1
1

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melijandra Julija Lorijan

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorė
  • *
  • 192
  • "Cukrinio kiškučio" darbuotoja
I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Prieš 4 mėnesius »
"Morlandas tikėjosi, kad jo vaikinai susitvarkys, šiaip ar taip, jie buvo prityrę pėstininkai ir žvalgai ir puikiai atliko savo pareigą - nepaisant įprastinio niurnėjimo. Lietuviai, kaip ir latviai, buvo tam gimę. Vis dėl to, didelei jo nuostabai, Krauja buvo visiška žvaigždė. Ji susidorojo su sunkumais, atliko savo šnipinėjimo dalį, o jos sekimo įgūdžiai atrodė neįkainojami žvalgant teritoriją. Be įgimto latviško santūrumo, ji pasirodė turinti puikų kariams būdingą humorą, ir"- Melijandra pakėlė akis nuo storos su raudonu viršeliu knygos puslapio ir apžvelgė tuščią žiobarotyros klasę.
Rudai pilkų akių žvilgsnis nukrypo į sieninį laikrodį, lėtai tiksiantį link valandos, kai pirmoji žiobarotyros pamoka prasidės šiais metais.
Lorijan vėl įknibo skaityti žobarų karinį romaną, taip "numušinėdama" nervus. Ji prieš kelis mėnesius nė nenumanė, jog taps profesore (lyg tyčia kadaise Keitui sakė, kad geros profesorės iš jos nebus ir niekam nieko nedėstys), ir susižvavės žiobarų literatūra. Mintis, jog žiobarai rašo kūrinius, vien savo vaizduotės dėka, nė nežinodami apie magijos egzistavimą, pavergė merginą.
Labūs, bet stiprūs pirštai, pervertę keliasdešimt puslapių, sustojo.
Žodžiai įsmigo į širdį.
"Nors diena buvo ilga, tačiau Krizių valdymo centre, pačioje NATO strateginės būstinės širdyje, buvo nepaliaujamai dirbama net per naktį. Erdvioje valdymo centro patalpoje štabo karininkai iš visų valstybių NATO narių ir iš kai kurių bendradarbiaujančių šalių itin aukštos kvalifikacijos specialistai civiliai ir atstovai iš tokių patikimų partnerių kaip Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų humanitarinės organizacijos, planavo ir vykdė rusų išvijimo iš Baltijos valstybių kampaniją."
Varpas suskambėjo, staigiai užverčiama knyga dusliai suskambėjo ir pradingo viename iš kelių stalčių.
Jaunoji profesorė ir Švilpynės vadovė skubiai atsistojo. Paskutinį sykį apžvelgdama tvarkingą, niekuo nuo kitų Hogvartso klasių neišsiskiriančią patalpą, ji perbriaukė pirštais per rudas garbanas. Patikrinusi, jog atsigabenta multimedija veikia ir  nuleista balta medžiaga, ji ramiai atsistojo klasės priekyje.
Į patalpą sugužėjo mokiniai, Melijandra pasisveikindama linktelėldavo.
Jai buvo keista, jog yra profesorė, o jau ne mokinė. Laikas taip greitai bėga,- pamanė ši, kol mokiniai susėdo į vietas.
Vieną akimirką, Mela panoro su kerais užtraukti užuolaidas ir pradėti per skaidres rodyti šios dienos temą, tačiau susitvardė. Neskubėk.
-Sveiki visi, šiais mokslo metais aš dėstysiu žiobarotyrą. Kas manęs nepažįstate - esu Melijandra Julija Lorijan,- šypteldama prisistatė.  Galbūt atsiras tų, kurie prisimina mano brolį kaip magiškų gyvūnų priežiūros profesorių.- Galite kreiptis į mane vardu.
Dvidešimt vienerių metų mergina, pasisuko link lentenos ir kiltelėjo burtų lazdelę. Ant lentos išryškėjo šie žodžiai:

ŽIOBARŲ KONFLIKTAI: KARAI, KARINĖS KRIZĖS, TERORISTINIAI IŠPUOLIAI.

Ir tada atsisuko į mokinius.
-Šiais mokslo metais vesiu pamokas, susijusias su šio pasaulio aktualijomis. Tikiuosi, kažkas susidomės jomis ir atkreips dėmesį į tai, tačiau dabar apie šiandienos temą: gal žinote kuo  žiobarų kariavimo būdai skiriasi nuo burtininkų?

Sveiki visi. Taigi, turite atsakytį į šį klausimą, galvokite logiškai. Atsakymai neturi kartotis!
Teoriją laikysiu iki birželio 11 dienos 19:00 valandos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Melijandra Julija Lorijan »
I know my sister like I know my own mind
-Angelica Schuyler "Hamilton"

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai: 81
  • Lytis: Moteris
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 4 mėnesius »
Nepaisant to, kad žiobarotyra nebuvo itin įdomi pamoka, Fiadh dėl kažkokių priežasčių keliavo klasės link. Ji nežinojo, kodėl ten eina. Visiškai nejuto noro, be to, jautėsi be galo pavargusi. Pravėrusi klasės duris grifiukė pagalvojo, ar jai tikrai verta čia būti. Tačiau profesorė lyg ir pažvelgė į jos pusę, tad dabar sprukti būtų, ko gero, nemandagu... Tad šviesiaplaukė įėjo į klasę ir, tyliai pasisveikinusi su profesore, atsisėdo klasės viduryje.
Vos išgirdusi klausimą Fiadh suprato, kad net neįsivaizduoja, koks būtų galimas atsakymas. Tačiau klausimas neatrodė baisiai sudėtingas. Juk viską galima išmąstyti, ar ne? Tad ji pakėlė ranką ir nedrąsiai pratarė:
- Labiausiai skiriasi ginklai. Burtininkai naudojasi praktiškai tik burtų lazdelėmis. Išimčių pasitaiko, tačiau labai retai. O štai žiobarai naudojasi labai įvariais ginklais: kardais, šaunamaisiais ginklais, kovinėmis mašinomis...
Fiadh nežinojo, kaip vadinasi koks nors šaunamasis ginklas ar kovinė mašina. Tačiau tikėjosi, kad tokio atsakymo profesorei užteks.

*

Neprisijungęs Stevie Green

  • VII kursas
  • *
  • 516
  • Taškai: 128
  • Lytis: Moteris
  • Lazy
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 4 mėnesius »
Žiobarotyra yra laiko gaišimas. Aš su jais neturėsiu reikalų, tad tiek, kiek išmokau per penkerius metus, yra tikrai pakankama. Su tokiomis mintimis Stevie stovėjo per kelis žingsnius nuo žiobarotyros kabineto. Ji neturėjo nė menkiausio noro eiti į tą klasę. Tiesą sakant, noras lankyti pamokas buvo kuo toliau, tuo mažesnis. Jeigu jau atsivilkai iki čia, gali ir į pamoką nueiti.
Žengdama paskutiniuosius žingsnius Stevie dar bandė rasti tinkamą priežastį apsisukti ir grįžti į bendrąjį kambarį. Deja, proto nušvitimas neatėjo, tad jau po kelių akimirkų rudaplaukė sėdėjo paskutiniame suole prie lango. Nė negirdėjo, ką kalba profesorė. Tikėtina, kad ji prisistatė, tačiau Stevei tas ne itin rūpėjo. Ji ir klausimo neišgirdo. Tačiau iš to, ką atsakė kita mokinė, šeštakursė leido sau spėti, kaip skambėjo klausimas. Na, bent plius minus. Tad kiek padvejojusi ji pakėlė ranką ir sulaukusi leidimo kalbėti pasakė:
- Vienas iš didelių skirtumų yra nežmogiškosios kilmės karo dalyviai. Žiobarų pasaulyje "puskraujai" neegzistuoja. Todėl natūralu, kad jų karuose nėra nei milžinų, nei vilkolakių. Tačiau skiriasi ir gyvūnų panaudojimas. Burtininkų karuose gyvūnai kaunasi už savo pusę. Tai gali būti ar vorai akromantulos, ar drakonai, ar dar bet kokie gyvūnai. Tačiau žiobarų pasaulyje yra naudojami praktiškai tik arkliai. Ir jie nesikauna. Jie tiesiog padeda armijoje. Dauguma atvejų kariais jais jodinėja, tad greičiau patektų iš vienos vietos į kitą.
Stevie net pati nustebo, kad tiek daug žino. Ko gero, vis tik pasitarnavo ta žiobariška knyga, kurią kažkada nupirko mama. Žinoma, ta knyga buvo apie XIX amžių, tačiau grifei ir į galvą neatėjo, kad dabar gali būti kas nors kitaip.

Igoris Lorijanas Greywindas

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • IV kursas
  • *
  • 60
  • Taškai: 86
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 4 mėnesius »
Žiobarotyra. Gana keistas mokslas, turint omenyje, jog tyrinėti žmones.. lyg ir draudžiama. Ypač nepažįstamos rūšies. Bet žiobarai, tai tas pats kaip mes? Tik be galių, mintijo grifė. Ji buvo gana teigiamai nusiteikusi žiobarų ir burtininkų bendradarbiavimo atžvilgiu. Susiradusi suolą, tradiciškai esantį prie lango, ji permetė savo ilgas, beveik baltas kasas per pečius, ir įsiklausė į profesorę. O ši pasakojo įdomiai. Nors kas gi gali būti neįdomaus apie žiobarus? Ypač žmogui, esančiam smalsiam ir nenustygstančiam vietoje ir augusiam pas burtininkus? Nieko.
Danijelei buvo įdomu, ir net jei ji nežinojo atsakymo, tai nereiškė, kad negali paspėlioti:
-Am, žiobarai kariaudami neturi tokių didelių skydų ir vaikščiojančių statulų, kaip per Hogvartso mūšį, kuriame buvo nugalėtas Pati Žinote Kas. Pas juos viskas negyva. Jie neturi kaip sukurti apsaugą. Jie patys kariauja ir žūna. PATYS. Nes neturi, kas už juos tai padarys.
Tikėdamasi, kad nenusišnekėjo (nes skambėjo labai nekaip), Miranda pasiėmusi kasą ėmė ją gnaibyti.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Bella Cullen

  • II kursas
  • *
  • 29
  • Taškai: 14
  • Lytis: Moteris
  • nėra to blogo , kas neišeitų į gera
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #4 Prieš 4 mėnesius »
Antrakursė Bella po nuodų ir vaistų pamokos turėjo skubėti į kitą pamoką, žiobarotyrą. Bella susimąstė ar ši pamoka bus įdomi. Atėjusi į reikiamą klasę atsisėdusi prie lango Bella laukė kol prasidės pamoka. Tačiau Bella jautėsi droviai, kadangi jos šeimoje yra nemagiškos kilmės žmogus. Prasidėjus pamokai Bella  ilgai galvojo ir pakėlusi ranką atsakė.
- Burtininkai karuose, kaip apsaugą naudoja statulas, kurias užburia ir jos judą, o žiobarai karuose naudoja įvairią techniką:. pvz: tankus, šarvuočius, karinius automobilius, lėktuvus, laivus.
Atsakius Bella susimąstė jog šie mokslo metai bus nelengvi, tačiau įdomūs.Taip pat Bella klausėsi ką atsakys kiti mokiniai į šį iš ties nelengvą, bet visai idomų klausimą, kadangi visame pasaulyje vyksta įvairių karų .

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • VII kursas
  • *
  • 190
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #5 Prieš 4 mėnesius »
 Prieš žiobarotyros pamoką Wrenutė vos nustovėjo vietoje. Apsižvalgius ir kitų veiduose pamačius mokslo metų viduriui įprastus, iš nuovargio ir nuobodulio iškreiptus veidus, pati pasistengė kiek susitvardyti, nors taip norėjosi sušukti: „Hey, žmonės, čia jūsų pirma žiobarotyros pamoka šiais metais, negi neįdomu kokia profesorė mokys? Nagi, bent apsimeskit, jog jos laukiat, kur jūsų palaikymas?“
 Niekas nesureagavo, kadangi tai liko tik noru, tačiau netrukus pamačiusi pamokos laukiančius grifus, kurie kūrė šią klaikią atmosferą, sukando dantis. Pasipūtę mat. Žiobarotyra jiems neįtiks. Manot, pamiršau šokius, vykusius po turnyro? Čia taip griežiat dantį ant naujos Švilpynės vadovės, ar žiobarotyros nemėgstat? Tai kam ją rinkotės, jei nemėgstat? Sąraše juk aiškiai buvo parašyta pažymėti varnele tuos dalykus, kuriuos nori lankyti, o ne tuos, kurių nenori. Alder sunėrė rankas ir bandydama nežiūrėti į grifus, šypsojosi. Juk Melijandra dėstys žiobarotyrą! Net ir be šios žinios planavo eiti į žiobarotyros pamokas, kadangi, jeigu nepavyktų savo ateities sieti su kokia herbologija ar dar kuo, kas netikėtai pradėtų sektis, galėtų bandyti darbą su žiobarais. Juk tarp jų praleido vienuolika metų, jei dar dabar įgautų patirties ir daugiau suprastų apie juos iš burtininkų pozicijos... Turbūt jai pavyktų gan neblogai. Mela, tu būsi nuostabi profesorė. Pamatysi.
 Tai, kad Julija profesoriaus, galėjo reikšti ką nors labai gero. Keksiukai kiekvieną šeštadienį? O gal sekmadienį? Nors gi buvo namų elfai, tad greičiausiai naujoji vadovė negaištų laiko kepdama keksiukus. Jeigu tuomet, kai Igoris profesoriavo, pasiėmė Wreną, tuomet dar visiškai mažą kaip viščiuką globoti, gal stebuklai iš tiesų egzistuoja? Aš šiandien per daug optimistiškai nusiteikusi. Gi Kajus sakė, jog Mela vilkolakė, tikiuosi, jai nieko nenutiks... Švilpė nurijo seiles ir įėjo į kabinetą, bandydama nesišypsoti per daug įtartinai.
 Atsisėdo į maždaug viduryje esantį suolą prie lango. Balta drobė, projektorius, profesorės pasisveikinimas ir temos pristatymas. Karas. Na, gal ne pati maloniausia tema, tačiau iš tiesų naudinga. Jei sutiksi kokį žiobarą ir jis paklaus apie karus, žinoti mažiau nei vidurinę mokyklą baigusiam žmogui, atrodys keistokai. Ką aš ten mokiausi per istoriją? Beveik nieko. Kaip atsiribojau nuo ano pasaulio per šešis metus!
 - Šiais laikais žiobarų karams didesnę įtaką daro politika. Nesutariančios šalys kovoja tarpusavyje, kariai būna visiškai nepažįstami, jiems būna duodami įsakymai į ką taikytis, jie beveik neturi valios, yra daugybė įvairių karinių pareigų. Dabar tik burtininkai išlaikę tradiciją kautis vienas prieš vieną,- šeštakursė sudvejojo ar neprikalbėjo visiškų nesąmonių. Reikėjo išvis nekalbėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Wrena Alder »

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • IV kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 20
  • Lytis: Vyras
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #6 Prieš 4 mėnesius »
Vaikinukas su džiaugsmu keliavo į žiobarotyros pamoką. Jo prisiminimai, kurie vis keldavo baimę ir didžiulį drebulį, liovėsi, jis vėl galėjo linksmai žvelgti į pasaulį negalvodamas apie blogus dalykus. O dar geresnis dalykas, kad keliavo į žiobarotyros pamoką, vietą, kur jis nesijaus visiškas kvailys ir galės bent jau kažką suvokti. Visgi, žiobarų gyvenimas jam buvo kur kas įdomesnis nei kerai su kuriais galima akmenuką į triušį transformuoti.
Berniukas įžengė į klasę, žvilgtelėjo į naująją profesorę ir vos vos šyptelėjęs, tikėdamasis, kad šioji pamokas praves įdomiai, patraukė laisvos vietos link. Įsitaisęs suole Suzu užsikėlė savo vieną koją ant kitos taip įsipatogindamas dar labiau, nors kelias ir kyšojo iš po suolo dešiniojo krašto, ėmė laukti kada pagaliau prabils profesorė. Aišku, kaip visada, kol vaikis to sulaukė spėjo ir naują burtininkų pasaulį sukurti ir dar po debesis paskraidyti.
Pagaliau prasidėjus pamokai, o mokytojai paskelbus temą, vėliau ir klausimą, Suzu patenkintas šyptelėjo, kadangi, jo manymu, jis žinojo tai, ko nežinojo daugelis burtininkų. Palaukęs kol kiti pasakys savo variantus vaikis pakėlė ranką ir su džiaugsmu ėmė skleisti savo žinias.
-Žiobarai turi tokį dalyką kaip kibernetinis karas. Jis vyksta elektroninėje erdvėje, o mes burtininkai neturime tokio dalyko kaip kompiuteris.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Melijandra Julija Lorijan

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorė
  • *
  • 192
  • "Cukrinio kiškučio" darbuotoja
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #7 Prieš 4 mėnesius »
Pakilo šešios rankos. Šeši atsakymai. Mela šyptelėjo ir susitvardė sunkai neatsidususi.
- Panele  o'Ceallachain, esate teisi, todėl gaunate du taškus. Panele Green, tačiau jei kalbant apie šiuos laikus, žiobarai žirgų karuose jau nenaudoja. Jų paskirtį atlieka įvairus karinis transportas, bet vis vien jūs esate teisi, todėl gaunate du taškus, - lakonišakai kalbėjo Lorijan. Išgirdusi vienos grifės atsakymą, profesorės veide paslapčiomis atsirado šioks toks susierzinimas,- Panele Danijele, esate iš dalies teisi, gaunate vieną tašką, nes taip, žiobarai neturi vaikščiojančių statulų, tačiau tyrėjo didelius skydus, tačiau ne maginės kilmės. Dėl apsaugos ir mirčių - esate neteisi. Žiobarai gali susikurti  apsaugą - jie gali susikurti apsaugines liemenes, apsaugines informacines sistemas, karinius objektus. Žiobarus apsaugo Tarptautinė humanitarinė teisė. Įvykdžius rimtus šios teisės pažeidimus, jie apibrėžiami karo nusikaltimais, už kurios bus atsakoma.
Žiobarai patys moka save apsiginti. Burtininkai irgi patys kariauja ir žūna, pavyzdžiui mes neturime skriadančių skraidyklių (dar vadinamų bepiločiais orlaiviais), valdomų nuotoliniu būdu, o žiobarai turi, todėl galima sakyti, kad už juos tai gali kovoti. Jie kuriasi robotus ir tik laiko klausimas, kada tie, grubiai sakant, metalo dariniai kovos už žiobarus,- dvidešimt vienerių metų mergina nutilo - gerklė beveik išdžiuvo ir nuostaba apėmė, jog taip ramiai aiškina šiai nelabao teisingai atsakiusiai mokinei.
-Panele Cullen, gaunate vieną tašką, nes paminėjote karinius automobilius, nors tą jau minėjo o'Ceallachain tik kitais žodžiais,- mergina atlaidžiai nusišypsojo grifiukei, tada atsisuko į Wreną.
Tą akimirką iškilo nemaloni dilema: brolio globotinę vadinti panele Alder, nors ji yra kaip sava? Jei ne nenustyta tvarka, Lorijan kreiptųsi tiesiog vardu, tačiau nė nenorėjo pagalvoti, kaip viskas keistai pasirodytų kitoms mokinėms.
-Panele Alder, gaunate vieną tašką, nes ir burtininkų karams kelia įtaką politikai. Taip, kariai vienas kito nepažįsta, tačiau tai būna ir pas mus, tačiau netinkama sakyti, kad žiobarų kariai beveik neturi valios ką daryti - burtininkų kariai irgi tokie patys, tas pats ir su karinėmis pareigomis. Ponaiti Nakashima, gaunate du taškus,- pabaigė šnekėti Melijandra ir mostelėjo lazdelė. Bežodžiai burtažodžiai ir kerai nuskambėjo buvusios švilpės galvoje, užuolaidos uždengė langus, įsijungė projektorius, baltoje "drobėje" atsirado pirmoji skaidrė - senoviniai žiobarų ginklai, kaip, pavyzdžiui: lankai, ietys.
-Užsirašykite tai, kas jums atrodo yra svarbu. Daugelis iš jūsų žinote apie senovinius žiobarų ginklus - daugelio atitikmenis Magijos pasaulyje atpažinsite, tačiau bus skirtumas tas, kad žiobariškieji - nemagiški,- tarė jaunoji profesorė, pasiimdama nuo stalo pultelį, kuris valdė rodomas skaidres. Nuspaudė vieną mygtuką, valdantį skaidres. Pasikeitė skaidrė.
-Laikui bėgant keitėsi ginkluotė, ji tobulėjo. Buvo pradėtas naudoti iš įvairių metalų, išmokus naudotis paraku, atsirado muškietos,- Mela rodė skaidres apie ginklus,- Per Pirmąjį Pasaulinį karą buvo pradėti naudoti liepsnovaizdžiai, tankai, patobulinti šaunamieji ginklai, patrankos, pradėtos naudoti nuodingos dujos. Žirgais buvo ir keliaujama į frontą, ir kaip transporto priemonė šoviniams, gabeno ginklus. Buvo naudojami ir šunys ir balandžiai. Karas vyko tiesiogiai - karo frontuose. Antrajame pasauliniame kare viskas dar patobulėjo, žirgai, balandžiai nebuvo jau naudojami, jau buvo kariniai lėktuvai, daug naudota bombų, pirmą kartą istorijoje amerikiečių buvo panaudotos atominės bombos, nusinešusios daug japonų gyvybių. Atėjus XXI amžiui, pradedama kariauti ir ne tiesiogiai. Atsiranda hibridinio karo sąvoka, kuri nėra iki galo apibrėžta. Ją paaiškinsiu pavyzdžiu: 2014 metais įvyksta Krymo aneksija, kurią įvykdo Rusija. Ši valstybė užuot tiesiogiai siunčiusi savo karius  į frontą, ji kitaip daro: ji siunčia "žaliuosius žmogeliukus" į Krymą, jog šie užimtų svarbius pastatus, jie sukelia "referendumus" dėl nepriklausomybių ir dėl prisijungimo prie Rusijos. "Žalieji žmogeliukai" neturi jokių skiriamųjų ženklų, todėl Rusijai lengva išsisukti, sakydama, jog ten ne jos kariai, tačiau visgi, jie yra jos,- Mela nužvelgė mokinius,-  Hibridinis karas pačia bendriausia forma gali būti
apibrėžtas kaip vienos valstybės karinė agresija prieš kitą, išoriškai tą agresiją
pateikiant kaip valstybės agresijos aukos vidaus politinį konfliktą,- atmintinai išpyškino vieno žiobarų vadovėlio sakinį, - Be hibrindio karo, yra informacinis karas, kai vieta ginklo naudojama informacija. kaip ponaitis Nakashima minėjo yra kibernetinis karas. Šiais laikais kariaujama ne tik moderniais ginklais - bepiločiais orlaiviaisi, reaktyviniais naikintuvais, povandeniniais laivais, apsiginama įvairiomis priešlėktuviniais pabūklais, bet ir propoganda kaip beveik kaip per Šaltąjį karą, užsislapstinę klaidingų tiesų skleidėjai siunčiami į mokymosi įstaigas, pavyzdžiui universitetus. Apie tai yra atlikusi tyrimą žiobarė Kateryna Smagliy. Vyksta ir teroristiniai išpuoliai, kuris naudojamas dėl ideologinių tikslų, pasinaudojant baimę. Verta dar paminėti ir karinias krizes, vieną iš jų - Karibų krizę Šaltojo karo metu, kuri galėjo tapti Trečiojo pasaulinio karo priežastimi. Čia dėl bendro išprusimo,- pridūrė Mela, pabaigtama skaidrių virtinę skaidre, kurioje buvo surašyta Šaltojo karo, Karibų krizės datos, priežastys,- Būtent visa tai yra žiobarų kariavimo skirtumai nuo mūsų.
Kol mokiniai baigs užsirašyti, profesorė palaukė. Supratusi, jog vėl gali reikalauti iš mokinių dėmesio, ji greitai išjungė projektorių, su kerais atitraukė užuolaidas.
-Jūsų šiandienos praktika: jau sužinoję apie žiobarų kariavimo skirtumus ir ypatumus, parašykite tekstą kaip turėtute elgtis šių laikų karo metu. Žinodami kaip žiobarai kariauja, turite padėkite žiobarų civiliams ir savo artimiesiems ir žiobarams neišsiduoti, kas esate. Mažiausiai žodžų - du šimtai,- pasakė užduotį profesorė, kuri paslapčia šypsojosi,- Pergamentai yra po pastale.
Nei vienas iš mokinių nežinojo, jog pasiėmę pergamentus, rašalą ir punksnas, suveiks užkerėtas pergamentas, kuris it "įtrauks" rašančiojo žvilgsnį į pergamentą ir netrukus asmuo atsidurs kitoje aplinkoje, kur vyksta karas ir tada išgirs balsą, aiškinantį ir vadovaujantį ką reikia daryti karo
metu. Kai mokiniai atliks darbą, jie automatiškai grįš į klasę, o pergamente bus surašyta, tai ką jie išgyveno. Mokiniams Mela tik papasakojo apie skirtumus, jog sutikę žiobarus neatrodytų kaip ir mėnulio iškritę. Visą informaciją, kurią ji turėjo jiems papasakoti, sužinos praktikos būdu.
Melijandra tyliai "pasidžiaugė", jog po šios pamokos, sulauks daug piktų žvilgsnių ir su šia mintimi atsisėdo prie stalo vėl skaityti karinį romaną.

Taigi, netingėkite perskaityti. Užduotis tokia: pasimate po pastale pergamentą, ruošaitės rašyti ir atsiduriante aplinkoje, kur vyksta karas, aišku, ne pačiame karo frone. Nuspręskite ar esate visai šalia fronto (už keliasdešimt kilometrų), ar tolėliau, ar kitame mieste, ar dar laisvoje šalyje, ar okupuotoje šalyje, tačiau vis vien turite padėti aplinkiniams ir neišsduoti, kas esate. Žinojimas apie kariavimo būdus jums padės tapti žiobaru. Balsas jums padės kritiniais atvejais, tačiau ne visados. Nepamirškite, jog netoli karo fronto yra riesta gyventi - vargu ar tiekiamas vanduo, yra visados galimybė sulaukti bombos, o miestuose ar šalyse, esančiose toliau nuo karo fronto, viskas pajungiama karui. Galite suktikti kitų burtininkų ir raganų ar kitų mokinių (atlikti praktiką dviese ar tryse).
Aišku, yra galimybė gelbėjant kažką "mirti", taičiau jau tados, grįžtate į klasę. Per šią užduotį jūsų veikėjas praktiškai įgaus kitų su tema susijusių žinių, kurių tyčia nepaminėjo Melijandra. Patys pasidomėkite internetu apie karus, gyvenimą juose, patys nuspręskite kokią informaciją sužinos jūsų veikėjai.
Laukiu trijų postų. Praktika bus iki birželio 17 dienos.


EDIT: Manau, tai turėtų jums pagelbėti:
https://www.delfi.lt/apps/taskai/

https://en.m.wikipedia.org/wiki/List_of_wars:_2003–present

EDIT: Pamoką palaikysiu iki birželio 22 dienos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Melijandra Julija Lorijan »
I know my sister like I know my own mind
-Angelica Schuyler "Hamilton"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 644
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #8 Prieš 4 mėnesius »
Nuspręsti, kurią pamoką vertėtų pasirinkti ir kurį naująjį Hogvartso profesorių derėtų pasveikinti su nauja karjera, sunku nebuvo. Plataus pasirinkimo niekas nepateikė, tad pasirinkti vieną iš keturių, itin lengva. Ypač, kai Žiobarotyroje galėjai pamiršti apie burtus ir kerus. Pasijusti kito pasaulio dalimi.
Kietai ir visiškai nepatogiai kėdės atkaltei susilietus su merginos nugara, safyro spalvos akys nuklydo klasės priekyje stovinčios profesorės link. Vos keleriais metais vyresnė mergina neatrodė pažįstama ir tuo tamsiaplaukė net neabejojo. Naująją Žiobarotyros profesorę matė pirmą kartą, tačiau keistai pažįstami veido bruožai pasąmonėje kėlė chaosą, bandydami priversti prisiminti kieno kraujo ryšiu susijusį artimą matė priešais. Deja, suprasti tai - nepavyko.
Nusprendus ramybės neduodantį galvosūkį nustumti į šalį ir sutelkti dėmesį į pamoką, jautrią vilkolakės klausą pasiekė profesorės balsas.
Puiku, tik dar vieno Lorijan ir tetrūko Hogvartse...
Atmintyje akimirksniu iškilo susitikimas su juodo kailio vilkolakiu ir bandraamžiu klastuoliu. Pyktis, jog Igoris priėmė sprendimą su niekuo nepasitaręs ir nė nepagalvojęs, jog abu nepilnamečiai galėjo būti stipriai sužeisti, vis dar kunkuliavo merginos viduje.
Noras atkeršyti nė sekundei nepalikdavo varnės vienos, deja, mintis atkeršyti nebuvo viena geriausių, tad įprastai būdavo nustumta šalin.
Sugrįžti iš pyktį keliančių prisiminimų ir sukoncentruoti dėmesį į pamoką privertė atskleistos užuolaidos. Paskendusi savo mintyse ir visiškai užmiršusi tai, jog sėdėjo Žiobarotyros pamokoje, mergina nė nepastebėjo, kaip pražiopsojo teorinę dalį.
Kelis kartus tankiai sumirksėjusi žavioji anglė nužvelgė ant lentos besipuikuojantį užrašą. Karas. Regis, ką tik praleido gana įdomų pasakojimą apie žiobarams siaubą keliamus įvykius.
Nusprendusi bent jau praktinės užduoties nepraleisti, net jei rašyti tekstą apie karo veiksmus atrodė visiška nuobodybė, ištraukė dar visai naują pargamento lapą. Tyliai atsidususi švelniai suėmė ant stalo padėtą baltos spalvos plunksną. Deja, išlieti savo minčių nespėjo. Vaizdas ėmė mirguliuoti. Ant stalo padėtas pargamentas išnyko, kartu su savimi nusinešdamas ir visą Žiobarotyros klasę. Teliko aklina tamsa.
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • IV kursas
  • *
  • 60
  • Taškai: 86
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #9 Prieš 4 mėnesius »
Klausydama profesorės monotoniško bumbsėjimo ir spoksodama į šviesos sukurtus paveikslus ant balto paviršiaus, Miranda buvo užliūliuota. Ji vargiai belaikė atmerktas akis, bet vis jas pasitrindama, sugebėjo išlaikyti bent šiokį tokį dėmesį. Profesorei kalbant, grifei net į galvą neatėjo kažką užsirašinėti, o tuo labiau pabaigus kalbėti, kai visa girdėta (o gal ir negirdėta) informacija pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, ir galvoje nieko neliko. Uf. Tikiuosi nereikės atsakinėti iš to ką pasakojo... Klausanr praktikos, dėmesio sutelkimas nebuvo lengvesnis, bet užduotį išgirsti reikėjo visą. Juk taškų koledžui tai reikia. Išklausius, Miranda labai nusivylė praktika, nes nė žodeliu nebuvo užsiminta apie PRAKTIKĄ, tik apie rašinį neįdomų. Vis dėl to, taškų reikėjo, tad iš išsitraukė ji tas priemones, į kurias spoksodama gal ką nors sugalvos. Išsitraukusi, pasidėjo ant stalo. Pastebėjo, kad kažkas jau užrašyta, ir norėjo paskaityti. Bet vos vėl palietus pergamentą, viskas aplinkui išnyko. Nebeliko nieko. Grifė persigando. Paskutinis dalykas, ką ji matė, tai buvo skaičius „du“. Neįsivaizdavo ką tai reiškia, bet turėjo įtarimą, kad čia susiję dalykai. Galiausiai ėmė šviesėti, bet tas trečiakursės nenudžiugino. Visai ne. Nes jeigu ši pamoka susijusi su tuo, kas dabar vyksta..... Pamoka tai apie karą, ir mokytoja gana išsamiai ir ilgai viską aiškino. O ne. Tikriausiai pražiopsojau, ką aiškino. Gal pasakojo kad čia bus..? Nors.. negirdėjau nieko apie tai.         
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiadh o Ceallachain

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai: 81
  • Lytis: Moteris
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #10 Prieš 4 mėnesius »
Kol profesorė kalbėjo apie teoriją, Fiadh jautėsi patenkinta. Nereikėjo nieko daryti. Negrėsė jokie pavojai. Pamokos tema gerokai išgąsdino mergaitę. Ji šiek tiek bijojo, kad gali tekti atsidurti karo sūkuryje. Tad kol profesorė tiesiog rodė kažkokius vaizdus šiaurės airė galėjo ramiai atsipalaiduoti.
Vis dėlto galiausiai teorinė dalis buvo baigta. Grifiukė jautė, kaip kyla įtampa. Nors ji žinojo, kad profesorė neturėtų kelti mokiniams mirtino pavojaus, kas žino, kaip čia bus? Fiadh nenorėjo mirti net ir įsivaizduojamame pasaulyje.
Išgirdusi praktinę užduotį šviesiaplaukė vos nepašoko iš džiaugsmo: tereikia kažką parašyti! Nekils joks pavojus, ji ramiai sėdės klasėje ir parašys puikų tekstą. Profesorė tikrai bus patenkinta.
Vos Fiadh pamirkė plunksną į rašalą, suprato, kad kažkas atsitiko. Ir netruko suprasti, kad profesorė juos paprasčiausiai apmovė... Žinoma, mokiniai, pasiruošę rašyti, atsiduria ne bet kur kitur, o karo apsuptyje... Grifiukė apsižvalgė. Bandė suprasti, kur ji yra. Apie karus nežinojo nieko. Nei kur vyksta, nei ar vyksta... Po kelių akimirkų suprato esant kažkur Afrikoje. Visi žmonės, lakstantys aplinkui, buvo juodaodžiai. Be to, iš kažko galėjai suprasti, kad esi dykumoje arba bent jau prie pat jos. Ieškodama siauresnės gatvelės mergaitė pamatė anglišką užrašą: "Libijos pabėgėlių pagalbos centras", tad suprato buvusi teisi: ji atsidūrė pavojingiausiame Afrikos taške: Libijos valstybėje. Grifiukė nežinojo, ką daryti. Labai nenorėjo likti čia viena. Bėgdama siaura gatvele tarėsi išvydusi pažįstamą veidą. Atsisuko pažiūrėti ir be galo apsidžiaugė.
- Miranda! - šūktelėjo mergaitė, pribėgusi prie draugės. Nebūtų galėjusi papasakoti, kokį palengvėjimą pajuto.

*

Neprisijungęs Erika Nors

  • I kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #11 Prieš 4 mėnesius »
Erika atsilošusi kėdėje klausėsi teorijos, o iš galvos niekaip neišėjo mėgstamos dainos melodija. I'm a little O.D.D. Most people realy don't get me, na na na na na.... O klastuolės ausis tepasiekdavo atsikiri profesorės žodžiai. Pamokos... Aktualijos... Atkreips dėmesį... Ne mintyse tarė Erika. Pamokos tema šiaurietę beveik sudomino, beveik. Bet praktikos užduotis nuvylė.
Rimtai? Tiesiog rašysim?
Erika susiraukus išsitraukė pergamentą, bet vos pradėjus rašyti suprato, kad kažkas netaip.
K-kur aš? Paklausė savęs. Šalis atrodė visai ramiai. Nepanašu, kad kur nors šalia vyktų karas, bet... Erika apsižvalgė ir pamatė laikraščių stovą. Priėjusi pamatė antraštę: ''انفجار قنبلة أخرى في اليمن''
Mergaitė kažkaip suprato, jog antraštė arabų kalba skelbia, jog jemene numesta dar viena bomba. Jemenas, jemenas... Kur?.. Palaa... Aš Saudo Arabijoj. Je...Jemeno kaimynėje....
._.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 644
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #12 Prieš 3 mėnesius »
Kiek rauktelėjusi antakius ir stipriau sumerkusi akis tyliai suburbėjo net sau nesuprantamą frazę. Žodžiai, kurie turėjo ištrūkti iš rausvų lūpų, nė nepriminė tų, kurie turėjo palikti merginos lūpas.
Akis vis dar gaubė aklina tamsa, o sąmonė, regis, nusprendė pasiimti atostogas, mat prisiminti, kaip reiktų atsimerkti ar suvokti, kas nutiko, nepavyko. Tarsi viskas būtų išgaravę, palikę merginą vienui vieną kapstytis iš gaubiančios tamsos.
Prabėgus kelioms akimirkos paprasčiausiai tysant ant kietos ir nepatogios žemės jautrią vilkolakės uoslę sukuteno stiprus dūmų kvapas, priversdamas galutinai atgauti sąmonę.
Tingiai pramerkusi safyro spalvos akis kelis kartus sumirksėjo leisdama akims apsiprasti su matomu vaizdu. Deja, šis nė kiek nenudžiugino. Priešakyje besipuikuojantis vaizdas - pragaras.
Namai, išsirikiavę šalia vienas kito, liepsnojo atvira liepsna. Ugnis rijo viską, kas pasimaišydavo jos kelyje. Oras, regis, vos prieš kelias minutes buvęs tyras ir gaivus, dvelkė sunkiu ir nepakeliamu dūmų kvapu.
Dairydamasi aplink, ieškodama, ko nors pažįstamo, ir bandydama suprasti, kas nutiko, stryktelėjo ant kojų. Brangakmenio spalvos žvilgsnis nuslydo keliuku, ant kurio visai neseniai pati gulėjo. Ant kietos ir nepatogios žemės gulėjo daugybė išdraikytų kūnų. Šautinės žaizdos, perpjauti pilvai, nukirstos galvos, perrėžtos gerklės. Visa žemė buvo nudažyta jų krauju. Ne buvo nė lopinėlio, kur tamsiai raudonas skystis nebūtų pasiekęs. Keliukas, kuris, regis, vedė į miestelio centrą, priminė kraujo upę.
Drabužiai, kurie dengė liekną merginos kūną, buvo permirkę tamsiai raudonu, tirštu skysčiu. Žmonių kraujas nespėjus imtis jokių veiksmų jau puikavosi ant jaunosios anglės.
Nukreipti žvilgsnį į šalį ir pamiršti žiauriai nužudytus žmones privertė klyksmas. Puikią vilkolakės klausą pasiekė tik vieno žmogaus šauksmas, visai netrukus dar keli, kai po kelių akimirkų galvoje ėmė aidėti visas choras. Jie sklido iš visur, o kraujo upė tik didėjo.
Paniškai bandydama atskirti balsus ir surasti bent vieną stipriai papurtė galvą. Nepadėjo. Šauksmai, prašantys pasigailėjimo ir pagalbos, nesiliovė.
Bėk.
Nesipriešindama galvoje skambančiam balsui mergina pasileido per kraujo upę. Camo spalvos sportbačiai netruko permirkti, tačiau tai nė akimirkai neprivertė sustoti. Aklai bėgdama gatve Luna nė nežvilgtelėjo į ant žemės gulinčius kūnus. Stiklinės akys verste vertė suklupti ir imti klykti kartu su tais, kurių balsai vis dar skambėjo.
Priešaky išnirus raiteliui su rudu, karui paruoštu žirgu, teko sustoti. Nutaikytas ginklas privertė ramiai krūtinėje plakusią širdį daužytis it pašėlusią.
Bėk.
Dar kartą tas pats balsas. Turbūt tamsiaplaukė nė nebūtų priešinusis tam, jei giliai viduje tūnantis žvėris ir įgimti instinktai nebūtų privertę imtis kiek kitokių veiksmų.
Alfa. Niekam. Nepaklūsta.
Galvoje sušnypštusi įsakinėjančiam balsui staigiai griebė į ją nutaikytą ginklą ir neleidusi raiteliui nė suvokti, kad ką tik prarado persvarą, laisvos rankos alkūnė smogė. Primityvus šautuvas akimirksniu atsidūrė jaunosios anglės rankoje. Nežymiai šyptelėjusi nuspaudė nuleistuką priversdama raitelį kristi ant žemės.
Tvirti šarvai, skydas, ginklai, ir aiški kario forma nė iš tolo nepriminė ant žemės krauju permirkusių kūnų. Šie buvo prievarta ištempti iš savo jaukių ir šiltų namų, žiauriausiu būdu nužudyti ir palikti išniekinti gulėti ant šaltos gatvės.
Nusprendusi, jog joti žirgu, bus gana sudėtinga, mat jojimo pamokų nelankė, pasileido tolyn. Balsų link, tačiau šie pamažu blėso, kai galiausiai nebesigirdėjo nieko, tik tylus ugnies spragsėjimas, kuris nuolat priminė, jog viskas aplink liepsnoja.
Nusibraukusi nuo kaktos susidariusius prakaito lašus apsižvalgė bandydama surasti bent menkiausią gyvybės ženklą. Deja, raiteliai, kurių vienas neseniai krito negyvas, lenkė vienu žingsniu.
Tyliam urzgimui perskrodus ugnies spragsėjimą puikią vilkolakės klausą pasiekė tylus, vos girdimas verksmas. Staigiai krypelėjusi galvą septyniolikmetė žvilgtelėjo garso link. Verksmas, kurio turbūt nė nebūtų išgirdusi, jei ne antgamtinė klausa, sklido iš liepsnojančio namo. Nelaukdama nė akimirkos pasileido į vidų. Nors balsas, davęs nurodymus, buvo dingęs, tačiau kažkas viduje neleido palikti liepsnų viduje verkiančio...vaiko.
Safyro spalvos žvilgsnis užkliuvo už lentos, prispaudusios mažą mergaitę, regis, vos kelerių metukų. Vyresni, kaip spėjo tamsiaplaukė, mažylės tėvai, gulėjo šalia, nebegyvi.
-Viskas gerai...-tyliai sušnabždėjo sukaupdama visas jėgas ir nustumdama lentą nuo mažo mergaitės kūnelio. Akys, pasruvusios ašaromis privertė pabusti viduje tūnantį įniršį. Raiteliai nė negailėdami suniokojo ne tik namus, paliko išniekintus kūnus, tačiau nepasivarginę paliko mergaitę mirti vieną, kenčiant užkritusios lentos skausmą ir aplink ilgus liežuvius tiesiančią ugnį.
-Eikš, aš nenuskriausiu tavęs,-pritūpusi šalia išsigandusios ir priglobsčio ieškančios mergytės, ištiesė ranką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Luna Gardner »
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • VII kursas
  • *
  • 190
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #13 Prieš 3 mėnesius »
Vienas taškas geriau už nulį, tačiau prasčiau už du. Na, bet bent jau vienas taškas. Melijandrai pradėjus pasakoti ir rodyti skaidres, išsitraukė savo pergamentą ir plunksną su rašalu. Profesorė viską pasakojo greitai ir sklandžiai, tačiau Wrena nemanė, jog visa tai prisimins. Beveik nežiūrėdama į tai, ką rašo, bandė viską sutrumpinti. Prie pirmojo pasaulinio karo užsirašė tankus, žirgus, balandžius. Prie antrojo - atomines bombas ir lėktuvus. Vėliau užsirašė hibridinį karą ir ,,žaliuosius žmogeliukus". Kas tie žalieji žmogeliukai? Negi žiobarai jau pradėjo save vadinti ateiviais ar rengtis žaliai? Mokytoja kiek paaiškino, tačiau informacijos buvo per daug. Bloga pašnekovė apie karus aš būčiau. Šeštakursė greitai nusirašė viską nuo paskutinės skaidrės - gal kada pravers. Vos spėjus padėti tašką, klasė vėl buvo apšviesta, tad Alder kiek prisimerkė nuo netikėto šviesos pliūpsnio. Išklausiusi praktinės užduoties, šyptelėjo. Nors ir jos raštas buvo visiškai kreivas ir nukreivojęs į tik Merlinas žino kurią pusę, tačiau buvo kažką užsirašiusi. Neturėtų būti labai sunku apie tai parašyti. Juk tik 200 žodžių. Bet atrodė keista. Taigi patys mokiniai turėjo pergamentų, negi šiaip sau ėjo į raštinės prekių parduotuvę jų pirkti? Pergamentai po pastale - na ir sugalvojo Mela. tačiau gi reikia pasitikėti profesore.
Alder išsitraukė pergamento lapą, visiškai tokį patį, kaip ir ką tik jos aprašytą (tik aprašytas buvo su šiek tiek sulamdytais kampais, o mokytojos duotas - gražus), pamirkė plunksną į rašalą ir netyčia užtėškė didelį juodą tašką. Šeštakursė norėjo į bent šiek tiek nusausinti, jog neištepliotų stalo, tačiau viskas aplinkui aptemo ir pradėjo suktis, priminė tą kartą, kai teko naudotis nešykle.
Į vargšeles akis vėl plieskė ryški šviesa. Karšta. Pilna žmonių. Triukšmas. Švilpė kelis kartus tankiai sumirksėjo. Kas čia per..?

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 644
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: I Žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #14 Prieš 3 mėnesius »
Greitas širdies plakimas, nepaliaujamai skruostais tekančios ašaros, tylus kūkčiojimas ir baimė akyse neleido nė akimirkai likti abejingai.
Priešingai nei brangakmenio spalvos žvilgsnis užfiksuodavo gatvėje ašaras liejančius vaikus. Įprastas žiobarų elgesys, ypač dailiosios lyties atstovių, prieiti prie verkiančio mažylio ir bandyti nuraminti, niekad nebuvo suprantamas jaunajai anglei. Nė karto žingsniuojant gatve nekilo noras pabandyti pakalbinti dėl neaiškios priežasties ašaras liejantį mažylį.
Šis kartas kitoks. Maža mergaitė, stovinti liepsnų apsuptyje, buvo vienui viena. Šalia gulėjo nebegyvi vyresnieji šeimos atstovai.
-Nagi, eikš,-nežymiai šyptelėjo stebėdama, kaip mažylė nedrąsiai suima jai ištiestą ranką. Nuo prakaito šlapias delniukas akimirksniu buvo švelniai sugniaužtas.
-Nurimk,-ištiesusi laisvą ranką atsargiai nuvalė nuo ašarų sudrėkusius skruostus. Tamsios, beveik juodos akys įsmigo į merginą. Nežymiai šyptelėjusi tamsiaplaukė kilstelėjo galvą.
Namo vidus priminė orkaitę, įkaitinta iki 200 laipsnių, o ne jaukius, erdvius kambarius.
Išsitiesusi ir vis dar laikydama mažą mergaitės delniuką savo rankoje grįžtelėjo durų link.
-Nagi eime,-nelaukdama nė sekundės ir tempdama paskui save mažylę, pasileido šių link, tačiau nespėjus pasiekti išėjimo, kelią pastojo įkritusios lubos. Dėka greitos reakcijos pavyko laiku sustoti, deja, užkirstas išėjimas reiškė tik vieną - įkalintos.
Paniškai dairantis tarp liepsnų puikią vilkolakės klausą pasiekė tylus sukosėjimas. Žvilgtelėjus į mažylę tapo aišku, jog ši per ilgai išbuvo dūmuose, tad laikas, kuris beprotišku greičiu seko, ėmė lėkti it pašėlęs.
Po velnių...
-Nepaleisk mano rankos, gerai? Mes ištrūksim, tik pakentėk...-šyptelėjo įtikinėdama tiek naująją kompanionę, tiek save. Viltis blėso, tačiau priešingai nei žmonės, kurių kūnai gulėjo išdraikyti, tebebuvo gyva.
Giliai iškvėpusi akis griaužti bepradedančius dūmus pasileido į priekį neleisdama abejonėms užvaldyti minčių. Laiko galvoti nebuvo. Reikėjo veikti. Ir skubiai.
Safyro spalvos žvilgsniui užfiksavus langą, veidą papuošė vos matoma šypsena. Išeitis buvo. Tereikėjo iki jos nusigauti.
Iš visų jėgų spyrusi į lentą, pastojusią kelią, alkūne smogė į pajuodusį langą. Karštos stiklo šukės pažiro ant žemės sukutendamos vilkolakės klausą.
Už nugaros įgriuvus nemažai daliai lubų Luna griebė šalia stovinčią mergaitę ir leidusi šiai persirošti į lauką, pasekė šios pavyzdžiu.
-O dabar bėgam,-atsikvėpti ar apgalvoti, ką derėtų daryti toliau, nebuvo laiko. Dūmų jau pakankamai pateko į abiejų plaučius. Deja, pasileisti, kiek kojos nešė, nepavyko. Mažylės plaučiuose buvo kur kas daugiau anglies dioksido nei žaviosios anglės. Nestabtelėdama švelniai sugriebė mergaitės liemenį ir nė neatsigręždama į liepsnas, pasileido pirmyn.
Kelios akimirkos ir plaučiai, pilni anglies dioksido ėmė prieštarauti bet kokiam veiksmui. Laimei, kelių akimirkų užteko, jog pavyktų degančius namus palikti už nugaros.
Sunkiai gaudydama orą paleido naująją naštą. Kelis kartus stipriai sukosijusi kryptelėjo galvą mažylės link. Tamsios, beveik juodos akys stebėjo savo gelbėtoją. Norėdama įsitikinti, jog mergiatė sveika, atidžiai šią nužvelgė.
Rudai šviesūs, susivėlę plaukai krito ant gležnų petukų. Šviesaus gymio odą puošė juodos dėmės. Lygiai taip pat, kaip ir bordo suknelę. Turėjusi būti graži vaikiška suknelė dabar puikavosi keliomis skylėmis ir juodomis dėmėmis, niokojančiomis drabužį.
Tyliai atsidususi mergina persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus.
-Ar žinai, kas tie raiteliai?-tikėdamasi bent šiek tiek sužinoti apie priešą, įsmeigė žvilgsnį į tamsias akis. Nabylus galvos papurtymas buvo akimirksniu suprastas.
-Ar žinai, ko jie ieško?-dar vienas kartas. Galbūt pavyks?
-Jie keliauja pilies link,-tylus, vaikiškas balselis sukuteno antgamtikės klausą.
-Pilies? Kur ji?-rauktelėjusi antakius apsižvalgė, deja, didingo statino nebuvo matyti.
-Ten,-ištiestą gležna ranka rodė kelią į liepsnas.
Na, žinoma, bėgau į priešingą pusę nei jie jojo...
Tylus atodūsis ištrūko iš rausvų lūpų. Norint sustabdyti raitelius reikėjo juos pasivyti. Be žirgo ar automobilio, o šio, kaip spėjo pastebėti čia nebuvo, mat namai, ginkla ir visa aplinka nepriminė dvidešimt pirmo amžiaus, tai buvo neįmanoma. Be to, palikti naująją kompanionę vieną stovėti sudegusiame miestelyje reiškė palikti ją mirčiai. Raitelliai, kurie jojo tikslo link, galėjo sulaukti pastiprinimo, o šis neabejotinai sektų jų pėdomis per šią vietą.
-Esi pasiruošusi pakariauti?-šyptelėjo mintyse regzdama naują planą.
-Ne...-papurtė galvą.
-Tuomet gerai,-tyliai nusijuokė apsidairydama. Kiek toliau stovėjo bėras žirgas, regis, netekęs savo raitelio. Plintanti ugnis šio negąsdino, mat gyvūnas ramiai rupšnojo namo darželyje augančias gėles.
-Negaliu patikėti, jog ketinu joti žirgu...-sumurmėjusi žengė kelis žingsnius. Pabalnotas ir paruoštas karui žirgas tik kilstelėjo galvą.
Stengdamasi nedaryti jokių staigių judesių, kurie išgąsdintų gyvūną, prisėlino artyn. Lėtai ir nuobodžiai iškėlusi ranką sugniaužė vadeles.
-Gerutis,-ištiesusi laisvą ranką perbraukė per žirgo snukį. Kiek nepatiklus ir abejingas žvilgsnis perskrodė merginą, tačiau šis netrukus išgaravo. Meilė ir švelnumas iki šiol, regis, neegzistavo karo žirgo gyvenime.
-Eikš, metas pajodinėti,-ištiesė ranką, kuri visai neseniai glostė gyvūną, mažylės link. Keli nedrąsūs žingsniai ir vos po akimirkos mergaitė sėdėjo balne. Šyptelėjusi šiai žavioji anglė įkišo vieną koją į balnakilpę ir atsispyrusi nuo žemės įsitaisė priekyje.
-Įsitaisyk patogiai, laukia ilgas kelias,-grįžtelėjo per petį. Gležnos rankytės akimirksniu stipriai apglėbė merginos liemenį, o mažas kūnelis prigludo šalia skleisdamas šilumą. Sutrikusi ir nesitikėjusi tokio gesto mėlynakė pravėrė rausvas lūpas, tačiau neištarė nė žodžio.
Tvirtai sugniaužusi vadeles spustelėjo žirgo šonus. Šis it raketa šovė iš vietos.
-Šaunuolis,-stebėdama pro šalį slenkančius liepsnų viduje griūvančius namus tyliai sumurmėjo. Laiko, leisti skausmui užlieti vidų, nebuvo. Reikėjo pasivyti tuos, kurie buvo priešakyje.
Paspartinusi žirgą dar kelis kartus pajuto, kaip gležnos rankytės apglėbė dar tvirčiau.
-Viskas gerai, nepaleisiu tavęs,-grįžtelėjusi per petį sušuko, mat žirgui pasileidus šuoliais išgirsti įprasto tono balsą buvo misija neįmanoma .
Bėgančios minutės virto valandomis, o šios atrodė, jog virs dienomis, kai brangakmenio spalvos žvilgsnį patraukė priešakyje judančios figūros.
Spėjom...
Netrukus už jų atsivėrė ir didinga pilis. Aukšti bokštai, tvirtos sienos ir didinga siena, juosianti pilį.
Trūktelėjus vadeles žirgas ėmė šuoliuoti lėčiau. Įveikti priešais jojančią armiją vienui vienai buvo neįmanoma. Tad vienintelė išeitis - aplenkti juos ir pasiekti pilį anksčiau.
-Pirmyn,-stipriai spustelėjusi žirgą trūktelėjo vadeles į dešinę. Pasileidus visu greičiu armija netruko dingti iš horizonto. Aplenkti šią ir pirmoms nusigauti į pilį vilties buvo ne daug, tačiau pabandyti verta.
Netrukus pilies vaizdas ir vėl iškilo horizonte, tik šįkart jo niekas nebeužstojo. Armija buvo likusi kairėje pusėje.
Nelėtindama žirgo šuolių mergina nužvelgė aplinką. Keistai ramu. Deja, tai truko neilgai. Brangakmenio spalvos žvilgsnis užkliuvo už priešakyje išsirikiavusios armijos. Kiek kitokie šarvai ir ginklai leido suprasti, jog pilį jau saugo daugybę sargybinių. Sulėtinusi žirgą iki paprasto ėjimo nužvelgė kiekvieno kareivio veidą. Šie, vos išvydę nekviestus svečius, nutaikė ginklus.
Koks draugiškas sutikimas...
-Viskas bus gerai, tik lik ant žirgo...-tyliai, vos girdimai sušnabždėjo už jos sėdinčiai mažylei, o tuomet lėtai ir atsargiai paleidusi vadeles nušoko nuo žirgo.
-Jei nori likti gyva, nejudėk,-griežtas, šaltas balsas privertė susierzinti, tačiau ši emocija nepasirodė merginos veide. Visiškai rami ir pasitikinti savimi žengė kelis žingsnius artyn.
-Neketinu kariauti su jumis. Tenoriu padėti. Mačiau, ką ta armija padarė nekaltiems žmonėms. Pavertė jų namus pelenais. Išžudė visus, kas pasipainiojo jų kelyje. Nebenoriu dar kartą to išvysti,-tyliai, tačiau tvirtai ištarė.
Vyriškis, kuris visai neseniai liepė nejudėti, atidžiai nužvelgė karui nepasiruošusią merginą. Nė neslėpdamas to, jog vertina šios gebėjimus ir išvaizdą, plačiai šyptelėjo.
-O jei esi ne ta, kuo dediesi?
-Tuomet nebūčiau kartu atsivedusi ir jos,-kryptelėjo galvą į balne sėdinčią susigūžusią mergaitę,-ji vienintelė, kurią man pavyko išsaugoti iš viso miestelio.
-Suklydai asirinkdama pusę.
-Ką?-sutrikusi rauktelėjo antakius. Netrukus puikią vilkolakės klausą perskrodė šūvio garsas. Tikėdamasi pajusti deginantį skausmą užsimerkė, tačiau nieko neįvyko. Kūnas liko tvirtai stovėti ant žemės. Staigiai atsimerkusi žvigltelėjo į šautuvą. Šio vamzdis buvo nukreiptas į ją, tačiau...Ne, ne į ją...Į mergaitę, sėdinčią balne.
-Ne!-klykdama pasileido mažylės link. Gležnas kūnelis nukrito ant ištiestų rankų. Tamsus skystis akimirksniu nudažė švelniai įdegusią odą. Krūtinėje atsivėrusi žaizda sunkiai kraujavo.
Tamsios, beveik juodos akys kelis kartus sumirksėjo stebėdamos safyro spalvos.
-Ne...Ne...-stipriai sukandusi dantis stebėjo, kaip visai neseniai prie kūno glaudusi mergaitė užmerkia akis.
-Aš pažadėjau ją apsaugoti, o tu...-palikusi gležną kūnelį gulėti ant žemės ištraukė prie žirgo šono pririštą kardą. Neapykanta ir įniršis liepsnote liepsnojo safyro spalvos akyse.
Stipriai sugniaužusi kardą mostelėjo šiuo perrėždama arčiausiai stovėjusiam vyrui gerklę. Netrukus nuaidėjo keli šūviai. Laimei, visi pro šalį. Dar kartą užsimojusi kirto antrajam per kaklą. Kūnas akimirksniu susmuko merginai po kojomis. Pasipylė dar viena šūvių krūva.
Mintis, jog tai tik pamokos praktika, nieko nepakeitė. Viduje liepsnojo noras atkeršyti, net jei viskas buvo netikra.
Šaltoms kulkoms įsmigus į kūną, adrenalinas, pumpuojamas viso kūno, neleido pajusti skausmo. Nesustodama tamsiaplaukė ir toliau žudė tuos, kurių gretose ketino kovoti.
Suvokti, kiek laiko tai truko, nepavyko, tačiau netrukus sąmonę apgobė tamsa. Viskas ir vėl išnyko.
Šįkart pramerkus akis žvilgsnis užkliuvo už klasės priekyje stovinčios profesorės. Armija, pilis, negyvas mažylės kūnelis, viskas buvo dingę. Apie neseniai išgyventą nuotykį liudijo tik stipriai sugniaužtas kumštis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Luna Gardner »
I don't need a weapon. I am one.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019