0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #90 Prieš 2 metus »
Ir kodėl jis sutiko susitikti su Dafydd? Dabar tikrai nenorėjo niekur keliauti. Gyvenime vėl viskas buvo pašliję. Taip, Britta nebuvo niekur dingusi, vis dar švietė it (vienintelis) spindulėlis vaikino gyvenime, tačiau net ir šis ėmė blėsti. Tobias vis labiau juto, kad Brittai geriau būtų be jo. Kas kartą būdamas šalia jos jautėsi taip, tarsi jis stabdytų merginą, jos kūrybiškumą ir laimę. Kad ji nusipelno geresnio gyvenimo ir geresnio žmogaus šalia. Iš tiesų, taip ir buvo. Ji nusipelnė geriau. Ir nusipelnė daugiau, nei jis galėjo duoti. Ir, žinoma, ji neturėjo gyventi pavojuje dėl Tobijo praeities. Jis galėjo pasirūpinti savimi, įveikti keršto trokštančius priešininkus, nepakliūti į jų pinkles, neišduoti savo silpnųjų vietų. Tačiau ji.. Vien tas nutikimas skersgatvyje prie parduotuvių alėjos įrodo, kad Britta nesugebėtų įveikti kraugerio priešininko. Ir tai gąsdino juodaplaukį. Faktas, kad Britta gali nukentėti dėl jo kaltės tarsi ėdė iš vidaus. Jis suprato, kad geriausia jam dabar būtų išnykti iš jos gyvenimo, tačiau neprisivertė. Mintis, kad jis gali nebematyti jos, buvo skaudesnė už visa kitą kartu sudėjus. Ir kodėl Reivena arba Luna nepribaigė manęs? Visiems būtų buvę geriau.
Vaikinas neturėjo jokio noro klausyti mokymų kitoms misijoms, nes, tiesą sakant, jos jo visiškai nebetraukė. Jei seniau ir buvo įdomu sužinoti kažką naujo, pamatyti pasaulio, nuvykti ten, kur niekados nebuvo, dabar šis noras dingo kaip pernykštis sniegas. Ir nors ir buvo pajutęs šiokią tokią pagarbą kolegai po pastarųjų misijų, dabar tikrai netroško jo matyti. Nė vienas iš jų paprastai nebūna nusiteikęs kalbėti, tad šiandien laukė labai neproduktyvus pokalbis ir instruktažas. Tiesiog tobula. Geriau ir būti negali.
Iš buto Tobias atkeliavo pėsčiomis, mat susitikimo vieta nebuvo labai toli. Atėjęs į skersgatvį vaikinas prisiminė, kaip čia pirmą kartą susitiko su Luna ir dar kartą pasigailėjo, kad tiesiog neleido jai savęs pribaigti.
Dafydd jau buvo čia. Užgniaužęs atodūsį vaikinas paliko skersgatvio šešėlius, su kuriais puikiai susiliejo dėl savo juodos aprangos ir tyliai prisiartino prie partnerio.
- Sveikas. - pasisveikino.
Nesugalvodamas, ką daugiau pasakyti ar ką daryti, tiesiog stovėjo kaip įkaltas ir laukė, ką pasakys Dafydd.   
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #91 Prieš 2 metus »
Dafydd stovėjo vietoje ir, atrodo, nematė nieko aplinkui. Buvo visiškai paskendęs mintyse, kurios, žinoma, sukosi apie tuos, kurie jam brangiausi. Norėjosi viską mesti ir tiesiog grįžti namo. Nuo šio veiksmo, ko gero, apsaugojo tik tai, kad toks poelgis labai rimtai pagrasintų išmetimu iš darbo. Vadovai jau ir taip buvo nepatenkinti, kad velsietis nevyksta į misijas. Vis dėlto palikti šeimos dabar tiesiog negalėjo, visa kita nebuvo svarbu.
Mintyse dėliodamas žodžius, kaip ir ką pasakyti Mayrai, kai grįš namo, Dafydd visiškai pasimetė laike. Neįsivaizdavo, kiek laiko čia stypso, tad nebūtų pastebėjęs, jei Tobias būtų kokiu pusvalandžiu vėlavęs. O gal ir vėlavo? Tai Dafydd visiškai nerūpėjo, ir jis tiesiog apie tai nemąstė.
Išgirdęs trumpą pasisveikinimą net pašoko. Atrodo, pamiršo, ko čia atvyko, tad kokias dvi sekundes tiesiog spoksojo į kolegą ir bandė susigaudyti, kas čia įvyko. Pagaliau susivokė, kad čia atsibeldė ne ko kito, o susitikti su Tobiu ir netgi jį apmokyti. Neįsivaizdavo, kaip reikės tai padaryti, kai pačiam tokie niekai rūpėjo ne daugiau nei džiūstantys lapai.
- Sveikas, - vos girdimai pasisveikino ir nužvelgė gatvelę. Laimei, žmonių neatsirado, tad buvo galima negaišti laiko ir keliauti tiesiai prie reikalo. Tik nuo ko pradėti?..
- Į artimiausią misiją keliausi vienas, - abejingu tonu pratarė Dafydd. - Reakciją turi, tačiau nežinau, kiek esi pajėgus apsiginti nuo magijos, kai plikomis rankomis to padaryti galimybės nėra. Visi žino protego kerus, bet ar mokėtum panaudoti protego duo? Nė kiek ne mažiau svarbu mokėti tai atlikti be žodžių.
Dafydd nutilo ir išsitraukė lazdelę. Širdį persmelkė siaubinga kaltė. Jis šnekėjo labai daug. Net su Mayra ir mažyliais tiek nekalba. Negi svarbiau išaiškinti kolegai dalykus negu įrodyti brangiausiems žmonėms, kokie jie yra mylimi? Atsiprašau, Mayra... ir vėl mintimis nukeliavo į Sautendą velsietis ir nenoromis pakėlė akis į Tobią. Pasistengė susikaupti ir pradėti svarstyti, kokiais kerais reikėtų pamėginti užburti kolegą, kad jis apsigintų. Nesuprato, kodėl vadovai negalėjo pasirinkti kokio nors tinkamesnio mokytojo. Negi tai bausmė už tai, kad Dafydd nevyksta į misijas? Šis spėjimas raudonplaukiui visiškai nepatiko, bet apie tai mąstyti nebuvo kada.
- Expelliarmus! - be jokio perspėjimo suriko velsietis nukreipęs lazdelę į Tobią. Ką gi, paaiškės, ar jis išties turi greitą reakciją.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #92 Prieš 2 metus »
Norėjosi lietaus. Ką ten lietaus, viso uragano. Kuo stipresnio, didesnio, galingesnio. Kad visą pasaulį paverstų vėju, nusineštų mintis, emocijas, jausmus. Kad nebeliktų jokio skausmo. Jokių nepalankių jausmų, jokių sunkių sprendimų.
Tobias norėjo pamatyti Brittą, išgirsti jos juoką, pasikalbėti su ja. Mergina buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis norėjo kalbėtis. Kad ir kaip keistai tai atrodė net jam pačiam.
Tačiau vaikinas neleido sau taip galvoti. Dabar jam reikėjo susitelkti į dalyką, dėl kurio čia atvyko. Pratybas. Paskui bus paskui, o dabar reikėjo greičiau atlikti darbą ir keliauti savais keliais. Be to, neatrodė, kad ir Dafydd būtų labai laimingas. Kuo greičiau pabaigs, tuo geriau bus abiem.
Kolega pagaliau prabilo. Deja, visai ne tai, ko tikėjosi Tobias. Juodaplaukis nespėjo suvirškinti pirmojo sakinio, kad Dafydd nebevyks į misijas, o tas jau pradėjo burbėti kažką apie Skydinius kerus. Nespėjo vaikinas susigaudyti, o į jį jau lėkė kerų strėlė. Tačiau dvidešimt septyneri metai gyvenimo patirties šiame pasaulyje nenuvylė. Nespėjęs ir net nebandęs išsitraukti lazdelės, Tobias tiesiog šoko į šalį ir kiek pasirideno, išvengdamas kerų spindulio, o tada greitai pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę. Dažniausiai nemėgo naudotis burtais, kai buvo galima susitvarkyti plikomis rankomis, tačiau neketino sumušti kolegos. Ne to čia atėjo. Todėl lazdelė greitai atsidūrė vaikino rankoje ir buvo nukreipta į Dafydd.
- Expelliarmus. - pasiuntė tuos pačius kerus atgal. - Beje, kodėl vienas? - atsainiai pasiteiravo, sukiodamas rankose lazdelę.
Iš tiesų, milijono vertas klausimas. Kas tokio atsitiko, kad Dafydd atsisako keliauti į misijas ir dar atrodo kaip žemę pardavęs. Na, tiksliau, labiau pardavęs, nei įprasta. Kad ir kaip stengėsi tai paneigti, suprato, kad ta šiokia tokia pagarba kolegai virsta visai nemaža pagarba ir net mažyčiu prieraišumo jausmu, nes Tobiui buvo beveik įdomu, kas nutiko Dafydd. Beveik įdomu, nes jis nenorėjo sau to pripažinti. Visą gyvenimą gyvenus su savimi ir už save buvo sunku priimti kažką kitą. Tačiau Tobias bandė šią savybę įveikti taip pat, kaip ir perfekcionizmą. Nelabai sekėsi, tačiau jis bandė. O tai jau buvo gana daug.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #93 Prieš 2 metus »
Tobiui pavyko išsisukti nuo kerų, tačiau Dafydd tokiu veiksmu patenkintas nebuvo. Susiraukęs žiūrėjo kažkur į kolegos pusę. Ne visada buvo galimybė išsigelbėti vikrumu, reikėjo mokėti burtus ir atmušti. Problema buvo ta, kad vaikinas visai nejuto noro čia kažką aiškinti. Norėjo greičiau pabaigti ir pagaliau keliauti namo. Buvo be proto pasiilgęs tų, kurie jam brangiausi. Deja, apie juos galvoti neliko laiko: Tobias bandė atsakyti tokiais pačiais kerais. Dafydd tingiu judesiu juos atmušė, o tada gavo dar labiau susiraukti: kolegai, aišku, parūpo, kodėl į kitas misijas jam teks keliauti vienam. Tai buvo visiškai ne jo reikalas, bet klausimas buvo iš dalies logiškas: jiedu jau ne kartą keliavo kartu, ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Galbūt Tobiui netgi patiko dirbti su juo?
- Į misijas kurį laiką nevyksiu dėl... šeimyninių priežasčių, - galiausiai trumpai paaiškino velsietis nuoširdžiai vildamasis, kad juodaplaukiui to užteks. Tikrai neketino plėstis apie tai, kas jį kankino. Eilinį kartą mintimis grįžęs namo ir apkabinęs mylimąją Dafydd, regis, visai pamiršo, kad stovi kažkokiame skersgatvyje, kur turėtų ruošti mažiau patyrusį kolegą pavojingai misijai. Vis dėlto galiausiai pavyko atsitokėti, ir vaikinas pažvelgė į Tobią.
- Reikėtų išmokti kerus ar kitą ginklą atmušti, - neryžtingu tonu pridūrė. Visai nejuto noro pulti kolegą, tačiau įtarė, kad kitaip nieko nebus. Ko gero, nei vienas, nei kitas nenorėjo čia ilgai stypsoti. - Misijos metu visada turi būti pasiruošęs. Vikrumas kartais gali ir neišgelbėti.
Šių kelių sakinių tikrai turėjo užtekti. Tiek viršininkai, tiek Tobias jau turėjo pastebėti, kad Dafydd nėra itin šnekus. Jeigu jau tenka mokyti, tegul visi - tiek viršininkai, tiek Tobias - susitaiko, kad teorijos pamokos metu bus itin mažai.
Raudonplaukis lyg netyčia pasilenkė ir paėmė nuo žemės vidutinio dydžio akmenį. Vylėsi, kad kolega supras: viskas daroma tik mokymosi tikslais. Ko jau ko, o švaistyti laiką barniams Dafydd tikrai neturėjo jėgų.
- Ginkis! - ir vėl be jokio išankstinio perspėjimo suriko Dafydd ir paleido akmenį Tobio link. Nuoširdžiai vylėsi, kad jis bent pasistengs atsimušti kerais. Jeigu ne... Velsietis, sakykime taip, nebus labai patenkintas.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #94 Prieš 2 metus »
Dafydd tingiu judesiu atmušė kerus. Ar jis to tikėjosi, ar tiesiog jo reakcija buvo ištobulinta iki begalybės? Nežinia. Galbūt ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, klausti to Tobias tikrai neketino. Apskritai neketino kalbėti. Kol bus įmanoma, jis tylės. Kalbėti šiame pasaulyje buvo rizikinga. Pavojinga. Geriau likti nepastebimam, nematomam, negirdimam. Tą vaikinui dar vaikystėje aiškino tėvas. Ir nors dabar juodaplaukis nebuvo pilnai įsitikinęs, ar šis pamokymas geras, jis buvo taip įsiėdęs į jo kraują, į įpročius, kad nori nenori nebegalėjo pamiršti ar galvoti kitaip.
Šeimyninės priežastys... mintyse pakartojo, o atsakydamas tik linktelėjo. Neleido sau svarstyti, ką tai reiškia, o ir laiko tam neturėjo, nes Dafydd kaip mat ėmėsi pamokslauti. Juodaplaukis kolegos žodžių klausėsi žiūrėdamas į sieną. Girdėjo, tačiau neįsiminė. Įprastos nesąmonės - būti pasiruošusiu, naudotis magija ir taip toliau. Kodėl būtent magija? Kodėl pirmiausia turi magija? Pamesi lazdelę ir kas tada? Misija baigta? Tobias žymiai labiau kliovėsi savo fizinėmis jėgomis ir reakcija. Tačiau dabar, jei norėjo greičiau nešdintis namo, turėjo daryti kaip liepta.
Sukiodamas lazdelę delne vaikinas stebėjo kolegą kaip plėšrūnas savo auką. Nenuleisdamas akių, atidžiai sekdamas kiekvieną judesį. Todėl dabar, kai akmuo skrido tiesiai į Tobią, jis buvo pasiruošęs. Staigiu judesiu kilstelėjo lazdelę, atmušė akmenį ir pasiuntė jį į kitą skersgatvio galą.
- Skydiniai kerai man ne naujiena. - tarstelėjo, atsiremdamas į sieną. - Visas mokymų kursas ir susideda iš gynybos, ar ne? - atsiduso. - Jei taip, gali nešvaistyt laiko. Apsiginti moku jau seniai. Seniau, nei gali įsivaizduoti. - staiga vaikinas pasijuto labai pavargęs. Nuo nuolatinio šaltumo. Nuo tų šešėlių, persekiojančių jį nuo mažens. Nuo viso bėgimo, slėpimosi ir nerimo. Nuo gyvenimo, kurio jis negyveno. - Tai bus kažkas ar jau skirstomės? - šaltai pasiteiravo, žiūrėdamas tiesiai Dafydd į akis.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #95 Prieš 1 metus »
Dafydd norėjo namo. Jo paties mokymai truko kokias dvi minutes ir buvo grynai teoriniai. Tada teko keliauti į misiją ir visko mokytis čia ir dabar. Kuo Tobias geresnis? O gal tai ne šio kolegos nuopelnas? Galbūt viršininkai tenorėjo nubausti Dafydd už tai, kad jis pranešė niekur iš Anglijos nekeliausiąs? Buvo kiek pikta - velsietis jautėsi turintis teisę dėl šeimos likti namuose. Ypač dabar, kai laikotarpis buvo tiesiog neįtikėtinai sunkus. Kodėl viršininkai galvoja, kad jauno vyro gyvenimas sukasi tik apie darbą?
Deja, dabar mintys būtent apie tai ir turėjo suktis. Tai buvo labai sudėtinga, nes Dafydd norėjo galvoti tik apie tuos, kurie niekada nepalikdavo jo minčių. Koks jam skirtumas, kaip Tobiui seksis artimiausioje misijoje? Taip, šis kolega gal ir buvo kiek artimesnis už kitus. Vis dėlto taip buvo tik dėl to, kad jie jau ne kartą keliavo į užsienį ir ten susidūrė su pavojais. Kaip žmogus Tobias jam nelabai terūpėjo. Pačiam juodaplaukiui Dafydd taip pat kažin ar buvo svarbus. Tad kam čia apsimetinėti?
Vis dėlto raudonplaukis bijojo, kad kolegai pasiskundus prasto lygio mokymais jis gali būti išgrūstas į misiją. Vadinasi, reikėjo stengtis, kad ir kaip nebuvo jėgų ir noro tai daryti. Tik ką jis gali pasiūlyti, kai nė neįsivaizduoja, kaip yra vykdomi tokie mokymai?
- Tau svarbu sugalvoti, kaip pergudrauti priešininką, kad ir kas jis nebūtų. Tanzanijoje vos pasprukome, tai neturėtų pasikartoti.
Dafydd mostelėjo lazdele, ir artimiausia šiukšliadėžė išsipūtė ir pradėjo artintis link vaikinų. Vaizdas gal būtų buvęs šiek tiek juokingas, bet dabar šypsotis norėjosi mažiausiai. Velsietis nesuprato, kodėl daro tai, ką daro. Kodėl taip švaisto mokydamas tą, kuris peštynėse tikriausiai yra labiau patyręs už jį patį. Vis dėlto nenorėjo pasirodyti esąs visiškas nevykėlis, tad kažkaip turėjo įgyti užtikrintumo, kurio, tiesą sakant, visiškai nejautė.
- Įsivaizduok, kad tavo priešininkas, iš kurio gali laukti visko, o aplinkui - daugybė žiobarų. Ką darysi, kad jį įveiktum neatkreipdamas pernelyg daug dėmesio į save? - paklausė Dafydd ir parodė į lėtai besiartinančią šiukšliadėžę. Balsas neskambėjo užtikrintai, bet tai nebuvo didžiausia problema. Bėda buvo ta, kad ir pats velsietis neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, jeigu misijoje išties tektų susidurti su tokio tipo priešu.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #96 Prieš 1 metus »
Priešais esančios sienos plytelės aiškiai buvo ne pirmos jaunystės. Turbūt net ir ne pirmos senatvės, nes aptrupėjusios ir nusitrynusios buvo kaip reikiant. Tačiau kai tau viskas yra atsibodę, net ir į tokias plyteles spoksoti yra pakenčiama veikla.
Tiesa, Tobiui dar ne viskas buvo atsibodę. Atsibodę buvo tik šitie vadinamieji mokymai, kurie labiau panašėjo į cirką. Pagal idėją dabar patyręs savo srityje žmogus turėjo apmokyti mažiau patyrusį, tačiau ta idėja vykdoma nelabai buvo. Tai labiau atrodė kaip patyrusio žmogaus bandymas pasirodyti patyrusiu.
Dafydd mostelėjo lazdele ir niekuo nedėta šiukšliadėžė paveikta kerų ėmė artintis prie vaikinų. Vaizdas gal ir būtų juokingas, tačiau nė vienas iš kolegų (greičiausiai, jau buvusių) nė nešyptelėjo. Tobiui tokios užduotys priminė savo paties išsikeltą tikslą prieš keletą metų, dar gerokai prieš sutinkant Brittą, kuomet jis pažadėjo sau "būti viskas arba niekas". Tiesa, tas pažadas kiek pasimiršo vaikinui pradėjus dirbti lobių atkeikėju ir sutikus Brittą, tačiau, pasirodo, toji absoliučiai šalta ir perfekcionistė Tobijo dalis vis dar buvo jame. Užspausta, tačiau gyva. Ir dabar ji grasino išlįsti į paviršių.
Mintys lėkė kaip pašėlusios, tačiau juodaplaukis niekaip negalėjo sugalvoti doro atsakymo, ką daryti su ta prakeikta šiukšliadėže. Baimė, kad jam ši užduotis nepavyks, temdė vaikino protą. Jis puikiai suprato, kad tai viso labo tėra pratybos, o ne reali užduotis, tačiau tai nepadėjo jam nurimti.
Kelias minutes Tobias tiesiog stovėjo neįžvelgiamu veidu, bandydamas ką nors sugalvoti. Galiausiai, kai šiukšliadėžė priartėjo per metrą, vaikinas griebėsi vienintelės į galvą atėjusios priemonės. Išsitraukęs lazdelę nepastebimai užleido miglą. Kadangi diena buvo apsiniaukusi, niekam neturėjo kilti labai didelių įtarimų (žinoma, jei tai būtų buvusi tikra misija). Tuomet juodaplaukis nukreipė lazdelę į šiukšliadėžę, sustingdė ją, prisiartinęs sučiupo už rankenos ir oru nukeliavo į kitą skersgatvio galą.
- Gali įsivaizduoti, kad mes atsiradome kitoje šalyje, - šūktelėjo kolegai.
Tuomet grįžo atgal ir panaikino miglą, gerokai prastinusią matomumą šiame skersgatvyje.
- Na, kaip? - pasiteiravo žvelgdamas Dafydd į akis. - Dar kažkokia užduotis bus, ar jau galime skirstytis savais keliais?
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #97 Prieš 1 metus »
  Vasara baigėsi - pamažu medžius apleido svetingų rudens spalvų lapai. Tokiu ilgai lauktu laikotarpiu norėjosi sau leisti pajusti karšto šokolado skonį burnoje ir užuosti tą svaiginantį šokolado kvapą... Ausyse skambant lapų šlamėjimui ir jau visai pragaištingai melodijai, moteris sėdėjo ant išnuomoto buto sofos ir siurbčiojo palaimos kupiną puodelį. Tai darė jau valandėlę, iki kol jos vilkiška klausa išgirdo tylut tylutėlį lietaus trinktelėjimą, kuris atsimušė į skaidrų lango stiklą. Ariella tik gurkštelėjo viralo ir užsimerkė, tačiau nieko nelaukusi pakilo nuo stebėtinai patogios namų interjero detalės. Sutraškėjus maždaug dviems trečdaliams jos kaulų, ji, rankose toliau laikydama karšto šokolado puodelį, nužingsniavo link buto durų, kur gulėjo keletas batų, apsiaustų ir kitokių, moteriai beviltiškai reikalingų, apdarų. Sulaukus trisdešimt šešerių metų moteris sau davė pakankamai laiko kiekvienam darbui, ji niekur nebeskubėjo ir stengėsi apie nieką nebesukti galvos - gi viskas, kas įvyko praeityje ten ir turėjo likti. Taigi, per dešimt minučių Annė jau buvo apsiavusi netikros odos batelius su neaukštu kulniuku, o ant nėriniuotos, baltos suknelės užsimetusi juodos it varno plunksnos spalvos apsiaustą. Ant rankų užsimovė ilgas, tamsias pirštines, kurios neleido pamatyti nė lopinėlio rankų odos. Jos raudoni plaukai taip pat greitai buvo uždengti apsiausto gobtuvu, kol galiausiai vienintelis dalykas, kurį galėjo regėti kita asmenybė, einanti pro ją, tebuvo žydros akys ir kiek įraudę skruostai. Tačiau tokiu būdu azijietė jautėsi saugiai ir galėjo sau leisti net vėlų rudens vakarą išeiti pasivaikščioti po įvairiausius skersgatvius, kol jos rankose toliau garavo karšto šokolado puodelis. Dažnas žmogus būtų pagalvojęs, kad tik bepročiai pasivaikščioti ėjo su puodeliu rankose, tačiau, tiesą sakant, Ariella Annė Brown savęs nelaikė šimtu dvidešimt procentų sveika. Nors ir dirbo hilere, taip aukodama kiekvieną laisvalaikio sekundę ir tik dabar buvo išvyta atostogų mat dirbti tiek daug neleido nei valdžia, nei kitų žmonių įsitikinimai... Trisdešimtą dešimtį perkopusi mergina tik mirtinai vylėsi, jog tai būtų tiesa.
  Naktis nusimatė šalta. Lapai nemaloniai čiuženo po batais, o žvarbus vėjas niekaip nepaliko panelės Brown ramybėje. Nešina puodeliu, ji tik tyliai niūniavo klasikinę melodiją ir žydroms akelėms leido nuklysti kur tik jos norėjo. Kelis kartus stabtelėjo prie medžio, kurį išvydo, nes norėjosi įsistebėti į bespalvį sutvėrimą, kuris išaušus pavasariui ir vėl pasidabins nuotaiką pranašaujančiais žiedais. Kelis kartus stabtelėjo ir prie jau užsidariusių parduotuvių vitrinų ir paskęsdavo sentimentuose. Kiekvienas daiktas jai nešė kažkokį gilų prisiminimą, kurį anaiptol ne visada troško prisiminti. Tačiau moteris tesimokė praeitį palikti praeityje, o į ateitį žiūrėti kiek pozityviau. Nors tai ir skambėjo absurdiškai.
  Londono žemėlapis sruveno jos venomis. Nors čia nepraleido viso savo gyvenimo, tačiau iššniukštinėjo kiekvieną pakampę dėl įvairiausių reikalų. Retkarčiais pritrūkdavo kažkokios priemonės hilerės darbuose, retkarčiais trokšdavo pamatyti gyvenimu besimėgaujančius vaikus, kurie dar nė nenutuokė apie pasaulio bjaurybes, kaklu varvantį kraują ir mirčių sąrašą savosiose galvelėse. Tai buvo nerašytas terapijos būdas, na, arba raudonplaukė dar nebuvo apie jį perskaičiusi. Tiesa, šiandien to ir neketino daryti, mat vienintelis tikslas tebuvo pasimėgauti akimirka. Todėl ji atkulniavo į kažkokį atokų skersgatvį, atsirėmė į drėgme kvepiančią pastato sieną ir gurkšnojo karštą šokoladą. Galvoje neskraidžiojo jokios mintys. Tik retkarčiais praskriedavo nenorėtas prisiminimas, kurį moteris vėl mėgino nustumti gilyn į jausmų užtvindytą vandenyną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Ariella Annė Brown »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #98 Prieš 1 metus »
Pirmoji savaitė Hogvartse buvo absoliučiai visiškai košmariška. Tobias negalėjo suprasti, kaip jis pasirašė tokiam darbui, o dar labiau neįsivaizdavo, kaip reikės išgyventi tuos dešimt mėnesių. Mažieji demonai grojo jo nervais ir sveikata. Po pirmųjų pamokų juodaplaukis jau būtų mielai ką nors užmušęs. Todėl nenuostabu, kad sulaukęs savaitgalio kaip mat iškeliavo į Londoną. Pažįstami tamsūs skersgatviai dvelkė...vargiai jaukumu, tačiau kažkuo pažįstamu ir artimu. Kiekviena gatvelė Londone buvo Tobijo išvaikščiota, daugumoje jų vaikinas buvo su kažkuo susipykęs, pasimušęs, ar bent jau apie kažką svarbaus sau pagalvojęs.
Juodaplaukis be tikslo klaidžiojo skersgatviais iki kol atklydo į vieną, kuriame, regis, prieš šimtą metų buvo susitikęs su Dafydd darbo apmokymams. Kaip viskas nuo tada pasikeitė...
Pradėjo lyti. Vaikinas trumpam užsimerkė (prieš tai įsitikinęs, kad nieko aplink nėra) leisdamas lietaus lašams nusileisti ant jo veido ir plaukų. Tobijo mintyse gimė idėja sugrįžti namo, aplankyti Brittą. Šis pasirodymas būtų neplanuotas - vaikinas namo neturėjo grįžti iki Kalėdų atostogų, tačiau staigmenos kartais yra gerai, ar ne?
Su šia mintimi galvoje Tobias paspartino žingsnį. Jo akyse švietė laimingos Brittos veidas ir šypsena, kuri skatino juodaplaukį dar labiau paskubėti. Tačiau pasiekti namus ir pasisveikinti su savo gyvenimo meile šį kartą nebuvo lemta. Vos pasukęs už kampo juodaplaukis pamatė kažkokią apsiaustu apsigobusią figūrą su puodeliu rankoje. Vaikino kūnas kaip mat įsitempė, signalizuodamas būti atsargiam. Tik vienas žmogus, kurį Tobias pažinojo, galėjo vaikščioti po gatvę su puodeliu rankoje kažką gerdamas. Ariella Annė Brown. Moteriškė, su kuria vaikinas kadaise turėjo... sakykim, ne pačių maloniausių reikalų. Juodaplaukis jai buvo skolingas durklą, geriausiai - širdyje, tačiau tinka ir, pavyzdžiui, kojoje.
Bet pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar ten tikrai ji. Tad Tobias be ceremonijų prilėkė prie jos ir pakėlė gobtuvą. Ir taip, po juo slėpėsi ne kas kitas, kaip pati Ariella Annė Brown. Juodaplaukis pajuto, kaip jo lūpos išsikreipia į žiaurią šaltą šypseną. Nors žodis "šypsena" gal ir nebūtų pats tinkamiausias, nes tai labiau panašėjo į grimasą. Galbūt, jei pastarosios savaitės nebūtų praleidęs Hogvartse, būtų geriau apgalvojęs, ką daro. Tačiau jis buvo pavargęs, suirzęs, o dabar, kai pamatė personą, kuriai prisiekė atkeršyti jau prieš tris metus, jo smegenis aptemdė rausva keršto migla ir Tobias nebesugebėjo mąstyti blaiviai.
- Nagi nagi, - šaltai prabilo. - Ir ką gi mes čia turime?
Nuo diržo nusitraukęs vieną durklą juo prismeigė Ariellos gobtuvą prie sienos, kad ji taip lengvai nepabėgtų, o kita ranka spausdamas kitą, savo mėgstamiausią, durklą, prikišo jį jai prie gerklės.
- Koks malonus susitikimas. O aš ir galvojau, su kuo dar turiu nesuvertų sąskaitų.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #99 Prieš 1 metus »
  Kol karštas šokoladas pamažu virto šaltu šokoladu, Ariella savo mintis eilinį kartą skandino prisiminimuose. Versdama apmąstymų puslapius mergina suprato, kad kasdieninis žmonių zvimbimas ligoninėje išvargindavo ir ją pačią, nors raudonplaukė to nemėgo pripažinti. Trisdešimt septintus metus skaičiuojanti burtininkė mėgavosi kiekvienu pokalbiu su vaikais, kiekviena jų šypsena ir geru žodžiu. Jai patiko net tie iššūkiai, kurie iškildavo dirbant tokioje nenuspėjamoje vietoje - ligoninėje. Čia dažnai siautė įvairiausi nauji virusai, kartkartėmis net ir senbuviams hileriams nematytos ligos, o visų gydytojų galvose kirbėjo naujų viralų receptai. Tą pastatą Ariella taip pat buvo praminusi keisto plauko eliksyru - juk be ligoninės sudedamųjų dalių - hilerių - ši vieta stovėtų arčiau bažnyčios, taigi pats viralas neišsivirtų taip, kaip darbovietėje jis yra maišomas diena iš dienos. Tačiau taip pat ta visiškai nesudėliota rutina Annę visuomet šiek tiek neramino. Ji tarsi buvo atsakinga už savus veiksmus, o nuo jų galėdavo nukentėti ir patys svarbiausi sutvėrimai - vaikai. Todėl išsiskaičiusi visas su darbu susijusias mintis, ji džiaugėsi, jog buvo išvaryta į užtarnautas mėnesio atostogas, kurių metu galėjo ne tik skirti laiko karšto šokolado gėrimui atokiame skersgatvyje, pailsėti nuo kasdieninio šurmulio bei apkalbų, tačiau įsigilinti ir į naujus gydymo metodus, kuriuos pradės taikyti vos grįžus į hilerės kailį. Bet dabar tereikėjo baigti siurbčioti karštą šokoladą, kol jis netapo visai šaltu. Ariellos mintys eilinį kartą užsitvindė daug menančiomis melodijomis ir šioji užsimerkė. Negirdėdama nieko aplinkui ji tik tyliai niūniavo dainos žodžius, o atsimerkusi įsistebeilydavo į prieš akis pastatytą namą. Senos plytos turėjo daug vagų. O kiekviena vaga turėjo istoriją, kurią panelė Brown troško sužinoti. Kitų istorijos buvo daug įdomesnės nei jos pačios. Nors prisiminus senus laikus ir užplūsdavo nesuvaldoma gėda, kurią moteris taip troško suimti į savas rankas.
  Ariella Annė Brown dažnai įstrigdavo savų haliucinacijų pasaulyje. Jos mintyse kirbėjo tūkstančiai melodijų, gyveno šimtai personažų, su kuriais vilkolakė šnekučiuodavosi. Taip pat ten lankėsi dešimtys svajonių, apgavysčių, skolų, priešų, pažįstamų, skonių, kvapų... Moters galva iš tikro buvo užkimšta bereikalinga informacija, kuri graužė ją iš vidaus. Tik toks melancholiškos melodijos padėdavo jai nusikelti į savą tikrovę, kurioje šiuo metu ir buvojo. Tokiu metu net ir vilkiški instinktai apleisdavo azijietės sielą, kol ji semdavosi energijos iš pačios savęs. Brown visuomet galvojo, kad tai yra nuostabu, tačiau ką tik nesavo noru buvo sugrąžinta į beviltiškai neteisingą realybę. Realybė iš jos pasiglemžė net glazūrinį puodelį, kuriame dar buvo keli lašeliai karšto šokolado. Puodelis tą pačią sekundę nukrito ant nelygaus grindinio ir indo šukės pasklido po visas puses. Moteris, paveikta ne pačių maloniausių jausmų ir prisiminimų, kelis kartus sulėtino kvėpavimą, kol nelauktas svečias jai demonstravo savų durklų kolekciją. Prismeigtas gobtuvas iš tikro jos labai nesužavėjo, visgi vienu kartu, net su šimtu trisdešimt (o gal ir daugiau) traškančių kaulų, išsilaisvintų iš tokių spąstų. Deja, antrasis ginklas prie gerklės kiek apsunkino šio plano įgyvendinimą, tad azijietė tik įsižiūrėjo į tą skausmingai pažįstamą žvilgsnį. Šių melsvų, tačiau skirtingo atspalvio, akių, Ariella niekaip negalėjo ištrinti iš savos atminties. Norėdama įsitikinti, kad prieš ją stovi tas pats žudikas, kuris stovėjo ir prieš eilę metų, įstebeilijo į juodžiausius matytus plaukus. Sekundėlei suabejojo, ar šie nėra tamsesni už Tobijaus Liam'o Walters'o sielą. Tačiau tuo metu pašiurpo išgirdus ir kraupiai abejingą žudiko balsą. Dabar jau buvo tikra - jis jos nepamiršo net po tiek metų, o tai nežadėjo nieko gero.
  - Ką gi, ką gi, ką gi, - nenuleido savo žvilgsnio nuo vaikino. Akys visuomet pasakydavo daugiau, negu žmogus ištardavo žodžiais, tad hilerė nė nežadėjo neatkreipti dėmesio į tokį svarbų momentą. - O aš vyliausi, kad būsi atsargesnis. Bent jau savo šeimos gerovei, - išsišiepė, nors kvėpuoti stengėsi kuo lengviau. Gal skambės kiek keistai, tačiau raudonplaukė nuoširdžiai netroško, kad Tobijaus durklas priliestų jos taip saugotą odą. O šioje vietoje ji buvo plona.
  - Aš jau seniai nebežaidžiu nesubrendėlių žaidimų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Ariella Annė Brown »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #100 Prieš 1 metus »
Matydamas prieš save tas pačias pažįstamas žydras akis Tobias nenoromis nusikėlė į praeitį, į dieną, kai viskas prasidėjo.
Kaip visada, kaltas buvo Tobijo darbas. Tada jis buvo dar tik pradėjęs dirbti LAJMŽ ("Lobių Atkeikėjai ir Juodosios Magijos Žinovai") ir buvo išsiųstas į misiją sutramdyti kažkokį vilkolakį (tiksliau - nužudyti). Vaikinas tai padarė per daug nesigilindamas į kontekstą - žudymas jam nebuvo naujiena. Tačiau tada paaiškėjo, kad jis nužudė kažką, kas buvo brangus kitam vilkolakiui, tiksliau, vilkolakei. Tai pačiai, kuri dabar stovėjo prismeigta prie sienos Tobijo durklu. Tą dieną Ariella nusprendė jam atkeršyti ir mėgino pribaigti Brittą, kuri tuo metu vaikino gyvenime jau užėmė nemažą dalį. O tai buvo juodaplaukio silpnoji vieta. Tą naktį jis prisiekė atkeršyti Ariellai. Jam buvo nusispjaut, kad viskas prasidėjo dėl jo nužudymo, ar dėl to, kad jis įsidarbino LAJMŽ. Tobias seniai buvo išmokęs, kad kaltų ieškoti neverta. Iš to nebus jokios naudos. Veiksmai kalbėjo garsiau už žodžius.
Ariella paminėjo vaikino šeimą, tai yra, Brittą. Tai buvo smūgis žemiau juostos ir labai prastas ėjimas vilkolakės atžvilgiu. Durklas priartėjo prie jos gerklės dar per milimetrą. Dabar jau beveik lietė odą.
- Labai gaila, mano brangioji, - atsiliepė į paskutinį jos sakinį. - O aš vis dar žaidžiu. Prisiekiau tau atkeršyti, o savo žodžio aš laikausi. Tai pasakyk, nori netekti rankos ar kojos? O gal visko iš karto - juk tau ir taip greitai atauga?
Tobias nesuprato, iš kur kyla visi šie žodžiai - į žudynes nebuvo įsivėlęs jau gerus porą metų, o ir nuo paskutinio grasinimo (jei neskaičiuosime Hogvartso mažųjų demonų) praėjo bent keli mėnesiai. Juodaplaukis savo kruviną istoriją stengėsi palikti praeityje. Tačiau dabar, žvelgdamas į tas pačias akis, kurių savininkė grasino jo gyvenimo meilei, vaikinas jautė savo tamsiąją pusę kylant į paviršių ir imant vairą. Tobias vis dar dvejojo, ar verta jai visiškai atsiduoti.
- O gal netyčia pamiršai mūsų paskutinį susitikimą? - paklausė, mėgindamas laimėti laiko savo apsisprendimui. - Ar galvojai, kad ši diena niekada neateis? 
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #101 Prieš 1 metus »
  Pamažu tolstantis vakaras ir artėjanti naktis dvelkė gyvybe. Tai Ariellos ir jos menkučio kvėpavimo nė kiek netenkino. Šį jausmą apsakyti buvo sunku, tačiau raudonplaukės galvoje maišėsi viskas, kas jos makaulėje tūnojo - pradedant klasikinėmis melodijomis ir baigiant tais kraupios baimės persmelktais žvilgsniais, kurie pasitiko ją tą patį vakarą, kuomet pirmą kartą susipažino su Tobijumi. Mirties vakarą. Todėl trisdešimtą dešimtį perkopusios raganos vidus tiesiog virė, tačiau kartu ir pamažu ledėjo. Sulaukus nevienos mirties savam gyvenime, ji nebežinojo kaip turėtų jaustis tas, kuris jau buvo beprarandąs artimąjį. Gal kiek vylėsi, jog egzistuoja tokių, kurie nejaučia nieko, tačiau iš juodaplaukio abejingo žvilgsnio ir reakcijos į Brittos užpuolimą, burtininkė suprato, kad, deja, bet tai nebuvo kasdienė situacija. Žmonės kažką jausdavo. Jei Tobią Liam'ą Walters'ą buvo galima pavadinti žmogumi.
  - Fui, - išspjovė frazę žudikui į veidą. Net nesusimąstė apie tai, jog dėl savos gyvybės smarkiai nesijaudino, nors ir netryško noru būti nužudyta šio žmogelio. Tamsiaplaukis buvo užsitarnavęs buvusios mokytojos nemalonę. Moters viduje laikėsi tokie patys patys jausmai kaip ir tą naktį, kada Tobias nepasikuklino ir savo durklu perrėžė gerklę vienam iš brangiausių žmonių. Tuomet naktis jau tik dvokė gyvybe. Nuo to laiko hilerė nebeįstengė į ją žvelgti taip, kaip žvelgė tada. Nors, tiesa, įkelti kojos į lavoninę nebijojo - retkarčiais vylėsi, jog išvys čia tą, kuriam linkėjo mirties saulėlydžio ir saulėtekio metu. Ak, koks prašmatnus ritualas!
  - Gali suleisti durklą tiesiai į širdį, - pratarė, nors visai neturėjo to omeny. - Tik prieš tariamąją mirtį, mielasis, paaiškink, kodėl rizikuoji visų aplinkinių gyvybėmis ir tau rūpi tik tavasis interesas. Tu - mulkis ir bailys. Arba labai protingas. Tiesa, pastarasis variantas skamba kvailiau, nei tavo rūpestis mano gyvybe dabar, - įkvėpė giliai ir net nebemąstė, ką pliurpė. Užsiūtos žaizdos siūlės buvo ištrauktos per greitai ir tikrai ne su steriliomis priemonėmis. Tai padarė tas pats žmogus, kuris tą žaizdą ir prarėžė.
  Durklas menkai virpėjo. Vilkiška klausa buvo sukoncentravusi dėmesį į ginklo ašmenų garsus, o žydros akys vis dar neapleido tamsiaplaukio žvilgsnio. Azartas, su kuriuo jau nežaidė daugelį metų, ją užvaldė vos per kelias sekundes, o debesis vaikantis mėnulis tartum pranešė, kad moters dar kažkas laukė. Nuo šio pareiškimo Ariella nepastebimai sudrebėjo, tačiau tuoj pat susilaikė nuo tolimesnių panikos žingsnių. Panelė Brown nebejautė nei nelabai veikiančių sąnarių, nei kitokių senatvę pranašaujančių reiškinių. Gal sekundėlei net pamiršo, kad šiuo metu jai ne keturiolika, ir ne dvidešimt penkeri.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #102 Prieš 1 metus »
Skresgatvyje buvo matyti dvi slenkančios figūros: Ryan Jones ir jo mėlynasis drakonas. Buvo labai vėlyvas metas, o Jones tikrai nežingsniavo ten kur buvo saugu. Būtent dėl šių priežasčių, šiandien vaikinuką lydėjo drakonas. Saugumo jausmą rudų plaukų savininkui jausti patiko. O jį jausdavo tik savo gyvūnų apsuptyje. Niekur kitur tokio saugumo nejausdavo.
Šiandien vaikinukas nevilkėjo palto. Vilkėjo tik juodą džemperį su gobtuvu. Nenorėjo kaip nors būti matomas, kadangi jam teko keliauti link vietos kur rinkosi ir žiobariški tipeliai pardavinėjantys nelegalius dalykėlius. Narkotikus, alkoholį ir panašiai.
Jones pradėjo judėti kiek greičiau. Laikrodyje matė, jog vėluoja. O žinojo, jog būtent tas tiekėjas nemėgsta laukti. Plius jam reikėjo jį įduoti magijos ministerijai būtent šiandien kitaip progos nebeturės. Vaikinukas tyliai atsiduso ir dar labiau paspartino savo žingsnius.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 624
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #103 Prieš 1 metus »
  Buvo vėlyvas atostogų vakaras. Tamsu. Erka keliavo atokiu skersgatviu. Taip, tai nebuvo pati saugiausia vieta, tačiau šiuo metu violetinplaukei į tai buvo nusispjaut. Ji visiškai kitaip būtų galvojusi prieš porą metų, tačiau dabar tas saugumas ar nesaugumas įtakos nedarė. Ji ramiai ėjo šiuo skersgatviu net tamsiu paros metu. Tiesa, tamsus buvo ne tik vakaras, bet ir jos šio vakaro tikslas. Ji tikėjosi rasti įdomių neleistinų daikčiukų. Ne, ne žiobariškų. Ir tikrai ne kokio alkoholio ar narkotikų. Ne. Ji norėjo rasti kokių nors juodosios magijos dalykėlių. Taip, ji žinojo, kad tai pavojinga. Ir žinojo, kad jei ką nors nusipirks reiks tą daiktą gerai paslėpti. Nepaisnt tų kelių sunkumų ji tikrai norėjo įsigyti juodosios magijos daiktų ir buvo tikra, kad šįvakar tokių tikrai ras.
  Eidama skersgatviu beveik nieko nematė. Tik savo pačios šešėlį. Ir jį menkai. Kaip išvis tamsoje galima matyti savo šešėlį? Na taip. Skverbiasi truputis šviesos iš vieno ar kito buto ar kokio vieno žibinto, tačiau ar to pakanka? Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Kiek paėjusi ji išgirdo tylų, bet girdimą riaumojimą. Ne, tai nebuvo tikras riaumojimas. Greičiau prunkštelėjimas. Buvo aiškiau negu aišku, kad tą garsą išleido gyvūnas, tačiau Erka tikrai negalėjo pasakyti koks. Tiesa, ją nustebino tai, kad jį išgirdo visai prie pat ausies. Toje vietoje buvo aklina tamsa.
- Lumos, - tarė apgraibomis susiradusi lazdelę bei mostelėjo ja. Lazdelės gale užsižiebė švieselė. Ji nebuvo labai stipri, tačiau jos pakako, kad klastuolė pamatytų vyrą, o paskui dar ir drakoną. Priėjusi kiek arčiau suprato, kad tai - smulkusis mėlynasis drakonas.
- Tavo drakonas labai mane išgąsdino, - nusijuokė. - Jis smulkusis mėlynasis drakonas, ar ne? Bent jau spėju. Čia baisiai tamsu. Tokį pat auginu. Koks taviškio vardas? - tarė draugiškai. Žinojo, kad tokioje vietelėje žmonių, kurie norėtų draugiškai pasikalbėti rasti buvo beveik neįmanoma, tačiau tai jai tiesiog išgaravo iš galvos. Ir vyras jai atrodė matytas. Matėsi, kad jis nebuvo senas. Rodos, vos baigęs mokslus. Ar gali būti, kad jis neseniai baigė Hogvartsą? Rodos, tikrai prieš kelis metus mačiau jį pamokose. Pagalvojo ji.
- Ar tu neseniai baigei Hogvartsą? Atrodai matytas. Gali būti, kad prieš kelis metus mačiau tave pamokose? - paklausė, nes tuo buvo beveik visiškai įsitkinusi. Buvo šimtu procentų tikra, kad bent kelis kartus buvo jį mačiusi ir beveik tiek pat procentų tikra, kad pamokose, tačiau vis dėlto norėjo tuo įsitikinti.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #104 Prieš 1 metus »
Jones žingsniavo pirmyn. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis tamsiau. Greitai rudaplaukio rankose atsirado lazdelė. Kol kas Lumos kerų jis nenaudojo, kadangi nematė tam prasmės, bet jam reikėjo būti pasiruošusiam apsiginti. Skersgatvyje buvo įvairių nešvarių tipelių, kurie lįsdavo į akis netgi ne saviems klientams.
Po kelių akimirkų pasigirdo žingsniai tiesiai už vaikino. Ryan'as rankų ženklų kombinacija davė komandą savo drakonui ir tiesiog atsisuko ten kur nuėjo augintinis. Jo lazdelė buvo dar stipriau suspausta rankose. Jis buvo pilnai pasiruošęs gintis jei to prireiktų. Tiesa, greitai žmogus, kurį Ladonas turėjo išgąsdinti panaudojo kerus. Tada buvęs Švilpynės koledžo atstovas galėjo įžiūrėti žmogaus bruožus. Pasirodė, jog tai yra mergina, kurios plaukai buvo violetinės spalvos. Iš pradžių Jones pagalvojo, kad čia yra Zoey, tačiau suprato klydęs, kai išgirdo merginos balsą.
- Taip, čia mėlynasis drakonas, - atsakė neutraliu tonu rudaakis savo mintyse analizuodamas merginą. - O jo vardas Ladonas. Graikų dievo, Ladono, kuris buvo Ladono upės dievas vardu pavadintas. Dėl mėlynos spalvos ir upės, - pasakė Jones sumirksėdamas ir šypteldamas savo drakoniukui. Jis labai mylėjo savo augintinius.
Išgirdęs klausimą apie Hogvartsą, vaikinas puse lūpų šyptelėjo. Kokie ten buvo geri laikai.... Aišku, dabar savo gyvenimu jis skųstis irgi negalėjo, tačiau tada buvo labai smagu ir gera.
- Taip, aš esu baigęs Hogvartsą, tad galėjai mane pamatyti. Nežinau ar pamokose, bet Hogvartse tikrai, - ištarė vaikinukas šypteldamas.
There's no such thing as fate.