[Magdė]

 Buvo niūri ir lietinga lapkričio diena. Dangų klojo sunkūs, švininiai debesys. Alisa klaidžiojo tarp vėjo košiamų pilies sienų, kol, genama paslaptingos jėgos, išslinko į lauką.
 Vos pravėrus ąžuolines lauko duris ornamentuota, auksine rankena, merginą pasitiko šaltas, nesvetingas vėjo gūsis ir smalsūs, padaužos lėtaus pirštai. Vela nuslinko per šlapią žolę Uždraustojo miško link.
 Medžiai tyliai siūravo, šakos barškėjo, glostomos ir šiaušiamos vėtros. Lajos ir tanki smaragdinių lapų skraistė susipynė į tvirtą arką virš galvos. Miško tunelyje tvyrojo pilkšva, aksominė prieblanda. Šeštakursės badai tyliai šiureno per po kojomis gulinčius sausus lapus. Kažkur tolumoje, tarp medžių, šiurpiai klyktelėjo pelėda ir urgztelėjo ne itin draugiškai nusiteikęs plėšrūnas. Švilpės nugara perbėgo šiurpuliukai, ji pajuto, kaip kūną užliejo adrenalinas. Taip ir norėjosi pulti į nuotykius stačia galva. Šešiolikmetė giliai įkvėpė, šiaip ne taip suvaldė paslapčių geismą ir nužingsniavo toliau.
 Staiga miško gilumoje, tarp medžių, Alisa išvydo tamsią olą, pasislėpusią po stora samanų paklode. Mergina tylutėliai nuslinko per žolynus artyn, nelygiu, vingiuotu takeliu. Sustojusi prie urvo angos, ji valandėlę sviravo.
 O jei viduje pavojus? Meška? Vilkolakis? Žemesnioji forma ar koks kitas agresyvus padaras?
 Tačiau šeštakursė dvejojo neilgai. Netrukus jos širdį užvaldė nuotykių geismas. Švilpė pasilenkė ir per vijoklių bei gebenių skraistę šmurkštelėjo vidun.
 Ola buvo tamsi. Nuo lubų tyliai lašėjo vanduo.
 Kapt kapt kapt... - aidėjo šešiolikmetės galvoje.
 Netikėtai Alisa urvo gilumoje kažką išgirdo. Iš netikėtumo mergina ženktelėjo atgal, jos aulinukas pataikė įklimpti į išdavikišką balą. Ji paslydo, suklupo, pargriuvo ir persirėžė į aštrius akmenis delną. Riktelėjusi, šeštakursė pajuto, kaip ranka varva karštas kraujas. Tačiau tuoj pat vėl pasigirdo tas keistas garsas. Jis užvaldė švilpės širdį, nugara vėl perlėkė baimės šiurpuliukai. Šiap netaip įžiūrėjusi tamsoje pavidalą, šešiolikmetė vos nesuriko iš siaubo.

[Dori Mendel]

Dori su Meg vaikščiojo po uždraustąjį mišką. Nors šis buvo uždraustasis, bet turbūt nerasi mokinio, kuris nebūtų į jį įkišęs kojos. Šį kartą antrakursės nuklydo kažkur toliau ir Dori, žvilgtelėjusi į laikrodį, nutarė, kad jau metas keliauti Hogvartso link, jeigu mergaitės nori spėti grįžti vakarienės. Juodaplaukė jau žiojosi siūlyti grįžti atgal, tačiau jos dėmesį atkreipė kažkokia landa.
- Eee... Meg? Ar čia ola? - Dori ištarė visai kitus žodžius, nei prieš tai galvojo ištarsianti.
Klastuolė įkišo nosį į vidų ir iškart suprato: taip, ten yra ola. Nelaukusi Meg atsakymo Mendel patenkino savo smalsumą. Ji šmurkštelėjo į olą, tačiau prieš tai vaizdavosi, kad į ją įlindusi iškart stabiliai atsistos ant žemės. Deja, juodaplaukė dar šiek tiek pačiuožė žemyn ir tik tada atsidūrė oloje. O kaip iš čia išeisiu?
- Lumos, - instinktyviai ištarė, nes oloje buvo tamsoka.
Iš lauko įėjo šiek tiek šviesos, bet per mažai, kad gerai jaustumeisi. Kurių galų aš čia įlindau? Ji nelabai mėgo uždarų patalpų, iš kurių kebliai sekėsi išeiti. Mergaitė iškart prisiminė kambarį be durų ir tamsagus, tačiau kad ir kaip keista bebūtų, bent jau kol kas oloje ji jautėsi geriau nei tame kambaryje.
- Meg, ateisi?

[Meghan Natali Pritz]

Meg, kartu su savo drauge klastuole Dori, ėjo Uždraustuoju mišku. Mergaitės neturėjo jokio aiškaus tikslo. Tai buvo tiesiog paprastas pasivaikščiojimas, minčių praskaidrinimas. Tačiau Meghan šį laiką leido ne skaidrindama mintis, o jas dar labiau užkraudama. Dabar ji svarstė kodėl ji su klastuoliais bendrauja daugiau nei su savo ar kitų koledžų mokiniais. Vienintelis jos bendrakoledžis draugas buvo Dinas, o kiti mergaitės draugai, pažįstami ar priešai buvo iš Klastūnyno. Ar tai ženklas, kad Paskirstymo kepurė suklydo? Švilpiukė dar kartą prisiminė savo Paskirstymo ceremoniją. Kepurė tada ją svarstė paskirti į Klastūnyną, tačiau dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių paskyrė į Švilpynę. Atrodo, kad šie du koledžai buvo labai skirtingi, tačiau Meg asmenybėje jie tarsi susijungė. Mergaitė turėjo ir klastuoliškų, ir švilpiukiškų bruožų. Bet buvo kabliukas - kurie ims dominuoti?
Meghan apsidairė aplink. Saulė leidosi, auksu dažydama medžių viršūnes. Švilpiukė, pati to nepajutusi, vėl užsigalvojo. Kodėl visas jos gyvenimas tarsi ir vyksta vakare? Taip, rudaplaukė egzistuoja visą parą, tačiau beveik visi svarbūs nutikimai jos gyvenime vyko popietę arba vakare. Kova su tuo prakeiktu klastuoliu, turinčiu paršelio (ir ne pačio protingiausio paršelio) IQ (minėtasis klastuolis mokykloje yra žinomas Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug vardu), nuotykis Kambaryje Be Durų drauge su Dori, susitikimas su prastos atminties klastuole Elliw ir dar daug kitų. Ir visa tai vyko vakare. Meg net gimė vakare. Ar tai ženklas, kad visi svarbiausi jos gyvenimo įvykiai bus vakare?
Meghan mintis išblaškė Dori kreipimasis į ją vardu. Pasirodo, Dori surado kažkokią keistą olą ir net nelaukdama, ką Meg pasakys, įlindo vidun. Švilpiukė atsiduso. Dar vienas vakaras - dar vienas nuotykis.
- Lumos.
Nors lauke dar buvo šviesu, oloje tikrai taip nebus, tad rudaplaukė šviesa apsirūpino iš anksto. Tada, laikydama šviečiančią lazdelę prieky savęs, įlindo į olą ir, kiek pačiuožusi žemyn, atsistojo ant tvirtos žemės. Oloje net ir su abiejų mergaičių lazdelių skleidžiama šviesa buvo tamsoka. Tačiau jos užteko, kad Meg suprastų, kurioje pusėje yra Dori ir galėtų prieiti prie jos.
- Ką čia sumanei? - pikčiau nei ketino paklausė švilpiukė draugės. - Mes vis dėlto esame Uždraustajame miške - ką tu žinai, koks padaras galėjo tupėti čia?
Be to, ši ola ir tamsa, tvyranti joje, priminė rudaplaukei Kambarį Be Durų ir tamsanus. Meg nė už ką nenorėjo dar kartą susidurti su šiurpiaisiais psichų broliais.
- Bet, kad jau esame čia, apsižiūrėkime. - pasiūlė Meghan ir aukštai iškėlusi lazdelę, kad ji apšviestų didesnį olos plotą, pasileido gilyn. Patyrusi akis būtų pastebėjusi, kad olos gilumoje žybsi kažkieno akys, tačiau švilpiukė negalėjo pasigirti tokia akimi - juk vis dėlto, jai buvo tik dvylika.

[Dori Mendel]

- O šventi nykštukai, Meg, kaip aš noriu valgyti! - sušuko Dori.
Tikrai, kokio velnio Mendel čia įlindo? Jau tuoj stalai didžiojoje salėje nusikraus skaniausiais patiekalais... Bet kažkas taip traukė čia pašniukštinėti...
Meg taip pat įlindo į olą, regis, akimirką nebuvo patenkinta, kad klastuolė sugalvojo aplankyti šią vietą, tačiau vienos draugės nepaliko. Štai ir dar kartą Dori pagalvojo, kokia Meg gera draugė. O gal čia veikia Švilpynės savybės? Ar Dori būtų pasielgusi taip pat? Ar būtų įlindusi į olą pas Meg? Greičiausiai, kad taip. Ir kodėl ji ne iš Klastūnyno, pagalvojo antrakursė ir ėmė dairytis po olą.
Ola buvo kur kas erdvesnė nei Dori iš pradžių galvojo. Į tolį vedė ir kažkokie išsišakojimai, tačiau šiandien dvylikmetė ten tikrai nelįs. Ir vis tik čia buvo žymiai jaukiau, nei kai tik mergaitė į olą įčiuožė. Dori negalėjo suprasti kodėl, bet jai čia patiko. Puiki slėptuvė, jeigu sugalvotum padaryti kažką prieštaraujančio taisyklėms, pamanė antrakursė, arba kažką... blogo? Ant sienos juodaplaukė apžiūrinėjo kažkokius hieroglifus. Tikriausiai, kad čia jau kažkas yra buvęs. Na, žinoma, o kaip kitaip?
Staiga mergaitė sukluso. Pasijuto taip, tartum kažkas ją stebėtų. Susiraukusi klastuolė atsigręžė ir pašvietė burtų lazdele į tolį.
- Meeeg?
Į Dori spoksojo dvi geltonos akys.
- Locomotor mortis! - suriko nusitaikiusi į gyvį.

[Meghan Natali Pritz]

Meg dairėsi po olą, ieškodama ko nors įdomaus. Šiurpią tylą, kurią drumstė tik lašantis vanduo, nutraukė Dori kreipimasis į švilpiukė vardu. Rudaplaukė patraukė draugės link, tačiau nespėjo prie jos prieiti, nes link mergaitės lėkė Dori paleista kerų strėlė. Ištiesti lazdelę ir atmušti kerus nebuvo laiko, tad Meg liko vienintelis variantas - pasitraukti. Švilpiukė šoko į šalį, skaudžiai nusileido ant kietos žemės ir kaip mat pašoko ant kojų, susiėmusi už rankos, ant kurios nukrito. Jos judesius palydėjo duslus dunkstelėjimas kažkur olos gale. Meg staigiai atsigręžė į tą pusę kur, jos manymu, turėjo stovėti Dori, nublokšdama susivėlusius plaukus už nugaros.
- Ar tu visai nuo proto nušokai?! Ką, dėl Merlino meilės, tu čia sugalvojai? Ar tau viskas gerai? Ko čia kerais į mane šaudaisi?
Meghan staigiai užsičiaupė, supratusi, kad rėkia ant savo geriausios draugės. Be to, švilpiukė pati išsigando savęs ir kokia ji staiga patapo, savo pykčio protrūkio. Todėl suspaudė lūpas, kad nieko daugiau neištartų, pabandė nusišypsoti, parodydama, kad nebepyksta ir nusisukusi nuėjo į urvo galą pažiūrėti, į ką pataikė Dori kerai.
Olos gale gulėjo kažkoks keistas padaras, panašus į šunį, tik su ryškiai geltonomis akimis. Meg krūptelėjo. Vilkas. Švilpiukė atsitraukė per kelis žingsnius nuo jo ir vėl pažvelgė į Dori.
- Atleisk dėl to, ką pasakiau. Nenorėjau. - Meg atsiduso ir eilinį kartą pabandė suprasti, kas su ja darosi. Nuotaikų kaitos ir ryškėjantys Švilpynės ir Klastūnyno koledžų bruožai ją gąsdino.
- Tu pataikei į vilką. - pabandė užmegzti kalbą rudaplaukė. - Manau reiks jį atkerėti prieš pat išeinant, kad jis mūsų neužpultų. O ką dabar veiksim? Ar šioje oloje yra kažkas įdomaus? - paklausė Meg ir įsmeigė akis į draugę ieškodama kokio nors ženklo, kad ji nepyksta ir laukdama atsakymo.

[Dori Mendel]

Oloje buvo per didelė prietema, todėl Dori per Dumbldoro plauką vos nepataikė kerais į Meg. Meg nukrito, klastuolė pagalvojo, kad turėjo užsigauti. Tačiau kas antrakursę nustebino, tai draugės reakcija. Meg pradėjo ant Dori šaukti tokiu balsu, kokio tamsiaplaukė iš jos girdėjusi dar nebuvo. Dori pasimetė ir tą akimirką neatsakė nieko.
Regis, Mendel draugė nusiramino. Ji atsiprašė, ėjo apžiūrėti gyvūno, į kurį, laimė, kad į jį, šovė kerai. Tai buvo vilkas. Dori nukrėtė šiurpas. Bet jeigu mes jį atkerėsim, tai jis vis tiek mus užpuls, pagalvojo dvylikmetė. Kažkur viduje sukirbo mintis, kad reikia vilką nužudyti, bet ji buvo labai labai giliai. Tada dar Dori pagalvojo, kiek laiko veiks jos siųsti kerai, bet iš esmės visas mintis apie vilką po minutėlės nuvijo šalin. Dabar buvo svarbesnių dalykų.
- Aa... - numykė. - Viskas gerai. Vis tik tai aš vos nesurakinau tau kojų, - suprunkštė. - Gal nesu tokia gera kerėtoja, kaip manau. Na, svarbiausia, kad vilkas nukenksmintas.
Dori pajuto Meg žvilgsnį. Pažvelgus į draugę pamatė lyg ir rūpestį ar kažką panašaus. Kaip greitai kinta jos nuotaikos, pamanė tamsiaplaukė. Kažkas jai yra. Jau ne pirmą kartą Dori pagalvojo apie tai, kad Meg turėjo mokytis Klastūnyne. Galbūt ne šiaip sau mergaitės susidraugavo? Tačiau juk ji nesutiktų su manimi žudyti žiobarų, ar ne? Žudyti žiobarų?! Tokia mintis Dori į galvą šovė iš niekur. Dėl Gringotso goblinų, Dori, ką tu čia paistai... Meg tikrai nesutiktų žudyti žiobarų. Juk dar traukinyje sakė, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir mes ar kažką panašaus. Dori jau neprisimena. Bet ir apie žiobarus, ir apie gryną kraują abiejų nuomonės buvo skirtingos. Tačiau pasaulyje yra ne tik žiobarai, ar ne? Ar Meg sutiktų padaryti... kažką? Kažką ką, Dori ir pati nežinojo. Kažką blogo.
Staiga, nei iš šio, nei iš to Dori prisiminė ateities būrimo pamoką praeitais metais, kai gėlių auros pasakė jai daug įdomių dalykų. Ir tada klastuolei kilo mintis. Ji tiesiog ėmė ir pajuto, kad turi išburti. Išburti čia ir dabar. Ne sau, bet Meg.
- Meg? Ar galiu... klausyk, ar galiu tau išburti? Nežinau, ar kada tau sakiau... bet kartais kažką jaučiu arba pavyksta nuspėti... Tiesiog dėk savo delnus ant manųjų ir užsimerk.
Dori nežinojo, ar Meg sutiks, bet tikėjosi. Ištiesusi rankas delnais į viršų laukė, kaip sureaguos Meg.

[Meghan Natali Pritz]

Meghan, jausdamasi labai nejaukiai, klausėsi Dori. Švilpiukė vis sau neatleido už tai, kad šaukė ant draugės. Meg vėl pasimetė. Ji nebesusigaudė savo jausmuose ir poelgiuose. Koks nors suaugęs žmogus tikriausiai kaltę būtų suvertęs "paauglystei", tačiau rudaplaukė nemanė, kad jos jausmams ir poelgiams hormonai turi labai didelę įtaką. Kažkokią turi, to nenuginčysi, tačiau tokią didelę... Ne. Neįmanoma. Tai buvo kažkas kito, tačiau Meg niekaip nesisekė išsiaiškinti, kas. Rodėsi, kad nuo minčių sprogs galva.
- Atleisk, kad tave užsipuoliau. - dar kartą atsiprašė švilpiukė draugės. - Nežinau, kas man užėjo. Tiesą pasakius, nieko nebesuprantu.
Mes persibraukė ranka plaukus. Tai buvo jos raminantis gestas ir jis paprastai padėdavo. Tik ne šį kartą. Stresas ir kaltės jausmas niekur nedingo.
Išgirdusi, ką pasiūlė Dori, rudaplaukė labai labai nustebo, tačiau kaip mat nusitvėrė šios idėjos. Dori tikrai gerai sekėsi ateities būrimas, tad ką gali žinoti - gal ji padės ir Meg.
Švilpiukė nedvejodama ištiesė ir uždėjo savo ledinius delnus ant maloniai šiltų Dori rankų. Meghan pati nesuprato, kodėl jos delnai visada yra šalti, tačiau per daug nesuko sau galvos dėl to. Užteko ir kitų rūpesčių.
- Nagi, nagi, ir kas manęs laukia ateityje? - paklausė Meg, stengdamasi, kad jos balse neliktų liūdesio ir girdėtųsi džiaugsmas.

[Dori Mendel]

Dori pajuto stingdantį šaltį, sklindantį nuo Meg rankų. Tai dvylikmetę nustebino, bet ji ignoravo šitą keistenybę. Antrakursė užsimerkė, tikėjosi, kad užsimerkusi yra ir Meg. Sutelkė visą dėmesį į šaltų rankų pojūtį ant savo delnų ir stengėsi ištuštinti visas mintis iš galvos.
Netrukus Dori pradėjo jausti vibracijas. Iš Meg kūno ji jautė ateinant tam tikrus pojūčius, kurie jungėsi į neigiamus jausmus. Aplink tvyrojo nerimas, pyktis, migloti pasirinkimai, baimė, netikrumo jausmas. Tai buvo labai tikra, tačiau taip nevaikiška lyginant su švilpiukės amžiumi.
Dori paleido Meg rankas, paėjėjo į olos kampą ir atsišliejusi į šaltus akmenis kelias minutes giliai kvėpavo, kad atsigautų. Būrimas reikalavo daug pastangų, o jeigu būdavo sudėtingesnis variantas, tuomet kaip reikiant nualindavo.
Tai Dori skaitė, tačiau pajusti teko pirmąkart.
Kažkur kišenėje Mendel turėjo šokoladinę varlę. Susiradusiją ją atsikando gabalėlį ir kūną užliejo šiluma. Po dar minutėlės kitos juodaplaukė jautėsi pilnai atsigavusi.
- Atsiprašau, - tarstelėjo draugei ir priėjo prie jos. - Kai būrimas... sudėtingesnis, - bandė ieškoti tinkamų žodžių, - tuomet atima šiek tiek daugiau jėgų nei įprastai. Iki tol teko burti tik Klastūnyno miegamajame, o ten, na, žinai, tik apkalbos, paskalos ir meilės, - suprunkštė.
Dori kelias sekundes stebeilijo į Meg. Paskui prabilo.
- Kažkas yra ne taip. Negaliu pasakyti, su kuo tai susiję. Tai galbūt galėsi suprasti tik tu. Tačiau arba kažkas tave norės įtraukti į tamsą, arba tau jau nulemta gyventi su dalimi tamsos, nežinau, pavyzdžiui, būtum vilkolakė ar kas. Bet čia tik pavyzdys, - greitai pridūrė. - Arba tu pati norėsi nueiti kažkokiu tamsesniu keliu ir būsi pasimetusi, nes tave draskys abejonės. Negaliu pasakyti ir to, ar tai artima, ar tolima ateitis, bet kad tave kažkokie svarstymai, dvejonės, pyktis turėtų veikti jau dabar, tai tikrai jaučiu. Tai labai miglota, bet laukia kažkokios baimės, apgaulės, abejonės ar kažkas panašaus...
Dori klastuoliškai nusijuokė.
- Pameni tą ateities būrimo pamoką, kai būrėm iš gėlių aurų? Mano gėlės žybsėjo tamsiausiom spalvom, bet aš žinau, su kuo tai buvo susiję. Su mano tėvais. Pyk, nepyk, Meg, bet aš nekenčiu žiobarų. Ir žinau, kad kažkas laukia, bet kas, nenutuokiu. Ačiū Merlinui, kad aš nesu grynakraujė, kartais pagalvoju. - paatviravo. - Nes aš nežinau, kur paaugusi sugalvočiau įsitraukti. Tu kitą dieną pagalvok... tiesiog pagalvok, gal ir tavo gyvenime yra kažkas, su kuo viską galėtum susieti.

[Meghan Natali Pritz]

Meg, uždėjusi savo ledinį delną ant šiltos Dori rankos ir užsimerkusi laukė, kas bus toliau. Ilgai laukti neteko. Viskas pradėjo mirgėti akyse, tačiau švilpiukė nieko nesuprato. Negalėjo atskirti nei vienos spalvos ar jausmo. Viskas tarsi lindo iš jos ir skrido link Dori. Bent jau taip atrodė Meghan mintyse.
Po kelių akimirkų, minučių ar net valandų, viskas pasibaigė. Sunku buvo suprasti, kiek laiko viskas užtruko, nes rudaplaukė visiškai prarado laiko nuovoką.
Dori svyruodama nusigavo iki olos sienos. Iš veido neatrodė, kad jai viskas gerai.
- Ei, kas tau? - susirūpinusi paklausė Meg, eidama prie draugės.
Dori iš kažkur išsitraukė šokoladinę varlę, atsikando jos ir atsistojo. Dabar jau atrodė normaliai, ar bent geriau, nei prieš tai. Klastuolė prabilo, o Meghan stovėdama jos klausėsi. Rudaplaukė žinojo, kad Dori apibūdinti jausmai veikė ją jau dabar, tačiau švilpiukė tikėjosi, kad jie greitai baigsis. Tačiau, rodos, kad nieko panašaus nebus.
Meg, medinėmis kojomis nuėjo prie sienos, į patį tamsiausią kampą ir atsisėdusi pasirėmė rankomis galvą. Jos viduje siautė kažkokia maišalynė, kurioje mergaitė sunkiai besigaudė. Giliai alsuodama švilpiukė stengėsi nusiraminti. Po kelių minučių ji prabilo, tačiau balsas skambėjo toli, tarsi svetimas.
- Nežinau, ką tai gali reikšti. Praeitais metais, per ateities būrimo pamoką, aš irgi būriau. Būriau, kas lauks manęs ir Luizos, vėliau - kas tik manęs. Prisimenu, kad abiejuose būrimuose buvo pilka, prislėgtumo spalva ir avietinė, meilės. Tačiau mano ateities būrime dar buvo baimės ir pykčio. Galvojau, kad tai susiję su Luiza, tačiau aš jai atleidau. Ji turi teisę gyventi savo gyvenimą. Man buvo sunku su tuo susitaikyti, bet aš susitaikiau. Tačiau dabar, regis, viskas vėl iš naujo. Tik šį kartą aš nežinau, dėl ko. Aš nieko nežinau. Aš nieko nesuprantu. Kažkas su manimi darosi, o aš negaliu suprasti kas! Aš neįsivaizduoju, kas man bus! Aš net nebepažįstu savęs! - jau beveik su ašaromis akyse šaukė mergaitė. Staiga nutilo ir paslėpė veidą delnuose. Stengėsi giliai alsuoti ir nusiraminti. Nurimk, viską galima logiškai paaiškinti. Tu tik nusiramink, o atsakymai ateis savaime.
Meg stengėsi iš visų jėgų. Tačiau atsakymai neatėjo. Rudaplaukė vos vos kilstelėjo galvą ir pažvelgė į draugę tikėdamasi, kad Dori padės jai susigaudyti šioje prakeiktoje maišalynėje.

[Dori Mendel]

Meg žiūrėjo į Dori tartum tikėdamasi kažkokio patarimo, tačiau Dori mintyse jeigu ir sukosi kokia nors idėja, tai tik tokia, kad: Meg, gal norėsi ateityje nužudyti nuskriausti kokį žiobarą? Mendel dar minutėlę patylėjo, o paskui prabilo:
- Nors ir atleidai Luizai, būti vienai kaip pirštui šitam pasauly, kai tau dvylika, yra nemenkas iššūkis, - atsiduso. - Manau, kad šiandien jau stenkis nebegalvoti nieko, o daug kas paaiškės ir su laiku.
Dori galvojo, kas geriau: ar neturėti nieko, kaip Meg, ar turėti žiobarus tėvus, kurių nekenti? Meg nepasakojo daug apie savo gyvenimą pas tetą, kaip ir Dori per daug neišsiplėtė apie vasarą su savo tėvais. Knietėjo sužinoti, kokie Meg santykiai su teta, galbūt tai kažkaip susiję Meg dabartine savijauta? Po velnių, kur ji dėsis toliau? Jei yra grėsmė, kad neturės kur grįžti, kiekvienam pavažiuotų stogelis. Tačiau šiandien Dori neketino apie tai klausti draugės: jai ir taip visko per akis.
- Žinai, jeigu nutiktų taip, kad tu nenorėtum grįžti pas tetą, mielai palaikyčiau tau draugiją klajojant, - lyg juokais, tačiau iš tikrųjų labai rimtai pasakė Dori.
Pirmą kartą Dori pagalvojo apie atostogas pozityviai. Galbūt tikrai reikės kur nors pasišlaistyti per jas, galbūt ji sutiktų kokių nors burtininkų ir panašiai, praplėstų savo akiratį su normaliais žmonėmis, išmoktų ir sužinotų kažką, kas eiliniam Hogvartso mokiniui nepasiekiama...
Dori tartum sau nusišypsojo, bet prisiminusi šiandienines Meg kančias pabandė tą šypseną pašalinti iš veido.

[Meghan Natali Pritz]

Meg sėdėjo toje pačioje oloje, tačiau nebejautė nieko, kas buvo aplinkui. Nors jos kūnas ir jautė šaltį, ir girdėjo Dori žodžius, protas tos informacijos nepriėmė. Meghan mintys buvo gerokai toliau šios visatos.
Tarsi sapnuodama švilpiukė girdėjo, ką kalba jos draugė, tačiau susitelkti nepajėgė. Neturėjo jėgų stengtis galvoti ar jausti. Rudaplaukė buvo tuščia. Tarsi visi jos jausmai būtų išjungti, o liko tik surobotėjęs kūnas. Meg nieko nebejautė. Nebeliko ko jausti. O ji to ir nepasigedo. Nieko nejausti buvo tikra palaima. Nebereikėjo jaudintis, galvoti ir pergalvoti. Šmėstelėjo miglotas supratimas, kodėl Quentin visada toks šaltas. Nes taip tiesiog lengviau.
Lyg per miglą Meghan atsistojo ir pasuko link durų, pakeliui tyliai tardama:
- Gal jau einam?
Nelaukdama jokios reakcijos ar atsakymo, Meg pasuko prie išėjimo. Švilpiukė visiškai pamiršo sustingdytąjį vilką, tačiau jai nerūpėjo. Juk negali rūpėti tas, ko neprisimeni. Meghan, eidama automatiškai, negalvodama, išlindo iš olos ir giliai įkvėpė gaivaus nakties oro. Pasijutusi geriau žvilgtelėjo per petį norėdama įsitikinti, kad Dori ją seka ir pasuko pilies link.

[Dori Mendel]

Regis, Meg buvo savo mintyse. Netikėtai ji pasiūlė jau eiti. O šis pasiūlymas Dori patiko.
- Puiki mintis, Meg. Aš siaubingai noriu valgyti.
Draugė pirma išėjo iš olos. Tad Dori kelioms sekundėms liko viena čia, oloje. Tamsiaplaukė tiesiog negalėjo suprasti kodėl jai čia taip patiko. Juk ji nemėgsta uždarų, tamsių patalpų. O gal tik nemėgo? Nes tiek tuneliai, tiek požemiai, tiek šita tamsi ola klastuolei ėmė tikti ir patikti.
- Aš dar sugrįšiu, - lyg sau, lyg olai pasakė antrakursė.
Ir jau norėjo eiti. Bet kai ką prisiminė. Vilkas. Staiga Dori žvilgsnis tapo šaltas ir apmiręs. Širdis, regis, pamiršo plakti, o plaučiai traukti šaltą vakaro orą. Nutaikiusi lazdelę į bejėgiškai kampe gulintį vilką, Dori ištarė:
- Av... avada... Ne.
Lazdelė iškrito mergaitei iš rankų. Aš negaliu. Dori, tu negali? Kodėl, po velnių, tu negali? Klastuolės žvilgsnis tapo šiek tiek šiltesnis. Ji ėmė svarstyti, kurių galų jai žudyti tą vilką. Juk jis nieko bloga mergaitėms nepadarė. Bet jeigu aš jį čia paliksiu, jis numirs kančiose. Arba dar blogiau, kerų poveikis dings ir jis užpuls mus kai mes čia ateisime kitąkart, o gal net dabar, einant į Hogvartsą. Dori jau norėjo kviesti Meg tartis, ką daryti su tuo suknistu vilku, tačiau kažkas viduje sakė, kad šį reikalą susitvarkyti ji turi viena.
Trumpaplaukė prisiminė, kaip ją ir Glorią miške apstojo hovilkų gauja. Tik dėl profesorės pasirodymo mergaitės išliko gyvos ir sveikos. Tu, paskutine kvaiša, gaili šito bjauraus vilko, kuris, jeigu nebūtų surakintomis kojomis, seniai ir tave, ir Meg būtų pripjovęs? Taip, tai yra dėl didesniojo gėrio. Jeigu Dori jo dabar nenugalės, tai jis nugalės Dori. Ir Meg. Kas ten žino, gal ne šiandien. Bet ar dabar dėl šitos priežasties Dori turi bijoti eiti į mišką? Ne. Tikrai ne. Tai ką jam padaryti? Perkirsti? Susprogdinti? Dėl išrinktojo Poterio, tai jau būtų išties žiauru! Ir Dori nusprendė, kad vis tik tai bus greičiausias ir humaniškiausias būdas nusikratyti šiuo vilku. Ji pakėlė burtų lazdelę ir sušuko:
- Avada kedavra!
Iš burtų lazdelės į vilką nuskriejo žalia šviesa. Bet ji buvo tokia apgailėtinai lėta ir silpna, kad jau tą pačią akimirką Dori suprato, jog jai nepavyko. Dėl Merlino barzdos, ir tu tikėjaisi, kad tau pavyks nedovanotini kerai, Dori?! Tau dvylika! Kai užkeikimas pasiekė vilką, šis nemirė. Jis nubudo ir puolė Dori link.
Mergaitės širdis nusirito į kulnus ir tą pačią akimirką ji suriko:
- Relasio!
Vilkas skrido atgal ir atsitrenkė į sieną, tačiau tai jo nesusilpnino. Jis buvo pasiryžęs toliau pulti.
- Locomotor mortis!
Nieko daugiau nesugalvojusi Dori ir vėl surakino vilkui kojas. Mergaitė tiesiog rovė iš olos neatsigręždama. Išlindusi iš jos atsikvepė, nusivalė prakaitą ir nurimo. Pasivijusi Meg apie vilką nieko jai nesakė. Tai bus Dori paslaptis.

[Dori Mendel]

Pagaliau atėjo ši ilgai laukta diena, kai Dori ir Meg galės bandyti išvirti nukenksminimo eliksyrą Apelsinui. Kuprinėje tamsiaplaukė nešėsi reikiamas priemones, o šalimais ore skrido katilas. Mokinės nuotaika gera buvo dar ir dėl to, kad mergaitės keliaus į olą. Tą vietą Dori itin mėgo, tiesą pasakius, buvo ten apsilankiusi net kelis kartus ir viena. Vilko, beje, tenais ji jau nerado. Net neįsivaizdavo, kas su juo atsitiko, tačiau džiaugėsi tuo, jog ola buvo tuščia.
- Kuprinėje turiu vienaragio plauką, Mėnulio akmens miltelius ir pušų spyglių ekstraktą. Pagaminau vakar. Labai skaniai kvepia.
Klastuolė ištraukė iš kuprinės viską, ką turėjo, kai tik mergaitės nusileido į olą. Atkimšo buteliuką su tuo ekstraktu ir pauostė. Tikrai labai skaniai kvepėjo.
- Regis, pagaminti pavyko gerai. Nebuvo taip sudėtinga kaip daryti kokias nesąmones per nuodų ir vaistų pamokas. O kaip tau sekėsi su arbalašo lašais? - paklausė. - Ir ar tas testralio nagas dar nesusmiro? - nusijuokė.
Ola jau atrodė kaip kokios dirbtuvėlės. Čia kaitinosi katilas, buvo visko pridėliota, o šalimais gulėjo knyga apie fanagetus su atverstu fanagetų nukenksmino eliksyro receptu.
- Taigi, pirmiausia reikės supilti tuos arbalašo lašus. Nors tu ką, aš net neįsivaizduoju, kas tas arbalašas.

[Meghan Natali Pritz]

Meghan žingsniavo šalia draugės paskendusi mintyse. Vasara buvo keistoka, tad švilpiukė džiaugėsi grįžusi į mokyklą. Džiaugėsi ir tuo, kad vėl sutiko Dori. Tačiau juodaplaukė Meg draugė buvo pasikeitusi. Bent jau išvaizda labai aiškiai, tačiau vidumi - neaišku. Dar nebuvo galima suprasti.
Dori buvo prasivėrusi auskarą antakyje, akis pasidažiusi juodai, nagus taip pat dengė juodas sluoksnis. Mergaitė atrodė keistokai, tačiau, regis, jautėsi gerai, todėl Meghan prie jos nesikabinėjo. Jei draugei tinka, ne jos bėdos. Taip pat, teisybės dėlei reikia pripažinti, Dori atrodė gerai. Be to, Meg irgi nebeatrodė taip pat kaip anksčiau. Visada rausvi skruostai išblyško, oda irgi neteko savo rusvumo. Tačiau lūpos priešingai - įgavo ryškų raudoną atspalvį. Meg atsisakė papuošalų, pasiliko tik vieną pakabuką, kurį nešiodavo po drabužiais. Švilpiukės mylimą odinę striukę pakeitė pilkšvas megztukas, tačiau juodi džinsai ir kerziukai liko tokie pat.
Mergaitės priėjo olą ir sulindo vidun.
Ola buvo tuščia, jokių vilko pėdsakų. Tačiau Meghan tai nelabai rūpėjo. Aišku, nebūtų buvę malonu pamatyti vilko lavoną, tačiau nieko blogo nebūtų nutikę, jei jį ir būtų pamačiusi. Meg nebebuvo tokia jautri. Taip, ji buvo jautri, tačiau ne prie žmonių. Nebe.
Dori viską išdėliojo ant žemės ir pasiruošė virimui. Tada ir rudaplaukė ištraukė arbalašo lašų buteliuką.
- Aš irgi nežinau, kas jis. Tačiau nušvilpiau iš nuodų ir vaistų profesoriaus sandėliuko. - patenkinta savimi pareiškė mergaitė.
Meghan iš kišenės išsitraukė ir testralio nagą, kurį kažkada nukirpo su Dori ant stogo. Mestelėjo jį draugei.
- Še, gaudyk. Beje, man patinka tavo naujasis įvaizdis. - pranešė draugei Meg. - Nagi, tai nuo ko turime pradėti virimą? - paklausė žvelgdama į senąją knygą.

[Dori Mendel]

Dori pagavo testralio nagą, kurį jai į rankas metė draugė.
- Ačiū, - šyptelėjo švilpei, kai ši pagyrė naują klastuolės įvaizdį.
Tada ir pati Dori įdėmiau žvilgtelėjo į Meg. Galbūt ir jai reikėtų kažką pasakyti, ar ne? Trylikmetė įsižiūrėjo, kad ir draugė atrodė kitaip, tačiau tai nebuvo kitas įvaizdis. Meg oda buvo blyškesnė, o lūpos ryškesnės. Dori suraukė antakius. Kaip tai įmanoma? Ką ji su savimi darė? Gal naudojo kokius nors grožio kerus...
- Kaip praleidai vasarą, Meg? - paklausė. Gal kažką sužinos.
Dori žvilgtelėjo į knygą, kurioje buvo aprašyta eliksyro virimo eiga:

Arbalašo lašus užvirti maišant pagal laikrodžio rodyklę. Įlašinti pušų spyglių ekstraktą leidžiant užputoti ir pasklisti aromatui. Įmesti vienaragio plauką ir leisti jam ištirpti. Sukapotą testralio nagą suberti į skystį ir virti apie penkias minutes, o galiausiai įberti Mėnulio akmens miltelius ir maišant leisti eliksyrui patirštėti.

- Jei gali, užvirk tuos arbalašus, na... žinai mano gebėjimus dėl eliksyrų virimo, - suprunkštė pagalvojusi apie tai, kaip visada susimaudavo per nuodų ir vaistų pamokas.
Pati Dori ėmė smulkinti tą testralio nagą. Labai stengėsi, nes norėjo, kad eliksyrą pavyktų išvirti tinkamai.