimtmetis senukas? Tu buvai pirmasis žmogutis, kuris atsiuntė savąjį tekstą. :D Ir aš žiūrėjau į tą pabaigą ir galvojau... Ar būtina buvo įkišti tokią pabaigą? Gerai, gerai, aišku, kad būtina. Tekstas ne tekstas be kažkieno mirties ar degančio miestelio, tad puikiai ir didelis pagyrimas už pabaigą! :))
Emma, ačiū! Tekstas, kuris galėjo, bet nesibaigė tragiškai. :D Bent vienas optimistas mūsų tamsiame Hogvartse, kur be mirčių ir tragiškų pabaigų rašyti neįmanoma *žvilgsnis į Elzę*. Taigi, pagyrimas tau už tai, kad visą laiką išlikai optimistiškesnė teksto atžvilgiu!
Stevie, tai kas ten buvo kokteilyje įdėta, kad tokie traukiniai atsiranda? Kur man tokį rasti? Kad Olandijoje tokių yra negirdėjau... Bet žodžių :D Tau pagyrimas atitenka už patį geriausią norą, kokį tik galėjo sugalvoti žmogus. Tikrai? Negalėjo paklausti ar tikrai egzistuoja Dievas? Negalėjo paklausti ar pirmiausia atsirado viščiukas, ar kiaušinis?
Daniela, labas rytas dar vienam tekstui persipildžiusiam depresyvios nuotaikos ir labai arti besiglaudžiančios mirties :)) Skverbiesi į Hogvartso nuotaiką, tad galbūt man ir teks už tai tave pagirti, kadangi nieko optimistiškesnio apie tą tekstą sugalvoti negaliu... Nu nebent tiek, kad veikėjas išgyveno :D
Natanieli, nu ir kam ta rusų kalba povelnių! Skaičiau skaičiau, kol nebeišlaikiau ir ėjau googlintis tų neaiškių žodžių :))) nu ar būtina, kaip tyčia siunčia žmogui, kuris rusų kalbos ni bum bum. Ir žinai už ką gausi pagyrimą? Už gramatinę klaidą. Vo tak, taip ir būna, kai siunti tekstus su rusiškais rašmenimis -_- Ne, bet jei rimtai ;D geras tekstas, o veikėju vardai! gal man tiesiog rusiški vardai atrodo labai šaunūs, nežinau.
Kajau, šitas tekstas, nors daug taviškių postų ir neskaičiau, yra persismelkęs. Vienintelis žmogus su kuriuo sumaišyčiau tai Džei, nu, bet čia nėr ko stebėtis... Ir vis dėl to. LABA DIENA DAR VIENAM ŽUDIKUI. Rimtai, žmonės, ar jums viskas gerai?? :D Nu, bet okay... Tavo rašaluota kojinė man labai patiko, idėja su ja taip pat, tad teks pagirti už tai, kadangi skaityti vėl tokio ilgo teksto tik todėl, kad sužinot, kad sudegė kažkoks pusiasalis...
Adele, wow wow ir dar kartelį wow! Ką gi, tavo naktinis „įkvėpimas", kad ir ką tu naktį veiki... Manau buvo tikrai geras. Ta prasme tikrai geras. Pripažinsiu, tavo tekstukas man patiko labiausiai :) dėl to gauni pagyrimą už mano širdies pavergimą (Dink, Sorenai, dink). Ir taip pat didžiausi sveikinimai tau užėmus trečią vietą šiame konkurse!
Džei... Tai ką tu? Nieko jau neberašysiu ir pasakysiu taip. Didelis pagyrimas už išskirtinumą, didelis pagyrimas už paaiškinimą man, neskaitančiam knygų žmogui, ką reiškia tos žvaigždutės ir didžiausi sveikinimai tau už antrą vietą šiame konkurse!
Na ir liko paskutinis. Sorenai, beširdi vampyre. Bijojai, ar ne? Bet galiu pasakyti tik tiek, mano akims, tavo tekstas buvo vienas iš geresnių, kokius esi parašęs :)) tad sveikinimai tau su pirmąja vieta. Galėsi pasididžiuoti savaitę kokią, kol manęs nebus.
Na, o aš, kadangi skolų išmušinėtojai grįžta... Lekiu kažkur tolyn, atleiskite, bet į ligoninę keliauti aš nenoriu, tad gero kelio visiems!

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019