0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dafydd vis labiau ir labiau nervinosi. Jautė, kad kažkas tuoj atsitiks. Tik buvo visiškai neaišku, kas. Vaikinas nebūtų pernelyg nustebęs, jeigu būtų įgriuvusios didžiosios salės lubos. Ir tada kažkas išties atsitiko. Miona sutiko jį išklausyti! Velsietis jautė, kaip širdyje išsipūtė laimės balionas, kurį beveik iš karto susprogdino ir vėl atsėlinusi baimė. Taip, šį kartą jis būtinai nueis. Nepaliks merginos laukti. Net jeigu nualps, vis tiek ras būdą atsidurti sutartoje vietoje (vis tik klastuolis tikėjosi, kad jam neteks visko pliurpti čia ir dar puotos metu; tikėjosi, kad jiedu sutars naują vietą ir laiką). Bet kaip, po galais, jis sugebės ką nors pasakyti? Turbūt tik žiūrės į vieną tašką ir kaip koks kvailys tylės!
Kas gali būti blogiau už valsą? Tikriausiai nieko. Taip karštligiškai galvodamas, ką daryti, aiškino sau Dafydd. Lyg tyčia muzika buvo siaubingai lėta. Taip, tai galėtų reikšti, kad bus lengviau dėlioti kojas. Bet kur ten! Juk tą šokį moka visi! Visi, išskyrus ne ką kitą, o Dafydd.
- Tu? Bjauri? - labai tyliai sumurmėjo vaikinas. Tik ištaręs šiuos du žodžius suvokė, kiek jie gali pakišti minčių Mionai. Beliko viltis, kad per muziką ir šurmulį mergina jo neišgirdo.
Tada velsietis suprato, kaip merginai yra sunku. Juk jis yra visiškas nevykėlis šokių srityje. Ji šoka puikiai. Natūralu, kad nori paaiškinti, kaip tai daroma, bet bijo, nes nenori įžeisti jo, Dafydd, jausmų! Tai vaikiną privertė jaustis bjauriai. Jis puikiai suprato: jeigu nuolat nesielgtų kaip prakeiktas idiotas, viskas būtų daug paprasčiau!
- Viskas gerai, - sumurmėjo Dafydd, puikiai suprantantis, kad čia nėra nieko gero. Uždėjęs ranką merginai ant juosmens vos susilaikė jos iš karto nepatraukęs. Jautėsi taip, tarsi tą ranką kas degintų. Ir tikrai nesijautė esąs pasiruošęs vesti šokį. Tad tikriausiai reikėjo paklausyti merginos ir "leistis nešamam muzikos". Bet kur man, po velnių, žiūrėti? beviltiškai paklausė savęs raudonplaukis. Buvo daugiau nei aišku, kad merginai į akis nežiūrės. Žiūrėti kažkur į šoną? Iš viso absurdas! Atsargiai pradėdamas šokį jis nuleido akis žemyn, nors tai buvo kaip tik tai, ko Miona sakė nedaryti.
- Ne, aš negaliu, - vos po kelių akimirkų sustojo Dafydd. Jautė, kaip dega skruostai. Pats nežinojo, ko jis jau taip negali: tęsti šokio ar ir toliau stovėti taip arti Mionos. Labai norėjosi pabėgti į salės kampą, tačiau velsietis suprato, kad toks poelgis sugriautų viską, ką jis pastarąsias minutes taip atsargiai statė. Tad tik atsiduso ir pradėjo šokį iš naujo. Buvo beprotiškai sunku.

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Turbūt neturėjo tikėtis nieko kito. Šitaip pasielgusi su savo mėlynskverniu princu ant balto žirgo, negalėjo tikėtis, kad šis pasiliks ir gracingai nurijęs gumulą gerklėj ir visą savo garbę ir orumą pasidėjęs į šoną jai atleis. Būtų buvusi baisi naivuolė, tokia, kokios pasaulis neregėjęs.
Tačiau nesitikėjo ir perspėjimo, kad ši pasigailėsianti. Jergutėliau, tai tebuvo numintas batas, jam juk nė neskaudėjo (mat jo pirštai ryškiai kitoj dimensijoj). Ak, gal ir buvo neteisi juokdamasi iš jo, tačiau negalėjo būti vienintelė pasauly, kuri nesulaikytų juoko, sprūstančio iš galugerklio, tokioje situacijoje. Baltaplaukė nesivargino laikyti džiaugsmingų emocijų už uždarų durų. Na, varginosi, bet labai retai. Tik per laidotuves.
Jam nužirgliojus tolyn, Aurora paliko viena stovėti vidury salės ir akimirką svarstė, ką dabar daryti. Užėjo noras pasielgti kilniai, pakelti savo reputaciją jo akivaizdoje laipteliu aukščiau - ir visa tai tebuvo narcisistiškos, savanaudiškos ir išpuikusios asmenybės bruožas. Tik tai. Bet ar ji galėjo tai žinoti? Nė velnio.
Giliai atsidususi išsekė paskui mėlynšvarkį, pakeliui nuo kažin kokio stalelio prigriebdama pirmą pasitaikiusį pyragėlį. Tyliai sau apsiždiaugė, išvydus, kad anas toli nenuėjo, o ir kad jo kojos iki kelių nebeskendėjo grindyse. Prisiartinusi ištiesė pyragėlį (nutarė pernelyg neįsižeisti, jeigu atsisakys) ir menkai vyptelėjusi tarė:
- Atleisk, kad užmyniau ant bato, - pasistengė skambėti nuoširdžiai atgailaujanti, tik vargu, ar jai labai pavyko. - Bet tau juk nė neturėjo skaudėti, - pridūrė klausiamai kilstelėdama antakius.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
   Pavėpsojęs pro langą susidomėjo švarko kišenėje užtiktu siūlo galu. Įdomu, kokia to daikto istorija, iš kur jis kilęs ir ko matęs - kai pagalvoji, turėjo nemažai iškentėt, kol buvo modifikuotas į tokį tariamai labai vertingą daiktą.
   Shinohara pakėlė vaikiškai išplėstas ir nustebusias akis į ką tik prie jo prisigretinusią keistokos išvaizdos klastuolę.
   - Ant bato, hm? - pakartojo jis sutrikęs. Nuo tada jau buvo nutekėję tiek laiko ir minčių, kad kvaila bebuvo atsiprašinėti, bet kilnusis japonas, be abejo, šį taikų urvinio gestą buvo linkęs įvertinti.
   Visiems žinoma, kad katės irgi tempia savo sumedžiotą grobį šeimininkams pademonstruoti ir ,,palepinti", tad puikiai išsilavinęs ir tat išmanydamas mėlynasis abiem rankom priėmė pyragėlį ir lėtai, kilniai linktelėjo galva.
   - Tau atleidžiama, - dar norėjo pridurti merginos vardą, bet, kaip bebūtų gaila, jau buvo jį užmiršęs.
   Už Auroros stovėjo du juodai apsirėdę, aukšti ir raumeningi vyrai. Aurorai, - susiprato Hayato, nors ir ši sąsaja nepadėjo jam atsiminti šokių partnerės vardo.
   - Jūs suimamas už neleistiną ir viešą Praplečiamųjų kerų panaudojimą, - prabilo šie į jį, o Shinoharai atvipo žandikaulis.
   Sustingdytas ir nutempiamas tolyn jis tik gailiai vėpsojo į koridoriaus gale likusią mergaitę, o ant grindų gulėjo prakąstas pyragėlis.
   Beje, gerbiamus skaitytojus dar reikėtų informuoti, jog yra visai nemaža tikimybė, kad aplinkiniai šitą situaciją matė visai kitaip, negu įvairių sveikatos problemų turintis lakiausios vaizduotės koledžo atstovas.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
  Su Mayra buvo malonu šokti. Ji buvo pirmasis šokių partneris, nesumindęs Amirai kojų. Ko negalėjo pasakyti apie Durmštrango mokinius Ivaną Petrovą ar Adamą Freyrssoną. Kitų idiotų vardų net nebeatsiminė. Bešokdama Amira pradėjo svarstyti ką Mayra buvo pakvietusi į puotą. Sprendžiant iš to, kad dabar būsima abiturientė šoko būtent su Eliadė, tas pats partneris buvo paliktas "ant ledo". Jautė, kad jas stebi bent pora akių, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Šį kartą jos dėmesys sutelktas ties tomis pačiomis demoniškai tamsiomis akimis, švelnioje prieblandoje iš rudų virtusiomis juodomis. Panašias pirmą kartą pastebėjo ir būdama bibliotekoje.
  - Neblogai, o tau? - atsakė klastuolei. Kažkoks jausmas, turbūt nuojauta, kuždėjo tempti Mayrą iš šios nuobodžios vietos.
 

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Dešimt iš dešimt - taip Mayra įvertintų Amiros šokimo sugebėjimus. Apie savuosius net negalvojo - kaip visada, mokėjo tik leistis būti valdomai. Lėtas, migdantis muzikos ritmas, tvankus salės oras ir bendrai gera savijauta migdė, nors klastuolė visai nenorėjo užmigti vidury puotos.
-Hm... Žinai, gyvenimas. Nestovi vietoj,-nejučiomis ji nusuko akis į šalį.-Nei gerai, nei blogai, tiesiog... Abejonės. Kaip dabar, Morisą palikau, nuėjau pas tave. Galbūt būčiau visai išėjus. Galbūt būčiau prisigėrus ir užmigus ant laiptų. Pati nežinojau, kaip pasibaigs mano vakaras.
 Kūrinys baigėsi ir visos poros akimirkai sustingo. Žengusi žingsnį atgal, Mayra persibraukė delnais per susigarbanojusius plaukus. Salės drėgmė jiems patiko.
-Parodyk man vietą, kurios nesu mačiusi,-šyptelėjusi, klastuolė paėmė Amiros delną, siūlydama dingti iš salės. Jai buvo smalsu, kur švilpė ją nusives.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Bemiegės naktys, kuriomis sugalvoti užuominų sprendiniai galėjo apsaugoti nuo mirties, jau buvo pasibaigusios. Net jei ir norėtų, čempionai nieko nebegalėjo pakeisti. Visoms trims užduotims pasiruošta, visos įvykdytos, abu dalyviai išliko gyvi. Talentai, lazdelių mostai ir fizinis pasirengimas buvo atiduoti įvertinti teisėjams, iš kurių nieko nebūtų pavykę sužinoti iki pat nugalėtojo paskelbimo. Teliko laukti ir gal būt – ruoštis ketvirtajai, ne tokiai pavojingai, užduočiai. Susirasti porą, pasidabinti gražiausiais turimais drabužiais ir, pasiruošus pralaimėjimui ar saldžiai it cukrus pergalei, ateiti į didžiąją salę pasitikti savo likimo. Nors abu įgijo daug patirties, tik vienas dalyvis išeis su gerokai papilnėjusia pinigine bei garbe. O kuriam koledžui pasiseks didžiuotis, buvo galima tik spėlioti.
Prieš puotą buvo jaučiamas ne ką mažesnis sujudimas, nei prieš trečiąją užduotį. Kadangi puotoje buvo laukiamas kiekvienas, ruošėsi ne tik dalyviai, bet ir kiti, sudalyvauti bei gražiai atrodyti norintys mokiniai. Kartodami šokių žingsnelius, nes nenori partneriui ar partnerei numinti kojos, pasiruošdami pilvus maistui ar su draugais šnekučiuodamiesi, mokiniai žingsniavo link Didžiosios salės, kuri, kaip ir prieš ketverius metus, buvo papuošta gražiausiai - Burtų trikovės turnyro uždarymo, puotai.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Heidi iš lėto ruošėsi puotai. Šukomis braukdama, nuo trumpo popiečio miego susivėlusius, plaukus, mergaitė mąstė. Mintys kurios sukosi jos galvoje buvo labiau susijusios su praėjusiomis užduotimis, negu su įvykiais, kurie jos laukė. Jaunoji vampyrė vis dar negalėjo patikėti, kad buvo išrinkta dalyvauti šiame turnyre, o tuo labiau, kad įveikė visas tris užduotis, kurių metu nepatyrė didelių sužeidimų. Tuo šioji džiaugėsi, tačiau taip pat jautėsi blogai, kadangi teko girdėti, kad Ryan paskutinės užduoties metu, buvo sunkiai aplamdytas vėjo.
  Pažvelgusi į laikrodį, atsispindintį veidrodyje, tamsiaplaukė pastebėjo, kad jau buvo beveik laikas, kuomet šioji susitarė susitikti su Quentin. Greitai baigusi, jau kelias minutes, tęsiama darbą, klastuolė persirengė į suknelę, kurią nusipirko vienoje iš Veniso parduotuvių. Nors šią pirko, ketindama apsivilkti kaip paprasta dalyvė, tačiau dabar teko tai daryti kaip čempionei, kuri pretendavo į laimėtojos titulą. Nužvelgusi save veidrodyje, Heidi šiek tiek pasitaisė, bandančias nuslinkti, rankoves ir nusprendė, kad jau yra pasiruošusi puotai. Aišku dar buvo dalykų, kuriuos ji galėjo padaryti, norėdama iš savęs išspausti maksimumą, tačiau nematė esmės to daryti, kadangi nesiekė didelio grožio.
  Išlindusi iš kambario, mergaitė patraukė per bendrąjį kambarį ir išlindo į požemį. Jaunąją vampyrę pasitiko šiokia tokia vėsuma ir jos kūnu nubėgo šiurpuliukai. Nors ir buvo šaltakraujė, tačiau šį jausmą vis dar sugebėdavo patirti arba bent įsivaizduodavo, kad jį patiria. Truputį apsidairiusi, tamsiaplaukė peržvelgė mokinius, kurie stovėjo grupelėmis ir bendravo, laukdami savo draugų ar poros. Nors tai ir nebuvo pirmas kartas, kai eidavo pro taip susirinkusius žmones, tačiau tuo metu, klastuolė vilkėdavo apsiaustą, kuris slėpė visą, kitais rūbais nepridengtą odą, o taip pat, tuo metu nebuvo puotos diena, kurios metu turėjo būti išaiškintas čempionas. Tad tai vertė Heidi jaustis keistai ir nelabai maloniai.
  Tankiais ir greitais žingsniais, mergaitė kilo aukštyn, keliaudama link didžiosios salės. Praėjus vos kelioms minutėms ji atsidūrė ten ir turėdama šiek tiek papildomo laiko, apsidairė po ją, norėdama suprasti, kokioje aplinkoje, teks dalyvauti. Praėjo dar šiek tiek laiko ir jaunoji vampyrė tik dabar suprato, kad laikrodis esantis kambaryje, yra nustatytas bent dešimt minučių į priekį. Tai reiškė, kad tamsiaplaukė čia atėjo per daug anksti.
  Klastuolė vėl pradėjo eiti, tik šį kartą iki įėjimo į grifų gūžtos bendrąjį kambarį, ketindama ten pasitikti ir šiek tiek nustebinti Quentin. Praėjo minutė, kita ir Heidi pagaliau atsidūrė ten. Stovėdama prieš paveikslą, kuris įtariai stebėjo ją, mergaitė nesijautė labai jaukiai, bet nusprendė jį tiesiog ignoruoti ir elgtis lyg tai būtų paprasta žiobarų laiptinė, kurioje paveikslai nejuda ir tik slepia įėjimą. Atrodė, kad žmogysta paveiksle laukia, kol šioji pasakys slaptažodį, tačiau jaunajai vampyrai teko ją tuo šiek tiek nuvilti, kadangi jo nenumanė, o ir neplanavo brautis į kito koledžo bendrąjį kambarį.
  Laikas ėjo, tamsiaplaukė ėmė šiek tiek nekantrauti, tačiau suprato, kad atėjo šiek tiek per anksti, tad teko dabar kentėti to pasekmes. Taip pat buvo galima spėti, kad jaunuoliui, galbūt reikia šiek tiek daugiau laiko pasiruošimui, negu vidutiniam vyrui. Tad klastuolė buvo pasiruošusi duoti laiką, kurio jam reikės ir net jei privalės, paaukoti taurės įteikimo ceremoniją, kad jis tai padarytų neskubinamas. O tuo labiau nenorėjo leisti šiam vaikščioti vienam, kad ir tokį trumpą atstumą, kadangi buvo prisižadėjusi jį saugoti ir nenorėjo laužyti pažado.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Heidi Mollson »
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
  Stovėdamas prieš bendrajame berniukų kambaryje esantį veidrodį vaikinas žvelgė į savo atvaizdą ir kiek abejojo dėl į ėjimo į puotą. Juodas, būtent šiai progai už paskutines santaupas nupirktas kostiumas, buvo tvarkingai prigludęs prie kūno, atrodė tvarkingai ir gražiai, kiek patraukliai. Aprangoje dominavo juoda spalva, kuri gan tiko ir patiko vaikinui, tačiau šis vis dar abejojo. Galbūt tai buvo šiokio tokio jaudulio sukelti padariniai? Ne, Quentin nenorėjo sau pripažinti, kad jaudinasi dėl tokio dalyko. Man niekas nerūpi ir aš dėl nieko nesijaudinu.
  Dar kartelį pasitvarkydamas juodą švarką, išvaikydamas visas savo abejones, sutvarkė paskutinę įvaizdžio detalę – plaukus. Užsidėjęs juodą skrybelę ant galvos, taip pabaigdamas savo įvaizdį, grifukas paskutinį kartą pažvelgė į veidrodį. Paskutinį kartą šis save tokį matė per tėvo laidotuves, kuriose neapsilankė niekas kitas, buvo tik jis vienas. Tik šį kartą viskas buvo kitaip, Yann veide nebeatsispindėjo emocijos, nebebuvo tą dieną per kraštus besiliejančio sielvarto, skausmo ir liūdesio, jis nieko nebeišdavė jomis, o ir proga buvo daug linksmesnė negu tą dieną.
Nors linksmumo vaikinas bent kol kas visiškai nejautė.
  Žvilgtelėjęs į ant rankos esantį juodą, šiek tiek auksinės spalvos turintį laikrodį, vienintelį tėvo palikimą, Beaux suprato, kad nebegali daugiau būti šiame kambaryje, kad ir kaip to norėtų. Heidi turbūt jau laukia. Paglostęs marso sakalo pakaušį šis gan sparčiu žingsniu išėjo iš kambario, kuriame praleisdavo didžiąją laiko dalį. Nusileidęs laiptais žemyn, nežvilgtelėdamas į nei vieną žmogų, buvusį bendrajame kambaryje, išėjo iš jo.
  Vos tik paveikslui prasivėrus, vaikinui žengus pirmą žingsnį iš bendrojo grifukų kambario, už šio akių iškart užkliuvo žavi tamsiaplaukė. Akys automatiškai nužvelgė žemo ūgio, gražiai atrodančią merginą, o kol ši vis dar buvo nusisukusi, veide sekundėlei atsirado žavus, paprastas šypsnis. Tačiau supratęs kas vyksta, supratęs, kad šypsosi, vaikinas kaip mat grąžino į veidą savo įprastą veido išraišką.
  Heidi ši diena svarbi...
  O ji pradeda tapti svarbi tau, idiote.
  Vaikinas nežymiai papurtė galvą, taip išvarydamas visas galvoje susikaupusias ir nesąmones krėčiančias mintis. Šis puikiai suprato, kad vieninteliam žmogui, kuriam jis bent kiek rūpi, ši diena buvo svarbi ir jis negalėjo jos sugadinti, tad turi persiplėšti per save ir pasistengti ją padaryti geresne.
  - Heidi, nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Atrodai gražiai, - Ramiu balso tonu tarė Quentin, taip bandydamas atkreipti klastuolės dėmesį nuo paveikslų, pagirdamas šios vakaro įvaizdį. Priėjęs prie merginos šis švelniai suėmė jos delną ir sunėrė rankų pirštus, kas net pačiam vaikinui buvo kiek keistoka ir neįprasta.
  Šiandienai, tik šiandienai turiu tapti senuoju Quentinu ir leisti Heidi pasidžiaugti šiuo vakaru. Man pavyks.
  - Eime? - Kilstelėjo antakius ir pažvelgė į jaunąją vampyrę laukdamas jos atsako. Vaikinas tikrai stengėsi iš savęs išvaryti šaltumą, parodyti kiek daugiau emocijų, nors šiam tai nesisekė labai gerai...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Nusisukusi nuo paveikslo, slepiančio įėjimą į raudonojo koledžo bendrąjį kambarį, Heidi ėmė stebėti paveikslus. Kadangi šioje pilies dalyje beveik nesilankė, tad laukdama Quentin, mergaitė galėjo stebėti įvairius ir dar nematytus paveikslus, kurie dėl savo judėjimo ir gebėjimo mąstyti, buvo žymiai įdomesni už žiobariškus. Taip pat burtininkų sukurti, buvo ir geresni, ir tiko beveik kiekvieno skonio asmeniui, ne taip kaip magiškų galių stokojančių žmonių, kurie kaip meną laikė, ant sienos pakabintą bananą ar baltos drobės užpaišytas kelias dažų juostas ar dėmes.
  Dar šiek tiek apsižvalgiusi aplinkui, jaunoji vampyrė pažvelgė į apačią, šiek tiek nusistebėdama aukščiu, kuriame ji buvo. Nors ir žinojo, kad nėra labai arti pamatų, tačiau vistiek buvo keistoka, kad ji yra taip aukštai ir kad pasiektų apačią, turėjo nusileisti keliomis dešimtimis ar net keliais šimtais laiptelių. Vis dar stebėdamasi, tamsiaplaukė neišgirdo kaip prasivėrė slaptos durys ir pro jas praėjo jaunuolis. Išgirdusi šio balsą, klastuolė šiek tiek nusigando, kadangi to nesitikėjo. Greitai atsisukusi, Heidi nužvelgė prieš ją stovintį vaikiną.
  -Sveikas, ir tu gražiai atrodai. Tau labai tinka tokia apranga, -pagyrė Quentin mergaitė, šiek tiek nurausdama ir šyptelėdama, kadangi taip pat sulaukė pagyrimo.
  Kitą nustebimą, jaunoji vampyrė patyrė, kai buvo paimta už rankos. Tamsiaplaukė buvo labai įsitikinusi, kad jie ramiai, lyg paprastą dieną nusigaus iki salės, tačiau šiam keistam ir niekada nepatirtam įvykiui nesipriešino. Klastuolė jautė, kad vaikinas labai stengiasi dėl to, kad jai puota praeitų maloniai. Švelniai linktelėjusi į klausimą, Heidi nusprendė, kad vertėtų išsakyti ką mano apie tai.
  -Nereikia, man užtenka, kad sutikai eiti, -maloniai pasakė mergaitė, nenorėdama, kad jaunuolis persistengtų ir bandytų tapti tuo kuo nėra. Kadangi spėjo, kad anksčiau ar vėliau, jis sugebės rodyti savo emocijas, ne per prievartą.
  Dar kartą apsidairiusi, jaunoji vampyrė pradėjo eiti salės link, leisdama Quentin vesti, kadangi nemanė, kad būtų gera mintis, tai daryti jai.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
  Vaikinas tikrai labai stengėsi paversti šią dieną Heidi linksma, smagia ir ypatinga, stengėsi persiversti per save ir parodyti bent kažkiek emocijų, nors šios būtų ir netikros, pradžiuginti ją, nors tai nesisekė labai gerai. Tačiau ištarti vampyriukės žodžiai leido šiam atsipūsti ir atsipalaiduoti, vėl būti tokiu, kokiu buvo įprastai ir nesistengti rodyti emocijas, kurios nebuvo tikros.
  -Ačiū, - tarė Quentin ir nė pats nepajuto kaip nuoširdžiai, tačiau vos pastebimai ir trumpai šyptelėjo. Nors ir šis nebesistengė elgtis taip, kaip jam neįprasta, tačiau tamsiaplaukės rankos vis vien nepaleido, kadangi tai buvo keistai, savotiškai malonus ir jaukus gestas.
  Žingsnis po žingsnio ir du, atrodo visiškai skirtingi, tačiau kažkiek ir panašūs burtininkai, žygiavo tuščiais Hogvartso koridoriais. Nė iš vieno, nė iš kito jaunuolio lūpų, pakeliui, salės link, neišėjo nė vienas žodelis, tačiau ta tyla, tie žingsnių aidai tuščiuose koridoriuose, buvo savotiškai malonūs.
  Ilgai žygiuoti neteko ir tuoj pat jaunuolius pasitiko gražiai papuošta ir apšviesta salė, kitų puotos svečių džiaugsmingas šurmulys. Rodosi, kas visi buvo labai patenkinti ir džiaugėsi Hogvartse vykstančia puota, būsimais šokiais, turnyro rezuktatais, o kiti galbūt tik galimybę nemokamai ir skaniai prisikišti pilvus.
  Nė neįžengęs į salę Quentin sustojo ir tokiu veiksmu tarsi paskatino sustoti ir Heidi. Kitų žmonių šurmulys buvo neįprastas, vaikinas nesilankydavo tokiuose vietuose, tačiau šį kartą tai atrodė visai pakenčiama, galbūt net visai malonu, kas net jam pačiam pasirodė kiek keista.
  - Šita aplinka atrodo keistai ir neįprastai, tačiau galėčiau prie to priprasti, - dar kartą žvilgsniu perbėgdamas per puotai paruoštą salę, o galiausiai žvilgsnį grąžindamas prie dailiai pasipuošusios žemaūgės, emocijų nerodančiu balsu pakomentavo aplinką Yann'as. Kad ir kaip bebūtų keista, klastuolės rankos šis paleisti nenorėjo ir nė negalvojo apie tai. Tai leido pasijausti Quentinui geriau, ramiau. Tai vertė jaustis taip, tarsi kažkas jam pasaulyje yra likę, jis nėra vienas, vienišas ir niekam nerūpimas, taip, tarsi jis kažkam rūpi...


*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Išgirdusi, kad Quentin, vietoj to, kad pareikštų prieštaravimą prieš Heidi leidimą, padėkojo ir pavirto savimi pradžiugino šią. Aišku mergaitei patiko vaikino šypsena, tačiau jai buvo maloniau, kai kiti buvo savimi ir nebandė apsimesti kažkuo kitu, norėdami, kad ji jaustųsi maloniau. Atsisukusi į jaunuolį, jaunoji vampyre nuskanavo šio veidą, kuris nors ir buvo kiek susiraukęs ir nereiškiantis jokių jausmų, tačiau jai atrodė, kad jame gali įmatyti ir nedidelę džiaugsmo dalelę. Tai labai pradžiugino tamsiaplaukę, kadangi ši žinojo, kad tos kelios dienos, praleistos sekiojant jį dešimtį ir daugiau valandų nepraėjo veltui. Šitai leido šiai didžiuotis savimi, kadangi apsaugojo jį, nuo galimų grėsmių, kurių nei vienas iš jų nepatyrė bei taip pat sugebėjo atrasti užslėptus jausmus ir taip iš bejausmio, pavertė į turintį bent nedidelį džiugesio lašelį, vaikiną.
  Greitu žingsniu ir tylomis, jiedu abu pasiekė didžiąją salę ir sinchroniškai sustojo prie įėjimo, nedrįsdami eiti tolyn. Nors kelionė ir praėjo tyloje, tačiau tai klastuolei net gi labiau patiko, nes tai reiškė, kad niekam nereikėjo aiškintis, kodėl ji pasirinko jį, kaip puotos porą. O taip pat galėjo pokalbių temas, pasilikti ateičiai.
  -Taip, -nutęsė mergaitė. -Mano skoniui per daug žmonių, -nusijuokė. Iš dalies norėjo, kad puota vyktų tik čempionams, jų pasirinktoms poroms ir dar keliems mokiniams, kurie buvo to verti. Aišku buvo smagu, kad ir kiti turėjo galimybę atšvęsti, tačiau tokiems žmonėms, kaip jaunoji vampyrė, norėjosi šiek tiek daugiau ramumo.
  Stebėdama įeinančius ir išeinančius mokinius bei darbuotojus, tamsiaplaukė tyrinėjo juos, bandydama išsiaiškinti kaip jie jaučiasi. Buvo panašu, kad visi geros nuotaikos, tad tai pradžiugino klastuolę, kadangi jai patiko, kai žmonės būdavo laimingi. Heidi nejučiomis labiau suspaudė, šilumos pilną Quentin, ranką, kas ją šiek tiek išgąsdino.
  -Atsiprašau, netyčia, -šyptelėjo vaikinui, atsiprašydama už tokį nedidelį savo poelgį.
  Stovėjimas susikabinus rankomis mergaitei patiko. Nors tai ir nebuvo dalykas, kurį ji būtų norėjusi daryti diena iš dienos, tačiau tokią akimirką, šitai buvo malonu. Jaunoji vampyrė galėjo pasijausti taip, lyg turėtų kažką svarbaus Hogvartse. Aišku taip ir tikriausiai buvo, tačiau prie to pojūčio dar nebuvo pripratusi, tad tai buvo labai keista. Eh kad tokių akimirkų pasitaikytų dažniau.
  -Einam? -dar kartą nukreipusi žvilgsnį į jaunuolį, o tuomet į salę, paklausė tamsiaplaukė. Nors ir nesinorėjo eiti ten, kur buvo daug žmonių, kadangi neįsivaizdavo, ką turėtų daryti ar elgtis po to, tačiau taip pat norėjosi įsivelti į šurmulį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Heidi Mollson »
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Hogvartsu, mergina vis labiau domėjosi, juk buvo kerėjimo profesorė, buvo smalsu, kas ten vyksta kai mokiniai nebūna pamokose. Tikriausiai, mielai skaito knygelę, groja kokia gitara.. Šios mintys, visad nuramindavo vilkolakę. Apie burtų trikovės turnyrą, baltaplaukė sužinojo tik iš pusseserės, na ir šiaip, buvo nugirdusi iš mokinių kurie laksto koridoriais. Nugirdo ir apie puotą, kuri vyks didžiojoje salėje. Ilgai užsibūti ji ten nesiruošė, tik šiaip, pasižiūrėti kaip kiti šoka ir kaip mieliems zuikučiams sekasi, taip pat, pabendrauti norėjosi su pussesere, galbūt ją sutiks, o galbūt teks ir pačiai pašokti, juk neatėjęs- nežinosi. Savo kambaryje, Sabrina vis ieškojo ką galėtų apsirengti, savo stiliumi ne itin rengtis norėjo, nes tikriausiai po jos atėjimo, visi žmonės būtų negyvi. Spintoje buvo vien tik juodi drabužiai, juodos kelnės, švarkai, marškiniai, buvo tik viena, ilga, juoda suknelė. Ją užsivilko ir gal visą pusvalandį, žiūrėjo į veidrodį kaip atrodo. Galvos, kad kažkokia keista aš.. nors, jau galvoja Pagaliau nustojusi į save vėpsoti, pasišukavo šiek tiek savo baltas garbanėles ir apsisukusi ratu su ilga suknele, ruošėsi eiti. Pakeliui, pasiėmė šiltos, ramunėlių arbatos nusiraminimui ir pasakiusi sau mintyse, kad viskas bus gerai, jau tikrai, pradėjo eiti link didžiosios salės. Didžiojoje salėje buvo pilną vaišių ir kitokių užkandžių. Taip pat, pamatė mokinius, kuriuos mokino ir jiems, plačiai nusišypsojo.
-Heidi, - Šyptelėjo, šitaip pasisveikindama. Pamačiusi, dar ir kitą vaiką, maloniai užkalbino. -Quentin, ką čia veikiate? Labai gražiai atrodote kartu,- Pagyrė ir nuėjo toliau.
Ant stalo buvo gėrimų, vieną iš jų pasiėmė. Kaip tik metas išgerti savo tabletes. Vieną tabletę nuo galvos skausmo mestelėjo į gėrimą ir šiek tiek pamaišė šaukšteliu.

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
  Nežinia kas vyko su Quentino jausmais, emocijomis, su jo mintimis, bet šio veide sekundėlei vėl atsirado menkas, tikras ir šiltas šypsnis, kuris greit dingo, tačiau vaikino veidas nebebuvo toks šaltas, be emocijų, koks būdavo prieš tai. Jame vis vien atsispindėjo šiek tiek emocijų, kas buvo keista net pačiam grifukui. Galbūt vaikinas ir pats norėjo vieną vakarą grįžti į tikrąjį save, nebegalvoti apie visai dar neseniai įvykusius baisius įvykius, pabūti kitokiu, ne vien dėl to, kad Heidi šis vakaras taptų ypatingu, svarbiu ir smagiu, o ir dėl to, kad suprastų, kad dar gali gyventi, o ne tik egzistuoti...
  - Nesuprantu kam reikėjo tokio didelio renginio, bet tikiuosi, kad tapsi čempione ir šis vakaras tau bus įsimintinas, nes tu to tikrai nusipelnei, - kalbėdamas taip, kaip jam neįprasta, tačiau kalbėdamas tai, ką mano, tarė tamsiaplaukis.
  Šis jau pradėjo pamažu pasitikėti Heidi, bet pasitikėjimo lopinėlis buvo labai mažas. Toks mažas. kad prie jo reikėjo dar tikrai daug dirbti ir jį plėsti, kadangi šis mažas pasitikėjimas galėjo be galo greitai dingti ir nebegrįžti. Net prie savo globėjos Quentin neišspausdavo nė mažiausio šypsnio, neparodydavo jokių emocijų. Jam tiesiog nerūpėjo ir šis vis dar manė, kad Briellė turėjo išsirinkti bet kokį kitą vaiką iš vaikų namų, bet ne jį. Tad vienai iš nemėgstamiausių ir keisčiausių Hogvartso profesorių priėjus prie jaunuolių, vaikinas ir vėl grąžino savo įprastą, bejausmią ir emocijų neturinčią veido išraišką, kuri aiškiai rodė, kad Yann'as nenori su ja kalbėti ir tegu ši greičiau dingsta nuo judviejų, nekiša savo erzinančio veido ten, kur nereikia.
  - Ačiū, - trumpai, netikrai ir šaltu kaip ledas balsu padėkojo profesorei šis, visiškai nenorėdamas, kad ši tęstų pokalbį toliau, kištų savo nosį ten kur nereikia. Rodosi, kad grifuko maldos buvo išklausytos ir profesorė taip pat greit kaip ir atsirado, taip pat greit ir pasišalino, nužingsniavo savais keliais. Turbūt erzint kitų mokinių ir kištis į jų reikalus.
  - Eime, - Kiek tvirčiau spustelėdamas vampyriukės ranką, jau kalbėdamas nebe tokiu šaltu balso tonu, nenorėdamas, kad per didelę įvairiausio plauko burtininkų minią ši pasimestų nuo jo, tarė Quentin. Vaikinas į salę įžengė pirmasis ir atsargiai pradėjo vestis klastuolę pro žmonių minią, staliuko su gėrimais link, tačiau pamatęs, kad būtent prie jo ir stovi šio nemėgstama profesorė, kiek pasigailėjo to. Deja, tačiau apsisukti ir eiti atgal jau buvo per vėlu, kadangi šis nenorėjo, kad Heidi ir vėl tektų brautis per minią, kas tikrai nebuvo labai malonu, tad teko tik susitaikyti su šia mintimi ir nusivesti ją prie staliuko su gėrimais. Paėmęs vieną gėrimą į rankas, šis pirmiausia davė jį merginai, o tik tada pats pasirūpino savimi ir pasiėmė gėrimą ir sau.
  - Taigi, Heidi, aš vis dar žinau labai mažai apie tave, - tarsi duodamas užuomeną, kad nori išgirsti daugiau, kiek leisdamas sau pačiam atsipalaiduoti ir nebebūti visad tokiu šaltu vaikinu, kuriam visiškai niekas nerūpi, paklausė Beaux. Šio žvilgsnis pakankamai ramiai žvelgė į žemesnės merginos akis, o veide atsispindėjo atsipalaidavimas ir ramybė.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Puota kiek gąsdino Švilpynės koledžo atstovą. Ji gal netgi buvo jam baisesnė visas praėjusias užduotis. Jis neišdrįso į puotą pakviesti savo simpatijos Cindy, tad pakvietė kažkokią gana matytą trečiakursę. Jos vardas Nikolė, atrodo, kad ji iš Varno Nago. Per daug į detales nesigilino, tiesiog nenorėjo eiti į puotą vienas. Mąstė pakviesti į puotą Heidi, bet greitai suprato, kad ji matyt turės porą. Juk ji galėtų būti laimėtoja, vaikinai tikrai neatsisakys tokios progos. Juk laimėtojos nedažnai pasitaiko. O kodėl ir manęs niekas negalėtų pakviesti? Kodėl vaikinai visada turi atlikti pirmą žingsnį? Taip labai nesąžininga. pagalvojo vaikinas atsidusdamas ir susiraukdamas. Buvo dėl to labai nepatenkintas. Pats daug labiau norėtų būti pakviestas nei kviesti kažką, bet, deja, buvo vaikinas. Dėl to jaunuolis atsiduso ir pavėlė savo plaukus. Jam bemąstant apie visus kvietimus, berniukas suprato, kad baisiai vėluoja pasiruošimui. Jis tyliai nusikeikė ir pradėjo rengtis kostiumą. Kiek strigo su marškinių sagstymu, kadangi labai skubėjo ir sagstė kas dvi sagas. To pasekoje vos baigęs sagstytis turėjo iš naujo persisagstyti, kadangi viskas buvo susegta kas antra saga. Susitaisęs sagas apsirengė kostiumines kelnes iš marškinius. Tada užsidėjo tą taip vadinamą ,,varlytę'' juodą kaspinėlį, kadangi kaklaraiščio užsirišti nesugebėtų arba sugebėtų, bet užtruktų valandą, o jis juk jau ir taip baisiai vėluoja. Baigęs rengtis išbėgo iš Švilpynės kambario ir nubėgo į puotos vietą. Čia apsižvalgė ieškodamas šio vakaro palydovės, bet jos neįmatė minioje. Po kelių minučių dar kartą apžvelgė salę ir joje galiausiai pamatė Nikolę. Ši atrodė visai neblogai, bet vaikinukas žinojo, kad to jai tikrai nepasakys. Juk jo mintyse sukosi viena mergina - Cindy. Bet jam pritrūko drąsos, kad jis pakviestų ją. Berniukas susinervinęs ir nuliūdęs atsiduso, o tada greitu žingsniu nuėjo prie Nikolės.
- Sveika, tai pašokim turbūt? - pasiūlė vaikinas nutaisydamas netikrą šypseną, kuri atrodė kaip tikra. Tada ištiesė ranką mergaitei kviesdamas ją šokiui. Nors ji buvo žemesnė ir jaunesnė, dėl ko viskas buvo keista, dėl vieno šokio niekas nenumirs. Juk po to šokio vaikinukas greičiausiai tiesiog dings iš puotos ir nueis į berniukų kambarį, ten pasiims knygą ir tiesiog skaitys. Na, arba pasiims bloknotą ir pieš. Gal net įlįs į savo kuprinę pabūti su gyvūnais, nors ir abejojo tuo, kadangi visiškai neturėjo nuotaikos. Plius jam vis dar skaudėjo nemažai kūno dalių po vėjo mėtymo. Tad dėl šios priežasties ir šokiai jam buvo šioks toks košmaras. Juk dėl kojų skausmo jis galėjo būti tikrai prastas šokėjas ir net netyčiomis numindyti savo partneriai kojas. Dėl to jis eilinį kartą atsiduso, bet šypsenos nepaslėpė, toliau vaidino patenkintą vaikiną. Jis juk gali taip pat laimėti turnyrą ir tapti laimėtoju, tad turi atrodyti laimingas. Laimingiausias pasaulio vaikinas. Bet, deja, toks nebuvo, nes Cindy nebuvo šalia. Jis tik dabar stovėdamas čia suprato kaip norėtus jos draugijos dabar. Ji matyt suprastų ir tai jei jis numintų jai koją ar kažką.
Bemąstydamas apie Cindy ir visus kitus dalykus, švilpis prisiminė, kad Nikolė laukia šokio. Penkiolikmetis kiek tvirčiau suėmė jos ranką, kita laisva ranka apsikabino ją per liemenį irgi labai silpnai, o tada pradėjo judėti lėtais valso žingsneliais. Šiaip mokėjo šokti ir įvairesnių šokių, kadangi žiobarų mokykloje įvairių šokių jį mokino kažkokia ragana, bet jų pašokti negalėjo dėl skausmo jaučiamo po nemaloniosios vėjo atakos labirinte. Labai gerai, kad po tos vėjo atakos švilpis bent gyvas sugebėjo išeiti iš labirinto.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
  Laukdama Quentin atsakymo ir stebėdama šį, Heidi klausėsi šurmulio, kuris jai buvo žymiai garsesnis ir labiau įkyrus, negu kitiems dalyviams. Nors tai ir nebuvo pats didžiausias garsas, kurį jos ausys buvo girdėjusi, tačiau vienaip ar kitaip jis buvo žymiai per garsus, tad buvo sunkoka susikaupti ties vienu balsu, šiuo atveju vaikino, tačiau mergaitė stengėsi tai daryti kiek galėdama geriau. Klausydamasi jaunuolio, jaunoji vampyrė suprato, kad šiam taip pat nepatinka toks didelis renginys ir būtų mieliau atšventęs tai, kiek anksčiau tamsiaplaukės apgalvotu būdu.
  Praėjo dar šiek tiek laiko ir prie jų prisiartino maisto profesorė. Klastuolė tuo nebuvo labai patenkinta, nes buvo galima numanyti, kad šioji pradės kalbėti apie kažką labai neįdomaus ir sutrikdys jų gerai leidžiamą laiką, o to šioji visiškai nenorėjo. Sulaukusi tik pagyrimo Heidi šiek tiek nustebo, kadangi nesitikėjo tokio trumpo burnos pravėrimo iš šios, tačiau suspėjo atsigauti ir padėkoti už tai.
  -Ačiū, -pavymui linktelėjo mergaitė.
  Nebuvo panašu, kad grifiukui ji taip pat labai patinka, tačiau šiai kažkas tiesiog neleido išreikšti tokių pat emocijų. Norėdama šiek tiek jį paerzinti, dėl sušaltėjimo, jaunoji vampyrė pagriebė skrybėlę nuo vaikino galvos ir užsidėjusi ją ant savo, pakedeno šio plaukus.
  -Negražu taip elgtis, Quentin. Kol netapsi mandagesniu, skrybėlė bus mano, -nusijuokdama „pamokė“ tamsiaplaukė.
  Sulaukusi keliavimo pritarimo, klastuolė nusekė paskui, būdama dėkinga, kad šis stipriau ją paėmė už rankos, kadangi spėjo, kad kitaip ji būtų pasimetusi šurmulyje. Vedina prie gėrimų staliuko, Heidi dairėsi po salę, stebėdama įvairius ir puošnius rūbus vilkinčius mokinius, kurie, jai praeinant pro šalį, atsisukdavo pasižiūrėti į Klastūnyno čempionės aprangą. Pagaliau jiedu prasibrovė pro minią žmonių ir atsidūrė prie gėrimų. Gavusi stiklinę keisto ir dar niekadas nematyto skysčio, mergaitė linktelėjo, padėkodama jaunuoliui už tai.
  -Ačiū, -nusprendusi, kad reikėtų žodinės padėkos, pratarė jaunoji vampyrė.
  Išgirdusi, kad Quentin nori apie ją sužinoti daugiau, tamsiaplaukė tik linktelėjo. Galvoje nuspręsdama, kad kol jie laukia rezultatų, gali ir pabendrauti. Paėmusi vaikiną už rankos, klastuolė jį nusivedė į kiek tolimesnį salės kampą, kur žmonių nebuvo tiek daug ir kur buvo galima kalbėtis, nesibaiminant, kad kažkas išgirs jų pokalbį.
  Prisėdusi ant vienos iš kėdžių, Heidi palaukė, kol jaunuolis padarys tą patį ir tada padariusi įkvėpimą, pasiruošė kalbėjimui. Nors juo ir nepasitikėjo labai gerai, tačiau jautė, kad juos sieja kažkoks ryšys, kuris buvo bent šiek tiek panašus į tokį, koks supo ją ir Sabriną vasaros metu, tad tai mergaitei reiškė gerą ženklą.
  -Na, kaip jau žinai, aš esu vampyrė, -pradėjo tamsiaplaukė. -Man buvo įkasta, kai buvau trylikos metų. Tėvus praradau dar prieš Hogvartsą, tuomet Londono vaikų namai, vienas globėjas, kitas ir dabar vasaras leidžiu naujajame žemyne, -klastuolė neįsivaizdavo ką dar būtų galima pasakyti, kadangi toks kiekis informacijos atrodė pakankamas, tačiau labai mažas, o taip pat tai buvo ir liūdna informacija. -Taip pat įkandau vienai klastuolei, -jau kiek liūdnesniu balsu, prakalbo Heidi, tai buvo labai prastas būdas pagerinti informacijos smagumą, tačiau šioji nusprendė, kad tai vertėtų paminėti. -Tu taip pat daug apie save neatskleidei, -bandydama greitai pakeisti temą, paskatino vaikiną labiau pristatyti mergaitė.
  Jaunoji vampyrė kiek gailėjosi, kad sumanė apie tai prasitarti jaunuoliui, tačiau spėjo, kad anksčiau ar vėliau jis būtų apie tai sužinojęs, tad nebuvo esmės to slėpti. Tamsiaplaukė pajuto, kad viduje kažkas pasikeitė. Ji dar niekada anksčiau nebuvo to prisipažinusi kažkam kitam ir anksčiau manė, kad pirmoji apie tai sužinojusi bus Sabrina, tačiau įvyko tai, ko ji labai nesitikėjo. Klastuolė apie savo padarytą blogybę prisipažino Quentin ir dėl to labai nesigailėjo, nes manė, kad jis yra toks pat patikimas, kaip ir jaunoji von Sjuard.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)