[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus'ui jau tikrai nebereikėjo vyresniosios, išmintingosios sesers patarimų, ką daryti - nuojauta ir baimė ir taip sustingdė visus kaulus. Juolab, kiekvienas pasimuistymas vertė vis toliau ir giliau įsmigti į neaiškią lipnią masę.
   - Ne, - trumpai atsakė į brolio spėjimą visas sustingęs dvynys.
   Normaliomis sąlygomis būtų atsakęs kur kas dramatiškesniu ir ilgesniu sakiniu ,,Ne, Adam'ai, tokių vilčių nebėra, mes įstrigę ir mums ragas", bet dabar kiekvienas garsas, kiekvienas krustelėjimas juos stūmė į dar gilesnę bėdą. Greeniška nuojauta tai bylojo aiškiai. Visos trijulės krūtinėse styrojo tos pačios nerimo strėlės.
   - Kokį? - su nevilties gaidele paklausė Marcus. - Bombarda? - šovė pačius pirmus kerus, kuriuos šioje situacijoje gebėjo atsiminti.
   Kažkas suėmė vaikį už sprando ir kilstelėjo, o tada vėl numetė. Marcus nejudėjo, naiviai tikėdamasis, kad tai jam padės.
   - Stevie, greičiau, - sušnabždėjo jis.

[Lukas Dubajus]

Lukas keliavo Uždraustuoju mišku pirmą kartą po kiek daugiau negu vienerių metų. Nors tai ir nebuvo labai ilgas laiko tarpas, bet šitoje, beveik nuo pasaulio atskirtoje vietoje, per tokį laiko tarpą galėjo įvykti labai daug dalykų. Kaip bebūtų keista, bet šį kartą vaikinas keliavo į mišką ne be jokio tikslo, jis prieš kelias dienas buvo atradęs tamsią ir siaurą olą, kurioje galbūt galėjo būti įdomių dalykų.
  Nors miško nepažinojo labai gerai ir nebuvo vaikštanti globali padėties nustatymo sistema, bet iš atminties dalinai žinojo kelią, kuris vedė iki paslaptingosios olos.
  Buvo likę dar keletas minučių iki to momento, kai rudaplaukis pasieks (ne)matytą skylę akmeninėje sienoje. Netikėtos kliūtys prailgino kelionės trukmę, bet buvęs klastuolis vistiek sveikas ir laimingas pasiekė tamsiąją olą, kurioje kartais vis dar vaidenasi Green'ų dvasios.
  Nežinodamas ką daryti buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius liko stovėti prie įėjimo tikėdamasis, kad galbūt dar kas nors pasirodys norėdami palaikyti jam draugiją ar tiesiog neturėdami ką veikti.

[Michelle Rivera]

Švilpė vaikštinėjo lauke. Ji vėl nukeliavo į Uždraustąjį mišką. Tiesa, pirmakursei Uždraustasis miškas asocijavosi su pakvaišusia mergaite iš Klastunyno. Mergaitę, prisiminusi, kaip į ją buvo paleistas akmuo, o po to buvo numesta nuo kalno, nukrėtė šiurpuliukai, tačiau ji ėjo toliau.
Aplinkui buvo gana tamsu. Matėsi tik aukšti medžiai, kurių lapai krito žemėn. Jie lingavo tyliai ir silpnai. Michellei einant, po kojomis šlamėjo nukritę lapai, o kitų garsų nebuvo girdėti.
Staiga geltonplaukė netoliese pamatė olą. Vienuolikmetė nusprendė prieiti prie jos arčiau. Gal kas įdomaus bus... Italė tyliai ir lėtai artėjo olos link, o atsidūrus šalia įėjimo sustojo ir apsižvalgė.
- Tamsi ola, kurioje niekas nesimato... Puiki vieta, tikrai, puiki, - ištarė Michelle ir įėjo į vidų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nelabai suprato, ką vėl veikia Hogvartse. Paskutinį kartą čia lankėsi, kai reikėjo apklausti tą mergaičiukę, Anderssono dukterį. Dabar aiškios priežasties kaip ir nebuvo, tačiau vaikinas vis tiek ėjo miško takeliu. Jautėsi vienišas ir liūdnas. Norėjosi namo, tačiau reikėjo eiti pirmyn, nors kol kas raudonplaukis nesuprato to priežasties.
Mokyklos laikais po mišką Dafydd dažnai nesitrindavo. Dėl tos priežasties dabar smalsiai žvalgėsi aplinkui, nors kojos pačios nešė jį... Kažkur. Velsietis iki pat šiol nežinojo, kur tiksliai eina, kol akys užkliudė kažkokią olą. Dafydd tą pačią akimirką suprato, kad ieškojo būtent jos. Susidomėjęs žengė jos link ir spėjo pamatyti kažkokią mergaitę, šmurkštelėjusią vidun. Tai raudonplaukį šiek tiek sutrikdė, tačiau jis nedvejodamas nuskubėjo iš paskos. Netrukus buvo prie pat olos. Ji neatrodė kažkuo labai ypatinga, tačiau kiek pasvarstęs Dafydd nutarė užeiti vidun. Prie pat įėjimo pamatė, kad viduje kažkas jau yra, bet tai nebuvo ta mergaitė. Vaikinas pasitikrino, ar turi lazdelę, ir ryžtingai žengė žingsnį į priekį. Kol kas nežinojo, kas jo čia laukia, tačiau smalsumas pradėjo imti viršų.

[Alehandro Murrell]

Uždraustąjam miške girdėjosi tik medžių ir lapų šnaresys, vėjo ūžesys. Ruduo buvau jau įpūsėjas. Mayranas nežinojo kokie keliai jį atvedė būtent į uždraustąjį mišką. Galbūt tai buvo Hogvartso ilgesys, nuotykių trūkumas, o galbūt norėjimas pabūti toliau nuo Londono keliamo šurmulio? Visgi vaikiną dažniausiai būdavo galima pamatyti tik Londone. Šis išvykdavo kur nors kitur tik dėl rimtos priežasties, pavyzdžiui, darbo. Tačiau šis kartas buvo išskirtinis. Auroras į uždraustąjį mišką tikrai nebuvo išsiųstas dėl kažkokios misijos, tuo labiau, šiandien jam buvo laisvadienis ir strazdanius čia atkeliavo būtent savo noru. Nors aiškios priežasties tam nežinojo, bet vaikiną kažkodėl labai traukė miško giluma. Nė trupučio nebijodamas, besijausdamas pakankamai ramiai, šis žygiavo paslaptinguoju mišku, ramiai žvalgėsi, ėjo į jo gilumą. Visur atrodė ramu, nesimatė nė vieno žmogaus, kol jam už akių neužkliuvo puikiai žinoma, ryški šiuveliūra, kurią būtų atpažinęs visur. Jis sugeba atsidurti prieš mane net per laisvadienius. Nesidžiaugdamas šia mintimi pagalvojo Wallfloweris, atsiduso, bet smalsumas vistiek nugalėjo. Šiam buvo įdomu ką vadas veikia šiame miške, tad Mayranas paslapčia sekė Dafyddą. Dafyddui užėjus į olą, garbanius neapgalvodamas savo veiksmų nusekė jį ir taip pat užėjo. O dabar tai jau tikrai būsiu pastebėtas.

[Katerina Petrova]

Vieną dieną po pamokų mergaitė vaikštinėjo takeliu ir netrūkus pamatė, kad priartėjo prie miško.  Ji nebuvo iš tų, kurie slampinėja miško gilumoje. Miške buvo tamsu ir pažeme slinko rūkas. Tad ji ir nesiruošė eiti į mišką. Bet jos žvilgsnį patraukė miško tankmėje esanti ola. Ola atrodė įprasta ir nieko neišsiskyrė. Įdomu kas toje oloje. Tad mergaitė apsidairė ar nieko nėra šalimais ir nelaukdama atsargiai  nužengė į miško tankmę. Ją vis gąsdindavo lapų šmežėjimas ir pagaliukų traškėjimas. Priartėjusi prie olos mergaitė svarstė, Eiti į olos vidu ar greičiau bėgti iš miško. Ji dar kartą apsidairė ir tyliai nutapnojo į olos vidų. Oloje buvo labai tamsu. Tai, kad eidama nenukristų pasišvietė su lazdele. Ji labai norėjo sužinoti kas olos viduje. Smalsumas tik didėjo su kiekvienu žingsniu.                                                                                                                                                                                                                                                 

[Lukas Dubajus]

 Nepraėjo kelios minutės, o į olą jau vienas po kito ėmė lįsti skirtingo amžiaus ir lyčių žmogystos. Neatrodė, kad kuri pastebėtų jį, kas kėlė Lukui įtarimą, kad jie gali priklausyti kokiai sektai ir praeina pro jį, nes yra užhipnotizuoti. Aišku, tai atrodė kvaila, bet taip tikrai galėjo būti.
  Kai keturi ar penki siluetai sulindo į olą, o po jų niekas nebeėjo vaikinas nusekė paskui jas stengdamasis nesukelti labai didelio garso, jeigu kartais jos sumanytų apsisukti ir jį užpulti. Pliusas tokiu atveju buvo siauras tunelis, kas reiškė, kad vienu metu buvusiam klastuoliui reikės gintis tik prieš vieną žmogystą.
  Nors ir buvo įdomu, tačiau buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius nėjo pernelyg arti ir stengėsi laikytis bent dešimties metrų atstumo. Jie ėjo vis gilyn ir atrodė, kad galo tam nebus, tačiau kaip sakoma „Viskam yra galas“. Taip galas atėjo ir ėjimui gilyn į olą.

[Michelle Rivera]

Švilpė, įėjusi į vidų, pamatė daugokai kitų burtininkų. Nu ką, bent jau niekas nenužudys. O pala, o jei jie žudys?! Pastebi, kad nusišneki kartais? 
Pasikalbėjusi pati su savimi pirmakursė priėjo prie olos sienos ir pamatė kažkokį piešinį. Jame buvo nupiešti žmonės su didelėmis kepurėmis ir kažkokias buteliais. Mergaitė kaip ir buvo supratusi kas čia pavaizduota, bet tik pajudėjo į šoną.
Netrukus Michellę nupurtė drebulys ir ji iš lėto pradėjo eiti dideliais ratais. Eidama pradėjo rėkti nesavu balsu:
- SU KALĖDOM VISUS!!!
Geltonplaukė spartino savo žingsnį ir, neilgai trukus, pradėjo bėgioti ratais ir vis kartojo:
- SU KALĖDOM VISUS!!!
Švilpė buvo apibėgusi jau visus dešimt ratų, tačiau vis dar nenustojo šūkauti ir sveikinti visus.
Po kelių minučių, bebėgdama, Michellė atsitrenkė į olos sieną ir nugriuvo. Mergaitė norėjo šaukti, kad jai skauda, bet iš lūpų dar garsiau išsprūdo:
- SU KALĖDOM VISUS!!!!!!!!!
Nepaisant didelio skausmo, pirmakursė pradėjo ropoti ratais ir, aišku, nepamiršo pridurti:
- SU KALĖDOM VISUS!!!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd įlindo į olą ir netrukus išgirdo, kad jį kažkas atsekė. Susiraukęs atsisuko ir nustėro: tai buvo ne kas kitas, o jo pavaldinys Mayran Wallflower.
- Ką tu čia veiki? - nustebusiu tonu paklausė raudonplaukis ir tada nužvelgė olos vidų. Ten buvo tamsu, tačiau vaikinas sugebėjo įžiūrėti, kad viduje yra dar bent du ar trys asmenys. Dafydd jautėsi visiškai sutrikęs. Vis dar nežinojo, kodėl čia atėjo, ir tuo labiau, nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl čia susirinko visi šitie asmenys. Vaikinas vėl atsisuko į Mayraną ir norėjo kažko klausti, kai pastebėjo, kad viršuje kažkas sujudėjo. Auroras skubiai išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis: uždraustajame Hogvartso miške buvo galima tikėtis visko. Vis dėlto nespėjo nieko padaryti, kai kažką pajuto. Iš pradžių nesuprato, kas tai yra, tačiau prireikė vos kelių akimirkų, kad suprastu norintis dainuoti. Kokią sekundę padvejojo, tačiau tada paprasčiausiai pamiršo visus rūpesčius ir garsiai užtraukė:
- Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.

- Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė.

- Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.

Dafydd nemokėjo labai gerai dainuoti, tačiau dabar jautėsi taip puikiai, kad negalėjo nutilti. Buvo visas išsišiepęs ir keistai patenkintas. Daina niekaip nesibaigė.

[Alehandro Murrell]

Kad ir kaip vaikinas nenorėjo, kad šio spėjimai įvyktų, bet tai būtent ir nutiko. Dafydd pastebėjo Mayraną. Nors to buvo galima puikiai tikėtis. Gi kaip ryžų plaukų savininkas galėjo nepastebėti už jo einančio vaikino, kaip jis galėjo negirdėti lapų šnaresio? Tam, kad juodaplaukis būtų nepastebėtas, Dafydd turėjo būti arba kurčias, arba aklas, arba toks ir toks. Deja, tačiau šis nebuvo nė vienas iš šių trijų variantų.
- Aš tiesiog atkeliavau pasivaikščioti mišku, prisiminti Hogvartso laikus. Pamačiau jus ir nusprendžiau ateiti pasisveikinti bei galbūt užtikrinti saugumą. Visgi čia uždraustasis miškas. Šiame miške galima sutikti pačių keisčiausių padarų. - Kiek pasimetusiu balsu paaiškino strazdanius, menkai linktelėjo galva ir prasibrovė pro savo vadą. Visur buvo tamsu, tačiau matėsi keli žmonių siluetai. Pasimetęs auroras jau norėjo išsitraukti burtų lazdelę, kad galėtų apsiginti, bet tuoj pat išgirdo kaip šio vadas pradėjo garsiai dainuoti Kalėdines dainas. Tamsios Wallflowerio akys išsiplėtė iš nuostabos, o pats šis norėjo užsikimšti ausis. Dafydd dainavimas na... Nebuvo pats maloniausias girdėtas garsas. Tačiau kažkas staiga įvyko, Mayranas plačiai išsišiepė ir nužingsniavo prie sienos. Ji keistai traukė aurorą, tad šis pradėjo bučiuotis su šalta olos siena. Savu protu šis tikrai nebūtų to daręs, bet kažkas tarsi keistai jį veikė. Trumpam pasukęs galvą į šoną, Mayranas pamatė Antaną su Kalėdų senelio kostiumu.
- Ką tu čia...? Ne, su tavim nesibučiuosiu. Turiu geresnę porininkę. - Sumurmėjo strazdanius, pastumdamas užsimanusį besiseilėti "draugą" už veido, kad nelįstu. Vaikino lūpos ir vėl keistai kažko veikiamos prilėtė sieną, taip sukurdamas bučinį.

[Katerina Petrova]

Mergaitė atsargiai po žinksneli nutapsnojo į olos vidu. Atėjusi mergaitė pastebėjo, kad ji yra neviena. Su ją buvo dar žmonių. Kai kurie atrodė ir elgėsi gan keistai.Kas jiems atsitiko?...mergaitė tyliai klausė savęs. Bet jinai nežinojo atsakimo į savo klausimą. Tuo met  sukaupusi drasa pradėjo dairytis ir visiškai nekreipė į juos dėmesio. Nors ir kaip jie keistai elgėsi. Praėjo kelios minutės kaip ji buvo oloje. Mergaitei po tų kelių minučių  pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva. Po to visa tai dingo, bet paskui mergaitė puse žodžių nemokėjo, lakstė ir daugelio žmonių nepažino esančių oloje. Kas man darosi? Aš suvaikėjau. Kodėl tai vyksta? Mergaitei pradėjo lysti visokios mintys ir visokie klausimai. Bet paskui jinai apie nieka negalvojo tik elgėsi kaip mažas vaikas. 

[Lukas Dubajus]

  Vaikinas sustojo ir ėmė stebėti žmogystas, kurios ėmė elgtis labai keistai. Viena mergiotė ėmė sveikinti visus su Šv. Kalėdomis, nors jos jau buvo praėjusios prieš keletą dienų, o dar prie to ji ėmė bėgioti tame mažame tunelyje, iki to momento, kai susitrenkė galvą ir krito ant žemės. Dar kitas atėjūnas uždainavo „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ ir plačiai šypsojosi lyg, dantų pastos reklamos, aktorius. Tačiau ties šituo keistenybės nesibaigė, nes dainorėlio pažįstamas pradėjo bučiuotis su siena, o dar prie to pačio ir kalbėtis su kažkuo. Na ir paskutinioji nenormalybė buvo ta, kad dar viena, kažkokia mergaitė, ėmė bėgioti, o po to elgtis lyg jai būtų daugiausiai keturi metai.
  Lukas atsikėlė nuo prunkštimo ir tylaus kramtymo garso. Apsimiegojusiomis akimis vaikinas išvydo ponį ėdantį kažką nuo medžio, kas šiek tiek priminė tradicinę amalo šakelę. Kaip ten bebūtų, bet rudaplaukis džiaugėsi, kad baigėsi šitas nenormalus ir keistas sapnas, dar prieš jam taip pat imant keistai elgtis. Nors ir nebuvo jis labai blogas, bet to tikrai nesinorėjo patirti realybėje, o tuo labiau, kai tai buvo pernelyg panašu į realybę.
  Trumpai apibendrinus sapną: iš psichiatrijos ligoninės paspruko grupė įvairaus amžiaus ir lyčių žmonių, kurie patekę į tamsią olą ėmė daryti nesąmones. Toks apibendrinimas gal ir būtų tikęs, jeigu Uždraustasis miškas būtų lengvai pasiekiamas žiobarams, jame neslypėtų neaiškūs padarai ir jis nebūtų Hogvartso teritorijoje.
  Vienintelis pliusas šiame sapne buvo tas, kad bent jau buvęs klastuolis nedarė tokių dalykų kaip kiti jame dalyvavę asmenys. Aišku, tai galėjo būti ir netiesa, nes pats buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius negirdėjo ir nematė savęs.
  Susirinkęs mantą Lukas patraukė iki tos pačios olos tikėdamasi, kad bent realybėje pavyks ją ištyrinėti normaliai ir be jokių nepažįstamųjų.

[Evelina Džonson]

Uždraustasis miškas - uždrausta vieta Hogvartso moksleiviams. Kai kurie čia atlikinėdavo nusikaltimo bausmes, bet šiaip visi savo noru likdavo atokiau nuo miško. Uždraustasis miškas buvo vadinamas įvairiai: Tamsiuoju mišku, Baugiuoju mišku, Didžiuoju mišku, tačiau dažniausiai - Uždraustuoju. Tankus medžiai gaubė jį visą, iš visų miško pusių beveik nebuvo tokios properšos pro kuria galėdavai pažvelgti ir žynoti jog viskas bus gerai. Eglės, pušys, beržai ir ąžuolai auga tarp daugelio medžių kurių pavadinimo niekas nežynojo. Rudenį visas miškas nusidažydavo spalvotai, žiemą nuo sniego inkdavo storiausios šakos, pavasarį žolė sužaliuodavo o vasarą tik mokytojai ir galėdavo matyti kas vyksta miške, gal net ne visi. Žodžiu miškas buvo kaip visi, tik, kad šiurpesnis, baisesnis ir tamsesnis.


Miško pakraštyje stūksojo aukštas ir nenaudojamas (iš išorės) lapės urvas. Nuo aukštų olos lubų, pro kurią galėjo tilpti žmogus, kabojo senos supuvusios šaknys, lapė tykriausiai jau seniai čia nebegyveno. Žolė ant urvo atskirta nuo žemės ir savo šaknų - visiškai ruda. Iš išorės urvas atrodė kiek žemokas žmogui įlysti, bet tai kiek klaidino, nes viduj ola buvo erdvi ir ten lengvai galėjo tilpti trys žmonės.
Evelina Žingsniavo nuo Hogvartso pilies. Kaip tik buvo savaitgalis, o ji buvo susitarusi pati su savimi, kad namų darbus padarys sekmadienį. Niuniuodama isimintina melodija nerūpestingai nužingsniavo link uždraustojo miško. Nenorėjo būti pagauta mokytojų, beto ji juk ėjo į pamiške, žinoma profesoriai tykriausiai nepriimtu tokio pasiaiškinimo. Evelina pasiekė savo tikslą ir numetusi kuprine šalia lapės urvo įlindo vidun.
Urvo vidus visai nebuvo "lapiškas". Jis buvo tvarkingas. Netgi labai. Medžio šaknys burtais sukištos į medį, o urvo žemė padengta kažkuo kas nebuvo panašu į purvą kuriuo būtų galimą išsitepti. Evelina naudodavo šią vietą kai norėdavo pabūti viena ir pailsėti nuo kitų. Raganaitė iškišo galvą iš urvo ir įsitempė kuprinę vidun.

[Evelina Džonson]

Evelina dar kirk pasėdėjo olos viduje. Čia buvo gan šilta ir jauku. Sėdėjo ir galvojo. Apie gyvenimą, Mokyklą. Pažvelgė į žvilgantį laikrodėlį ant rankos. Mergaitė išpūtė akis. Jau tuoj tuoj turėjo skambinti varpas ir kviesti į pamoką. O, jai dar reikėjo grįžti iki mokyklos, Evelina pašoko lyg nudiegta. Griebusi kuprine raganaitė pašokusi trenkėsi į olos lubas. Pasitrynusi galvą išbėgo. Aplink olą iškart susispietė žvėreliai. Jie anksčiau prisibijoje mokynės kai ji nuėjo laimingi ir visiškai laisvai jautėsi. Galutinai įsidrasine miško žvėrys apsispietė aplink olą. Paukšteliai pakilo ant storiausių medžių šakų, čiulbėjo mėgstamiausias savo giesmeles. Stirnos ir vilkai sugulė iš šonų, saulė apšvietė įvairaus plauko jų kailius.


Pasibaigus transfiguracijai, Evelina nubėgo, kuo greičiau link Uždraustojo miško. Nenorėdama susitikti su draugėmis, slapstydamasi už kitų mokinių bėgančių į kiemą pertraukai. Evelina nėrė į savo slėptuve. ten lengviau atsidususi atsikvėpė. Atsirėmusi į olos sieną mergaitė ėmė galvoti. Galvojo apie: mokyklą, mokslus, drauges. Raganaitė vėl žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos - už dešimties minučių turėjo vykti apsiginimas nuo juodosios magijos. Mergaitė nusprendusi, kad spės nueiti ir per penkias, įsitaisė patogiau dešiniajame olos kampe toliau mąstė. Galvojo apie tėtį kuris dabar sėdi vienas namuose. Nors gal ir ne juk dirba Magijos ministerijoj. Ir dėlto jam nėra ko nuobodžiauti. Evelina suprato, kad pradėjo ilgėtis jo. Gal kiek ankstokai juk buvo tik pirma savaitė, bet suprato esanti savotiškai prie jo prisirišusi.
Žvėreliai lauke pamane, kad lankytoja jau įšėjo vėl sugrįžo šilditis saulėje.

[Elodie Gold]

 Šiandiena varnei buvo kažkokia netokia. Nežinojo, kur, kaip dėtis, ką veikti. Dažnai taip nebūdavo, bet kartais pasitaikydavo tokių dienų. Taip pakliuvo ir šiandien. Pusryčiai jos nežavėjo, po pilį vaikščiojimas rodėsi pabodęs, o sėdėti miegamąjame visą dieną irgi nenorėjo. Tad, apytiksliai prieš pietus, mergaitė nusprendė išlysti laukan. Oras buvo maloniai šiltas, ne per daug. Trumpaplaukė stovėjo prie išėjimo lauko pusėje ir svarstė, kur dabar bastytis. Ežeras dabar netraukė, apie Kvidičo arenos pusę nė žvelgti nenorėjo. Tada žvilgnis nukrypo link Uždraustojo miško. Ten mergaitė niekada buvusi nėra, vien dėl pavadinimo nejautė noro ten kojos kelti. Bet šiandien tam atrodė pagaliau tinkamiausia, tad ji ir pradėjo link jo žingsniuoti.
 Miškas buvo kaip miškas, nieko ypatingo. Nors Elodie ir buvo kilusi iš didmiesčio, miško buvo mačiusi ir patyrusi, tad šitai nebuvo nauja. rudaakė ir toliau vaikštinėjo tolyn, vis apsižvalgydama ir įsimindama, ką mato. Kadangi buvo pavasario-vasaros laikotarpis, viskas tiesiog "degė" žaluma. O oro grynumas jautėsi kaip plaučių vaistai. Čia nei vėjo nesijautė, jeigu koks ir buvo prieš mišką. Ji nesitikėjo, kad čia jai bus taip gera, bet tuo ir nesiskundė. Net galva tuščia, be minčių buvo. Su ja buvo tik miško gaiva ir žaluma.
 Tykiai vaikštant jos akis patraukė viena vieta miške, ant kurios kažkaip neaugo joks medis. Varnanagei tai pasirodė keistoka, tad nusprendė priartėti. Netrukus pastebėjo, kad minėtoji vieta buvo nedidelė kalvelė, mergaitė pradėjo aplinkui ją eiti, ir jos nedidelei nuostabai, kitoje pusėje kalvelės buvo skylė, rodanti, kad tai ola. Naujoji ola neatrodė naudojama gyvūnų, tad juodaplaukė pritūpė, ir sušnabždėjo tylų Lumos. Po trumpos akimirkos olą apšvietė spindulys iš lazdelės. Nors dabar ola matėsi nedidelė palyginus, bet varnės dydžiui tiko idealiai, tad ji nieko nelaukusi įlindo vidun.
 Truputį pasitaisiusi, ji atsirėmė į vieną žemėtos sienos kraštą ir prisitraukė abu kelius arčiau saves, padėjo rankas ant jų ir paguldė galvą ant rankų. Ir tyliai pradėjo stebėti mišką, pro olos skylę. Reikės įsiminti šią vietelę.