[Adelė Ginger]

  Septyniolika. Septyniolika metų, o dar nebuvo sudalyvavusi nei vienoje puotoje ar šokiuose. Išskyrus tuos helovininius su Marcus'u (numiro, dingo anas?), kai vėliau ir tai abu išnešė savo egzistencijas į biblioteką. Kurią dar ir susprogdino. Galbūt ir faktas, jog tai buvo paskutinieji metai Hogvartse, Adelę pastūmėjo bent kartą apsilankyti ten.
  Mergina dvejojo bei kaip ir nenorėjo eiti į didžiąją salę. Bet ir norėjo. Ai, nesuprasi. Jetau, jos mažoje, peroksido išgraužtoje galvelėje tik ir sukosi mintis, kad tik niekas nepakviestų jos šokti. Ne, ne dėl to, kad nemokėjo. Tatuiruotoji paprasčiausiai buvo tokia žema, kad vargiai pasiekdavo kokio nors aukštesniojo partnerio pečius, o jeigu ir pavykdavo, tas kelias minutes buvo tikras išbandymas išsilaikyti. Jos smulkios rankos nutirpdavo. Tad jau mieliau būtų parūpinusi visiems šokiams gyvos muzikos su savo gebėjimais.
  Užsilenkė dvispalvės suknelės, beveik siekiančios kelius, rankoves. Dešinė pusė juodavo, kairė baltavo. Vėl pačios siūta. Apsiavė ir skirtingųjų spalvų sportbačius, atsistojo nuo lovos. Ir pradingo iš kambario. Tyliai, lengvais žingsniais artinosi salės link. Stabtelėjo. Pagaliau žengtelėjo į puotos sūkurį. Niekada ir nebuvo apsilankiusi čia, net ir tada, kai dar turėjo su kuo. Nusibraukė dvispalves sruogas, krintančias ant akių, kurių vokai buvo išblizginti auksine spalva. Septyniolikmetė dar tikriausiai niekada neatrodė taip žaviai ir gyvai, net matėsi menka šypsena veide, retenybė, kai būna viena. Mėlynomis akimis nužvelgė visus, esančius patalpoje. Matė tik kelis pažįstamus veidus, bet ir tie buvo užsiėmę jau savais reikalais ir, rodos, visai gerai leido laiką. Prisiartino prie maisto, skrandis jau siuntė revoliucinio maršo bangas. Pasižymėjo galvoje riebiausią pliusą dėl maisto ir kažką, nežinia visiškai ką, captelėjo ir įsimetė burnon.

[Markas Moore]

 Markas savo mokslų laikais (kurie, palyginus, buvo dar visai neseniai) šokiuose nesilankė. Neturėjo didelio noro tiesiog stoviniuoti su mergina apsimetant, kad ji labai patinka ir atrodo gražiai. Laiko švaistymas, kaip mėgdavo sakyti. Ir dabar, kaip Itin Atsakingas mokytojas, slampinėjo salės pakampėmis stebėdamas mokinius. Nuobodus darbas, gadinantis visiems nuotaiką. Gerai buvo tik tas, kad Markui mokinių nesąmonės rūpėjo itin mažai ir jis tiesiog it koks vaiduoklis plaukiojo po salę, apsimesdamas, kad palaiko tvarką.
 Garbaniaus akys itin greitai užfiksavo pro duris įžėngusią širdžiai mielą merginą. Stebėdamas, kaip Adelė apsidairiusi nužingsniuoja prie maisto staliuko, greitai praplaukė žmonių jūra iki jos. Prisėlinęs iš už nugaros, neliesdamas merginos akių (kurios tikrai tikrai buvo padažytos - nereikėjo net žiūrėt), uždengė jai delnais vaizdą ir pasilenkęs paklausė:
-Ar ši gražuolė teiksis pašokti su nuobodžiu profesoriumi?

[Adelė Ginger]

  Staiga uždengtas vaizdas privertė varnę susiraukti. Tikėjosi, tas, kuris taip padarė, turės proto ir neprilies jos akių, nes nudaužtų į kitą salės galą. Tačiau išgirdusi mylimiausią bei žaviausią balsą pasaulyje nusišypsojo. Uždėjo savo delnus ant vyriškųjų, patraukė juos, apsisuko ir itin kerinčiai nusišypsojo. Skruostai jau įgavę rausvą atspalvį dėl to banalaus 'gražuolė', o prieš jos spindinčias akis buvo pats gražiausias pasaulio vyras (sori, džoni depai not today). Priglaudė savo miniatiūrinį delną prie Marko skruosto, švelniai paglostė. Galbūt būtų ir pabučiavus, kas čia žino, tačiau susivaldė, tik ne tokioje minioje.
- Man sunkiai sekasi šokti, aš per žema,- sukikeno.- Tačiau mielai.
  Nuleido ranką, suėmė profesoriaus ir vėl nusišypsojo. Venomis, arterijomis, velniai žino, kokiais ten siūlais tekas tas kraujas, tačiau jo tėkmė tikrai pagreitėjo. Vien žinojimas, kad garbanius nepabūgo labai akivaizdžiai jos pakviesti šokti, varė ją iš proto. Sunėrė pirštus, jau nekilo klausimas, ar gali, ar nieko tokio, galbūt nederėtų. Ne, Adelė pati sau leido. Apsisuko, laikydama baklažaninio berniuko ranką, paragino jį greičiau eiti šokti. Na, ir jam tikrai reikės pasistengti, žemaūgė nežadėjo šįvakar savo rankų vilkti užsimetus ant kupros kaip kokį maišą.

[Markas Moore]

 Markas šypsojosi kaip pakvaišęs. Nuo komplimento paraudę Adelės žandai suteikė merginai savotišką spindesį, o auksiniai akių šešėliai blizgėjo, švelniai išryškindami mėlynę merginos akyse. Merginai švelniam delnui prisiglaudus prie jo žando, Marko kūnu nubėgu šiurpuliukai. Ak, kad nebūtų aplink tų įdėmių mokinių akių! Adelei, nepaisant aplink vaikštančio pavojaus, sutikus, profesoriaus veidą iškreipė kvaila įsimylėjėlio šypsena. Švelniai spustelėjęs varnės ranką, ją apsuko ir nusilenkdamas švelniai priglaudė lūpas. Ir mirktelėjo.
 Adelei tempiant jį šokėjų link, Marko širdis smarkiai daužėsi savo šonkauliniame narvelyje, ne tik dėl malonios šilumos, kuri jį apėmė vos pamačius merginą, bet ir jaudulio. Kolegos sukiojosi šalia, o pamačius jį su mokinę, jiems tikrai kils įvairių klausimų. Nors mokytojas jau turėjo pasiteisinimą - Adelę paliko pora, tai jis nusprendęs merginą pralinksminti ir pakvietęs ją šokti, kas čia tokio?
 Kai jie pagaliau sustojo, Markas gavo progą pamatyti visą merginos aprangą. Šyptelėjęs, padėjo ranką ant varnės liemens ir paklausė:
-Atrodai nuostabiai. Pati siuvai suknelę?
Kiek atmintis dar išnešė, garbanius prisiminė, kad mėlynakė pati kuriasi rūbus.
-Žinai, gal kaip tas rėkaujantis japonas į batus nesulįsiu, bet...
Pasirausęs savo vienintelio juodo (laidotuvių) švarko vienoje iš vidinių kišenių (nebūtų burtininkas, jei rūbuose kišenės nebūtų kaip lagaminai) ir išsitraukęs lazdelę, nukreipė ją į Adelės batus.
-Atsiprašau, bet kaip matai, mūsų ūgių skirtumas nėra pats palankiausias šokiams,-kažką suvėlęs, Markas vėl pasislėpė lazdelę švarke ir sunėrė savo dešinės rankos pirštus su Adelės. Kitą ranką uždėjo ant merginos liemens. Trumpam įsiklausė ir, pagavęs ritmą, žengė pirmus šokio žingsnius.

[Adelė Ginger]

  Marko lūpoms prisilietus prie Adelės rankos, delnus užliejo prakaitas, tačiau jau valytis nebuvo kada. Laukė pirmasis porelės šoki. Kokia romancika.
  Suvirpėjo, vyro delnui prigludus ant liemens, nereikia kartoti jau šimtąjį kartą, kad merginą labai veikė profesoriaus prisilietimai. Kilstelėjo ranką, pridėjo kažkur ties pečiu. Galbūt, jeigu būtų nebėgusi iš motinos paskirtų šokių pamokų, būtų galėjusi tai padaryti itin elegantiškai ir lengvai, bet kurį judesį ir nereikėtų verkšlenti, jog nesugeba šokti su aukštaūgiais. Ką galėjai žinoti, gal praleido tą pamoką Šokam Su Metras Devym Penki Plius Vyrukais.
- Pati,- linktelėjo.- Vienas labiausiai patikusių man darbų,- nusišypsojo.
  Ir tai buvo tiesa. Didžiavosi ši suknele bei bent kartą gyvenime džiaugėsi, jog išdrįso rinktis ne ilgą, o trumpesnę, atidengdama subjaurotas kojas. Žaliaplaukei neberūpėjo kitų nuomonės ir žvilgsniai, kai Markas ją jau buvo priėmęs tokią, kokia ji yra.
  Staiga susvyravo, stipriau įsikibo į garbanių, vos neužgriuvo ir garsiai sukikeno. Atsitraukė, pažvelgė žemėn. Kilstelėjo dailiai išpešiotus antakius.
- Markai,- tramdydama juoką, tačiau tuo pačiu ir susierzinimą, prabilo.
  Mėlynos akys buvo įsmeigtos į jos paturbintus sportbačius. Gal dešimties centimetrų platforma. Teko susivyruoti dar kartą, kai Markas pagaliau pajudėjo. Norėjo trinktelt per jo lopckytes, kad palauktų ir leistų jai apsiprast su turbo batais, eh, nespėjo. Iš šono atrodė kiek komiškai, tačiau praėjo vienas, du, trys ir, na, gerai, kokie penkiolika žingsnelių ir Ginger pagaliau buvo susitaikiusi su mintimi, kad paaukštėjo. Bent trumpam.

[Markas Moore]

 Šokėjas iš Marko nebuvo itin geras, bet nebuvo ir visiška tragedija - ta pamoka, kai mokytojai kažkada juos kankino, dabar parodė savo vertę, kai vaikinas atsiminė ilgai ausyse skambėjusį viens, du, trys. Adelė šiek tiek svyravo ir nuo jausmų apsvaigusioms smegenėlėms buvo sunkoka suvokti kodėl - jis, kaip koks asilas, nedavė laiko jai apsiprasti su papildomu dešimt centimetrų ant batų. Merginai atsitrenkus į jį, Markas atsitrenkė nugara į kažką, bet nekreipdamas dėmesio į nepatenkintą kreivą žvilgsnį, sukikeno. Pasijuto kaip vienas iš mokinių, tiesiog gerai leidžiančių laiką.
 Iš šono pora atrodė truputėlį juokingai - Adelė vis susvyravus atsitrenkdavo į Marką, o jis net nesistengdamas išlaikyti vienos krypties, jos stumdomas keliavo po salę. Šokio žingsneliai seniai buvo pamiršti ir išmesti pro langą - dabar jie, kaip kokie du pingvinai, tiesiog krypavo po salę trankydamiesi į kitus ir kikendami. Kad ir kas ten grojo - pasibaigė ir kelias sekundes stojo tyla. Apsidairęs, profesorius pastebėjo, kad jie taip nukrypavo į kitą salės galą. Švelniai paėmęs merginos ranką, pasitraukė toliau nuo žmonių masės ir atsidūrė prie kažkokio staliuko. Paėmęs taurę žalsvo burbuliuojančio gėrimo paragavo - nealkoholinis. Markas žinojo, kad atsiras gudrių mokinių, kurie vis tiek kokio pigaus birzgalo atsitemps į renginį ir jau matė tą vaizdą, kaip jam reikės laiptais spardyt žemyn apgirtusius auklėtinius, palydint juos kuo puikiausiais epitetais. Na, bet šiuo momentu ne gyvačiokus prižiūrėt reikėjo, o nuostabią mėlynakę, tad ištiesė jai taurę ir šyptelėjo:
-Neužnuodyta.

[Hayato Shinohara]

   Hayato nebuvo itin patenkintas savo šokių partnerės gebėjimais, bet ką gi - jei jau pasirinko šią kankynę ištverti, tai nors sykį bus nuoseklus ir ištvers.
   Lėtėlesnė muzika keistai jį veikė - dabar jis bemaž nesidairydamas į šalis vedė šokį. Mintys, kaži, ar buvo tokios tvarkingos, bet ką gi - gryčią prieš svečius įsileidžiant vis tiek susitvarkai, nes viskas regėti, o kas galvoj dedas, ne taip ir svarbu.
   - Ok, - atsakė ir jis be didelio susidomėjimo. Aurora, tai Aurora, tik kaži, ko tėvukai buvo prisilupę, kad tokį vardą dukteriai užmetė. Kita vertus, jis buvo ganėtinai ne eilinis.
   Hayato jau žiojosi užklausti kažko tragiškai ne į temą, kai pamatė, kaip žiauriai mergiščia trypia jo nuliovus batus. Batų viršus dabar buvo prilipęs prie pado, ir septintakursiui tikrai nekilo dvejonių, jog šitai buvo padaryta tyčia.
   - KĄ DIRBI, BALTASKŪRIS ŠIKŠNOSPARNI? - užbliovė jis, nesugalvodamas jokio kūrybingesnio epiteto. - Kuso kurae, baka... - spjaudėsi, žaibiškai atšlydamas nuo jos.
   Iš nervų čiuptelėjo sau už priekinių kišenių, vėliau - už galinių, visaip ieškodamas lazdelės. Kerštas už batukus turi įvykti. Susiplojęs juodas apavas atrodė liūdnokai.
   Ar išvis pasiėmė lazdelę iš Varno Nago bendrojo kambario, niekaip neatsiminė. Drebančios rankos automatiškai tįstelėjo link stalo, besitaikydamos ką nors pagriebti ir iš visų spėkų sviesti į prietranką klastuolę, bet suvokdamas, kaip tai būtų žiobariška ir negarbinga, Hayato nusuko žvilgsnį į kitą pusę. Vaikis pradėjo pliaukšėti delnais, bandydamas nusiraminti ir pašalinti iš jų drebulį.

[Adelė Ginger]

  Žaliaplaukė jautėsi lyg būtų buvusi atrakcionų autodrome ir su tomis mašinytėmis daužytus į visus aplinkui. Panaši situacija, trūko tik mašinų. Išrauta iš minios Adelė susvyravo dar kartą, sudribo ant suolo, kėdės, neįsivaizduojame, tiesiog kažkokio baldo. Nelabai elegantiškai, vėlgi, nebuvo itin rafinuota ir išprusinta kalbant apie geras manieras. Atsirėmė į stovintį Marką, tiksliau beveik į jo šikną. Užvertė akis į vaikiną, stebėjo tą nuostabų vaizdą, kai jis ragavo gėrimą, kuris nutekėjo jo gerkle ir puikiai matėsi tokios smulkmenos, kaip vos sujudintas adomo obuolys. Pamišelė. Šyptelėjo vaikinui.
- Tu iš jos gėrei, lažinuos, kad savo nuodų ten jau prispjovei,- pavartė akis, tačiau paėmė taurę iš jo rankų.
  Kita ranka suėmė profesoriaus, lengvai truktelėjo, kad šias atsirastų šalia. Palaižė ten kažkiek to gėralo ir padėjo šalin, vis tiek nesuviliojo. Atrėmė galvą į Markusio. Nesusimąstė, jog vien šokis galėjo kažkam sukelti įtarimų, nors ir tam galima buvo suregzti kokį nors pasiteisinimą, tačiau taip, kaip Adelė šiuo metu glaudėsi, toli gražu neatrodė kaip įprastas ryšys tarp profesoriaus ir mokinės. Pajuto norą išeiti, bent trumpam. Žmonių kiekis, įkaitęs oras dusino Adelę. Tačiau ši tik meiliai nusišypsojo savo dievaičiui.

[Markas Moore]

 Išgirdęs Adelės komentarą, Markas tik pavartė akis.
-Tai, kad mokiausi Klastūnyne ir dabar jam vadovauju, nereiškia, kad slapčia esu nuodinga gyvatė,-šyptelėjęs, žaismingai tarė vaikinas. Merginai truktelėjus jo ranką, jis net nesipriešino ir klestelėjo šalimais, bet nepaleido jos rankos. Tokiam tamsiam užkampyje vargu ar kas pamatys, tad trumpas nerimas dėl kitų profesorių dingo. Liko tik Adelė. Markas kai panirdavo į jos melsvas, giedro dangaus atspindį ežere primenančias akis, norėdavo niekada iš jų neišnerti. Tiesiog amžinai skęsti jų mėlynėje. Švelniai priglaudė delną prie merginos žando ir nykščiu perbraukė per skruostikaulį. Kokia tobula, trapi būtybė. Pasilenkęs, Markas greitai pabučiavo Adelę, tikėdamasis, kad jo tos akimirkos silpnumo niekas nepastebėjo. Bet kaip gali atsispirti tokiai būtybei?
 Garbanius norėjo praleisti daugiau laiko su mėlynake, o ir ore greitai mažėjo deguonies kiekis, tad buvo puiki akimirka dingti visiems iš akių. Atsistojęs, Markas, laikydamas Adelė už rankos, pradėjo brautis durų link. Susiras kokį ramesnį kampelį ir pabus kartu, toliau nuo viską matančių akių ir triukšmo.

[Amira Martin]

  Ar Mayra ką tik paraudo? Amira pagalvojo, kad jai pasirodė. Ne, tikrai turėjo pasirodyti. Čia juk Mayra. Demonų tyrinėtoja. Kuri, Amiros žiniomis, net jaunesnį brolį pas demonus nutempė. Dėl tokio dalyko nepyko. Tiesą pasakius, šiltų jausmų Feliksui vis dar nejautė. Jis siaubingai priminė tėvą, nors ir nebuvo į šį panašus. Brrr.
  Nesusilaikė nepradėjusi juoktis, kai pajuto esanti tempiama beveik į salės vidurį. Tačiau puikiai merginą suprato - viena iš BTT čempionių, gal net nugalėtoja. Į ją ir dar du (keista, kad ne tris) žmones buvo kreipiamas didžiausias dėmesys. Deja, Monro nepamatė velnio neštas ir pamestas. Vaikino šiek tiek nemėgo. Jeigu ne jis, ji būtų švilpynės čempionė. Likimas, matyt geras dievo draugas. Nors, atsižvelgus į tai, kad turnyre dalyvavo Mayra, nuomonė buvo dvejopa. Kairės rankos pirštus sunėrė su Mayros dešinės rankos pirštais, o savo dešiniąja apkabino kiek šiek tiek žemesnes septyniolimetės liemenį. Pradėjo šokį. Iš tolo pažvelgus į šias dvi merginas, buvo galima pamanyti, kad šoka ilgaplaukis vaikinukas su savo panele.

[Morisas Banoveris]

Morisas sėdėjo rankoje teliūškuodamas taurę sklidina vyno, stebėdamas Mayros dūsavimus. O tuo labiau, nelabai kas tarp jųdviejų ir vyko. Nužvelgęs kitas poras pastebėjo, kad didžioji dalis šurmuliuoja susispietę aplink salės vidurį, na aišku buvo ir tokių kurie sėdėjo, bet jiems laikas taipogi ėjo gerai. Na tikriausiai tik jiems ir dar galbūt kurioms nors poroms ar vienišiams nesiėjo taip gerai, kaip jis tikėjosi. Ir iš viso, kodėl jis kvietėsi ją čia ar nebūtų buvę geriau jeigu jis tiesiog būtų prasėdėjęs kambaryje kol visi čia linksminosi ir nuveikęs kokį nors geresnį dalyką, negu gadinęs kitiems nuotaikas. Vos tik pradėjo groti valso muzika vaikinas jau ruošėsi stotis ir kviesti į šokių aikštelę, nors ir nemokėjo labai gerai šokti, bet mergina atsistojusi nuėjo šalin palikdama jį sėdėti. Ir kam aš čia iš viso atėjau? Būtų buvę tas pats dalykas, na galbūt ji būtų manimi nusivylus, kad pakviečiau ir pats nepasirodžiau. Kadangi noro kažką daryti nelabai ir buvo sumanė nueiti prie valgių stalo ir pasiimti šiek tiek kažko užvalgyti, bet pirmiausia norėjosi grįžti į kambarį ir dar kartą paieškoti batų. Pasikėlęs nuo kėdės ir palikęs taurę toje vietoje kur buvo staliukas (kad geriau atsimintų) susikišo vyno butelaitį į kišenę ir patraukė link klastūnyno kambarių. Eidamas pro minia žmonių akimis susirado kur yra maistas. Kadangi žmonių sambrūzdžiai buvo jo priešas numeris du (kas buvo pirmasis nelabai žinojo, bet už tai tikrai galėjo būti kažkas blogiau) jis stengėsi pro juos praeiti kuo greičiau, kas po kelių minučių ir pavyko. Kai priėjo koridorius kurie nebuvo masiškai prigrūsti žmonių paspartino žingsnį ir jau po kelių minučių ieškojo savo batų. Kaip ir manė visas šis reikalas buvo bergždžias, nes batai buvę ant lovos dabar buvo dingę, bet vieną dalyką vis vien galėjo padaryti - pasikeisti rūbų spalvą iš šviesiai mėlynos į žalią, nes tai galbūt ir buvo ta priežastis kodėl mergina su juo nesišnekėjo. Nukreipęs lazdelę pirmiausia į savo švarką, o tuomet ir kelnes pakeitė jų spalvą kiek galėdamas į labiau panašesnę kokia buvo klastuolės suknelė. Kai viskas ką norėjo padaryti buvo padaryta vėl išlindo į koridorius ir kiek paėjėjęs grįžo į puotą kurioje per žmonių minia patraukė prie maisto. Nors valgių ten buvo palyginus daug, bet klastuolį šiuo metu traukė tiktais nemažas šokoladinio su karamele torto gabalas kurį buvo užmatęs dar eidamas pro čia iki staliuko. Prasibrovęs pro žmones, o gal ir ne vien tik juos rado tai apie ką ir galvojo - visiškai nepaliestą tortą ir nors kitais atvejais būtų šiek tiek atsipjovęs ir nusinešęs lėkštelėje šį kartą  taip nepadarė. Išsitraukęs lazdelę nukreipė į tortą ir pakėlęs jį nuo žemės iškėlė virš kitų galvų ir pradėjo neštis link staliuko. Prie kurio atsidūrė greičiau negu eidamas prie torto. Vos tik jis atsidūrė ant stalo prisiminę, kad pamiršo pasiimti šaukštelį, tad jam teko nebyliais kerais jį prisikviesti. Kadangi jau turėjo ir tortą, ir kiek mažoką jam šaukštelį buvo galima pradėti valgyti, tad atsisėdęs ant kėdės įsmeigė jį į tortą ir pradėjo valgyti. Vos pirmajam kąsniui atsidūrus jo burnoje per kūną perbėgo šiurpuliukai, nes tokio pasakiško torto dar nebuvo ragavęs. Suvalgęs aštuntadalį torto pasilypėjo ant kėdės ieškodamas Mayros kurią bent jau kaip jam atrodė pastebėjo šokančią su kažkokia kita mergina, tad nusprendė palaukti kol ims skambėti kita lėta muzika kuri tiktų šokiui. Na, o per tą laiką išgers paskutinę taurę ir suvalgys dar šiek tiek torto, kas tikriausiai ir nebuvo labai gerai, bet jam šiuo metu tai nelabai ir rūpėjo. Tai būtų buvusi puiki priežastis pasišalinti iš renginio kuriame ir nelabai norėjo būti.

[Aurora Frydenlund]

Įvyko ne visai tai, ko tikėjosi. Batas buvo tuščias, lyg ano pėdos prasmegusios būtų kažin kur - taip turbūt ir buvo, nors vaizdinys jų, kadaruojančių nuo požemių skliautų, neapleido Auroros smegenų. Aurora akimirką sutriko, kai savo svoriu tesuplojo tuščią orą, tačiau jos visą sutrikimą ir susidvejinimą(??) tuoj pat nupūtė nuo jos lyg nuo karšto puodo atšlijęs gracingasis šokių partneris, kuris vos prieš akimirką ryškiai žinojo ką darąs.
Išradingi epitetai, kuriais buvo apvadinta, ir pašūkaliojimai svetima kalba (tai buvo keiksmažodžiai, Aurora tuo net neabejojo) privertė mergaitę išplėsti akis ir išsižioti iš nuostabos, kad anas taip drįsta ją įžeisti, tačiau kitą akimirką ji jau kvatojo susiėmus už pilvo, susilenkus per pusę ir nosimi kone šluostydama grindis. Pašėlęs ano vaikinuko šokinėjimas iki kelių paskendus grindyse ir grabaliojimas už kišenių buvo vaizdas, vertas visų jos netikusių pastangų šokti.
Galbūt iš pradžių, tik įėjusi į salę, Aurora ir neturėjo ketinimų mirtinai įžeisti savo šokių partnerio sumindydama šiam kojas, tačiau pati sau turėjo šią akimirką prisipažinti, kad jos neplanuotas įvykęs planas buvo daug geresnė idėja, nei tuščias pasistaipymas po skliautuotu dangum.
Mergaitė gaudė orą, o mėlynrūbiui mietui nusisukus, trūksmingai įkvėpė ir išspaudė sumikčiotą ir vos suprantamą "atsiprašau". Džiaugsmingai pasvarstė, kas būtų buvę, jei bato nosis nebūt tuščiavidurė ir ji būtų numyniusi jam pirštus.
Vos nusiraminusi po savo juoko priepuolio, žingtelėjo žingsnį arčiau ir delniuku patapšnojo jam petį (švenčiausią Hayato kūno vietą) it guosdama. Kryptelėjo galvą ir pažvelgė į suplotą batą. Atrodė graudžiai.
- Nagi, jei iš vidaus įkišęs ranką ištiesintum, atrodys kaip naujas, - mėgino patarti, pasiūlyti išeitį rimtu ir susirūpinusiu balsu, tačiau neišėjo. Jos veidą vis dar iš dalies bjaurojo šypsena. Ak, o jeigu jo ranka kartu su koja prasmegtų bate? Tai bent vaizdas.

[Mayra Llewellyn]

 Na, jau čia vienas Dievas težino, nuo ko Mayrai sukosi galva - prieš šokius išgerto alkoholinio gėrimo ar vėl užgriuvusių naujų jausmų. Regis, kuo toliau, tuo labiau gyvenimas blaškė merginą, bandydamas įrodyti, kad jos pasirinkimai neteisingi. Ir štai - dabar laiminga klastuolė sukosi su Amira Didžiosios salės vidury tarp kitų porų. Švilpės ranka buvo vėsi, kas pasirodė visai malonu patalpos orui kaistant. Žiūrėdama į raudonas merginos akis, Mayra šypsojosi. Taip, ji pagaliau jautėsi gerai, o ir bešokdama kažkaip nenumindė Amirai kojų - tiesiog leidosi jos vedžiojama lėtu šokio ritmu.
-Po susitikimo bibliotekoje taip ir nesusimatėm. Kaip sekasi?-sumirksėjusi, paklausė Mayra. Išties, merginos matėsi senokai, net keista, kad viena kitą atpažino. Klastuolės gyvenimas irgi nestovėjo vietoje, o labiau lėkė kaip nuprotėjęs testralis laukais - kiek galėjo visko švilpei papasakoti! Tik juodaplaukė abejojo, kad kam nors jos bėdos ir rūpesčiai būtų įdomu tokį vakarą. Ne, geriau jį ramiai praleisti malonioje kompanijoje šnekučiuojantis apie malonius menkniekius, kaip tobulai prie jos suknelės tinkantis Amiros kostiumas.

[Hayato Shinohara]

   Ji nei atsiprašė, nei nusilenkė jam, nei liūdesio parodė. Dar blogiau - susirietus kaip slieks ant kabliuko iš jo kvatojosi. Visa gerkle. Tyčiojosi iš garbingo svetimšalio, kilnaus mesijo, nešančio šviesą į vakarinį urvą, užgrūstą ir metaforinėm, ir realiom tamsos būtybėm.
   Dabar ir bepročiui (taigi, Hayato) galėjo būti aišku, kad kišenėse tikrai nėra nieko naudingo ir galinčio pasitarnauti neišsilavinusių vakariečių auklėjimui. Šitai supratusio varnio skruostai išraudo iš pykčio dėl neteisybės, įžūlumo ir visos šitos sugedusios kultūros.
   - Tu dar dėl šito pasigailėsi, - pagrasino jis, rodydamas į ją pirštu, nors galbūt nuskambėjo panašiai kaip ,,einu pas mamą".
   Užmatęs ant stalo apelsinų, jis pamanė, kad galėtų visus juos sušvirkšti jai į akis, tačiau tada aprimo - na, ne, labai jau purvakraujiškas metodas, anaiptol ne jo stiliui.
   Iki kelių smigdamas į grindis, nors kaži, ar kas nors buvo matęs ir galėjo nujausti, kas čia jam negerai, bet su velniškai prastom kūno proporcijom, japonas žirgliojo per visą Didžiąją salę į koridorių. Ten ramiai atsirėmė į sieną, išsitraukė kojas iš batų ir paėjėjęs tolėliau atsirėmė į palangę. Vaizdas už stiklo, ypač plaukiančio dangaus, jį švelniai ramino, o dar ta rami muzika...
   Tik dabar sugurgęs pilvas kaip pavydus šuns žvilgsnis priminė, kad laikas ir jam paskirti nors kiek dėmesio. Hayato įsirėmė rankomis į šonus ir pažvelgė žemyn, tiesiai sau į pilvą, šio pageidavimą įvykdydamas pačia tiesioginiausia įmanoma prasme. Pyktis jau buvo išgaravęs, dabar kamavo tik nikotino troškulys, na, ir visai normalus alkis.

[Miona Hera]

Viskas buvo labai keblu. Miona norėjo suprasti, kodėl ją šitaip paveikė tai, kad Dafydd nepasirodė. Juk ji turėjo būti pripratusi prie to, kad vaikinas visada elgdavosi šiurkščiai, nors, tiesa, dažnai nutikdavo taip, kad kažkas pas jį persijungdavo ir jo elgesys visiškai pasikeisdavo. Grifė nuo pat jų pažinties pradžios turėjo vilties, kad Dafydd viduje iš tikrųjų nėra toks velnio neštas ir pamestas, kokį jį regėjo visas Hogvartsas. Galbūt užleidusi kažkokią svarbesnę vietą savo pasaulėlyje ji klydo tikėdamasi, kad tokią vietą ji užima ir jo… širdy?  Tikriausiai ta mintis šviesiaplaukę ir skaudino labiausiai.
- Gerai, - galiausiai sutiko išklausyti. Bent išsiaiškins, ar ji apsigavo.
Tą vasarą, kai žuvo jos šeima, Miona kartu su Rafaeliu, jos tėvu, dalyvavo kažkokiame advokatų suvažiavime. Tąsyk ir buvo paskutinis sykis, kai ji šoko. Mergina susimąstė, kaip seniai tas buvo, net ir po tiek mėnesių širdy tebesinešiojo gedulą ir kaltę. Kiek ilgai dar tęsis? Arba kiek ilgai dar temps grifė?
Rudaakė įsikibo Dafydd į parankę ir kartu patraukė salės viduriuko link.
- Viskas bus gerai, - girdėdama suskambant lėtą valso muziką vis dar susimąsčiusi tarstelėjo. Na, tikėkimės.
Raudonplaukiui atsiprašius, Miona mintimis grįžo atgal į šokių aikštelę ir silpnai šyptelėjo.
- Menkniekis, pati buvau bjauri.
Jiems sustojus Miona dešine ranka švelniai suėmė vaikino ranką ir iškėlė, kairę padėjo jam ant peties. Po sekundėlės žingtelėjo šiek tiek arčiau, kaip buvo mokyta. Pajuto, kad salėj jau baisiai mažai oro.
- Nežiau, ar mokyt, bet… Aha, dešinę man  ant juosmens, - plačiau nusišypsodama, bet šiek tiek sutrikusi, tarstelėjo. Vaikinui prisilietus Miona automatiškai įsitempė, mat nugara it elektra perbėgo. Supratusi, kad tai galėjo būti ne kažin koks ženklas, Miona pakratė galvą. - Atleisk. Gerai… Šokį turėtum vesti tu, bet… Nešoksim jokių mandrybių, - vėlė mergina. - Svarbiausia, įsiklausyt į muziką ir leistis jos nešamam. Per daug apie klaidas negalvok, aš prisitaikysiu, - žiūrėdama į akis drąsinamai nusišypsojo. - Ir pasistenk visą laiką nežiūrėt į kojas, - pridūrė.