[Wrena Alder]

 Užlipus ant šluotos įsikibo. Skrydis atgal neprailgo, švipė nespėjo net visko apmąstyti. Nebesnigo, tad buvo galima stebėti medžius, nors tie ir nebuvo labai įdomūs - jų prisižiūrėjo ir lenktyniaudama. Dar nebuvo skridusi, kuomet pačiai nereikia valdyti šluotos. Suprato, jog Kajus skrenda lėčiau, nei galėtų, tačiau tai buvo savaime suprantama - antras žmogus šluotai nepatiko.
 Netrukus pamatė Lorijanų namus. Atrodė nepasikeitę, tačiau turbūt tik vienintelis Akro atrodys taip pat. Ne žmonės globėjai ir vilkolakė Mela, kalbantis Sniegas ir Kajus, dailiai nuleidžiantis šluotą žemyn. Ir pasistenk, kad nori bendrauti su visais taip pat, kaip anksčiau, nekreipiant dėmesio į rases ar neįprastas galias. Na, tik bendravimas su Wintersu greičiausiai pasikeis, tačiau tai turėjo būti tik į gera.
 Ir kas galėjo pagalvoti, kad ne pati mėgstamiausia Alder transporto priemonė - šluota, galėjo privesti iki tokių pokyčių?

[Amika Bela Lordess]

Amika niekada nemąstė labai apie mirtį, o apie savižudybę tuo labiau. Jos gyvenimas buvo pakankamai įdomus, kupinas nuotykių, todėl jai niekada nereikėjo apie tai galvoti. Tačiau dabar, kai tos trys savaitės ją žudė iš vidaus, tamsiaplaukė būtybė nusprendė pagaliau viską užbaigti. Ir ji žinojo, kaip tą padaryti.
 Sėdėdama ant skardžio ir žvelgdama į upę, moteris prisiminė Ofelijos mirtį. Ji nedrįso sakyti, jog tai buvo savižudybė. Getrūdos žodžiai knygoje Amikai leido suprasti, jog galbūt metaforiškai, iš kitos pusės pažvelgus Ofelija nenusižudė. Galbūt ji netyčia įkrito į vandenį ir tiesiog neprisivertė arba nebegalėjo, nenorėjo savęs išgelbėti. Jaunoji našlė jautėsi lygiai taip, kaip Šekspyro sukurtas personažas. Lordess troško įkristi į ledinį vandenį ir daugiau niekada nebegalėti įkvėpti, niekada nebegalėti jausti to bjauraus skausmo, kiaurai veriančio po šilkine oda kraujagyslėm pasruvusios širdies. Ji tik bandė nusiteikti akimirkai, kuomet šalia jos stypsanti, iš po juodo gaubtuvo kreivai vypsanti mirtis įpils į burną paskutinį gurkšnį vyno.
   Merginos mintis išsklaidė artėjančių žingsnių aidas. Jos apatinė lūpa suvirpėjo ir ji ranka nusivalė ašaras, kurios nejučia ritosi atvėsti nespėjusiais skruostais. Amika žingtelėjo nuo skardžio į ore tvyrančią tuštumą. Tamsiaplaukės krūtinėje suvirpėjo baimė, tačiau jau buvo per vėlu - traukos veikiamas velos kūnas akimirksniu nusileido žemyn ir garsiai pliūptelėjo į upę. Garbanė net nebandė gelbėtis. Raibuliuojantis vanduo beperstojo ėmė plūsti į gimdyvės plaučius, o pati ji, rodos, vis dar apimta šoko grimzdo gilyn į dumblėtą dugną.
Tikriausiai tai ir buvo pabaiga, Amikos gyvenimo pabaiga.

[Oberonas Tanseris]

  Slėpti savo tapatybę yra išties sunku. Atrodo, tai iš lėto naikina žmogaus tapatumą, unikalumą. Toks poelgis atima daug: niekam negalima atskleisti tikro savo vardo ir pavardės, privalu būti itin atsargiam, neįkliūti į jokį incidentą. Tiesiog turi išnykti kaip dūmas. Turi nužudyti savo individualumą, kad nepražūtų tavo išorė.
  Bet juk šis pasaulis yra pilnas magijos. Tai išties palengvina žmogaus dalią, kuris turi slapstytis dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tereikia po ranka turėti burtų lazdelę ir tavęs kaip nebūta. Tiesa? Deja. Viskas nėra taip paprasta. Tokioje situacijoje naudojant burtus, išauga rizika būti susektam. Juk magija kaip ir žmogus palieka pėdsaką.
  Štai tokioje situacijoje dabar buvo Oberonas Tanseris. Tas pats vaikinas, kuris buvo pramintas raguotu profesoriumi Hogvartse, kuris turėjo palikti savo darbo vietą, nes iškilo nesklandumų jo tėvo gimtinėje. Tikriausiai kyla klausimas, kas gi atsitiko, kad Oberonui teko nešti kailį iš Tsibėjos. Tiesiog jis papuolė į itin keblią situaciją. Buvęs profesorius buvo apkaltintas žmogžudyste. Jis bandė gintis, tačiau niekas juo netikėjo. Tad vienintelė išeitis buvo pasprukti iš Tsibėjos ir slapstytis, kol tiesa išlįs į dienos šviesą.
  Purvinas ir alkanas jis slampinėjo atokiomis Ūdrų Žabangų gatvėmis. Jis neturėjo kur eiti. Vykti pas mamą nebuvo nė kalbos. Ten jo tikriausiai jau lauktų aurorai. Kolegomis iš Hogvartso taip pat nepasitikėjo. Šiuo metus jis buvo pražuvęs.
  Priėjęs per miestelį tekančią Bovey upę, susirado atokesnę vietelę, atidžiai apsižiūrėjo ar nesimato nepageidautinų akių. Įsitikinęs krestelėjo ant kranto ir kaip tyčia skrandis pradėjo groti maršus. Oberonui net nagus panižo. Jis juk žinojo, kad bet kada gali išsiburti ko nors valgomo ir nutraukti šią kančią. Žinoma, vėliau tikriausiai įkliūtų į dar didesnę. Tad teks dar pagyventi nevalgius.
  - Visi būtų neblogai nusiprausti, - pasakė, liesdamas savo riebaluotą garbaną, kyšančią iš kepurės.
  Dar kartą apsidairęs, atsiduso ir įmerkė delnus į upę. Buvo galima matyti, kaip upės srovė nuplukdė purvo sluoksnį nuo odos kuo tolyn. Žinoma, panagės liko nešvarios.
  - Ne, negaliu. Per daug pavojinga. Gal ateisiu čia sutemus.
  Obis pakilo, susikišu riebaluotas sruogas po kepure ir jau ruošėsi pasitraukti į miškelį, esantį miestelio vakariniame kampe. Ir kaip tik tada išvydo merginą, sėdinčią ant skardžio. Ji buvo ganėtinai arti Oberono, tik keliais metrais aukščiau. Vaikinas ne juokais sunerimo ir įsitempė. O kas, jei ji mane pastebėjo ir žino, kas aš? O kas, jei ji mane jau įdavė? Deive, padėk man. Ir tada įvyko kažkas netikėto. Mergina nušoko. Ji nesipriešino, nebandė gelbėtis, tiesiog leido upei pasiimti jos kūną.
  Tanseris nieko nelaukė ir iškart puolė veikti. Nutėškė apiplyšusią kepurę, kuri ganėtinai padėjo pasislėpti nuo pašalinių akių, ir pasileido bėgti upės krantu. Nubėgęs pakankamą atstumą, atsispyrė nuo žemės, pripildė plaučius deguonies ir nėrė. Nieko nematydamas bandė irtis toliau į tirštą tamsą, tikėdamas užkliudyti merginos kūną. Deja. Nieko. Tik šaltas vanduo. Tuo metu Obiui jau pradėjo trūkti oro, tad vaikinas pradėjo kilti, kai netikėtai kažkas prilietė jo klubą. Mergina! Tai ji. Turi būti ji. Bandydamas išbūti po vandeniu dar keletą sekundžių, sugriebė skęstantį kūną ir pradėjo sunkiai ir lėtai irtis į paviršių. Sėkmingai iškilęs, pradėjo gaudyti orą lyg būtų pakvaišęs. Žinoma, merginą spaudė tvirtai prie savo kūno. Galiausiai priplaukė krantą, nes upė būtų juos tikrai nunešusi į nežinią.
  Pajutęs tvirtą žemę po kojomis, atsargiai paguldė merginą ant smėlio kranto ir aiktelėjo.
  - Amika? - kosėdamas tarė.
  Kvaily, daryk ką nors. Matai, kad ji be sąmonės! Nagi. Susiėmęs Oberonas nubraukė jos plaukus nuo veido ir ėmė gelbėti merginą. Pradėjo daryti jai dirbtinį kvėpavimą. O jei to neužteks? Jei ji nepabus? Kas tada? Nejau Oberonui teks panaudoti savo burtų lazdelę? Tikėkimės, kad neprireiks, nes lazdelė jau buvo toli nuo jo. Matot, kai jis panėrė, burtų lazdelė išslydo iš kišenės ir upė pasiglemžė ją.

[Amika Bela Lordess]

Krikščionys mano,  jog mirtis yra išsivadavimas nuo žemiškųjų vargų bei rūpesčių; jog amžinybėje po mirties visi bus lygūs: tiek vargšai, tiek turtingi, tiek seni, tiek jauni, tiek sveiki, tiek ligoti, dievo pasaulyje materialūs dalykai neturės jokios reikšmės, kurie gyvųjų pasaulyje taip sureikšminami.
Tiesą sakant, Amika niekuomet netikėjo pomirtiniu gyvenimu. Tvirtinimus apie rojaus grožį ir pragaro kančias mergina visuomet laikė tik pasakomis nereligingiems vaikams gąsdinti. Tačiau dabar, kai šaltos vandens srovės glostė apsunkusį, sąmonės netekusį josios kūną, vela kažkurioj leisgyvių smegenų daly baiminosi dėl savo nuodėmingos sielos. Tamsa, kuri glemžėsi melsvaplaukę, rodos, tęsėsi amžinybę ir tik tada, kai ryškus šviesos spindulėlis ėmė brautis pro sulipusias gedulingos suknės savininkės akis, Amika pajuto menką badymą chroniškai pasikartojantį ties skruostais ir lūpomis. Instinktyviai atsikosėjusi vandeniu, taip išstumdama jį iš plaučių, kiaurai permirkusi ,,undinėlė" sunkiai pramerkė sidabrines akis. Skausmas perliejo merginos kūną, o staigiai sugrįžęs silpnumas vėl sugraudino merginą - ašaros ėmė tekėti jos paraudusiais skruostais. Net nepažvelgusi į savo gelbėtoją, ilgakasė svyruodama pakilo nuo žemės ir vėlei įbrido į upę iki pusės. Našlė jautėsi apgailėtinai, matyt, tokiair buvo, jei net giltinė jos nepanoro.

[Oberonas Tanseris]

  - Nagi, Amika. Pabusk, pabusk, - sau po nosimi murmėjo Oberonas.
  Dirbtinis kvėpavimas yra kaip loterija. Yra tikimybė laimėti, tačiau tuo pat metu gali ir sudegti nepešęs nieko. Tik šiuo metu pagrindinis prizas ne pinigai, automobilis ar naujutėlis butas kokiame nors didmiesty. Ne. Šįkart tai gyvybė, kurią mergina pati norėjo atiduoti mirčiai.
  Oberonas dar kartelį giliai įkvėpė ir, užspaudęs Amikos nosį, įpūtė deguonies gūsį. Su juo vaikinas laimėjo pagrindinį loterijos prizą - gyvybę. Nusiskandinti bandžiusi mergina pradėjo kosėti vandeniu. Amikos organizmas bandė pastarąjį pašalinti kuo greičiau. Iškosėjusi paskutinius lašus, mergina pramerkė akis, bet į savo gelbėtoją net nepažvelgė akių kampučiu. Vietoj to, melsvaplaukė pradėjo raudoti. Upės vanduo, varvantis nuo jos drėgnų plaukų, susimaišė su sūriomis ašaromis.
  Vaikinas taip pat buvo permirkęs. Garbanos krito jam ant akių, tad buvo gan sunku matyti. Tačiau didesnis purvo kiekis buvo nuplautas nuo jo apgailėtinai šiuo metu atrodančio kūno. Šlapia žiurkė buvo puikus apibūdinimas jam.
  Amika nelaukė. Tik neseniai ištraukta iš upės nagų, kurie jau buvo bebaigiantys ją doroti, ji svirduliuodama pakilo ir vėl patraukė pastarajai į nagus. Tai pamatęs, Oberonas šoko paskui ją. Ar ji visai pakvaišo? Vėl bandys skandintis? Deive, padėk man. Jau buvo betiesiantis ranką link jos, kai mergina sustojo. Melsvaplaukė tiesiog įbrido iki pusės į vandenį.
  Oberonas matė lašant vandenį nuo jos kūno, tačiau klausimas buvo ar tai upės vanduo, ar jos skausmo perpildytos ašaros.
  Nieko netaręs, vaikinas priartėjo prie jos ir jau stovėjo šalimais. Žinojo, kad žodžiai čia nepadės. Dėl Dievo meilės, jie jam net nepadėjo, kai laumės ir kalnų elfai apkaltino jį. Tad vargšelis nedrąsiai paėmė Amiką už rankos, sunėrė pirštus su jos ir įsmeigė akis į savo atvaizdą vandens paviršiuje.

[Amika Bela Lordess]

Kelias akimirkas apkvaitusi nuo apėmusio isterijos priepuolio, Amika apatiškai spoksojo į tekančią upę. Šalto vandens lašai nebyliai varvėjo akvamarininėmis velos sruogomis žemyn jos liaunu, gedulo ir bado iškamuotu kūnu. Juoda nėriniuota suknė, nemaloniai prilipusi prie pabalusios odos, buvo kiek įplyšusi virš krūtinės ir ant kairiojo raktikaulio matėsi, tarsi katės, įdrėskimas. Nuleidusi rankas, kadaise net pačioje Anglijos burtininkų ministerijoje dirbusi, penktajam departamentui vadovavusi, moteris taip įtemptai mąstė apie netyčiom užklupusią egzistencinę krizę, kad net nepastebėjo, kai staiga vėlei į upę įbridęs gelbėtojas atsidūrė greta jos. Menkai kryptelėjusi galvą į šoną, melsvaplaukė nužvelgė sunertas rankas. Apniukusiomis akimis būtybė ėmė skenuoti vyriškį. Netvarkingos garbanos ir geriečio žiburėliai šokoladinėse rainelėse kėlė Amikai stiprų deja vu jausmą, tačiau mergina negalėjo tiksliai prisiminti, kas jis, bent šią akimirką.
 Bela nusigręžė nuo tamsiaplaukio, tačiau nepasitraukė, nedrįso paleisti rankos. Matyt, pati dar abejojo savo tolimesniais veiksmais. Net kiek labiau palinkusi prie tariamo pažįstamojo, mergina atrėmė permirkusią galvą į šio petį. Mintyse sušmėžavo Helijaus atvaizdas ir paskutiniai kivirčai su Fasiru.
- Kartais prisiminimai yra blogiau nei kankinimas. - Nejučiom prabilo vela, toliau aklai stebėdama Bovey upę ir padariusi pauzę, pridūrė, - Kodėl taip skauda, kai myli?

[Oberonas Tanseris]

  Panėręs po vandeniu, ieškomas aurorų vaikinas ne tik išgelbėjo kažkada Magijos Ministerijoje dirbusią Amiką, bet ir nusiplovė priskretusį purvą nuo barzdoto veido. Matote, purvas jam buvo puiki priedanga. Tai padėjo Oberonui paslėpti veidą, kuris buvo ant ieškomo žmogaus skelbimų, iškabintų ir rodomų visame magijos pasaulyje. Dabar, nors tai ir buvo pavojinga, buvęs profesorius vėl galėjo būti savimi. Upė, nusiskandinti norinti mergina - visa tai buvo lyg likimo duotas šansas, kuris skatino vaikiną neprarasti tapatumo. Nors purvas ir padėjo jam slapstytis, tačiau tuo pačiu metu jis traiškė Oberono individualumą bei žmogiškumą.
  Pajutęs į save įsmeigtas akis, pastarasis net nepakėlė akių. Nebuvo net minties, kad reiktų daryti priešingai. Juk ši situacija išties buvo kebli. Niekas žmogaus neparengia tam. Nors mums nuo mažens yra kalama, kad savižudybė yra nuodėmė, kad žmogus, norintis prieš save pakelti ranką, turi ieškoti pagalbos, tačiau niekas nemoko, ką reikia daryti, pamačius prieš save ranką pasiryžusį pakelti asmenį. Suprantama, mes turim jam padėti persigalvoti, bet kas tada? Tiesiog nueiti ir palikti jį vieną? Juk tai kaip ratas. Gali jį sustabdyti, tačiau galiausiai jis vėl pradės suktis. Ratą reikia nesustabdyti. Jį reikia sulaužyti.
  Netikėtai nejaukią tylą nutraukė pati Amika. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kad prisiminimai yra blogiau nei kančia, ir apie meilės sukeliamus skausmus. Na, Obiui ši tema nebuvo ganėtinai pažįstama. Tačiau jis vis dėlto tarė žodį:
  - Nes meilė tai nuodai, saldūs nuodai. Ji suteikia tau šilumą, jaukumo jausmą, laisvę bei daugybę kitų dalykų, tačiau nėra skirtumo kokie tai nuodai. Visi jie žudo taip pat.
  Pajutęs gumulą gerklėje, nejaukiai pasimuistė ir porą kartų pabandė nuryti jį seilių pagalba. Nesėkmingai.
  - Dalykai, kuriuos mylime, mus sunaikina, - užbaigė žodžius, pakeldamas akis.

[Amika Bela Lordess]

Vaikinas, rodos, net nekreipė dėmesio į faktą, jog į jį atsirėmusi būtybė, varvančiomis turkio spalvos sruogomis, dar labiau šlapino vos pradžiuvusią šio krūtinę. Iš tiesų, pati Amika nelabai tikėjosi garbaniaus atsakymo. Netgi buvo tikra, kad kartu su ja šąlantis vyras vos tvardėsi negrįžęs į krantą ir nepabėgęs nuo mažumėlę kvaištelėjusios našlės. Tačiau visgi gelbėtojas prabilo, atsakydamas į labiau retorinį klausimą. Amika menkai vyptelėjo.
- Tiesa... - Sumurmėjo ji.
Gal ir buvo visai neblogai stovėti čia, vidury tekančios Bovey upės, ir stebėti raudonai dangų nudažančius besileidžiančios saulės spindulius. Netgi visai romantiška, sakysim. Tik, deja, dabar ne iki romantikos velai buvo. Tamsaus vandens ir oro šalčiui ėmus gelti perbalusią odą, o putlioms lūpoms įgavus melsvą atspalvį, Lordess sudrebėjo. Kiek atsitraukusi nuo šio gyvenimo tarpsnio, kurį tikriausiai ateinančiu laiku desperatiškai bandys pamiršti, herojaus, Amika atleido sunertus pirštus ir atsistojo tiesiai prieš tamsiaplaukį. Regis, tik dabar blaivesnioj pasąmonės kertelėj švystelėjo vyriškio vardas.
- Kodėl tu čia, Oberonai? - Kilstelėjo pelenines akutes mergina. Prikimęs balsas neleido jai stipriai rėkti, tačiau pyktis ir nesupratimas puikiai atsispindėjo pervargusios nimfetės tone, - kodėl neleidai man ramiai nutekėti kartu su upe?

[Oberonas Tanseris]

  Merginos sidabrinės akys vis dar buvo paraudusios nuo verkimo. Ašaros dar nebuvo nudžiuvusios nuo jos dailių skruostų. Tačiau tai nebuvo viskas. Oberonas visada atkreipia dėmesį į žmogaus akis. Juk jos parodo viską. Dažniausiai buvęs profesorius pastebėdavo akyse rusenančią liepsnelę ar kokią nors kibirkštėlę, kuri liudytų, kad pastarųjų savininkas ar savininkė yra gyvybingi ir kupini energijos. Deja, Amikos akyse jis kibirkšties nerado. Tiesiog vyzdžiai ir pilkšvos, sidabrinės rainelės. Mirtis.
  Išgirdęs panelės pritarimą, jis tik linktelėjo savo garbanotą galvą. Jis neturėjo žalio supratimo ar Amika tai pastebėjo, ar ne. Galiausiai laisva ranka jis perbraukė savuosius plaukus, kurie vertė jį atrodyti kaip šlapia žiurkė. Mestelėjo juos atgal, tačiau veltui. Netikėtai pakilęs vėjas juos dar labiau sutaršė.
  Pasikeitusios oro sąlygos privertė vienmarškinį vaikiną ne juokais sunerimti. Juk jis stovėjo visas šlaputėlis. Tad nenuostabu, kad per kūną pradėjo bėgioti šiurpuliukai. Be to dar ir nosies galiukas atšalo. Obis taip ir norėjo nešti savo kailį iš upės ir susirasti šiltesnį kampelį, kuriame galėtų atgauti jėgas. Net paprastas ūkinis pastatas, pripildytas kalnais šieno, jam tuo metu atrodė kaip penkių žvaigždučių viešbutis. Žinoma, jis to negalėjo padaryti, kol nepadėjo merginai, stovinčiai šalimais. Ir kaip tik tada, kai jis apie tai galvojo, Amika paleido jo delną ir atsistojo priešais jį taip, kad abiejų akys būtų įsmeigtos į vieną kitą.
  - Atostogauju, - sumekeno.
  Reiškia, ji apie mane nieko nežino. Arba ji nesidomėjo pastarųjų savaičių naujienomis, arba žinia dar nepasiekė jos ir šio kampelio. Tai gerai, labai gerai. Tačiau nereikia atsipalaiduoti. Aurorai gali būti už bet kurio šio miestelio kampo.
  Išgirdęs antrąjį klausimą, jis neteko žado. Akimirkai net akys išsipūtė, tačiau greitai susitvarkė ir,jau žiūrėdamas piktu žvilgsniu, atkirto:
  - Nutekėti ramiai su upe? Kokio velnio turėčiau tai daryti?
  Supratęs, kad toks tonas čia nepadės, giliai įkvėpė ir tęsė kalbėdamas ramiau:
  - Be to nemanau, kad tu norėtum tokio galo, - mostelėjo upės pusėn. - Išbrinkęs kūnas, įsivijęs į įvairias žoles ir pradėjęs būti ant Bovey upės. Tikriausiai net negalvojai, kas atsitiks su tavimi po viso šito. Suprantama, bet dabar viskas pasisuko kita linkme.

[Amika Bela Lordess]

- Na, aš pasipuošiau, - absurdiškai sumurmėjo ilgakasė, perbraukdama per permirkusios, nėriniuotos suknės sklostes. - Argi bus svarbu kaip atrodysiu po to? - Suraukė antakius, - matai, tame taip pat yra problema. Visiems svarbi išvaizda, bet kažkodėl kito skausmui yra šlykščiai abejingi.
Mergina atsigulė ant nugaros. Švelnios bangos ėmė glostyti sušalusį jos kūną, kadaise taip saugotą ir brangintą, brangiausiais aliejais ir kvepalais kvepintą, kad tik atrodytų it daili Liuciferio žmona, nors širdis kartais būdavo kaip trejų metų vaiko. Amika užmerkė akis. Galbūt tai šansas, - pamintijo, - skausmą tiesiog reikia išjausti.. Kelias minutes paplūduriavusi vandeny, melsvaplaukė pakilo. Tiesą sakant, ji net nežinojo, ką toliau reikėtų daryti. Jau antrą dešimtį įpusėjusi moteris neturėjo nei normalaus būsto, nei normalios šeimos. Niekada itin nesusimąstė apie ateitį. Gal netgi iki šiol nebūtų susimąsčiusi, jei ne Helijus - jos saulė, jos pirmagymis sūnelis, lig šiol vienintelės tikros meilės vaisius, kurio ji taip ir nesugebėjo išsaugoti. Mintys apie tolimesnį gyvenimą kaip ir dabartinė nežinia varė velą iš proto.
Temo. Tolėliau stūksantys medžiai spėjo užstoti paskutinius šiltesnius saulės spindulius, tačiau saulėlydžio piešinys, atsispindintis kitam upės gale, atpirko tai su kaupu.
- Man šalta, - konstatavo Amika. Akivaizdu, tokios moterys visad buvo įpratusios gauti, ko nori, tačiau dabar šalimais stypsantis vienmarškinis gelbėtojas, rodos, negalėjo pasiūlyti daugiau nei išgelbėtos gyvybės. - Atrodai sunerimęs, - taip tarp kitko pridūrė ir ėmė sunkiai žingsniuoti atgal į krantą, nelaukdama jokio vaikinuko atsakymo. Visgi nebuvo linkusi toliau šalti upėje, o su likimu juk nereikėtų žaisti antrąkart.

[Oberonas Tanseris]

  Amikos pastebėjimas, kad visiems svarbi išvaizda, nepraėjo Obiui pro akis. Tai išgirdęs, jis nužvelgė skarmalus, kuriuos dėvėjo ant savo šlapio ir vietomis vis dar purvino kūno. Tikras Mikelandželo Dovydas. Tikriausiai ir jam svarbiausia tik išorė, nes gi vidus, pasak dailios mergelės, niekam nerūpi.
  - Nedrįsčiau kalbėti už visus, Amika. Gal ir būtų sunku surasti tokį, kuriam rūpėtų kiti dalykai. Tokias paieškas galima prilyginti adatos ieškojimui šieno kupetoj, tačiau yra šansas ją rasti. Tas pats ir su žmonėmis. Žinoma, reikia įdėti pastangų, o tuo žmogus šiais laikais nepasižymi. Deja.
  Baigęs kalbėti nesąmones, kurių niekas nei norėjo, nei mėgo klausytis, raguotasis vaikinas, kuris ragus šįsyk buvo paslėpęs, suėmė savo margų marškinių kraštą ir pradėjo gniaužti tikėdamas, kad tai privers vandenį pasišalinti. Tikriausiai tai būtų padėję, tačiau velnias žino, kiek tai užtruktų. Juk, kai aplink tave sukasi magija, tiesiog niežti nagus pasinaudoti ja. Na, šiuo momentu Oberonas net norėdamas negalėjo to padaryti. Bet Amika turėtų turėti savo burtų lazdelę. Ji gali ir nusausinti jį, ir sušildyti, net ir pamaitinti. Aišku, vaikino galvoje sukosi dar viena idėja. Amika galėtų jį kuriam laikui priglausti ir paslėpti nuo aurorų, bet Oberonui net liežuvis neapsiverstų to prašyti.
  Vaikinas jau norėjo pasiūlyt nešdintis iš upės, nes vandens ir oro lediniai pirštai tikrai nebuvo vienas malonumas. Deja, Amika buvo greitesnė. Ji tiesiog diagnozavo faktą, kuris ir taip buvo žinomas, bei patraukė smėlėto kranto link. Taip netikėtai pridūrė Obiui, kad jis atrodo sunerimęs. Ir tada pastarasis ne juokais įsitempė. Velnias.
  - Na... Mhmm, - nejaukiai pradėjo mykti. - Tiesiog turiu problemų šeimoje ir negaliu grįžti namo, o kur kitur apsistoti neišgaliu. Tad trankausi po gatveles, - surezgė jis.
  Teoriškai, vaikinas nemelavo. Jis tikrai turėjo problemų šeimoje. Juk buvo apkaltintas žmogžudyste. Visa šeima buvo lyg ant ylų. Be to negalėjo grįžti namo, nes aurorai greit suuostų, o apie kambario nuomą net kalbos nebuvo.
  Greitai išnaršė pakrantę akimis. Pašalinių nebuvo, tačiau numestą savo kepurę vis dėlto pasiėmė ir užsimaukšlino ant garbanotos galvos.
  - Tokioj situacijoj panelei reiktų pasiūlyti savo megztinį ar paltą, bet turiu tik šiuos marškinius, kaip matai. Ir kažkodėl manau, kad jie tau nė velnio nepadėtų. Tai gal užsikurkim ugnį? - pasiūlęs pradėjo vaidinti, ieškantis savosios lazdelės. Žinoma, jis jos neturėjo. Gi upė ją pasiglemžė. - Ot velnias. Neturiu burtų lazdelės. Tikriausiai iškrito, kai nėriau paskui tave.

[Amika Bela Lordess]

Amika atsisėdo ant tankesnės žolės greta medžio ir atsirėmė į platų šio kamieną. Šalto vėjo pirštai perbėgo per iki juosmens apnuogintą merginos nugarą. Netrukus prie jos prisijungė ir garbanius, užsimaukšlinęs apdriskusią kepurę, tarsi bandydamas paslėpti ir taip nematomus ragus. Ilgakasė įtariai apsidairė. Rodos, jiedu buvo vieni, tad pilkaakė nematė jokios priežasties, dėl kurios reiktų slapstytis, tačiau nesikišo, netardė vaikino. Ne mano reikalas. Juk jis neklausė, kodėl šokau nuo skardžio, - pamintijo turkio spalvos sruogų savininkė.
- Nieko tokio, viskas gerai, - numykė ir apsikabino savo sušalusį kūną, ne žmogiškos kilmės tamsiaplaukiui ėmus teisintis dėl palto ar šiltesnio megztinio neturėjimo, - kol kas pakanka ir gyvybės išgelbėjimo, - pridūrė. Išgirdusi vaikinuko nerimo priežastis, Amika užjaučiančiai nužvelgė priešais stypsantį Oberoną. Pasirodo, ne ją vieną paskutiniu metu skaudžiai mėtė likimas. Tiesa, dabar pačiai su pinigais buvo ne kažin kas. Likutis, kurį buvo atsidėjusi, greitai suėjo būsto nuomai ir keliems kąsniams burnoje. Galbūt kokių įmantresnių kelnių kišenėj dar ir buvo užsilikę keli galeonai, nuo ankstesnio gyvenimo, tačiau nuo benamystės, teko pripažinti, prie gero gyvenimo pripratusią velą skyrė vos vienas kostiumėlis. Net Cilija su Cukrum buvo dingę. Paskutinįkart, rodos, moteris juos matė per Helio tragišką gimimo dienos šventę.
- Gali laikinai apsistoti pas mane, - pasiūlė mergina. Nors pati gyveno puskurdžiai, tačiau ne tiek, kad neturėtų net kartono lapo nuo lietaus, kaip kad Oberonas. Be to šis ir nuomai prisidėt galėtų. Žiū, gal net įsidarbintų ir Amikai nereiktų arti kokioj keksiukų parduotuvėj už minimumą ir pasenusio galiojimo desertus. Deja, tik dėl lazdelės Bela dabar niekuo padėt negalėjo, mat savąją buvo palikusi namuose, ir rudaakiui ėmus apgailėtinai inicijuoti savo burtų lazdelės ieškojimą, vela tik papurtė vis dar šlapią galvą, neigiamai atsakydama į nuspėjamą kitą garbaniaus klausimą.

[Oberonas Tanseris]

  Prisėdęs Obis nevalingai pradėjo sukioti laibus bei retus žolės stiebelius tarp pirštų. Juk ryšį su gamta reikia palaikyti nuolatos. Reikia ne tik ją ginti nuo pačių žiauriausių, nuožmiausių padarų žemėje, kurie žinomi žmogaus vardu, bet būtina ją guosti, nuraminti. Paliesdamas, aprūpindamas, prižiūrėdamas augalą, tu parodai jam, kad jis dar yra reikalingas, kad jam vis dar yra vietos šiame taršos, pramonės pilname pasaulyje. Deja, bet tik vienetai pasaulyje taip daro. Tsibėjoje tokia veikla yra tapusi laumių ir kalnų elfų kultūros dalimi. Kiekvieno mėnesio lyginę dieną Tsibėjos gyventojai pasisemia šaltinio vandens ir juo apšlaksto šeimos medį, augantį kiekvieno gyventojo kiemely ar sode. Taip jie atsiprašo gamtos už praeity padarytas klaidas: už iškirstus medžius, kurie sėkmingai šiuo metu yra atauginami, už sumedžiotus laukinius gyvūnus...
  Vaikinas vis dar buvo šlapęs. Priminė šlapią žiurkę. Tačiau palyginus su tuo, kad jis išgelbėjo merginą, norinčia užbaigti savo dienas upėje, šlapi rūbai ir plaukai buvo niekis.
  - Aš esu labai dėkingas, tačiau negaliu priimti tokio dosnaus pasiūlymo, - rimtai atsisakė galimybės vėl turėti stogą po galva. Nors laikinai.
  Taip bus geriau. Jei sutikčiau pagyventi pas ją, pastatyčiau ją į išties didelį pavojų. Aurorai gali mane susekti bet kurią akimirką, o tada man ir Amikai būtų riesta. Merginą jie taip pat suimtų. Apkaltintų ja, nes ji gi slapstė nusikaltėlį, nors to net nežinojo. Tad bus geriausia tęsti gyvenimėlį tarp šiukšlių ir purvo.
  - Nenoriu apsunkinti gyvenimo, - kuris ir taip vos laikosi.
  Bet geriau pagalvojus, Amikai būtų į naudą kambariokas. Jei ji gyvena viena, Obio atsikraustymas, nors ir laikinas, padėtų palūžusiai draugei. O ji nesilaukė? Kažką buvau gi girdėjęs apie jos nėštumą. Hmmm...
  Supratęs, kad ir priešais sėdinti panelė neturi burtų lazdelės, Obis nukabino nosį. Ugnis tokioj situacijoj būtų tikrai neprošal. Deja, jos nebus.

[Amika Bela Lordess]

Garbaniui ėmus atsisakinėti net jai pačiai netikėto pasiūlymo, Amika suraukė antakius. Neva džentelmeniškas Oberono atsikalbinėjimas kiek žeidė ilgakasę. Juk ši pasiūlė viską, ką kol kas turėjo: savo namus - menką, bet visai jaukią pastogę virš galvos. O dar tas mėmiškas burbtelėjimas: „NeNoRiU ApSuNkInTi GyVeNiMo”. Nu tai reikėjo negelbėti ir nebūtų, ko sunkint, duh, - pavartė ilgom blakstienom apvestas sidabrines akutes vela. Nemėgo žalsvaplaukė tų altruistiškų žaidimų, labai nemėgo. Ne dėl to, kad pačiai anglei tai kėlė kažkokius kompleksus dėl savo galbūt mažumėlę perdėto narcizimo, ne, visai ne, bet vien tas faktas, kad žmogus geriau veidmainiškai ims  aukotis vardan kito gerovės, užuot normaliai pasinaudojęs suteikta galimai net vienintele galimybe, erzino jaunąją našlę.
- Tie vyrai, - gimdyvės nuotaikai pasikeitus iš jautrios ir palūžusios mergelės į valdingą poniutę, šlapių sruogų savininkė pakilo nuo žemės ir suėmusi raganiui už riešo greitai spragtelėjo pirštais. Netrukus abu jaunuoliai pradingo ore.

[Melijandra Julija Lorijan]

Buvo vis dar tamsu. Pavasario šaltis gniaužė jos pirštus, išsidraikę tamsūs plaukai gulė ant jos pečių, nebylios rudai pilkas žvilgsnis buvo įremtas į  vangiai tekančią upę. Šalia Melijandros atsisėdęs jaunas vyras pakilo, švelniai palietė šios petį, tačiau ši nė nekrustelėjo. Nė nepažvelgė į jį, kaip šis su tyliu pokštelėjimu pradingo iš šios apylinkės. Melijandra savo kaktą atrėmė į kelius. Ir užsimerkė. Ir gailiai pravirko.
Liko dvi dienos iki Azkabano puolimo. Kiekviena naktis ir diena buvo išnaudota pasiruošimui. Kajus buvo liepta priminti Keitui kerus, praversiančius Igorio gelbėjimo metu, buvo kirviu nukirsta, jog Wrena liks Hogvartse, nes ten vienintelė vieta, kurios nepuls nei Medžiotojai, nei Senatas, siekdami įgyti įkaitų, susijusių su Igoriu. Visi viskam ruošėsi.
Mela sugniaužė savo kojas. Ašaros riedėjo jos skruostais.
Pilnatis nenumaldomai artėjo, todėl namuose įtampa vis aštrėjo, su kiekviena akimirka artėjo prie aukščiausiojo taško. Melijandra jautėsi įspausta į kampą, vis labiau nerimas ją gniaužė, graužė iš vidaus. O ji taip neapkentė būti ta silpna mergiote! Ta mergiote, kuri buvo pagrobta, kankinta ir paversta į pelėdą!
Stipriai sukando dantis. Krūtinės gelmėje pasigirdo, vis nutildomas, skausmo persmelktas riksmas.
Viskas turėjo vykti pagal jos planą. Taip, kaip ji numanė! Taip, kaip ji norėjo! Nei viena klaida, nei vienas netikėtumas neturėjo jų plano sugriauti. Ne. Negalėjo. Bet sugriovė.
Nagai įsirėžė į kelnių medžiagą, taip pat ir švelnią kojų odą.
Žinia Lorijanus pritrenkė nepasiruošusius. Atvykus paskutinieisiems gelbėjimo operacijos dalyviams, Melijandrą gavo žinią, kuri ją paliko be žado ir visiškai įsigandusią. Medžiotojai ir Senatas susivienijo, vos tik jiems pavyko išžudyti Jungtinėse Valstijose likusius Emousų ir Lorijanų klano narius, tik retam pavyko pasprukti iš skerdynių.
Melijandra tyliai suriko. Ji stipriai užmerkė akis. Neviltis ją graužė iki pat širdies gelmių, sielos kampų. Jei jiems, jei jai nepavyks...Jei nepavyks susigrąžinti Igorio...Ji liks vienintele tiesiogine vilkolake į alfos vietą.
Aušros pirmoji šviesa nubalsvino besitraukiančios nakties dangų.
Prie upės buvo tylu.