[Adelė Ginger]

  Akmeninės skersgatvio sienos trenkia šalčiu. Kažkur vanduo, kurį senyvo amžiaus moteriškė išpylė pro duris, kaip upeliukas teka žemyn. Einant girdėti žingsnių aidas, kad ir kokie šie būtų švelnūs ir lengvi. Atsimušęs aidas į akmenines sienas suvirpina debesis, kurie lyg koks prakeiksmas kybo virš šios atokios vietelės, kurioje nelabai siūloma apsilankyti. Menki saulės spindulėliai apšviečia paauglių šedevrus, kurie tik ir šaukia keiksmais ir nuogybėmis. Tai kaip juodoji skylė, atsidūręs čia, vargu, ar pavyks sugrįžti.

  Žemaūgė persona priartėjo prie skersgatvio. Stabtelėjo. Sunkiai atsidususi ignoravo mintis apie visas legendas, kurios sklinda iš šios vietos. Žengtelėjo pirmyn, suktelėjo kairėn ir ši jau skersgatvyje. Stipriai įsikibusi į ryšulėlį su maisto atsargomis ir vieninteliu jos ginklu - burtu lazdele, jaunoji magė atsiremė į šaltą ir drėgną sieną. Čia visai kaip ryto spalvoto, rasos žolėje. Nei saulės, nei žvaigždės danguje. Tik tie keli išdykučiai spindulėliai trinkteli, tikrai neglosto, Adelei veidan. Varniukė apsižvalgo. Ir kas čia tokio gali būti baisaus? Tai juk paprastas skersgatvis. Net Airijoje baugiau nei čia. Blondinė tekštelėjo pėdomis per grindinį ir nusijuokė. Naujieji Adelės šedevrai permirksta, nešvarus vanduo apgaubė geltoną medžiagą, padengtą raudonomis gėlytėmis, aidas atsimuša į kitus šedevrus ir nueina tolyn. Mergina krūpteli išgirdusi artėjančius žingsnius. Jie netolygūs, rodos, artėja ne vienas asmuo.

[Davina von Sjuard]

Aukštai danguje šviečianti saulė plačiai šypsojusi apačioje gatvėmis skubantiems žmonėms. Ilgi, nematomas rankas ištiesę spinduliai švelniai glostė Londono gyventojų veidus. Daugelis iš šių tik suraukdavo antakius suirzdami, jog saulė spigina šiems į akis apakindama ir neleisdama pamatyti priešais atsiveriančio šaligatvio. Tikimybė į ką nors atsitrenkti tokioje situacijoje buvo itin didelė.
Vis dėl to ne visi, žingsniuojantys miesto šaligatviais, skubėjo savais reikalais. Kai kurie mėgavosi jiems skirta saulės šiluma. Paslėpę saulės šviesai jautrias akis po akiniais nuo saulės londoniečiai tingiai žingsniavo Londono gatvėmis.
Garsus automobilių ūžesys, tylūs žingsnių aidai, pro pravirus langus girdimi šūkavimai, visa tai buvo miesto dalis. Įprasta Anglijos sostinės kasdienybė.
Pasimėgauti saulėta diena neatsisakė ir dangaus mėlynumo spalvos savininkė. Atsiliepusi nebyliam pro langus krentančių spindulių šauksmui, šviesiaplaukė vos po kelių akimirkų žingsniavo viena iš Londono gatvių. Vilkolakės klausą dirginantys balsai, gatvėse riedančių automobilių variklių gaudesys, iš kavinių vidaus sklindanti muzika, privertė pabusti ilgesį. Nors mokslo metai dar tik prasidėjo, tačiau Londono mergina jau spėjo pasiilgti. Lygiai taip, kaip ir Ispanijoje likusio dvaro.
Kilstelėjusi ranką persibraukė per ilgus, šviesius plaukus nuvydama visas mintis į šalį. Kelios dienos. Regis, tiek turėjo pakakti sumažinti viduje jaučiamą ilgesnį.
Laikas, vaikštinėjant į visas puses išsišakojusiomis miesto gatvėmis, netruko praskrieti. Šviesiai melsvą dangų netrukus ėmė keisti tamsesnis, pranašaujantis apie artėjančią naktį. Paslėpusi rankas odinio švarkelio kišenėse pasuka namų link, tačiau vos po akimirkos dėmesį patraukia akies krašteliu pastebėta persona. Šviesūs, trumpi plaukai, išskirtinė apranga. Abejonių, jog į skersgatvį pasuko Hogvatrse sutikta mergina, nelieka.
Stabtelėjusi Davina krypteli galvą žvilgsniu susirasdama Adelę, pradingstančią už kampo. Kelias akimirkas padvejojusi nusekė paskui. Spėjimų, kodėl šviesiaplaukė pasirinko pavojingą skersgatvį, daugybė, tačiau kuris iš šių teisingas, nežinia.
Stengdamasi neatsilikti paspartina žingsnius, kai vos netrukus išvysta į sieną atsirėmusią mėlynakę.
-Adele,-tyliu, švelniu balso tonu pakviečia pažįstamą personą. Deja, dangaus mėlynumo žvilgsniui nespėjus pastebėti, kaip šviesiaplaukė atsisuka, puikią vilkolakės klausą pasiekia žingsnių aidas. Akimirksniu žaviosios lankininkės žvilgsnis nukrypsta garso link.

[Adelė Ginger]

  Kapt. Kapt. Rodos, net sienos alsuoja, o nuo lietvamzdžių kapsi lašai. Nežinia, ar lietaus, ar šiaip kokio purvo. Adelei šmėstelėjo paauglio piešinys. Ant sienos mergina, blondinė, skirtingų spalvų sportbačiai ir kišeninis peiliukas rankoje. Ironiškas, tylus juokas paliko Adelės lūpas.
- Vau,- sušnabždi.
  Atrodo, blondinė prieš save matė savo atvaizdą. Velvetinių kelnių kišenėje ši užčiuopė peiliuką, prikando lūpą. Nuostaba nedingo. Priėjusi arčiau piešinio jį apžiūri. Niekada nebuvo pagalvojus, kad matys save ant sienos. Skersgatvio sienos. Mėlynos, lyg kalnų upelis skaidrios, akys žvilgtelėjo aukštėliau. Šypsena dar vis ant veido. Mergina perbraukė pirštais per akmeninę sieną, pajautė drėgmę ir šaltį, atsitraukė. Primena grotą. Kaip keista. Dveji prisiminimai vienoje vietoje.
- Taip, čia aš, klausau,- užmiršusi apie žingsnius blondinė prabilo, tačiau ne atsisuko, žvelgė toliau į savo atvaizdą.- Ar matai? Čia aš,- galiausiai varniukė atsisuko ir plačiai nusišypsojo pamačiusi Daviną.- Aš pasiilgau tavęs,- meniškos sielos mergina priėjo arčiau.
  Vėl pasigirdo aidas. Greiti, įniršę, nekontroliuojami žingsniai artėjo. Aidas vis garsiau atsimušinėjo į sienas. Varnė krūptelėjo ir vėl. Atsisukusi atgalios pamatė kelis siluetus, kurie buvo jau visiškai arti blondinės. Žemaūgė net nespėjo sureaguoti kaip jos ranka, kuria laikė ryšulėlį, buvo staigiai sučiupta. Vyriška ranka suėmė blondinukės kaklą ir prispaudė prie šaltos sienos. Kaip bebūtų keista, varnė neverkė, neišleido nė garselio, tik ramiai, nepastebimai numetė savo daiktus ant žemės ir stumtelėjo už kojų. Ji gal ir būtų buvusi bejėgė, tačiau pasinaudojo savo drąsa ir neblogai įkando dar vis jai nematytai žmogystai į ranką, kuri laikė jos kaklą. O tuomet mėlynosios akys žvilgtelėjo į Daviną. Ginger šiandien nebuvo pasiruošusi kažkokioms kovoms. Jai užteko būti pritrankytai chimeros.

[Davina von Sjuard]

Dangaus mėlynumo žvilgsnis įsmigo į priešaky atsivėrusį vaizdą. Vakaro tamsai atklydus į Londono gatves, ką nors įžvelgti tapo gana sunku. Laimei, antgamtinė rega palengvino užduotį. Pastebėti, neryškius įtrūkimus akmeninėje namo sienoje ir tolumoje ryškėjančius siluetus, buvo vieni juokai. Deja, mintis, jog tie, kas artinosi link penkiolikmetės, galėjo ją sužeisti, nekėlė jokio noro linksmai nusijuokti.
Ramindama save, jog besiartinantys, kaip spėjo Londono gyventojai, tėra tik ne tinkamą skersgatvį pasirinkę praeiviai, paspartino žingsnius. Atsarga gėdos nedaro.
Siaurame skersgatvyje nuskambėjus Adelės žodžiams, mėlynakė staigiai stabtelėjo. Šviesiaplaukė nė nekryptelėjo galvos į jos pusę. Šios žvilgsnis buvo įsmeigtas į ant sienos kabantį piešinį. Piešinį, kuriame, regis, buvo pavaizduota ne kas kitas, kaip pati varniukė.
Kiek sutrikusi ir su nuostaba akyse Davina įsmeigė žvilgsnį į piešinį. Pavaizduota mergina puikiai atitiko Adelę. Tarsi kažkas jau būtų žinojęs, jog jaunesnioji varniukė pasirodys čia. Kažkas žinojo, kaip atitraukti jos dėmesį.
Pagaliau šviesiaplaukei kryptelėjus galvą žaviosios lankininkės pusėn, dangaus mėlynumo žvilgsnis atsitraukė nuo piešinio nuslysdamas girdimo aido link. Dvi žmogystos jau spėjo priartėti prie varniukės.
-Adele!-šūktelėjo pasileisdama link užpuolikų. Mintys, iki šiol kankinusios jaunąją ispanę, akimirksniu dingo. Teliko tik vienui viena - išgelbėti Hogvartso pilyje sutiktą merginą.
Vienam iš nepažįstamųjų stipriai sugniaužus penkiolikmetės kaklą ir prispaudus ją visu kūnu prie sienos, dangaus mėlynumo žvilgsnis nuslydo kitos personos link. Tvirto sudėjimo vyriškis buvo pasiruošęs užblokuoti kelią jų pusėn artėjančiai merginai.
-Stupefy,-pirštai švelniai sugniaužė iš kedro pagamintą lazdelę. Pakartoti prieš metus vykusio susitikimo su vampyrais nebuvo jokio noro. Daugiau neketino nieko sužeisti.
Pašalinus vieną kliūtį, pastojusią kelią, burtų lazdelė nukrypo antrosios personos link.
-Relasio,-gniaužtai, laikę ploną Adelės kaklą, atsilaisvino, o stambaus vyriškio kūnas akimirksniu atsidūrė už daugybės metrų.
Mintyse padėkojusi magijos pasauliui, žavioji lankininkė kryptelėjo galvą į šalia stovinčią merginą.
-Tu nesužeista?-brangakmenio spalvos žvilgsnis lėtai nuslydo jaunesniosios varniukės kūnu. Jokių stiprių sužeidimų, regis, septyniolikmetei eilinį kartą pavyko išgelbėti kitą.
-Eime,-grįžtelėjusi per petį nužvelgė tamsų skersgatvį. Antrosios personos niekur nesimatė, tad apleisti itin pavojingą Londono kampelį reikėjo, kuo skubiau.

[Adelė Ginger]

  Iš šono varnė galėjo pasirodyti gerai kvaištelėjusi, mat ji paprasčiausiai nusijuokė. Slaugė Pomfri jai griežtai buvo liepusi josios kabinete apsilankyti kartą į savaitę. Chimeros pritrankytos, be jokio pasigailėjimo pridaužytos merginos galva, o tuo labiau smegenys, kurių abu pusrutuliai nebuvo iki galo išgiję, galėjo bet kada sugalvoti iškrėsti ką nors neįmanomo ar nesuvokiamo, dažnai blondinė nebesukontroliuodavo pro kraštus išsiveržiančių emocijų arba judesių. Deja, spėkit, kam buvo nusispjaut ant savo sveikatos ir kas nusprendė, jog jau gali bastytis po Londoną bei pavojingiausias jo vietas.
- Buvo ir blogiau,- smulkiais pirštais pamasažavo smilkinius.
  Oro trūkumas vėl privertė merginos galvą pajusti skausmą. Lėtai atsirėmė į šaltą, drėgną ir pelėsiu atsiduodančią akmeninę sieną, nuslydo žemyn, velvetinės kelnės prisipildė nešvaraus vandens, oda sušlapo ir pašiurpo. Mergina atrėmė galvą į sieną. Akyse šmėstelėjo vienas chimeros smūgis, psichologinis skausmas nuėdė merginos kojas, kurias puošė randai. Varnė jau buvo beprarandanti sąmonę, kai į tą pačią košę įsimaišė ir menkas stuktelėjimas į galvą, lyg koks akmuo ar skeveldros gabaliukas būtų mestas su tikslu.

[Davina von Sjuard]

Frazė, leidžianti suprasti, jog mergina dar pakankamai stipri palikti prieblandoje skendintį skersgatvį, nebuvo itin tiksli, mat, užuot atsiplėšusi nuo vėsios sienos ir pasileidusi paskui, šviesiaplaukė atsirėmė į šalčiu dvelkiančią atramą.
-Adele...-susirūpinusi dar visai neseniai sutiktos personos savijauta, nukreipė safyro spalvos akis į šią. Netekusi nemažai jėgų penkiolikmetė susmuko šalimais sienos, panardindama blauzdas dengiančias kelnes šaltoje, išgaruoti nespėjusioje baloje. Akių vokams pamažu ėmus slėpti jūros bangų mėlynumo akis, jaunoji ispanė pritūpė šalia bandydama neleisti prarasti sąmonės jaunajai varniukei.
-Mes tuoj iš čia ištrūksim,-vos matomai šyptelėjo, tačiau pakilusių lūpų kampučių šviesiaplaukės akys išvysti nespėjo. Akių vokai jau spėjo šias paslėpti.
Likusi vienui viena prietemoje skendinčiame, niūrią nuotaiką keliančiame skersgatvyje, kilstelėjo galvą nužvelgdama matomą teritoriją. Aplinkinių namų langai skendėjo tamsoje, tik keli iš jų spinduliavo viduje šviečiančių šviestuvų šviesą. Visą skersgatvį gaubė tyla, girdėjosi tik iš tolumos atsklindanti rami melodija. Nebuvo nieko, kas išvydęs sąmonę praradusią merginą, pasisiūlytų padėti.
Sutrikusi ir neturėdama minčių, ką vertėtų daryti, švelniai suėmė šviesiaplaukės veidą kelis kartus švelniai suduodama per skruostą.
-Adele, prašau, pabusk...

[Adelė Ginger]

  Aptirpusios merginos galūnės, spengianti tyla ausyse ir aklina tamsa grąžino Adelę į tą siaubingą susitikimą su padaru, rodos, šie prisiminimai ją persekios visą gyvenimą. Velnias, gal reikėjo paklausyti Pomfri? Jausdama švelnų sudavimą ties skruostu, šviesiaplaukė sunkiai pramerkė savo šaltinio tyrumo akis. Mergina norėjo prabilti, išpasakoti viską, kas jai nutiko, kad jos galvos skausmas ją tiesiog ėda iš vidaus kiekvieną dieną, bet vietoj žodžių, jos lūpas paliko atodūsis, reiškiantis, jog išsipasakojimas varnei niekuo nepadės. Nusukusi akis nuo Davino, įsmeigė jas į piešinį ant sienos. Kokia nuostabi harmonija dominavo jame, kaip spalvos ne kartą maišytos derėjo tarpusavyje, raudona ir mėlyna maišėsi tapdamos violetine, taip buvo nuspalvintos kelnės, kurios Adelei neatrodė labai įspūdingos, ji būtų dar pridėjusi įvairių spalvų dėmių. Bet tai buvo kito menininko šedevras, kuris jaunąją merginą žavėjo.
- Davina,- prabilo šviesiaplaukė ir sunkiai atsistojusi pagaliau pajautė kojas.- Ką man daryti?- paklausė, o tai buvo tikrai keistas klausimas.- Kur man dėtis?
  Varnanagė buvo išsekusi, palikusi savo tikslus už nugaros. Klykianti galva temdė jos protą žaibišku, šviesos greičiu. Akimirką suklupo žengiant priekin, tačiau greit atsigavo. Žvilgtelėjo į Daviną, o vėliau į skersgatvio galą.

[Davina von Sjuard]

Baimė, jog Adelė vis dėl to sunkiai sužeista ir vargiai atgaus sąmonę, išsisklaidė tą pat akimirką, kai jūros tyrumo akys lėtai atsimerkė įsmigdamos į priešais tupinčią merginą. Švelnus pliaukštelėjimas
per skruostą pažadino penkiolikmetę iš tamsos.
Kiek lengviau atsikvėpusi ir nusekusi Adelės žvilgsnį dar kartą nužvelgė skersgatvį. Vos prieš kelis metus čia nė nebūtų įkėlusi kojos. Jodinėti žirgais Ispanijoje likusiame dvare ar šiltuose namuose groti gitara kur kas labiau viliojo nei šaltas ir niūrus Londono užkampis. Tačiau, jog sugrįžti į namus ir įsitaisyti po šilta antklode, reikėjo laiko. Palikti Adelės vienos neketino. Šios būklė, regis, buvo kur kas blogesnė nei atrodė prieš tai.
Dėmesį patraukus šviesiaplaukės klausimui, Davina kryptelėjo galvą į šios pusę pagaliau išsitiesdama visu ūgiu. Gerokai didesniu ūgiu nei šalia stovinti penkiolikmetė.
-Turėtum pailsėti ir atsigauti,-liūdnai šyptelėjo nužvelgdama šalimais stovinčią merginą. Nuovargis ir išsekimas neleido nė akimirkai suabejoti, jog Adelei poilsis buvo reikalingas, kaip deguonis plaučiams.
-Jei esi pasiruošusi papildyti savo skrandį šilta lazanija ir atlaikyti ekskursiją po mano namus, galim keliauti ten,-kilstelėjo lūpų kampučius pasiūlydama puikią vietą atgauti jėgas.
Nors skersgatvį ir Murrell namus skyrė nemažas atstumas, vis dėl to žavioji lankininkė tikėjosi, jog Adelei užteks jėgų juos pasiekti. Žengusi kelis žingsnius ir pasivijo šviesiaplaukę imdama žingsniuoti šalia. Baimė ir nerimas, jog išsekusi penkiolikmetė gali suklupti, neleido paspartinti žingsnio.
Netrukus niūrus ir šaltas skersgatvis liko už nugaros. Teliko tik prisiminimų dalimi.

[Adelė Ginger]

  Šaltis ir drėgmė gėlė merginos kojų pirštus. Beveik visa ji buvo permirkusi. Abejonių dėl peršalimo neliko. Dangaus mėlynės akys pavargusiai pasisuko į Daviną. Varnė lėtai linktelėjo. Kaip norėčiau namo. Pas tėtį. Smulkiu delnu jau norėjo nusibraukti ašaras, kai suprato, jog vis dėl to neverkia. Tai keista. Kodėl jaučiu ašaras jeigu jų nėra? Nudavusi, jog dar vis neatsigavo iki galo, žvilgtelėjo į draugę.
- O taip, lazanija,- menkai šyptelėjo.- Dėl namų ekskursijos abejočiau, tačiau tikiuosi, kad turėsi kuo mane aprengti, nes tai,- ranka mostelėjo į savo apdarus.- Jau net nemanau, kad galima vadinti drabužiais.
  Blondinė pasilenkė, paėmė savo ryšulėlį. Dar kartą žvilgtelėjo į akmeninę sieną ir kartu su vyresnėle paliko meno kūrinį už savęs.

[Kupidonas Monro]

Kupidonas Monro buvo daug praeities nuoskaudų savyje nešiojantis vaikis, kurio gerovė visiškai niekam šiame pasaulyje nerūpėjo. Netgi jam pačiam. Juk tikriausiai joks kitas pilno ir sveiko proto žmogus vidury nakties nebūtų tamsiame skersgatvyje, atokiai nuo visų akių, pakeltas už pakarpos ir daužomas kaip bokso kriaušė.
Jis nebesuprato kur baigiasi skausmas ir kur prasideda galvos svaigimas, bet smūgiai nesiliaudami sekė vienas po kito, atrodo vis smarkesni ir smarkesni. Kupidonui iš nosies plūdo kraujas, o viena akis buvo užtinusi taip, kad pro ją tesimatė siaurutis plyšelis to šikniaus veido.
Kaip Monro į tai įsivėlė? Užkabino kažkokį šmikį viename iš prastesnių Londono rajonų, tokių, kuriuose trainiojasi tik miesto atmatos ir kur gali pamatyti patį degradacijos dugną. Žinoma, Kupidonas, trenkęs tam suskiui veidan visai nesitikėjo, kad tas dar turi ir besmegenių pakalikų, Tai štai, dabar jis buvo laikomas dviejų - už pakarpos ir už rankų, kad negalėtų smūgiuoti atgal. Suknisti bailiai.
Kupidonas neabejojo, kad jei kas būtų pamatę muštynes būtų bent kažkam skambinę ar ką nors darę, bėda ta, kad tokiuose skersgatviuose niekas su pilnu protu nesilanko. Blondinas pirmą sykį gyvenime nežinojo kaip išsisuks iš šios padėties.

[Ashalain Blackmore]

Lengva nakties vėsuma šaltais pirštais glostė nepridengtą kaklą, skruostikaulius, gairino marmuro baltumo odą. Šalčio nebemokėjo pajusti - tai buvo tokia pat natūrali būsena, kaip ir kvėpavimas. Tačiau visada nustebindavo šiluma. Šilumą paskutinįkart jautė jau net nesuskaičiuotų prieš kiek metų - kito žmogaus kūno. Jos. Būtent neapsikentęs per daug prikūrentų, tegu ir ugninės pilnų patalpų išsirovė laukan tokią, kaip jam, palyginti ankstyvą valandą. Įkvėpė. Londono taip ir neprisijaukino, sienos, namai, siauros gatvelės ir skersgatviukai, kurių tų prakeiktų anglų čia pristatyta gyva pekla, tarsi spaudė iš vidaus, lėtai kankino ir spraudė į vis siauresnius rėmus. O gal į juos ėjo pats? Beprasmiška galvoti blaivam, to išmoko dar vaikščioti nepradėjęs. O jūs ką galvojot, tolerancija promilėms ateina iš genų? Vyptelėjo ir patraukė tolyn.
Teisybę pasakius, miestą labiau mėgo naktį, kai visos biurų žiurkės sulįsdavo į savo urvelius. Tad būdavo panašiau į medžioklės plotus, prie kokių buvo įpratęs. Pavieniai, išsigandę žmogeliai, lengvai pasiduodą bet kokiai įtakai - net stengtis nereikdavo. Ir antamtines galias buvo lengva palikti nuošaly - toks naivus dabar tapo grobis. Nepatenkintas pajudino pečius, tarsi jiems būtų pasidarę ankšta odinėje striukėje. Medžioklė nebeteikė azarto, nebeprabudindavo - o taip buko ir juslės, susidrumsdavo krištolinės mintys ir galiausiai likdavo vienas, pasimetęs savo paties galvoje. Reikėjo grįžti - ne kartą sau tą primindavo, tačiau tuo pačiu negalėjo išeiti nebūdamas tikras, palikti to vieno išsikišusio siūlelio, neįdėti paskutinės dėlionės detalės. Todėl tebepūva čia.
Pasistengė įsigilinti į žingsnius, tykiai aidinčius menkai apšviestame skersgavyje, kuriuo dabar žingsniavo. Sukluso. Dabar jau pajėgė suvokti, kad kažkur, tarp bereikalingą trikšmą keliančių kvailių įsiliejo ir kur kas tauresnė garso rūšis - skausmas. Juto besiliejant kraują, juto kančios tvaiką. To, ko neteko fiksuoti jau labai ilgai.
Akimoju apsisuko. Pirštų galiukai susirado visada tobulai išgaląstą vėsų metalą. Nugara išsitiesė, gava pakilo, net ir eisena tapo dar grakštesnė, kažkuo primenanti sėlinančią panterą. Pasieniais nuslinko tolyn, vedamas tos nežemiškos traukos, kuria jau ilgai neteko mėgautis. Dar viena tuščia gatvelė, gęstanti šviesa lange, pusiau išlaužtos durys ir štai pagaliau... Pagaliau galėjo aiškiai girdėti ne tik abstrakčius smūgius, bet ir balsus, dejones, net ant grindinio tykštantį kraują. Chuliganėlių peštynės, kaip nustatė. Ne pats mieliausias širdžiai scenarijus, bet ką padarysi, kai pasirinkimo pasauly visai nebelikę. Nieko, bus gerai ir taip.
Nesirodė, užsiglaudęs už sienos tyliai klausėsi. Mažiausiai trys prieš.. vieną? Mėgstamiausia gatvės peštynių rūšis, kad ir kiek nedaug jų bvo matęs. Juodos akys blykstelėjo tamsoje. Gal bus nors kiek įdomiau negu su tuo idėjiniu vaikinuku ginčytis dėl jos gerovės ar norų. Būtų užtekę vieno žvilgsnio, ir užtiltų. Kodėl tada nepasinaudojo? Nebuvo garantuotas, kad pavyks. Senoji giminės legenda minėjo mylimąsias. Visada turėjo bent dešimtį papildomų scenarijų, suplanuodavo kievieną žingsnį, o dabar? Klausimas, kiek ilgai ištvers tokį nešvarų, drumstą gyvenimą. Bet ne, ne dabar. Kraujas, smūgiai, skausmas. Dabar svarbiausi jie. Dabar.
 - Problemos, jaunuoliai?- žemas balsas buvo idealiai lygus ir šaltas it plienas. Šilkinis, bet tuo pačiu priminė ledą. Išlindo iš už sienos, koja už kojos artėdamas apšviesto ploto link, bet visgi išlikdamas šešėlyje. Iš tamsos blykstelėjo akių speigas. Tegu ir nešeimininkavo šitam mieste, skausmo karalystė priklausė jam. Visur, kad ir kur bebūtų.

[Kupidonas Monro]

Kupidono kraujas atrodo vis daugiau raudoniu margino purvinas plyteles po kojomis, lašas po lašo kapsėdamas ir lašėdamas į tarpelius tarp jų. Vaikinukas buvo įsitikinęs, kad dar akimirka ir plyteles margins ne tik jo kraujas, bet ir šviežiai iškeptas lavonas. Žinoma, karts nuo karto pro jo praskeltą ir sutinusią lūpą išsiverždavo sunkiai suprantamas, neaiškus grąsinimas ar įžeidimas.  Vienintelis dalykas dar rodantis, kad tie trys idiotai daužo gyvą, kvėpuojantį (nors tai tikriausiai ne ilgalaikė būsena) žmogų, o ne kokį parduotuvės manekeną.
-Šūdžiai, tik paleiskit mane ir nurausiu suknistas... Su-suknistas ga... Galvas!-pro sukąstus dantis išrėkė Kupidonas. Suprato, kad jei nieko nedarys tai ir išmuš paskutinioji čia, purviname skersgatvyje. Ne pats oriausias likimas.
Balsas. Kažkieno balsas nuskambėjo tarsi iš už sienos ar dar toliau. Žinoma, Monro jis buvo nepažįstamas - nebuvo tokio pažįstamo, kuris būtų jo ieškojęs, bet dabar giminystės ar draugystės ryšių Kupidonas neieškojo - buvo svarbiausia, kad visas dėmesis nebebuvo sutelktas į jį. Smūgiai liovėsi, o spaudimas ant rankų atsileido, bet tas idiotas, kuris laikė jį už pakarpos vis dar laikė Kupidoną, kumštį suvaręs tiesiai po žandikaulio linija - tarsi ketintų bet kada sutraiškyti trachėją.
Lyg ausis būtų apgautos kokiu miglos šydu jis girdėjo ir kitų dviejų liurbių atsakymus:
-Kas tau darbo?
Ir:
-Atšok.
Ar Kupidonui dabar siaubingai skaudėjo? Taip. Ar jis dėl to ruošėsi gulėti kaip kokia šliurė? Tikrai ne. Tas, laikantis jį už apykaklės padarė didžiulę klaidą trumpam nusisukdamas pažvelgti į nepažįstamąjį, žemo balso savininką. Blondinas mostelėjo koją atgal, o tada suvarė kelį visu smarkumu jo pilvan. Jis nė nespėji sureaguoti ir susilenkęs leido Monro susmukti ant žemės.
Stokis, po velnių-pats sau liepė švilpis, bet pro lūpas išsiveržė tyli, skausminga aimana. Kojos jo neklausė ir Kupidonas tepabandė bent atsisėsti, jog negulėtų paslikas.

[Ashalain Blackmore]

Maži berniukai mėgsta žaisti su ugnim. Tačiau jį visada traukė šaltis. Daugybę kartų buvo užsikasęs sniege, į namus iš kalnų viršūnių parsinešęs tobulos formos krištolinių ledo kubelių, kurie, didžiam nusivylimui, greitai pratirpdavo nuo rankų šilumos. Senelis dažnai nesakydavo nei žodžio, net jeigu prapuldavo ištisom naktim. Skausmas jį palauždavo, visgi nesuvokė, kaip sugebėjo išsilaikyti pasaulyje tokį ilgą laiką - perkopė trisdešimt penkerius. O jam... jam dvidešimt devyneri, ir jau svajoja apie palaimingą nebūtį. Ir taip jau pateks prie rekordininkų, tik kažin, kokia kaina. Gyvybė juk nebuvo matas. Tą ne kartą nepasibodėjęs ir įrodė. Kad ir štių trijų - ne, keturių - apgailėtinų šliuželių rusenančios švieselės tamsiam skersgatvy. Kraujas, perneyg garsiai reiškiamas smurtas - štai kas jį čia atvedė. Kančia jam buvo svarbi - buvo kaina. Skausmo karalystė turi likti nesuteršta nemokšų, kvailių ir neteisingai auklėtų vaikų. Kaip pjūvis gali būti lygus, gražus, švarus arba purvinas, išdraskytas ir paplūdęs kraujais, taip ir konfliktai turėjo daugybę atspalvių, natų, skonių. Šis, beje, nebuvo iš maloniausių.
Chuliganėliai, matyt, taip pat nejautė ypatingo pasimėgavimo ir komforto - laikytasis atgavo bent dalį laisvės, kol likusieji bandė atgauti savigarbą. Kad bent žinotų, kaip išties tai sunku...
 - Laisvi,- į atžarias pastabas net galvos nepasuko, nors viduj suirzo - dievaži, negi niekas vaikų nemoko bent jau tam tikro rango atsakymo, jau nekalbant apie muštynes neištaškant kraujo per tris grafystes. Kaži, ar bent girdėjo apie tokį stebuklą kaip peilis?
Per akimirką delnai sugniaužė lygias ginklų kriaunas. Iškvėpdamas paleido skrieti, ramiai nulydėjo akimis, kol įsmigo į už kompanijos esančią sieną. Jeigu šito dar buvo mažai, kiek atsipaipelojusio kankinio smūgio turėjo pakakti, kad vaikai grįžtų atgal į savo lovytes.
 - Ramios nakties,- vyptelėjo, tačiau tamsios akys  grėsmingai žybtelėjo chuliganėlių pusėn. Jis nejuokavo, net jeigu ramia, net kiek tingia eisena patraukė susirinkti susmigusių peilių. Neskubėdamas išlaisvino geležtę nuo ją apglėbusios medienos, ginklai tvarkingai sugulė į savo vietas striukės atlapuose. Bent milimetras šone, ir jaustųsi tarsi nuogas centrinėj aikštėj. Vėsaus metalo svoris turėjo būti juntamas tiksliai ten, kur reikia. Viena iš mažyčių detalių, dėl kurių dar neužsinėrė kilpos. Nors... šitam visomis prasmėmis purvinam gyvenime kaži ar tai ilgai gelbės.
Padvejojęs atsisuko į vaiką (galbūt jau jaunuolį, nors nemokėjo atspėti vyriškosios lyties amžiaus - priešingai nei merginų), akimis skenuodamas kiekvieną detalę: pradedant šviesiais plaukais, baigiant taip sudaužytu veidu, kad ir norėdamas bruožų neįžiūrėsi. Vyrai jį erzino vos mažiau nei vaikai, o šis yra tiksliai per vidurį. Kaži, tai blogai, ar gerai. Vis dar netardamas nei žodžio, atsirėmė į sieną priešais suklupusį vaikį. Žvilgsnis apsiblausė, žandikaulis įsitempė. Mėgino galvoti, kaip reikėtų elgtis, tačiau tokia neįprasta, nepatirta ir keista situacija kėlė diskomfortą, beveik skausmą. Visgi akių nuo blondino nenuleido. Ant grindinio ištiškęs kraujas masino, bet ne tiek, kiek trauktų merginos. Kentėti galima. Galėtų dingti. Tačiau kažkas laikė čia - nesenas smurto pojūtis, skausmas, galimybė skaudinti? Papurtė galvą. Per daug laiko praleido vienas.

[Kupidonas Monro]

Kupidono sąmonė ir mintys, tarsi dailiai, spalvingai apsirengęs akrobatas balansuojantis plona virve pakabinta tarp dviejų daugiaaukščių, balansavo tarp sąmoningumo ir nualpimo ribos.
Vaikinukas nė nežinojo ką jam skaudėjo, nes siaubingai varstė visas trumpų, tačiau aršių ir stiprių smūgių išdaužytas dalis maudė siaubingai. Visas jo skausmas mirgėjo į liejosi į kažką vieno - kažką nepakeliamo ir verčiančio tai išlieti bene laukiniu, žmogaus neprimenančiu staugimu. Bet ar Monro taip darė? Žinoma ne.
Vaikinas, netgi pasruvęs krauju ir gulėdamas jo baloje, net su veidu paverstu viena didele mėlyne nedrįso paminti savo išdidumo ir įsitikinimų. Rėkia ir šaukiasi pagalbos tik silpniausi. Kaip elniai prieš automobilio šviesas elgiasi tik aukos. Jis nebuvo silpnas, jis nebuvo auka. Kupidonas Monro manėsi esantis drąsus, nors ir buvo tik vaikas, bandantis per sukąstus dantis neišsiduoti kaip skauda ir kaip norisi ramiai atsigulus užmerkti akis ir nugrimzti į gilų miegą - tokį, kai viską nusineša sapnai ir nebejunti nieko - nė aštraus skausmo, nė pažeminimo kartėlio.
 Tik inkštimas ir trumpi, skausmingi įkvėpimai išdavė dalį to ką jis juto. Monro visai nesiklausė ką sakė tasai vyras, kuris jį išgelbėjo, o gal kuris ir bus jo mirtis. Tokiuose skersgatviuose vaikšto tik tie, kurie prijaučia mirčiai. Nesvarbu iš kurios pusės - ar jos trokštantys ar kitiems ją norintys suteikti, bet kitokio tipo žmonių čia sutiksi nebent tik paklydusių. Apie juos, tiesa, beveik niekad ir nebeišgirsti, neskaitant parduotuvių lankstinukais uždengto skelbimo "dingęs".
Kažkas... Kažkas privertė jo užpuolikus atsitraukti. Kupidonas nežinojo kas to kaltininkas, tik išgirdo skubrius žingsnius ir kelis keiksmažodžius. Velnias velnias. Jis negalėjo čia atsijungti. Girdėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau.
Vaikinas sunkiai praplėšė užtinusias akis, kurių matymo laukas dabar buvo vargiai ribotas iki siaurų plyšelių, pro kuriuos jis pamatė išsiliejusią juodą ir ganėtinai aukštą figūrą. Širdies ritmas nejučiomis šiek tiek pagreitėjo. Monro bijojo, nors išoriškai to ir neparodė. Jis negalėjo iškęsti dar vienos smūgių lavinos tad tikėjosi... Tikėjosi, kad jei jį ir užmuš, tai tai padarys greitai. Nebesinorėjo daugiau kentėti.
Vaikinas apsilaižė lūpas, jusdamas bjaurų kraujo skonį ir patinimą. Žodžiai strigo gerklėje, o balsas grąsino bet kurią akimirką užlūžti, bet vis tiek neprarado išdidumo ir aštraus, šalto balso tono.
-Jei tu... Jei tu nori... Tu nori... Padėti... Jei tu nori man padėti...-liežuvis sunkiai kliuvo už užtinusių lūpų,-Nepadėk. Jei nori padėti - nepadėk, man to nereikia,-galiausiai išstenėjo Kupidonas, tiesiau atsisėsdamas. Negalėjo gulėti paslikas ir tikinti, kad nereikia pagalbos. Vaikinas tvirtai įsirėmė į sieną, įsitikinęs, kad jei nori, kad kiti jo žodžiai būtų svarūs turi stovėti. Tai užtruko akimirką ir daug inkštimų pro sukąstus dantis, bet Monro stovėjo - nors ir susiėmęs šoną, sulinkęs ir sukastais dantimis, kad tik nesukliktų.
-O jei žudysi - daryk tą greitai,-laisvąja ranka vaikinukas parodė į širdį ir jo žodžiai išėjo su tokiu tvirtumu ir užtikrinimu, kad nė pats to nesitikėjo.
Jis tiesiog... Buvo siaubingai pavargęs. Nuo visko. Nuo namų, kurių nepavadinsi namais, nuo to, kad neturėjo nė vieno draugo ar bent gero pažįstamo ar... Bent vieno žmogaus, kuris jam nejaučia kažko neigiamo. Pavargo neturėti nieko. O gal... Galbūt tiesiog pavargo būti savimi ir mirtis, bent jau jo apniukusiuoje sąmonėje, atrodė nebe tokia ir bloga.

[Mayra Llewellyn]

 Mayros žingsniai aidėjo tuščiomis Londono gatvėmis. Jauno mėnulio kraštelis švietė merginai virš galvos, suteikdamas daugiau šviesos nei kai kurie gatvių žibintai. Klastuolė, nepastebėjusi purvinos balos, įlipo į ją ir apsitaškė kelnes. Riebus škotiškas keiksmažodis nuaidėjo tuščia gatve. Supratusi savo klaidą ir nenorėdama, kad į ja kas nors atkreiptų daugiau dėmesio, Mayra nėrė į skersgatvį. Atvyko.
 Stoviniuodama, juodaplaukė dar kartą mintyse perkratė išsiųsto laiško turinį. Tokią dieną, tokią valandą, tokiam skersgatvį, pasiūlymas, su meile, Mayra. Na, su meile ji nerašė. Rašė, nes reikia.
 Prisidegusi cigaretę, ji galvojo, koks didelis šansas, kad ji šiandien taip ir negrįš namo. Jau kaip ir pilnametė, bet baimė naudoti kerus vis dar tupėjo giliai mintyse. Gal reikėjo susitikti viešumoje? Dieną? Per vėlu gailėtis.
 Numetusi nuorūką ir užgesinusi šią batu, Mayra atsirėmė į sieną. Negi jos viešnia taip ir nepasirodys?