0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Katherine Silverstone

  Pašokt? Išgirdusi grifė žodį, iškart išbalo ir sustingusi it marmuro gabalas. Nustebusi mergaitė žvigtelėjo į šoną, jau kaip planuodama pabėgimo planą, bet už mėlynų akučių pastebėjo kvidičininko susiraukimą. Ko jis raukosi?
   - Rimtai, ko pripyliau? Taigi ne nuodus daviau. - sunėrė rankas ir piktai žvilgtelėjo. - Jeigu nori nuodų, tai gali nueiti pas gyvates. Jos neįkas, tik sužeis.
  Staiga, net nepastebėjo, kaip antrakursę pagriebė už rankos.
    - Palauk, ko tu toks užmotyvuotas šokti? Tu bent moki šokti? Jog tai ne kvidičas, o šokiai, bet gerai jei nori parodyti savo šokio įgūdžius, tai imk manikeną ir šok. Jis geriau sušoks.
  Prisipažinti baltaplaukei, kad nemoka šokti, buvo daug sunkiau, bet ar būtų logiška vokietei eiti ir šokti, kai net nežino, kaip pirmus žingsnius šokti. Vokietijoje dažniausiai matydavo tradicinius šokius, bet ne tokius, kuriuos šokdavo puotoje.
  Būtų galėjusi pašokti tradicinius vokiečių šokius, bet suknelė nebuvo tam priskirta, o atmosfera pridėdavo minusų, kad tradicinių šokių geriau būtų ne šokti.
   - Amm.. Gerai. Galim eiti šokti, bet jei susižeisi, bus ne mano kaltė. - neužtikrintų balsų prakalbėjo. - Tai man čia dabar reikia imti už parankės ir kas toliau?

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Jones tvirtai laikė mergaitės ranką. Vis dar bijojo, kad ši pabėgs, nesvarbu ką jis pasakė jai. Juk kartais mergaitės taip daro, tiesiog pabėga. Tad, dėl to vaikinukas nežinojo ką Cindy darys toliau. Jam tikrai buvo sunku suprasti mergaites. Galiausiai Grant pavardės nešiotoja vėl prakalbo. Ji paklausė ar vaikinukas tuo tikras. Jones nusišypsojo žvelgdamas merginai į akis.
- Aš tuo tikras ir aš tikrai taip jaučiuosi, - pasakė rudaplaukis. Jis negalėtų meluoti tokiais dalykais, kadangi šie dalykai tikrai svarbūs  ir tokiais dalykais juokauti negalima. Juk taip juokaudamas gali įskaudinti kitą žmogų ir viskas gali baigtis tikrai blogai. Švilpynės koledžo atstovas šypsojosi, dabar jau nuoširdžia šypsena.
Vos po kelių akimirkų Ryan pajautė Cindy rankas apsivejant jo kaklą. Berniuko šypsena dėl to tik labiau paplatėjo. Greitai jis savo rankomis apsikabino mergaitės liemenį ir priglaudė ją arčiau savęs. Žinojo, kad šis vakaras yra pats nuostabiausias jo gyvenime. Nesvarbu net kokie bus tie Burtų trikovės turnyro rezultatai. Juk dabar jis žino, kad patinka Cindy ir jam nieko daugiau nereikia. Berniukas paglostė mergaitės nugarą vis dar apsikabinęs ją.
- Šis vakaras bus pats įsimintiniausias mano gyvenime, nes tau aš irgi patinku. Labai džiaugiuosi, kad tai pasakei, nes pats greičiausiai net nebūčiau išdrįsęs pasakyti savo jausmų, kuriuos jaučiu tau. Labai bijojau, kad tau nepatiksiu, - tyliai sumurmėjo vaikinas viena ranka paglostydamas mergaitės dabar jau trumpus plaukus.
- Beje, pamiršau paminėti, kad tau tinka tavo naujoji šukuosena, nors ilgesnius plaukus mėgstu ir labiau, - nusijuokė berniukas kiek atsitraukdamas, kadangi norėjo matyti merginos akis. Tas gražias ir užburiančias jos akis...
- Gal eime pašokti? - pasiūlė Jones norėdamas, kad Cindy pašoktų su juo, nesvarbu, kad šis jau šoko savo pirmąjį čempiono šokį. Vaikinas žvelgė į mergaitę su viltimi, kad juodaplaukė šokti sutiks. Nors jam ir skaudėjo šoną, jis vis tiek BŪTINAI turėjo sušokti su Grant. juk jai ir taip buvo liūdna dėl to, kad švilpis pakvietė ne ją, o Nikolę.
Berniukui belaukiant atsakymo, pasigirdo rezultatai. Rudaakis išsišiepė dar labiau kaip tik galėjo. Aš laimėjau! Šis vakaras nebegali būti geresnis nei yra dabar. pagalvojo jaunasis magizoologas paveldamas savo susivėlusius nuo judesio rudus plaukus.
- Šis vakaras nebegali būti geresnis, - ištarė dar ir garsiai džiaugdamasis viskuo kas įvyko per šį vakarą.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Danielis įsitempė.
-Pilkos atspalviai reiškia liūdesį,- nenoriai sumurmėjo, nusukdamas akis nuo Christinos. -Plaukai keičiasi nuo jausmų, bet gali pasikeisti nuo tavo pačio norų.- paaiškino dar tylesniu balsu. Nenorėjo, kad Christina manytų, jog tą akimirką jis nuliūdo,- Oi! Atsiprašau, aš nežinojau!
Tai karalienė?! Bet ar jų pavardės sutampa? Danielis nejuokais sunerimo. Jei ji žino apie miško pakraštį, jam šakės! Oho, bet kokia jauna! Nenorėjo pagalvoti iš matematinės pusės.
-Tik aštuoniolikta? O tai kuri taisyklė yra pirmoje vietoje?- staigiai nukreipė mintys kita linkme. Christina papasakojo motinai apie mane? Velniai rautų, Danieli, susikaupk!
Bet likimas nusprendė kitaip. Lyg dar nebūtų problemų, Christina aiktelėjo, išširo šokio ritmas ir sutrikęs Danielis žvelgė ant grindų sėdinčią, skausmo perkreiptu veidu princesę.
Tuzinas švilpiškų keiksmažodžių praūžė metamorfmago mintyse. Taip ir bus! Taip ir tikėjaus! Rupūs miltai!
-Ei, labai skauda? Ach, Christina, toks kvailys tikrai nesu, -sugriežė dantimis sodriai raudos spalvos plaukų savininkas.
Tūptelėjo, paėmė princesės ranką, šią atsargiai pastatė ant kojų.
-Tik nestatyk tos kojos,- šviesiai raudoni plaukai nusviro ant Danielio akių, berniukas papurtė galvą,- eime.
Prilaikydamas Grifų Gūžtos mokinę, kad ši galėtų pasikliauti savo atrama, ir per daug nešlubuotų, švilpis nuvedė antrakursę iš šokių epicentro.
Christinos motinos niekur nematė (Achhh!), tad neliko kitos išeities kaip pasodinti šokių partnerę ant kėdės šalia puotos vaišių. Niekas per daug nekreipė dėmesio į gėdos apipultą princesę, Danielius suprato, kad buvo paskelbtas nugalėtojas, deja, jo nematė. Tačiau šiuo metu tai nebuvo svarbu! Christina nikstelėjo koją ir reikia kuo greičiau nuspręsti, ką daryti! Tęsti dalyvavimą puotoje buvo beprasmiška, skausmas stebuklingu būdu niekur nepradings - liko kelias į ligoninės sparną. Bet gal pavyks tarp žmonių surasti karalienę? Gal ji kažkuom padės? Bet sugaišiu daug laiko.
-Klausyk, tau reikia pas seselę Pomfri.  Bet...- vargutėliau, jis neįsivaizdavo, ar Christinos išdidumas leis taip "niekingai" ir "žemai" palikti šią puotą. Gal jai reputacija buvo daug svarbesnė už skausmą kojoje?- ar tu to nori?


  Astronomijos profesorė stebėjo dailiai šokančius vaikus. Nebuvo informuota ar juos mokino šokti ar kiekvienas turėjo pasirinkimą tobulinti savo šokių sugebėjimus papildomai, o ir iš tų metų, kai Hogvartse lankėsi, kaip mokinė, šito neprisiminė. Žinojo tik tai, kad grįžusi namo į Kiauliasodį arba sutikus Nikolę, varniukės burtų ir kerėjimo mokykloje, šios to paklaus.
  Džiaugsmingai šyptelėjo, kai Christina, ramiai pasišalino iš vietos, kurioje šnekėjosi su Spellman. Čia ji nebuvo laukiama ir Žana neįsivaizdavo, kaip galėjo jaustis tokia. Ar ta mažė kažkada nustos nervinti? - šiek tiek skaudama galva, paklausė savęs ir papurtė galvą, atsakymo žinojimas kiek trikdė aštuoniolikmetę. Buvo nusprendusi, kad bent jau iki kol, burtininkė bus gyva, manyti, kad galėjo tokio elgesio iš „princesės“ nesulaukti, buvo per ne lyg neprofesionalu ir...kvaila?
  - Niekas nežino, bet sakai kiekvienam pasitaikiusiam, - sumurmėjo sau po nosimi ir sunėrė rankas, aršų ir tamsų žvilgsnį nukreipdama į Sabriną. - Elgiesi labai neprofesionaliai, - pridūrė giliai atsikvėpė, netroško gadintis šio vakaro pokalbiu su šio sezono kerėjimo profesore. - Ir man nė kiek nerūpi, kokia tragiška sveikata tavęs laukia, bet tu esi profesorė ir turi rodyti mokiniams tinkamą pavyzdį, - stengėsi nerėkti ir taip neatkreipti dėmesio į save, tad tik gūžtelėjo pečiais ir atsikvėpė.
  Tamsiaplaukė grakščiai atsistojo nuo kedės ir lėtu žingsniu, kad vis dar būtų galėjusi išgirsti bent kažkokį baltaplaukės atsakymą patraukė tolyn. Ne, iš Didžiosios salės, profesorė pasišalinti nežadėjo, tik šiuo metu artėjo Burtų trikovės turnyro laimėtojo paskelbimas, o šiai, nors ir visiškai nesekė turnyro eigos buvo kiek svarbu, kuris čempionas užėmė pirmą, o kuris antrąją vietą. Nors šioje situacijoje stengėsi išlikti nešališka, kažkur giliau vylėsi, kad taurė atiteks Heidi. Juk ši, vis gi buvo jos vadovaujamo koledžo atstovė, tad negalvojo, kad galėjo būti kitaip.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Nelabai skaudėjo, tiesą sakant, nikstelėjimas buvo paprastas, o patempus koją galėjai atstatyti senesnę būseną ir visiškai nebeskaudėtų, tačiau vis tiek princesė nesiruošė stotis, nes buvo pripratusi, jog jai turi padėti, toks jau tas, mandagumas.
-Ne, nelabai, reik manau tą pėdos šono kaulą patempt ir jis atsistatys, man kartais taip būna,-Atsakė pozityviai Christina. Kai jis jai padėjo atsistoti, ji šyptelėjo ir specialiai, pastatė šiek tiek skaudančią koją. Ė, kur mes einam? Nenoriu aš nutraukti šokio, ėė, prašau ne...
-O, šie plaukai tau dar labiau tinka,- Vėl pagyrė ir beveik ėjo normaliai,- Kokią reikšmę turi šie plaukai? Kad tipo tu labai draugiškas ar, kad tau rūpiu?- Išsišiepė ir atsisėdo ant kėdės. Ne ilgam. Nors ji ir nebuvo gydytoja, mokėjo puikiai susitvarkyti, pilyje jos beveik niekad neveždavo į ligoninę ar dar kažkur, turėdavo gydytis pati arba pagelbėdavo tarnai, tad šį kartą pabandė savarankiškai sau padėti.
-Tu gal juokauji? Nereikia man pas jokią senelę Pomfri, oi, seselę, dabar žiūrėk ir mokykis.
Christina ištiesė koją, ir lenkė pėdą, pasigirdo trakšt. Na ir štai, sąnarys atsistatė.
-Sakau, aš tikra šaunuolė, bet tai čia geras.. rūpiu tau,-Vėl nuraudusi, nusišypsojo.- Beje, kažką buvai užsiminęs apie mano mamą taip? Tai... norėjau pasakyti, kad ji nėra tikra mano mama, turiu omeny, ne biologinė, ir jo... ji labai jauna, o pirma taisyklė yra "niekados neleisk kitiems būt viršesniems už tave", antra taisyklė yra "visados būk gražiai apsirengęs" ir kitas, tingiu vardinti.- Atsakė šiek tiek vėliau, į klausimą. Kadangi skausmo jau kaip ir nebebuvo, nebent trupinėlis kaip maždaug būtų žaizda, tad norėjosi vėl grįžti prie šokių ir nesėdėti kaip kokia bobutė ant suoliuko.
-O dabar einame,- Paėmė berniukui už rankos ir nusitempė į patį salės vidurį,- Šokam, tik turime šokti dar geriau, kad tipo visi į mus žiūrėtų. Christina apsisuko porą kartų su suknele ir laukė, kol vėl jis pradės žingsnelius. Bet visgi, prisiminus apie tai kaip nukrito vidury šokio, vis pasidarydavo gėda, juk tai būdavo baisu patirti pačiai princesei! Tikriausiai, jeigu taip susimautų pilyje, tėvas jai duotų per galvą ir niekas nebekalbėtų su ja.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Christina Granger »



*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
  Nors vaikinas ir žinojo, kad stovėti viduryje šokių aikštelės, laikyti merginą savo glėbyje stovint joje, nebuvo pati geriausia mintis, tačiau kiek nusiminė kai ši nutraukė jų žvilgsnių kontaktą, o galiausiai ir išsilaisvino iš vaikino glėbio. Žinoma, taip stovėti buvo gan nejauku vien dėl į juos įsmeigtų puotos dalyvių žvilgsnių, jaučiamo keistumo dėl pirmą kartą daromų veiksmų, tačiau tai turėjo ir maloniųjų, gerųjų pusių.
  Pala… O kodėl aš turėčiau nusiminti?
  Vaikinas šį vakarą buvo toks, koks jau seniai nebuvo. Šis drąsiai rodė ir reiškė savo emocijas, jausmus, nebebuvo toks šaltas ir uždaras, nebebuvo toks savanaudis ir kas svarbiausia, jam kažkas rūpėjo, o galbūt jam šiek tiek pradėjo rūpėti ir pats jis. Kaip bebūtų, Quentin buvo nesavas, tačiau tai davė gerų padarinių, šiam galbūt net šiek tiek patiko toks nesavumas, nors sau to nepripažino ir žinojo, kad po šio vakaro viskas bus ir vėl taip pat, kaip anksčiau. Na, nebent visos šį vakarą patirtos emocijos, jausmai ir naujovės, bus vis dar jaučiamos, tačiau giliai paslėptos kažkur viduje…
  Tvirta ranka tvirtai laikė nedidelį Heidi delną savajame, nenorėdama, kad mergina pasimestų kažkur tarp didelios besilinksminančių jaunuolių minios. Yann’as paklusniai žygiavo, sekė klastuolę ir šiam buvo visiškai nesvarbu kur šis ją veda. Šis tiesiog žinojo, kad merginos sprendimas pabėgti iš šokio aikštelės centro ir nebūti suspaustiems besimeilikuojančių porų, buvo teisingas ir ji tik bandė nuvesti šiuos į atokesnį kampelį. Už tai Beaux buvo dėkingas, kadangi iš tiesų iniciatyvos turėjo imtis šis, o ne Heidi. Tai šis turėjo bandyti surasti saugesnį kampelį nuo sanbrūdžio. Bet šis nesiskundė ir tiesiog leido įvykiams dėliotis patiems, taip, kaip šiems buvo lemta.
  O galbūt viso to priežastis buvo tik tai, kad vaikinui merginos laikymo glėbyje jausmas buvo per daug saugus ir malonus? Galbūt šis paskendo šioje akimirkoje ir visai užmiršo apie tai, kad šokis baigėsi ir stovėjimas vidury salės tikrai nesibaigs gerai? Į šiuos klausimus atsakymo nežinojo nė pats Quentin, tačiau nesiskundė ir atsidūręs atokesniame kampelyje, dėkingu žvilgsniu pažvelgė į Heidi.
  -Tu šokai gerai, tik kiek nuvertinai save sakydama, kad nemoki šokti. Nesu šokęs su geresnia partnere, - sakydamas tiesą prakalbo ir menkai šyptelėjo
  Kur buvus, kur nebuvus, turėjo ateiti ir visų labiausiai laukiama vakaro dalis – nugalėtojo paskelbimas. Salėje buvo pakankamai tylu, visi įvairiausio plauko burtininkai buvo apimti įtampos ir su nekantrumu laukė rezultatų, o renginio organizatoriai speceliai, tarsi mėgaudamiesi tuo, tempė laiką ir kankino šiuos. Na, tačiau kankinimas ilgai netruko. Po ilgai laikytos intrigos, renginio organizatoriai pagaliau ištarė tą laimingąjį ir renginį laimėjųsį vardą, kuris nepradžiugino Quentin. Neptenkintas grifuko žvilgsnis atsisuko į tamsiaplaukę ir šis norėdamas ją pralinksminti(nors ši ir neatrodė labai nusiminusi) vaikiškai patempė lūpą, padarė gan juokingą veido išraišką.
  -O man nugalėtoja kaip bebūtų esi tu, tad galim eiti švęsti tavo pergalės, - mirktelėdamas akimi tarė ir ranka apglėbė klastuolę per liemenį, leisdamas sau elgtis kitaip, negu įprastai. Nors šis ir buvo kiek nusivylęs rezultatais, norėjo prakeikti kitą renginio dalyvį, tačiau vis vien jautėsi laimingu, jo veide švietė menkutė šypsena.
  -Nedėkok. Ačiū tau, kad tada bandei mane užpulti. Kad ir koks būčiau po šio renginio, žinok, kad jokiu būdu nenoriu sustabdyti mūsų bendravimo, man tikrai labai patinka tavo kompanija, - vis dėl to sugebėjo prisipažinti, pasakyti tiesą, Yann’as.
Išgirdę rezultatus vieni džiaugėsi, kiti sveikino Ryan, kiti liūdėjo, o kiti tik užsiėmė savais reikalais, tuštino vaišėmis nukrautus stalus ar tiesiog ėjo pasilinksminti. Nė vienas iš šių dalykų šią akimirką nedomino jaunuolio. Šis žinojo, kad ir ką šį vakarą beveiktų, jam tai būtų malonu, jeigu tik šalia turės tokį žmogų kaip Heidi.
  -Taigi, čempione, kokį šio vakaro sekantį scenarijų turite savo galvoje? Norite pasilikti puotoje ir pasilinksminti ar tyliai palikti puotą ir šį vakarą pratęsti kokioje nors kitoje vietoje? – vis dar laikydamas vampyriukę savame glėbyje, jausdamasis pakankamai laimingu ir patenkintu šiuo vakaru, paklausė Quentin.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Puotos metu Heidi viduje kažkas nutiko, kažkas kas pakeitė tai, kaip ši elgiasi būdama arti jai artimų žmonių. Neįsivaizdavo ar tai yra gerai, ar vis gi blogai, o galbūt tai nebuvo nei gerai, nei blogai ir viskas priklausė tik nuo situacijos. Kaip ten bebūtų, bet mergaitė norėjo tikėti, kad pokyčiai yra tik į gerą ir su laiku jie tik gerės.
  Jaunoji vampyrė džiaugėsi, kad per tokį trumpą laiką, šioji sugebėjo įrodyti Quentin, kad nėra blogai rodyti savo jausmus, o taip pat ir pelnė šiokį tokį šio pasitikėjimą. Tai buvo geriausias prizas, kurį galėjo gauti tamsiaplaukė, nes tai reiškė, kad dabar ji turi patikimą žmogų ne tik už Hogvartso ribų, tačiau ir pilyje.
  -Ačiū, -kiek paraudo klastuolė, išgirdusi, kad buvo pavadinta geriausia šokių partnere. -Tai tavo dėka, taip gerai pasirodžiau.
  Paraudusi ir nenorėdama, kad jos raudonį pamatytų vaikinas, Heidi bandė jį kažkaip paslėpti, tačiau to nelabai pavyko padaryti. Nusprendusi, kad tai nėra taip blogai ir šis tai tikriausiai jau pamatė, mergaitė liko stovėti, džiaugdamasi judviejų artumu. Pajutusi, kad yra apglėbiama kiek nustebo, nors dar prieš kelias minutes ir stovėjo salės viduryje, žvelgdami į vienas kito akis ir nenorėdami skirtis, tačiau tai vistiek buvo netikėta.
  -Ačiū, -išgirdusi, kad žalumos akių savininkas, ją laiko nugalėtoja, pratarė jaunoji vampyrė. -Tačiau ar mes norim švęsti? -klausiamai sužiuro į Quentin. -Man, mūsų artumas, yra savotiška šventė.
  Po šių sakinių, tamsiaplaukė dar labiau paraudo. Atrodė, kad po šokių, jos kūne vėl atsirado šiluma, o galbūt ji niekur ir nebuvo dingusi. O galbūt visi vampyrai, turi tokį dalyką, kuris jiems leidžia rausti, nesvarbu, kad jų kūne kraujo nesugebėsi rasti. Vienaip ar kitaip, po puotos atidarymo, kažkas viduje pasikeitė, kas nors klastuolei ir nebuvo aišku ar patiko, tačiau tikriausiai tai buvo geras dalykas. Taip pat Heidi ėmė jaustis daug ramiau ir net gi saugiau arti vaikino, atrodė, kad ji jaučia jam jausmus žymiai stipresnius, negu prieš kelias valandas, tačiau nelabai norėjo to sau pripažinti, bent ne dabar ir taip susigadinti vakaro. Juk jie buvo draugai, o draugai taip elgiasi ar ne? Mergaitė neįsivaizdavo, kaip elgiasi draugai, o ypač tokie, kaip jiedu. Tačiau nors kažkur giliai ir norėjo, kad šie taip nesielgtų, bet vienaip ar kitaip, vienintelis spėjimas, kurį šiuo metu, norėjo priimti jaunoji vampyrė, buvo tai, kad toks artumas yra normalus labai geriems bičiuliams.
  -Nežinau, -grįžusi iš minčių ir suvirškinusi klausimą, atsakė tamsiaplaukė. -Norėtųsi didesnės ramumos, o taip pat ir kitiems, mūsų artumą yra sunku suvirškinti, -stebėdama vieną, juos stebinčią merginą, kurios akyse atsispindėjo pavydas, tęsė žalsvaakė, -tad manau, galime eiti ieškoti, ramesnės vietos šiam likusiam vakarui.
  Vienintelis dalykas, kurio dabar norėjo klastuolė, buvo būti su jaunuoliu. Kadangi spėjo, kad grįžusi į bendrąjį kambarį ar bent trumpam atsiskyrusi nuo jo, būtų pasijautusi per daug vieniša ir liūdna, o mintys, apie į vampyrę paverstą mergaitę, nebūtų jos palikusios.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Danielis nudelbė akis į grindis.
-Nuoširdus rūpestis, princese,- sumurmėjo švilpis.
Kas jau kas, bet jis neįsivaizdavo tokio Christinos poelgio, ten iš tos nuostabos pro akis praleido švelnų kaip rožės žiedas raudonį ant grifiukės skruostų. Danielio antakiai šovė į viršų, net žandikaulis atvipo.
-Oh...na, ir tu...padarei...
Sumirksėjo kelis kartus. Merline, o dar ją įsivaizdavo išlepėle, nieko nemokančią padaryti! Christinos koja (pačios Christinos dėka) atrodė sveikutėlė ir švilpis lengviau atsiduso. Bet gal kiek susigėdo, kad taip jautriai sureagavo dėl šitokios nelaimės! Taip kartu ir pikta pasidarė burnoj. Ne, vyk šalin! Negalvok! Dar puota nesibaigė!
-Globėja?! - kažkas smogė širdin. Šviesią turkio užgožė citrinos geltona. Nė akimirkos suvokti, kokią nesąmonė galvojo apie Willy, nė akimirkos suprasti, kaip stipriai prašovė pro šalį. Globėja.
Prakeiktas, bet kartu ir palaimintas žodis. Kažkas turėjo nutikti baisaus, kad vaikas turėtų globėją. Tėtis, mama, teta, Kajus, Wrena, jis - jie visi turėjo savo gyvenimuose po globėją. Nužudytą arba gyvą, bet tave atstumūsį.
Danielius sumišo, sekundę veide sumėšavo pyktis, baimė ir skausmas. Bet tik akimirką.
-Oh, aš atsiprašau! Nežinojau! - linksmu balsu sušuko. Plaukų šaknys piktai nusidažė tamsiai žalia, tačiau šią žaibiškai užgniaužė alyvinė, sumišusi su geltona, spalva,- Gerai, turėsiu omeny!
Apsimetinėti nebuvo laiko ir buvo nutemptas į salės vidurį. O, vargutėliau!
-Ach..aš nežinau, ar mums pavyks...- suabejojo šis, neramiai dirsteldamas į susirinkusius hogvartsiečius. Vieni dar šoko, kiti šnekučiavosi,- Na, bet tebunie.
Įsivažiuoti į šokį buvo sunku, visokios mintys nedavė ramybės, bet, Švilpynės džiaugsmui, kūnas judėjo be jokių pastangų pagal muzikos ritmą. Žingsnis ten, žingsnis ten, pasisukti - vienu žodžiu, Danieliui gan sekėsi gerai. Galiausiai visiškai atsipalaidavęs, surizikavo pabūt džentemenu ir apsuko Christiną aplink jos ašį (na, na, na, žinoma, jei būtų vyresnis ir nutuoktų apie šokių meną daugiau nei apie vieną šokį, tai būtų pasielgęs daug "kiečiau").
Danielius įsišiepė. Jau nebesuprato, ar čia vis dar eksperimentas, ar statosi iš pykčių ir patyčių pamatų visapusiška (bet dar ne lygiavertė?) draugystė.

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Iš tiesų, pradėti pirmai, princesei neišeidavo, visados turėdavo kas nors pokalbį pradėti pirmesnis už ją, taip pat, šiuo atveju, negalėjo pirma pradėti šokti. Darėsi vėl ne drąsu ir gal net šiek tiek drovu. Christina vis dar negalėjo suprasti kas jai darosi, tokia niekad nebūdavo, žmonėmis nepasitikėdavo ir nelabai elgdavosi "tikrai". Galbūt dėl to, jog ją tėvas mokino būti stipria, nors tai nebuvo gerai.
-Ei, dvidešimt trečia taisyklė "niekados nesakyk, jog kažkas nepavyks",- Mirktelėjo akimi ir šyptelėjo.- Galbūt ta taisyklė yra skirta kilniesiems, bet esu tikra, kad viskas pavyks. Ji kartojo žingsnius, kaip ir šokio partneris ir žinoma, žvilgtelėjo viena akimi į laikrodį.
-Keturi dvejetai,- Kiek nustebusi pasižiūrėjo.- Sugalvok norą, Etanai. Mergaitė visad kai pamatydavo keturis tokius pačius skaičius, sugalvodavo norą. Tokia būdavo jos tradicija, tai darydavo jau nuo septynių metų. Ji net nesusivokė, kodėl tai sako jam. Vau, tobulai šoka..
-Beje, kaip jautiesi? Tau nekeista, kad kažkaip... kaip čia pasakius, susidraugavom?- Paklausė, šiek tiek suabejodama ar reikėtų to klausti šiuo metu. Fenekų gerbėja, vėl gražiai apsisuko ir vos vėl nenukrito. Jei nukrisčiau šį kartą- mirčiau. Iš tiesų, buvo kiek keista, jog globėja neatėjo pasisveikinti ar kažkas panašaus, na tikriausiai buvo užsiėmusi savo reikalais. Su tuo reikėjo susitaikyti. Ji pasižiūrėjo ar gyvūnai vis dar vietoje, visgi buvo sunku pasitikėti savo pussesere, kuri buvo Christinos nuomone, kvaila, neatsakinga ir nerūpestinga. Ne kartą yra mačiusi kaip pas profesorę rankinėje buvo buteliukas "vitaminų". Taip pat, cigaretės ir alkoholis. Na bent jau negėrė tiek kiek dar kita pusseserė Veronica Spellman. Apžvelgusi berniuko plaukus, dar labiau susižavėjo. Keista spalva, bet įdomi.
-Žinai, jeigu būčiau tokia kaip tu,- Padarė trumpą pauzę ir tęsė.- Metamorfmagė, tai padaryčiau, kad būčiau rožinių plaukų! Arba raudonų? Arba ne, žalių! Mergaitės galvoje, ėjo vaizdai kaip atrodytų su tais plaukais, tikriausiai mokinei netiktų, bet apie rožinius plaukus svajojo jau nuo šešių metų. Bet deja, ji net nežinojo kaip yra būnama metamorfmagu, ar nuo prigimties, ar nuo dar kažko. Savęs, metamorfmage nelabai galėjo įsivaizduoti, bet tikriausiai jai be galo patiktų tokia galia, keisti ką tik nori ir, bet kada.



*

Cindy Grant

  Vaikino ištartas patvirtinimas tik įtikino Cindy, kad šis tikrai sake tiesą, nemelavo ir jo jausmai buvo tikri, kas privertė švilpukę tik dar labiau džiaugtis ir dar plačiau laimingai šypsotis. Vaikino glėbys buvo šiltas, malonus ir saugus, buvo tiesiog malonu jame būti, o ši tobula akimirka, kuri kažkada taps tobulu ir smagiu atsiminimu, tik pridėjo prie to daugiau laimės.
  - Aš vis dar negaliu pilnai patikėti, kad tau tikrai patinku, - prisipažino švilpė ir rankyte nusišluosčiusi kelias prieš tai iš akių pabėgusias laimės ašaras, nežymiai atsitraukusi nuo vaikino, pažvelgė į jo šiuo metu daug jausmų rodančias ir įtraukiančias akis. Tačiau pilnai atsitraukti nuo vaikino ši negalėjo. Visų pirma, tam trukdė tvirtos Ryan rankos, esančios ant jos liemens, o visų antra, ji ir pati to nenorėjo, šio glėbys buvo per daug malonus.
  -Na, mano plaukai ir būtų išlikę ilgi, tačiau jie buvo nudeginti ir jų išgelbėti tikrai nebūtų pavykę, tad teko juos nukirpti, - droviai prisipažino mergina ir vėlgi nutraukusi akių kontaktą, švelniai padėjo galvą ant Ryan peties.
  Ėjo sekundės, minutės, laikas bėgo, o Grant šio suskaičiuoti, negalėjo nenorėjo ir nė nesistengė. Ši akimirka buvo tobula ir ši buvo įsitikinusi, kad jos nesugadintų niekas, net joks kažkur skubintis, nieko nelaukiantis laikas. Kurį laiką tarp jaunuolių tvyravo tyla, tačiau ji buvo pakankamai maloni, tokia maloni, kokia dar niekad nebuvo. Tačiau tyla ilgai nesitęsė. Ją nutraukė merginai jausmus jaučiantis vaikinas, kuris pasiūlė šiai pašokti. Kiek nustebęs žvilgsnis susirado Jones žvilgsnį, o į Cindy atmintį šovė atsiminimai, kaip vaikinas žiauriai sužeistas buvo per paskutinę užduotį.
  -Ryan, mielai su tavim pašokčiau, bet nemanau, kad tai yra pati geriausia mintis. Tu sužeistas, nenoriu, kad tau skaudėtų, - rūpestingai tarė švilpukė ir tikėjosi, kad vaikinas nesupyks. Ne, tikrai nebuvo taip, kad ši nenorėjo šokti. Ši net labai norėjo šokti su vaikinu, kuriam jaučią šiltus jausmus, tačiau tikrai nenorėjo, kad šis kęstų skausmą vien dėl to, kad pašoktų su ja.
  Pasirodo, kad taip greit visos gerosios vakaro žinios nesibaigė, kadangi atėjo laikas paskelbti čempionus. Žinoma, organizatoriai negailestingai, patys mėgaudamiesi tuo ir džiaugdamiesi matydami kenčiančius ir rezultatų nesulaukiančius burtininkus, tempė laiką. Šį kartą laikas bėgo be galo lėtai, o salėje visi buvo užgniaužę kvapą ir laukė rezultatų. Na, nevisi. Buvo vienas kitas mokinys, kuris nesidomėdamas rezultatais švarino vaišių stalą ir domėjosi tik skaniausiais patiekalais, tačiau tai niekam ir netrukdė. Galiausiai baigdami savo kankinimo laikotarpį, šie paskelbė nugalėtoją ir tamsiaplaukės veidą nušvietė dar platesnė šypsena.
  -Ryan, tu laimėjai! Tau pavyko! – netvardydama džiaugsmo kalbėjo ir be galo plačiai šypsojosi, - manau, kad turėtum nueiti atsiimti taurę. Visi tavęs laukia, Ryan. Nebijok, aš būsiu čia ir niekur nepabėgsiu.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Danielis beviltiškai papurtė galvą. Kiek iš viso yra tų taisyklių?
Darsyk apsuko Christiną.
-Mmhm...- tokiais keturiais dvejetais ir kita panašia velniava netikėjo, todėl ir neketino pagalvoti, tačiau,- Christina, vadink mane Danieliumi,- šyptelėjo nedrąsiai,- Čia mano tikras vardas.
Tada kiek sutriko.
-Ach....-Draugystė? Ar tai tiesiog taika?- Neįsivaizduoju. Tiesiog, dar apsimetęs esu. Žinai, tas miško pakraštys ir visa kita...- atlaidžiai šyptelėjo, tarsi, "klausyk, dabar galėčiau išrėžti dviejų valandų monologą, kaip aš dvejoju, bet nenoriu sugriauti šventiškos nuotaikos ir šitą mūsų pradžią."- O tu kaip? - paklausė šios, ignoruodamas anksčiau sužinotą kažkokią aštuonioliktą taisyklę.
Akies krašteliu stebėti aplinkinius darėsi nuobodu. Ir šokti taip pat. Mintys pynėsi viena į kitą, gimė naujos idėjos. O kur dabar Arabela? - lyg iš gilios dūmėtos praeities išniro prisiminimas, bet Danielis mąstė toliau.
-Rožinė?! - siaubas apėmė Danielio veidą. Pati nemėgstamiausia, neapkenčiamiausia spalva! - Tada reiškia visą laiką sirgtum. Jei raudona, tai pikta, o žalia - rimta,- vyptelėjo šelmiškai,- aišku, jei viską žiūrėtum iš jausmų pusės. Bet kodėl tau reikia būti metamorfmage? Tau tereikia išmokti transfigūracinį burtažodį Colovaria ir tavo svajonės išpildytos! Patikėk, išmokti burtažodį yra daug lengviau negu būti metamorfmagu.
Su keletu šokių žingsnių, Danielis pagaliau apsisprendė. Taip, skaudančios kojos irgi prisidėjo prie nutarimo.
-Klausyk, einam? Galėtume rasti vietą ir ten ramiai pasikalbėti,- sumurmėjo, pastebėdamas, kad kai kurie hogiečiai elgėsi šiek tiek kitaip. Gal mąstė apie pasitraukimą iš puotos? Kas bebūtų buvę, Danielis vis vien norėjo nieko nematomas pasikalbėti su Christina, gal net šį tą išsiaiškinti.


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Tokios reakcijos iš šokio partnerio nesitikėjo. Princesės manymu, rožinė buvo pati gražiausia ir mieliausia spalva, na žinoma, pirmoje visad buvo raudona, bet rožinė taip pat labai patiko.
-O kas? Negerai?- Paklausė, išgirdusi tokią reakciją.- S.. Sirgčiau? Negali būt, rožinė yra džiaugsminga spalva, man kažkada motina pasakojo, kad rožinė reiškia gėrį.- Paprieštaravo ji. Ji toliau klausėsi Danielio ir bandė kuo daugiau sužinoti apie metamorfmagystę, ši galia, mergaitei pasirodė pernelyg įdomi.
-Raudona, pikta? Aaaa, gal čia dėl to, nes reiškia velnią?-Paklausė šiek tiek nusijuokdama. Ji vis klausėsi jo ir geriau apgalvojusi, nusprendė, kad nelabai norėtų būti metamorfmage, jai buvo gerai ir taip, būti paprasta burtininke, o žiobarų pasaulyje, kilnia princese.
-Supranti, aš labai dažnai užmirštu burtažodžius, o transfiguracijos tiesą sakant... visiškai nemoku.- Atvirai tarė krikščionė. Mergaitė jau buvo šiek tiek pavargusi, nors ir miego dar nesinorėjo, norėjosi prigulti arba prisėsti ir pailsėti.
-Man kažkaip baisu dėl mano fenekų... ta prasme, mano turtai prie tetos Žanos, ir kažkada aš iš jos buvau pavogusi Debesėlį, bijau, kad ji gali atkeršyti, arba dar blogiau, pusseserė kažkur nueis, tetulė Žana numos ranka ir išeis, mano fenekai be priežiūros dingsta,- Išsipasakojo jam, princesė, truputį drebėdama. Na, bent jau čia nėra knisių ar dar kažkokio anties snapo dramblio, nes fenekai tikrai nebeegzistuotų..
-O taip, einame, šiek tiek pavargau..- Visiškai sutiko su juo ir nustojo šokti.- Apie ką kalbėsim?- Šyptelėdama paklausė. O, kaip tik dar atsigersiu kokio gėrimo.. Šitiek šokdama, tikrai ištroško. Christina pradėjo eiti link dvejų kėdžių, kurios randėsi šalia mažo staliuko, ant kurio buvo taip pat vaišių. Girdėjosi balsai, jog laimėjo švilpis. Mergaitė sekundei pakėlė antakius ir šiek tiek pasididžiavo, nes klastunyno ne itin mėgo. Ech, vis tiek jei dalyvaučiau burtų trikovės turnyre, be abejonių laimėčiau aš. Mokinė jau sėdėjo ant kėdės ir tikėjosi, jog ir Danielis prisės šalia. Garbanė pasiėmė kažkokio gėrimo, kuriame buvo kažkokie milteliai ir ruošėsi gerti. Pala, čia kartais ne Sabrinos gėrimas? Sumaišytas su narkot.... ne, negersiu. Apie tai prisimindama, patraukė gėrimą toliau ir įdėmiai ruošėsi klausyti draugo.
-Pasakok,- Įsišiepė ir vis nekantraudama laukė. 



*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Danielius atlaidžiau gūžtelėjo pečiais.
-Niekuo negaliu pakeist. Tokia jau tiesa. Nors tiesą sakant, pats nežinau, kodėl tam tikros spalvos reiškia tam tikrą jausmą. Pavyzdžiui, maniau, kad visi geltonos spalvos atspalviai reikš pozityvumą, bet pastelinė geltona rodo kerštą, o citrininė geltona - sutrikimą. Aš iš viso maniau, kad raudona reikš drąsą, bet ne, drąsa - šviesiai raudonai oranžinė.- šyptelėjo. Kaip buvo keista! Tai buvo pirmas kartas, kai su kitu kalbasi apie metamorfmagystę, kai apytikriai prieš tris metus pergyveno, kad bus kitų dėmesio auka, visi bandys įminti spalvų reikšmes...o dabar, pats laisvai sako! Nieko neverčiamas!
-Oh,- nustebo šviesiai turkios spalvos plaukų savininkas. Ne visi taip grsužė mokslus, kaip tu.- Tada nekokie reikalai.
Pala, ar mes kada dirbom kartu pamokoje? Merline, visiškai užmiršau! Giliai širdyje suvirpėjo noras pačią Christiną pamokyti keletos kerų. Bet sudvejojo. Ar suspės? Mokinosi kaip visada - daugiau nei reikia, o dar pradėjo svajoti apie magizoologo darbą, kažkur praktiškai išbandyti (Ar nebūtų visai puiku užkalbinti Ryan ir paprašyti tapti jo asistentu?). Todėl nusprendė apie pagalbą kol kas nutylėti. Gal kitais mokslo metais darbų sumažės, nes pirmame kurse pradėjo vėl peržvelginėti antro kurso programą?
-Tai tiesiog pasiimk ir viskas. Problema išspręsta,- patarė švilpis, nueidamas kartu su Christina prie vaiškų stalų,- Aš galiu palaukti, kol juos pasiimsi.
O tu nepamiršk, grįžęs užsižymėti pagalbos idėjos.
-Ar tau patinka magiški gyvūnai?- iš karto užklausė, vos klestelėjo šalimais ant kėdės.


*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Taip ir nutarė, nubėgti prie fenekų, juos pasiimti ir grįžti pas Danielį.
-Lauksi manęs,- Šiek tiek įsakė.- Ir niekur nepabėk,- Dar kartą įsakė ir nuėjo toliau nuo vaišių stalo. Savo mažylių be galo pasiilgo, turėjo jiems daug ką papasakoti, norėjosi šią akimirką juos tiesiog paglostyti ir stipriai apsikabinti. O va Sabrinos ir Žanos, baisiai nenorėjo matyti ir prisiminti. Ši pribėgo prie jų, ir kaip ir planavo, apsikabino Bubnį ir Mailą.
-Kaip aš jūsų pasiilgau!- Šiek tiek per jautriai sureagavusi, laikė du fenekus prie savęs. Su Žana ir Sabrina net nesiruošė kalbėtis, o tik pasiimti savo brangenybes ir grįžti atgal. Tačiau vis tiek, šioje vietoje pradėjo bendrauti su fenekais.
-Kaip jums sekėsi? Aš tai... šokau su vienu vaikinu, buvau šiek tiek nukritusi, einame, susipažinsite su juo,- Pasiėmė fenekus ant rankų ir greitai pradėjo neštis juos atgal. Kokie sunkūs, gi neduodu aš jums daug valgyt.. Grįžusi, šyptelėjo ir padėjo fenekus ant žemės.
-Danieli, čia Maila, o čia Bubnys,- Supažindino jį, su savo augintiniais. Garbanė taip pat, vis laukė kol prasidės pokalbis. Tiesą sakant, klausimas šiek tiek nustebino Christiną, nes nelabai suprato ar jis tinkamas šiuo metu.
-Nu žiūrint kokie...- Sumurmėjo, prisimindama knisių.- Pavyzdžiui, man patinka kniubučiai, dar patinka drakonai, bet tarkim knisiai... aš tiesiog gaunu traumą kai pamatau, kažkada draugė limuzine išsitraukė savo kažkokią Knysliukę, o aš kaip staugt pradėjau, galvojau, kad numirsiu ir dar prieš pat akis kišo, jo... žiauru, nu ir gi kodėl paklausei?- Įsišiepė, sau leisdama pažeisti aštuonioliktą taisyklę. Fenekai mielai klausėsi šeimininkės ir akytėmis žvilgčiojo į nematytą, o gal matytą, žmogų. Bubnys buvo labai jautrus, tad šiek tiek sucypė. Christina perbraukė pirštu per švelnų, oranžinį kailiuką, bandydama jį nuraminti.
-Beje, ką reiškia violetinė spalva?- Susidomėjo, atsiminusi, jog savo spintoje turi daugiau nei dvidešimt drabužių violetinių.



*

Devyniukė

     Baisiosios kovos jau praeity. Abu čempionai gali didžiuotis, jog puikiai (o gal jie save vertina kitaip? Nors šiandien čia svarbiausias ne jų pačių vertinimas, o komisijos ir teisėjų) įveikė visas tris mirtinai pavojingas ir kosmiškai sudėtingas užduotis bei šiandien yra sveiki ir gyvi. Visi atlikti veiksmai jau atlikti, viskas praeity, nieko jau nebepakeisi, dabar lieka tik laukti teisėjų vertinimo rezultatų ir nebesijaudinant linksmintis iškilmingoje Burtų Trikovės turnyro uždarymo puotoje. Žinoma, į ją buvo kviečiami visi Hogvartso gyventojai, ne tik čempionai. Visi visi - nuo mažiukų pirmakursių iki suaugusių Hogvartso profesorių - buvo pakviesti į puotą, vykstančią Didžiojoje salėje. Išsidabinę puošniais kostiumais ir dailiomis suknelėmis, berniukai ir mergaitės traukė į Uždarymo šventę. Tiek daug buvo atkentėta ir įveikta, jog dabar tikrai metas atšvęsti. Susikibę poromis, kurių ieškodami kai kurie jautėsi tarsi atlikinėdami vieną iš trijų užduočių, šį vakarą jie traukė į Didžiąją salę šokti, vaišintis, linksmintis ir, svarbiausia, sulaukti akimirkos, kuomet teisėjai paskelbs Burtų Trikovės turnyto nugalėtoją!