0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #60 Prieš 2 metus »
  Lukas neįsivaizdavo ką turėtų pasakyti. Šiuo atveju tyla atrodė geriausias dalykas, tad net nesinorėjo jos trikdyti, šalčio prisipildžiusiu balsu. Vaikinui vis dar buvo keista, kad po tiek metų nekalbėjimo ir vieno nesutarimo, po kurio buvo abejotina, kad jam atleido, Luna ir jis bendravo. Jeigu tai būtų buvę pasakyta jaunesnei jo versijai, šis tuo nebūtų patikėjęs ir net gi palaikęs jį bepročiu ir apsimetėliu. Kaip pasikeitė laikai. Rudaplaukis susimąstė, kur dabar yra vaikinas, kuris kartu su šia mergina, vaikėsi jį po Hogvartso apylinkes. Būtų buvę įdomu sužinoti kaip laikosi šis. Buvusiam klastuoliui norėjosi paklausti vilkolakės ar ši kažką žino apie jį, tačiau tai nusprendė pasilikti kitam susitikimui.
  Išgirdęs žingsnius iš šono, Lukas atsisuko į jų. Pastebėjęs, kad Luna jau traukia atgal, šiek tiek nustebo, tačiau nieko dėl to nesakė. Pakviestas, dar šiek tiek labiau pasisuko ir tik linktelėjo. Merginos pasakyti žodžiai, vaikinui buvo šiek tiek keisti, tačiau jis neėmė apie juos per daug mąstyti ir tik džiaugėsi, kad pagaliau kažkam patiko. Jo nuomone, tai buvo pakankamai didelis pasiekimas, kadangi šis retai su kažkuo bendravo, o tai reiškė, kad retai galėjo kažkam patikti.
  Dar šiek pastebėjęs plaukančias ledo lytis, rudaplaukis taip pat apsisuko ir nusipurtęs sniegą nuo drabužių, patraukė buto link, tikėdamasis nesusitikti įkyrių žmonių.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #61 Prieš 2 metus »
((Tikriausiai daugeliui iškils klausimų, kodėl šitą reikalą pradėjau – paprastas atsakymas – man reikia galeonų, ir aš visiškai neįsivaizduoju, ką rašau. Kita vertus, nuėjusi apie 5km miške ir n kartų apkrikštyta lapų ir įsimūrijusi į voratinklius, nusprendžiau šį tą parašyti į Hogą. Bet tai dar nereiškia, kad visam laikui apsistosiu čia, nes yea, turiu egzistencinę krizę.))

[Pradingusi kibirkštis arba hamletiški monologai]

Tai buvo ramus vakaras, kai tarp žolių griežė cikados ir pilnas mėnulis rymojo tarp tingiai praslenkiančių baltų debesų. Danielis aukštielnikas tysojo ant žemės ir žvelgė į dangų. Antras kursas pasibaigė ir atėjo dar viena vasara Ūdrų Žabanguose. Tačiau, kas buvo keista, Danielis nenorėjo grįžti į Hogvartsą. Jau pradingo ta magiška atmosfera... o gal jos iš viso net nebuvo? Jo gyvenimas nebuvo ramus. Todėl ir nebuvo nuostabu, kad nesijautė Hogvartso, tuo labiau Švilpynės, dalimi. Jis gyveno tėvų praeitimi - štai kas buvo. Niekas, ne...kažkas vis dar jo laukė mokykloje. Kad ir kaip vienišas besijaustų. Bet ar verta vis tiek grįžti?
Sniegas be garso atsigulė šalia berniuko.
-Vis dar mąstai? – legilimantijos pagalba sumurkė vampus katinas.
Danielis linktelėjo.
-Gal galiu kažką padėti?
-Nežinau.
Prieš kelis mėnesius Dulksna, ar kitaip Pandora Streikers – melediktė, Mišelės Streikers, bandžiusios nuversti Magijos Ministeriją, duktė – atsiuntė laišką. Tačiau nuo to laiko Danielis jau nieko neišgirdo iš buvusios draugės. Turbūt jau pasitraukė nuo savo planų pakenkti jam. Vienintelė „priešė“ Hogvartse tapo savotiška drauge per Burtų Trikovės Turnyro puotą, tai taip, Sniegas nieko negalėjo padėti. Tik tas jausmas...Kaip tai apibūdinti? Danielis jautėsi beviltiškai.
Sniegas pasimuistė, buku snukiu bakstelėjo į švilpio petį. Ir tada...
-Ei!
Ir visa sunki letena užkrito ant berniuko šono, savotiškai apkabindama Danielį.
-Sniege! Tu sunkus!
-Čia tik letena! – suniurzgė didelis šešiakojis katinas.
-Pasitrauk! Uždusiu! Ei!
Danielis neapsikentė. Šiluma perbėgo per kūną. Ne - staiga mintis sustabdė jį.- Jei pavirsiu mažesniu, mane pritrėkš! Bet undo kūnui jau nepasakysi – drabužiai susiliejo su oda, rankos ir kojos, kaip dailininko prieštukas, sutrumpėjo, apsitraukė rusvai gelsvu kailiu ir Danielis piktai amtelėjo. Iltys, spurdesys ir metamorfmagas šunišku pavidalu išsinėrė iš Sniego nevykusio apkabinimo.
Papurtė kailį ir įsispitrino į sutrikusias katino geltonas akis.
-Aš...
-Sniege! Tu visai pamiršti, kaip suaugai! Tu milžinas, o ne tas kačiukas, kurį galima nešioti ant rankų!
Sniegas pakrutino ūsus. Jis įsižeidė. Bet to stengėsi neparodyti.
-Atsiprašau....
Danielis šuniškai įsišiepė.
-Atleista! Palauk. Sugalvojau! Žėk, paklausyk, turiu idėją.
Sniegas sukluso. Ką sužinojo Danieliaus mintyse, jį suintrigavo. Dar viena išdaiga? Basta, tas vaikis bus dar vienas Kajus!


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #62 Prieš 2 metus »
Mėnesiena nubalino medžių kamienus, vasariniai lapai to žodžio prasme spindėjo šviesoje. Po lietaus viskas kvepėjo žeme, gaiva svaigino ir širdį ir sielą. Igoris lengva ristele bėgo žvėrių takeliu. Juodakailis vilkolakis šią vietą pažinojo atmintinai. Jei bėgs tolyn, pasuks už apvalaus akmens su keistu ženklu, nusileis pakalne - pasieks buvusio jo klano teritoriją. Pusbrolis nenorėjo toli įsikurti nuo Ūdrų Žabangų miško. Likusieji jam irgi pritarė. Igoris nujautė, kad giminė norėjo būti kuo arčiau, kad tik jam galėtų padėti, jei vėl įsivels į dar vieną velniavą. Bandė perkalbėti – Emilijana, Danielis yra su juo, Kajus dar nesudegino namo, Wrena buvo per daug gera, kad virš jos galvos pakibtų koks pavojus, o Melijandra įtartinai ilgai neprisišaukė problemų. Namuose tvyravo kaip niekad ilga ramybė. Ir taika.
Vis dėl to, per šią pilnatį panoro pabėgioti vienas. Be Emi, be Melos, be Wrenos su Kajumi, be Danieliaus. Be Sniego ir kitų augintinių.
Sąžinė jį graužė.
Nesuskaičiavo metų kiek praėjo po pasipiršimo Emilijanai ir vis dar...jie nesusituokę. Priežasčių buvo įvairių – ginčai, politinės problemos ir Danielis. Tas vaikas, kuris sugebėjo metus meluoti dėl savo tikros tapatybės...Ne. Tam buvo priežastis. Ir rimta. Jis nekaltino sūnaus. O tada... jis pats prisikūrė pasiteisinimų, kodėl ne po savaitės, ne kitą mėnesį ar ne po dviejų ar trijų. Jis bijojo. Šis prasibėgiojimas turėjo padėti.
Ristelė pagreitėjo. Igoris peršoko griovį. Patraukė visiškai kitu keliu. Šią naktį su pusbroliu nesusitiks. Vis tiek jo nebuvo perspėjęs.
Nei Slapstūnai, nei Senatas, nei Medžiotojai, nei Mišelės Streikers nekėlė jo šeimai grėsmės. Primos dvi grėsmės buvo sugriuvus, Medžiotojai Lorijanus visiškai užmiršo, o Mišelė? Senai ilsėjosi po trimis metrais po žeme. Vis dėl to, ilgėjosi azarto, baimės. Norėjosi būti matomas veiksmo scenoje, minimas tarp vilkolakių ir kitų būtybių, besislepiančių nuo visuomenės. Ne. Bet reikia su tuo susitaikyti. Po Ministerijos gynimo, gan neoficialiai pasitraukė iš globalinių problemų arenos. Santuoka būtų dar vienas žingsnis link oficialesnio pasitraukimo link. Nes juk istorijose po vestuvės visados būdavo „ilgai ir laimingai“? Kas vyksta po vestuvių, jau neįdomu? Igoris žinojo, kad taip nebuvo galima, iš viso, jei Emilijana jį išgirstų, jį nudėtų! Tokias istorijas jis skaitė būdamas vaikas.
Peršoko rąstą. Ne. Jis bijojo rutinos. Rutinos, kuri suėstų jo džiaugsmą gyventi. Visi jo pažįstami suauginėjo, dalis jų visiškai pradingo (kur Džeimsas? Caroline? Claudie? Alisa? Keitas?). Negi ši naktis bus ta, kai egzistencinė krizė jį apdaužys? O dieve, pagaliau suprato, kad suaugo, o visiškai to nenorėjo.
Vestuvės, džiaugsmas, ryškesnė prošvaistė gyvenime, idilė, nuovargis, atsibostantis darbas, ginčai, neišsakyti žodžiai, trumpalaikis juokas ir laimė, vėl įgrisęs darbas, nelaimingi namai...Negi tai bus užkoduota jo gyvenime iki pat jo galo?
Aš nenoriu taip gyventi!
Ne, jis nėra daužtas menininkas, kuris mano, kad šeimyninis gyvenimas trukdys jo kūrybai, tačiau...Aš bijau toliau gyventi. Nes tik dabar supratau, kad nenoriu gyventi kaip pilka masė ir būti nelaimingas. Aš nenoriu prisiminti jaunystės su karčia nostalgija, kad kažką didingo veikiau, koviausi, aukojausi, o dabar sėdžiu ant sofos ir vėpsau į televizorių. Nieko prasmingo nedarydamas nei savo šeimai, ar nei pasauliui. Aš nenoriu skaityti knygų ir viltis, kad atrasiu portalą į kitą pasaulį. Negriešiu danties ant protagonistų, kodėl jų gyvenimas yra įdomesnis nei mano.
Igoris iš savo minčių atsibudo tik eglyne. Juodakailis sutriko. Jis nesuprato, kur esąs.
-Velniai rautų, - suurzgė. Jei bus Pusmėnulio gaujos valdose, sveikas negrįš. Gal Luna pasigailės šio seno (tik trisdešimt dviejų metų) vilkolakio. Juk oficialiai taika tarp judviejų.
Giliai įkvėpė šilto nakties oro. Ah. Saugu. Ta vilkolakiška uoslė.  Kelią jau žinojo atgal.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #63 Prieš 2 metus »
Persikeitęs į vilko formą, Danielius dūmė paskui Sniegą. Kajaus augintinis visiškai nedėjo jokių pastangų į bėgimą, nes antraip visiškai būtų palikęs Danielių už borto. Katinas greičiausiai sparčiai ėjo.
-Ar tėtis dar toli?
-Nah,- sumurkė Sniegas,- turėtų būti netoli. Per praeitą...- peršoko griovį,- pilnatį ir parodė šį kelią. Šią vietą visados aplankydavo.
Danielis nieko neatsakė. Rudo kailio vilkiukas (jau didesnis, jau ne toks mažas ciūcikas, kai pirmą kartą pavirto į šį pavidalą!) akimirkai sudelsė, pasuko dešinėn ir per siauresnią griovio vietą pasivijo greičio įsikūnijimą Sniegą.
Net ir taip eidamas Sniegas Danieliui kėlė įšūkį. Gal ir didesnis buvo, tačiau dar stokojo jėgos ir ištvermės. Rupūs miltai, jam tik trylika metų!
 O dieve, gal jam nereikėjo leisti Sniegui sužinoti išdaigos tėčiui? Iki kol jį susiras, jis padus! Bet jau rimtai!
Turbūt jo sudvejojimą pajuto ir Sniegas, jis sulėtino žingsnį, kolei jau sustojo.
-Kas yra?
(Gerai, gal tai tik atsitiktinumas.)
-Ah, nežinau. Ar tai tikrai gera idėja? Prieš pilnatį jis atrodė sunerimęs...
Sniegas suniurzgė.
-Tau tik pasirodė. Nagi, eime. Ei?
Bet Danielis nejudėjo iš vietos. Jis nesuprantamu žvilgsniu nužvelgė ką tik peršoką griovį. Ne, jis tikrai dvejojo.
-Gal nereikia, grįžtam atgal.
-Danieli?
Bet metamorfmagas nesiruošė klausyti Sniego perkalbėjimų. Oi, ne. Ne, tėtis manęs užklaus dėl kitų metų! Jis tikrai norės žinoti, ar aš grįšiu Hogan! To pokalbio nenorėjo.
Šuolis. Dar vienas per šakas. Danielis skuodė kiek galėjo. Ne! Ne! Ką jis padarė?! Koks kvailas! Ne, geriau tempti gumą kuo ilgiau! Kaip sugebės parašyti Arabelai? Ar ji pyks? O gal supras? Ne, ji įsižeis!
Juk su ja, Christina ar kitu hogiečiu nė nesikalbėjo nuo to karto, kai gavo laišką nuo Pandoros. Jis vėl buvo paniręs į slapstymąsi, kai su savo gudria galva devynerių įsipaišė į pirmakursių tarpą.
Sniegas jį pasivijo per akimirką, ne, greičiau per akimirką. Grakščiu, katinišku šuoliu užkirto metamorfmago kelią.
-Pasitrauk! – suurzgė Danielis.
Tačiau Sniegas papurtė galvą.
-Link Bovey upės. Dabar.
Danielis sutriko, net užmiršo, jog buvo bepykęs ant vampus katės.
-K-kodėl?
-Nes tau, Danieli, reikia išsikalbėti. – geltonos akys nemaloniai švietė pilnaties šviesoje.-  Vieną akimirką, išdaigų kamuoliukas, o kitą – pats kiečiausias savo poelgių kritikas, Danieli, gi skaitau tavo mintis. Sakyk, ko taip nenori grįžti į Hogvartsą?
-A...ah..gi. Žinai?
-Šiek tiek. Bet ar įmanoma, kažką pakeisti? Kad jaustaisi namie?
-Nežinau.
-Danieli?
-Nežinau! A-aš. -nurijo seiles. - Bijau. Tiesiog, kokį Hogvartsą matau, jos jau nebuvo toks kaip anksčiau...kokį tu ar tėvai matėte! Atrodo, kaip melas. Aš nesakau, kad ten žmonės yra kuo nors blogesni, bet...mano klaidos, nesąmonės...
-Tiesiog sunku?
Vilkiukas linktelėjo.
-Jaučiuosi vienišas. Nes visą laiką gyvenu praeitimi. Ir nemoku kitaip! Taip pat, prarandu norą ir dėl to, kad...ah, kaip viską paaiškinti! Ką Hogvartsas galėtų man duoti, galiu ir kitais būdais gauti. Be mokyklos bendruomenės pagalbos. Bet aš nenoriu jos palikti. Prisiminimai... Ah, negaliu! Tarsi laiko nelieka patirti kažką, kas būtų panašu į jūsų pasakotos istorijas.
Taip pat esu tinginys. Vien tik prie knygų sėdžiu ir bijau su kitais susipažinti. Nes kas bus, jei ne tas žmogus? Ne tas charakteris? Išvaistytas laikas. Ir mažai energijos kažką kito daryti. Aš žinau, kad tai skamba nekaip, bet nežinau, ką sakyti!
Sniegas ėjo tylėdamas.
-Ir dar mano paties keliami reikalavimai, kad va, esi Lorijanas, turi neva kažkokį palikimą turi nešti ant pečių ir...ir...ir...! Sniege, aš noriu sustabdyti laiką. Noriu kažką prasmingo padaryti, bet ir rasti laiko ir jiems. Bet...neišeina! Nes esu tinginys!
-Vaike, tu mano, čia vadinasi egzistencinė krizė,- švelniai sumurkė Sniegas, kuris senai jau nesistebėjo Danieliaus kalba, kuri neatitiko jo amžiaus. Traumuotas. Vis dėl to, norėjo, kažką pasakyti išmintingo, bet nieko neišėjo. Leido Danieliui kalbėti toliau. Jau buvo arti upės.
Bet Danielius jau neprabilo. Jis sunkia širdimi tipeno prie Bovey upės ir klausėsi vandens čiurlenimo.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #64 Prieš 2 metus »
((https://youtu.be/NJVzZj-ASwM))

Pavasaris šiaušė kvidičininko garbanas. Kajus neramiai stoviniavo prie Bovey upės tiltelio, šalia jo gulėjo kvidičo šluota - taip ir neišmoko keliauti oru.
Jis senai buvo išsiuntęs laišką Wrenai, kvietė kartu susitikti ir išdėstė reikalą – Igoris norėtų keliauti į JAV ir kartu pasiimti visą šeimą. Vylėsi, kad užteko laiko Wrenai apsvartstyti pasiūlymą – per šitiek metų ji tikrai turėjo pabaigti herbalogijos studijas universitete – juodos akys prisipildė graužaties. Per šitiek metų jie mažai mątėsi, jis neįsivazdavo, kaip Kanopėlė gyvavo!
Kaip šią akimirką Kajui trūko Sniego ir Ledaudrės. Vampus katės pasiliko namie ir Kajus nesuprato iš kur kilo ta durna mintis, jog geriausia susitikti su Wrena be jų. Vaikinas atsiduso. Ne, negalvok apie tai. Ji tikrai turėtų sutikti!
Kajus jau buvo apsisprendęs. Jis išėjo iš savo komandos ir kai tik pasieks Igorio ir Melos gimtinę, sieks papulti į amerikiečių komandą. Jo CV atrodė solidžiai – jau praeityje buvo sėdėjimai ant suolelio.
Bet kaip Wrena? Ar ji susirastų darbo? O gal ji turi kit... Staigiai save sustabdė. Ne.
Buvę ar nebuvę jausmai Wrenai buvo tik platoniškai. Anksčiau buvo kibikšrtis, dabar tik broliškas rūpestis (Merline, jis Wrenai įbrolis ir niekaip biologiškai nė nesusiję! Va, tik reikėjo pripažinti, pagaliau išdrįso išsiųsti laišką Olivijai Rose Wrinter su užklausimu, koks šuo pakastas dėl judviejų pavardės).
Buvęs Padlmiro jungtinės komandos puolėjas, apsidairė. Senoji vieta, kurioje prisipažinęs savo jausmus Wrenai, buvo persismelkusi nostalgijos ir tylos. Kur gi Wrena? Gal papuolė į kamštį? O Merlino barzda, tegul ji neskrenda šluota. Bet tada prunkštelėjo. Na, jau ne, ją tikrai išmokė skraidyti!

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #65 Prieš 2 metus »
Jog dažytis prieš keliones šluota griežtai draudžiama, Wrena jau gerai žinojo. Vėjas, pučiantis į veidą, kvietė išlįsti ašaroms, nors tai verčiau tebuvo tik pretekstas. Visa sumaištis galvoje bėrė ašaras ant įkaitusių skruostų.
Kaip ir buvo susikūrusi gyvenimą. Viena, su daugybe augalų ir Akro, jau nebedaužančiu vazonų ir šiek tiek (visus keturiolika ar penkiolika metų) pasenusiu. Turėjo ryšių, šiek tiek draugių herbologių, bet pilnatvės pajusti taip ir nesugebėjo. Klausimas, kada ji iš tiesų jautėsi absoliučiai laiminga? Kai Lorijanai įsivaikino? Gal būt, bet įkyrios mintys neleido pamiršti kvailos idėjos, kad ji tėra našta.
Tai sekė ir tai, jog Wrenai buvo jau dvidešimt penkeri ir ji vis dar nesugebėjo susitvarkyti su savo galva, galvoti ramiai bei priimti racionalius sprendimus. Kurį laiką lyg vengė Lorijanų, kuomet tarp daugybės augalų prasėdėjus nusprendė, jog ji ten nereikalinga ir šiaip ne visai prie jų pritapus net po kokių dešimties metų. Vėliau sužinojo, jog tie neaiškūs augalai skleidžia kažkokius chemikalus, kurie ir galėjo sukelti tokias mintis. Tačiau Kalėdos jau buvo praleistos tarp augalų, prižiūrint, jog šiltnamyje neįvyktų kokia katastrofa.
Nors gyvenimas kaip ir buvo pradėtas, tačiau ji bijojo vėl likti be šeimos. Nesvarbu kokios, tačiau nematyti jų kelis metus ir visai nutolti jau buvo skausmingesnė mintis.
Vos tik priartėjo sutartą vietą, judviejų vietą, ir pamatė buvusio švilpio siluetą, greit nusileido ir metusi šluotą puolė į glėbį.
- Aš bijau,- kūkčiodama išlemeno. Turėjo atrodyti tikrai apgailėtinai. Šis klausimas bei galutinis praktikos pabaigimas su ypatingai pavojingais augalais tuo pat metu dirbant ne geriausiai apmokamą, bet darbą, nedavė ramybės dienomis ir naktimis, tad buvusios švilpės pajuodę paakiai bylojo apie nemiegotas naktis, o kiek praslinkę, ataugę ir pasišiaušę plaukai - apie stresą.- Aš... Aš nežinau,- nupuolus ašara nusirito tamsiu odiniu Kajaus švarku.- Norėčiau vykti, bet bijau, jog ten viskas gali būti kitaip. Ten viskas bus kitaip,- pasitaisiusi pažvelgė į juodas it rašalas kvidičininko akis.
Ji negalėjo prarasti jų visų ir vėl. Ji negalėjo prarasti Kajaus.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #66 Prieš 2 metus »
Kajus akimirką sutriko, bet jo lūpų kampučiai švelniai pakilo.
Stipriai apkabino Wreną.
-Viskas bus gerai,- padėjo smakrą ant animagės peties,- mes visi būsime kartu ir kažką tikrai sumąstysim. Tu tik nusiramink, Wrena.
Kaip ją buvo gera matyti po paskutinio susitikimo Ūdrų Žabanguose!
Tačiau Kajui pro akis nepraslydo išvargusi įseserės išvaizda, jis užmerkė akis. Suėmė susierzinimas. Merline, kodėl šitaip? Kodėl negalime lengviau ir paprasčiau gyventi?
Upės vanduo tyliai slinko sava kryptimi. Čia, Bovey upės pakrantėje, buvo ramu ir jauku. Saugi vietelė nusiraminti. Bet...akimirką dvejonė sugavo Kajaus mintis. Kaip jis su Wrena ištvers be Hogvartso? Ūdrų Žabangų? Juk čia praėjo jų visas gyvenimas! Ei. Tik nereikia. Grįši atostogomis.
Kajus šiek tiek atsitraukė ir nusišypsojo herbologei.
-Viskas bus gerai, girdi? - atsargiai nubraukė plaukų sruogą nuo Wrenos skruosto.- Mes su viskuo susitvarkysim! Žėk, gal ten geriau pagyvensim, bus ramiau.- nuoširdžiai nusišypsojo ir paėmė jos rankas.
Iš tikrųjų jis to ir norėjo - ramybės. Nuo tik persikėlimo gyventi į Jungtinę Karalystę, vis papuldavo į bėdą, kuri karts nuo karto pavirsdavo į konfliktą.
Gal jau to nebebus Valstijose?
-Ką manai? Mes visados galėsim grįžti čionais.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #67 Prieš 2 metus »
 Iš dalies atrodė, jog niekas nepasikeitė. Toks pats raminantis svoris ant peties (anksčiau - viršugalvio), gal tik dar labiau sustiprėjęs švilpis (turbūt žaidžiant kvidičą užsiauginama daugiau raumenų, nei ravint didelius plotus eksperimentinių augalų). Bet kažkas buvo kitaip ir Wrena negalėjo pasakyti, kas. Svarbiausia, jog šiuo metu gavo trupinėlį ramybės.
 Suprato, jog viskas nebus gerai. Niekada ir nebuvo, galimai pasilikti Jungtinėje Karalystėje bus net pavojinga žinant tai, kokių rasių yra jos globėjai. Na, jau kurį laiką jiems jau nebereikėjo ja rūpintis, turėjo vaiką, tačiau vis dar laikė Lorijanus savo šeima. Arba bent jau tikėjosi, jog ji tebėra šios šeimos dalis, ir, kaip suprato iš šio pasiūlymo, buvo teisi. Tačiau kartojimas, jog viskas bus gerai, padėjo.
 Lediniams delnams šiluma patiko ir buvusi švilpė beveik įtikėjo, jog vėl sugrįžo į saugią vietą. Juk jos namai tiek laiko buvo ten, kur Kajus. Susiimk. Silpnai šyptelėjo ir pašiaušė Winterso garbanas.
 - Aš vyksiu kartu,- apsisprendė. Vis vien be jūsų daugiau neturiu. Atrodė, lyg koks akmuo būtų įkritęs į skrandį ir pradėjo abejoti šiuo sprendimu, tačiau dėmesį mėgino nukreipti į vaikiną. Rudos pašiauštos garbanos. Odinis švarkas. Kaip jis sugeba išlikti tokiu gražiu po tiek muštukų? Pirštais nusišluosčius ašaras, plačiau nusišypsojo.
 Nuo šiol bus geriau.
 Privalo būti.
 Jų ilgai ir (beveik) laimingai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Wrena Alder »
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Amina Mizuno

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
  Ūdrų Žabangai. Anya šiame miestelyje lankėsi antrą kartą savo gyvenime. Nieko nuostabaus, pasakysite? Tačiau pačiai moteriai tai buvo keista. Nemažai Jungtinės Karalystės miestų aplankė kaip ateities būrėja. Tai šen, tai ten važiuodavo klientų kvietimu ir gaudavo neblogus pinigus. Tokius neblogus, kad kelionė oi kaip atsipirkdavo, plius pamatydavo nemažai gražių vietovių ir pasivaikščiodavo po miestų centrus atlikusi savo darbą. Motina jau seniai ją praminė varle keliaunininke. Tačiau tamsiaplaukė toli gražu nebuvo nei varlė, nei keliaunininkė. Ji tiesiog darė savo darbą, o ir gynėjas jos buvo tikrai ne varlė.
  Susimąstė. Paskutinį kartą savo gynėją ji kvietė, kai viename apleistame pastate rado psichą, pasičiupusį jos klientą. Nežinojo, iš kur tas psichas ten atsirado, tačiau ministerija sureagavo greitai. Tą dieną Russell net pamąstė apie darbą ministerijoje, tačiau padarė išvadą, kad tai per daug pavojinga. O jos dukra ir taip teturi motiną. Tėvas bastosi nežinia kur, betrūko motinai dingti.
  Bovey upė. Su tokiomis mintimis Anya vaikštinėjo Bovey upės pakrante. Nežinojo, tiesą pasakius, kodėl prisiminė tokius dalykus. Juk visomis jėgomis stengėsi sukurti naujus prisiminimus, kurie nesisuktų aplink jos šeimą. Buvo sunku, kol kas dar nesutiko nei vieno žmogaus, kuris padėtų jai prasiblaškyti. O kaip gi Dubajus? Su juo keliai išsiskyrė prieš mėnesį ar daugiau. Tai ne tas žmogus, kurio reikėjo šitai moterėlei.
  Akmenukai. Mažos uolienos išduodavo specifišką garsą, kai tamsiaplaukės batai atsimušdavo į jas. Tačiau vienas iš akmenų patraukė Rue dėmesį. Jis atrodė panašus į burtų lazdelę, pailgas ir apmedėjęs. Pasilenkusi, menininkė paėmė į rankas pačią tikriausią burtų lazdelę. Ūdrų Žabanguose gyveno nemažai burtininkų, galbūt koks vaikas bėgiodamas čia pametę savo pagaliuką. Apie lazdeles daug nežinojo, tad apsižvalgiusi ar nėra aplink žiobarų pabandė mostelėti pagaliu. Gal tai tiesiog medienos gabalas, panašus į magijos pasaulyje naudojamą instrumentą? Lazdelė išlėkė iš rankų prieš tai išleidusi žalios spalvos žiežirbas. Reikėjo ją paslėpti, ką Russell ir padarė. Negalima buvo rodyti jos žiobarams.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Šiandien Juzefui reikėjo prasiblaškyti. Jis pasielgė labai kvailai, mat sugalvojo nuvykti pas buvusią žmoną. Gyvendamas jau kurį laiką vienas plikis pajuto įvairiausių jausmų. Pirmiausia lankė didžiulė panika. Jis bijojo erkių, bijojo vaiduoklių. Paskui bijojo, kad įgrius namo lubos, nes pastatas jau itin senas. Tas savo baimes stengėsi užgerti alkoholiu su draugeliais. Bandė prasiblaškymui ieškotis moterų, tačiau ir vėl apnikdavo paranojos ir galiausiai mėlynakis pats nuo dailiosios lyties atstovių pasprukdavo. Kartą tiesiog ėmė ir išnyko oru. Koks idiotas, atsiduso prisiminęs.
Paskui jis nustojo gerti ir pradėjo vartoti eliksyrą, kurį nuo visų paranojų išrašė hilerė dar rugsėjo pradžioje. Šis Levinsui padėjo, tačiau vis tiek iki galo nepašalino paranojų priepuolių. Tai tiesiog neįmanoma. Bet vis tik plikšius tapo gerokai ramesnis. Daug dirbo prie nelegalios nešyklės, per kurią turėjo persikelti pas Aurį. Kartais pamiršdavo išsimaudyti ir susitvarkyti. Vienu metu namai jau buvo tapę tikru šiukšlynu ir visur kampuose mėtėsi žiobariškos picos dėžės. Galiausiai Juzefas susiėmė ir šiuo metu atsakingai rūpinosi savo higiena bei namų švara ir nustojo šlamšti picą, mat nuo jos pradėjo augti pilvelis.
Tačiau nuvykti pas buvusią žmoną buvo labai prasta mintis. Iš pradžių ji atrodė tiesiog geniali. Juzefas galvojo prisidengsiąs sūnumi, neva atvažiavęs tik dėl jo, nors iš tikrųjų turėjo ir kitokių tikslų. Taigi, vyrukas nupirko porą magiškų žaisliukų ir jau beldėsi į savo buvusių namų duris. Buvusi žmona atrodė tiesiog paklaikusi, kai išvydo mėlynakį, tačiau Juzefas tik atkišo žaisliukus ir pasakė, kad labai pasiilgo sūnaus. Jo vyras iš tiesų buvo pasiilgęs, tačiau turėjo pripažinti, kad negalvodavo tiek apie jį, kiek apie jo motiną. Nespėjus sulaukti kokio nors atsako, iš namų gilumos pasigirdo vyriškas balsas, kuris paklausė, kas atėjo.
Tai plikiui buvo smūgis žemiau juostos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Juzefas buvo išspirtas su visais žaisliukais. Sūnus, pasirodo, viešėjo pas buvusius uošvius, o mieloji turėjo laiko sau. Iš Juzefo lūpų pasigirdo isteriškas krizenimas.
- Laiko sau, - nuburbėjo.
Taip ji sakė. Laiko sau. Su kažkokiu vyru. Visa tai vyko vakar vakare, penktadienį, tačiau ir šiandien Levinsui buvo sunku atsigauti. Jis tik trynėsi bet kur, net ir po svetimus miestus, ir bandė pasimiršti. Jau po truputį vakarėjo, bet Juzefas nenorėjo traukti namo.
Jis vaikščiojo palei upę Ūdrų Žabangų miestelyje. Plikio akį patraukė daili moteris. Ji buvo aukšta ir liekna, kiek mėlynakis įmatė, žavingo veido. Veikiausiai bus Juzefo ūgio, o gal net keliais centimetrais ir aukštesnė. Gali būti, kad Juzefo bendraamžė, o gal šiek tiek vyresnė. Plikio lūpose radosi šypsnis. Gražuolė kažką pakėlė nuo žemės. Pasirodo, tai buvo burtų lazdelė, nes moteris paleido iš jos kibirkštis, o paskui daiktą pasislėpė. Velnias, pamanė plikis. Ne žiobarė. Šypseną pakeitė jaudulys. Levinsas nebuvo tikras, ar jam pavyks sužavėti burtininkę, ypač, jeigu nėra už ją aukštesnis ir dar paaiškės, kad jaunesnis. Tačiau vyras nusprendė pabandyti. Prisivijo moterį ir tarė:
- Dvi burtų lazdelės geriau nei viena, ar ne? - nutaisė savo vilioklišką veido išraišką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Amina Mizuno

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #70 Prieš 2 metus »
  Nuspręs ką su lazdelę darys vėliau. Gal tiesiog sulaužys, išmes kokioje burtininkų užeigoje. Londonas egzistavo per toli, kad vilktųsi dėl šito medinio pagalio į Ministeriją, o keliavimo oru galios Anya dar neturėjo. Gal verta išmokti pagaliau? pamąstė. Būtų toks žingsnis naujos savęs link. Nesakė, kad ruošėsi visiškai pasikeisti, juk Arletei tik trylika. Turi ir nori pasirūpinti savo atžalą bent iki to momento, kai ši baigs Hogvartsą.
  Kai bandė svetimą burtų lazdelę, buvo tikra - šalia nebuvo nė gyvos dvasios. Būtų nemalonu, jei koks žiobaras pamatytų ją naudojant kerus. Niekada nebandė valdyti kito žmogaus proto ir tikėjosi, kad to daryti neprireiks. Nepagalvokite, kerėtoja iš jos dar geresnė nei ateities būrėja. Kartą pats pajutęs tokių kerų poveikį, niekada nebenorėsi jų pasiųsti kito žmogaus kryptimi. Nebent esi psichas, turintis polinkį į sadizmą. Tuo viskas pasakyta.
  Vėl atsistojusi, moteriškė mestelėjo žvilgsnį į nepažįstamąjį, išdygusį lyg iš oro. Buvo beveik septyniasdešimt procentų tikra, kad jis burtininkas. Žiobarai nemoka atsirasti iš oro. Bet... buvo likusi trisdešimties procentų tikimybė, kad tai žiobaras besislėpęs kažkur netoliese. Atidžiai nužvelgė plikį ir dėl visą ko nukreipė į jį savo raudonmedžio lazdelę. Kol kas nebuvo įsitikinusi dėl savo veiksmų teisingumo. Tačiau lazdelės nusileisti nesiruošė bent iki tos akimirkos, kol pats plikasis bičiulis neparodys savos arba neleptelės kokios nors magijos pasauliui priklausančios informacijos.
  Jo žodžiai ir veido išraiška privertė silpnosios lyties atstovę nusijuokti. Ar ką tik su ja pradėjo pokalbį flirtavimu? Panašu buvo į tai. Susivaldė gana greitai ir veide liko tik šypsena. Burtų lazdelė greitu judesiu buvo paslėpta dėkle, pritvirtintame prie diržo. Menininkė priėjo arčiau prie Juzefo, mąstydama. Galbūt jį pasiuntė likimas tam, kad Anya prasiblaškytų nuo savų minčių. Kadangi dabar ji nebegalvojo nei apie Arletę, nei apie save. Jai knietėjo sužinoti, kas jis per tipas. Naujas draugas ar pirmas priešas (rodos tokių anksčiau neturėjo)? Pastarasis variantas kiek liūdintų, kadangi tokių savo aplinkoje Russell nepageidavo.
  - Tikrai taip, - sukikeno po visai trumpos pauzės atsakydama į klausimą, ir pažiūrėjo Levinso mėlynas akis. Prisiekė, galinti matyti jose liūdesį, vienatvę ir ... skausmą? Kas tu toks? uždavė sau klausimą. Seniai nematė tokio pažeidžiamo žmogaus.
  - Aš Anya, - nusprendė prisistatyti pirma.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #71 Prieš 2 metus »
Gražuolė nutaikė į plikį savo burtų lazdelę ir Juzefui pasidarė šiek tiek juokinga.
- Pasiduodu, - šyptelėdamas tarė jis ir kelioms sekundėms iškėlė rankas į viršų. - Tu turi dvi, o aš tik vieną. - stengėsi pajuokauti. - Beje, ar tai raudonmedis? Jei taip, jau turim šį tą bendro. Mano lazdelė irgi iš raudonmedžio, - mirktelėjo ir kelioms sekundėms pademonstravo savo lazdelę.
Regis, ir naujajai pašnekovei kažkas pasidarė juokinga ir vyrukas jau manė, kad bus visiškai prašovęs sugalvojęs ją užkalbinti. Tačiau moteris atsakė šypsena ir tai paskatino mėlynakį jaustis kur kas drąsiau, pasitikėti savimi. O Merline, kokia ji graži, pagalvojo žiūrėdamas į jos veidą iš arčiau ir iš visų jėgų stengėsi tvardytis, kad tik nenužvelgtų jos nuo galvos iki kojų. Tai būtų siaubingai nemandagu. Dėkui savitvardai, kol kas pavyko.
Kelias akimirkas gražuolė pažiūrėjo Levinsui tiesiai į akis. Jos žvilgsnis buvo toks gilus ir skvarbus, tartum permatytų jį visą kiaurai. Ar buvo įmanoma matyti, kad Juzefui šiomis dienomis viskas nesiklojo kaip sviestu patepta? Ar tai pastebėjusi moteris spruktų nuo vyro tolyn? Nežinia, ką Levinso žvilgsnyje pamatė ši burtininkė, tačiau, regis, tai jos neatstūmė. Ji pasakė savo vardą. Taip! O taip!
- Malonu susipažinti, Anya, - šypsojosi puse lūpų. Girdėjo, moterims tai patinka.
Dar girdėjo, kad moterims patinka, kai vyrai pasitaiso savo plaukus. Šitų, deja, plikis neturėjo.
- Aš Juzefas. Ir ką tokia gražuolė veikia šeštadienio vakarą viena?

*

Amina Mizuno

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #72 Prieš 2 metus »
Pasiduodantis vyriškis buvo kiek netikėtas pažinties posūkis. Liaudyje teigiama, kad būtent taip užgimsta laimingi ir ilgi santykiai. Russell tuo abejojo, kadangi tokia istorija nutiko ir su Arletės tėvu. Sužinojęs apie Anyos nėštumą jis tiesiog dingo iš judviejų gyvenimo. Trys metai santykių atsidūrė šuniui po uodega. Kas kaltas? Ne! Arletės niekada gyvenime tame nekaltintų. Ir buvusio vaikino irgi nelaikė kaltu. Žmonės ieško išeičių iš situacijų, kurios jiems yra nemalonios. Nelsonas (būtent toks ir buvo Arletės tėvo vardas) buvo visiškai nepasiruošęs tapti tėvu. Jam buvo tik 22-eji ir vaikystė neišsizvimbė iš smegenų.
  Tai, kad nepažįstamo žmogaus lazdelė irgi buvo iš raudonmedžio kiek nustebino Anyą. Kai dar mokėsi Hogvartse tik pas kelias merginas matė raudonmedžio lazdeles. Ką gi, gal jis bus įdomesniu pašnekovu, nei tikėtąsi.
  Jai patiko kaip skambėjo jos vardas šio plikio lūpose, tačiau nebuvo tikra ar po dviejų nesėkmingų santykių norėtų dar vienų. Vis tik, jie galėtų tapti gerais draugais. Be to, itin abejojo ar atsirastų šiame salyne dar vienas Lukas Dubajus, kuriam nerūpėtų, kad ši moteris turi vaiką ir jį augina viena. Nemažai vyrų nenorėdavo užsikrauti atsakomybės rūpintis vaiku.
  - Malonu susipažinti, Juzefai, - žavingai blykstelėjo akys, - išėjau prasiblaškyti. Sėdėti vienoje vietoje nemėgstu. - Nedaugžodžiaudama pasakė apsilankymo paplūdimyje tikslą. Visada reikia pasakyti žmogui tiek, kad jam nekiltų klausimų, tačiau nebūtų atskleista per daug. To išmoko dirbdama ateities būrėja. Keistas darbelis, o klientai dar keistesni. Tuo metu dievino savo darbą, dabar nuomonė stipriai pasikeitė. Pastaruoju metu ji stengėsi kažką kurti. Tapė, rašė, grojo. Viską iš eilės, ieškodama širdžiai mieliausios veiklos. Atrodo tokią atrado, norėjo įsitikinti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #73 Prieš 2 metus »
O Merline, kokia moteris, kokia nuostabi moteris, galvojo mėlynakis. Kurį laiką jam buvo tekę bendrauti tik su jaunesnėmis merginomis, kurioms būdavo ne daugiau dvidešimt penkerių. Kaip jos iškvaršindavo galvą ir iš viso bendravimo gaudavosi šnipštas. Taip, taip, vyrukas ir pats prisigalvojęs papustydavo padus, bet taip dabar nebus. Tikrai nebus. Ši moteris yra tai, ko Levinsui reikia. Toks gardus, prinokęs kąsnis.
Anya su plikiu buvo mandagi, galbūt net koketiška, kiek tik Juzefui pavyko suprasti iš jos balso ir žvilgsnio. Šią akimirką Levinsas jautėsi toks vyriškas, toks tvirtas, tikras patinas, atėjęs apžavėti patelės. Ak, kaip seniai to vyrukui reikėjo, jau kiek laiko nebuvo progos bandyti sužavėti tikrai įspūdingos dailiosios lyties atstovės. Dešimt metų beplaukis kalinosi santuokos pančiuose, o po skyrybų iki šios akimirkos nesutiko šitokio nuostabumo moters.
- O, aš taip pat, - pritarė Juzefas Anyos žodžiams dėl sėdėjimo vienoje vietoje.
Nors iš tikrųjų tai jis buvo pakankamai sėslus. Juk būtų sėdėjęs dar dešimt, ir dar dešimt, ir dar dešimt, ir dar šimtą metų su savo buvusia žmona, jei tik ši nebūtų jo palikusi. Tačiau paliko. Ir taip, plikiui reikia prasiblaškyti.
- Žinai, galime prasiblaškyti kartu, jei tik norėtum, - šiek tiek žemesniu, sodresniu balso tonu nei įprastai tarė Juzefas ir pradėjo lėtai žingsniuoti pakrante taip kviesdamas Anyą eiti kartu.

*

Amina Mizuno

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #74 Prieš 2 metus »
  Įdomi asmenybė pamintijo Russell, stebėdama Juzefą. Palaidi plaukai pradėjo kiek blaškytis, sukilus vėjui. Anya juos pasitaisė, surišdama šiokią tokią ponio uodegytę. Gerai, kad ant riešo visada nešiojosi plaukų gumytę.
  Per kurį laiką, nors tai iš tiesų tebuvo kelios sekundės, Anya spėjo apmąstyti kuo šis vyriškis galėtų būti, kur galėtų dirbti, kaip galėtų būti susiklostęs jo gyvenimas. Keista, pirmą kartą taip stipriai bus susidomėjusi visai neartimu ir nepažįstamu žmogumi.
  - Džiugu girdėti, kad aš nesu viena tokia, - vyptelėjo į Juzefo atsakymą. Įprastai kiti keistai žiūrėdavo į žmones, kurie kažkur eina „be tikslo“. Tokių Russell visada nori pasiteirauti - o ar jų gyvenimas turįs kokį tikslą? Užsidirbti pinigų, užauginti vaikus, atsidaryti verslą? O kada būtų laikas, kurį paskiri sau? Senatvėje, kai turi laiko ir pinigų, bet ne energijos? Gyvenimas per trumpas kabintis į visokias nesąmones. Net jei ir gyveni ilgiau už žiobarą.
  - Mielai, - atsakė į vyriškio pasiūlymą rudaplaukė, - gal turėtum pasiūlymų, Juzefai? - moteris nepraleido pro ausis to, kad jis gana greitai ir sklandžiai perėjo iš „jūs“ į „tu“, o ji ir neprieštaravo. Nuojauta kuždėjo, kad jie tikrai turi nemažai temų pokalbiams. Pastebėjusi tolstantį vyrą, nepastebimai pasivijo jį ir suvienodino žingsnių greitį. Buvo įdomu kur jis ją vedasi. Žinojo vieną - Ūdrų Žabanguose nėra įdomių vietų, kuriose jie du galėtų prasiblaškyti, tokiems tikslams tektų keliauti kitur. Gaila, keliavimo oru egzamino burtininkė dar nebuvo išlaikiusi.