0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Neilgas Grifų Gūžtos himnas sudainuotas buvo veikiai. Marcus'as stebėjosi, kad raudonųjų vadovas himną plėšė net nežiūrėdamas į žodžius - kažin, kada gi suspėjo išmokti? Na, bet ką gi. Nuaidėjus plojimams Elridei, o vėliau - Wrenai, piktai bestebeilijančiai į grifus, Green'as nužvelgė atvirą čempionės veidą ir atgręžė jai nugarą - pasisuko į Arwen, vis dar mėginančią nubausti varnus. Beje, šie jau net nebestovėjo ir nebelaukė, kol bus įvesta tvarka - Marcus'as liko begaliniai nusivylęs. Nepamiršk, kad
   Tuomet vaikiui pasirodė, kad kažkas ne taip. Arwen plaukų sruogelė patamsėjo. Tuomet kita. Oda lygėjo, gražėjo, nebeatrodė kaip septyniasdešimtmetės. pati buvai
   - Einam! - sušvokštė Green'as, stumdamas seserį iš Didžiosios salės, naudodamasis sumaištimi ir visų dėmesiu į Švilpynės čempionę. Galimas daiktas, kad jie bus pastebėti. - Kas čia per eliksyras, kad tiek mažai laiko? - šnypštelėjo berniukas, tyliai atverdamas duris ir žengdamas laukan.
   Ką gi. Būna dienų lyg tyčia. grifė
   - Brokuotas eliksyras, Stevie. Ar pati virei? - paklausė jis atsidusdamas.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

kablelis

Stevie buvo visiškai sutrikusi. Ji įsivaizdavo, kad mokiniai gali nesutikti su profesoriaus, ypač jauno profesoriaus, bausmėmis. Bet direktorės? Negi jie suprato? Ar jie yra tiesiog tokie girti?
Kas gražiausia, dar ir Marcus kažkur dingo. Laimei, nespėjus apsimetėlei direktorei niekaip išsiduoti, jis grįžo. Stevie iš paskutiniųjų laikėsi, kad klausiamai nepažvelgtų į brolį. Deja, netrukus tai nebebuvo svarbu: abu varnai kažkur dingo. Stevie jautė tokią įtampą, kad net nelabai suprato, kas vyksta aplinkui. Prireikė nemažai laiko, kol suvokė, kad jos koledžo draugai traukia Grifų Gūžtos himną. Negi Elride laimėjo? paklausė savęs Stevie. Tačiau netrukus suprato, kad laimėjo Švilpynės koledžo atstovė - ir abu varnai kaip tik patraukė jos pasveikinti. Mergaitė jautėsi nusivylusi. Visų pirma, nepavyko pokštas. Be to, ji net negalėjo kartu su koledžo draugais sugiedoti himno... Nepaisant to, kad Elride nebuvo mėgstamiausias penkiolikmetės žmogus, ji vis tiek gynė koledžo garbę ir pasirodė šauniai.
Netrukus tai Stevei nė kiek neberūpėjo. Marcus labai susirūpino ir dėl kažkokių priežasčių pradėjo ją tempti iš salės.
- Kas yra? - sušnypštė Stevie, kol kas nė nepajutusi, kad keičiasi. Tačiau būdama prie salės durų ji suprato, kad vėl yra savo ūgio ir kad jai ant galvos jau yra jos pačios, o ne profesorės Evenstar plaukai. Grifė gerokai išsigando ir mintyse padėkojo dievui už Marcus'o pastabumą.
- Kas čia buvo? - tik išlindusi į lauką paklausė Stevie. - Aišku, kad ne aš viriau, - apsimestinai pasipiktino ji. Taip. Pokštas nepavyko. Ir tai buvo apmaudu. Bet gal ir laiku buvo paskelbta nugalėtoja, nes eliksyro veikimas baigėsi kaip tik tuo metu... Stevie tikėjo, kad jiems pavyko išsisukti. Tačiau ji įtampą vis dar jautė, kojos staiga pradėjo drebėti.
- Žinai... - po kelių minučių tylos pratarė ji. - Nemanau, kad galiu ten grįžti. Galvoju eiti miegoti... Jeigu grįši, pasveikink nuo manęs Elridę ir tą švilpę, gerai?
Mergaitė net nežiūrėdama, ką daro brolis, patraukė Grifų Gūžtos bendrojo kambario link. Ši puota pareikalavo tikrai daug jėgų...

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Elijah džiaugėsi, kad Grifų Gūžtos atstovė buvo pagerbta himnu, na jis ir Elride, nebuvo geriausi draugai, tačiau vienas kitą pakentė, kas ten žino, gal ateityje dar galės ir būti, juk gyvenimas mėgsta krėsti pokštus. Rudaplaukis niekada nemanė, kad jis ir Luna galės būti daugiau nei geri draugai, tačiau štai, likimas, kartais tampa nenuspėjamu.
Į šį pokylį Dawson' as ėjo su tikslu, kišenėje turėjo, tai ko atskleisti niekam negalėjo, tik laukė tinkamos progos.
Negi jis būtų taip besijaudinantis jei atėjęs tik pašokt ir pavalgyt, tikrai NE. Jis turėjo tikslą ir jo neįgyvendinęs nebūtų išsiskyręs su mergina nakčiai.
Baigus giedoti himną, vaikinas paplojo savo delnais ir dar truputį įsipylė gėrimo, jam labai reikėjo atsipalaiduoti, nes tikrai jaudinosi lyg prieš vestuves ar kokį rimtą karą, nors tai buvo tik maža staigmena Lunai. Na gal ir ne maža, kas ten žino. 
Vaikino mintis greit patraukė prie jo prisiartinusi Luna, žengus kelius žingsnius arčiau šio, greit pasiglemžė visą jo dėmesį.
- Strazde giesmininke, - plačiai šyptelėjo ši pakartojęs merginos repliką ir spustelėjęs jos delną tvirčiau nužingsniavo kartu su ja. Na tiesa sakant, vėliau ar ankščiau jis pats būtų ją išsivedęs, tačiau merginos iniciatyva jį nudžiugino.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Kajus sutiko su Wrenos įžvalga:
-Taip, esi teisi,- atsiduso darsyk, peribraukdamas ranka plaukus iš "taip, pasinervinkime ir padėjuokime dėl praleistos progos išsiaiškinti šią velniavą" jausmo.
Švilpynės prefektas nejučiomis pirštais užbraukė ant sprando odos.  Netikėtai dygus nerimo virpulys perbėgo kūnu. Kajus nejučiomis įsikando į apatinę lūpą.
Ramiai,- vidinis balsas it Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpas nuaidėjo jo galvoje.
Arno ramiai nuleido ranką, nors širdis kaip patrakusi trankėsi krūtinėje, tamsiai rudos, o gal juodos akys it to erelio, skriejančio link Bastilijos, nusekė Wrenos veiksmus. Prie jos buvo priėję du varnanagiai: Auksė ir Sebastianas.
Kajus tik šyptelėjo šiems.
Nagi, ramiai, nieko blogo nepadarei, tik kai kam kai ko nepasakei. Penkiolikmetis stengėsi elgtis kaip įprastai, tačiau prisimintas faktas, jį išmušė iš vėžių.
Tikėdamasis, jog Sebas ir Auksė greitai pasitrauks, ar kažkas prie Wrenos vėl prieis su sveikinimais, Kajus reikšmingai žvilgtelėjo į įseserę, norėdamas be žodžių pasakyti, jog išeina. Lyg žvilgsnis sakyte sakė: "Aš einu. Susitiksim bendrajame kambaryje. Turiu kai ką skubiai padaryti, po to apie tai pasakysiu".
Kajus pasitraukė ir išėjo iš Didžiosios salės.
Mintys dūzgė galvoje, Kajus pradėjo krimstis, kaip būtų galėjęs pamiršti apie siuntinį iš Pietų Afrikos Respublikos.
Ekong'as, sutiktas Ugandos mokykloje, jo transfigūracijos mokytojos sūnus, paslapčiomis sutiko, atsiųsiąs jam eliksyro, padedančio pavirti pirmą kartą į animagą.
Ir būtent tau tai turėjo priminti tie ženklai,- suniurzgė piktai dvivardis penkiolikmetis.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Grifai užsikišo ir atrodo nusiramino. Na, nebent sugalvos užtraukti kokią dar grifišką dainelę, balažin kokioms jie dar progoms jų turi prisiruošę "mes grifiukai, mes nuostabūs, valomės dantukus mes  drąsiai"? Na, Keitas nuoširdžiai nebūtų nustebęs, jei jie ir tokiam reikalui turėtų dainą. Faina. Puota kėlė šiokį tokį irzlumą, o be to nelabai matė tarp pasipuošusių žmonių minios įsimaišiusių švilpių, su kuriais būtų mielai pabendravęs. Nors keliais žodžiais persimesdavo su daug hogvartsiečių, bet normaliai bendravo tikrai su nedaug žmonių, o dabar kai jų nesimatė, tai nelabai ir buvo ką veikti. Gailèjosi nespėjęs Davinos normaliai pakviesti į puotą-na ir kvailys, nieko keista, kad kiti jo merginą šokdino.
Vaikinas jau sukosi link išėjimo, kai akys užkliuvo už-
Na, tai buvo Davina, tik su itin dalia suknele. Itin daili mergina+itin daili suknelė=mirtinas ginklas prieš Keituką.
Švilpis, stengdamasis nepamesti jos iš akių prasibrovė pro žmones ir staiga išniro priešais varniukę.
-Pasigavaaau tave! Viskas, dabar kaip tikras džentelmenas, prieš pasibaigiant puotai kviečiu šokiui,-plačiai išsišiepė blondinas, nusilenkdamas ir ištiesdamas ranką.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Dangaus melsvumo akių žvilgsnis, klaidžiojantis puotai išsipuošusiais Hogvartso pilies gyventojais, lėtai nuslydo grindų link. Balta suknelė, lengvai plėvėsuojanti merginai žengiant žingsnį, privertė kilstelėti lūpų kampučius.
Įprastai kūną puošiantys juodos spalvos džinsai ir odinis švarkas, kurie, regis, tapo neatsiejama sepyniolikmetės gyvenimo dalimi, kaip ir šaudymas iš lanko, dabar buvo pakeisti į priešingos spalvos suknelę.
Trumpam užmerkusi dangaus melsvumo akis, Davina giliai įkvėpė. Puota ėjo į pabaigą, tad išeiti, kaip tik dabar, atrodė, puiki proga.
Keli žingsniai iki durų, vedančių į išsišakojančius koridorius, kurie savo ruožtu buvo pasiruošę mokinius nuvesti ten, kur šiems reikia, ir puikią vilkolakės klausą pasiekė už nugaros aidintys žingsniai. Nespėjus nė kryptelėti galvos, žavioji lankininkė buvo sustabdyta priešais išdygusio vaikino. Vos spėjusi sustoti, Davina išvengė smūgio į švilpio krūtinę. Dar keli centimetrai ir mergina būtų trenkusis į tvirtą Keito krūtinę. Lygiai taip pat, kaip ir pirmąjį jų susitikimą.
Baimė dėl netikėto vaikino pasirodymo ir džiaugsmas, jog šis vis dėl to nusprendė pasirodyti puotoje, privertė ramiai plakusią širdį daužytis it pašėlusią, tarsi ketintų iššokti lauk.
Dangaus melsvumo akių žvilgsniui susitikus su smaragdo spalvos, šviesiaplaukės veidą papuošė žavi šypsena. Skirta tik priešais stovinčiam švilpiui.
Jis čia...
-Keitai, išgąsdinai,-juokdamasi mėlynakė stebėjo, kaip šalia stovintis baltų plaukų savininkas nusilenkia ir ištiesia ranką, kviesdamas šokiui.
-Kvietimas priimtas,-šyptelėjo ištiesdama ranką, ant kurios puikavosi vaikino dovanotas žiedas.
Odai palietus Keito, kūnu nubangavo maloni šiluma.
Jis čia...Dabar viskas bus gerai...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
 Besišypsidama varniams, Wrenutė žvilgtelėjo į Kajų, kuris žiūrėjo kažkokiais, lyg įspėjančiais žvilgsniais, kurių Alrer visiškai nesuprato. Aplinkui nebuvo nei apipasakoto vaikino, galėjusio būti globėjo giminaičiu, nei kokio nors iš psichiatrinės ligoninės pabėgusio žmogaus, kuris lauktų progos juos nužudyti (cha, o tuomet taurė priklausytų jai, ar jau Auksei? Juk turnyrą įveikė likus gyva, tačiau šokiai - irgi turnyro dalis). Švilpė nejaukiai paėjo nediduką žingsnelį atgal, o tuomet pamatė, kad Winterso jau nebebuvo. Išėjo. Greičiausiai tai ir reiškė tie reikšmingi žvilgsniai. Ką jai daugiau čia veikti? Daugiau norinčių pasveikinti neatsirado, tad dar sykį nusišypsojusi Auksei ir Sebastianui, atsiprašė ir išėjo iš puotos salės. Jeigu įbrolis išėjo, greičiausiai buvo kokia nors rimta priežastis, tad tikėdamasi, jog nesuklys, nužingsniavo Švilpynės kambarių link.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Po tokio triukšmo, po tiek daug spėlionių ir ginčų, po bemiegių čempionų naktų... Netikėtai Hogvartsą pasivijo tyla, primenanti tą spengiančią tylą ausyse, kai prastai išsimiegojęs nubundi po gero vakarėlio. Nebeaišku, kur daryti, kaip iš tos įtampos sugrįžti į įprastą, lėtesnį tempą. Įprastas gyvenimas iš pradžių gal netgi atrodo kiek nuobodus, nors ir sąvoka „įprastas gyvenimas“ šiuo atveju yra galbūt kiek dvejotina. Tie visur lydintys žvilgsniai, kartais pikti, o kartais – palaikantys, kiek pasikeitęs profesorių požiūris ir vertinimas, naujos patirtys, galų gale ir suvokimas, kad tai tu, o ne kas kitas taurės buvo išrinktas atstovauti savo koledžui – visa tai gal ir ne kardinaliai, tačiau negrįžtamai pakeičia gyvenimą ir pasaulėžiūrą.
Šiandien įvyks paskutinis šio Burtų trikovės turnyro išbandymas – šokiai ir puota. Po visos šios pertraukos salė ir vėl priminė tą patį vakarą, kai prieš ketverius metus buvo paskelbtas praėjusio turnyro nugalėtojas. Tąkart sėkme galėjo džiaugtis Švilpynė, o šįkart visus dar apėmusi nežinia bei naujojo laimėtojo laukimas.
Šiandien paaiškės, kas iš šio talentų trejeto nusipelnė geriausiojo vardo.

I wish I told a different tale

*

Fiadh o Ceallachain

Fiadh drebėjo. Taip ir nesuprato, kaip įvyko tai, kas įvyko. Na, kad ją į balių pakvietė tas vaikinas, kurį mergina prisiminė kaip "Švilpynės čempioną" (gyvenime neteko su juo kalbėtis!), gal ir nieko. Gal jis ją pastebėjo, gal nori tik pasityčioti, gal... Bet kokio velnio ji sutiko?! Jau nekalbant apie tai, kad vaikinas grifiukę pakvietė likus gal valandai iki puotos pradžios. Per tiek laiko jokia pelėda nesuskraidys iki namų, kad atgabentų jai tinkamus rūbus. O tai reiškė, kad Fiadh visiškai neturėjo ką apsirengti. Kaip į tai reaguos švilpis? Šiaurės airė visai nieko nežinojo apie jį, tačiau įsivaizdavo, kad čempionas, pakvietęs merginą, tikisi, kad ji teiksis atrodyti tinkamai.
Aišku, gal ir nereikia stebėtis, kad Fiadh sutiko su šia avantiūra. Ji sumurmėjo "gerai" (tiesą sakant, net nebuvo tikra, ar vaikinas išgirdo), nors tiksliai net nesuprato, kas čia vyksta. Teko skuosti į kambarį ir ieškoti bent kiek tinkamesnio rūbo.
Žinoma, Fiadh nerado visiškai nieko. Ar teks eiti su mokykline uniforma? Išraususi visus drabužius, kuriuos tik turėjo, mergaitė suprato, kad nieko geresnio neturi. Juk neisi su žiobariškais džinsais! Taigi šviesiaplaukė apsivilko apsiaustą (laimei, bent jau nepamatė kokių akivaizdžių dėmių) ir išėjo iš bendrojo kambario.
Lipdama laiptais didžiosios salės link Fiadh visai nebevaldė drebulio. Pasidarė smalsu, kiek minučių (sekundžių?) praeis, kol savo koledžo čempionas ją prakeiks. Atsidūrusi prie salės durų vaikino nepamatė. Lengviau atsikvėpė. Norėjosi lįsti į tolimiausią kamputį ir ten pasislėpti, tačiau suprato, kad dabar to daryti tikrai negalima. Reikėjo laukti pasirodant švilpio.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Jis neatėjo. Sutartu laiku sutartoje vietoje nepasirodė. Pats pasiūlė ir pats neatėjo.
Nuo pat vakar vakaro mergina mąstė ir mąstė, ir mąstė apie tai, kad Dafydd taip ir nepasirodė. Jie buvo susitarę susitikti, pasikalbėti, išsiaiškinti, tačiau klastuolio nebuvo nė kvapo. Iš pradžių šviesiaplaukė manė, kad atėjo per anksti. Vėliau ėmė baimintis, kad per vėlai. Tačiau po valandos suvokė, kad nė velnio ji neatėjo ne tokiu laiku. Kuo jau kuo, bet punktualumu rudaakė tikrai pasižymėjo. Dafydd ją tiesiog žiauriai apmovė. Sunku buvo tuo tikėti, bet grifė galėjo lažintis, kad jis patyliukais juokėsi iš josios naivumo.
Miona vartė rankose kiaušinio dydžio akmenuką, tačiau neišlaikius nervams sviedė jį į vandenį. Virš dar ką tik buvusio lygaus it krištolas ežero pakilo vandens purslai, o paviršius subangavo. Kelios smulkios bangelės atsimušo į krantą ir visai netrukus vanduo vėl tapo it stiklas. Mergina sunkiai atsiduso ir prisėdo ant pavasario žolės. Vandeniui nurimus kartu apmalšo ir josios pyktis. Jam traukiantis pajuto, kad krūtinėj ir vėl tuščia, todėl norėdama kažkaip suspausti tuštumą, prisitraukė kojas ir padėjo ant kelių smakrą. Burtų trikovės turnyro puota jau turėjo būti kaip ir prasidėjusi, tačiau kur nors pasijudinti iš šios vietos nenorėjo. Suvokė, kad problemos niekur nedingo. Kaltės jausmas ir vėl ėmė gniaužti stiprius geležinius pirštus jai apie gerklę, dusindamas net stipriau nei pirma.
Tačiau ar Miona galėjo kažką dar padaryti? Ar galėjo kaip nors tai išpirkti? Ar josios pačios kančios reiškė ką nors prieš tas, kurias turėjo ištverti jos šeima?
Dusdama pakilo nuo žemės ir abiejų rankų pirštais pakaitom perbraukė plaukus. Reikėjo kažkuo užpildyti tą tuštumą ar bent jau jos nejusti. Pirmai leido tą padaryti keistam jausmui, apėmusiam dėl Dafydd. Tačiau buvo naivi ir patikėjo tuo, kas iš tiesų tėra laikina, ką pavyksta suimti dviem pirštais ir lengvai sutrupinti.
Sekundėlę pamąsčiusi apsisprendė. Mirusiųjų neprikelsi, ašarom kaltės nenuplausi.
Bendrabutyje merginos lakstė iš vienos patalpos pusės į kitą, netilo kalbos, juokas, kartais pasigirsdavo net piktas riktelėjimas. Rudaakė grifė atsiduso ir patraukė prie savo lovos. Į Burtų trikovės turnyro puotą sumąstė eiti dar prieš keletą savaičių - nemažai laiko iki Dafydd ją pakviečiant.
Iš po gulto ištraukoje dėžėje gulėjo juodos medžiagos suknelė. Dar pasvarsčiusi nutarė surizikuoti ir nueiti į vonią susitvarkyti. Laimei, didysis įkarštis jau buvo nuslopęs, tad Miona galėjo per daug neskubėdama atsiprausti ir imtis tvarkyt savo papilkėjusio veido bei kiek susivėlusių plaukų. Kad ir kaip stengėsi viską daryti greitesniu būdu, užtruko ilgiau nei norėjo. Paklapsėjo akių pieštuku apvestom ir padažytom ilgom blakstienom įrėmintomis akimis ir kiek kritiškai įvertino savo ne itin puikiai, bet pakankamai gerai atliktą, darbą. Stengėsi per daug ryškiai neteplioti veido: blankiai šypsojo rusvai padažytos lūpos, į išorinius akių kampučius tamsėjantys rudų atspalvių šešėliai turėjo puikiai derėti prie juodos kaip degutas spalvos suknelės. Skruostai buvo vos paraudoniję. Daugiau nieko nedarė ir šoko į grindis siekiančią, viršutinę dalį ne per stipriai aptenpiančią ir laisvesnį sijoną turinčią suknelę, su ilgu, kairę koją atidengiančiu skeltuku. Kiek paskirstė banguotus plaukus ant medžiaga nesidengiančių pečių ir apsiavė juodus aukštakulnius. Mergina buvo kiek didesnio nei vidutinis ūgio, tad su paaukštintais bateliais jautėsi kažkaip keistai. Vėl žvilgtelėjusi į veidrodį kiek timptelėjo lygias, riešus siekiančias rankoves ir darsyk sau pasakė, kad iškirptė nėra gili ir aukštakulniais vaikščioti moka, kad nuo laiptų nenusiris.
Į salę neskubėjo. Rankoje gana laisvai laikydama delninukę stebėjo besiburiuojančius žmones. Koridoriai buvo pilni šurmulio, džiaugsmo, linksmos porelės burkavo, grupelės laidė juokelius. Nors tikėjosi salėje išvysti jau daugiau žmonių, buvo kitaip. Regis, žmonės neskubėjo.
Miona nužvelgė papuošimus, stalų išdėstymą. Kiek atmintis siekė, niekas beveik nesikeitė nuo puotos, vykusios prieš ketverius metus. Visur daugybė gėlių, tokie pat apvalūs stalai. Atsidususi patraukė prie pirmo pasitaikiusio. Tuščias buvo ir josios skrandis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
 Koks keistas šis, hm, neapibrėžtas laiko tarpas. Mayra jau nebežinojo, kada prasidėjo jos gyvenimo keistumas. Burtų Trikovės turnyras visoje šitoje košėje atrodė tik kaip kokia papuvusi vyšnia ant viršaus. Ir kaip ji ten atsidūrė, klastuolė vis dar nežinojo ir turbūt savo kančių kaltininkės taip ir neišsiaiškins. O net ir išsiaiškinus - nenubaus.
 Ilgai Mayra vargo su rūbais, kol galiausiai išsirinko su kokia suknele eis į šokius. Kiek pasimėčiusi skudurais ir paklykavusi miegamajame, mergina išsirinko klasikinę tamsiai žalią suknelę, kuri gražiai pabrėžė jos liemenį ir buvo vos vos žemiau kelių. Randus ant rankų klastuolė nusprendė paslėpti su tamsiu ilgarankoviu bolero, o dėl kojų, paburbėjusi, pasidavė ir pasitelkė į pagalbą kerus. Puikiai pažinodama savo įnoringus plaukus, Mayra juos prieš eidama iškart švelniai sudrėkino, kad jie susigarbanotų savaime, o dėl makiažo per daug nevargo ir tik paslėpus paakius ir suteikus savo lavoniškai odai šiokį tokį šiltą atspalvį, pasidažė lūpas tamsesniu lūpdažiu ir įsispyrusi į žemakulnius batelius išlėkė.
 Mayra jau buvo pamiršusi, kaip nemėgsta tokių renginių. Koridoriuose būriavosi žmonės, nedrįsdami eiti į salę, o vienas kitas dar išpūtęs akis ir drįsdavo paspoksoti į pralekiančią Klastūnyno čempionę. Moriso mergina nesugalvojo išsitempti kartu, tad, teoriškai, turėtų jo dabar laukti, bet suerzinta aplinkinių keliamo triukšmo, dingo pirmame pasitaikiusiame balkone.
 Ilgi, laisvi sijonai ir suknelės buvo gerai todėl, kad po jais prie kojos gali pririšti mažą tašytę, kurioje telpa ne tik lazdelė, gertuvė ir cigaretės, bet ir priešo galva (čia tik jeigu prireiktų). Tad, rūkydama jau antrą cigaretę, Mayra galvojo apie Luką, Morisą bei visus tuos keistus jausmus savyje. Žiedas ant kairės rankos kaip ir priminė, kad ji jau pasirinko, bet viduje mergina žinojo, kad niekada nebūtų per vėlu pasakyti ,,ne". Šiek tiek suerzinta savo pačios minčių, Mayra numetė nuorūką žemyn, stebėdama, kaip maža švieselė krisdama užgęsta. Ką gi, šou laikas.
 Įžengusi pro salės duris, Mayra greitai apžvalgė. Staliukai, gėlytės, mergytės-lelytės... Viskas, ko ir tikėtumeisi iš tokio renginio. Moriso ji nepastebėjo, bet tikėjosi, kad klastuolis labai nevėluos ir ją susiras pats. Prisėdusi prie vieno iš atokesnių staliukų, mergina bakstelėjo pro šalį ėjusiam namų elfui ir paprašė stiklinės. Vos tik ši buvo padėta, mergina pripildė ją savo atsinešto alkoholinio gėrimo. Nurijusi kelis gurkšnius, Mayra atsirėmė į kėdės atlošą. Blaiva stebėti šios nesąmonės nenorėjo, bet tikėjosi, kad Morisas neleis jai visiškai nusigerti. Jeigu tik vaikinas pasirodys. Eh...

*

Morisas Banoveris

Nors ir atrodė, kad viskas bus susitvarkyta ir pradėjus ruoštis likus mažiau nei valandai, bet daugiau nei pusvalandžiui pasirodė, kad tai buvo netiesa. Pirmiausia dar reikėjo bent kažkiek nusiprausti, pasmirdęs juk neeisi į tokį renginį, pokylį ar kas ten būtų. Dar prieš atlikdamas pirmąjį punktą, susirado švarius drabužius ir pasiėmęs šviesiai mėlynus rūbus, su kuriais turėjo eiti į puotą nuvarė į dušą. Kur kiek galėdamas greičiau nusiprausė ir apsirengęs susitvarkė dar vis šlapius plaukus, o kadangi po kurio laiko jie vistiek turėjo išdžiūti su tuo net nesivargino palikdamas juos šlapius. Velnias, kur tei batai, po perkūnais kur jie yra nukišti. Versdamas savo daiktus vaikinas ieškojo batų kurie buvę taip rūpestingai padėti dabar buvo dingę, o kadangi jau kaip matė Mayra buvo išėjusi turėjo kiek pasiskubinti. Kadangi visi batai išskyrus tuos kurie tiko nebent vaikščioti po purvyną buvo dingę nusprendė eiti tiesiog su kojinėmis, o kelnes šiek tiek pasiilginti ir praplatinti ties apačia. Nors ir atrodė kiek keistokai, bet bent beveik nesimatė, kad jis nėra su batais. Kurie velniai ar kokie kiti padarai žino pasidėjo. Svarbiausias dalykas, kad niekas nepradangino jo alkoholinių ir ne gėrimų atsargų. Kurios buvo papildytos kitą dieną po nutikimo koplyčioje. Eh... blogai paveikė tas gėrimas jį, bet bent turėjo kažką geresnio negu buvo gaunama virtuvėje, maisto metu ar dar kada. Tad pasigriebęs nedidelį buteliuką vyno (iš kur jis gavo buteliukų, o ne butelių jam kaip ir tikriausiai visiems buvo paslaptis, net neprisimenė kaip pirko tai) ir įsidėjęs jį į vidinę kišenę šalia lazdelės išsiruošė eiti. Laikas tiksėjo nenumaldomai, puota jau buvo prasidėjusi prieš kelias minutes, o kol jis atsidurs salėj praeis dar kelios. Tad išlindęs į koridorius pasileido kiek nešė kojos lėkti, bėgti tikėdamasis baisiai nevėluoti. Vienintelis fainas dalykas buvo, kad mokiniai, profesoriai ir kiti vis dar grūdosi prie durų, tad prasibrovęs pro per daug lėtai einančią minią apsidairė, pagriebė taurę ir išgėręs jos turinį, ėmė ieškoti merginos prie kurio nors staliuko.
Šiaip ne taip su kažkieno pagalba suradęs ją priėjo ir atsitraukęs kėdę priešais vis dar šiek tiek uždusęs atsisėdo. Priešais ją stovėjo stiklinė iš kurios atsidavė alkoholio kvapas, bet tai jau nelabai stebino jį. Po įvykių koplyčioje norint jį nustebinti tekdavo gerokai pasistengti.
 -Matau geriame ką nelabai priklauso gerti, -dėdamas stiklinę ant stalo ir traukdamas vyną pratarė vaikinas. -Jeigu neprieštarausite aš irgi įsipilsiu savo gėrimo, -pildamas skystį iš jau atidaryto buteliuko kalbėjo toliau.
Kai taurė jau buvo puspilnė skysčio kuris iš tolo buvo panašus į vynuogių sultis, bet realybėje buvo visai kitas gėrimas. Iškėlęs taurę stengdamasis, kad klastuolė jį girdėtų per triukšmą pakėlė tostą:
 -Už blaivius kitų protus.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
   Lėtas, iškilmingas žingsnis į Hogvartso Didžiąją salę pro plačiai atvertas duris. Menką susidomėjimą terodantis, bet visgi tiriantis tamsių akių žvilgsnis. Mėlynas europiečių mėgstamas kostiumas, aiškiai pabrėžiantis aukštą japono ūgį. Galbūt belandžiodamas po miškus ir krūmynus ans visus turėtus kimono sudraskė, labai jau keistai atrodo, kad jis tiesiog šiaip sau pasirodytų ne savam stiliuj. Kad vis tiek išsišoktų iš normalaus elgesio ribų, prie švarko atlapo prisisegė kelis mėtos lapelius, kurie, regis, atrodė visai meniškai.
   - Hisashiburi! - sustūgo ant visos salės, aišku, nesitikėdamas, kad neišsilavinę hogvartsiečiai bent ką nors supras. Čia, ko gero, tebuvo principo reikalas.
   Šiandien jis, regis, buvo neblogos nuotaikos. Šokančiu žvilgsniu nueidamas tolyn ir labai kultūringai atlaisvindamas erdvę prie durų jis dar kažkam, atkreipusiam dėmesį į jį, teatrališkai mostelėjo baltu delnu. Pirštai buvo neregėtai ilgi - labiau tinkami vagiui, negu tokiam inteligentui kaip jis. Mojuodamas, aišku, jis geraširdiškai suteikė garbę europiečiui, lai šis tat įvertina.
   Atsiminus, kokiame niekingame žemyne jis buvo atsidūręs, na, kad ir pačiam jo pakrašty, Hayato staiga šiek tiek suspaudė širdį.
   - Įdomu, ar Suzu pasirodys, - sumurmėjo varnas, užversdamas galvą su metaforiniu varnos lizdu ant jos aukštyn.
   Į užmarštį nuplaukė retorinis klausimas, kiek laiko gi jis nematė savo draugo. Netgi dvejojo, ar tasai tebėra čia, Hogvartse, mat ir su šeima ryšius mažokai palaikė, o ką jau kalbėti apie draugo tėvukus. Laiškai patys nesirašė. Nesirašė laiškai ir tam, kuris visai nieko jam nepranešęs staiga dingo.
   Pastebėjus, kokios gražios šiandien lubos, Shinoharai netgi užėjo ūpas ką nors pašokdinti. Gal netgi nusitvers čempioną ar čempionę. Pademonstruos, kokie iš tikrųjų turėtų būti šokių partneriai, vot tak.
   Balti pirštai slydo per stalo paviršių, ne visai lygų, o šiek tiek jau pažeistą nesibaigiančių alkūnių bumbsėjimų, krintančių iš pirmakursių rankų šakučių ir paauglių mergiočių ašarų, liejamų į lėkštes, draugėms pasakojant nelaimingus meilės nuotykius. Aha, dulkių, regis, nerasta.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Aurora tebuvo čia trečius metus, ir vieninteliais šiais gavo galimybę sudalyvauti kažin kokioj su metų pradžia, helovinu, kalėdomis ar metų pabaiga nesusijusioje iškilmėje, kuri, rodėsi, susidėjo iš šiek tiek daugiau, nei sėdėjimo prie stalo ir valgymo. Nepasakytum, kad Aurora tuo labai skųstųsi - jai valgyti patiko. Tačiau, dievaži, čia buvo ir šokiai, kurie rodėsi šiek tiek rafinuotesni nei pasikraipymai prieš veidrodį su seserimis už nugaros, apskarsčius kaspinais ir užsidėjus ant galvos iš arklio uodegos plaukų padarytą peruką. Čia ir suknelė buvo reikalinga, visos mergaitės ir merginos, kiek tik Aurora užmatė, dėvėjo sukneles. Ji, trylikametė klastuolė, deja, suknelės neturėjo, tad teliko apsieiti susivilkus kažin kaip protėvius vikingus primenančią baltą tuniką ir neišvaizdžias kelnes po ja. Vis šis tas šventiškesnio.
Ji dairėsi ir stoviniavo pasieniais, neišmanydama, ar pridera šokiuos sukiotis vienai pačiai (kaip kadaise girdėjo, elgėsi kažin kokia tai legendinė turnyro žaidėja iš prancūzijos - o ši dar ir basa buvo, Aurora prisimena.), ar geriau susirasti kokį nelabai nuovokų bernelį ir suėmus šį už delnų priversti palinguoti su ja. Klastuoliukė žinojo, kad jos bendraamžiai berniukai nė už ką nesutiks, tad neverta nė ieškoti. O aklai palinguoti ir pasvyruoti ji norėjo - kad ir rafinuočiau, nei prieš veidrodį namie.
Jos ausį ir žvilgsnį pagavo į salę įžirgliojęs baisaus ūgio žmogėnas su mėlynu švarku, ir ši, kažin ko kreivai perkreipusi lūpas, žingtelėjo žingsnį tolyn nuo savo sienos, nuo kampo. Regėtųsi, keistesnės aukos kojų numindžiojimui išsirinkti ir negebėtų būdama net perpus durnesnė.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Nenumaldomai artėjo Burtų Trikovės Turnyro baigiamoji šventė. Į ją praėjusį kartą Dafydd ėjo su... Elride?! Neįtikėtina! Ir kodėl ta mergina kvietė ne ką kitą, o jį? Neaišku.
Šį kartą velsietis pats išdrįso pakviesti merginą. Ir netgi ne bet kokią merginą. Jis sugebėjo pakviesti į šokius Mioną! Dafydd nelabai norėjo prisiminti, kaip jis tai padarė. Vis dėlto tas sakinys buvo, ko gero, sunkiausias kada nors ištartas gyvenime. Vis dėlto grifė sutiko. Ir bent jau atrodė, kad ji tai padarė gana džiaugsmingai.
Dafydd žinojo, kad turi pasistengti atrodyti kiek įmanoma tvarkingiau. Jis pagaliau pasivargino susišukuoti plaukus. Pažiūrėjęs į veidrodį Klastūnyno bendrajame kambaryje pamatė, kad vis tiek atrodo kaip ištrauktas iš nežinia kur. Ir pirmą kartą gyvenime susiraukė dėl nelemtos ugninės plaukų spalvos. Deja, šito nepakeisi, tad neverta ir graužtis. Tiesa, galvoje sušmėžavo mintis apie colovaria kerus, bet tada velsietis prisiminė Marką Moore ir bet koks noras daryti ką nors tokio dingo. Tuo labiau, kad Miona tikrai paklaustų, kodėl staiga pasikeitė Dafydd plaukų spalva. O jeigu jau ji sutiko į šokius eiti su juo tokiu, koks buvo, tikriausiai neverta ko nors keisti.
Dafydd neskubėdamas apsivilko tamsiai bordinį švarką. Atrodysi kaip grifas pasišaipė iš savęs klastuolis, tačiau nieko kito neturėjo. Laimei, rado panašios spalvos kelnes, o batai turės tikti juodi. Juk tai vis dėlto buvo Dafydd, o ne kažkoks šokių stilistikos ekspertas.
Vaikinas labai jaudindamasis keliavo didžiosios salės link. Mokykloje, atrodo, jautėsi smagi atmosfera, tačiau velsietis jos nejuto. Rankos ir kojos drebėjo vis labiau ir labiau. Ką aš jai sakysiu? Kaip ji reaguos į mano visiškai nepakilusį šokio lygį? klausinėjo savęs Dafydd. Jis priėjo prie salės durų ir apsižvalgė. Mionos dar nebuvo. Vaikinas apsidžiaugė: juk merginą versti laukti nėra gerai.
Ilgokai stovėjęs prie durų jis kiek išsigando: negi Miona neateis? Netyčia žvilgtelėjęs pro duris prie vieno iš staliukų pamatė ne ką kitą, o merginą, kurios jau geras penkias minutes laukė. Dafydd sutriko. Kodėl ji nepalaukė prie durų, jeigu atėjo anksčiau? Velsietis pasijuto be galo bjauriai. Negi Miona atėjo tiek anksčiau, kad jai nusibodo laukti? O gal ji pamanė, kad jis neateis?
Ta mintis trenkė kaip žaibas. Dafydd sustingo spoksodamas į Mioną. Jų susitikimas, kurį pats pasiūlė laiške! Kaip jis galėjo pamiršti? Ten vaikinas taip ir nenuėjo. Visų pirma, tikėjosi, kad grifė laiško vis tik neperskaitys ir kartu net nesužinos apie pakvietimą. Kita ir, ko gero, daug svarbesnė, priežastis buvo ta, kad jis paprasčiausiai bijojo. Nežinojo, kaip jai pasakyti tai, ką norėjo pasakyti. Vis dėlto kadangi Miona viena sėdi prie staliuko, tai tikriausiai reiškia, kad ji į susitikimą nuėjo. O tai reiškia, kad... Kad Dafydd ir vėl yra didžiausias šiknius!
Vaikinas įžengė į salę. Ketino nenuleisti nuo merginos akių, tikėdamasis, kad ji žvilgtelės į jo pusę. Galbūt tai padėtų kiek užglostyti situaciją? Vis dėlto vos įėjęs pamatė Mayrą Wallflower. Ką ta čia veikia? pasipiktino raudonplaukis, galvodamas, kad tokios isterikės tikrai niekas nekvies į puotą. Ir tik po to prisiminė, kad ne kas kitas, o būtent Mayra yra Klastūnyno čempionė. Mintyse linkėdamas, kad ji nelaimėtų, Dafydd lėtai nuėjo Mionos pusėn. Kojos drebėjo daug labiau negu pakeliui į salę. Lyg to būtų maža, kažkoks idiotas pradėjo rėkauti. Žvilgtelėjęs Dafydd pamatė, kad tai eilinis idiotas, su kuriuo teko susidurti. Vis dėlto dabar buvo svarbiausia ne tai.
Po kokių dviejų tūkstantmečių vaikinas atsidūrė pakankamai arti Mionos, kad galėtų su ja pasisveikinti.
- Sveika, - labai tyliai su grindimis pasisveikino Dafydd.