0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 185
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
Po kelių akimirkų dar ir pradėjo lyti. Jeigu man teks nakvoti čia nežinau kur teks slėptis nuo lietaus pagalvojo mergaitė. Ji bijojo, kad jei susirgs, tada kas nors iškvies gydytojus, o tada jie sužinos, kad ji neturi nei tėvų ir globėju, o tada uždarys ją į vaikų namus. Tai labai labai neviliojo švilpės.
 Nepažįstamojo Zoey kiek bijojo, kadangi nežinojo ką tokio jai jis padaryti gali. Iš viso jos pasitikėjimas suaugusiais sumažėjo labai ženkliai po tetos išmetimo iš namų.
- Ne, ne viskas tikrai yra gerai, - šiek tiek lūžinėjančiu tonu ištarė mergaitė. Tada paėmė vieną nosinaitę ir išsišnirpštė nosį bei nusivalė ašaras. - Aaačiū, - pasakė Richter ir sušnirpštė nosimi, kadangi bandė nusiraminti nuo ašarų.
- Ne. Mane išmetė iš namų, - tyliai pasakė mergaitė nuleisdama savo akis į žemę.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Pirmą kartą Kings Kroso stotyje
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Kings Kroso stotis tikriausiai didžiausia visame Londone. Akmeninis traukinių stoties grindinis, kiek nešvarokas, suverstos šiukšliadežės, suoliukai užsėsti žmonių, tačiau tikriausiai nė vienas iš jų net neįtarė, kad kažkur tarp devinto ir dešimto peronų bilietų kiosko burtininkai patekdavo į "savo" peroną. 9 3/4 peronas slėpėsi už bilietų kiosko sienos. Ten burtininkai ir raganos sėsdavo į Hogvartso ekspresą. Juo važiuodavo Hogvartso mokiniai keliaujantis į mokyklą, suauge burtininkai keliaudavo į Kiauliasodį vienintelį miestelį visoje Britanijoje priklausantis tik burtininkams, na gal dar ir "Skersinis Skersgatvis". Traukinys išvažiuodavo lygiai venuoliktą valandą, rugsėjo pirmąją dieną. Keliaiviai traukinyje išbūdavo maždaug iki vakaro, kadangi Hogvartsą nuo Londono skyrė daugybė kilometrų.



Evelina skubėjo žiobarų peronu, link devinto ir dešimto peronų pertvaros. Pašonėje pusiau bėgo dvi sesės, už jų nugarų - tėtis. Evelina vienintelė vežėsi vežimėlį kuriame gulėjo lagaminas su Hogvartso herbu, kadangi sesės ja norėjo tiesiog palydėti, pačios neketino dabar važiuoti į Hogvartsą. Evelinai tai buvo pirmas kartas šioje stotyje. Žinoma ji gyveno Londone, bet važinėdavo tik metro arba keliaudavo kelionilčių pagalba. Visa Džonsonų šeima mokėsi Grifo Gūžtoje, Evelina irgi tikėjosi jai atstovauti, nors sesės ir sakė, kad tikriausiai nepaklius, bet mama patikino, kad jeigu ir nepaklius ji visada laukiama prie šeimos stalo. Nors tie žodžiai šiek tiek nuramino Evelina, ji vis tiek labai jaudinosi. Už nugaros pasigirdo senelės balsas ir išblaškė Evelinos mintis:
- Paskubėkit traukinys išvažiuos už dešimties minučių.
Prasigrūdusi pro keleivių minia, šeima nuskubėjo link pertvaros. Visi pažvelgė į Evelina. Ši supratusi užuomina linktelėjo galva.
- Na gerai, eisiu pirma, - ir Evelina vėl linktelėjo.
 Evelina ankščiau nelabai tikėjo, kad tai iš tiesų įmanoma, bet dabar viskas atrodė visiškai tikra.
- Tu ar aš? - paklausė vidurinioji Tesa Romos, kol Evelina ruošėsi bėgti.
- Bandysiu aš, - atsiliepė Roma. Tesa linktelėjo ir atsistojo už jauniausiosios sesės.
Evelina begalo jaudindamasi ėjo link pertvaros. O kas jei ji nepravažiuos? Juk tai pirmas jos kartas. Ar iškarto pavyksta? Ar reikia palaukti? Besinervindama pradėjo eiti gričiau, po kelių sekundžių greitis dar padidėjo, galiausiai ji pradėjo kone bėgti. Tos kelios sekundės raganaitei atrodė kaip visas šimtmetis. Ji paskutinį kartą isibegėjo ir užsimerkusi nėrė į sieną. Stebuklas. Ji nieko nepajuto. Atsimerkusi ir suvokusi kas vyksta Evelina pašoko. Atrodė neįmanoma, bet ji išties perbėgo sieną. Apsižiurėjo kūną lyg norėdama isitikinti, kad nepaliko nė vienos dalies, ir ištikrūjų stovėjo čia visa sveika ir tvarkinga. Laiminga patraukė link raudonų raudoniausio Hogvartso ekspreso, kuris atrodo laukė jos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Evelina Džonson »
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Selena Lawrenz

Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
  Primerktos gintarinės akys atidžiai stebėjo Kings Kroso traukinių stotį. Ką tik išlipus iš vieno iš traukinių merginai buvo šiek tiek nejauku. Vėsu, ruduo buvo žvarbus, nebe reikalo Lawrenz nekentė šio metų laiko: visur purvynas ir lietaus lašeliai, vos ne kiekvieną dieną besileidžiantys ant galvos. Taip buvo ir dabar, tik Selena dar nebuvo kiaurai permirkusi. Vos tik grįžusi į Londoną ir sulaukusi tokios „malonios“ staigmenėlės susimąstė ar tikrai turėtų šią minutę, šią valandą ar išvis šią keistą dieną būti šiame mieste. Mergina eilinį kartą pamiršo pasiimti skėtį, o naujo pirkti tikrai nežadėjo. Vis tiek kitą kartą jį pamirš, ar netyčia paliks kokioje aikštėje prisėdusi ant suoliuko pasigrožėti akinančiu vaizdu. Taip pat ir, bet koks jai netiktų, jog nėra šiaip kokia žiobarė. Ji burtininkė ir taip vis gi, manė, kad nepaprasta.
  Tos naujovės nebuvo mėgstamiausia gyvenimo dalis, tačiau Selena šią akimirką taip dėl jų nesijaudino. Londone ji lankėsi dažnai, vis gi gyveno čia jau metus, tad juodaplaukė buvo perpratusi žiobarų elgesį, manieras ir išmokusi neišsiduoti. Tai nebuvo paprasta, kaip du kart du. Ne, tikrai nebuvo, tačiau Isabella tuo buvo užtikrinta. Būtų jautusis daug saugiau, jeigu rankose laikytų savo lazdelę, deja, to padaryti nebuvo įmanoma, žiobarai juk tokio pagaliuko net akyse neregėję. Tačiau, ar jie iš vis kažką pastebėtų? Selena ties šiuo klausimu suabejojo. Žiobarai buvo keisti neburtininkai, neapdovanoti ir tikrai neprotingiausi.
  Aštuoniolikmėtė įtariai nužvelgė kiekvieną praeinantį pro ją, priėjo prie išvados, kad čia pabūti viena tikrai negalės. Mintyse savęs paklausė, kaip galėjo taip manyti? Juk stovėjo traukinių stotyje. Pati pasibjaurėjo savo mintimis, tačiau savo apmąstymas skirs laiko vėliau. Dabar ji ir taip turėjo veiklos, tad apmąstymams laiko tikrai neatsiras.
  Rankose laikė puodelį su karčia, juoda kava. Vis dar nedrįso paragauti šio gėrimo, kad ir kaip jį mėgo, tad jis ir liko neparagautas, kažkodėl atrodė, jau atšalęs.
  Ilgai netrukus, susivokus, kad jai jau vertėtų eiti, pasuko link vieno išėjimo iš stoties, jusdama rudeninių lapų kvapą, tačiau į tai stengėsi neatkreipti dėmesio. Reikėjo susirasti nuošalią vietelę ir melsti, kad per tą laiką nebus permirkusi, arba skuosti į Magijos Ministeriją. Pastarasis variantas kažkodėl pasirodė priimtinesnis. Tad juodaplaukė greitu žingsniu akmeniniu grindiniu, nužingsniavo jos link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Ko gero, Londonas niekada nekels gerų prisiminimų. Nepasaint to, kad laimę atrado būtent šiame mieste, dabar Dafydd kaip namuose jautėsi Sautende, o šalies sostinė priminė juodžiausią gyvenimo laikotarpį, kai jis, išmestas iš Hogvartso, gyveno kanalizacijoje ir užsiėmė nelegaliu verslu.
Natūralu, kad vaikinas Londone lankytis vengė, o jeigu jau tekdavo, stengėsi užtrukti čia kuo trumpiau. Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai reikėjo atvykti į sostinę, tad Dafydd pažadėjo sau padarysiantis viską, kad šeima praleistų čia kiek įmanoma mažiau laiko.
Dafydd su Miriam ant rankų išlipo iš traukinio ir padėjo išlipti Mayrai ir berniukams. Švelniai nusišypsojęs mylimajai vaikinas patraukė išėjimo link. Akys užkliudė tuščią suoliuką, ir prisiminimai trenkė kaip galinga kuoka. Dafydd staigiai sustojo, tarsi būtų atsitrenkęs į sieną. Kai paskutinį kartą lankėsi šioje stotyje, jis ant vieno iš tokių suoliukų užmigo. Vaikinas pajuto, kad pradėjo virpėti, tad atsargiai nuleido dukrą ant žemės. Labai norėjosi, kad vaikai nieko nepastebėtų, bet dabar labai reikėjo mylimosios pagalbos.
- Mayra... - gailiai tarstelėjo Dafydd ir žengė prie jos. Įsėsdamas į traukinį galvojo apie tai, kad jau laikas pasirūpinti Oliverio ir Elioto gimtadienio dovanomis, jautėsi laimingas. Deja, Kings Kroso stotis sukėlė pernelyg daug gėdingų prisiminimų. Suoliukai, ant kurių jis, tuomet tik kanalizacija prasmirdęs valkata, miegodavo, įžeidinėjami paaugliukai ir atkaklūs bandymai iškišti jiems narkotikų... Argi tai yra tokia praeitis, kokia gali didžiuotis šeimos tėvas? Akyse sužibo ašaros, bet raudonplaukis jų nepaisė - kaip ir aplinkui zujančių vaikų. Žvelgė tik į Mayrą, tarsi ji galėtų kažką pakeisti. Pakeisti praeities ji, žinoma, neturėjo galios, tačiau Dafydd žinojo: mergina sugeba jį nuraminti. Sugeba padaryti kažką, kad jam pasidarytų geriau. Sugeba jį įtikinti, kad jis yra vertas vietos šioje žemėje.
- Mayra... - dar kartą sumurmėjo vaikinas. Nenorėdamas parodyti, kad staiga pasijuto labai blogai, nuleido akis, tačiau įtarė: mylimoji viską kuo puikiausiai supranta.

*

Prisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1106
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Prasidėjo pavasario atostogos ir atėjo metas grįžti namo. Alanas, Dori ir Gruodė išlipo iš traukinio ir patraukė į stotį.
Gruodė jų tarpe atsirado paskutinę minutę. Taip jau nutiko, kad Jos tėvai, dar prieš mokyklines atostogas būtinai turėjo skristi į Lietuvą tvarkyti kažkokių dokumentų. Alanas nelabai gilinosi kas ten tokio. Kažkokie formalumai. Taigi taip ir išėjo, kad jis pakvietė mergaitę vykti kartu, kad jai netektų sėdėti mokykloje. Teko tartis su savo tėvais. O ir jos tėvai norėjo žinoti kur atostogas leis jų mylima duktė. Taigi buvo daug susirašinėjimo. Alanas davė savo tėvams jų adresą gautą iš Gruodės. Kad tie pabendrautų tarpusavyje, nes to norėjo Gruodės tėvai. Tikriausiai tėvas sius. Žiauriai sius. Galvojo Alanas.Vaikinas nežinojo kaip jie rašinėjosi, juk Gruodės tėvai Lietuvoje tikrai neturėjo pelėdos. Gal paštu? Gal jo tėvai pasinaudojo telefonu. Tikriausiai pasinaudojo telefonu. Bet gi jie nemoka. Bent jau jis nematė jų niekada kam nors skambinant.
 Alanas tikėjosi, kad Dori labai nepyksta, jog jie trise. Senkleris ir pats norėjo su ja pabūti dviese. Bet jau taip išėjo.
Alanas vilko savo lagaminą ir dar kažkaip laikė du narvus. Vieną žiurkės, kitą voverės. O dar reikėjo nepamiršti gyvatės. Neturėjo jai jokio terariumo, todėl ji buvo savo įprastoje vietoja. Ant jo pečių. Ir vaikinui įžengus stotin žmonės tiesiog žiurte sužiuro į tą keistą vaizdą. Alanas pasijuto nejaukiai. Reikėjo ją palikti miške. Bet tas padaras nesutiko likti.
- Paskubėkit gerai. - Ragino merginas stengdamasis tarškėti su visu savo turtu išėjimo ir nuošalios gatvelės link.
- Alanai, dieve mano... Kaip tu taip sugebi... - Pasigirdo pažįstamas balsas ir jis išvydo savo tėvą ir motiną. Iš kur jie čia sugalvojo atsirasti? Jie nesutarė susitikti. Alanas planavo atvykti į dvarą autobusu.
- Visi į tave žiūri, greičiau paskubėk. - Pradėjo raginti jį mama. Tėvas paėmė iš sūnaus narvus ir lagaminą ir pradingo žmonių minioje. Alanas žinoma tapo laisvas ir galėjo lėkti kur kas greičiau.
Taip jie atsirado kieme. Dingas aišku pirmas išlėkė iš stoties ir jau sukosi aplink jo tėvą, kuris krovė Alano daiktus į mašinos bagažinę.
- Sveikos merginos. - Pasisveikino jo mama besišypsodama. Rolandas kaip visada tik santūriai linktelėjo. Ir dar pervėrė Gruodę kažkokiu vertinamu žvilgsniu.
- Emili, prašau paimk merginų daiktus ir sudėk juos. - Pasakė jis žmogui išlipančiam iš mašinos. Tai buvo žmogus atsakingas už visokius dvaro ūkio reikalus. Kartu vairuodavo mašiną ir darydavo dar galybę darbų. Jis linktelėjo ir sudėjo Dori ir Gruodės daiktus į bagažinę, kuri regis buvo beribė.
- O iš kur jūs čia atsiradot? - Pagaliau paklausė Alanas.
- Taip geriau. - Lakoniškai tarė jo tėvas. Ar jie iš kur nors sužinojo apie vasarą? Gal Auris pasakė? Jie gi nebendrauja. Gal parašė? Matyt taip ir bus. Rolandas atidarė galines mašinos dureles
- Lipkit. - Pasakę Dori ir Gruodei. Alanas atsidarė kitos pusės duris ir įlipo į mašiną. Tuo tarpu į ją sulipo ir jo tėvai, kurie sėdėjo priekyje, regis patogioje sofoje. Ko iš lauko nesimatė. Galinė sėdynė irgi atrodė gražiai, lyg senovinė sofutė. Vairuotojas klestelėjo į patogų krėslą.
- Pagaliau. Na, važiuokim jau. - Pasakė vairuotojui Rolandas.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 451
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Buvo gaila, kad per atostogas neišėjo susitikti su mama, tėčiu ir seserimi. Gruodė jų labai išsiilgo. Bet visgi jautėsi be galo džiugiai.
Mergaitė keliavo paskui Dori ir Alaną svajodama apie dailias sukneles ir šokius rūmuose. Žinojo, kad Alanas gyvena dvare ir labai buvo įdomu jį pamatyti. Aišku mergaitė neketino vilkėti jokių suknelių. Jų ir neturėjo. Ir šokti neketino. Bet kas draudė jai pasvajoti šiek tiek apie senovinį iškilmingą pokylį?
Buvo labai įdomu susipažinti su Alano tėvais. Įsivaizdavo juos malonius. Panašius į Alaną. Tas nelabai jai pasakojo apie savo šeimą. Mergaitė staiga pagalvojo, kad maža ką apie jį žino. Keista. O juk pati pasakojosi jam kone viską.
Susitikimas su jo tėvais buvo labai netikėtas ir gal net šaltokas. Alanas neatrodė laimingas juos matydamas. Ji tai nudžiugtų netikėtu tėvų pasirodymu ir pultų jiems į glėbį. O ir Alano tėvas nepasirodė labai džiugiai nusiteikęs. Jo žvilgsnis vertė smulkutę mergaitę gūžtis. Užtai jo mama pasirodė visai kitokia.
Ji įlipo į mašiną ir nustebo. Toji pasirodė kur kas erdvesnė ir didesnė nei atrodė iš lauko. Be to čia buvo ne sėdynės, o senoviniai baldai. Prie jų sofutės stovėjo nedidelis žemas staliukas. Toks pat ir priekyje.
- Norėtumėt kažko atsigerti? Kelias iki namų tolokas. - Pasiūlė į juos atsisukusi Elija. Ir staiga ant jų staliuko atsirado trys stiklinės gaivių sulčių.
- Mano vardas Elija. O tu Gruodė ar ne? - Toliau kalbino ji mergaitę.
- Taip. Malonu susipažinti. - Atsakė toji nedrąsiai šyptelėdama.
- Kaip tu gyveni Dori? - Dar paklausė Elija. O tada jie pajudėjo nuo stoties.

Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Prasidėjo Velykų atostogos. Dori džiaugėsi, kad praleis jas Alano namuose. Labai norėjo aplankyti ginklų kambarį ir pagaliau pabūti su Alanu dviese, nes Hogvartse jiems vis kas nors sutrukdydavo. Deja, dviese jiems pabūti neišeis, mat kartu į Senklerių dvarą šį kartą vyko ir Gruodė.
Mergaitė penkiolikmetei patiko, todėl ji neturėjo nieko bloga prieš tai. Gruodei reikėjo bendravimo, veiklos, tamsiaplaukė norėjo, jog ji augdama taptų vis drąsesnė. Todėl galvojo, kad ši kelionė jai išeis į naudą, tačiau buvo šiek tiek baisu dėl to, kaip ją priims Alano tėvas. Buvo neramu taip pat ir dėl to, kad Gruodė nepamatytų kokių nors konfliktų ar kažko panašaus, ką trečiame kurse matė Dori. Bet mergina tikėjosi, kad viskas praeis sklandžiai.
Kalėdų atostogas ji praleido vaikų namuose ir ten kitoms merginoms prasitarė, kad Alanas ją pabučiavo. Raja visas atostogas šelmiškai šypsojosi Dori, kilnojo antakius, kumščiavo jai petį ir sakė, kad Velykų atostogoms ji privalo grįžti su didesniu stažu ir ne tik bučiavimosi. Dar ir dėl to Mendel džiaugėsi, kad per šias atostogas nereikės būti vaiknamyje, nes tokių dalykų, apie kuriuos šnekėjo Raja ir kuriuos ji pati darydavo su vaikinais, Mendel dar tikrai daryti nesiruošė, tad tikriausiai tektų kurti ir meluoti. Mergina nežinojo, kaip bus vasarą, kai pats Alanas susitiks su Raja, nes jiedu pažįstami. O kur dar tai, jog Dori praktiškai neberūko. Ką ji pasakys Rajai? Ką pasakys kitoms merginoms?
Tas gyvenimas vaikų namuose, tas Dori neva kietos panelės statusas ėmė slėgti. Šiais metais tamsiaplaukė nesiruošė elgtis taip, kaip praeitais. Nesiruošė rūkyti, aprašinėti keiksmažodžiais daugiabučių sienų ir niokoti vaikų žaidimų aikštelių. Bet kas bus, kai ji to atsisakys? Ir ką ji pasakos apie Velykų atostogas? Negalės sakyti, kad buvo pas Alaną, nes Raja iškart prisigalvos nebūtų dalykų. O kad jie čia bus trise - Dori, Alanas ir Gruodė - Rajai tuo labiau sakyti negalės. Raja nesupras, kad Gruodė Alanui yra tarsi mažoji sesuo, kurios jis neteko. Na, bent jau taip atrodė klastuolei. Ji pradės kalbėti apie tai, kad Alanas žaidžia dvigubus žaidimus ir dalintis savo patirtimi. Ji negirdės, kai Dori sakys, jog dabar Gruodei tik dvylika. Ji nesupras, koks yra Alanas. Tai ne jos dvidešimtmečiai vaikinai. Be to, Dori buvo papasakojusi Rajai apie Robertą. Dėl šito tikrai gailėjosi, nes ji visas Kalėdų atostogas aiškino merginai, kad anksčiau ar vėliau, jeigu Dori su Alanu tikrai draugaus, jis ją išduos su Roberta. Tad ką reikės sakyti draugėms iš vaikų namų? Kad Mendel liko mokykloje? Bet kaip ji paaiškins, kodėl?
Paauglė atsiduso. Viskas buvo labai sudėtinga. Negalvok apie tai, Dori, mintyse su savimi kalbėjosi mergina. Dar ne vasara, o dabar tu praleisi atostogas pas Alaną, galvoje užbaigė mintį.
Iš kažkur atsirado Alano tėvai ir Dori ėmė juoktis prabilus draugo mamai. Dar tik ketvirtas kursas. Kai vyks namo po septinto, tai jau tikrai bus zoologijos sodas, ir vėl pamanė mintyse. Šypsojosi, bet nereplikavo. Jau buvo pripratusi prie šitokio kiekio grifo gyvūnų ir dėl to beveik nebesuko sau galvos. Na, nebent voverė lįsdavo. Jos vis tiek Mendel nemėgo.
- Laba diena, - gyvai pasisveikino Dori su Alano tėvais, o paskui ir su Emiliu.
Dori įsitaisė patogioje mašinoje ir įsipylė sulčių.
- Ačiū, - nusišypsojo Alano mamai. Alano mama jai patiko. Visada atrodė tokia gera ir švelni.
Galvoje ėmė suktis mintys, ar neprimins Gruodė Alano mamai Frederikos. Ir ar tai išeitų į gera, ar į bloga.
- Gerai, - atsakė ji Elijai. - Stengiuosi stropiai mokytis, nes juk manęs šiais metais laukia ypatingai sunkūs egzaminai, - atsiduso ir nusijuokė apie tai pagalvojusi.
Jie toliau važiuodami kalbėjosi, o jų mašina paliko Kings Kroso stotį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
Kovas jau visai artėjo prie pabaigos, bet buvo keistai šalta. O gal taip atrodė dėl to, kad nuolatos kaustė nerimas? Taip gali būti, bet šis supratimas visai neguodė. Galvoje sukosi milijonas slegiančių minčių. Jau po poros dienų Mayra ir Eliotas skris į Ameriką. Rūpėjo ne tik sūnaus gerovė, bet ir tai, ar pats ištvers namuose be Mayros. Ir kaip jam seksis prižiūrėti penkis mažylius? Išėjęs į miestą sunkiai susitvarkydavo ir su trimis, tad kaip viskas bus? Ar sugebės suteikti viską, ko reikia vienerių, dvejų ar trejų metų vaikams? Su vyresniaisiais kiek lengviau, bet dėl mažųjų Dafydd juto milžinišką baimę.
Šiandien jis atidirbo paskutinę dieną prieš trijų savaičių atostogas. Vylėsi, kad to laiko pakaks: Gringotsas itin nenorėjo išleisti patyrusio darbuotojo, bet Dafydd šį kartą ryžosi pastovėti už save. Pasakęs, kad išeis iš darbo, gavo atostogas. Be to, pasijuto vertinamas. Normaliomis sąlygomis nekantriai lauktų, kada galės apie tai pasipasakoti Mayrai. Norėtų pamatyti jos akyse pasididžiavimą. Deja, šiandien to padaryti nepavyks. Šiandien visos mintys sutelktos į Eliotą ir tai, kad šis nuotykis gali atnešti daugybę pokyčių. Jeigu pasiseks, jie bus į gera.
Būdamas toks įsitempęs ir pavargęs Dafydd nerizikavo keliauti oru. Teko vykti į Kings Kroso stotį ir važiuoti traukiniu. Žinoma, buvo gaila švaistomo laiko, bet kartą vos nepersiplėšęs velsietis neberizikavo. Neturi teisės kvailai susižeisti - jau visai netrukus vienas bus atsakingas už penkis mažylius. Geriau užtruks ilgiau, bet saugiai parvažiuos namo.
Vis tik į Kings Kroso stotį ryžosi persikelti oru. Jau seniai atrado tamsų kampą, kuriame nebūdavo žmonių. Tiesa, iki traukinio dar buvo visas pusvalandis, tad teko tiesiog slampinėti pirmyn atgal. Nusipirko bilietą ir vėl atslinko iki pagrindinės salės. Nesugalvojo, ką veikti, tad tiesiog atsirėmė į sieną ir vėl užsigalvojo. Neįsivaizdavo, kaip dvi savaites ištvers be savo mergaitės. O jeigu kas nors atsitiks, ir Eliotui grįžus viskas bus dar blogiau? Ne, jis neištvers. Vien mintis apie tai tiesiog šiurpino. Geriau apie tai negalvoti. Mintis, kad jiems grįžus palepins savo mergaitę, buvo daug malonesnė.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Atėjęs pavasaris neatnešė pokyčių. Atvykęs į Londoną Bretas tikėjosi gauti darbą. Būtų ne tik pabėgęs iš tų purvinų namų, bet ir užkalęs pinigo. Deja, pokalbis truko vos penkias minutes, ir Bretui buvo parodytos durys. Tai šį žavų jaunikaitį itin įžeidė. Ilgokai šlaistęsis po Londoną galiausiai atsirado Kings Kroso stotyje. Vaikigaliai turėtų sėdėti Hogvartse, taigi čia nieko nesutiks. Visa laimė. Nenorėjo galvoti nei apie Kaedę, nei, tuo labiau, Atheną. Kita vertus, apie nekenčiamą sesutę galvoti paprasčiau. Viskas, kas susiję su Kaede, yra pernelyg komplikuota.
Be tikslo trindamasis po stotį Bretas bandė nusiraminti, tačiau sekėsi sunkiai. Kvatodamos praėjo dvi jaunos merginos. Tai dar labiau suerzino, tad žavus jaunikaitis pradėjo sekti iš paskos ketindamas išlieti pyktį. Bet staiga sustojo - pamatė į sieną atsirėmusį šventeivą Dafydd. Jis atrodė giliai susimąstęs, kas prajuokino. Susierzinimas išnyko. Žinoma, šitas kvailys vasarą bandė ginti Atheną, bet tai nestebino. Toks šventeiva tikriausiai gintų kiekvieną nuskriaustą vargšelį. Bet štai Bretą jis tik smerkia!
Žavusis jaunikaitis itin norėjo sužinoti, apie ką didysis mąstytojas galvoja šį kartą. Turbūt nepasakos, bet nepabandęs nesužinosi. Taigi dabar sustojo netoliese ir apsimestinai neužtikrintai ištarė:
- Dafydd?
Žiūrėjo į jį, bet stengėsi atrodyti nesąs įkyrus. Norėjo pagaliau šį tylenį prašnekinti.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Suvaldyti mintis buvo labai sunku. Labai norėjo galvoti tik apie tai, kad Mayrai ir Eliotui grįžus įrodys mylimajai, kokia ji ypatinga. Pasistengs, kad visas nerimas būtų pamirštas. Bėda ta, kad pats nuolat buvo toks įsitempęs, kad galvoti darėsi iš viso sunku. Oliveris žinią apie tai, kad mama ir brolis išvyksta, priėmė labai šauniai. Bet jo tėvui nuo to nebuvo labai lengviau. Mažyliui brolio trūks, gal net labiau nei jam pačiam - Mayros. Tėvo darbas bus palaikyti sūnų ir padėti jam išgyventi tą laiką. O į ką atsirems pats? Ar gali pasitikėti Auriu? Tai buvo dar vienas keblus klausimas. Viso to Dafydd tiesiog negalėjo pakelti. Jis tam per silnas.
Nespėjus paskęsti savigraužos liūne, pasigirdo balsas. Dafydd krūptelėjęs apsidairė ir pamatė Bretą. Mintyse sudejavo, tačiau išoriškai to neparodė. Nors paskutiniais kartais nesusipyko, dabar ką nors aiškintis su šiuo žmogumi nebuvo nei laikas, nei vieta.
- Sveikas, Bretai, - atsiliepė stengdamasis neatrodyti pernelyg išsiblaškęs. Ištiesė ranką pasisveikinti. Jeigu jau šitas keistuolis priėjo, turbūt nori pabendrauti. Negi vėl problemos su dukra? Buvo labai jau įdomu, kaip viskas baigėsi Skersiniame skersgatvyje. Vis dėlto nieko neklausė - nenorėjo įžeisti šito žmogaus, be to, pernelyg rūpėjo paties problemos.
- Kokiais reikalais Londone? - vis dėlto paklausė. Tai juk nesupykdys, ar ne? Be to, gal nukreips mintis nuo jo - apie Elioto ligą ir tai, kaip beprotiškai pasiilgs Mayros, su Bretu tikrai nešnekės. Geriau paplepėti paprastomis temomis. Bėda ta, kad su šiuo žmogumi bet kokia tema gali staigiai tapti itin sudėtinga. Gal jis jau padarė klaidą?
Atsargiai žvilgtelėjo į Bretą ir bandė apsispręsti, ką daryti toliau. Laiko netikrino - tai šį žmogų tikrai supykdytų, o Dafydd ir pats žinojo, kad traukinys dar labai negreitai. Be to, jeigu Bretas važiuos namo, jie labai gali atsidurti tame pačiame vagone.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Užkalbintas Dafydd krūptelėjo, bet šį kartą Bretas neįsižeidė. Akivaizdu, kad jis buvo paskendęs mintyse. Ir kaip toji paslaptinga ypatingoji žmonelė su juo nepadvesia iš nuobodulio? Nebent, žinoma, yra lygiai tokia pati.
Daug už mąstytoją žavesnis vyrukas paspaudė ištiestą rankį. Regis, galų gale jie išties sutarė nesantys priešai. Žinoma, draugais nepavadinsi, bet bent jau sugeba pasisveikinti ir persimesti keliais žodžiais. Ne daugiau, žinoma, mat abu buvo pernelyg tylūs.
Tik ką daryti toliau? Kaip prakalbinti Dafydd? Jis akivaizdžiai buvo uždaras žmogus, ir tos retos atvirumo akimirkos buvo išimtis, o ne taisyklė. Reikėjo vėl prie to kažkaip prieiti.
Tiesa, didysis mąstytojas pats inicijavo pokalbį. Bretas dėl to nesiskundė - paklausti “o tu?” lengviau nei sugalvoti savo klausimą.
- Buvau darbo pokalbyje. Nepasisekė, - neslėpė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir apsidairė po stotį. Žinojo, kad reikėtų nusipirkti bilietą - šį kartą turėjo pinigų. Bet buvo ir įdomesnių reikalų. - O tu? Keliauji namo? Įsivaizdavau, kad burtininkai retai naudojasi viešuoju transportu.
Tai vėlgi sudomino. Brendamas visada keliavo oru. Negi šventeiva Dafydd to nemoka? Įdėmiai pažvelgė į jį. Neatrodė, kad jis yra kvailas, tad, atrodo, privalo mokėti tokį dalyką. Mažai magijos pasaulio patirties turintis Bretas nebuvo tikras, ar nemokėti keliauti oru nėra gėda.
- Moki persikelti oru? - lyg tarp kitko pasiteiravo žavusis jaunikaitis. Nuoširdžiai vylėsi, kad tai Dafydd neišgąsdins.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Ar nebus be reikalo uždavęs klausimo? Gal reikėjo apsimesti, kad skuba, ir nueiti sau? Bet dabar jau per vėlu, tad teks bendrauti. Mažiausiai norėjo įžeisti šitą neprognozuojamą žmogų ir taip sukelti pavojų savo šeimai. Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad kažkurią akimirką vis tiek pasakys kažką netinkamo.
- Norėtum pabėgti iš Sautendo? - pasidomėjo, kai Bretas atsakė į klausimą. Neįsivaizdavo, ar reikia pasakyti ką nors daugiau. Tokiu atveju visada pasirinkdavo tylėti - visi žino, kad jis nėra plepys.
- Aha, namo, - atsakė į jam pateiktą klausimą. Bretas pasakė dar vieną sakinį, kuris galėjo būti arba bandymas elgtis draugiškai, arba siekis sužinoti kažką daugiau. Nenorėdamas parodyti, kad kažką slepia, pridūrė: - Labai nemėgstu vairuoti.
Šis keistuolis omenyje turbūt turėjo ne nuosavą transportą, bet apie keliavimą oru Dafydd dabar tikrai nekalbės. Ką gali žinoti, gal Bretas apie tokią galimybę net nėra girdėjęs. Tiesa, turi brolį, kuris yra burtininkas, o ir sesutė mokosi Hogvartse, bet akivaizdu, kaip jie bendrauja. Užteko to karto vasarą.
Tiesa, Bretas netrukus atvirai paklausė apie tokias keliones. Dafydd kartais ir pats nusistebėdavo, kad išlaikė tą egzaminą. Bet dabar galėjo pasakyti mokantis keliauti oru.
- Aha, išlaikiau egzaminą, - atsiliepė. - Bet negaliu pasakyti, kad mėgstu šį keliavimo būdą. Kartais sunku susikaupti ir galvoti tik apie kelionės tikslą.
Staiga nutilo ir apsidairė. Apsimetė, kad tikrina, ar jų nesiklauso žiobarai, bet iš tiesų suprato prasidaręs per daug. Tikrai neketino šitam žmogui pasakoti, kas jį slegia. Dar nežino, ar nori bendrauti su Auriu, tad kur jau jis kalbės su Bretu?
- Esi kada bandęs? - paklausė tik tam, kad nukreiptų pokalbį nuo savęs. Bijodamas pykčio priepuolio skubiai pridūrė: - Taip keliauti mokantis žmogus gali perkelti kitą. Gal Brendanas kada tau tai parodė?
Tiesą sakant, atsakymas visai nedomino, bet jau geriau kalbėti apie tai, o ne apie Eliotą.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
Ir kada jie nustos apsimetinėti, kad bendrauja? Dar vienas susitikimas, kuris baigsis nežinia kuo. Ar tikrai to reikia? Nors Bretas pats pradėjo šį susitikimą, jau abejojo, ar reikėj otai daryti. Bet kadangi šventeiva Dafydd nevengė pokalbį tęsti, daug žavesnis vyrukas nespruks. Bent jau ne tol, kol paaiškės bent šiek tiek daugiau.
- Nieko gero iš to Sautendo, - abejingai tarstelėjo Bretas. Nenorėjo pasakoti, kodėl ne itin myli gimtąjį miestą. Anksčiau šiek tiek išsipliurpė, bet šiandien to nedarys. Priėjo tam, kad daugiau sužinotų, o ne tam, kad išsiplepėtų pats.
- Matau save Londone, - dar pridūrė.
Kol kas prakalbinti šventeivą sekėsi sunkiai. Atrodė, kad jis suprato Breto tikslą ir specialiai atsakinėja trumpais sakiniais. Tai erzino, bet kol kas pavyko to neparodyti.
- Aš ne… - pradėjo Bretas, bet tada šventeiva atsakė į klausimą apie keliavimą oru. Čia jau buvo įdomiau, todėl geidžiamiausias Britanijos bomžas skubiai paklausė:
- Bet tai sutaupo daug laiko, ar ne? Apie ką tiek mąstai, kad net negali grįžti namo?
Gal jis susipliekė su ypatingąja žmonele ir visai nenori namo? Smalsus žvilgsnis įsmigo į Dafydd, bet netrukus pasigirdo dar vienas klausimas. Bretas jau užsimojo trinktelėti kvailiui, bet jo paaiškinimas sudomino. Apie tokią galimybę niekada nepagalvojo.
- Brendanas nuolat keliauja oru, bet manęs nesigabena, - apsimestinai abejingai atsakė Bretas ir tarsi neužtikrintai pridūrė: - O gal tu galėtum parodyti?
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2278
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Bretui pasakius, kad savęs Sautende nemato, Dafydd nejučia susimąstė, ar jam patinka pats miestas. Tai buvo vieta, kurioje jis atrado laimę ir namus. Bet pats miestas tarsi nebuvo kažkuo ypatingas. Ko gero, ne taip ir keista, jei čia užaugęs žmogus nori pasprukti.
- Londone žymiai brangiau, bet jeigu rasi darbą, nematau priežasties, kodėl gali nepavykti persikraustyti, - bandė padrąsinti Bretą Dafydd. Žinoma, nepasakojo savo patirties Anglijos sostinėje. Jam, žinoma, padėjo Mayra, bet gal kada nors būtų susiradęs namus ir pats.
Deja, Bretas atkreipė dėmesį į keliavimo oru problemą ir atvirai paklausė to, kas jį turbūt domino labiausiai. Kodėl jam taip rūpi, Dafydd nesuprato. Nebuvo jie nei artimieji, nei draugai. Nebent, žinoma, šis žmogus ieško progos pasišaipyti. O gal atkasti, kas yra Dafydd žmona. Bet Bretas nežino, kad Mayra niekada jo neišduotų. Jeigu nori pabendrauti “artimiau”, teks ieškoti kitos merginos. Bet apie tai, žinoma, nieko nesakė.
- Taip, laiko susitaupo, - neneigė Dafydd stengdamasis mintyse greitai regzti tolimesnius sakinius. - Bet jeigu keldamasis oru suklysti, gali persiplėšti. Tai gali būti labai pavojinga. Šiuo metu tiesiog atsirado problemų, dėl kurių sunku susikaupti. Geriau jau užtrukti ilgiau, bet nuvykti sėkmingai, ar ne?
Galiausiai baigęs šnekėti nustebo. Tiek daug pasakydavo nebent Mayrai ar vaikams. Galbūt dar anksčiau Auriui. O dabar ištisą litaniją pateikė Bretui, kuris vis dar kėlė grėsmę.
Jo prašymas visai nepatiko, ir Dafydd norėjo gerai sau trinktelėti. Kodėl jis negalėjo patylėti ar bent jau paklausti ko nors ne tokio pavojingo? Dabar tikrai nekels Breto oru - ar jis neįsižeis? Jeigu ką, nepasidrovės tiesiog pabėgti. Deja, to daryti nesinorėjo.
- Dėl tos pačios priežasties negaliu tavęs perkelti, - kuo ramiau atsakė. - Tai gali sukelti pavojų mums abiems. Kada nors kitą kartą kodėl ne, bet ne šiandien. Nepriimk to asmeniškai.
Atsargiai pažvelgė į Bretą ir juto esąs pasiruošęs sprukti. Tai atrodytų daugiau nei apgailėtinai, bet geriau apsijuokti, o ne grįžti su mėlyne paaky ar didesniu sužeidimu.

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 440
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kings Kroso stotis
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Ar Dafydd anksčiau gyveno Londone? Kažkada sakėsi Sautende nesąs vietinis, be to, kadangi Bretas jo nepažinojo, jis tiesiog negali būti augęs nedideliame kurorte.
- Čia ir problema, - karčiai šyptelėjo Bretas. - Darbą rasti ne taip jau paprasta.
Tiesą sakant, nesuprato, kuo taip neįtiko darbdaviui. Vakar nusiprausė ir susirado tikrai neblogus drabužius. Negi bloga O’Connor tėvo reputacija pasiekė ir Londoną? Bet taip tiesiog negali būti. Kažkoks absurdas…
Laimė, pokalbis pasisuko prie keliavimo oru. Tai buvo ne tik su magija susijusi (t. y. labai įdomi) tema, bet galėjo atskleisti daugiau apie šitą paslaptinguolį. Jeigu tik jis ką nors išsiplepės.
O jis kalbėjo neįprastai daug, bet tarsi apie nieką. Bretas suirzęs spoksojo į Dafydd ir laukė bent kiek pikantiškesnių detalių. Ne kažko itin konkretaus, bet galiausiai sulaukė.
- Paliko žmona? - nesusilaikęs sukikeno, bet iš karto to pasigailėjo. Šiaip ar taip, vylėsi būti perkeltas oru. - Atsiprašau, prastas juokelis, - sumurmėjo ir susiraukė. Per Kaedę pernelyg priprato tą žodį. Ta mergiotė neturėtų daryti tokios įtakos.
Kadangi neabejojo, kad Dafydd prašymą atmes, dabar neįsižeidė. Tik kažin ar tas “kada nors”, kada Dafydd sutiks jį perkelti, iš viso bus. Bet dabar jis išties atrodė įsitempęs ir susikaustęs. Persiplėšti - jei tik gerai suprato šį terminą - nenorėjo visai.
- Suprantu, - visiškai ramiai ištarė Bretas. - Turbūt galėjau susiprasti. Bet gal gali pasakyti, koks tai jausmas?
Klausimas buvo visiškai neutralus ir neturintis užslėptų prasmių. Tai jį uždavusį Bretą gerokai nustebino, bet jis suprato išties norintis išgirsti atsakymą.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):