0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #135 Prieš 2 mėnesius »
Apėmė apmaudas. Kodėl net ir tada, kai jis pasiūlo susitikti, kad pasikalbėtų, būtinai turi kažkas atsitikti? Argi jam, Dafydd, negalima net išreikšti rūpesčio ir jaudulio dėl savo vaikų? Žinoma, kalbėjo apie tai su Mayra, bet jai tai lygiai taip pat pirmas kartas. Aurio Eion ir Erka vyresni, jie galbūt simpatijų jau turėjo. Būtent todėl ir norėjosi pasišnekėti su draugu.
Bet kur ten. Jie aptiko nuskriaustą vaiką, kuris, maža to, buvo ne kas kitas, o Aarono Senklerio sūnus. Tiesą sakant, norėjosi rėžti, kad taip to idioto vaikigaliui ir reikia, bet Dafydd nutylėjo, o netrukus ir susigėdo dėl tokių minčių. Vaikas nekaltas dėl to, kaip elgiasi jo tėvas. Nors žiemą įvykęs susitikimas buvo daugiau nei bjaurus, Deklanas dėl to nekaltas. O jeigu jis yra čia, gal tai reiškia, kad irgi yra nepatenkintas savo tėvu?
- Ar jis nesutaria su Aaronu? - tyliai paklausė, kai vaikas pareiškė negrįšiantis namo. Tonas, reikalaujantis duoti maisto, labai jau priminė žavingąjį tėtušį, bet Dafydd pasistengė į tai nereaguoti. Gali būti, kad vaikas tiesiog taip išmokytas. Tikrai įdomu, kas čia įvyko, bet nieko neklausė. Kodėl Aarono Senklerio sūnus turėtų šnekėtis su juo?
- Auri... - vis dėlto kitko išlaikyti savyje nepavyko. Dafydd pajuto kylantį siaubą. Šitas vaikas buvo panašaus amžiaus į dvynius bei Miriam. - Auri, kaip man žinoti, kad Eliotas nesugalvos pasprukti? O Miriam? Ar galiu būti tikras, kad bandydamas pasikalbėti apie žuvis ir muses jos neišgąsdinau ir nesupykdžiau? Jeigu kuris nors iš jų sugalvotų pabėgti iš namų...
Sunerimęs nutilo. Žinoma, negalėjo būti tikras, kad Deklanas padarė būtent tai. Žinant Aaroną Senklerį, anas galėjo tiesiog išmesti sūnų, ko Dafydd, suprantama, niekada nepadarytų. Bet jeigu jo mažyliai sugalvotų pasprukti, jis neištvertų. Anksčiau apie tokią galimybę niekada nė nesusimąstęs dabar velsietis tiesiog sustingo iš siaubo. Jeigu Auris ką nors jam ir sakė, Dafydd paprasčiausiai nieko negirdėjo.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #136 Prieš 2 mėnesius »
Kažkas jį lietė. Deklanas norėjo atsitraukti, bet neužteko jėgų. Tiesiog pasidavė. Tiesa, išgirdęs minint tėvo vardą negalėjo nereaguoti. Atmerkė akis ir nustebo: tai buvo Auris Senkleris. Iš kur jis galėjo čia atsirasti?
- Neminėkit jo, - rėžė. - Daugiau gyvenime negrįšiu į tą kvailą miestą ir nekalbėsiu su...
Čia nesugalvojo, kaip geriau galėtų įvardinti tėvą. Visi žodžiai, kuriuos norėjo apie jį pasakyti, neatrodė pakankamai geri. Ar Auris nori jam padėti? Kas čia vyksta? Tėvas aiškiai nepageidauja jo matyti, bet gal atsiuntė šitą?
- Ar tave siuntė jis? - paklausė nenorėdamas garsiai tarti žodžio "tėvas". Šiaip ne taip atsisėdo. Ignoravo žodžius, kad turi daryti tai lėtai. Kad ir kaip ten būtų, Auris Senkleris jam nenurodinės. Neklausė, ką šneka tas kitas žmogus, nors, kai pagalvoji, pamatyti profesoriaus draugą ar kažką gal ir būtų įdomu. Deja, dabar rūpėjo tik tai, kad jeigu šitas išties čia atsidūrė per prakeiktą Aaroną Senklerį, jam gerai nebus.
- Nežinau, kada valgiau, - dar burbtelėjo. Apkabino kelius ir nuleido galvą ant jų. Tai, kad vis dar nežinojo, kas čia dedasi, gerokai gąsdino. Bet gal Auris Senkleris tikrai gali duoti pavalgyti ir atsigerti?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Deklanas W. Senkleris »
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #137 Prieš 2 mėnesius »
Dafydd paklausus apie Deklano ir Aarono nesutarimą linktelėjo.
- Ar jis tave nuskriaudė? - Švelniai paklausė. Tas pokalbis su pusbroliu nenusisekė. Tai yra Aaronas nenorėjo jo klausytis. O kas, jei taip supyko, kad ką nors iškrėtė? Bet ir nesveikas visai nesveikas.
- Manęs niekas nesiuntė. Radau tave netyčia. - Deklanas atsisėdo. - Ar nesisuka galva? - Auris padavė jam buteliuką vandens.
- Jei seniai gėriai gerk lėtai, nes subloguosi. - Buvo pasiruošęs buteliuką atimti, jeigu Deklanas jo neklausys.
- Iki maisto teks paėjėti Deklanai. Čia maisto nėra. Nors... - Jis susimąstė.
- Dafydd, kai vaikščiojom nematei čia arti kokios kavinės ar dar ko? Kuris nors pabūtumėm su vaiku, o kitas galėtumėm atnešti kokio sultinuko. Reikia lengvo maisto. - Po galais juk tikrai turėjo nutikti kažkas labai blogo, jeigu Deklanas ėmė ir pabėgo. O kai Dafydd pradėjo kalbėti apie savo vaikus kažkaip net pyktelėjo. Neparodė to niekaip. Bet po galais pasauly yra ne vien Dafydd vaikai. Yra ir kiti. Daugybė kitų.
- Tavo vaikai kitas atvejis. Dafydd, normalu su savo vaikais kalbėtis ne vien apie malonius dalykus. Kartais tenka apšnekėti ir nelabai gerus dalykus. - galvoje turėjo ir Miriam ir Eliotą. - Tavo vaikai galiu lažintis iš ko tik nori su tavimi jaučiasi saugūs ir mylimi.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #138 Prieš 2 mėnesius »
Reikėjo labai pasistengti garsiai neprunkštelėti. Aišku, kad Aaronas Senkleris nesugeba sutarti net su sūnumi. Tiesą sakant, požiūris į tą vaiką iš karto pasikeitė. Labai gali būti, kad jis yra toks, koks yra, tik dėl to, kad neturi normalaus tėvo. Argi jam pačiam patiktų, jeigu būtų vertinamas tik pagal tai, koks augo motinos namuose? Mielai būtų paklausinėjęs Aurio, ar sekėsi apmokyti šitą vaiką tvarkytis, ar jis išmoko rašyti. Bet tam dabar tikrai ne pats tinkamiausias laikas.
O Deklanas aiškiai pyko ant tėtušio. Ar galima jam paploti per petį ir pasveikinti? Žinoma, Dafydd to nedarė, bet sceną stebėjo visai susidomėjęs. Nežinia, kodėl Aaronas Senkleris jį taip veikė, bet mielai susitiktų ir drėbtelėtų į tą snukį, kad sūnus aiškiai protingesnis už tėvą. Bet kodėl? Argi to žmogaus nuomonė ir būsena tokia svarbi?
Klausimas apie maistą praslydo pro ausis, mat smegenis užėmė tik apie mažylius, kurie gali sugalvoti pasekti šituo nelabai geru pavyzdžiu. Auris jį ramino, bet ar tikrai Miriam jaučiasi saugi ir mylima? Kodėl tada nesišneka? Atrodė, kad grįžus namo vasaros atostogų situacija dar blogesnė. O ir Hannah dabar bijo sesers... Nutaręs, kad kai grįš namo, apkabins Miriam ir primins, kad ji reikalinga ir mylima, pagaliau susivokė, ką čia esantis draugas kalbėjo apie maistą.
- Man atrodo, buvo kavinukė. Ir geriau nueisiu aš. Jis manęs nepažįsta, gal tau pavyks daugiau išsiaiškinti, - pavėluotai atsakė apie maistą vydamas baisias mintis į šoną. Eidamas pirkti Aarono Senklerio sūnui maisto jautėsi keistai, bet pažadėjo netrukus grįžti ir patraukė ieškoti minėtos kavinės. Regis, tam vaikui iš tiesų reikia pagalbos.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #139 Prieš 2 mėnesius »
Į dar vieną klausimą neatsakė. Nebenorėjo galvoti apie tą žmogų. Tikriausiai daugelis žmonių pasakytų, kad jis neturi ko skųstis. Prabangus kambarys, tarnai, nuostabus maistas. Bet Deklanui reikėjo visai ne to, ir jis pats stebėjosi, kad tą suprato tik dabar.
- Kaip galima rasti netyčia? Netikiu, - burbtelėjo paėmęs vandenį. Nepaisė, ką dar sako profesorius, ir susivertė turinį į gerklę. Paspringo ir pradėjo spaudydamasis kosėti. Vis dėlto pasijuto geriau ir norėjo dabar pat eiti pavalgyti.
Vis dėlto tasai kitas žmogus (jeigu Deklanas gerai suprato, tas nežinomas žodis "dafydd" buvo jo vardas) pasakė atnešiantis kažko užkąsti. Ir puiku, tegul jis dingsta iš akių. Vadinasi, galima čia dar kiek pabūti. Žinoma, Deklanas neketino prisipažinti, kad džiaugiasi matydamas Aurį, bet gal ne taip ir blogai. Gal šitas sugalvos jam padėti? Galėjo tiesiog praeiti pro šalį. Tiesą sakant, galėjo kad ir įspirti, bet to nepadarė. Vadinasi, galima pabandyti išpešti naudos.
- Ką tu jam pasakei? - staiga paklausė, kai tasai Dafydd dingo. Neaišku, ar Auris supras, bet Deklanas neketino minėti nei žodžio "tėvas", nei to tėvo vardo.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #140 Prieš 2 mėnesius »
- Gerai nueik tu. - Dafydd išėjus jiedu liko dviese.
- Pasitaiko. Žinok aptikau tave netyčia. Ir gerai, kad aptikau. Man nepatinka tavo būklė. - Taip. Šitai tikrai trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus.
- Deklanai... - Aišku kur tau jis klausys. Auris kerais prisišaukė buteliuką atgal. Duos jam po truputį atsigerti.
Tema greičiausiai pasisuko apie Aaroną. Ką daugiau.
- Uždaviau jam tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjome mokykloje. Matai, supranti... - Auris atsiduso. Bet ar buvo kur trauktis? - Supranti vaikystėje buvome artimi. Bet tada buvome maži. Tavo tė... Na žodžiu jis dažnai gyvendavo pas mane, mano tėvus, nes mano tėvai buvo jo krikštatėviai. Bet paskui. Paskui viskas pasikeitė. Mudu nutolome, visai nutolome. Mokykloje nesutarėme. Paskui jis dingo ir nieko apie jį nežinojau. Ir matai. Jis manęs nemėgsta, ir tas pokalbis. Maniau, kad pavyks normaliai pasikalbėti. Bet jis nelabai norėjo manęs klausytis. Jam nepatiko, kad aš, o ne kas kitas pakėliau visas tas temas. Jis užsiplieskė. Ir aš manau, kad dėl to, jog taip pyksta nesijaučia labai gerai prieš tave ar Rorą. Kartais, kai žmonės taip reaguoja parodo, kad jaučia sąžinės graužimą. Aš labai gerai pažįstų jį ir manau, kad taip ir yra. Jis jaučia kaltę, bet nežino ką daryti ir viską išlieją per pyktį. - Kodėl taip manė? Jei Aaronui būtų vis viena įjungtų tą savo prakeiktą sarkazmą, imtų darkytis, o dabar baisiai įsiuto.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #141 Prieš 2 mėnesius »
Deklanui irgi nepatiko jo būklė, bet jis nieko nesakė. Pats norėjo sužinoti, ką reiškia gyventi, kai nieko neturi. Neįsivaizdavo, kad bus taip klaikiai sudėtinga. Kur pasideda visas tas alkis, kai jis būna namuose ar net Hogvartse?
- Atiduok! - bandė riktelėti, kai Auris sugalvojo atimti vandenį. Balsas nebuvo atsigavęs, tad tik skaudžiai brūkštelėjo per gerklę. Berniukas to nepaisė ir ištiesė ranką. Negali būti, kad šitas sugalvojo jam paduoti vandens tik tam, kad staiga atimtų.
Klausytis apie tėvą buvo sunku, bet kartu ir įdomu. Ar jie tikrai vaikystėje buvo artimi? Kodėl tada reikėjo atimti galimybę turėti dėdę ar kažką panašaus į tai? Neapykanta Aaronui Senkleriui tik dar labiau suvešėjo.
- Aišku, kad jis užsiplieskė, nes nemoka nieko daugiau! Amžinai pyksta ir daro nesąmones, pareiškė Deklanas ir nusisuko nuo profesoriaus. Per paskutinius keletą mėnesių jo gyvenimas labai pasikeitė. Neabejojo perimsiantis miestelio valdytojo pareigas, netgi pradėjo labiau stengtis mokykloje. O dabar... Deklanas neįsivaizdavo. Tiesa, suvokė, kad Auris pavadino Rorą Rora. Tai tarsi buvo geras ženklas, bet koks jau beskirtumas?
- Jo negraužia sąžinė, - dar pasakė Deklanas ir nepagalvojęs pridūrė: - Kaip negrauš ir manęs, kai jį nužudysiu.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #142 Prieš 2 mėnesius »
- Atiduosiu tikrai. Bet po kelių minučių. Juk sakau negalima ilgai negėrus iškart daug prisigerti bus bloga. - Kalbėjo ramiu įtikinamu tonu.
- Suprantu, kad nelengva sutarti su tėvu. Bet jis tavo tėvas. Kokį turime, tokį jau turime. Man irgi sudėtinga sutarti su saviškiu. Ilgai ant jo pykau. Stengiuosi to nedaryti, ilgalaikis pyktis labai bjaurus jausmas. Žinau, nes daugybę metų pykau ant jo. kartais kai apie jį pagalvoju ir dabar supykstu. Bet bandau tai nuslopinti. O jums su tėvu. Na gal dar ne per vėlu mėginti geriau sutarti. Dar pagalvosiu ką padaryti, kad jis imtų mąstyti apie tai, ką tau sako ir kaip elgiasi. - Na, Aurio nuomone pabėgimas tikrai turėjo priversti aaroną susimąstyti. Bet to nesakė, nenorėjo Deklano skatinti bėgti iš namų dar kada nors. Dar aišku nežinojo kaip sugražins jį ten. Nežinojo ir ką būtent padarė Aaronas. Jeigu ėmėsi smurto tada...
Tolimesnis sakinys tikrai labai nustebino, pribloškė.
- Deklanai, ką tokio padarė Aaronas?

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #143 Prieš 2 mėnesius »
Ne tau aiškinti, kas galima, o kas - ne mintyse širdo Deklanas, bet šį kartą teikėsi patylėti. Vis dėlto Auris jam padėjo, o ne tyčiojosi ar ignoravo, kaip labai sėkmingai elgėsi mielasis tėtušis.
- Na ir kas, kad jis mano tėvas? Jeigu nesielgia kaip su sūnumi, kodėl turėčiau su juo elgtis kaip su tėvu? - piktinosi, kai profesorėlis ėmė pamokslauti. Akivaizdu, kad daugiau nieko nemoka. Geriausia būtų atsistoti ir nueiti sau. Deklanas netgi krustelėjo norėdamas tai padaryti, bet atrodė, kad kojos neklausys. Ne, geriau neparodyti, kad nelabai užtenka jėgų. Palauks, kol šitas nueis. Anksčiau ar vėliau tai vis tiek įvyks.
- Negalvok. Aš nesutarsiu su juo gerai, - dar tarstelėjo. Dar vienas klausimas gerokai suerzino. Koks skirtumas, ką tas idiotas padarė? Deklanas gyvenime su juo nekalbės. Bet to nė neketino aiškinti. Vietoj to rėžė: - Neminėk jo vardo! Jis tiesiog...
Šito sakinio taip ir neužbaigė. Viskas, ką norėjo pasakyti apie Aaroną Senklerį, profesoriaus ausims labai jau netiko.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #144 Prieš 2 mėnesius »
- Deklanai, tėvai tau suteikė gyvybę, gyvenimą. Taip. Nesiginčisiu. Aaronas blogai elgiasi, netinkamai. Tai labai negerai.
Ir ką daryti? Negalėjo vestis Deklano su savimi. Į savo aplinką. Deklanas ne Eion, Erka, ne Timotis, ne tokio tipo vaikas. Bus tik daugiau problemų, jei jį pasiimtų pas save. kol kas nežinojo ką daryti dėl aarono. Nutarė prikalbinti jį keliauti kartu į dvarą. Deklanas jo giminaitis. Bet ir Rolando ir Elijos. Jie galės su juo tvarkytis.
- Klausyk, matau, kad tave, tavo šeimą ištiko kažkas blogo. Tikrai nieko gero. Jau gal pakanka nutylėjimų? Nagi, pasikalbėkim tiesiog nuoširdžiai ką Deklanai? Matai, kad Aaronui nesikalbant, pykstant problemos tik didėja, netinkamas sprendimas yra pykimasis ir nutylėjimas. Mes galėtume pabandyti pasikalbėti. Pirma dviese, paskui žiūrėsim kaip bus. Tuojau ateis mano draugas, atneš pavalgyti. Pavalgysi, tada galėtume ir pasišnekėti.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #145 Prieš 2 mėnesius »
Va tau ir profesoriški moralai. Tėvas suteikė gyvybę, užtat jį reikia gerbti, bla bla bla. O kad tos pagarbos reikia nusipelnyti, ponui profesoriui susivokti pernelyg sudėtinga? Deklanas prunkštelėjo.
- Tavo tėvas tau irgi suteikė gyvybę, bet tu ant jo pykai. Dabar bendrauji? Aplankai kiekvieną savaitę, kad padėkotum už tai, kad gali gyventi? - kandžiai paklausė berniukas ir ištiesė ranką buteliuko link.
Jautėsi pavargęs, bet neketino to pripažinti. Ir kur tas anas žmogus su maistu? Apie alkį stengėsi negalvoti, bet Auriui apie tai kalbant neįmanoma jo nejusti.
- Ar tu gali nustoti minėti tą vardą? - piktai rėžė, kai ponas profesorius ir vėl užsiminė apie Aaroną. Tiesa, kai kas, ką paminėjo Auris, jam labai nepatiko. Susiraukęs jis pasitikslino: - Ir ką reiškia "pirma dviese, o paskui žiūrėsim"? Aš niekur su tavim neisiu! Ir su tuo idiotu nesišnekėsiu! Ir su tavo draugu nesišnekėsiu.
Jeigu jam pasiseks, tas anas žmogus atneš maisto, jis pavalgys, ir tada Auris su visu draugu dings po velnių. Deja, panašu, kad mielasis profesorius nusiteikęs čia pasilikti ilgam. Gerai, kaip nors ištvers. Tik ar kas nors gali atnešti valgyti?!
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #146 Prieš 2 mėnesius »
- Ne, aš jo nelankau. Bet ir negyvenu neapykanta skirta jam. Ir nereikia čia to sarkazmo. Tavo tėvas vienintelis koks turi ir nieko čia nepakeisi. Neabejoju, kad pats yra kaltas dėl to, koks tavo požiūris į jį pasidarė. Blogai, kad atsidūrėt šitam taške. Bet gal dar galima kažką pakeisti. Mano tėvas keisti nieko nenorėjo, bet jis ir kitoks nei taviškis.
Auris gražino Deklanui vandenį.
- Tai kaip man jį vadinti? Jei kalbam apie jį? - Kaip ten bebūtų kad ir žinojo, kad Deklanas ne Aaronas negalėjo mintyse vėl neprisikviesti kažkokios neapykantos. Ypač, kai su juo nebuvo įmanoma susikalbėti. Stengėsi sau kartoti, kad Deklanas ne Aaronas, prisiminti pokalbį vaisių sode. Bet vis tiek.
- Tai ką darysi? Jei neisi su manimi? Tu tikrai galvoji, kad dabar tave čia paliksiu? Puiku. Nenori kalbėtis su manimi, palydėsiu tave į giminės dvarą. Ten pailsėsi. - Pats turės pranešti Aaronu kas įvyko.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • III kursas
  • *
  • 233
  • Taškai: 23
  • Not good enough.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #147 Prieš 2 mėnesius »
Auris siutino vis labiau. Ko dabar ginti tą idiotą? Deklanas nesijautė tėvui nieko skolingas. Nėra jam reikalingas, tad kodėl turėtų stengtis? Gal dar padėkoti už gyvenimą? Nesusilaikęs garsiai prunkštelėjo. Šitam profesorėliui aiškiai išsilydė smegenys.
Pačiupo buteliuką, bet kol kas nieko nesakė. Kalbėti apie Aaroną Senklerį vis tiek beprasmiška, ir berniukas nutarė galiausiai tą įgarsinti:
- Tai gal galima nustoti apie jį kalbėti?! Jis nevertas nei mano, nei tavo laiko.
Pradėjo neskubėdamas gerti vandenį. Maisto vis dar nebuvo, ir Deklanas jau ruošėsi paprašyti tėvo, kad gerai pamokytų tą Aurio draugą. Tada prisiminė, kad tėvo nekenčia, ir susiraukė. Situacija atrodė be išeities.
- Tai Senkleriai išties turi dvarą? - prieš savo valią susidomėjęs paklausė. - Tu man ne tėvas, tad neprivalai nieko daryti. Gali ramia sąžine palikti mane čia.
Pagalvojo, kad tai būtų visų geriausia, bet neatrodė, kad šitas pasiruošęs nusileisti. Deklanas pastatė buteliuką prie savęs ir sunkiai atsiduso. Šios kelios dienos buvo labai sudėtingos, ir nežinia iš kur atsiradęs Auris Senkleris jų tikrai nepalengvino.
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #148 Prieš 2 mėnesius »
Keista tai buvo situacija, ir tik palikęs Aurį bei Aarono sūnų Dafydd pradėjo daugiau apie tai galvoti. Tas vaikas turėjo viską, ko reikia. Kiek galima suprasti matant Aaroną, jiems pinigų tikrai netrūko. Turėjo namus ir tėvus, mokėsi Hogvartse. Ir štai paaiškėjo, kad viso to nepakanka. Tas vaikas aiškiai nekaip nusiteikęs tėvo atžvilgiu, už ką Dafydd, tiesą sakant, mielai būtų jam paplojęs per petį. Vaikams reikia šilumos ir meilės. Dėmesio ir laiko kartu. Šitas įvykis paskatino susimąstyti apie tai, kad turėtų savo mažyliams suteikti dar daugiau. Nors ir leido kartu visą įmanomą laiką ir darė viską, kad jie jaustųsi mylimi, Dafydd nė vienam neleis pasijusti nereikalingu ir mažiau svarbiu šeimos nariu.
Kavinukėje lyg tyčia nusidriekė ilgiausia eilė, ir Dafydd tyliai keiksnojo. Ką pagalvos Deklanas, gal ne taip ir svarbu, bet norėjo, kad Auris suprastų: jis daro viską, ką gali, kad greičiau atneštų maisto. Draugo nuomonė jam vis dėlto gerokai rūpėjo.
Galiausiai darbuotojas kreipėsi į Dafydd, ir jis paprašė sultinio ir kelių pačių paprasčiausių bandelių. Velsietis nejučia pagalvojo apie tai, kad kadaise ir pačiam teko valgyti kažką panašaus, nes metus maitinosi žiurkėmis. Vis dėlto tik išpeikė save, kad ir vėl užsiima saviplaka, ir paėmęs užsakymą nuskubėjo atgal.
Įsukęs į skersgatvį išgirdo paskutinius Deklano žodžius. Nežinojo, ar turi kažką sakyti, tad pirmiausia tiesiog padavė Auriui puodelį su sultiniu bei bandeles.
- Tu nesi geroje situacijoje, o Auris tau nori padėti, - vis dėlto kreipėsi į vaiką. Galvojo, ar turėtų išeiti ir palikti juos vienus, bet kol kas tokią mintį atmetė. Draugui gali reikėti pagalbos, be to, teko pripažinti, kad labai jau įdomu, kaip čia viskas pasisuks.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #149 Prieš 2 mėnesius »
Auriui į galvą lindo mintys apie tai, kad galbūt Deklanas pabėgo šiaip norėdamas dėl ko nors pamokyti Aaroną ar panašiai. Gal ko negavo ir tiek. Lindo mintys, kad jis tiesiog išlepintas vaikigalis ir tiek ir su jomis kovoti deja buvo ne taip ir paprasta.
- Tėvai tavęs ieško tuo nei neabejoju. Radau tave čia gatvėje be maisto, be vandens pusgyvį. Tai normalu? Manau nelabai. Tai, kas dedasi reikia spręsti, bet kadangi nieko nežinau negaliu ir padėti. Gerai, galbūt tau reikia laiko pailsėti nuo visko, jo gautum dvare. Bet aš privalėsiu pasakyti tavo tėvams kur esi. Jeigu nenori su jais susitikti ir nesusitiksi artimiausiu laiku. Bet kažkaip spręsti viską reikia. Ir taip senkleriai turi dvarą. Išvis daug nekilnojamo turto. - Taip, galėtų duoti jam porą dienų atsipūsti. Jei Aaronas panorėtų veržtis į dvarą nebūtų taip lengva. Rolandui panorėjus žmogus ten tikrai nepateks. Dvaras apraizgytas kerais.
- Ir kas, kad ne tėvas. Tau reikia pagalbos ir aš negalėčiau tiesiog nueiti. - Pagaliau grįžo Dafydd. Perdavė jam maistą ir Auris padavė viską Deklanui.
- Valgyk lėtai, kitaip jei  ilgai nevalgei apsivemsi. Jeigu vėl manęs neklausysi atimsiu maistą ir sumaitinsiu pats kaip reikia supratai? - Neketino leisti jam elgtis kaip patinka. Nusibodo tas kvailas įžūlumas, kuriuo berniukas spinduliavo.
- Dėkui, kad suvaikščiojai maisto Dafydd.