0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • III kursas
  • *
  • 208
  • Taškai: 91
  • Lytis: Moteris
  • How do you run from what's inside your head?
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #60 Prieš 4 mėnesius »
Meg lėtai ėjo gatve, viena ranka spausdama lazdelę, kita retkarčiais pasiremdama į sieną, nes galva vis dar svaigo. Ji jau gerokai nutolo nuo tos vietos, kurioje atsibudo. Rudaplaukė ėjo Londono (jau beveik neabejojo, kad atsidūrė Londone) gatvėmis, ieškodama kokio nors žmogaus. Tačiau panašu, kad sėkmė šį vakarą nebuvo jos pusėje. Skersgatvyje nebuvo nė gyvos dvasios.
Mergaitė iš dalies džiaugėsi, iš dalies liūdėjo dėl to, kad šiandien prasidėjo Pavasario atostogos. Iš vienos pusės gerai - jei greit neras būdo grįžti, nieko nepraleis. Tačiau iš kitos pusės, jei neras būdo grįžti, niekas savaitę jos nepasiges. Aš rasiu būdą grįžti atgal į mokyklą. prisiekė sau Meg ir tvirtu žingsniu nuėjo toliau.
Lauke sutemo, pakilo mėnulis ir nušvito žvaigždės. Meg stabtelėjo ir užvertė galvą. Mergaitė įsižiūrėjo į mėnulį. Buvo pilnatis, graži kaip niekad. Rudaplaukė užsimerkė ir giliai įkvėpė vėsaus nakties oro. Tik dabar pajuto, kaip lauke šalta. Švilpiukė tvirčiau susisupo į apsiaustą ir paspartino žingsnį toliau dairydamasi.
Skersgatvyje, pasukusi už kampo, mergaitė pamatė suoliuką, o prie jo stovėjo kažkokia figūra. Tikėtina, kad žmogaus, tačiau galėjo būti ir kitokio padaro. Juk mergaitė buvo magijos pasaulyje. Tačiau kai figūra pasisveikino paaiškėjo, kad tai - mergina. Meg priėjo arčiau, kad galėtų ką nors įžiūrėti, nes buvo labai tamsu. Neapsikentusi ji išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos.
Lazdelės galas įsižiebė ir Meg galėjo įsižiūrėti į merginą, stovinčią priešais ją. Iš išvaizdos ji buvo maždaug dvidešimties, tamsių plaukų ir akių. Bruožai buvo ryškūs, įsimintini. Laikysena ir blyški veido oda bylojo apie aristokratiškumą, suraukti antakiai apie ryžtingumą, o banguoti plaukai pridėjo bendram paveikslui žavesio.
Išgirdusi merginos klausimą, švilpiukė nustebo.
- Ar negali jos atidaryti burtais?
O gal ji ne burtininkė? Merginos išvaizda buvo tokia... neįprasta, kad Meg nė akimirkos nesudvejojo, kad ji - ragana. Nepažįstamoji tarsi skleidė magiją. O gal švilpiukė tai tik įsivaizdavo, nes troško sutikti ką nors iš savo pasaulio?
- Hmm, luktelk. - nutęsė rudaplaukė ir ėmė rastis po vidines apsiausto kišenes. Po kelių sekundėlių jos pirštai užčiuopė šaltą metalą - žiobarišką lenktyninį peiliuką, kurį kadaise dėl viso pikto padovanojo sesuo. Peiliukas išgelbėjo Meg nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai ji dar nemokėjo burti. - Štai. - tarė mergaitė, ištiesdama peiliuką nepažįstamajai. - O kas dėžutėje? Ir ką tu čia veiki? Tu gyveni Londone? Juk čia Londonas, taip? - Meg staiga nutilo ir sučiaupė lūpas. Dėl Merlino meilės, Meg! Kodėl čia pradėjai taip draugiškai šnekučiuotis su nepažįstama, ką tik sutikta mergina, kuri gali būti žudikė arba maniakė?
Rudaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės, viena ranka vis dar laikydama šviečiančią lazdelę pakreiptą taip, kad matytų sutiktą merginą ir ėmė laukti atsakymų. Jei mergina atsakys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Meghan Natali Pritz »
Some things never change.


*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #61 Prieš 4 mėnesius »
Dar vis stovėjusi kaip kvailelė, laukė mergaitės atsakymo. Neįsivaizdavo kas tai per jausmas, tačiau prie šio žmogaus.. jautėsi savimi. Prie šio žmogaus... jautėsi taip, lyg jį jau senai pažinotų. Pasižiūrėjusi į jos kaklą, bandė susilaikyti. Mielai būtų gurkštelėjusi dar vieną maišelį kraujo, bet negalėjo. Negalėjo išvis kažkam sakyti, kad yra vampyrė. Jeigu ji kam nors pasiskųs? Tarkim medžiotojams? Arba policijai? Tiesiog reikia pratintis ir mažiau gerti to kraujo. Galbūt su laiku atsitiks taip, kad jo visai nebesinorės. Į banguotus plaukus, papūtė vėjelis, merginai pasidarė šiek tiek šaltoka. Ši išsitraukė savo seną, juodą, šalikėlį ir užsirišo juo kaklą. Atrodė keistai, bei kvailai. Bet kam rūpi. Tas Meghan nustebimo žvilgsnis, kiek išgąsdino Veronicą. Tikriausiai pagalbos nesulauksiu.. Ne, ne tik Meg nustebo, bet ir buvusi klastunyno mokinė, išpūtė akis. Ji? Burtininkė? Geras! Dabar tikrai Spellman galėjo atsipalaiduoti, juk pati buvo ragana. Dar ir yra.
- Burtais... - Šelmiškai išsišiepė. - Ech, kad tik galėčiau. Seniai užmiršau visas magijas, nebemoku burti tiesą sakant, - Prisipažino buvusi burtininkė. Taip, ne veltui jaučiuosi prie jos per daug savimi. Aš ją tikrai kažkur mačiau.
     Tai taip keista, mergina tik dabar pastebėjo, jog mergaitės rankoje šviečianti lazdelė. Ji taip gražiai atrodė, kažkada ir pati Veronica šitaip laikė lazdelę ir švietė tamsius koridorius. Laivo kapitonę apėmė nostalgija.. tie geri prisiminimai, noras pabėgti iš mokyklos, senasis vaikinas, profesoriai. Įdomu, kaip jie gyvuoja dabar. Koks gyvenimas pasitaikė pas juos. Grįžusi prie realybės, vėl žvelgė į vienuolikametę. Ji pradėjo knaisiotis apsiausto kišenėse, vampyrė laukė. Tikriausiai varlytėms labai blogai. Ir kodėl gi menininkei pastoviai reikia nešiotis varles. Negalėjo jų tiesiog palikti saugiai? Namuose? Nesitampyti jų visur? Palikti saugiame akvariume? Ech, pamoka. Kitą kartą paliks tiesiog varles vienas. Kad ir kaip ne fainai būtų.
- Kokia jauna žudikė, - Pajuokavo tamsiaplaukė, pamačiusi, kad Meg nešiojasi peilį. Nors ir nelabai ten peilis, tačiau vis tiek dalykas, galintis sužeisti žmogų. Nors, tai normaliau nei kiekvieną dieną, vaikystėje ir dar dabar, kuprinėje visados galima rasti cigarečių ir alkoholio. -
 Labai dėkoju, - Nusišypsojo savo keista šypsenėle, Spellman'ų šeimos atstovė. Jau kaip ir metas eiti savais keliais, bet iš tiesų, Veronica nenorėjo. Norėjo pasikalbėti su šia mergaite, tad pasiliko toliau stovėti.
- Dėžutėje? Mano turtas. Varlės. Galiu tau jas parodyti, vis gi paskolinai peiliuką, - Paėmė jį ir pravėrė pagaliau dėžutę. Varlytės ramiai sėdėjo, kaip ir buvo išmokytos. Jos klausimai, vėl pasirodė pernelyg keisti. Menininkė kilstelėjo antakį.  Ji nežino kur ji randasi? Va čia tai įdomu. - Aš vaikštau, man patinka vakariniai pasivaikščiojimai. Dažnai apsistoju, bet kur. Kartais tiesiog noriu palikti namus bent savaitei ir pagyventi kitur, pavyzdžiui čia. Amerika dažnai atsibosta. Taip, čia Londonas. - Atsakė kaip ir į visus klausimus, jaunuolė.
- Ką tu čia veiki? Taip vėlai... tu be tėvų? Gali man sakyti, bet ką ir manimi pasitikėti, - Užtikrino Meg, Veronica. Varlytė atsitūpė ant vampyrės delno, tuomet šoko ant mergaitės lazdelės. Tvirtai užsikabino ir stebėjo Natali akis. Tokios tos varlės, tikros keistuolės. Piratė nusijuokė. - Žiūrėk, gal einame kur nors prisėsti? Tu galėsi man papasakoti kaip čia atsidūrei, - Šyptelėjo ji. Pirmą kartą, jautėsi tokia draugiška.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • III kursas
  • *
  • 208
  • Taškai: 91
  • Lytis: Moteris
  • How do you run from what's inside your head?
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #62 Prieš 4 mėnesius »
Meg stovėjo ir stebėjo merginą. Išgirdus, kad ji burtininkė, rudaplaukė lengviau atsikvėpė. Pirmas žingsnis įvykdytas - sutikau ką nors, priklausantį magijos pasauliui. Be to, tebesu gyva. Dabar teliko sugalvoti, kaip grįžti į Hogvartsą, kol nepasibaigė atostogos. Vieni niekai. Meg vėl nukreipė žvilgsnį į sutiktą merginą. Buvo keista nežinoti jos vardo, tačiau rudaplaukė dar nesiryžo klausti. Tiesą pasakius, švilpiukė iš vis nesijautė labai drąsiai. Nors, kas jaustųsi drąsiai patekęs į nežinomą miestą, naktį, neturėdamas kelio atgal? Ta pačia nešykle pasinaudoti mergaitė negalėjo, nes iš puoduko teliko duženos (o magiškai sutaisyti jo nepavyko).
Nepažįstamoji, paėmusi iš švilpiukės peilį, mikliai atidarė nedidėlę dėžutę. Meg susidomėjusi stebėjo vikrius merginos judesius.
- Žudyti? Nea, nežudau. Tačiau grasinti ar kankinti man niekas netrukdo, tai sugebu kuo puikiausiai. - į tamsiaplaukės pokštą linksmai atsakė Meg. Ji tik dabar suprato, kad prie šios merginos švilpiukė jautėsi... saugi. Ir net rami. Tačiau rudaplaukė nežinojo, ar tai dėl to, kad mergina verta pasitikėjimo, ar čia vėl pasireiškia jos viena didžiausių ydų - per didelis pasitikėjimas žmonėmis.
- Nėra už ką, - nusišypsojo ir atsakė Meg, išgirdusi merginos padėką. - Beje, aš esu Meg. - susigriebusi prisistatė rudaplaukė. - O kuo tu vardu?
Švilpiukė vėl sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą tuo pat metu prieidama prie suoliuko, ant kurio ir buvo paslaptingoji dėžutė. Rudaplaukė pažvelgė į ją ir tuo pat metu išgirdo sutiktos merginos balsą aiškinantį, kad tai - varlės. Meg sumirksėjo. Ji nesišlykštėjo varlėmis, tačiau ir didelės simpatijos joms nejautė. Mergaitė pažvelgė į dėžutę, kurioje tvarkingai tupėjo trys varlės. Ne mano skonio augintiniai, tačiau kodėl gi ne? Jei jai patinka varlės, gal ir nėra toks blogas įprotis jas nešiotis. Geriau nei, pavyzdžiui, kokie didžkirminiai. Atsitiesusi švilpiukė vėl atsisuko į tamsiaplaukę merginą ir ėmė klausytis jos žodžių.
- Aš... ilga istorija. - atsakė Meg į merginos klausimą. - Tėvų neturiu, šiaip gyvenu Amsterdame, tačiau pastaruoju metu - Hogvartse. -  Išgirdusi pasiūlymą rudaplaukė linktelėjo. - Jei teisingai prisimenu Londono žemėlapius, netoliese turėtų būti kažkokia greito maisto užkandinė, kuri dirba visą parą. Galėtume nueiti ten, jei nori. Nežinau kaip tu, bet aš baigiu sustirti į ožio ragą. - prisipažino Meg ir, laukdama atsakymo, užvertė galvą aukštyn. Pilnatis danguje vis dar buvo kraupiai graži ir pažvelgusi į ją, rudaplaukė pajuto keistą jėgų ir džiaugsmo antplūdį. Pirmą kartą per šį beprotišką nuotykį ji patikėjo, kad viskas gali baigtis sėkmingai.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #63 Prieš 4 mėnesius »
Iš tikrųjų, būti draugiškai yra visai neblogai. Taip ir susirandi draugų. Užtat Sabrina turi daug daugiau, nei pati menininkė. Vėjelis, gal labiau vėjas, dar labiau šaldė šias dvi asmenybes. Jei vampyrės namai būtų netoliese, mielai pasikviestų į svečius, šiltos arbatėlės, tokią gražią rudens naktį, bet deja, namai buvo labai toli. Geriausiu atveju kokia nors gūžta, arba kavinė. Veronica nudelbė žvilgsnį į varles, jos taip gražiai užmigo, kad net nebesinorėjo garsiai šnekėti.
     Mergina atsiduso, pasižiūrėjo į laikrodį ir nusprendė, kad pats metas būtų kur nors nueiti. Visai norėjosi valgyti, labiau gerti, bet ir norėjosi kokio tortuko. Šiuo metu, jaunuolei labai trūko cukraus ir angliavandenių. Jo, reikia pasiūlyti nueiti kur nors pavalgyti, tik pirmiausiai reiktų prisistatyti. Tai buvo taip keista, jei tai būtų atsitikę prieš mėnesį, tikriausiai Veronica tiesiog sviestų bananą į ją, o dabar... dabar mergina keitėsi. Stipriai. Tikriausiai turima karjera, labai gerino gyvenimą. Ir apskritai, žmonės aplinkui. Spellman priėjo arčiau ir paėmė savo varlytę. Įsidėjo ją atgal į dėžutę. Stipriai uždarė. Taip, stipriai, svarbiausia nepamesti padovanoto peiliuko. Peiliuką irgi, įsidėjo į kuprinę.
- Aš Veronica, - Prisistatė dabar ir pati, pasitaisydama savo neklusnius plaukus, kurie baisiai krito į akis. Gal prisistatyti reikėjo visu vardu? Vis gi Spellman'ai yra populiarūs, mano sesuo garsi fotografė, gal ji kažką apie tai girdėjusi bus. - Spellman, - Nusikosėjo mergina ir vėl nusišypsojo. Meg vardas, vampyrei patiko. Trumpas, bet įdomus, unikalus. O gal čia tik trumpinys? Juk Veronica to nežinojo. Ši mergaitė priminė buvusią klastuolę, ne išvaizda, o ta drąsa, grasinimais, kankinimais. Taip kaip ir sakė pati Meghan Natali Pritz. Tik tiek, kad buvo gal šiek tiek normalesnė. Ta diena kai vampyrė nuskriaudė mokinį ir paliko jį negyvą.. buvo siaubinga. Bet tai buvo pirmoji diena, kada ši vampyrė, tad tikriausiai normalu. Normalu, jog norėjosi kraujo. Daug kraujo. Klausydamasi švilpiukės šnektų, dar labiau susidomėjo kas gi iš tikro atsitiko.
- Užjaučiu už tai ką tau teko patirti.. iš tiesų, aš irgi nelabai turėjau tėvų, tiesiog su jais nebendravau, būdavau viena. O Hogvartsas tikrai puiki vieta, vaikams pragyventi,- Šyptelėjo draugiškai ji. Hmm.. ji rimtai panaši į mane. - Žinoma. Man taip pat šalta, oras nelabai koks, o ir valgyti norėčiau. Ta užkandinė netoliese, galime eiti, - Tarstelėjo Veronica ir pradėjo eiti.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #64 Prieš 2 mėnesius »
   Liekną merginos kūną gaubė ilgas, tamsus apsiaustas, paslėpęs visą kūną nuo pašalinių akių. Tamsius, tvirtai į kasą supintus plaukus slėpė gobtuvas. Net ryškioje dienos šviesoje sunkiai galėjai įžiūrėti po šiuo slepiamą veidą. Rausvos lūpos buvo tvirtai suspaustos į tiesią liniją, o dešinė ranka gniaužė kardo rankeną.
   Ėjo lėtai, bet užtikrintai. Stengėsi sukelti kuo mažiau garso ir atkreipti kuo mažiau dėmesio. Laimei, čia, atokiame skersgatvyje, lankytojų buvo mažai, o jei tiksliau - be jos tebuvo tik būsima auka, nieko neįtarianti apie savo persekiotoją.
   Tiesa, retkarčiais Lunai patikdavo leisti jiems išsiaiškinti, kad yra sekami ir netrukus bus nužudyti, bet tokiu atveju reikėdavo veikti greitai ir tiksliai, o tai buvo sudėtinga norint viską atlikti nepriekaištingai, be pašalinių dėmesio. Jai daug labiau patiko sekti savo auką, leisti jam pajusti, kad yra sekamas, sukelti baimę, įtarimą, paniką, o tada šiam nespėjus sureaguoti užpulti. Taip, tai iš tiesų buvo jos mėgstamiausia dalis. Nejučia šyptelėjo, o tada apsidairė įsitikindama, ar tikrai nieko nėra netoliese.
   Vos už kelių metrų sau ramiausiai žingsniuojanti mergina nė neįtarė, kad netrukus jos draugiją papildys kardo geležtė. Lunai tereikėjo sulaukti tinkamos progos ir atlikti savo darbą, o tada pasišalinti. Ir visgi paskutinę akimirką, kai tamsiaplaukė buvo besiruošianti pulti, dėmesį atitraukė už nugaros atsklidę balsai. Staigiai kryptelėjusi galvą grįžtelėjo per petį. Du padaužos, regis, belakstydami atklydo ten, kur jiems nederėjo, bet tuoj pat dingo, tik nežinia, ar dėl to, kad ši vieta atrodė baugiai, ar dėl to, kad ši vieta buvo pašalė gaudynėms. Nusigręžusi nuo tos vietos, kur vaikai, apsižvalgė. Priekyje žingsniavusios merginos nebebuvo. Tyliai keiktelėjo mintyse, o tada paspartino žingsnį rankoje gniauždama kardo rankeną.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 63
  • I'll survive. Somehow I always do.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #65 Prieš 2 mėnesius »
Vėlus vakaras. Saulė jau buvo nusileidusi, tik keli spindulėliai iš paskutiniųjų kovojo su tirštėjančia tamsa. Deja, jėgos buvo nelygios ir netrukus pasaulį užklojo tamsos antklodė. Visur buvo taip tylu, kad toji tyla buvo veik apčiuopiama. Apgaulinga ramybė tvyravo ore ir tarsi slėgė kiekvieno gyvo padaro pečius. Kiekvienas garsas skambėdavo kraupiai ir per garsiai. Taip, laikas ne koks normaliems žmonėms bastytis po gatves.
Tačiau kadangi Tobias nebuvo pats normaliausias žmogus, jis sau ramiai žingsniavo Londono užkampių gatvėmis. Vaikino įprastus juodus marškinėlius šį kartą pakeitė džemperis, nes oras buvo vėsokas, tačiau kerzai ir džinsai liko įprasti. Bet vis dėlto, džemperis nebuvo vienintelis pasikeitimas vaikino aprangoje. Ankščiau muštynėse ar panašiose situacijose jis visada išsiversdavo savo jėgomis, tačiau po to karto parduotuvių alėjoje, kuomet buvo užpulta Britta, vaikinas pradėjo prie diržo nešiotis durklą. Nedidelį, tačiau patogų ir dažniausiai nekrentantį į akis. Dar nebuvo jo panaudojęs, tačiau niekada negali žinoti. Geriau apsisaugoti nei gailėtis.
Juodaplaukis slinko kažkokiu skersgatviu visiškai be garso, bemaž susiliedamas su tamsa. Kažkodėl šis skersgatvis atrodė labai nejaukiai. Tamsa ir keistoji nuotaika, tvyranti ore, taip pat nepridėjo jaukumo. Visas Tobijo kūnas buvo įsitempęs. Pojūčiai sakyte sakė - tuoj nutiks kažkas blogo. Tačiau vaikinas buvo Tobias Liam Walters - jam patiko pavojai. Patiko tas nesaugumo jausmas prieš kam nors nutinkant. Patiko pati kova. Patiko kovoti dėl savo gyvybės. Kad ir kaip Britta sujaukė šio kiek pamišusio juodaplaukio pasaulėlį, kai kurie dalykai išliko tokie patys. O azarto troškimas buvo vienas iš jų. Jis tiesiog buvo vaikino kraujyje.
Pūstelėjo vėjelis. Nedidelis, tačiau tai buvo šioks toks pasikeitimas. Bet tai pridėjo tik dar daugiau paslaptingumo ir nejaukumo į nakties paveikslą. Tobias panosėje vos vos šyptelėjo ir, paspartinęs žingsnį, nuėjo tuščiu skersgatviu tolyn. Kažkodėl jam atrodė, kad tuojau tuojau nutiks kas nors neįtikėtino.
We're all someone's monsters.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #66 Prieš 2 mėnesius »
   Vos tik tamsiaplaukė pasuko už kampo į veidą smogė vėjas. Stiprus gūsis privertė trumpam sulaikyti kvėpavimą, trūkčiojamai įkvėpti ir kelis kartus sumirksėti, jog akys nustotų ašaroti nuo tokio staigaus išsausėjimo. Vaizdas buvo paplaukęs ir neryškus, todėl teko kiek stabtelėti ir kryptelėti galvą nuo vėjo gūsio. Šiam nurimus, o regėjimui atsistačius, Luna įsiklausė.
   Tvyrojo mirtina tyla, net vėjas keistai nurimo tarsi kažko bijodamas. O galbūt laukdamas atomazgos. Nujausdamas, kad netrukus kažkas įvyks. Mergina buvo tikra, kad ne tik juto, bet ir užuodė mirties tvaiką ore. Atrodė, kad mirtis tyliai šnabždėjo į ausį, švelniai kutendama odą. Nežymiai kryptelėjo galvą klausydamasi visai netoliese aidinčių žingsnių. Vieni tylūs ir lengvi, kiti lėti ir sunkūs. Rauktelėjo antakius. Buvo tikra, kad prieš akimirką ji girdėjo tik vienus, o dabar netoliese buvo dar vienas asmuo. Pašalinis. Pavarčiusi akis ir tyliai atsidususi mėgino suvokti, kur šis pasuks. Deja, pasirinko patį netinkamiausią kelią. Akimirka viena, kita ir skersgatvyje švilptelėjo metalas.
   Velnias...
   Pasileidusi pirmyn nuskuodė ten, kur abu asmenys susidūrė. Nebuvo tikra, kaip viskas įvyko, tačiau jos auka buvo įrėmusi pistoletą nekaltam vaikinui į smilkinį, užlaužusi ranką, jog šis bent iš dalies negalėtų judėti ir dėl jos veiksmų. Tyliai, sėlindama it katė išsitraukė kardą ir įrėmė savo aukai į nugarą.
   - O dabar paleisk jį ir aš pasirūpinsiu, kad tavo galva nenuskristų žemėn. Jis mano ir, jei kas nors ir ketina jį nudėti, tai tik aš, - šaltu balso tonu tarstelėjo stebeilydama tamsiaplaukei į nugarą.
   Mergina neatrodė pasiruošusi vykdyti jai skirtų paliepimų ir toliau laikė įremtą ginklą vaikinui į smilkinį, akimirką net pasirodė, kad ši buvo planavo paspausti gaiduką ir nudėti jį, tačiau kardo geležtei stipriau įsirėmus į nugarą tuoj pat tokį sprendimą atšaukė ir lėtai atitraukė pistoletą.
   Akylai stebėdama kiekvieną nepažįstamosios judesį, akies krašteliu žvilgtelėjo į vaikiną, įsitikindama, kad jis sveikas. Nebuvo tikra, ar jo rankoje matė sužibant metalą, ar tik pasirodė, tačiau to užteko, kad atitrauktų Pusmėnulio gaujos alfos dėmesį. Tuo pasinaudodama mergina išsivadavo iš keblios padėties, smogė mėlynakei parversdama ant žemės ir tuoj pat dingo tamsiame skersgatvyje. Tyliai suurzgusi dar spėjo žvilgtelėti, kur dingo jos auka.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 63
  • I'll survive. Somehow I always do.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #67 Prieš mėnesį »
Į klausimą "kuo tu tiki?" Tobias visada būtų atsakęs vienu žodžiu - savimi. Tikrai, savimi tikėti yra pats geriausias tikėjimas. Pasitikėti savo egzistencija, savo jėgomis ir, kad "pats esi savo likimo kalvis". Tobias visą gyvenimą gyveno pats, tai nori nenori turėjo išmokti pasirūpinti savimi, o kartu ir pasitikėti. Šie du dalykai buvo glaudžiai susiję. Todėl ir dabar jis žygiavo beveik ramus, mat tikėjo galįs susitvarkyti. Deja, kartais atsitinka priešingai nei tikimės.
Sunkūs žingsniai už nugaros, greitas alsavimas ir šaltas vamzdis, įremtas į nugarą. Dėl dievo meilės.. Na man ir sekasi... Jei padėtis nebūtų buvusi tokia... keista, Tobias mielai būtų nusijuokęs. Tačiau dabar reikėjo ką nors daryti, pasijuokti galės paskui. Nusprendęs kol kas nesiimti durklo, vaikinas staigiai atsisuko ir pabandė trenkti užpuolikui. Tiksliau, užpuolikei. Kad ir kaip bebūtų keista, problemų šį vakarą ieškojo mergina. Ir ne šiaip mergina, o sportiška ir tikrai stipri. Juodaplaukis greitai atsidūrė jos gniaužtuose, vos spėjęs jai užvožti du kartus, o šaltasis pistoleto vamzdis prigludo jam prie smilkinio.
- Kiek nemandagu, nemanai? - nejučia išsprūdo vaikinui.
Tobias buvo labai geros nuotaikos. Pavojus, juntamas visiškai šalia jam patiko. Azartas, tekantis krauju, įtempti raumenys ir lengvas galvos svaigimas. Tobio ledo siena, kaip ir kas kartą prasidėjus muštynėms, ištirpo. Jis vėl buvo emocijas rodantis žmogus. Kam nors laužyti kaulus šaltu veidu buvo ne jo stilius.
Atsakydama į jo klausimą, mergina tik stipriau įrėmė pistoletą jam prie galvos ir kažką sušnypštė. Juodaplaukio kūnas įsitempė perspėdamas, kad ilgiau žaisti nebegalima. Laikas imtis veiksmų. Tobijo ranka siektelėjo durklo, tačiau tą akimirką veiksmo vietoje pasirodė dar viena mergina. Kas čia darosi? Gal jau užteks šiam vakarui? Ir ką aš joms blogo padariau? A, taip, aš juk egzistuoju. Atėjūnė buvo aukšta, su ilgu apsiaustu ir didinga. Veidą slėpė gobtuvas, tačiau ji spinduliavo pasitikėjimą savimi ir didybę. Mergina turėjo būti karalienė. Mažų mažiausiai. Tiesi nugara, iškilminga laikysena... kardas. A, tai šiandien mes daužomės snukius ginklais? Okay, man tinka.
Tačiau šį kartą viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjosi Tobias. Jis galvojo, kad atėjūnė yra užpuolikės bendrininkė. Tačiau, pasirodo, šį kartą buvo ne taip. Aš tavo? Ir dar nužudymui? Mažute, tu gal nebesvaik? Aišku, mirti gal ir būtų ne pro šalį, tačiau ne šiandien ir tikrai ne nuo tavo rankos. Atsitraukus pistoletui vaikinui kiek palengvėjo. Tačiau ne tiek, kad pamirštų, kas vyksta. Niekas negalėjo įžeisti Tobio Liam Walters ir sau ramiai pasišalinti, net jei ką tik išgelbėjo jam gyvybę. Be to, kas sakė, kad jis pats negalėjo išsigelbėti?
- Aš tavo? - paklausė vaikinas. Jo akys svaidė žaibus, o lūpos buvo išriestos į nieko gero nežadančią šypseną, kuri keistai atrodė jo paprastai lediniame veide. - Nemalonu tave nuvilti, tačiau aš esu tik pats savo. O savo subine rūpinuosi pats jau daugybę metų, pasirūpinsiu ir šį kartą.
Blykstelėjo durklo geležtė ir juodi plaukai, vaikinui puolant prie karališka didybe spinduliuojančios būtybės.
We're all someone's monsters.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #68 Prieš mėnesį »
   Safyrinėmis akimis stebėjo, kaip neryškus siluetas dingsta nakties tamsoje. Dešine ranka siektelėjo prie bato prikabinto durklo ir buvo bemetanti šį į tą pusę, kur dingo mergina, tačiau tam buvo jau per vėlu. Tamsiaplaukė pradingo nepalikdama jokio pėdsako.
   Tyliai atsiduso. Ji susimovė būtent tuomet, kai ketino viską atlikti greitai ir švariai. Netgi buvo apgalvojusi valdžios pasiūlymą ją atgabenti gyvą, jei tik nesipriešins, o dabar turės vėl iš naujo sekti ir sumedžioti. Šįkart nujautė, kad bus sunkiau.
   Nuleidusi ranką ketino paslėpti durklą, tačiau kaip tik tą akimirką akies krašteliu pastebėjo blykstelint metalą. Dėka greitos reakcijos išvengė puolimo. Staigiai pasiridenusi į šalį žvilgtelėjo į tą vietą, kur ką tik gulėjo ant žemės. Per plauką išvengė gero dūrio į petį. Štai tau ir išgelbėk gyvybę, būk herojė, o už tai nudėti nori. Karma... O angliška frazė lai nuskamba skaitytojų galvose.
   - Ar visai nupušai? - pervėrė lediniu žvilgsniu vaikiną pagaliau stryktelėdama nuo žemės ir išsitiesdama visu ūgiu. Apsiausto gobtuvas nuslydo ir dabar juodus, ilgus plaukus apšvietė mėnesiena. Safyrinės akys spindėjo it brangakmeniai.
   Padėjusi durklą į jam skirtą vietą tvirčiau sugniaužė kardo rankeną, o tuomet įveikusi nedidelį atstumą, skyrusį ją ir nepažįstamąjį, staigiu judesiu prispaudė šį prie sienos. Kardo geležtė švelniai slystelėjo vaikino kaklo, tačiau jokio įbrėžimo nepaliko. Pulsavo tik keista, mirtį primenančia vėsuma.
   - O dabar paklausyk manęs, idiote, - sušnypštė akylai stebėdama tamsias juodaplaukio akis. - Man dar labiau nemalonu nuvilti tave, bet tavo mirtis neįtraukta į mano šiandienos dienotvarkę, todėl neketinu tavęs žudyti, aišku? - šaltu, tyliu balso tonu paklausė nė akimirkai nenukreipdama žvilgsnio kitur, galiausiai paleisdama vaikinuką ir leisdama pasitraukti nuo šaltos, nemalonios sienos.
   - Džiaugiuosi, kad moki pasirūpinti savimi, bet šįkart neprireiks. Girdėjai tai, ką norėjau, kad girdėtų ji. Jai nereikėjo sužinoti, kad tai ji medžiojama. Tavo mirties datos dar nieks nenusprendė ir verčiau džiaukis, - vyptelėjo paslėpdama kardą po apsiaustu, tačiau visgi išlikdama budri, jei kartais tamsiaplaukis nuspręstų, kad ja pasitikėti neverta. Netgi po to, kai kardas buvo paslėptas.
   - O, be to, neatrodo, kad būtum labai išsigandęs... - nutęsė prisimerkdama. - Arba kasdien susiduri su tokiomis žaviomis merginomis, arba esi labai kvailas, - nusijuokė gūžtelėdama pečiais.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 63
  • I'll survive. Somehow I always do.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #69 Prieš mėnesį »
Vaikino atmintyje šmėstelėjo jį užpuolusios merginos jėga, balsas ir judėjimo maniera. Viskas atrodė keistai pažįstama, kiekviena smulkmenėlė tarsi skatino kažką prisiminti. Tačiau ką - neaišku. O dabar tai nebuvo svarbu.
Nepažįstama, karališka esybę spinduliuojanti mergina išsisuko nuo Tobijo puolimo. Beje, stebėtinai grakščiai ir vaikinas prieš savo valią nustebo. Nuo merginos galvos nuslydo veidą dengiantis gobtuvas ir ji pasirodė visu gražumu ir visa didybe. Mėnesiena apšvietė ilgus juodus plaukus ir ryškių bruožų veidą. Tačiau ši mergina atrodė net ne kaip žmogus. Labiau būtybė. Kažkas magiško, nepriklausančio šiam pasauliui.
Tačiau šios būtybės/žmogaus klausimas prajuokino Tobiją. Kažkodėl jam viskas atrodė juokinga. Vaikinas seniai buvo tokios geros nuotaikos. Tačiau atsakyti jis nieko nespėjo, nes per sekundės dalelę buvo prispaustas prie sienos. Na ir greita gi tu... spėjo pagalvoti juodaplaukis, kai merginos kardas atsidūrė jam prie gerklės.
- Turbūt šito nusipelniau. - sarkastiškai lyg ir sau, lyg ir ne, tarė vaikinas. Kokiu tonu, nežinia. Jis nebuvo pasislėpęs už savosios ledo sienos, tačiau visiškai atviras irgi nebuvo. Slėptis nebuvo prasmės, juk viena, vis dar buvo, kad ir keistoka, kova. O antra, kam slėptis nuo žmogaus, kuris jau tave matė... beveik normalų?
Tačiau, kad ir koks ramus atrodė Tobias, kažkas merginos akyse jį gąsdino. Juodaplaukė atrodė nežemiška, todėl ir baugi. O jos judėjimas, balsas, manieros... viskas dvelkė pavojumi. Tačiau išsiduoti vaikinas negalėjo.
Safyrinės merginos akys, rodos, gręžte gręžė Tobijo juodąsias akis. Juodaplaukės žodžiai dar labiau prajuokino vaikiną ir kardas pavojingai slystelėjo jo kaklu.
- Idiotas? Nemandagu. - apsimestinai įsižeidusiu balsu pareiškė. - Beeet, negaliu to paneigti.
Juodaplaukis uždėjo ranką ant kardo geležtės ir lėtai ją patraukė į šalį.
- Mano mirtis nėra tavo darbotvarkėje? O kieno yra? Nors, jei nerasi jokio kandidato nužudymui, visada galiu pateikti porą. Pavyzdžiui, save. - nebuvo galima suprasti, jis juokauja ar rimtai kalba. Tobijo mintys buvo tokia paini vieta, kad, norit nors ką nors suprasti, reikia skintis kelią kaip per džiungles. Deja, net ir tada ne visad pavyksta.
Merginos kardas dingo po apsiaustu ir Tobijas, jau laisvai atsistojęs, ranka perbraukė plaukus. Raminamasis gestas. Nors kodėl reiktų save raminti, jis nežinojo. O tai ir nebuvo labai svarbu.
- Aš ir nesu išsigandęs. - ramiai atsakė vaikinas. - Tokie dalykai - mano kasdienybė. Manai normalūs, paprasti žmonės kiša nosis naktimis į tokias gatves? Manai, normalūs, paprasti žmonės nešiojasi sau prie diržų durklus?
Su tais žodžiais juodaplaukis užsikišo savąjį durklą už diržo ir atsisuko į merginą/nežemiškąją būtybę.
- Taigi, ar būtų galima paklausti, kodėl medžioji ir ketini pribaigti tą vargšę merginą? - ramiai, tarsi kalbėtų apie orą, paklausė. - Kas, jei pasakyčiau, kad ją pažįstu? - vaikinas beveik nemelavo. Jis tikrai žinojo tą merginą, tik dar nebuvo tikras, kaip. Ir kas ji tokia.
Tai pasakęs jis suvokė, kad kalba daugiau nei bet kada. Ir beveik nesislėpdamas. Apsaugok viešpatie.. Negi ji - dar viena Britta? Tačiau vaikinui nerūpėjo. Jis nenorėjo slėptis. Pavargo. Ir kažkodėl jam atrodė, kad nuo šios merginos nepasislėpsi. Ir vis dėlto, kai bandai kažką nužudyti, o tas kažkas bando nužudyti tave, nori nenori atsiranda tam tikras ryšys.
We're all someone's monsters.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #70 Prieš mėnesį »
   Pro safyrinių akių žvilgsnį nepraslydo į ją įsmeigtas nuostabos ir susižavėjimo kupinas vaikino žvilgsnis. Iš pradžių jis nuslydo jos ilgais, tamsiais plaukais, o tuomet ėmė tyrinėti kiekvieną veido lopinėlį. Skubiai, tačiau įdėmiai. Tai nebuvo savo priešo vertinimas, greičiau tai buvo bandymas suvokti, kas per žmogus stovi priešais. Spėjo pastebėti ir tamsiaplaukio akyse šmėštelėjusį suvokimą, kad mergina ne šiaip sau paprastas žmogus. Tas žvilgsnis niekur nedingo, nedingo ir susižavėjimas.
   Dar seilėtis pradėk...
   Luna suprato, kad nepažįstamasis į ją žiūri ne kaip į merginą, kuri kelia susižavėjimą. Už viso to buvo kažkas daugiau. Netgi toptelėjo, kad galbūt jis vilkolakis, jaučiantis, kad priešais esanti vilkė yra alfa, bet tuoj pat tokią galimybę atmetė. Bent jau iš dalies. Tamsiaplaukis nebuvo panašus į vilką.
   Beje, Pusmėnulio gaujos alfai buvo toptelėję ir tai, kad vaikinukas ne tik labai geros nuotaikos, bet spėjęs ir pasimėgauti jaunimo mėgstamomis psichotropinėmis medžiagomis. Balti milteliai puikiai pataiso blogą nuotaiką, o ir grybukų arbata leidžia viską kiek kitaip įvertinti, pavyzdžiui, savo mirtį. Vaikinui akivaizdžiai nerūpėjo, jis šiandien mirs ar ne, tarsi iš anksto būtų susitaikęs su tokiu savo likimu.
   Merginai tai neatrodė priimtina. Ji buvo pratusi kautis ir kovoti iki galo, nesvarbu, kad padėtis atrodo be išeities, jog viltis seniausiai užgesusi. Luna buvo kitokios nuomonės - viltį visuomet galima įžiebti, o išeitį surasti. Visuomet.
   Pakreipė galvą. Vaikinas tikrai atrodė kažko pavartojęs. Per savo gyvenimą buvo susidūrusi su daugybės plauko žmonėmis, vampyrais ir vilkolakiais, tačiau visi jie savo gyvybę vertino, ypač, kai suvokdavo, kad kardo geležtė gali būti paskutinis dalykas, ką jie pajus. Visų akyse galėdavo įžvelgti baimę. Baimė valdo pasaulį. Vieni nesigėdydami leisdavo sau išsigąsti tikėdamasi, kad tai juos išgelbės, kiti stengdavosi paslėpti manydami, kad nedera mirties akimirką gėdingai bijoti. Tamsiaplaukio akyse Luna neišvydo nė kruopelytės baimės, o jei ji ten ir buvo, ją pastebėti buvo pernelyg sunku.
   Ne gana to, jis sugebėjo iš visos situacijos pasijuokti ir į viską žiūrėti pro pirštus. Tarsi jie tebūtų vaikai, žaidžiantys su žaisliniais ginklais, atsidūrę savo fantazijų pasaulyje, kur nieko blogo negali nutikti. Bet juk net vaikai žaisdami susižeidžia.
   Pusmėnulio gaujos alfa nuoširdžiai nežinojo, ar toks nepažįstamojo požiūris į gyvenimą ir gyvybę ją erziną, ar verčia žavėtis. Galbūt abu. Galbūt žvelgdama jam į akis ji matė dalelytę savęs. Bebaimės, drąsios ir ryžtingos merginos dalį, kuri net mirties akimirką nesuteiktų savo priešui įžvelgti baimės jos akyse, tik linksmai nusijuoktų ir provokuojančiu žvilgsniu stebėtų priešą.
   - Idiotas, - papurtė galvą negalėdama patikėti, kad jai tenka kalbėtis su juo.
   Žiema pasibaigė, o keli besmegeniai liko...
   Luna nebeketino daugiau švaistyti laiko su tamsiaplaukiu, todėl apsisuko ant kulno užsimesdama ant plaukų gobtuvą ir patraukdama į skersgatvio gilumą. Vylėsi, kad dar pavyks susekti dingusios merginos pėdsakus ir ji nesunkiai ją pasivys. Nebekreipė dėmesio ir į jai skirtus klausimus, tačiau žengiant trečią žingsnį klausą pasiekė sudominęs klausimas. Neiškarto atsisuko į vaikiną. Iš pradžių stabtelėjo, lėtai pakreipė galvą, tarsi norėdama įsitikinti, kad jai nepasigirdo ir kiekvieną žodį išgirdo teisingai. Safyrinės akys žvelgė į baltą sieną, aptaškytą purvo. Tuomet lėtai atsisuko visu kūnu į vaikiną. Šaltu žvilgsniu perliejo jį. Čia pat priėmė sprendimą, jog norint gauti reikiamą informaciją, teks pasidalinti savo turima. Tyliai atsiduso.
   - Vargšė mergina... - Nutęsė abejingai. - Jos gyvenimo istorijoje penki nužudymai ir visi jie daug žiauresni nei būtų buvusi tavo mirtis. Ar man papasakoti apie tai plačiau, ar jau pakeitei nuomonę apie "vargšę" merginą? - kilstelėjo antakį.
   - Tuomet paklausčiau, iš kur ją pažįsti ir kaip su ja susijęs tu, nes sprendžiant iš to, kad ji norėjo nudėti tave, santykiai nėra patys geriausi, ar aš klystu? - pašaipiai vyptelėjo. - Nesiseka tau su moterimis, - galiausiai nusijuokė. - Bet bent jau gyvybę išsaugojai.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 63
  • I'll survive. Somehow I always do.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #71 Prieš mėnesį »
Mirtis. Ji neaplenkė nė vieno, nepraleido nė vienos šeimos. Visus neišvengiamai buvo palietusi. Net jei žmonės apgaudinėjo save ją ignoruodami ir apsimesdami, kad viskas yra gerai, taip nebuvo. Tobias buvo kitokios nuomonės. Mirties nereikia ignoruoti, reikia ją priimti. Vaikinas buvo susidūręs su mirtimi ne kartą. Tai buvo neišvengiama juodaplaukio, kaip ir kiekvieno žmogaus, dalis. Jis nebijojo. Ne. Jis buvo pasiruošęs mirti, jei to prireiktų ir pasiryžęs gyventi, jei taip lemtų likimas. Juodaplaukis galėjo kovoti už gyvenimą, tačiau taip pat galėjo ir ramiai išeiti. Mirtis jam neatrodė stebuklingas dalykas. Tai buvo žmogiška. O jei norėtum pabūti žmogumi dar kartą, kas būtų žmogiškiau nei mirtis?
Nepažįstamoji būtybė nusisuko nuo Tobijo. Jam tai buvo netikėta, mat paprastai jis būdavo žmogus, kuris dramatiškai nutolsta, priversdamas kitus žiūrėti jam į nugarą. Štai ir prisišnekėjai, berneli. pašiepė save mintyse. Matai, kas būna, kai kalbi per daug?
Tačiau sumažinti sakomų žodžių skaičių artimiausiu metu nebuvo lemta, mat juodaplaukė, nuėjusi vos kelis žingsnius, sustojo. Vaikinas nustebęs pažvelgė į ją, tačiau pamatė tik nugarą, mat mergina buvo sustingusi vietoje. Bet po kelių sekundžių atsisuko, šį kartą jau kalbėdama. O gal pasakodama? 
Tobias klausėsi ką ji sako ramiai, šaltu veidu. Kažkodėl jis vėl nusprendė sugrįžti po savo kauke. Tik neaišku, ar ilgam.
Penki nužudymai? Penki nužudymai, vienas už kitą žiauresni. mintyse pakartojo juodaplaukis.
- Sakai, penki, ar ne? - paklausė ir staiga viskas mintyse stojo į vietas. - Leisk spėti, pirmoji auka buvo tol badyta šukėmis, kol nukraujavo, antroji buvo nunuodyta, trečioji - nudurta peiliu, ketvirtoji - pasmaugta, penktoji buvo vaikinas. Buvo išprievartautas ir nužudytas, o jo kūnas rastas nusėtas tatuiruotėmis. Ar aš teisus?
Tobias buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad pažįsta žudikę. Atpažino iš jos bėgimo. Atrodo keista, tačiau kai kurie dalykai nesikeičia visą gyvenimą. Mergina bėgdama vos vos šlubavo. Kaip keista, kad tokia maža detalė gali sugriauti gyvenimą.
- O taip, pažįstu. Mes, galima sakyti, geriausi nesutaikomi priešdraugiai. - nerūpestingai atsakė juodaplaukis.
- Man nesiseka su moterimis? Šį kartą tavo neprilygstama nuojauta tave apgavo. Kadangi neatspėjai, mano eilė užduoti klausimą. - man nerūpi, kad mes taip nesitarėme. - Kas tu tokia? - paklausė vaikinas. Šis klausimas jam nedavė ramybės. - Ir aš neketinu taikstytis su abstrakčiais atsakymais ar mįslėmis. O ir melą iš toli jaučiu.
Tobias įsmeigė savo juodąsias akis į merginos ir žvilgsniu vertė atsakyti.
We're all someone's monsters.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #72 Prieš mėnesį »
   Kurį laiką skersgatvyje tvyrojo tyla. Luna atidžiai, nieko netrukdoma turėjo galimybę ištyrinėti vaikino veidą, įvertinti jį, kaip priešininką, ir apsvarstyti, ar toji išprotėjus pana būtų tikrai jį nugalabijusi, jei taip, kokia būtų buvusi jo mirtis. Vargu, kad ši tikrai leistų kulkai per kelias sekundes užgesinti jo gyvybę. Ne jos stilius. Jai reikalingos pramogos.
   Net pasakojimas apie penkis nužudymus tamsiaplaukiui įspūdžio nepaliko, o reiktų paminėti, kad Luna gavusi bylai nustebo. Mergina akimirksniu užsitarnavo pagarbą ir tuo pat metu pasišlykštėjimą. Visi asmenys buvo nekalti, beginkliai, paprasčiausiai jai buvo nuobodu, todėl nusprendė pasilinksminti su atsitiktiniais žmonėmis. Tiesa, aukas rinkdavosi gana ilgai. Bet jie niekaip nebuvo susiję su ja, jie tik pasirodydavo jai įdomus. Luna žavėjo merginos kūrybiškumas, paremtas ištižusiomis smegenėlėmis.
   Kad jau į viską ramiai reaguoti nusprendė vaikinas, ji irgi per daug nenustebo ir savo nuostabos neparodė. Tokiu pat šaltu veidu ir toliau stebėjo tamsiaplaukį. Buvo smalsu sužinoti, iš kur jis viską žino ir kodėl tuomet tokiu ramiu veidu apie tai kalba. Jis galėjo būti jos šeštoji auka, o dabar... Nusprendė į tai nesigilinti.
   - Praleidai kelias didesnes smulkmenėles, bet taip, apibūdinai gana tiksliai, - gūžtelėjo pečiais tarsi kalbėtų apie kokį daiktą ar nereikšmingą įvykį. Emocijos buvo išjungtos. Dažniausiai juk taip ir būna. Nesureaguoji, kol tavo artimajam nenutinka kažkas panašaus, kol pats neatsidūri tokioje situacijoje. Vaikino turbūt tai neliestų. Jis drąsiai ir kvailai pasitiktų savo mirtį.
   - Ar dabar ši informacija turėtų mane sudominti? Nes kol kas nesužinojau nieko naujo. Visa tai buvo parašyta byloje. Jei nebuvai paminėtas, kažin, ar labai daug ką gali pasakyti apie ją. - Atsainiai tarstelėjo iš tiesų nelabai tikėdama, kad vaikinas jai gali padėti. Ji per daug gudri ir apskukri, be to, jei jie pažįstami, nuo jų bendravimo nutraukimo galėjo daug kas pasikeisti.
   - Oh, nejaugi? Neatspėjau? Viena mergina šiandien mėgino tave nudėti, kita grasino. Tikrai sekasi, net neabejoju. - Prunkštelėjo. - Kokia gera nuojauta, bet... Kaip ir sakiau, tu nepasakei man nieko naujo, neturiu dėl ko tau pasakoti apie save, - šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 63
  • I'll survive. Somehow I always do.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #73 Prieš mėnesį »
Vaikinas stebėjo nepažįstamosios veidą. Jame nebuvo nė vienos emocijos, kaip jo. Dabar mes vadinsime ledo sienas? Jeigu jau taip nori, prašau. Čia mano žaidimų aikštelė ir mano žaidimas. Ir jame aš nepralaimiu.
- O, patikėk, apie Ją galiu pasakyti labai daug. - Tobijo mintyse jau spėjo susijungti tam tikri atminties laideliai ir dabar jis tiksliai žinojo, kas slėpėsi už pistoleto. Tik klausimas, kodėl? - Pavyzdžiui, ar žinai, kad Jos gimtadienis - rugpjūčio 15 dieną? Turbūt žinai, čia nieko stebuklingo. Gi tavo stebuklingoje "byloje" viskas rašoma. Tačiau ar ten yra pasakyta, kad Jos mėgstamiausi ledai yra braškių skonio? Arba, kad kai Ji buvo penkerių, svajojo tapti chirurge, kai šešerių - astronaute, o septynerių - samdoma žudike? Turbūt svajonėms iš ties lemta pildytis. - pašaipiai tarė juodaplaukis.
Išgirdęs nepažįstamosios repliką, vaikinas pašaipiai dėbtelėjo į ją.
- Su merginomis man sekasi. Tiesą pasakius, netgi labai. Visų pirma, pats turiu merginą. - tau nebūti žinoti, kad Britta nėra mano oficiali mergina. - Antra, ta mergina nemėgino manęs nudėti. Ji tą padarė jau prieš dešimt metų. - juodaplaukis žingtelėjo artyn. - O trečia, tu nesi mergina. Nebandyk manęs apgaudinėti. Tu nesi žmogus. Bent jau ne tikras. Kas tu?
Tobias žingtelėjo dar žingsnį artyn ir dabar juos skyrė vos pusmetris.
- Tai kaip? Ketini pasakyti ką nors ar man į tave reikės žiūrėti visą naktį? Aš turiu laiko. - juodaplaukis blykstelėjo akimis. - Turiu visą amžinybę.
We're all someone's monsters.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #74 Prieš mėnesį »
   Kiek pakreipė galvą svarstydama, ką tokio Tobias žinojo apie tą merginą, ko nežinojo ji. Tiesa, ji menkai ką žinojo, mat byloje buvo nurodyta tik svarbiausi dalykai, bet abejojo, kad yra dar naudingos informacijos. Be to, buvo įdomu, iš kur jis žino tą merginą.
   Tu tyčiojesi, ar ne?
   Giliai atsiduso mėgindama nusiraminti. Kaip ir spėjo, tokia informacija jai niekaip negalėjo pagelbėti. Tik nesuprato vieno - ką ji vis dar čia veikė su tuo nepažįstamuoju, trykštančiu pasitikėjimu ir pasipūtimu per visus galus?
   - Ir ką aš turėčiau dabar daryti? Pasveikinti ją su gimtadieniu? Ar pagrasinti jai braškiniais ledais? - pavartė akis sukryžiuodama rankas ties krūtine, stebeilydama šaltu, nepatenkintu žvilgsniu į vaikiną.
   - Matyt, taip. Tik netinkamą svajonę pasirinko, - nusijuokė.
   Kilstelėjo antakį išgirdusi apie tamsiaplaukio santykių padėtį. Neketino su juo dalintis savo asmeninio gyvenimo smulkmenomis, to nesitikėjo ir iš jo, tad gavo kiek nustebti. Nelabai jai tai rūpėjo. Niekad nedomino kitų gyvenimas, visi aplinkiai galėjo galvomis vaikščioti, ji nekreiptų dėmesio.
   - Džiaugiuosi, tikiuosi, kad ji, priešingai nei ši tavo pažįstama, nenori tavęs nudėti, - kreivai vyptelėjo mėgindama nenusijuokti. Galiausiai pavykus išlaikyti rimtą veidą ir vėl surimtėjo.
   - Pala... Prieš dešimt metų? Ji ką? Bandė tave išvirti katile su obuoliu bornoje ir suvalgyti? - šįkart prunkštelėjo, bet tuoj ir vėl tapo rimta.
   Tas keistas, įtarus žvilgsnis merginai nepatiko. Labiausiai erzino tai, kad ji buvo spaudžiama pasipasakoti, kas tokia yra. Nemėgo spaudimo bet kokiu klausimu, o ypač iš nepažįstamų.
   - Ateivis iš kitos Visatos, - rimtu balso tonu atsakė taip ir nenuleisdama safyrinių akių žemyn, - vilkolakė, savo gaujos alfa, ar jau užteks? - kilstelėjo antakį, - dievinu tą garsą, kai mano nasruose lūžta aukos sprandas, - kreivai vyptėlejo.
   Atidžiai nužvelgė vaikiną, dabar stovintį nepaprastai arti. Jo akyse iš tiesų spindėjo pasitikėjimas save ir ryžtas. Tokių žmonių Luna mažai tematė. Galbūt jie tapo nykstančia rūšimi?
   - Aš irgi niekur neskubu, - linktelėjo. - Be to, kiek matau, tau patinka į mane žiūrėti, - nusijuokė paerzindama. - Bet visgi, aš mieliau grįščiau į namus nei likusią nakties dalį praleisčiau čia, tad tiesiog pasakyk, kur ji galėtų būtu ir keliausim savais keliais.
I am a wolf and I am stronger than fear.